Dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymą ir bendraturčio teisių bei teisėtų interesų gynimą, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-244-248/2018

Teisminio proceso Nr. 2-10-3-00301-2014-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. B. ir trečiojo asmens E. B. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. B. ieškinį atsakovams M. U., R. P., dalyvaujant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, E. B., dėl bendrosios nuosavybės teise valdomo turto naudojimo tvarkos nustatymo, teisės įregistruoti turtą, žalos atlyginimo, teisės į asmeninį gyvenimą gynimo ir įpareigojimo pašalinti neteisėtai įrengtas stebėjimo kameras.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymą ir bendraturčio teisių bei teisėtų interesų gynimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovė prašė teismo:

ieškovei R. B. ir trečiajam asmeniui E. B. priskirti naudotis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pirmo aukšto patalpomis, plane žymimomis indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-9, 1-10, 1-11, G-1, pavėsine 2H1m, mansardos patalpomis 2-3, 3,65*3,50 (12,77 kv. m) (pastoge);

atsakovams M. U. ir R. P. priskirti naudotis mansardos patalpomis, žymimomis indeksais 2-4 (11,52 kv. m), 2-2 (5,59 kv. m), ir 9,88 m ilgio pastoge;

bendrai šalims priskirti patalpas, žymimas indeksais 1-3, 1-8, 2-1, ir kiemo įrenginius;

pripažinti ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į palėpę P-1, P-2, P-3 ir leisti įteisinti be namo bendraturčių sutikimo palėpę, žymimą P-1, P-2, P-3, priskiriant jiems naudotis palėpę P-1, P-2, P-3, iki bus atlikta teisinė registracija (teismo ekspertizės akto žymenys);

įpareigoti atsakovą M. U. pašalinti neteisėto remonto padarinius ir per tris mėnesius atstatyti išardytą sieną tarp patalpos 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) pastogės bei įrengti liuką į palėpę P-1, P-2, P-3 (teismo ekspertizės akto žymenys) iš patalpų, namo plane žymimų indeksais 2-2, 2-4;

per keturiolika kalendorinių dienų pašalinti visas stebėjimo kameras gyvenamojo namo viduje ir išorėje;

priteisti iš atsakovo M. U. 12 490,62 Eur žalai atlyginti;

nustatyti tokią patalpų naudojimosi tvarką: ieškovei su trečiuoju asmeniu priskirti naudotis pirmo aukšto patalpomis, plane žymimomis indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-9, 1-10, 1-11, G-1, pavėsine 2H1m, mansardos patalpomis 2-3, 3,65*3,50 (12,77 kv. m) (pastoge), o atsakovams M. U. ir R. P. priskirti naudotis mansardos patalpomis, žymimomis indeksais 2-4 (11,52 kv. m), 2-2 (5,59 kv. m), ir 9,88 m ilgio pastoge, bendrai naudotis priskirti patalpomis, žymimomis indeksais 1-3, 1-8, 2-1, ir kiemo įrenginiais.

Ieškovė nurodė, kad atsakovas M. U. be būtinų leidimų ir bendraturčių sutikimo 2014 m. mansardoje atliko kapitalinio remonto darbus – panaikino pertvarą tarp pradinei ieškovei J. B. priklausiusių patalpų I-5 ir P-4 (2015 m. gruodžio 11 d. teismo ekspertizės akto priedo Nr. 1 žymenys), taip padidindamas patalpą 2-2; įsirengė jam nepriklausančią, neįteisintą palėpę; iš bendro koridoriaus 2-1 panaikino liuką į šią palėpę; įsirengė liukus į palėpę per patalpas 2-2, 2-4; pirmame aukšte įstatė ir užrakino duris į mansardą ir, negavęs bendraturčių sutikimo, aplink namo perimetrą bei bendrame koridoriuje 2-1 įrengė vaizdo stebėjimo sistemą.

Kapitaliniu remontu buvo padaryti namo laikančiųjų konstrukcijų pažeidimai, žala pirmo aukšto patalpoms bei bendraturčių teisėms. Šiuo metu ieškovei su trečiuoju asmeniu asmeninės nuosavybės teise ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso 4/5 dalys pastato, kurias sudaro visos pastato pirmo aukšto patalpos (išskyrus bendro naudojimo patalpas 1-3, 1-8, 2-1), pavėsinė, kambarys mansardoje 2-3 su 3,65*3,50 (12,77 kv. m) palėpe. Bendrai namo savininkams priklauso laiptai į mansardą, koridoriai pirmame aukšte 1-3 (4 kv. m), 1-8 (2,27 kv. m), koridorius mansardoje 2-1 (11,33 kv. m), kiemo įrenginiai. 29,61 kv. m palėpė, žymima P-1, P-2, P-3 (teismo ekspertizės akto priedo Nr. 4 žymenys), kuriai atlikti kadastriniai matavimai, šiuo metu yra neįteisinta. Namo bendraturčiams priklauso: ieškovei ir trečiajam asmeniui – 8/10 dalys namo, atsakovams M. U. ir R. P. – po 1/10 namo dalis mansardiniame aukšte.

Palėpe, kurią savavališkai įrengė ir kuria be teisinio pagrindo naudojosi atsakovai, naudotis priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui, nes namo statytojai buvo S. P. ir Z. B.. Ieškovė su trečiuoju asmeniu įvairių sandorių būdu įgijo 4/5 dalis namo, o atsakovai 1/5 dalį mansardos įgijo po savo motinos V. U. mirties 2007 m. rugpjūčio 31 d. papildomo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu. V. U. turtas atiteko 1972 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sandoriu, kuriuo buvo padovanotos tiksliai įvardytos patalpos. Dovanojimo sutarties metu ginčo palėpė nebuvo įteisinta, todėl negalėjo būti dovanojimo sutarties dalyku. Pradinė ieškovė J. B., po savo vyro Z. B. mirties priėmusi palikimą ir tapusi namo dalies savininke, pagal 2012 m. gegužės 15 d. testamentą perėmė ne tik nurodytą turtą nuosavybėn, bet ir namo (palėpės) statybą vykdžiusio asmens, būtent palikėjo Z. B., teises į pastatytos palėpės įteisinimą, kurį privalo atlikti statytojas arba jo teisių perėmėjas. A. P. 1980 m. liepos 4 d. dovanojimo sutartimi ir 1999 m. sausio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą įgijo 10/25 dalių namo ir statybą vykdžiusios S. P. teisę į palėpės įteisinimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Palangos miesto apylinkės teismas 2017 m. gegužės 9 d. sprendimu tenkino dalį ieškinio – nustatė tokią naudojimosi gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) dalimis tvarką: ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrai naudoti priskyrė pirmo aukšto patalpas, plane pažymėtas indeksais 1-1, 1-2, 1-4, 1-5, 1-6, 1-7, 1-10, 1-11, G-1 (12,10 kv. m), pavėsinę 2H1 m ir mansardos patalpą 2-3; atsakovams priskyrė naudotis mansardos patalpomis, žymimomis indeksais 1-9, 2-4, 2-2, ir 9,88 m ilgio pastoge (teismo ekspertizės akte pažymėta P-5, 9-6); bendrai ieškovei, trečiajam asmeniui ir atsakovams priskyrė naudoti patalpas, žymimas indeksais 1-3, 1-8, 2-1, kitus kiemo statinius bei įrenginius. Teismas įpareigojo atsakovą M. U. per keturiolika kalendorinių dienų pašalinti visas stebėjimo kameras gyvenamojo namo viduje ir išorėje. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nurodė, kad 1958 m. kovo 6 d. S. P. įsigijo namų valdą (duomenys neskelbtini). 1958 m. gegužės 5 d. S. P. buvo išduotas statybos leidimas statyti gyvenamąjį namą. 1961 m. gruodžio 14 d. patvirtintas ir suderintas S. P. vykdomajam komitetui pateiktas ir patvirtintas mūrinio garažo projektas.

1962 m. kovo 29 d. S. P. ir Z. B. susitarė jų santuokos metu įgytą turtą – gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) pasidalyti tokiu būdu – Z. B. nuosavybės teise atiteko namo mansarda, o S. P. – visa apatinė namo dalis. 1970 m. vasario 13 d. aktu, 1970 m. vasario 24 d. patvirtintu Palangos miesto vykdomojo komiteto pirmininko, valstybinė komisija nustatė, kad namo statyba pradėta 1958 m. gegužės 13 d. ir nutarė priimti statytojos S. P. gyvenamąjį namą eksploatuoti.

