Dėl sprendimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI3-540-1066/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03578-2023-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 29.1.2; 55.1.1

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. rugpjūčio 12 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gitanos Butrimaitės, Gedimino Užubalio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Faustos Vitkienės,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Laimiui Platūkiui,

atsakovės nacionalinės mokėjimų agentūros atstovui Andriui Petkevičiui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. U. skundą atsakovei Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui A. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė:

1. Pareiškėjas T. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas (įvertinus patikslintus reikalavimus: 1) panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2023 m. vasario 22 d. sprendimą Nr. 21RE-131(AG-728/07-2022) (toliau – Komisijos sprendimas); 2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nesutikdamas su Komisijos sprendimu, nurodo, kad:

2.1. Jis 2007 m. kovo 6 d. įregistravęs ūkininko ūkį ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – Agentūra) pateikęs paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraišką Nr.21-1011582828-1 (toliau – Paraiška), kurioje nurodė duomenis apie žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus, kurių bendras plotas 283, 58 ha. Atsakovė įvertino Paraišką ir priėmė 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-4936811 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, kuriuo pareiškėjui buvo paskirta 32 089,17 Eur dydžio galutinė paramos suma bei pritaikyta 53 407,69 Eur sankcija dėl to, kad Paraiškoje deklaruotas žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotas buvo 283,58 ha, o nustatytas faktinis plotas yra 206,11 ha – nustatytas neteisingai deklaruotas plotas: 77,47 ha.

Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu Agentūros sprendimu, kreipėsi į Komisiją, kad pakartotinai būtų įvertinta jo Paraiška. Komisija 2022 m. rugsėjo 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkino, įpareigojo Agentūrą iš naujo peradministruoti pareiškėjo Paraišką. Atsakovė, vykdydama Komisijos sprendimą, pakartotinai atliko Paraiškos vertinimą ir priėmė 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. BR6-5182281 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“, kuriuo buvo paskirta 30 995,82 Eur dydžio galutinė paramos suma bei pritaikyta 53 407,69 Eur sankcija. Su tokiu Komisijos sprendimu pareiškėjas taip pat nesutiko, prašydamas jį panaikinti ir įpareigoti perskaičiuoti už pareiškėjo 2021 m. Paraiškoje deklaruojamas žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus priklausančias išmokas ir išmokėti išmokas (paramą) už pareiškėjo deklaruotus žemės sklypus. Skundžiamu Komisijos sprendimu pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu.

2.2. Pareiškėjas mano, kad Komisija netinkamai vertino situaciją ir nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą, nes šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2021 m. birželio 21 d. pareiškėjo atsakovei pateiktos paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos Nr.21-1011582828-1 bei išmokų mokėjimo. Komisijos sprendime minimoje administracinėje byloje nagrinėjamoje Vilniaus apygardos administraciniame teisme Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkzLTE3MjgtODE2LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI3-1728-816/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI3-1728-816/2023">eI3-1728-816/2023</a> (buvęs Nr. eI3-7953-816/2022), nagrinėjamas kilęs ginčas tarp pareiškėjo ir atsakovės dėl 2020 m. birželio 20 d. pareiškėjo Agentūrai pateiktos paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos Nr. 20-1011582828-1 bei išmokų mokėjimo. Anot pareiškėjo, šių abiejų nagrinėjamų bylų tapatumas tik toks, kad kilęs ginčas tarp tų pačių šalių ir kad ginčo esmė yra piniginiai reikalavimai: šioje byloje pareiškėjas reikalauja paskaičiuoti ir išmokėti paramos lėšas, kitoje byloje – reikalavimas nukreiptas jau į patį pareiškėją, nes atsakovas išmokas paskaičiavęs ir pareiškėjui išmokėjęs bei reikalauja dalį jų grąžinti. Tačiau ginčas šiose bylose vyksta ne dėl to paties dalyko ir ne tuo pačiu pagrindu. Taigi, jog kilęs ginčas tarp tų pačių šalių ir / ar įrodinėjimo priemonės yra panašios, pareiškėjo teigimu, negali būti pagrindu pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu.

