Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-14221-484/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03300-2025-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Justinos Nasutavičienės ir Ievos Saudargaitės,

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. T. Y. (M. T. Y.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

Pareiškėjas M. T. Y. (toliau – ir pareiškėjas, ar užsienietis) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ar Migracijos departamentas) 2025 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 25S129379, kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į T. R. (toliau – ir kilmės valstybė); 2) trijų mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką; 3) įtraukti į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas). Sprendimo vykdymas pavestas Valstybės sienų apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Pareiškėjas skunde atkreipia dėmesį, kad įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos neįvykdė dėl objektyvių priežasčių, o ne dėl tyčinių veiksmų.

Pareiškėjas teigia, kad įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos visų pirma neįvykdė dėl priežasčių, susijusių su sveikata. Pažymi, kad Migracijos departamentui pateikė dokumentus, patvirtinančius įpareigojimo neįvykdymo priežastis.

Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento vertinimu, jog atsakovui pateiktas dokumentas – Medicininė pažyma dėl neatvykimo į darbą, darbo biržą ar ugdymo įstaigą (forma Nr. 094/a), kurioje nurodytas jo sveikatos sutrikimas laikotarpiu nuo 2025 m. kovo 19 d. iki 2025 m. kovo 28 d., yra abejotinas. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo vertinimas yra subjektyvus ir formalus.

Pareiškėjas pripažįsta, kad vyko į gydymo įstaigą Kaune, tačiau, anot jo, tai nereiškia, kad jo sveikatos būklė buvo gera. Pažymi, kad jis turi teisę savo nuožiūra pasirinkti gydymo įstaigą, todėl vien tai, kad jis vyko į gydymo įstaigą Kaune, nereiškia, jog jo sveikatos būklė nebuvo sunki.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad 2025 m. balandžio 4 d. jis gavo pranešimą, jog yra pagamintas jam išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Manė, jog Lietuvos Respublikoje yra teisėtai. Pažymi, kad su Migracijos departamentu bendradarbiavo, teikė dokumentus, prašymą pratęsti savanoriško išvykimo terminą. Pareiškėjas pripažįsta, kad šį prašymą pateikė pavėluotai, tačiau prašo įvertinti tai, kad iki 2025 m. kovo 28 d. jis buvo nedarbingas.

Pareiškėjo vertinimu, Migracijos departamentas nepagrįstai uždraudė jam atvykti į Lietuvos Respubliką ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją. Pareiškėjo manymu, šiuo aspektu Sprendimas yra neproporcingas ir neadekvatus siekiamam tikslui, pažeidžia jo teises dirbti Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes.

Pareiškėjas nurodo, kad jis jokių teisės pažeidimų nėra padaręs, nelegalios migracijos ar kitos grėsmės Lietuvos valstybei nekelia. Anot pareiškėjo, Migracijos departamentas duomenų apie jo keliamą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui nepateikė.

Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Atsakovas Migracijos departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas – (duomenys neskelbtini) pilietis į Šengeno erdvę atvyko 2025 m. vasario 13 d. teisėtai, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2032 m. vasario 10 d., ir 2023 m. balandžio 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. vasario 19 d.

Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nuo 2025 m. vasario 20 d. Lietuvos Respublikoje yra neteisėtai, todėl Migracijos departamentas 2025 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą Nr. 25S52080 grąžinti jį į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini), t. y. įpareigojo jį savanoriškai išvykti į užsienio valstybę per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Atsakovas atsiliepime atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos turėjo išvykti iki 2025 m. kovo 22 d., nes Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimas Nr. 25S52080 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę jam įteiktas 2025 m. vasario 20 d.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės nepaneigia ginčijamo Sprendimo teisėtumo. Pažymi, jog medicininė pažyma, kuria pareiškėjas bando pateisinti įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos neįvykdymą, išduota 2025 m. kovo 19 d., t. y. likus trims dienoms iki termino pabaigos, per kurį pareiškėjas turėjo išvykti iš Lietuvos Respublikos. Ši aplinkybė, anot atsakovo, rodo pareiškėjo siekį piktnaudžiauti migracinėmis procedūromis ir niekaip nepatvirtina jo bendradarbiavimo su Migracijos departamentu.

Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo skunde nurodyta aplinkybe, jog sveikatos būklė sutrukdė jam pateikti Migracijos departamentui prašymą pratęsti įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos terminą.

Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepateikia ir jokių įrodymų, patvirtinančių, jog jo sveikatos būklė ir diagnozuota liga sudarė pagrindą sustabdyti Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 25S52080 grąžinti jį į (duomenys neskelbtini) vykdymą Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Atsakovas atsiliepime teigia, jog Įstatymo 128 straipsnio 1dalies 1-3 punktuose nurodytos aplinkybės taip pat buvo įvertintos tiek priimant ginčijamą Sprendimą, tiek Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52080 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę. Atsakovas atsiliepime pripažįstą, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja išimtinai darbo santykiai.

Atsakovas atsiliepime pripažįsta ir tai, kad pareiškėjas 2025 m. vasario 6 d., būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tačiau, atsakovo vertinimu, ši aplinkybė nesuponuoja išvados, kad pareiškėjas galėjo likti Lietuvoje iki kol bus išnagrinėtas jo prašymas, nes prašymo nagrinėjimo metu jis neturėjo dokumento, patvirtinančio jo teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje. Tokia išvadą atsakovas daro remdamasis Įstatymo 28 straipsnio 2 dalies ir Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, (toliau – Tvarkos aprašas) 114 punkto nuostatomis.

Atsakovo tvirtinimu, pareiškėjas nepateikia jokių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad uždraudimas jam atvykti į Lietuvos Respubliką esmingai suvaržo jo teises ir todėl yra neproporcingas. Anot atsakovo, perspėjimas apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje į SIS įtrauktas pagrįstai, vadovaujantis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės), 15 punkto nuostatomis.

Atsakovas nurodo, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą.

k o n s t a t u o j a :

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 25S129379, kuriuo nuspręsta: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) trijų mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką; 3) įtraukti į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 127 straipsnio 1, 31 ir 6 dalimis, 2025 m. vasario 20 d. priėmė sprendimą Nr. 25S52080 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini), t. y. įpareigojo pareiškėją savarankiškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi, Įstatymo 133 straipsnio 8 dalimi, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu, Taisyklių 15 punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau - Kriterijų vertinimo tvarka), 5 punktu, 2025 m. birželio 3 d. priėmė sprendimą Nr. 25S129379, kuriuo nusprendė: 1) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 2) trijų mėnesių laikotarpiui uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką; 3) įtraukti į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimo vykdymas pavestas Valstybės sienų apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Teisinius santykius dėl užsieniečių išvykimo iš Lietuvos Respublikos reglamentuoja Įstatymo IX skyriaus bei Sprendimų dėl užsieniečio įpareigojimo išvykti, išsiuntimo, grąžinimo ir vykimo tranzitu per Lietuvos Respublikos teritoriją priėmimo ir jų vykdymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2004 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 1V-429 (2019 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1V-589 redakcija; toliau – Aprašas) nuostatos.

Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punkte (2014 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XII-1396 redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 1 d.) numatyta, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos priimtas jam neįvykdžius įpareigojimo išvykti iš Lietuvos. Byloje ginčo dėl šios faktinės aplinkybės nėra.

Pareiškėjas pripažįsta, kad jis Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 25S52080 grąžinti jį į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini), t. y. įpareigojimo savarankiškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, neįvykdė. Tačiau pareiškėjas mano, kad Migracijos departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, netinkamai įvertino jo individualią situaciją ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą Sprendimą.

Aplinkybės, į kurias atsižvelgiama priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę ar išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos arba dėl kurių sprendimo išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdomas, įtvirtintos Įstatymo 128 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį priimant įpareigojimą išvykti iš Lietuvos Respublikos, sprendimą grąžinti užsienietį į užsienio valstybę arba išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas); 4) padaryto teisės pažeidimo pavojingumo pobūdį ir mastą.

Pagal Įstatymo 130 straipsnio 1 dalį draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę. Pagal to paties straipsnio 2 dalį užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas.

Aprašo 57 punkte (2025 m. sausio 9 d. įsakymo Nr. 1V-26 redakcija), nustatyta, kad jeigu sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo arba sprendimą dėl kitos valstybės sprendimo vykdymo galimumo priima Migracijos departamentas Aprašo 49 punkte nustatytais atvejais, tai jis atlieka Aprašo 56.1–56.3, 56.5 ir 56.6 papunkčiuose nurodytus veiksmus ir veiksmus, nurodytus Aprašo 57.1-57.2 papunkčiuose.