1972 m. lapkričio 10 d. Z. B. dovanojimo sutartimi padovanojo V. U. 1/5 dalį šlako blokų gyvenamojo namo (su mansarda, veranda ir priestatu) ir tai daliai priklausančius kiemo įrenginius (duomenys neskelbtini). Dovanojimo sutartyje nurodyta, kad namo 2/5 dalys priklauso Z. B. ir 3/5 dalys – S. P. asmeninės nuosavybės teise. Šios sutarties 7 punkte nurodyta, kad V. U. nuolat naudoti suteikiama: gyvenamojo namo mansardoje kambarys 2-4 (11,52 kv. m), 2-2 (5,59 kv. m) ir 9,88 m ilgio pastogė. Koridorius 2-1 (11,33 kv. m), laiptai, koridorius pirmame aukšte I-3 (4 kv. m) ir 1,25 x 1,82 m, kiemo įrenginiai paliekami naudotis bendrai.

S. P. 1972 m. lapkričio 14 d. dovanojimo sutartimi padovanojo savo dukteriai I. Č. 1/5 dalį šlako blokų gyvenamojo namo su mansarda, veranda ir priestatu ir tai daliai priklausančius kiemo įrenginius (duomenys neskelbtini). Šios sutarties 7 punkte nurodyta, kad I. Č. nuolat naudoti suteikiama: gyvenamojo namo pirmame aukšte 1-6 kambarys (15,81 kv. m) ir 4,02 x 2,82 m priestato sandėlis. Koridorius 1-5 (3,95 kv. m), kiemas ir įrenginiai kieme paliekami naudoti bendrai. 1980 m. liepos 4 d. S. P. dovanojimo sutartimi padovanojo savo sūnui A. J. P. 4/25 dalis šlako blokų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) su mansarda, veranda ir priestatu, visą pavėsinę, plane pažymėtą 2H1m, ir tai daliai priklausančius kiemo įrenginius. 1999 m. sausio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimu pagal testamentą nustatyta, kad S. P., mirusios 1998 m. birželio 24 d., testamente nurodyto turto įpėdinis yra jos sūnus A. J. P., kuris paveldėjo 6/25 dalis gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) su atitinkama dalimi kiemo įrenginių.

2007 m. rugpjūčio 31 d. papildomu paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimu nustatyta, kad V. U., mirusios 2006 m. spalio 13 d., turtą – 3/4 dalis pastatų – lygiomis dalimis paveldėjo jos sūnus M. U. ir duktė R. P., įskaitant ir 5/25 dalis gyvenamojo namo 1A1b, su 5/25 dalimis kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė) (duomenys neskelbtini). 2007 m. rugsėjo 14 d. sutartimi M. U., R. P. ir B. U. pasidalijo paveldėtą mirusios V. U. dalį turto, t. y. susitarė, kad M. U. asmeninėn nuosavybėn pereina 1/2 dalis 5/25 dalių gyvenamojo namo 1A1b, su 1/2 dalimi 5/25 dalių kiemo statinių (tvora, kiemo aikštelė) (duomenys neskelbtini), o R. P. asmeninėn nuosavybėn pereina 1/2 dalis 5/25 dalių šio nekilnojamojo turto.

2012 m. gegužės 15 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimu nustatyta, kad J. B. paveldėjo savo sutuoktinio Ž. B., mirusio 2008 m. sausio 10 d., turtą – 5/25 dalis gyvenamojo namo ir 5/25 dalis kiemo statinių (duomenys neskelbtini). Palangos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 15 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-199-588/2009 nuspręsta iškeldinti atsakovę J. B. iš namo pirmo aukšto gyvenamųjų patalpų, pastato inventorinės bylos plane pažymėtų indeksais 1-1, 1-2, 1-7, su visais jai priklausančiais daiktais, nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos, ir atmesti ieškovės I. Č. visą reikalavimo dalį ir ieškovo A. P. reikalavimo dalį dėl patalpos, plane pažymėtos indeksu G, paskyrimo naudoti bendrai.

2016 m. spalio 7 d. A. P. ir O. P. padovanojo R. B. 6/25 dalis gyvenamojo namo, 6/25 dalis kiemo statinių (duomenys neskelbtini).

2016 m. spalio 11 d. I. Č., E. Č. kartu su E. B. ir R. B. sudarė mainų sutartį, pagal kurią I. Č., mainais už E. B. ir R. B. priklausantį turtą, perdavė E. B. ir R. B. 1/5 dalį gyvenamojo namo ir kiemo statinių (duomenys neskelbtini).

R. B. ir E. B. bendrosios jungtinės nuosavybės teise 2016 m. rugsėjo 8 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nusipirko iš J. B. 5/25 dalis gyvenamojo namo, kiemo statinių (duomenys neskelbtini).

Nagrinėjamu atveju padalyti šalių valdomas patalpas vien tik pagal jų bendrosios dalinės nuosavybės dalis nėra galimybių, todėl, atsižvelgdamas į šių ginčo patalpų lokalizaciją, jų funkcinę paskirtį, taip pat į ilgai besitęsiančius ir pakankamai konfliktiškus bendraturčių santykius, kad ateityje būtų išvengta naujų teisminių ginčų, teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, priėmė priimtiniausią šalims sprendimą – garažą G-1 bei vonią (1-11), esančią pirmame aukšte, paskirti ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrai naudoti. Teismas sprendė, kad garažą paskyrus naudotis visiems bendraturčiams, nebūtų įmanoma naudoti jo pagal tiesioginę funkcinę paskirtį – laikyti automobilius, be to, garažu pagal paskirtį buvo naudojamasi tik žiemą, o vasarą, kai bendraturčių santykiai buvo geri, jame buvo laikomi dviračiai, garažu buvo naudojamasi kaip lauko virtuvėle. Kadangi vonios kambarį (prausyklą) atsakovai turi įsirengę antrame aukšte prie jiems paskirtų naudotis kambarių, vonia, esanti pirmame aukšte, atsižvelgiant į šalių konfliktinius santykius, į tai, kad viso pirmo aukšto patalpos priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui, priskirtina naudotis pastariesiems. Gyvenamajame name yra tik viena virtuvė, todėl, priskyrus ieškovei ir trečiajam asmeniui naudotis garažu, kuris vasarą gali būti naudojamas kaip lauko virtuvėlė, juolab kad ginčo šalys gyvenamajame name paprastai būna tik vasarą, ieškovei bei trečiajam asmeniui priskyrus bendrai naudotis ginčo patalpomis – garažu ir vonia, ginčo virtuvė (1-9) priskirtina naudotis atsakovams. Jei šalys bendrai susitartų dėl kitokios naudojimosi tvarkos, ji gali būti įtvirtinta įstatymo nustatyta tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.75 straipsnis).

Ginčo šalys yra gyvenamojo namo bendraturčiai – ieškovei su trečiuoju asmeniu nuosavybės teise priklauso 8/10, o atsakovams – po 1/10 namo dalių (duomenys neskelbtini). Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį gyvenamojo namo sienos, stogas bei bendro naudojimo patalpos, įskaitant ir palėpę (pastogės), yra tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens, tiek ir atsakovų bendroji dalinė nuosavybė. Pagal CK 4.75 straipsnio 1 dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Taigi, viso pastato bendro naudojimo patalpos, įskaitant ir visą pastogę (palėpę), yra priskirtinos pastato bendro naudojimo patalpoms, kol nėra nustatyta kitaip.