2.3. Taip pat pažymi, kad pareiškėjas žemės sklypus naudojo, šių žemės sklypų priežiūrai eikvojo savo asmeninius finansinius resursus, tikėdamasis valstybės paramos, kaip tinkamos kompensacijos už šių žemės sklypų priežiūrą. Tačiau tam tikru momentu pasikeitė atsakovės požiūris į pareiškėjo paraiškoje nurodomus projektinius žemės sklypus, už kuriuos atsakovė išmokų toliau nebemoka, todėl pareiškėjui visiškai neaišku, kodėl taip nutiko. Pareiškėjas savo lėšomis yra parengęs šių projektinių žemės sklypų kadastrines bylas, tačiau šioje situacijoje atsakovė bando paneigti, įstatymu nustatytą bendrosios jungtinės nuosavybės įtvirtintą sąvoką ir iš to išplaukiančias teisines pasekmes. Be to, Komisija 2022 m. gegužės 27 d. sprendime išdėstė priešingą nuomonę, kad pareiškėjas su sutuoktine, sudarydami sutartis dėl valstybinės žemės plotų naudojimo, pagal šias sutartis įgijo turtines teises ir pareigas ir tai vertinama kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė.

2.4. Pareiškėjas akcentuoja, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. U. ir T. U. yra sutuoktiniai ir valstybinės žemės nuomos sutartys buvo sudarytos A. U. ir pareiškėjui gyvenant santuokoje, taigi pagal šias sutartis abu sutuoktiniai įgijo vienodas teises ir pareigas, tai vertintina kaip bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Aplinkybė, kad šiuo metu teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-32-308/2023 dėl jų sudarytos santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių reikalavimų, savaime nepanaikina sutuoktinių santuokoje įgyto turto teisinio režimo, jis kaip ir buvo taip ir lieka bendrąją jungtine nuosavybe, atitinkamai tokiam turtui taikomi reikalavimai turtą perleidžiant, įkeičiant, sukuriant ar nutraukiant prievoles, kuomet yra būtinas kito sutuoktinio sutikimas ir / arba tokių veiksmų atlikimui yra aiškiai išreikšta kito sutuoktinio valia.

2.5. Mano, kad šiuo atveju yra pažeidžiamas įstatymo viršenybės principas. Nei atsakovės, nei Komisijos sprendime nurodytos taisyklės, poįstatyminiai aktai, nepaneigia įstatyme įtvirtinto bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės instituto aiškinimo ir taikymo.

2.6. Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas skundą palaikė ir prašė jį tenkinti jame nurodytais argumentais.

3. Atsakovė Agentūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą pateikia savo poziciją, kurią grindžia šiais argumentais:

3.1. Atsakovė, nesutikdama su pareiškėjo teiginiu, kad jis pateikė Agentūrai visus dokumentus, patvirtinančius valdymo teisę į 2021 m. Paraiškoje deklaruotus sklypus, paaiškina, kad atsakovė, vykdydama jai pavestas funkcijas, skirdama išmokas pareiškėjams, turi užtikrinti, jog parama yra skiriama teisėtai, t. y. kad parama skiriama už plotus, kuriems pareiškėjai turi valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus. Pareiškėjo atveju jau deklaravimo metu (2021 m. Paraiškos pateikimo metu – 2021 m. birželio 21 d.) jis privalėjo turėti valdymo teisę dėl visų 2021 m. Paraiškos laukų (ar tai būtų valstybinė žemė, ar fizinių / juridinių asmenų nuosavybės teise valdoma žemė, ar Pareiškėjo nuosavybės teise valdomi žemės plotai). Tuo tarpu Agentūra, patikrinusi atrinktos rizikos analizės būdu pareiškėjo 2021 m. Paraiškos duomenis, nustatė, kad pareiškėjas neteisėtai deklaravo dalį valstybinės žemės plotų ir kitų plotų, t. y. deklaravo neturėdamas 2021 m. Paraiškos teikimo metu galiojančių valdymo ar naudojimo teisę pagrindžiančių dokumentų.