Pagal Aprašo 56.2 papunktį Migracijos departamentas, nagrinėdamas surinktus dokumentus dėl užsieniečio išsiuntimo, be kita ko, privalo įvertinti Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse nurodytas aplinkybes ir atsižvelgti į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes ir jeigu nėra Įstatymo 124 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių, priimti nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio išsiuntimo arba sprendimą dėl kitos valstybės sprendimo vykdymo galimumo, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo reikalavimus.

Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Direktyvos bei nacionalinių teisės aktų nuostatas ir tikslus, yra pažymėjęs, kad jei sprendžiant užsieniečio grąžinimo į užsienio valstybę klausimą, nesvarbu, kokia procedūra naudojama (įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos), paaiškėja, jog yra aplinkybių, dėl kurių šio užsieniečio grąžinimas į užsienio valstybę, gali būti neįmanomas, tokios aplinkybės privalo būti visapusiškai ir išsamiai įvertintos prieš priimant sprendimą dėl asmens grąžinimo į užsienio valstybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011). Taip pat atsižvelgdamas į Direktyvoje įtvirtintą teisinį reguliavimą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzk0Ny01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3947-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3947-556/2020">eA-3947-556/2020</a> yra pažymėjęs, jog Direktyvos 12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sprendimai grąžinti ir, jei tokie priimti, sprendimai uždrausti atvykti bei sprendimai dėl išsiuntimo priimami raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis, taip pat informaciją apie galimas teisines teisių gynimo priemones. Analizuojant Direktyvos 12 straipsnio 3 dalies nuostatas matyti, kad sprendimai, susiję su grąžinimu, kaip nurodyta 1 dalyje, pateikiami standartine forma, tik asmenims, neteisėtai atvykusiems į valstybės narės teritoriją ir vėliau negavusiems leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.

Kaip matyti iš ginčijamo Sprendimo, pareiškėjas į Šengeno erdvę atvyko 2025 m. vasario 13 d. teisėtai, turėdamas (duomenys neskelbtini) piliečio pasą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2032 m. vasario 10 d., ir 2023 m. balandžio 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. vasario 19 d. Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

Byloje pripažįstama ir aplinkybė, kad tarpininkaujant uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėjas 2025 m. vasario 6 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu. Ši aplinkybė suponuoja išvadą, kad pareiškėjas prašymą išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu Migracijos departamentui pateikė turėdamas, 2023 m. balandžio 4 d. išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2025 m. vasario 19 d., t. y. būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai.

Migracijos departamentas, vertindamas pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Sprendime konstatavo, kad pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo išduota Lietuvos nacionalinė viza, kuri galiojo iki 2020 m. rugsėjo 18 d., be to pareiškėjui 2020 m. rugsėjo 11 d., 2021 m. sausio 19 d., 2022 m. lapkričio 23 d. ir 2023 m. balandžio 4 d. darbo pagrindu buvo išduoti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Migracijos departamentas, vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenimis, nustatė, kad pareiškėjas dirbo įvairiose Lietuvos įmonėse nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2018 m. balandžio 1 d. ir nuo 2021 m. vasario 2 d. iki 2025 m. kovo 1 d., o 2020 m. gruodžio 25 d. vykdo ir individualią veiklą. Migracijos departamento Sprendime pažymėta, kad pareiškėjas gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaruoja nuo 2020 m. rugsėjo 21 d. Šių Sprendime konstatuotų faktinių aplinkybių pagrindu, dėl kurių byloje ginčo nėra, Migracijos departamentas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėją su Lietuva sieja pakankamai stiprūs socialiniai ir ekonominiai ryšiai.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės konkrečiu atveju yra svarbios ir nulemia, jog asmuo nebus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, jo tolesnis buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje turės būti įteisintas. Atitinkamai Įstatymo 128 straipsnio 3 dalis negali būti aiškinama kaip numatanti, jog asmuo, kuris neteisėtai yra Lietuvos Respublikos teritorijoje pasibaigus jam išduoto leidimo galiojimui, neišvykęs iš Lietuvos Respublikos apskritai negali gauti leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Priešingas Įstatymo nuostatų aiškinimas reikštų, jog Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatos iš esmės neturi prasmės, nes tais atvejais, kai asmuo Lietuvos Respublikos teritorijoje yra neteisėtai, jis bet kuriuo atveju turėtų išvykti iš Lietuvos Respublikos, o Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės de facto (faktiškai, iš tikrųjų) būtų vertinamos ne priimant sprendimą tokį asmenį išsiųsti, o tuomet, kai jis, būdamas užsienio valstybėje, pateiktų naują prašymą dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, 2020 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUEtMzk0Ny01NTYvMjAyMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eA-3947-556/2020')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eA-3947-556/2020">eA-3947-556/2020</a>). Atsižvelgiant į paminėtų teisės aktų nuostatas bei formuojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, atsakovui priimant sprendimą visų pirma kyla pareiga įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes, o šias aplinkybes, atsižvelgus į konkrečią situaciją, įvertinus palankiai pareiškėjui, jam neturėtų būti užkertamas kelias kreiptis į Migracijos departamentą dėl vizos ar leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo.