Gyvenamajame name dar iki atsakovo M. U. atliktų darbų buvo įrengtos mansardos patalpos. Jas įrengus, bendra erdvė – buvusi vientisa pastogė tarp pirmo aukšto perdangos, išorinių galinių sienų ir šlaitinio stogo apačios – buvo suskaidyta ir buvo suformuotos atskiros (keturios) pastogės (palėpės), t. y. iki atsakovo M. U. atliktų remonto darbų gyvenamajame name buvo trys pastogės virš pirmo aukšto patalpų (žr. ekspertizės akto priedo Nr. 1, P-4, P-5, P-6) ir viena pastogė virš mansardinio aukšto patalpų 2-2, 2-1, 2-4 (atitinkamai ekspertizės akte pažymėta mansardos plane I-5, I-7, I-10), šiuo metu apimanti suremontuotas pastoges P-1, P-2, P-3 (pastogių žymėjimas pagal ekspertizės aktą, akto priedas Nr. 4). Teismo ekspertizės akte taip pat konstatuota, kad po M. U. atliktų remonto darbų buvo suformuota pastogės patalpa P-7 (žymėjimas pagal ekspertizės akto priedas Nr. 6) ir pastogės patalpos P-1, P-2, P-3 (ekspertizės akto priedas Nr. 4). Ieškovė nereiškia pretenzijų dėl atsakovų M. U. ir R. P. naudojamos 9,88 m ilgio pastogės, kuri ekspertizės akto priede pažymėta indeksais P-5, P-6 (ekspertizės akto priedas Nr. 1), tačiau, atsakovų ir jų atstovės teigimu, jiems atitinkamomis dalimis nuosavybės teise priklauso ne tik pastogė (palėpės) P-5, P-6, bet ir visos kitos įrengtos pastogės per visą 9,88 m pastato ilgį. Šiuos teiginius atsakovai ir jų atstovė grindė 1972 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutartimi. Teismas nurodė, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu gyvenamajame name mansarda jau buvo įrengta, taip pat buvo suformuotos ir atskiros keturios pastogės (palėpes), nors šios nebuvo įteisintos įstatymų nustatyta tvarka ir neįregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Dėl to Z. B., dovanodamas savo dukteriai V. U. nuolat naudotis konkrečias patalpas gyvenamajame name, įskaitant ir 9,88 m ilgio pastogę, dovanojo konkrečią vieną pastogę iš buvusių keturių. Kadangi po V. U. mirties pagal 2007 m. rugpjūčio 31 d. papildomą paveldėjimo teisės liudijimą, 2007 m. rugsėjo 14 d. sutartį jos gyvenamajame name esančių jai Z. B. padovanotų kambarių ir 9,88 m pastogės po 1/2 dalį paveldėjo atsakovai, tai jie paveldėjo tik tai, kas aiškiai apibrėžta Z. B. nurodytoje dovanojimo sutartyje. Byloje nėra duomenų, kad tuometiniai namo bendraturčiai būtų ginčiję dovanojimo sutartį, kuria Z. B. padovanojo pastogę savo dukteriai, todėl ši 9,88 m ilgio pastogė, teismo ekspertizės akte nurodyta žymenimis P-5, P-6, priskirtina bendrai naudotis atsakovams.

Byloje nustatyta, kad namo pastogėje (palėpėje) po mansardos įrengimo buvo įrengta ir pastogė P-4 (ekspertizės akte pažymėta P-4), 3,65*3,50 (12,77 kv. m) ilgio, ir po atsakovo M. U. atliktų remonto darbų – pastogės P-1, P-2, P-3, P-7 (pastogių žymėjimas pagal ekspertizės aktą, akto priedas Nr. 4), kurios nėra įteisintos įstatymų nustatyta tvarka ir nėra įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo patalpos – neįregistruota palėpė ir jose įrengtos patalpos – yra perleistos ir nuosavybės teise priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui, todėl jų paaiškinimai apie tai, kad, ieškovei ir trečiajam asmeniui įgijus nuosavybės teisę į pirmo aukšto patalpas bei įgijus antrame aukšte esančią patalpą 2-3, jiems priklauso ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) ilgio pastogė, teismo ekspertizės akte pažymėta žymeniu P-4, atmestini kaip nepagrįsti. Ieškovės, trečiojo asmens ir jų atstovų nurodyta aplinkybė, kad po 1962 m. kovo 29 d. Z. B. ir S. P. santuokoje įgyto turto padalijimo sutarties sudarymo Z. B. nuosavybės teise atiteko visa mansarda kartu su joje esančiomis įrengtomis pastogėmis, o S. P. atiteko gyvenamojo namo pirmo aukšto dalis, nesuponuoja išvados, kad ginčo patalpa – pastogė, kuri po mansardos patalpos įrengimo buvo suformuota į atskiras pastoges (palėpes), įskaitant ir pastogę, esančią virš mansardos aukšte esančio kambario, plane pažymėto 2-3, priklausė būtent Z. B.. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad ginčo patalpa – pastogė 3,65*3,50 (12,77 kv. m) – buvo ar yra perleista, todėl nėra ir pagrindo daryti išvadą, kad šią ginčo pastogę nuosavybės teise įgijo ieškovė ir trečiasis asmuo, todėl ši pastogė priskirtina viso gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpoms ir priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams proporcingai jų turimai nuosavybės teisės daliai.

Iš teismo ekspertizės akto matyti, kad, atsakovui M. U. atlikus remonto darbus, buvo perplanuotos buvusios pastogės (palėpės) patalpos I-5, I-10, atitinkamai pažymėtos (ekspertizės akto priede Nr. 1) „Salkos planas“, į patalpas 1-16, 1-18, atitinkamai pažymėtas (ekspertizės akto priede Nr. 2) „pastogės patalpų plane“, ir buvo įrengtos papildomos naudojamos pastogės (palėpės) patalpos, pažymėtos P-1, P-2, P-3, P-7 (ekspertizės akto priede Nr. 4) „Pastogės patalpų planas 2“, virš pastogės patalpų 1-16, 1-15, 1-18. Pastato pastogėse atsakovo M. U. atlikti darbai pagal Lietuvos Respublikos statybos įstatymo ir šio įstatymo nustatyta tvarka patvirtintų statybos techninių reikalavimų nuostatas yra priskirtini kapitalinio remonto darbams, nes perplanuojant palėpės (pastogės) patalpas ir įrengiant papildomas patalpas virš esamų patalpų pastogėje buvo būtina papildomai sustiprinti esamas stogo ir pastogės patalpų perdangų laikančiąsias konstrukcijas. Nesustiprinus laikančiųjų konstrukcijų, perdangų remonto darbai, įrengiant naudojamas patalpas virš buvusių iki remonto pastogės patalpų, remonto darbai įrengiant naudojamas patalpas virš buvusių iki remonto pastogės patalpų laikytini stogo ir pastogės patalpų perdangų, esamų laikančiųjų konstrukcijų susilpninimu (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.08:2002 „Statinio statybos rūšys“ VII skyriaus 10 punktas). Gyvenamasis namas, (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, todėl, vertinant atsakovo M. U. atliktus remonto darbus, taikytinas statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. D1-914, 4 punktas, kuriame nustatyta, kad rašytinis pritarimas kapitalinio remonto aprašui privalomas atliekant II grupės nesudėtingo statinio – visuomeninės paskirties pastato kapitalinį remontą mieste, konservacinio prioriteto ar kompleksinėje saugomojoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje, kultūros paveldo vietovėje, kai keičiama pastato išvaizda. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus (toliau – ir Statybos inspekcija) 2014 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 2D-12913 (16.2) išdėstytos aplinkybės paremtos tik vizualiu vertinimu ir tik paties atsakovo M. U., dalyvavusio patikrinime, paaiškinimais, išsamiai netiriant atliktų darbų masto bei darant išvadas, kad M. U. atlikti remonto darbai vertinti kaip paprastieji remonto darbai. Neatkreiptas dėmesys ir į tai, kad gyvenamasis namas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje, o atsakovai nepateikė įrodymų, nuginčijančių teismo ekspertizės akte esančias išvadas, juolab kad ekspertizė atlikta teismo, nagrinėjančio ginčą, pavedimu ir turi didesnę įrodomąją galią.

Esant tokiai situacijai, kai teismo ekspertizės akte konstatuota, kad gyvenamajame name yra atlikti kapitalinio remonto darbai, priešingai nei nurodyta Statybos inspekcijos rašte, yra tik prielaida manyti, kad gyvenamajame name galimai yra atlikta savavališka statyba, tačiau šių prielaidų buvimas dar neleidžia teismui spręsti dėl savavališkos statybos fakto, kol tai nėra konstatuota statybų valstybinę priežiūrą atliekančios Statybos inspekcijos. Neišsprendus klausimo, ar atsakovas turėjo teisę įrengti ginčo palėpes be statybos leidimo ir bendraturčių sutikimo, negalima nustatyti, ar bus įvykdyti Statybos įstatymo nustatyti imperatyvūs reikalavimai dėl statybos leidimo išdavimo, ir atitinkamai – ar savavališka statyba galės būti įteisinta. Atsižvelgiant į tai, ieškovės reikalavimas pripažinti jai ir jos sutuoktiniui bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę į neįteisintą pastogę (palėpes), iki bus atlikta teisinė registracija, atmestinas. Taigi atmestinas ir reikalavimas leisti įteisinti ginčo palėpę be bendraturčių (atsakovų) sutikimo, nes tik kompetentingoms valstybės institucijoms teisės aktų nustatyta tvarka pripažinus remonto rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams bei konstatavus, kad savavališkos statybos įteisinimas esmingai nepažeis suinteresuotų asmenų teisių ir įstatymo saugomų interesų, bendraturčiai įgis teisę įteisinti nuosavybės teises į ginčo palėpes, įregistruodami jas visų bendraturčių vardu kaip jų bendrąją dalinę nuosavybę, proporcingai jų turimai nuosavybės teisės daliai (CK 4.82 straipsnį), jei jie bendru sutarimu nenuspręs kitaip.