3.2. Nurodo, kad gavusi 2022 m. rugsėjo 22 d. Komisijos sprendimą, pakartotinai peržiūrėjo visumą pareiškėjo Agentūrai pateiktų dokumentų, kuriais pareiškėjas siekė pagrįsti teisėtą ir teisingą laukų deklaravimą, o kartu ir dėl šių laukų peržiūrėjo aktualią informaciją, esančią viešuosiuose registruose, bei nustatė, kad pareiškėjas vis tik nepagrindžia valdymo teisės į 2022 m. lapkričio 16 d. Sprendimo Lentelėje Nr. 4 nurodytus laukus.

3.2.1. Pažymi, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymai dėl žemėtvarkos projektų vykdymo nepagrindžia 2021 m. Paraiškoje deklaruoto valstybinės žemės ploto valdymo teisės, nes tai nėra galiojančios valstybinės žemės naudojimo sutartys ar leidimai naudotis valstybine žeme. Suprojektuoti valstybės žemės ūkio paskirties sklypai, patvirtintas žemėtvarkos projektas ar kt., neužtikrina, kad valstybinės žemės naudojimo sutartis bus sudaryta ar leidimas naudotis valstybine žeme bus išduotas ir kada tai bus padaryta.

3.2.2. Be to, dalis išduotų Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus įsakymų dėl leidimo suteikimo pareiškėjui laikinai naudotis valstybine žeme žemės ūkio veiklai ir / ar valstybinės žemės nuomos sutartys sudarytos su pareiškėju po 2021 m. Paraiškos pateikimo dienos (2021 m. birželio 21 d.).

3.2.3. Pažymi, kad valstybinės žemės plotai deklaruoti 2021 m. Paraiškoje, kurių valdymo teisė grindžiama valstybinės žemės nuomos sutartimis, sudarytomis su pareiškėjo sutuoktine, arba Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo įsakymais, suteikiančiais pareiškėjo sutuoktinei teisę laikinai naudotis valstybine žeme žemės ūkio veiklai vykdyti, negali būti laikomi teisėtai deklaruotais. Pareiškėjas ir jo sutuoktinė yra įregistravę atskiras valdas bei atskirus ūkininkų ūkius. Nustatyta, kad buvo įregistruoti du atskiri ūkininko ūkiai – savarankiški ūkio vienetai, atskirais numeriais. Vertinti šių ūkių kaip vieno ūkio vieneto nėra teisinio pagrindo. Duomenų, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė buvo vienas kito ūkyje registruoti partneriais, nėra.

3.3. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjo sutuoktinės 2021 m. gruodžio 6 d. ieškinyje civilinėje byloje Nr. e2-505-979/2022, yra nurodytos svarbios aplinkybės, t. y. pareiškėjo sutuoktinė nedalyvavo žemės ūkio veikloje, o jos vardu įregistruotame ūkyje veiklą vykdė pareiškėjas bei tai, kad pareiškėjas kartu su sutuoktine nuo 2019 m. gruodžio 25 d. nebeveda bendro ūkio.

3.4. Taip pat nurodo, kad nors ūkininko ūkis, kaip ūkininko turtinių ir asmeninių neturtinių teisių ir prievolių visuma, laikytinas turtiniu vienetu (tam tikra verslo forma, kuriai nereikia įsteigti įmonės ir kuri neturi savarankiško ūkio subjekto statuso), galinčiu būti nuosavybės teisės objektu, tačiau tai reikšminga santuokos nutraukimo byloje, bet ne paramos paraiškoje deklaruotų laukų valdymo teisei pagrįsti.

Svarbu ir tai, kad tuo atveju, jei sutuoktinio valstybinės žemės plotas būtų įvestas kaip neregistruota panauda su sutuoktiniu, ir tam, kad nebūtų taikomos sankcijos už deklaruotus valstybinės žemės plotus, su sutuoktiniu reikėtų sudaryti vieną ūkininko ūkio vienetą. Pareiškėjo sutuoktinės teiginiai patvirtina, jog pareiškėjas paraiškas paramai gauti sutuoktinės vardu teikė Agentūrai savo iniciatyva be sutuoktinės pritarimo ir žinios, piktnaudžiaudamas šeimos teisės institutu. Taigi 2021 m. Paraiškoje pareiškėjas galėjo deklaruoti tik tuos plotus, kuriems jau 2021 m. Paraiškos pateikimo dienai turėjo oficialius valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus.