Akcentuotina, kad valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr. 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0xODcyLTU1Mi8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-1872-552/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-1872-552/2015">A-1872-552/2015</a> ir kt.).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pareiškėjas prašymą išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu Migracijos departamentui pateikė ne tik būdamas Lietuvos Respublikoje teisėtai, bet ir prieš priimant Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52080 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę – (duomenys neskelbtini).

Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 25S52080 turinys patvirtina, kad Migracijos departamentui aplinkybė, jog pareiškėjas prašymą išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu Migracijos departamentui pateikė 2025 m. vasario 6 d., buvo žinoma. Šio sprendimo priėmimo metu pareiškėjo prašymas išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu nebuvo išnagrinėtas ir sprendimas dėl šio prašymo nebuvo priimtas.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad 2024 m. balandžio 15 d. Migracijos departamente gautas Valstybės sienos apsaugos tarnybos persiųstas pareiškėjo prašymas atidėti deportacijos procedūrą dėl sveikatos būklės ir pratęsti savanoriško išvykimo terminą. Migracijos departamentas ginčijamame Sprendime pažymėjo, kad 2025 m. gegužės 9 d. Migracijos departamente gautas dar vienas pareiškėjo prašymas, kuriame jis dar kartą prašė peržiūrėti 2025 m. vasario 20 d. sprendimą dėl grąžinimo, atsižvelgiant į tai, kad jis negalėjo įvykdyti sprendimo dėl grąžinimo dėl sveikatos būklės. Byloje duomenų apie šių prašymų nagrinėjimą nėra.

Migracijos departamento Sprendime konstatuota, kad Migracijos departamentas, tenkindamas pareiškėjo 2025 m. vasario 6 d. prašymą išduoti naują leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir 2025 m. balandžio 4 d. jam darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu išrašė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2027 m. balandžio 4 d.

Byloje duomenų apie Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu, panaikinimą nėra.

Kaip matyti iš Sprendimo, Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą išsiųsti užsienietį į užsienio valstybę, tinkamai individualizavo pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, tačiau visiškai nemotyvavo, kodėl nagrinėjamos situacijos kontekste šiuos ryšius atsisako vertinti palankia prasme pareiškėjui. Todėl šioje dalyje atsakovo Sprendimas laikomas nemotyvuotu ir neatitinkančiu VAĮ 10 straipsnio ir Aprašo 56.2 papunkčio reikalavimų.

Teismui konstatavus, kad Migracijos departamento sprendimas išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos yra nemotyvuotas, atitinkamai pripažįstama neteisėta ir nepagrįsta Migracijos departamento Sprendimo dalis dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, priimta Įstatymo 133 straipsnio 2 dalies pagrindu ir Sprendimo dalis įtraukti į SIS perspėjimą apie pareiškėjui nustatytą draudimą atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje, priimta pagal SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi teisinį reglamentavimą, byloje esančius duomenis bei nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, jog Migracijos departamento 2025 m. birželio 3 d. sprendimas Nr. 25S129379 yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Kiti pareiškėjo skunde ir atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai bylos procesinei baigčiai jokios įtakos neturi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

Dėl teismo išlaidų

Tenkinus pareiškėjo skundą ir priėmus jam palankų sprendimą, jis turi teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis). Kadangi kitų dokumentų, patvirtinančių patirtas bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjas nepateikė, jam priteistinas tik žyminis mokestis, sumokėtas už skundą, t. y. 22,50 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 140 straipsnio 4 dalimi,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo M. T. Y. (M. T. Y.) skundą patenkinti.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2025 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 25S129379 panaikinti.

Priteisti pareiškėjui M. T. Y. (M. T. Y.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 22,50 Eur (dvidešimt du eurus penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmus.

Teisėjos Ina Kirkutienė

Justina Nasutavičienė

Ieva Saudargaitė