Byloje nėra ginčo, kad statybos darbus gyvenamajame name atliko atsakovas M. U., tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad šioje byloje nėra kompetentingos valstybės institucijos akto, konstatuojančio M. U. atlikto remonto rekonstrukcijos atitiktį normatyvinių statybos techninių dokumentų bei paveldosaugos ir saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, dėl ko nėra aiškus konkrečių galimos savavališkos statybos padarinių mastas, jų apimtis, sprendė, kad ieškovės reikalavimai įpareigoti atsakovą pašalinti neteisėto remonto padarinius bei priteisti atsakovo veiksmais, atliekant statybos darbus, galimai padarytos 12 490,62 Eur žalos atlyginimą, netenkinamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2017 m. spalio 19 d. nutartimi Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. sprendimą pakeitė – panaikino teismo sprendimo dalį, kuria teismas virtuvės patalpą, pažymėtą indeksu (1-9), priskyrė naudotis atsakovams ir kuria patalpa – garažas, pažymėtas indeksu (G-1), paskirta naudotis ieškovei ir trečiajam asmeniui. Kolegija paskyrė ieškovei ir trečiajam asmeniui bendrai naudotis virtuvės patalpa, pažymėta indeksu (1-9), ieškovei, trečiajam asmeniui ir atsakovams bendrai naudotis patalpa – garažu, pažymėtu indeksu (G-1). Kolegija panaikino teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ieškovei ir atsakovams. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį kolegija paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas, panaikino laikinąsias apsaugos priemones, taikytas Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 8 d. nutartimi.

Kolegija nurodė, kad 1962 m. kovo 29 d. S. P. ir Z. B. sudarė turto padalijimo sutartį, kuria S. P. atiteko namo pirmas aukštas, Z. B. – mansarda. Ieškovė paveldėjimo, mainų, dovanojimo sandorių būdu įgijo tai, kas priklausė S. P., bendro naudojimo patalpomis liko tik namo koridorius ir laiptinė. Byloje nėra duomenų, kad kuri nors iš pirmo aukšto patalpų būtų atitekusi Z. B., šias faktines aplinkybes nustatė ir Palangos miesto apylinkės teismas 2009 m. balandžio 15 d. sprendime, spręsdamas J. B. iškeldinimo klausimą. Antstolės 2014 m. spalio 15 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nurodyta, kad patalpoje 2-4, priklausančioje atsakovams, yra įrengta virtuvė, todėl nėra pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad gyvenamajame name yra tik viena virtuvė, ir, ieškovei bei trečiajam asmeniui priskyrus bendrai naudotis ginčo patalpomis – garažu ir vonia, ginčo virtuvė (1-9) priskirtina naudotis atsakovams. Esant tokiam namo padalijimui, pirmame aukšte esanti virtuvė priskirtina naudotis ieškovei ir trečiajam asmeniui, kaip ir visas gyvenamojo namo pirmas aukštas.

Mansardoje visa 9,88 m pastogė buvo padovanota V. U., nors ji nėra įregistruota, tačiau iš 1972 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutarties matyti, kad ji priklauso atsakovams. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 153 punkto pastaboje nurodyta, kad pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendrojo naudojimo patalpa – pastogė (palėpė) suformuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Vienbučiame gyvenamajame name esančių pastogių (palėpių) kadastriniai matavimai nėra atliekami, kadangi nėra galimybės tokias patalpas suformuoti kaip atskirą ir savarankišką nekilnojamojo turto objektą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. Dl-338 patvirtintame reglamente STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ nėra pateikiama pastogės ar palėpės apibrėžimo, tačiau šio reglamento 4 priede, nustatančiame namo patalpų mažiausius aukščius, pastogių su nuožulniomis lubomis patalpos (darbo vietoje) mažiausias leistinas aukštis nustatytas 2 metrai. Pagal žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 144.2.3 punktą, skaičiuojant patalpos plotą, neįskaičiuojamos pastogėse įrengtos patalpos, žemesnės kaip 1,6 m. Taigi pastogė gali būti formuojama kaip patalpa, suteikiant jai numerį plane, tik tuo atveju, jeigu patalpa yra įrengta ir aukščiausioje vietoje yra ne žemesnė kaip 2 m, o žemiausioje vietoje – ne žemesnė kaip 1,6 metro. Pastogių, pažymėtų P-l, P-2, P-3, aukštis aukščiausioje vietoje yra 1,54 m, o prie sienų – 0,21 m (ekspertizės priedas Nr. 4). Tokios pastogės erdvės neatitinka jai keliamų aukščio reikalavimų ir jos negalėtų būti laikomos pastogės patalpa aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. Dl-338 patvirtinto reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ prasme. Taigi atsakovams priklauso 9,88 m ilgio pastogė, esanti per visą namo ilgį, kitų pastogių name nėra. Pastogėje esančios erdvės negali būti laikomos atskiromis pastogėmis, tai yra tik konstrukcinė erdvė, kuri namo su šlaitiniu stogu atveju yra konstrukciškai būtina, objektyviai esanti kaip neatskiriama statinio konstrukcijų dalis, iš kurios negali būti suformuota atskira patalpa, ji nėra registruota VĮ Registrų centre. Taigi ieškovės reikalavimai dėl 3,65*3,50 (12,77 kv. m) pastogės yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepriskyrė ieškovei naudotis pastoge ir neįpareigojo atsakovų atstatyti sieną tarp patalpos 2-2, priklausančios atsakovams, ir 3,65*3,50 pastogės.

Atsakovai argumentuoja, kad teismo sprendimas priskirti vonios patalpą ieškovei ir trečiajam asmeniui, nes viso pirmo aukšto patalpos priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui, prieštaringas, nes būtent teismas nutarė patalpą, žymimą indeksu 1-9, priskirti atsakovams, be to, pirmame aukšte yra suplanuotos patalpos ir bendrai naudoti (žymimos indeksais 1-3, 1-8). Turto padalijimo sutartimi buvo nustatyta namo padalijimo tvarka; ieškovei ir trečiajam asmeniui mainų, dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo pagrindu atiteko visos pirmo aukšto patalpos, todėl nėra pagrindo šias patalpas skirti naudoti bendrai.

Buvo nusistovėjusi naudojimosi tvarka tarp bendraturčių, t. y. pagal dovanojimo sutartį, ir paveldėjimo būdu tekusios bendraturčiams patalpos būtent taip ir buvo naudojamos. Taigi esant tokiai situacijai, kad garažu naudojosi visi namo bendraturčiai, išskirti vieną bendraturtį nėra pagrindo, todėl pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė naudotis garažu tik ieškovei.