3.5. Mano, kad Agentūra teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas 2021 m. Paraiškoje neteisingai deklaravo valstybinės žemės plotus, todėl teisinio pagrindo naikinti 2022 m. lapkričio 16 d. Sprendimą nėra.

3.6. Taip pat, atsakovės teigimu, pareiškėjas 2021 m. Paraiškoje deklaruoti laukus galėjo tik tuo atveju, jei jau deklaravimo metu turėjo valdymo teisę į laukus, t. y. jau deklaravimo metu dėl visų 2021 m. Paraiškos laukų (tame tarpe ir dėl Pranešime nurodytų laukų) turėjo turėti valdymo teisę. Taigi pareiškėjas žinojo, kad 2021 m. Paraiškoje gali deklaruoti tik tuos laukus, kuriems turi valdymo teisę pagrindžiančius dokumentus, be to, pasirašydamas 2021 m. Paraiškoje patvirtino, kad pateikė Agentūrai teisingus duomenis t. y. deklaravo tuos plotus, kuriems turi valdymo teisę patvirtinančius dokumentus. Akcentuoja tai, kad 2021 m. rugsėjo 28 d. pranešimu Nr. 4561338 „Dėl informacijos pateikimo“ pareiškėjas buvo informuotas, jog atliekamas jo 2021 m. Paraiškoje deklaruotos valstybinės žemės teisėto deklaravimo administracinis tikrinimas bei paprašyta pateikti valdymo teisę patvirtinančius dokumentus dėl vieno iš deklaruotų valstybinės žemės laukų. Pats pareiškėjas pripažino, kad pateikė Agentūrai neteisingus duomenis, t. y. deklaravo Pranešime nurodytus laukus neturėdamas valdymo teisę pagrindžiančių dokumentų, nors 2021 m. Paraiškoje pasirašydamas patvirtino, kad turi valdymo teisę į visus deklaruotus plotus. Taigi mano, jog Agentūra pagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo Pranešimą dėl laukų atsisakymo bei pagrįstai pagal 2021 m. Paraišką pritaikė sankcijas dėl neteisingo deklaravimo

3.7. Dėl 2020 m. Paraiškos ir dėl 2020 m. Paraiškos priimto 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 „Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ paaiškina ir tai, kad tiek 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas, tiek 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimas priimti dėl tokių pačių abiejų paraiškų vertinimo metu nustatytų pažeidimų, t. y. neteisingo valstybinės žemės plotų deklaravimo, todėl atsakovė sutinka su skundžiamu Komisijos sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, iki bus išspręsta administracinė byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUkzLTE3MjgtODE2LzIwMjM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eI3-1728-816/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eI3-1728-816/2023">eI3-1728-816/2023</a>.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. U. atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jo netenkinti.

4.1. Teigia, kad su pareiškėju nebegyvena ir neveda bendro ūkio nuo 2019 m. gruodžio 25 d. Jos teigimu, pareiškėjas piktnaudžiavo šeimos teise ir jos vardu įregistruotą ūkį valdė nuostolingai. Be to, pareiškėjas visas paraiškas teikdavo be jos sutikimo ir žinios. Ūkininko ūkį ji yra išregistravusi, o visas nuomos sutartis yra nutraukusi. Visas gautas lėšas pareiškėjas naudodavo savo reikmėms.

k o n s t a t u o j a:

5. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad:

5.1. Pareiškėjas 2021 m. birželio 21 d. pateikė Agentūrai paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius Paraišką (reg. Nr. 21-1011582828-1), kurios vertinimo metu nustatytas žemės ūkio naudmenų ploto, kurio valdymo teisė nepagrįsta, deklaravimas, nors 2021 m. Paraiškos 14 lentelėje „Informacija apie prisiimamus įsipareigojimus“ pareiškėjas patvirtino, kad turi valdymo teisę į visus deklaruotus plotus ir įsipareigojo Agentūrai paprašius pateikti reikalaujamus žemės valdymo dokumentus, tačiau Agentūra, vadovaudamasi Europos Sąjungos teisės aktų ir kitų dokumentų nuostatomis, už neteisingai deklaruotą plotą pareiškėjui sumažino mokėtiną paramą.

5.2. Agentūra 2021 m. spalio 15 d. gavo pareiškėjo 2021 m. spalio 14 d. pranešimą (reg. Nr. BR5.1-16443), kuriame nurodyta, kad pareiškėjas atsisako 2021 m. Paraiškoje deklaruotų laukų, nes Nacionalinė žemės tarnyba informavo, kad minėtų laukų neįtraukė į trumpalaikės nuomos sąrašą, nors į planą buvo įtraukę.

5.3. Agentūra 2021 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. BR6-7628 „Dėl atsakymo į pranešimą“ informavo pareiškėją, kad jo prašymas atsisakyti Pranešime nurodytų laukų negali būti tenkinamas.

5.4. Pareiškėjas 2022 m. balandžio 14 d. kreipėsi į Agentūrą su prašymu pateikti jam sprendimą dėl jo 2021 m. Paraiškos ir Agentūra 2022 m. gegužės 12 d. raštu Nr. BR6-2637 „Dėl atsakymo į prašymą“, pateikė pareiškėjui 2022 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. BR6-4936811 „Dėl mokėtinos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ (toliau – 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimas).

5.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimu, 2022 m. birželio 9 d. pateikė skundą Komisijai, kuri 2022 m. rugsėjo 22 d. sprendimu Nr. 21R-502 (AG-343/07-2022) (toliau – 2022 m. rugsėjo 22 d. Komisijos sprendimas) tenkino pareiškėjo 2022 m. birželio 9 d. skundą ir panaikino Agentūros 2022 m. balandžio 26 d. Sprendimą.

5.6. Agentūra, vykdydama 2022 m. rugsėjo 22 d. Komisijos sprendimą, priėmė 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą, tačiau pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros 2022 m. lapkričio 16 d. Sprendimu, pateikė skundą Komisijai, kuri skundžiamu Komisijos sprendimu pareiškėjo skundą paliko nenagrinėtą.

5.7. Pareiškėjas, nesutikdamas su Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Komisijos sprendimą kaip nepagrįstą.

6. Byloje kilo ginčas dėl Komisijos, kuriuo pareiškėjo skundas paliktas nenagrinėtu, sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 20 straipsnyje numatyti

skundo (prašymo) palikimas nenagrinėtu pagrindai.

Vienas iš jų, kai negalima nagrinėti skundo (prašymo), iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (20 straipsnio 5 dalies 4 punktas). Pašalinus sąlygas, kurios buvo pagrindas palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į administracinių ginčų komisiją su skundu (prašymu) bendra tvarka (20 straipsnio 6 dalis).

Pareiškėjas tvirtina, kad šiuo atveju Komisija netinkamai vertino situaciją ir nepagrįstai atsisakė nagrinėti jo skundą, nes šioje byloje nagrinėjamas ginčas dėl 2021 m. birželio 21 d. pareiškėjo atsakovei pateiktos paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos Nr. 21-1011582828-1 bei išmokų mokėjimo. Pareiškėjas mano, kad vien tai, kad kilęs ginčas tarp tų pačių šalių ir / ar įrodinėjimo priemonės yra panašios, negali būti pagrindu pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu.

Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka ir tuo pačiu pažymi, kad Komisija, spręsdama pareiškėjo iškeltą klausimą, nustatė aplinkybę, jog pareiškėjo ginčas dėl 2020 metų paraiškos administravimo ir mokėtinų sumų bei sankcijų dar vyksta teisme (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, pareiškėjo skundas dėl Agentūros 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 (11.2.12E),,Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ pateiktas teismui 2022 m. spalio 31 d., o į Komisiją pareiškėjas su skundu dėl 2022 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. BR6-5182281 „Dėl skirtos išmokų sumos ir taikomų sankcijų“ kreipėsi 2022 m. gruodžio 16 d.). Taigi pagal Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatas Komisija priima sprendimą palikti skundą nenagrinėtą, jeigu negalima nagrinėti skundo, iki bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Komisija skundžiamame sprendime padariusi išvadą, kad nors ginčas kilo dėl 2021 metų Paraiškos, tačiau kilusiam ginčui yra svarbios aplinkybės ir teisinių pagrindų vertinimas, kurie taikytini dėl 2020 metų paraiškos administravimo. Su tuo teismas sutinka. Pabrėžtina tai, kad vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 16 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims, visų pirma, reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 98 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią.

Pareiškėjui, atsakant į jo argumentą, kad vien tai, kad kilęs ginčas tarp tų pačių šalių ir / ar įrodinėjimo priemonės yra panašios, negali būti pagrindu pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu, paaiškintina, jog, kaip jau minėta, ABTĮ

Kaip minėta, tokią pat išvadą dėl prejudicinės galios padaręs ir teismas, sustabdydamas nagrinėjamą bylą dėl administracinės bylos Nr. eI-10436-362-2024 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-05308-2022-5) ir joje nustatytinų aplinkybių prejudicinės reikšmės. Joje buvo sprendžiamas klausimas dėl pareiškėjo Agentūrai pateiktos 2020 m. birželio 20 d. paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškos (reg. Nr. 20-1011582828-1) ir dėl šios 2020 m. paraiškos priimto 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 „Dėl dalies skolos anuliavimo ir susidariusios skolos sugrąžinimo“ (toliau – 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas). Byloje buvo sprendžiama dėl pareiškėjo 2020 m. paraiškos vertinimo metu nustatytų pažeidimų, t. y. neteisingo valstybinės žemės plotų deklaravimo. Šis klausimas, beje, aktualus ir šiai nagrinėjamai bylai. Paminėtina tai, kad administracinėje byloje Nr. eI-10436-362-2024 pareiškėjo keliamas ginčas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo perduotas nagrinėti iš naujo dalyje dėl 2020 metais Paramos už žemės ūkio naudmenas ir kitus plotus bei gyvulius paraiškoje deklaruotų žemės plotų, kurių valdymo teisei pagrįsti pareiškėjas pateikė žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tuo tarpu dalį, kuria panaikinta Agentūros 2022 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo Nr. SP1-1626 (11.2.12E) dalis dėl žemės plotų, kurių valdymo ir naudojimo teisę pareiškėjas grindė sutuoktinės A. U. vardu sudarytomis valstybinės žemės nuomos sutartimis ir išduotais leidimais laikinai naudotis valstybine žeme bei dėl to pareiškėjui pritaikytų sankcijų, paliko nepakeistą. LVAT pripažino, kad anksčiau apeliacinės instancijos teismo nustatytas procesinis reikalavimas nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir visapusiškai išnagrinėti byloje esančius duomenis bei surinkti papildomus duomenis apie Paraiškoje deklaruotų žemės ūkio naudmenų plotų įregistravimą Valdų registre toje valdoje, kurios valdytojas buvo pareiškėjas, įvykdytas tinkamai. Taigi pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylos dalį iš naujo ir pasisakydamas administracinėje byloje Nr. eI-10436-362-2024 dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su 2020 metais paraiškoje deklaruotais žemės plotais, kurių valdymo teisei pagrįsti pareiškėjas pateikė žemės reformos žemėtvarkos projektus, konstatavo, jog ginčo plotų valdymo vertinimas civilinių teisinių santykių aspektu nagrinėjamu atveju neturi esminės teisinės reikšmės, nes esminė paramos skyrimo ir mokėjimo sąlyga – tai paraiškoje deklaruojamų žemės ūkio naudmenų įregistravimas valdoje, kurios valdytojas yra paramos gavėjas, todėl nesant nustatytam tokios sąlygos buvimui, t. y. su ja susijusio reikalavimo įvykdymui, minėti pareiškėjo akcentuojami ginčo plotų valdymo teisės civiliniai teisiniai pagrindai negali būti vertinami kaip atstojantys paramos skyrimo ir mokėjimo esminės sąlygos (su ja susijusio reikalavimo įvykdymo) nebuvimą. Jis tinkamai nustatytas pagal pirmosios instancijos teismo sprendime nurodomą pareiškėjo 2024 m. spalio 14 d. pateiktą raštą, kuriame informuojama, kad 24 sklypai „įregistruoti po 2020 m.“ ir 20 sklypų „NŽT suprojektuoti sklypai“ nepateko į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ir kaimo verslo registro sąrašą 2020 metais. Taigi nagrinėjamu atveju pripažintina, kad pareiškėjo skundo argumentai, susiję su pareiškėjo akcentuojamos jo turimos ir pripažintinos valdymo teisės atsiradimo teisėtumu, taip pat ir teiginių, ar pareiškėjas, prašydamas tikslinės paramos, įvykdė esminę tokios paramos skyrimo ir mokėjimo sąlygą, susijusią su žemės ūkio valdos atitinkamu įregistravimu, yra išnagrinėti teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose ir atmesti kaip nepagrįsti. Visos šios aplinkybės yra laikytinos nustatytos neskundžiama ir įsiteisėjusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. nutartimi, kurioje pripažinta, jog ginčo plotai dar 2020 metais nebuvo įregistruoti valdų registre valdoje, kurios valdytojas buvo pareiškėjas, nebuvo įgyvendinta esminė sąlyga dėl paramos skyrimo ir mokėjimo, todėl atsakovės teisėtai ir pagrįstai nuspręsta susigrąžinti pareiškėjui išmokėtą paramą už plotus, kurie nebuvo registruoti Valdų registre.

Teismas daro išvadą, kad Komisija pagrįstai paliko pareiškėjo skundą nenagrinėtu, t. y. šiuo atveju buvo pagrindas pareiškėjo skundą palikti nenagrinėtu Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 4 punkto pagrindu, dėl prejudicinės reikšmės faktų nustatymo. Pareiškėjo argumentus, jog šiuo atveju tokio pagrindo nebuvo, teismas atmeta kaip nepagrįstus, nes, kaip jau minėta, tiek pareiškėjui teikiant 2020 m., tiek 2021 m. paraiškas, abiem atvejais buvo sprendžiama dėl tokių pačių abiejų paraiškų vertinimo metu nustatytų pažeidimų, t. y. neteisingo valstybinės žemės plotų deklaravimo ir abiem atvejais pagrindai, iš kurių pareiškėjas kildino valdymo teises, buvo vienodi.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis ginčo žemės sklypus naudojo ir prižiūrėjo, tam panaudodamas asmeninius finansinius resursus bei turėdamas teisėtus lūkesčius tikėtis valstybės paramos, kaip kompensacijos už šių žemės sklypų priežiūrą, teismas pažymi, kad teisėtų lūkesčių apsaugos ir gynimo, kaip teisinės valstybės principo dalies, oficialiojo doktrininė samprata, išplėtota minėtoje Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, grindžiama, be kita ko, asmens teisėtų lūkesčių atsiradimu (kildinimu) iš atitinkamų teisės aktų. Tačiau pareiškėjas savo esą teisėtus lūkesčius gauti paramą kildina iš jo vykdytos ūkininkavimo veiklos ir jai panaudotų asmeninių finansinių resursų, bet ne iš tokios paramos skyrimą ir mokėjimą reglamentuojančių specialiųjų teisės aktų, nustatančių, be kita ko, paramos skyrimo ir mokėjimo esminę sąlygą, kurios neįvykdymas nagrinėjamu atveju neabejotinai pagrįstai jau konstatuotas tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismo sprendimuose. Taigi tokie pareiškėjo argumentai taip pat yra atmestini kaip nepagrįsti.

8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo naikinti Komisijos Sprendimo pareiškėjo skunde nurodytais motyvais. Pažymėtina, kad Ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 20 straipsnio 6 dalis nustato, kad pašalinus sąlygas, kurios buvo pagrindas palikti skundą (prašymą) nenagrinėtą, suinteresuotas asmuo turi teisę vėl kreiptis į administracinių ginčų komisiją su skundu (prašymu) bendra tvarka. Taigi Komisijos sprendimas palikti pareiškėjo skundą nenagrinėtą neužkirto galimybių kreiptis dėl nagrinėjimo į Komisiją, taigi nepažeidžia jo subjektinių teisių.

Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de H. prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 16034/90; Europos žmogaus teisių teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją, peticijos Nr. 20772/92; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).

9. Pareiškėjas teismo prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas netenkintinas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, pareiškėjas neįgijo teisės į savo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsniu, 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo T. U. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismą.

Teisėjai Gitana Butrimaitė

Gediminas Užubalis

Fausta Vitkienė