Nors atsakovai nurodo, kad teismas nepagrįstai sprendė dėl 9,88 m pastogės, tačiau iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies matyti, kad teismas nusprendė atsakovams priskirti naudotis mansardos patalpomis, žymimomis indeksais 2-4, 2-2, ir 9,88 m ilgio pastoge (teismo ekspertizės akte pažymėta P-5, 9-6). Taigi konstatavęs, kad daugiau kitų pastogėje suformuotų ir VĮ Registrų centre registruotų daiktų nėra, teismas priskyrė atsakovams naudotis 9,88 m ilgio pastoge, esančia per visą namo ilgį.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė ir trečiasis asmuo prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria namo (duomenys neskelbtini) patalpa G-1 paskirta naudotis ieškovei, trečiajam asmeniui ir atsakovams bendrai, ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria paskirta šia patalpa naudotis tik ieškovei ir trečiajam asmeniui, taip pat panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškovės apeliacinis skundas dėl atsakovo M. U. įpareigojimo išardyti savavališkai įrengtą pertvarą (sieną) tarp jam priklausančios patalpos antrame aukšte 2-2 ir 12,77 kv. m pastogės, ir šią bylos dalį, taip pat ir klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Namas buvo pastatytas 1960 m., namo mansardoje (kai kuriuose dokumentuose vadinamoje salkomis) buvo įrengtos patalpos, jos buvo inventorizuotos ir atiteko buvusiems bei esamiems namo bendraturčiams pagal atitinkamas sutartis. Teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl mansardos patalpų, nepagrįstai taikė vėliau priimtus teisės aktus, t. y. žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo ir tikslinimo taisyklių 153 punktą, aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. D1-338 patvirtinto STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 4 priedą. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 26–27 punktuose, vadovaujantis 2002 m. ir 2005 m. teisės aktais, teigiama, kad pastogės (palėpės) kadastriniai matavimai neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise priklausanti bendro naudojimo patalpa (palėpė) suformuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Teismas teisės aktus taikė nepaisydamas to, kad šie aktai neturi atgalinio veikimo galios, nes neatkreipė dėmesio į tai, kad namo mansardinio aukšto pradiniai kadastriniai matavimai yra atlikti jau seniai ir jame suformuotos bei įregistruotos Nekilnojamojo turto registre atskiros bendraturčiams priklausančios keturios patalpos, kurių indeksai yra 2-1, 2-2, 2-3 ir 2-4. Patalpa 2-3 priklauso ieškovei ir trečiajam asmeniui, o patalpomis 2-2 ir 2-4 naudojasi atsakovai; patalpa 2-1 (koridorius) yra bendro naudojimo. Z. B. V. U. 1972 m. padovanojo 9,88 m ilgio pastogę, joje atsakovai įsirengė patalpas. Dėl kitos pastogės kilo ginčas, nes atsakovai savavališkai išardė pastarosios pastogės pertvarą ir ją užėmė, nors ši pastogė priklauso visiems bendraturčiams. Apeliacinės instancijos teismo nutarties 28 punkte minimos patalpos, kurios ekspertizės akte pažymėtos indeksais P-1, P-2 ir P-3, yra atsakovo V. U. įrengtos savavališkai. Dėl šių patalpų įrengimo name atsirado trečias aukštas. Teismas neįsigilino į ekspertizės aktą ir supainiojo patalpas bei pastoges, esančias namo mansardiniame aukšte, ir atsakovo savavališkai įrengtas patalpas pastogėje (trečiame aukšte), nors pirmosios instancijos teismas šias faktines aplinkybes ištyrė tinkamai. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad yra tik vienintelė atsakovams priklausanti 9,88 m ilgio pastogė, o kitų pastogių name nėra, neteisinga. Teismas neįvertino atsakovo neteisėtų namo rekonstrukcijos darbų, atliktų be buvusių ir esamų namo bendraturčių sutikimo. Taigi teismas ieškovės apeliacinio skundo dėl įpareigojimo išardyti savavališkai įrengtą pertvarą neišnagrinėjo.

Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTMtMzQzLTYxMS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-3-343-611/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-3-343-611/2017">e3K-3-343-611/2017</a>). Atsakovai namo dalį paveldėjo 2007 m. po motinos V. U. mirties, o V. U. šią namų valdos dalį gavo dovanų iš buvusio savininko Z. B. pagal 1972 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutartį, kurioje konkrečiai įvardytos patalpos, pereinančios V. U. nuosavybėn. Taigi, atsakovų nuosavybės teisės į namo dalį yra išvestinės ir tokiu atveju atsakovai negalėjo paveldėti daugiau teisių į daiktą (daugiau patalpų), negu jų turėjo V. U. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-441-278/2015).

Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, nes neatsižvelgė į atsakovų neteisėtus veiksmus dėl mansardos patalpų rekonstrukcijos bei papildomų patalpų įrengimo namo pastogėje (atsakovai faktiškai įrengė trečią aukštą). Atsakovai rekonstravo namo patalpas ne tik negavę buvusių ir esamų bendraturčių sutikimo, bet ir neparengę projekto bei neturėdami statybos leidimo. Pagal CK 4.103 straipsnio 1 dalyje nustatytą reglamentavimą draudžiama įgyvendinti tiek naudojimosi, tiek disponavimo teises tuo atveju, kai statinys (jo dalis) yra pastatytas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00OTIvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-492/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-492/2011">3K-3-492/2011</a>; 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0xNjgvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-168/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-168/2013">3K-3-168/2013</a>; 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQtNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624-690/2015">3K-3-624-690/2015</a>). Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad, neužbaigus įstatymu nustatytos savavališkos statybos įteisinimo procedūros ir neįregistravus palėpės patalpų P-1, P-2 ir P-3 Nekilnojamojo turto registre, nėra galimybės nustatyti naudojimosi šiomis šalims bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiomis patalpomis tvarkos. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagal buvusios ieškovės J. B. (jos teises byloje perėmė R. B.) prašymą paskyrė atsakovų atliktų statybos darbų ekspertizę ir rėmėsi eksperto aktu. Apeliacinės instancijos teismas visiškai nepasisakė dėl neteisėtų atsakovų veiksmų rekonstruojant namo pastogę, ekspertizės aktu nesirėmė ir net nenurodė, kodėl šį svarbų įrodymą atmeta, todėl pažeidė įrodymų vertinimo taisykles bei proceso teisės normas.

Gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini) pasistatė sutuoktiniai S. P. ir Z. B.. 1962 m. kovo 29 d. santuokoje įgyto turto pasidalijimo sutartimi jie pasidalijo šį namą tokiu būdu, kad S. P. atiteko visa apatinė namo dalis (pirmas aukštas), o Z. B. – namo mansarda. Z. B. 1972 m. lapkričio 10 d. sutartimi padovanojo S. P. dukteriai V. U. 1/5 dalį gyvenamojo namo, kurio plotas tuo metu buvo 110,88 kv. m, ir atitinkamą dalį kiemo įrenginių. Sutartyje nurodyta, kad V. U. naudotis tenka du kambariai namo mansardoje, pažymėti indeksais 2-4 ir 2-2, bei 9,88 m ilgio pastogė. Kartu su kitais bendraturčiais pagal šią sutartį V. U. įgijo teisę naudotis namo mansardoje esančiu koridoriumi 2-1, laiptais į mansardą ir koridoriumi pirmame aukšte. Po V. U. mirties jos sūnus M. U. ir duktė R. P. lygiomis dalimis paveldėjo V. U. priklausiusias namo patalpas. Byloje nėra jokių įrodymų, kad atsakovai įgijo kokias nors dar patalpas šiame name. Visas kitas patalpas ginčo name dovanų, mainų ir pirkimo–pardavimo sutarčių pagrindu įgijo ieškovė ir trečiasis asmuo. Todėl teismo sprendimas atsakovams papildomai paskirti namo pirmo aukšto patalpą, pažymėtą indeksu G-1 (garažą), yra neteisėtas. Apeliacinės instancijos teismo nutartis yra prieštaringa, nes nutarties 17 punkte tiksliai išvardytos namo nuosavybės dalys ir jų perleidimas, o nutarties 22 punkte nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog kuri nors iš pirmo aukšto patalpų būtų atitekusi Z. B.. Nutarties 32 punkte konstatuota, kad ieškovei ir trečiajam asmeniui atiteko visos pirmo aukšto patalpos, todėl teisėjų kolegija nenustatė pagrindų, kad šias patalpas būtų galima skirti naudoti bendrai. Nepaisydamas šių nustatytų aplinkybių, teismas pirmo aukšto patalpą G-1 (garažas nesudaro atskiro pastato, o yra tik viena iš namo pirmo aukšto patalpų, turinti atskirą įėjimą) neteisėtai paskyrė bendrai naudoti visiems bendraturčiams. Teismas šios nutarties dalies tinkamai neargumentavo, tik nurodė, kad neva garažas visą laiką buvo naudojamas visų bendraturčių, nors tokių įrodymų byloje nėra. Be to, teisėjų kolegija nepagrįstai sutiko su atsakovų argumentu, kad garažas gali būti skirtas ne tik automobiliams laikyti.

Garažo patalpos, kurios plotas yra 11,88 kv. m, paskyrimas naudotis visiems bendraturčiams yra neracionalus ir netikslingas, nes sutalpinti visų bendraturčių automobilius tokio ploto garaže neįmanoma. Taigi naudoti garažą pagal paskirtį tapo beveik neįmanoma, tai kelia naujus ginčus tarp bendraturčių, o santykiai tarp jų ir taip yra konfliktiški. Pagal kasacinio teismo praktiką nustatoma naudojimosi tvarka konkrečiu atveju turi būti tokia, kad nekiltų arba kiltų kiek įmanoma mažiau prielaidų konfliktinėms situacijoms atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>). Teismas taip pat pažeidė CK 4.81 straipsnio 2 dalį, nes atsakovams yra privaloma ta naudojimosi tvarka, kuri buvo nustatyta 1972 m. lapkričio 10 d. namo dalies dovanojimo sutartyje.

Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, priteisti iš ieškovės ir trečiojo asmens bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Nei ieškovė ir trečiasis asmuo, nei prieš tai buvę savininkai, kurių nuosavybės teisės jiems perėjo, teisių į pastogę ar jos dalį neturėjo ir neturi. Nors pastogė yra namo dalis, vien dėl to ji neturi būti vertinama tik kaip bendro naudojimo objektas. Nekvestionuojama galimybė sudaryti susitarimą, kuriame būtų išreikšta gyvenamojo namo savininkų valia dėl neįrengtos pastogės valdymo, naudojimo ar disponavimo ja. Ginčo dėl to, kad Z. B., padovanodamas dalį savo turto V. U., perleido visą 9,88 m ilgio pastogę, nebuvo. Taigi 1972 m. lapkričio 10 d. sutartyje buvo aiškiai pasisakyta, kad visa 9,88 m ilgio pastogė atitenka V. U.. Nors pastogė nėra įregistruota, tačiau 1972 m. lapkričio 10 d. dovanojimo sutartis patvirtina, kad ji priklausė V. U., o vėliau šios teisės perėjo jos paveldėtojams – atsakovams (turto įgijimas nuosavybėn paveldėjimo tvarka yra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo būdų).

Gyvenamasis namas yra vieno aukšto su mansarda. Šio namo stogą sudaro tik viena stogo konstrukcijų sistema iš gegnių ir grebėstų su šiferio plokščių danga. Pastogėje esančios erdvės negali būti laikomos atskiromis pastogėmis, nes neatitinka keliamų aukščio reikalavimų. Tai yra tik konstrukcinė erdvė, kuri namo su šlaitiniu stogu atveju yra konstrukciškai būtina, objektyviai esanti kaip neatskiriama statinio konstrukcijų dalis. Taigi jokių kitų pastogių, išskyrus 9,88 m ilgio pastogę, name nėra. Ieškovė ir trečiasis asmuo painioja mansardą su pastoge. Ginčo dėl mansardos nėra. Teismas nutartyje dėl kadastrinių matavimų pasisakė būtent dėl pastogės. Kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo reiškia reikalavimus dėl pastogės, kuri nėra įtraukta į namo bendrą plotą, ji nėra suformuota, todėl teismas, vadovaudamasis galiojančiais aktais, pagrįstai sprendė, ar apskritai pastogėje esanti erdvė galėtų būti apskaitoma kaip patalpa, turinti žymą plane, nes tam, kad pastogėje esanti erdvė galėtų būti apskaitoma kaip patalpa, turi būti tenkinamos dvi sąlygos: ši erdvė turi atitikti jai keliamus aukščio reikalavimus bei būti tinkamai įrengta. Jei nėra tenkinama bent viena iš minėtų sąlygų, palėpės matavimai neatliekami ir ji nėra apskaitoma kaip patalpa. Palėpės apibrėžimas įtvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. Nr. 705 įsakymu patvirtinto reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 4.26 punkte, pagal kurį pastogė (palėpė) – tai erdvė tarp pastato viršutinio aukšto perdangos, išorės atitvarų ir šlaitinio stogo apačios. Pastogės išorės sienų aukštis neturi būti didesnis kaip 1,7 m, skaičiuojant nuo pastato viršutinio aukšto perdangos viršaus iki stogo apačios, ir šlaitinio stogo kampas turi būti ne mažesnis kaip 10 laipsnių. Šiuo reglamentu vadovavosi ekspertas (ekspertizės akto 29–30 psl.), tačiau šis reglamentas netaikytinas vienbučiams ir dvibučiams gyvenamiesiems pastatams (Reglamento 1 punktas), todėl ekspertizės akte pateiktos išvados dėl pastogės yra neteisingos ir apeliacinės instancijos teismas pagrįstai šiomis išvadomis nesivadovavo. Pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2002 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 144.2.3 punktą, skaičiuojant patalpos plotą, neįskaičiuojamos pastogėse įrengtos patalpos, kurios žemesnės kaip 1,6 m. Taigi pastogė gali būti formuojama kaip patalpa, suteikiant jai numerį plane, tik tuo atveju, jeigu patalpa yra įrengta ir aukščiausioje vietoje yra ne žemesnė kaip 2 metrai, o žemiausioje vietoje – ne žemesnė kaip 1,6 metro.

Kasaciniame skunde neteisingai nurodoma, kad garažo plotas yra 11,88 kv. m, nes pagal VĮ Registrų centro duomenis garažo plotas yra 12,10 kv. m (CK 4.262 straipsnis, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis).

1962 m. kovo 29 d. įvykus namo pasidalijimui ir tik vėliau įregistravus garažą ir priestatą, garažas nepateko į turto pasidalijimo ar dovanojimo objektus. 1972 m. lapkričio 14 d. S. P. padovanojo I. Č. patalpą (priestate, pažymėtą indeksu 1-10) atskirai, t. y. po to, kai jau 1970 m. vasario 13 d. pagal VĮ Registrų centro duomenis pastatas pripažintas tinkamu naudotis su priestatu ir garažu. Garažas ir priestatas lieka nepadalyti, išskyrus tai, kad patalpa 1-10 dovanojama atskira sutartimi I. Č.. Todėl likusios nepadalytos patalpos liko naudotis bendrai, kas realiai ir atitiko faktinę šalių naudojimosi tvarką. Garažas niekam nebuvo padovanotas, niekas jo nepaveldėjo ar kitaip neperleido, todėl šis garažas priklausė ir priklauso visiems namo bendraturčiams. Civilinėje byloje Nr. 2-199-588/2009 pats A. P. (dabar jo turto dalį yra perėmusi ieškovė) garažą, žymimą indeksu G-l, prašė paskirti naudotis bendrai. Ši aplinkybė patvirtina, kad tarp šalių buvo nusistovėjusi faktinė naudojimosi garažu tvarka. Garažas nėra skirtas tik automobiliui laikyti, jis gali būti naudojamas bendraturčių pagal poreikius, kas iki šiol ir buvo daroma, ginčų dėl garažo faktinio naudojimo neiškilo, nes garaže niekas automobilių nelaiko. Be to, tiek atsakovams, tiek ieškovei ir trečiajam asmeniui lieka bendrai naudojamų patalpų, todėl prielaidų konfliktinei situacijai išlikti galimybė išlieka, ir vien garažo priskyrimas ieškovei ir trečiajam asmeniui konfliktinės situacijos neišspręs.

Garažą priskyrus naudotis tik ieškovei ir trečiajam asmeniui, nepagrįstai padidėtų jų naudojamų patalpų plotas, būtų pažeisti šalių lygiateisiškumo, proporcingumo, adekvatumo, protingumo ir teisingumo principai, bendraturčių interesų pusiausvyra. Ieškovei ir trečiajam asmeniui nuosavybės teise priklauso 4/5 namo dalys, kas atitinka 117,296 kv. m bendro namo ploto, atsakovams – 1/5 namo dalis, kas atitinka 29,324 kv. m. Ieškovei ir trečiajam asmeniui dabar priklauso naudotis patalpomis, žymimomis indeksais 1-1 (12,69 kv. m), 1-2 (8,47 kv. m), 1- 4 (10,76 kv. m), 1-5 (3,95 kv. m), 1-6 (15,97 kv. m), 1-7 (9,20 kv. m), 1-9 (7,40 kv. m), 1-10 (11,33 kv. m), 1-11 (3,08 kv. m), 2-3 (18,07 kv. m), iš viso 100,92 kv. m. Atsakovams priklauso naudotis patalpomis, žymimomis indeksais 2-2 (5,59 kv. m) ir 2-4 (11,52 kv. m), iš viso 17,11 kv. m. Taip pat šalims priklauso ir bendro naudojimo patalpos, žymimos indeksais 1-3 (1,69 kv. m), 1-8 (2,27 kv. m) ir 2-2 (12,53 kv. m). Bendro naudojimo patalpų plotas yra 16,49 kv. m. Pažymėtina, kad gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpos, kurios nepriskirtos konkretiems savininkams, priklauso visiems savininkams proporcingai jų bendrosios dalinės nuosavybės teise turimai daliai. Taigi vien tik ieškovei ir trečiajam asmeniui priskyrus garažą (12,10 kv. m), jiems atitektų didesnė gyvenamojo namo dalis, t. y. 126,212 kv. m, nors pagal VĮ Registrų centro duomenis jiems turėtų priklausyti 4/5 dalys namo, kas atitinka 117,296 kv. m bendro namo ploto. Teismams nusprendus, kad patalpos, žymimos indeksais 1-9 ir 1-11 (atsakovų nuomone, jos buvo bendro naudojimo patalpos), priklauso naudotis tik ieškovei ir trečiajam asmeniui, atsakovų turima nuosavybė name sumažėjo, o ieškovei ir trečiajam asmeniui priskyrus ir garažo patalpą būtų akivaizdus atsakovų teisių pažeidimas.

Atsakovai neatliko mansardos patalpų rekonstrukcijos, jokių papildomų patalpų (ar trečio aukšto) pastogėje neįrengė. Atsakovas atliko paprastojo remonto darbus. Prieš tai buvę bendraturčiai (buvusios proceso šalys J. B. ir A. P.) dėl atsakovo atliktų savavališkų remonto darbų kreipėsi į Statybos inspekciją. Byloje yra pateikti Statybos inspekcijos raštai, kuriuose aiškiai konstatuota, kad statybos reglamentai ir Statybos įstatymas nepažeisti, kad buvo atlikti statinio paprastojo remonto darbai. Šių Statybos inspekcijos išvadų niekas iš bendraturčių neskundė. Statybos inspekcija konstatavo, kad buvo atlikti statinio paprastojo remonto darbai, o ne kapitalinis remontas, priešingą išvadą patvirtinančių įrodymų ieškovė ir trečiasis asmuo nepateikė.

Ieškovė ir trečiasis asmuo apeliaciniame skunde buvo nurodę, kad apeliacinės instancijos teismui pripažinus jiems teisę naudotis aptariama pastoge arba sutikus su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pastogė priklauso visiems bendraturčiams, turėtų būti tenkinamas patikslinto ieškinio reikalavimas atstatyti sieną tarp patalpos 2-2, priklausančios atsakovams, ir 3,65*3,50 pastogės. Kadangi apeliacinės instancijos teismas nepripažino jų teisės į pastogę, t. y. teismas padarė išvadą, kad atsakovams priklauso 9,88 m ilgio pastogė, esanti per visą namo ilgį, kitų pastogių name nėra, todėl net nenagrinėjo klausimo dėl mansardos patalpų neva neteisėtos rekonstrukcijos, nes tokio reikalavimo ieškovė ir trečiasis asmuo nebuvo suformulavę (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnis).

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasacijos ribų nagrinėjamoje byloje

Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Teismas nagrinėja ginčą neperžengdamas ginčo šalių nustatytų ribų. Viena iš šio principo įgyvendinimo išraiškų įtvirtinta CPK 353 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kasacinis teismas patikrina byloje priimtus teismų procesinius sprendimus teisės taikymo aspektu, o kasacijos funkciją vykdo neperžengdamas kasacinio skundo ribų.

Šioje byloje kasaciniu skundu ginčijamas garažo, pažymėto indeksu (G-1), priskyrimas ieškovei, trečiajam asmeniui ir atsakovams naudotis bendrai, taip pat nesutinkama su ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą M. U. išardyti savavališkai įrengtą pertvarą (sieną) tarp jam priklausančios patalpos antrame aukšte 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) pastogės atmetimu. Kadangi ieškovė ir trečiasis asmuo kasaciniame skunde apibrėžė kasacinio nagrinėjimo ribas ir šioje byloje nenustatytas viešasis interesas, teikiantis pagrindą peržengti kasacinio skundo ribas (CPK 353 straipsnio 2 dalis), tai kolegija pasisako dėl teisės normų taikymo kasaciniame skunde iškeltais klausimais dėl konkrečių apeliacinės instancijos teismo nutarties dalių teisėtumo. Taip pat kolegija pažymi, kad pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinė funkcija vykdoma remiantis bylą nagrinėjusių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl kasacinio teismo procesinis sprendimas šioje byloje priimamas remiantis byloje jau nustatytais faktais.

Dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo

CK 4.37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad tai reiškia, jog daikto turėtojas (CK 4.20 straipsnis), turėdamas absoliučią teisę į daiktą ir įgyvendindamas ją, yra ribojamas kaip nuosavybės teisių turėtojas CK 4.37 straipsnio 1 dalies prasme. Taigi, savininkui įstatymu gali būti nustatytos tam tikros nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos, kurios taip pat sąlygojamos kitų asmenų teisių ir interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02MjQtNjkwLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-624-690/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-624-690/2015">3K-3-624-690/2015</a>).

CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia įstatymo įtvirtintą kiekvieno bendraturčio pareigą visus su bendru turtu susijusius klausimus spręsti vadovaujantis interesų derinimo, proporcingumo, savitarpio supratimo principais. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo daiktu tvarka nustatoma teismo pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Ginčas dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju daiktu tvarkos sprendžiamas vadovaujantis CK 4.81 straipsnio 1 dalies nuostata, kad, nustatant naudojimosi bendru daiktu tvarką, atsižvelgiama į bendraturčių dalis, turimas pagal bendrąją dalinę nuosavybės teisę, į galimybę skirti kiekvienam bendraturčiui izoliuotas namo patalpas. Ar yra galimybių nustatyti naudojimosi bendru daiktu tvarką, priklauso nuo konkrečioje byloje turinčių reikšmės aplinkybių (daikto paskirties, savybių, statybos techninių reglamentų ir kt.); teismai taip pat privalo vertinti, ar bendraturčio pasirinktas projektas atitinka proporcingumo principą, ar nepažeidžia kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, ar teikia prielaidų šalių konfliktinei situacijai šalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy03Ny8yMDEx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-77/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-77/2011">3K-3-77/2011</a>).

Kasacinio teismo praktikoje nurodyta ir tai, kad savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Praktikoje nustatyti tokią naudojimosi tvarką ne visada galima, todėl leistini tam tikri nukrypimai nuo šio modelio ir tai nelaikytina netinkama naudojimosi tvarka. Neteisėtu naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymu gali būti pripažinti tokie atvejai, kai šia tvarka, be kita ko, nepagrįstai suteikiama pirmenybė vienam iš bendraturčių; paskirtos naudotis dalys labai skiriasi nuo bendraturčiams tenkančių idealiųjų dalių dydžių ir už tai nekompensuojama; kai tvarka objektyviai įtvirtina prielaidas kilti konfliktams dėl bendro daikto naudojimo; kai tvarka neracionali, nustato neefektyvų, neekonomišką daikto naudojimą; kai tvarka pažeidžia teisės aktų reikalavimus ar trečiųjų asmenų teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00MTgtNjExLzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-418-611/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-418-611/2015">3K-3-418-611/2015</a>).

Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, spręsdamas bendraturčių ginčą dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu tvarkos nustatymo, nepriklausomai nuo to, pagal kurio bendraturčio ieškinį nagrinėjama byla, turi paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių įstatymų saugomų interesų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2003); priimti abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas bendrosios nuosavybės dalis, įvertindamas šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>; 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010; kt.).

Ieškovė ir trečiasis asmuo kasaciniu skundu nesutinka su apeliacinės instancijos teismo sprendimu ginčo garažą paskirti bendrai naudoti visiems bendraturčiams. Ieškovės ir trečiojo asmens nuomone, garažas turėtų būti paskirtas naudotis jiems, nes tai atitiktų jiems priklausančios nuosavybės dalis, garažas yra ieškovės ir trečiojo asmens naudojamame pirmame aukšte, niekada nebuvo perduotas naudotis (perleistas) atsakovams, taip pat kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog garažas gali būti naudojamas ne tik automobiliams laikyti. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su nurodytais kasacinio skundo argumentais.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad 1958 m. kovo 6 d. S. P. įsigijo namų valdą (duomenys neskelbtini). 1958 m. gegužės 5 d. S. P. buvo išduotas statybos leidimas statyti gyvenamąjį namą. 1961 m. gruodžio 14 d. patvirtintas ir suderintas S. P. vykdomajam komitetui pateiktas ir patvirtintas mūrinio garažo projektas. 1962 m. kovo 29 d. S. P. ir Z. B. susitarė jų santuokos metu įgytą turtą – gyvenamąjį namą pasidalyti tokiu būdu: Z. B. nuosavybės teise atiteko namo mansarda (sandorių pagrindu patalpos šiuo metu valdomos bylos šalių), o S. P. – visa apatinė namo dalis (sandorių pagrindu ieškovės ir trečiojo asmens šiuo metu valdomos patalpos). Taigi, bylos duomenimis, garažas buvo statomas pagal atskirą projektą, 1962 m. kovo 29 d. S. P. ir Z. B. susitarime garažo naudojimas atskirai neaptartas, t. y. garažas naudotis kuriam nors namo savininkui nepriskirtas, kitų duomenų, kad garažas būtų priskirtas naudotis kuriam nors iš savininkų, byloje nepateikta, teismai tokio fakto nenustatė (CPK 353 straipsnio 1 dalis).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad padalyti šalių valdomas patalpas pagal jų bendrosios dalinės nuosavybės dalis nėra galimybių, todėl, atsižvelgdamas į šių ginčo patalpų lokalizaciją, jų funkcinę paskirtį, taip pat į ilgai besitęsiančius ir pakankamai konfliktiškus bendraturčių santykius, kad ateityje būtų išvengta naujų teisminių ginčų, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo principais, garažą paskyrė ieškovei ir trečiajam asmeniui naudoti bendrai. Teismas nurodė, kad, garažą paskyrus naudotis visiems bendraturčiams, nebūtų įmanoma naudoti jo pagal tiesioginę funkcinę paskirtį – laikyti automobilius; iš šalių paaiškinimų spręstina, kad garažu pagal paskirtį buvo naudojamasi tik žiemą, o vasarą, kai bendraturčių santykiai buvo geri, jame buvo laikomi dviračiai, garažu buvo naudojamasi kaip lauko virtuvėle. Dėl to teismas pirmo aukšto patalpą 1-9 (virtuvę) skyrė naudotis atsakovams, o ieškovei ir trečiajam asmeniui – garažą. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su atsakovų nurodomomis aplinkybėmis, kad garažas buvo naudojamas tik automobiliams laikyti, nurodė, kad buvo nusistovėjusi naudojimosi tvarka tarp bendraturčių, garažu naudojosi visi namo bendraturčiai, todėl pripažino, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai paskyrė naudotis garažą ieškovei (ir trečiajam asmeniui). Teismas sprendė, kad garažas turi būti paskirtas naudotis visiems namo savininkams bendrai.

Kasacinis teismas, aiškindamas CK 4.75 straipsnio, reglamentuojančio bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą, nuostatas, yra nurodęs, kad nustatant naudojimosi turtu tvarką turi būti atsižvelgiama į nusistovėjusią faktinę naudojimosi įtvarką, tačiau teismas gali nukrypti nuo šios taisyklės, motyvuodamas kitokį tvarkos nustatymo būdą (mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0yOTEvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-291/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-291/2007">3K-3-291/2007</a>).

Minėta, kad byloje nėra duomenų, jog bendraturčiai anksčiau būtų sudarę susitarimą dėl naudojimosi garažu tvarkos (CK 4.81 straipsnio 1 dalis). Taip pat byloje nėra tinkamai nustatyta, kokia buvo nusistovėjusi faktinė naudojimosi garažu tvarka. Bylą nagrinėję teismai pakartojo šalių pozicijas (kurios yra priešingos) dėl naudojimosi garažu tvarkos ir jo tikrosios paskirties, tačiau iš esmės liko nenustatyta nei kokiai paskirčiai iš tikrųjų buvo naudojamas garažas (pagal tiesioginę pagrindinę paskirtį – automobiliams laikyti, ar kitokiai – daiktams sandėliuoti, maistui ruošti ar pan.), nei kas iš šalių realiai naudojosi garažu, o jei naudojosi visi – kaip tas naudojimas buvo suderintas, pvz., dėl automobilių laikymo.

Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija sprendžia, kad tam, jog būtų nustatyta tinkama naudojimosi garažu tvarka, t. y. atitinkanti savininkų teisėtus interesus, jų bendro turto nuosavybės teisės dalis (nutarties 35 punktas), kuri būtų patogi bendraturčiams, racionali ir padėtų geriau valdyti nuosavybę bei išvengti konfliktinių situacijų, būtina nustatyti papildomas faktines aplinkybes: kokia yra reali šios patalpos paskirtis, ar joje įmanoma laikyti daugiau nei vieną automobilį, jei garažas naudojamas pagal kitą paskirtį – koks šalių poreikis naudoti tokias patalpas, ar įmanomas racionalus jų bendras naudojimas pagal tą paskirtį.

Minėta, kad faktinių aplinkybių nustatymas nepriklauso kasacinio teismo kompetencijai, todėl tam, kad būtų nustatytos ginčui dėl garažo naudojimosi tvarkos nustatymo išspręsti svarbios aplinkybės, ši bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 353 straipsnio 1 dalis, 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria nustatyta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų naudojimosi tvarka, nes, sprendžiant klausimą dėl garažo skyrimo naudoti, gali kilti būtinybė perskirstyti ir kitas patalpas tam, kad kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis kuo labiau atitiktų jo idealiąją dalį pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę ir visiems bendraturčiams tektų pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys, o nesant galimybės to padaryti, gali kilti poreikis spręsti dėl tinkamo kompensavimo (nutarties 35 punktas).

Dėl bendraturčio teisių ir teisėtų interesų gynimo

Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. CK 4.75 straipsnio 1 dalis nustato, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu; kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovą M. U. per tris mėnesius atstatyti išardytą sieną tarp patalpos 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) palėpės. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ginčo patalpa – 3,65*3,50 (12,77 kv. m) palėpė – buvo ar yra perleista, todėl nerado pagrindo spręsti, kad šią ginčo pastogę nuosavybės teise įgijo ieškovė ir trečiasis asmuo; ši pastogė priskirtina viso gyvenamojo namo bendro naudojimo patalpoms, priklausanti bendrosios dalinės nuosavybės teise bendraturčiams proporcingai jų turimai nuosavybės teisės daliai. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas M. U. perkėlė pertvarą, prie savo naudojamos patalpos 2-2 prijungdamas dalį bendro naudojimo palėpės 3,65*3,50. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis galimu savavališkos statybos faktu, be kitų reikalavimų, susijusių su naujai įrengtomis pastogės patalpomis, atmetė ir ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovą atstatyti buvusią pertvarą. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio reikalavimo, nurodė, kad palėpės dalis, kurioje atsakovas M. U. įrengė pertvarą, dėl nepakankamo aukščio pagal aplinkos ministro 2005 m. liepos 1 d. įsakymu Nr. Dl-338 patvirtintą reglamentą STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ negali būti formuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas. Šis teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą įpareigoti atsakovą atstatyti išardytą pertvarą, nors ir dėl kitų motyvų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad palėpė, nepriklausomai nuo to, ar ji gali būti formuojama kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį gali būti priskirtina pastato dalims, priklausančioms butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios nuosavybės teise. Kaip nutartyje jau nurodyta (žr. 44 punktą), bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Todėl teismas atsakovo M. U. veiksmus perkeliant pertvarą turėjo įvertinti šios normos ir CK 4.83 straipsnio 1 dalies aspektu, tačiau tokio vertinimo neatliko. Dėl nurodytų priežasčių yra pagrindas konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovą M. U. pašalinti neteisėto remonto padarinius ir per tris mėnesius atstatyti išardytą sieną tarp patalpos 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) pastogės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis, 4.82 straipsnio 1 dalis), iš esmės nesprendė ieškovės pareikšto reikalavimo įpareigoti atsakovą V. U. atstatyti išardytą sieną tarp patalpų 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m). Teisėjų kolegija sprendžia, kad ši bylos dalis grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui. Nagrinėdamas iš naujo teismas turi įvertinti, ar nebuvo pažeisti kitų bendraturčių teisėti interesai, o jei toks pažeidimas būtų konstatuotas, spręsti dėl adekvataus jo padarinių šalinimo, atsižvelgiant į abiejų šalių interesus (ieškovės galimybę patekti į šią pastato dalį pagal nustatytą naudojimosi kitomis patalpomis tvarką, šios dalies buvusį naudojimą, galimybę kompensuoti ieškovei kitais būdais ir kt.).

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą M. U. per tris mėnesius atstatyti išardytą sieną tarp patalpos 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) pastogės, ir grąžinti šią bylos dalį apeliacine tvarka nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniam teismui nusprendus, kad bylos dalis grąžintina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, naikintina ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, bylos šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti apeliacinės instancijos teismui (CPK 93, 96 straipsniai). Pažymėtina, kad kasacinis teismas patyrė išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 22 d. pažyma apie 7,84 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties dalis, kuriomis nustatyta gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) patalpų naudojimosi tvarka ir atmestas ieškinio reikalavimas įpareigoti atsakovą M. U. per tris mėnesius atstatyti išardytą sieną tarp patalpos 2-2 ir 3,65*3,50 (12,77 kv. m) pastogės, taip pat paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir grąžinti šią bylos dalį nagrinėti Klaipėdos apygardos teismui apeliacine tvarka iš naujo.

Kitas Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 19 d. nutarties dalis palikti nepakeistas.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjos Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė