A. N. pagal BK 222 str., 300 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-346-806/2024

Teisminio proceso Nr. 1-05-6-00007-2022-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.18.10.1; 1.2.29.1.1; 2.4.6.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. spalio 15 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nidos Vigelienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,

dalyvaujant prokurorui Aidui Dzikarui,

nuteistojo A. N. gynėjui advokatui Laimonui Šileriui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. N. gynėjo advokato Laimono Šilerio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau ir – BK) 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir nubaustas 100 MGL dydžio, t. y. 5 000 eurų bauda; 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir nubaustas 100 MGL dydžio t. y. 5 000 eurų bauda; 300 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 500 MGL dydžio, t. y. 2 500 eurų bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir A. N. paskirta galutinė subendrinta 150 MGL dydžio, t. y. 7 500 eurų bauda.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, A. N. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 220 straipsnio 1 dalyje, požymių.

Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu, Valstybinės mokesčių inspekcijos 14 372 eurų civilinis ieškinys dėl valstybei padarytos turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės

1. A. N. nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiriamojo laikotarpio pradžios (2018 m. sausio 1 d.) iki UAB „D“ bankroto (2019 m. vasario 21 d.), būdamas UAB „D“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos adresu (duomenys neskelbtini), faktiniu vadovu ir UAB „D“ vardu vykdydamas ūkinę komercinę veiklą bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tyčia apgaulingai tvarkė UAB „D“ apskaitą, nes pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1679 dalies pakeitimas) ir 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 dalies pakeitimas) reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nesustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje paslėpė savo žinioje turėtus UAB „D“ dokumentus: pirkimo/pardavimo (paslaugų teikimo), atskaitingų asmenų, priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nuo jo apskaičiuotų mokesčių, turto, bendrovės skolų bei skolų bendrovei apskaitos dokumentus ir registrus už 2018 m., dėl to negalima visiškai nustatyti UAB „D“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2018 m.

2. A. N. taip pat nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad nuo tiriamojo laikotarpio pradžios (2018 m. sausio 1 d.) iki UAB „D“ bankroto (2018 m. spalio 24 d.), būdamas UAB „D“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), faktiniu vadovu ir UAB „D“ vardu vykdydamas ūkinę komercinę veiklą bei pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį (2015 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XII-2215 redakcija) būdamas atsakingu už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus bei apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą ir įstatymų nustatytais atvejais jų duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka, tyčia apgaulingai tvarkė UAB „D“ apskaitą, nes pažeisdamas Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. X-1679 dalies pakeitimas) ir 2 dalies (2012 m. balandžio 24 d. įstatymu Nr. XI-1988 dalies pakeitimas) reikalavimus, kad apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinių ataskaitų patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą ir patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje paslėpė savo žinioje turėtus 2017-2018 m. UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentus: pardavimo, prekių ar paslaugų įsigijimo dokumentus, priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nuo jo apskaičiuotų mokesčių, turto (piniginių lėšų) ir skolų registrus už 2017 ir 2018 metus, dėl to negalima visiškai nustatyti UAB „D“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017-2018 m.

3. A. N. taip pat nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad pagamino netikrus dokumentus, juos laikė ir panaudojo, t. y. žinodamas, kad J. M. (E. M.) yra fiktyviai paskirtas UAB „D“, registruotos adresu (duomenys neskelbtini), direktoriumi ir faktiškai nėra perėmęs UAB „D“ apskaitos dokumentų, žinodamas, kad S. S. 2018 m. kovo 26 d. bus fiktyviai paskirta UAB „D“ direktore ir jai faktiškai nebus perduoti UAB „D“ apskaitos dokumentai, 2018 m. kovo 15 d., tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, surašė 2018 m. kovo 15 d. „Susitarimą prie 2017-03-22 sutarties“, jame įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad UAB „D“ direktorius J. M. nutraukia 2017 m. kovo 22 d. sutartį dėl buhalterinės apskaitos vedimo, UAB „S“ direktorius A. N. perdavė, o J. M. priėmė UAB „D“ dokumentus (2 segtuvus), šiuos duomenis A. N. patvirtino savo parašu ir šį pagamintą netikrą dokumentą laikė UAB „S“ ir UAB „B“ veiklos vykdymo vietoje adresu (duomenys neskelbtini), iki 2021 m. balandžio 30 d.;

A. N. 2018 m. kovo 16 d. Vilniuje, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje, surašė 2018 m. kovo 16 d. „Dokumentų perdavimo - priėmimo aktą“ ir jame įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad J. M. perduoda, o S. S. priima UAB „D“ dokumentus: 1 segtuvą už 2017 m. ir 1 segtuvą už 2018 m., ir šį pagamintą netikrą dokumentą laikė UAB „S“ ir UAB „B“ veiklos vykdymo vietoje adresu (duomenys neskelbtini), iki 2021 m. balandžio 30 d.;

A. N. 2021 m. balandžio 30 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje surašė 2021 m. balandžio 30 d. „Dokumentų perdavimo - priėmimo aktą“, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad jis kaip UAB „B“ direktorius perduoda, o S. S. priima UAB „D“ dokumentus: 1 segtuvą už 2017 m. ir 1 segtuvą už 2018 m., šiuos duomenis A. N. patvirtino savo parašu bei šį pagamintą netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas jį Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atliekant UAB „D“ operatyvų patikrinimą laikotarpyje nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. birželio 12 d.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai bei proceso dalyvių prašymai

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. N. gynėjas advokatas Laimonas Šileris prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendį:

1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. N. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir nubaustas 100 MGL dydžio, t. y. 5 000 eurų, bauda ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „D” buhalterinės apskaitos tvarkymas), padarymo išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

2) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. N. pripažintas kaltu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „D” buhalterinės apskaitos tvarkymas) ir nubaustas 100 MGL dydžio, t. y. 5 000 eurų, bauda ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje (apgaulingas UAB „D” buhalterinės apskaitos tvarkymas), padarymo išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

3) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria A. N. pripažintas kaltu pagal BK 300 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 eurų, bauda ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – A. N. dėl nusikaltimo, numatyto BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

4) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, nuspręsta paskirtas bausmes subendrinti ir A. N. paskirti galutinę subendrintą 150 MGL dydžio, t. y. 7 500 eurų, baudą.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

4.1. Teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad A. N. buvo faktinis bendrovės vadovas. Teismas, vertindamas liudytojų R. U. (R. U.), U. V. (U. V.), J. B. (J. B.) parodymus, privalėjo atsižvelgti į tai, kad būtent jie buvo oficialūs UAB „D” vadovai, todėl neabejotinai buvo suinteresuoti tuo, kad ne jie, o būtent kitas asmuo (šiuo atveju A. N.) būtų pripažintas atsakingu dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo.

4.2. Tais atvejais, kai įmonei faktiškai vadovauja ne tas asmuo, kuris yra paskirtas oficialiu įmonės vadovu, būtina nustatyti, kas realiai valdė įmonės finansines lėšas, t. y. valdė įmonės banko sąskaitas (atlikdavo mokėjimus, išimdavo pinigus ir pan.), grynais gaunamus pinigus ir pan. Į bylą iš bankų pateiktų dokumentų matosi, kad UAB „D” veiklos metu buvo atidarytos banko sąskaitos keturiuose bankuose: „DnB“ banke, „Medicinos banke“, SEB banke ir „Šiaulių banke“. Sąskaitą „DnB“ banke atidarė UAB „D” steigėjas V. Š., kuris į šią sąskaitą įnešė pradinį įnašą kaip įstatinio kapitalo apmokėjimą, šias lėšas nuėmė ir daugiau jokių piniginių operacijų šioje sąskaitoje nevyko, be to, byloje nėra jokių duomenų, kad V. Š. kam nors būtų perdavęs prisijungimo prie banko sąskaitos įrenginius. Sąskaitas „Medicinos banke“, SEB banke ir „Šiaulių banke“ atidarė asmenys, kurie sąskaitų atidarymo metu buvo UAB „D” vadovais. Sąskaitą „Medicinos banke“ atidarė R. U., SEB banke – U. V., „Šiaulių banke“ – J. B.

4.3. Nors R. U. ir nurodo, kad prisijungimo prie „Medicinos banko“ sąskaitos įrenginius jis perdavė A. N., tačiau tokius jo parodymus teismas privalėjo vertinti kritiškai. Pažymima, kad R. U. pats nurodė, kad turi aukštąjį išsilavinimą, yra baigęs Mykolo Romerio universitetą, anksčiau prieš tai užsiėmė privačiu verslu, todėl mažai tikėtina, kad jis galėjo sutikti būti tik formaliu bendrovės vadovu. Jam būnant vieninteliu akcininku buvo priimami sprendimai dėl bendrovės vadovų keitimo, todėl neįtikėtina, kad jis nesuprato šių savo veiksmų prasmės. Iš byloje esančių duomenų apie tai, iš kokio IP adreso buvo prisijungiama su R. U. banko perduotu prisijungimo prie banko sąskaitos įrenginiu, matosi, kad prie banko sąskaitos beveik visada buvo prisijungiama iš Latvijoje registruotų IP adresų, o dažniausiai iš adreso (duomenys neskelbtini), kas rodo, kad banko sąskaita buvo valdoma asmens, nuolat gyvenančio Latvijoje.

4.4. UAB „D” vadovu nuo 2018 m. vasario 13 d. tapo U. V., kuris jau kitą dieną, t. y. 2018 m. vasario 14 d., uždarė banko sąskaitą „Medicinos banke“ ir nuėmė nuo sąskaitos visą banko sąskaitoje esančią pinigų sumą – 17 710 Eur sumą. Apklausos metu U. V. pateikė tris viena kitai prieštaraujančias banko UAB „D” sąskaitos „Medicinos banke“ uždarymo versijas. Tuo tarpu iš kitų byloje surinktų įrodymų matosi, kad U. V. UAB „D” direktoriumi tapo 2018 m. vasario 13 d. Taigi, jis jau sekančią dieną nuvyko į „Medicinos banką“, kur uždarė sąskaitą, išsigrynino visą sąskaitoje esančią pinigų sumą – 17 745,10 Eur. U. V. nurodo, kad dalį pinigų įnešė į bendrovės kasą, o dalį pinigų pasiliko sau. Tačiau apklausų metu U. V. taip ir nepaaiškino, kur buvo įmonės kasa ar koks asmuo buvo atsakingas už kasoje laikomus pinigus. U. V. iš viso nenurodė jokio asmens, kuriam buvo perduoti iš „Medicinos banko“ sąskaitos paimti pinigai. Jis tik nurodė, kad dalį pinigų jis iš savo asmeninių sąskaitų pervedė į kitą UAB „D” banko sąskaitą SEB banke. U. V. nurodo, kad jis pervedė 5 100 Eur sumą, nors iš banko sąskaitų išrašų matosi, kad U. V. iš savo asmeninių sąskaitų pervedė 6 100 Eur sumą. U. V. teigimu, naują sąskaitą jam nurodė A. N., nors iš bylos medžiagos matosi, kad sąskaitą SEB banke atidarė pats U. V. Taip pat U. V. nenurodė, kad kam nors būtų perdavęs prisijungimo prie banko sąskaitos SEB banke priemones.

4.5. Duodamas parodymus teisminio nagrinėjimo metu, U. V. teigė, kad patvirtina ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus ir nurodė, kad 2020 metais duodamas parodymus viską geriau atsiminė. Teisme U. V. jau teigė, kad neatsimena, ar A. N. jam liepė atidaryti UAB „D“ sąskaitą SEB banke, neatsimena, ar būdamas UAB „D“ direktoriu gaudavo nurodymus iš kitų asmenų. Jam atrodė, kad šios įmonės veikla fiktyvi. Nebuvo klientų, tiekėjų. Principe tai nieko ir nebuvo. A. N. buvo buhalteris ir parengdavo buhalterinius dokumentus, dabar jis nepamena, ar jam duodavo nurodymus dėl bankinių sąskaitų uždarymo, atidarymo ir panašiai, būnant UAB „D“ direktoriumi jam teko bendrauti su A. D., bet neatsimena, ar šis asmuo jam davė kokius nors nurodymus, tačiau jie kartu važiavo į Lietuvą, kad jis taptų UAB „D“ direktoriu, naujam direktoriui perdavė dokumentus, bet neatsimena, kam ir kaip tai buvo, jis nežino tokio asmens kaip J. B.

4.6. Iš byloje surinktų įrodymų matosi, kad U. V. yra verslininkas. Vien tik iš Lietuvos Jurdinių asmenų registro duomenų matosi, kad jis nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2017 m. gegužės 5 d. buvo UAB „B” vadovu, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2014 m. gruodžio 23 d. buvo ir UAB „B” vieninteliu akcininku (10 t., b. l. 41-42). Nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2018 m. vasario 1 d. U. V. buvo UAB „A” vadovu, o šios bendrovės vieninteliu akcininku laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 7 d. iki 2017 m. balandžio 7 d. buvo UAB „B” (t. y. tuo laikotarpiu, kai U. V. buvo UAB „B” vadovu). Pats U. V. teismo posėdžio metu nurodė, kad jis turi ryšių su daugiau kaip 200 kompanijų. Todėl visiškai neįtikinami U. V. aiškinimai apie tai, kad jis atėjo dirbti kaip samdomas vadovas, paprašytas A. D. ar A. N.

4.7. U. V. taip pat nurodo, kad į Pakruojį jis vyko paprašytas A. N., kad jis būtų supažindintas su UAB „R” darbuotojais. Tačiau UAB „R” finansininkė S. M., duodama parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu (7 t., b. 1. 72-73), tiek teisminio nagrinėjimo metu (9 t., b. l. 64-65), nurodė, kad šio vizito tikslas buvo tai, kad jos buvo prašoma pinigus pervesti ne į UAB „D”, o į Latvijos įmonės sąskaitą. Jai atsisakius tai padaryti, UAB „D” netrukus atidarė sąskaitą SEB banke. Iš bylos medžiagos matosi, kad UAB „D” sąskaitą SEB banke U. V. atidarė 2018 m. vasario 19 d., t. y. vos už 5 dienų po sąskaitos „Medicinos banke“ uždarymo. Taip pat pažymima, kad S. M. nurodė, kad A. N. mate tik du kartus, o dėl atsiskaitymų su UAB „D” jai skambindavo asmuo, kuris kalbėdavo rusiškai.

4.8. J. B., kuris buvo UAB „D” vadovu nuo 2018 m. vasario 23 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos, ir kuris atidarė dar vieną UAB „D” sąskaitą „Šiaulių banke“, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis visais klausimais bendravo tik su A. D. arba A. N., visas banko prisijungimo priemones atiduodavo ar kitus dokumentus atiduodavo A. D. arba A. N., jam jokie buhalteriniai dokumentai nebuvo perduoti, tačiau šie jo parodymai prieštarauja U. V. parodymams, kuris teigė, kad visus dokumentus, susijusius su UAB „D”, tame tarpe ir kasą, po to, kai išėjo iš UAB „D” vadovo pareigų, jis perdavė naujam direktoriui.

4.9. Analizuojant iš bankų gautus duomenis, matosi, kad prie visų bankų („Medicinos banko“, SEB banko ir „Šiaulių banko“), nepriklausomai nuo to, kad buvo išduotos prisijungimo prie banko priemonės („Medicinos banko“ – R. U., SEB banko – U. V. ir „Šiaulių banko“ – J. B.), buvo prisijungiama iš tų pačių IP adresų, kurių dauguma registruota Latvijoje, o dažniausiai buvo prisijungiama iš Latvijoje registruoto IP adreso (duomenys neskelbtini). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pinigų pervedimai iš U. V. asmeninės sąskaitos į UAB „D” SEB banko sąskaitą sutampa su pinigų pervedimais iš UAB „D” banko sąskaitos į Latvijos įmonę A. Tuo metu UAB „D” pinigus gaudavo tik iš UAB „R”, o mokėjimus atlikdavo į Latvijos įmonę A. U. V. papildydavo UAB „D” sąskaitą tokia suma, kurios trūkdavo mokėjimui į Latvijos įmonę A.

4.10. Teismas pažeidė teismų praktiką, nurodančią, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad būtent pats A. N. iš Latvijos UAB „D” banko sąskaitas valdė. Taip pat byloje nėra jokių įrodymų, kad A. N. butų perdavęs prisijungimo prie banko priemones kokiam nors asmeniui, tame tarpe ir A. D.

4.11. Teismo išvadą, kad A. N. buvo UAB „D” faktiniu vadovu, paneigia ir kitų byloje surinktų įrodymų analizė. A. N. nebuvo jokio tikslo apgaulingai vesti UAB „D” buhalterinę apskaitą, paslepiant buhalterinės apskaitos dokumentus, nes jis jokios naudos iš UAB „D” veiklos negavo. Iš bankų sąskaitų išrašų matosi, kad visas įplaukas, t. y. pajamas, UAB „D” gaudavo per banko sąskaitas, o mokėjimus verslo partneriams, valstybės biudžetui ir Sodrai taip pat atlikdavo per banko sąskaitą. Grynųjų pinigų operacijų per banko sąskaitas (išskyrus vieną išimtį, kai pinigus iš SEB banko paėmė U. V.) nevyko. Byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „D” būtų atlikusi kokius nors mokėjimus su A. N. susijusioms įmonėms. Iš UAB „D” banko sąskaitos „Medicinos banke“ išrašo matosi, kad iki 2018 m. pradžios beveik visas gautas, t. y. uždirbtas, pinigines lėšas UAB „D” pervesdavo į Estijos įmonę L, su kuria A. N. neturi nieko bendro. Nuo 2018 m. sausio 22 d. beveik visi mokėjimai jau buvo atliekami į Latvijos įmonę A, su kuria A. N. taip pat niekaip nėra susijęs.

4.12. Vertinant S. M., E. D., G. G. bei kitų UAB „R” darbuotojų parodymus, kuriuose jie nurodė, kad santykiuose su UAB „D” jie dažniausiai bendravo su A. N., būtina atsižvelgti į tai, kad tuo metu A. N. nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. kovo 5 d. buvo oficialiu UAB „D” darbuotoju. Jei A. N. būtų buvęs faktiniu UAB „D” vadovu, tai nebūtų jokio reikalo įdarbinti save į UAB „D”. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai taikė įstatymus, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadą, jog būtent A. N. yra faktiniu UAB „D” vadovu ir būtent jis apgaulingai tvarkė šios bendrovės finansinę apskaitą, pažeidė BPK nustatytus įrodymų tikrinimo ir vertinimo reikalavimus, įtvirtintus BPK 20 straipsnyje.

4.13. Iš esmės teismas vadovavosi UAB „D” vadovų J. M. bei S. S. parodymais, kad jie buvo tik nominalūs UAB „D” vadovai, būti jų įmonės vadovais prašė A. N., kuriam jie perdavė visas prisijungimo prie bankų („Medicinos banko“ ir „Šiaulių banko“) priemones. Iš bylos medžiagos matosi, kad UAB „D” vardu buvo atidarytos dvi sąskaitos „Luminor“ banke ir „Medicinos banke“. Sąskaitą „Luminor“ banke atidarė UAB „D” steigėjo UAB „B” atstovas V. Š., kuris į šią sąskaitą įnešė pradinį įnašą už įstatinio kapitalo apmokėjimą, šias lėšas nuėmė ir daugiau jokių piniginių operacijų šioje sąskaitoje nevyko. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. Š. kam nors būtų perdavęs prisijungimo prie banko sąskaitos įrenginius ir kad tokia priemonė būtų išduota kokiam nors kitam asmeniui. Sąskaitą „Medicinos banke“ (Joniškio skyriuje) atidarė UAB „D” vadovas J. M., kuriam buvo išduota prisijungimo prie banko priemonė. Nėra jokių duomenų, kad atidarant sąskaitą būtų dalyvavęs ir A. N. Nors anketoje A. N. buvo nurodytas naudos gavėju, tačiau tai buvo visiškai logiška, nes tuo metu jis buvo bendrovės akcininku. Nors J. M. nurodo, kad prisijungimo prie banko priemones perdavė A. N., tačiau tokie jo parodymai vertintini kritiškai. Iš banko gautų duomenų matosi, kad prie UAB „D” banko sąskaitos buvo dažniausiai prisijungiama iš Latvijoje registruotų IP adresų, o dažniausiai iš Latvijoje registruoto IP adreso (duomenys neskelbtini), t. y. to paties, iš kurio dažniausiai buvo prisijungiama ir prie trijų UAB „D” banko sąskaitų. Iš banko išrašų matosi, kad įmonė pajamas daugiausia gaudavo iš Latvijos bei Estijos įmonių, t. y. pajamas gaudavo iš Latvijoje atliekamų paslaugų. Tai, kad banko sąskaitą valdė rusakalbis asmuo, patvirtina ir tai, kad 2018 m. vasario 5 d. mokėjimo nurodyme dėl pinigų sumokėjimo į J. M. sąskaitą, mokėjimo paskirtyje yra nurodyta „zarplata” (liet. darbo užmokestis). Tiek U. V., tiek J. M. neneigė, kad vienas kitą pažįsta, nors ir teigė, kad tai nėra susiję su UAB „D” veikla. Liudytoja J. N. buvo nurodžiusi, kad UAB „D” iš esmės perėmė tą pačią veiklą, kuria anksčiau užsiimdavo UAB „B”. Iš Juridinių asmenų registro duomenų matosi, kad U. V. nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2017 m. gegužės 5 d. buvo UAB „B” vadovu. J. M. UAB „D” vadovu tapo nuo 2017 m. balandžio 21 d. Taigi, U. V. nuo UAB „B” valdymo pasitraukė po to, kai J. M. tapo UAB „D” vadovu.

4.14. Kaltinimą A. N. teismas taip pat grindė S. S., kuri nuo 2018 m. kovo 16 d. tapo UAB „D” akcininke ir vadove, parodymais. Analizuojant S. S. parodymus, tiek duotus ikiteisminio nagrinėjimo metu, tiek duotus teisminio nagrinėjimo metu, galima teigti, kad šie parodymai yra liudytojos fantazijų kratinys, kuriame iš dalies yra teisingi tik du faktai: ji pasirašė akcijų pirkimo pardavimo sutartį notarų biure ir ji pasirašė dokumentų perdavimo dokumentus UAB „S” patalpose. Tačiau pažymima, kad akcijų pirkimo pardavimo sutartis buvo pasirašyta Širvintų mieste, o ne Vilniuje, ir sutartį ji pasirašė ne su kažkokiais rusiškai kalbančiais asmenimis, o su A. N. Visų kitų S. S. parodymų nepatvirtina jokie kiti byloje surinkti įrodymai. Nors S. S. nurodo, kad su A. N. keletą kartų vyko į „Medicinos banko“ skyrius Vilniuje ir Panevėžyje ir jai perduotas prisijungimo prie banko sąskaitos priemones ji perdavė A. N., tačiau byloje iš viso nėra jokių duomenų, kad „Medicinos bankas“ ar koks nors kitas bankas būtų perdavęs S. S. kokias nors prisijungimo prie banko sąskaitos priemones, t. y. nėra jokių duomenų, kad S. S. būtų apsilankiusi bankuose kaip UAB „D” vadovė. Pažymima, kad nuo 2018 m. kovo 2 d. jokių piniginių operacijų UAB „D” banko sąskaitoje „Medicinos banke“ nėra užfiksuota, sąskaitoje lėšų nebuvo. Taigi, S. S. vadovavimo laikotarpiu jokių bankinių operacijų UAB „D” neatlikinėjo.

4.15. Teismo teiginiai dėl A. N. kaltės visiškai nesuprantami, nes byloje nėra jokių duomenų, kad UAB „D” vardu būtų atidaryta banko sąskaita „Šiaulių banke“, todėl S. S. niekaip negalėjo perduoti A. N. to, ko pati nebuvo gavusi. Kaip jau buvo nurodyta, banko sąskaitą „Šiaulių banke“ buvo atidariusi UAB „D”. Nors A. N. buvo suteikta prieiga prie UAB „D” sąskaitos „Šiaulių banke“ – jam buvo pateiktas prisijungimas per PIN kodą, o generatorius išduotas vadovui J. B., tačiau nėra užfiksuota nė vieno atvejo, kad prie UAB „D” sąskaitos būtų prisijungta per A. N. suteiktą prisijungimo priemonę. Bylos nagrinėjimo metu S. S. teigė, kad ji nepažįsta nei U. V., nei J. M., o U. V. ir J. M. – S. S. Tokie liudytojų parodymai kelia abejonių. Iš Juridinių asmenų registro išrašo matosi, kad UAB „B” U. V. vadovu buvo nuo 2014 m. kovo 12 d. iki 2017 m. gegužės 5 d., o nuo 2017 m. gegužės 5 d. UAB „B” vadove tapo S. S. Taigi, U. V. turėjo perduoti įmonės dokumentus naujam vadovui. J. M. UAB „D” vadovo pareigose taip pat pakeitė S. S. Byloje yra tarp jų pasirašytas 2018 m. kovo 16 d. dokumentų priėmimo perdavimo aktas. Nei S. S., nei J. M. neneigia, kad būtent jie ir pasirašė šį aktą.

4.16. Pažymima, kad iš UAB „D” banko sąskaitos išrašo „Medicinos banke“ matosi, kad UAB „D” atlikdavo mokėjimus į UAB „S” banko sąskaitą, o UAB „B“ suteiktos paslaugos apsiribojo tik vienos deklaracijos pateikimu 2018 m. balandžio 30 dieną. Įmonei nebuvo reikalo saugoti susirašinėjimo su UAB „D”. Visi turimi dokumentai buvo perduoti UAB „D”. Įmonė turi daugybę klientų, kuriems yra tvarkoma buhalterinė apskaita, susirašinėjimas su jais užima daug vietos kompiuteriuose. UAB „S” nebuvo žinoma, kad po kelerių metų gali tekti įrodinėti, kad ji tikrai tvarkė UAB „D” apskaitą, todėl nemanė, kad būtina saugoti susirašinėjimą su klientu, kuriam jokios paslaugos nebėra teikiamos. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai taikė įstatymus, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadą, jog būtent A. N. yra faktiniu UAB „D” vadovu ir būtent jis apgaulingai tvarkė šios bendrovės finansinę apskaitą, pažeidė BPK nustatytus įrodymų tikrinimo ir vertinimo reikalavimus, įtvirtintus BPK 20 straipsnyje.

4.17. A. N. buvo kaltinamas dėl netikrų dokumentų pagaminimo, susijusių su UAB „D” veikla. A. N. nebuvo kaltinamas, kad pagamino ar laikė kokius nors UAB „D” dokumentus. R. U. parodymuose taip pat nėra nurodyta, kad jam kas nors yra žinoma apie netikrų UAB „D“ ir UAB „D“ dokumentų pagaminimą. Dokumentų, kurių klastojimu yra kaltinamas A. N., turinys yra logiškas ir suprantamas. Visi asmenys, kurie pasirašė šiuos dokumentus, patvirtino, kad jų parašai tikri. Byloje nustatyta, kad UAB „D“ apskaitą tvarkė UAB „S”, todėl visiškai logiška, kad nusprendus nutraukti paslaugų teikimą buvo surašytas 2018 m. kovo 15 d. „Susitarimas prie 2017-03-22 sutarties“ apie paslaugų nutraukimą ir dokumentų perdavimą vadovui. Iš bylos medžiagos matosi, kad 2018 m. kovo 16 d. buvo sudaryta UAB „D“ akcijų pirkimo pardavimo sutartis, todėl nusprendus, kad bendrovės vadove bus S. S., visiškai logiška, kad buvo parengtas ir 2018 m. kovo 16 d. priėmimo perdavimo aktas dėl dokumentų perdavimo naujam vadovui. 2018 m. balandžio 30 d. aktas buvo surašytas dėl to, kad tą dieną buvo paprašyta, jog UAB „B” pateiktų už UAB „D“ deklaraciją, todėl atlikus šį veiksmą ir buvo surašytas aktas apie dokumentų grąžinimą. A. N. nebuvo nei oficialus, nei faktinis UAB „D“ vadovas, todėl jam negalėjo būti žinoma, kaip yra saugomi UAB „D“ apskaitos dokumentai.

4.18. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, tikrindamas bei vertindamas byloje surinktus duomenis ir darydamas išvadą, jog A. N. pagamino ir laikė šiuos netikrus dokumentus: 2018 m. kovo 15 d. „Susitarimą prie 2017-03-22 sutarties“, 2018 m. kovo 16 d. „Dokumentų perdavimo-priėmimo aktą“, 2018 m. balandžio 30 d. „Dokumentų perdavimo-priėmimo aktą“, yra faktiniu UAB „D” vadovu ir būtent jis apgaulingai tvarkė šios bendrovės finansinę apskaitą, pažeidė BPK nustatytus įrodymų tikrinimo ir vertinimo reikalavimus, įtvirtintus BPK 20 straipsnyje. Apibendrinant tai, kas nurodyta apeliaciniame skunde, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nesilaikė in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo reikalavimų ir padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl A. N. padarius jam inkriminuojamus nusikaltimus. Dėl nurodytų aplinkybių skundžiamas nuosprendis turėtų būti panaikintas, o A. N. dėl visų jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

5. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

6. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė tenkinti apeliacinį skundą, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas

7. Baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtinta, kad teismas, nagrinėdamas baudžiamąsias bylas apeliacine tvarka, patikrina bylą tik tiek, kiek to yra prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Ši BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostata ne tik apibrėžia bylos apeliacinio nagrinėjimo ribas, bet ir nustato apeliacinės instancijos teismo pareigą patikrinti skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (apeliaciniuose skunduose). Šioje baudžiamojoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu prašoma išteisinti A. N. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo apylinkės teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tikrina visa apimtimi. Tačiau tai nereiškia, kad turi būti atsakoma į absoliučiai visus apeliacinio skundo (apeliacinių skundų) argumentus, ypač į tuos, kurie išsamiai buvo aptarti pirmosios instancijos teismo sprendime ir apeliacinės instancijos teismas jiems pritaria, tačiau skundo argumentai, kurie susiję su tinkamu veikos kvalifikavimu, procesinių teisių užtikrinimu, bylos duomenų pripažinimu įrodymais ir teisingu jų vertinimu, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka turi būti išnagrinėjami ir dėl jų sprendime turi būti išdėstytos motyvuotos išvados. Bylos patikrinimas turi būti paremtas bylos duomenimis ir jų analize, visų teisinę reikšmę turinčių aplinkybių išnagrinėjimu, o visais išnagrinėtais klausimais daromos išvados turi būti aiškios ir pakankamai argumentuotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-746/2015">2K-107-746/2015</a>, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018, 2K-227-719/2018, 2K-226-1073/2019, 2K-274-697/2020).??? Taigi, apeliacinės instancijos teismas neprivalo atsakinėti į absoliučiai visus apeliacinių skundų teiginius – apeliacinės instancijos teismas, esant pagrindui, gali nuspręsti, kad tam tikri apeliacinio skundo teiginiai yra deklaratyvūs, nesusiję su nagrinėjama byla, neaiškūs, nekonkretūs ir pan., ir į juos neatsakinėti, t. y. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka pagal pateiktą apeliacinį skundą (apeliacinius skundus) baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, kad apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA3LTc0Ni8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-107-746/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-107-746/2015">2K-107-746/2015</a>, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-7-196-303/2022).

Dėl įrodymų vertinimo

8. Apeliaciniu skundu iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, nurodoma, kad teismas nepagrįstai sprendė, jog A. N. buvo faktinis bendrovių „D“, „D“ vadovas, ir kad būtent jis apgaulingai tvarkė šių bendrovių buhalterinę apskaitą, tačiau šie apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

9. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinio skundo bei apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus, daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų pakanka A. N. kaltei padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje (2 veikos), 300 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus pagrįsti. Teismo išvados vertinant byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes yra tinkamai motyvuotos ir pagrįstos, nustatytų veikų teisinis kvalifikavimas yra teisingas.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas kaip ir tikrinimas iš esmės yra subjektyvus ir logikos dėsniais grindžiamas procesas, kuris vyksta pagal baudžiamojo proceso įstatymo normas. Esminis reikalavimas įrodymų vertinimo procesui yra išsamus, nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas, vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ir tai, kad turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina, jog pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1‑4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1-4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstODgtNjI4LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-88-628/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-88-628/2018">2K-88-628/2018</a>).

12. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių, apibrėžtų BPK 20 straipsnyje, t. y., kad būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertinęs šališkai, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė nuteistąjį, liudytojus, paskelbė išvardydamas dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, ir nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, grindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio taip pat matyti, kad pirmosios instancijos teismas bylos įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, taip pat susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Apkaltinamajame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalis, teismas išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia A. N. kaltę. Byloje nėra jokių duomenų, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas įrodymus būtų vertinęs tendencingai ir selektyviai, apkaltinančias išvadas grindęs prielaidomis ar būtų padaręs kitus BPK 20 straipsnio 5 dalies ar kitus esminius BPK pažeidimus.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies inkriminavimo

13. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaulingai tvarkė ir (arba) organizavo teisės aktų reikalaujamą finansinę apskaitą arba įstatymų nustatytą laiką nesaugojo finansinės apskaitos dokumentų ir (arba) finansinės apskaitos registrų, arba paslėpė, sunaikino ar sugadino finansinės apskaitos dokumentus ir (arba) finansinės apskaitos registrus, arba netvarkė ir (arba) neorganizavo teisės aktų reikalaujamos finansinės apskaitos, jeigu dėl to buvo padaryta didelė turtinė žala valstybei arba fiziniam ar juridiniam asmeniui arba negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

14. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymą (nuo 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymo pakeitimo, įsigaliojusio 2022 m. gegužės 1 d., – Finansinės apskaitos įstatymas), apgaulingo apskaitos tvarkymo subjektas yra specialusis (vyriausiasis buhalteris, buhalteris, apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai), tačiau pagal teismų praktiką, esant tam tikroms sąlygoms, atsako ir įmonės vadovas, nes buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Todėl, jei įmonės vadovas sąmoningai nepateikia apskaitą tvarkančiam asmeniui visų buhalterinės apskaitos dokumentų, būtent jis laikomas šio nusikaltimo vykdytoju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0zMDQtOTc2LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-304-976/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-304-976/2016">2K-7-304-976/2016</a>, 2K-7-41-511/2017).

15. Pagal teismų praktiką galimi atvejai, kai už įmonės vadovo kompetencijai priskirtų pareigų netinkamą atlikimą, užtraukiantį baudžiamąją atsakomybę, atsako asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka įmonės vadovu nepaskirtas, tačiau faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjAyLTUxMS8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-202-511/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-202-511/2019">2K-202-511/2019</a>, 2K-202-303/2020). Baudžiamajai teisei yra žinomi atvejai, kai darantys nusikaltimą asmenys įkalba arba už žadamą atlygį susitaria, kad bendrovės direktoriumi taps su bendrovės valdymu ir veikla nesusijęs asmuo, jo vardas ir pavardė bus įrašyti bendrovės dokumentuose kaip direktoriaus, tai bus įregistruota viešuose registruose, jis pasirašys bendrovės veiklos dokumentus, tačiau realiai nepriiminės su bendrovės veikla susijusių sprendimų, jos kasdienės veiklos neorganizuos, neplėtos ir ja nesirūpins, sutarčių nesudarinės. Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy00LTMxMy8yMDE4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-4-313/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-4-313/2018">3K-3-4-313/2018</a>).???

16. Šioje byloje A. N. nuteistas už vieną iš BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių veikų – buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą. Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas, turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDg3LTY5My8yMDE1" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-487-693/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-487-693/2015">2K-487-693/2015</a>). Pažymėtina, kad asmuo, sunaikinęs ar paslėpęs buhalterinės apskaitos dokumentus, nebūtinai turi turėti specialiojo subjekto statusą, nes už tokio pobūdžio veiką atsako tokią veiką padaręs asmuo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDU0LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-454/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-454/2012">2K-454/2012</a>, 2K-596/2012, 2K-257-693/2015). Kita vertus, nors BK 222 straipsnio 1 dalies sudėčiai nustatyti nagrinėjamu atveju nėra būtina sąlyga, kad nuteistasis būtų įmonės de jure (teisėtas) ar faktinis vadovas, tačiau ši aplinkybė nagrinėjamu atveju svarbi sprendžiant, kad būtent A. N. savo žinioje turėjo UAB „D“ ir UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentus, kadangi jis kaip minėtų įmonių faktinis vadovas rūpinosi kasdiene minėtų įmonių veikla, o visi UAB „D“ ir UAB „D“ formalių vadovų veiksmai buvo atliekami tik A. N. nurodymu. Nors apeliantas skunde nurodo, kad jis bendrovės dokumentų nepaslėpė, o perdavė vėlesniems įmonių vadovams, tačiau šių argumentų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys.

Dėl UAB „D“ apgaulingo apskaitos tvarkymo

17. Remiantis 2022 m. sausio 14 d. specialisto išvada, UAB „D” direktorius nuo tiriamojo laikotarpio pradžios iki 2018 m. sausio 12 d. buvo R. U., nuo 2018 m. sausio 12 d. iki 2018 m. vasario 13 d. – Č. A. (Č. A.), nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 23 d. – U. V., nuo 2018 m. vasario 23 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos – J. B. „Sodros“ duomenimis bendrovėje „D“ nuo 2018 m. sausio 11 d. iki 2018 m. kovo 5 d. be direktoriaus dirbo vienas darbuotojas – A. N. Iš tyrimui pateiktų dokumentų negalima nustatyti asmens, tiriamuoju laikotarpiu tvarkiusio UAB „D“ buhalterinę apskaitą. Šie duomenys neginčijamai patvirtina tai, jog A. N. pagal oficialius duomenis nebuvo UAB „D“ direktorius bei kad buvo vienintelis UAB „D“ darbuotojas. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant, kas buvo faktinis UAB „D“ vadovas, nustatytina, ar faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis asmuo buvo aktualiais laikotarpiais tuo metu paskirtas formalus bendrovės vadovas, ar vienintelis bendrovės darbuotojas – A. N.

18. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis buvo vienintelis UAB „D“ darbuotojas, proceso metu jis davė nenuoseklius parodymus dėl to, kas faktiškai valdė įmonę. Ikiteisminio tyrimo metu A. N. nurodė, kad UAB „D“ pirko žmonos J. N. vardu ir R. U. prašymu, o jam įsidarbinti UAB „D“ vadybininku pasiūlė J. M. Skaitydamas savo rašytinius parodymus pirmosios instancijos teisme A. N. nurodė, kad įsigyti „D“ taip pat galėjo prašyti U. V. ar J. M. Vėliau apklausiamas teisme A. N. nurodė, kad UAB „D“ vadovavo U. V. Taigi, nors A. N. buvo vienintelis bendrovės darbuotojas, kuris turėjo vykdyti vadovo nurodymus ir aktyviai veikti kaip vadybininkas, vykdant veiklą, susijusią su grūdų pirkimu-pardavimu, taip pat kaip buhalteris, tačiau jis negalėjo konkrečiai nurodyti, kas jam pačiam vadovavo ir kieno prašymu pirko įmonę, ką teismas vertina kritiškai. Nors nuteistasis galiausiai nurodė, kad UAB „D“ faktinis vadovas buvo U. V., pažymėtina, jog U. V. UAB „D“ formaliu vadovu buvo nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2018 m. vasario 23 d., t. y. tik 10 dienų, byloje nenustatyta, kad eidamas vadovo pareigas, prieš paskiriant į šias pareigas, ar pasibaigus jo kaip vadovo įgaliojimams jis būtų užėmęs dar kokias nors pareigas, vykdęs kokią nors veiklą įmonėje, t. y. jis nebuvo įmonės darbuotojas ar kitoks šio juridinio asmens dalyvis, kuris galėtų priimti įmonei svarbius sprendimus, o bet koks pašalinis asmuo negali būti pripažintas faktiniu bendrovės vadovu, kuriam gali būti taikoma vadovo atsakomybė.

19. Atkreiptinas dėmesys, jog ne tik U. V., bet ir visi kiti buvę formalūs UAB „D“ vadovai nurodė, kad jokios veiklos būdami paskirti vadovais nevykdė. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytoju U. V. parodė, kad jam žinoma Lietuvoje registruota įmonė UAB „D“, kurioje labai trumpai, gal dvi savaites užėmė direktoriaus pareigas. Tapti šios įmonės vadovu pasiūlė jo pažįstami. Tai Latvijoje gyvenęs A. D. (mirė 2019 m. lapkričio 13 d.) ir Vilniuje gyvenęs A. N. Jam sakė, kad bus geras atlyginimas, o jo vadovaujama įmonė užsiims grūdų supirkimu ir pardavimu. Sakė, kad A. D. ieškos grūdų, kuriuos UAB „D“ galėtų supirkti. Jis nepamena, kaip buvo įformintas jo vadovavimas. Kai buvo direktorius, algos negavo. Atsimena, kad Vilniuje pasirašė dokumentus, kuriuos buvo paruošęs A. N. Kai buvo UAB „D“ direktorius, savo darbo vietos neturėjo. Jokia įmonės veikla nebuvo vykdoma. Jo vadovavimo metu sandorių nebuvo. UAB „D” buhalteriją tvarkė A. N. Jam buhalteriniai ir kiti dokumentai nebuvo perduoti. Jam atrodė, kad UAB „D“ veikla fiktyvi. Prašymo atleisti iš direktoriaus pareigų nerašė. J. B. po jo tapo UAB „D“ direktoriu. Apklaustas teisme liudytojas U. V. iš dalies pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tačiau nurodė, kad 2020 metais duodamas parodymus viską geriau atsiminė. Dabar jau viską pamiršo. Nežino, kodėl A. N. jam liepė atidaryti UAB „D“ sąskaitą SEB banke. Neatsimena, ar būdamas UAB,,D“ direktoriumi gaudavo nurodymus iš kitų asmenų. Jam atrodė, kad šios įmonės veikla fiktyvi. Nebuvo klientų, tiekėjų. Principe tai nieko ir nebuvo. A. N. buvo buhalteris ir parengdavo buhalterinius dokumentus. Dabar jis nepamena, ar A. N. jam duodavo nurodymus dėl bankinių sąskaitų uždarymo, atidarymo ir panašiai. Jis nežino tokio asmens kaip J. B.. Būnant UAB „D“ direktoriumi jam teko bendrauti su A. D. Jis neatsimena, ar šis asmuo jam davė kokius nors nurodymus, tačiau jie kartu važiavo į Lietuvą, kad jis taptų UAB „D“ direktorius. Naujam direktoriui perdavė dokumentus, bet neatsimena, kam ir kaip tai buvo. Visas perdavimas vyko Lietuvoje. Apeliaciniame skunde akcentuojama liudytojo U. V. parodymų dalies nenuoseklumas, gynėjas teismo posėdžio metu taip pat akcentavo, kad U. V. nenurodė, kam nors perdavęs įmonės bankines priemones, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šis liudytojas parodymus teisme davė praėjus beveik trejiems metams nuo apklausos ikiteisminio tyrimo metu, kaip nurodė pats liudytojas, dalies aplinkybių neatsimenantis, tačiau patvirtino esmines šiai bylai reikšmingas aplinkybes, t. y. kad jis pats jokios veiklos UAB „D“ nevykdė, o ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad jis naujos banko sąskaitos neatidarė, o kai paliko UAB „D“ direktoriaus postą, uždarė sąskaitą „Medicinos banke“ ir prisijungimo priemones atidavė bankui.

20. R. U. proceso metu parodė, kad A. N. jam pasiūlė tapti įmonės UAB „D“ direktoriumi. Jis sutiko, tačiau faktiškai neužėmė tokių pareigų. Realiai nedirbo šios įmonės direktoriumi. Kai A. pasiūlė dirbti šioje įmonėje, jam sakė, kad turi daug įmonių ir jam reikia įmonės direktoriaus. Kiek atsimena, pirmus du mėnesius gavo po 150 Eur atlyginimo. Daugiau nieko negavo. Trečią mėnesį žadėjo vėliau pervesti atlyginimą, o ketvirtą mėnesį A. pasakė, kad jis nereikalingas ir yra atleidžiamas. Jis kaip įmonės direktorius jokių buhalterinių dokumentų nėra gavęs, matęs ir nežino, ar tokie išvis egzistuoja. Atsidarė banko sąskaitą „Medicinos banke“ A. nurodymu. Visus dokumentus ir daiktus, susijusius su banku, jis atidavė A. Jis nė karto nesinaudojo, neprisijungė prie elektroninės bankininkystės, neišsigrynino pinigų, nesudarinėjo finansinių operacijų su kitomis įmonėmis. Tokie asmenys kaip Č. A., J. B., U. V. jam negirdėti. Jis suprato, kad buvo formalus UAB „D“ vadovas. Jis nepasirašinėjo dokumentų, kai keitėsi UAB „D“ vadovai.

21. J. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jam žinoma UAB „D”. Tapti jos direktoriumi jam pasiūlė pažįstamas žmogus A. (D.), kuris jį suvedė su savo pažįstamu iš Lietuvos, vardu A. (N.). Šis asmuo padėjo įforminti visus dokumentus. Kai buvo UAB „D“ direktorius, algos negavo. Paskyrimas UAB „D“ vadovu vyko Vilniuje. Buvo sudarytas dokumentas – susitarimas, kad jis tampa UAB „D“ direktoriumi. Jis atvažiavo į Vilnių ir sutartoje vietoje, automobilių aikštelėje jo laukė A. (N.). Už kelionę į Lietuvą jam sumokėjo A. (D.). Tada Vilniuje A. (N.) jam apmokėjo už pietus ir sumokėjo už kelionę atgal. Buvo kelios kelionės į Vilnių. Kiekvieną kartą jam A. D. ir A. (N.) mokėjo už kelionę ir pietus. Po kiekvieno konkretaus veiksmo grįžęs atgal gaudavo užmokestį grynaisiais pinigais, kuriuos jam duodavo A. D. Dokumentų jis neruošė, tik pasirašydavo. A. (N.) jį nuvežė pas notarą. Jis nebuvo UAB „D“ buveinėje ir neturėjo konkrečios darbo vietos. Kai jis buvo UAB „D“ direktorius, nevyko ūkiniai komerciniai sandoriai, bent jau jis asmeniškai nieko nedarė. Neatstovavo įmonei sandoriuose su kitomis įmonėmis, niekam nebuvo pristatytas kaip UAB „D“ direktorius. Jam girdėtos UAB „D“, UAB „R“. A. D. jam sakė, kad šios įmonės bus jo įmonės UAB „D“ kompanionės. Jam atrodo, kad su kažkuria iš šių įmonių buvo susijusi mergina, kuri vieną kartą su juo važiavo į Vilnių. Jos vardu taip pat buvo įforminta firma. Tas pats lietuvis A. (N.) jai padėjo. Kas tvarkė UAB „D” buhalteriją, nežino. Jam jokie buhalteriniai dokumentai nebuvo perduoti. Visus dokumentus, kurie jam buvo duoti pas notarą, įmonių registre, ar banke, jis atidavė lietuviui A. (N.). Visas prisijungimo prie banko sąskaitų priemones ir banko dokumentus, kuriuos gavo išėjęs iš banko, atidavė A. (N.). A. N. greičiausiai yra tas pats lietuvis A., kuris padėjo perrašyti firmą. Kitų asmenų nežino.

22. Č. A. proceso metu nurodė, kad A. N. niekada nėra matęs. UAB,,D“ jam negirdėta ir šioje įmonėje jis niekada nedirbo. Įmonės akcijų niekada neturėjo ir įmonės vadovu niekada nebuvo. Tokios asmenų pavardės kaip N., N., U., V. jam nežinomos. Savo asmens dokumentų niekam nebuvo perdavęs, tačiau kažkuriais metais buvo pametęs pasą ir asmens tapatybės kortelę.

23. Apklausti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme liudytojais UAB „R“ darbuotojai ir vadovas – S. M., G. G., A. L. bei E. D. patvirtino, kad pas juos atvykęs A. N. prisistatė kaip UAB „D“ atstovas. Prašė, kad pinigai už pristatytus grūdus būtų pervedami į Latvijos banką bei rūpinosi grūdų atvežimu, jų kiekio, kokybės nustatymu, tolimesne jų realizacija bei pinigų gavimu.

24. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo laikyti minėtų liudytojų paaiškinimų nepatikimais ar subjektyviais, kadangi byloje nėra jokių duomenų, jog kažkuris iš nurodytų liudytojų būtų suinteresuotas bylos baigtimi ar turėtų realią priežastį apkalbėti A. N. Minėti liudytojai nurodė detalias, tikslias aplinkybes, kaip buvo įdarbinti UAB „D“ (kaip vyko į Vilnių, kaip buvo atsiskaitoma ir pan.), jų parodymai proceso metu iš esmės buvo nuoseklūs (kaip minėta, U. V. teisme duoti parodymai šiek tiek skyrėsi, tačiau jis nurodė kai kurių aplinkybių nebeatsimenantis, patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus), tarpusavyje sutapo (pavyzdžiui, dėl to, kaip buvo įdarbinami vadovais A. N. ir A. D.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įvertinus visų apklaustų asmenų, kurie buvo paskirti formaliais UAB „D“ vadovais, parodymus bei sugretinus juos tarpusavyje, akivaizdu, jog liudytojų parodymai yra nuoseklūs, tarpusavyje vienas kitą papildantys, pagrindžia, jog UAB „D“ de jure (teisėti) vadovai iš esmės jokios veiklos nevykdė, buvo paskirti vadovais tik formaliai, jiems už tai siūlant atlygį. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo išvadai, kad visi minėti byloje apklausti liudytojai, kai nenustatyta, kad jie būtų susiję kokiais nors glaudžiais ryšiais, būtų suinteresuoti ir susitarę duoti A. N. nepalankius parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad liudytojai U. V. ir J. B. nurodė sutampančias aplinkybes, kad jiems tapti UAB „D“ vadovais Latvijoje visų pirma pasiūlė A. D., kuris vėliau suvedė juos su A. N. Aplinkybę, kad A. N., padedamas A. D., ieškojo asmenų UAB „D“ vadovaujančioms pareigoms užimti, galiausiai patvirtina tai, kad kaip UAB „D“ direktorius buvo įformintas Č. A., kuris nieko apie tai nežinojo, tačiau nurodė, kad nors nebuvo niekam pateikęs savo asmens duomenų, tačiau buvo pametęs savo asmens dokumentą. Ši aplinkybė akivaizdžiai parodo, kad visi UAB „D“ vadovai į pareigas buvo paskirti tik formaliai. Minėta, kad įmonės faktiniu vadovu negali būti bet koks asmuo, o tik atitinkamas pareigas einantis, ar turintis nuosavybės teisę į juridinio asmens turtą arba teises / pareigas, susijusias su juridiniu asmeniu (juridinio asmens dalyvis), taigi nagrinėjamu atveju vien nustatyta aplinkybė, kad U. V. bei visi kiti UAB „D“ vadovais buvo tik formaliai ir neužėmė jokių kitų pareigų, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad UAB „D“ faktinis vadovas buvo vienintelis bendrovės darbuotojas A. N. Taigi, nors pagal byloje surinktus duomenis A. N. niekada nebuvo UAB „D“ oficialus vadovas, tačiau aukščiau aptarti liudytojų parodymai, kad būtent nuteistasis pasiūlydavo kitiems asmenims tapti šios bendrovės vadovais (byloje nėra jokių duomenų, kad Č. A. buvo siūlyta tapti UAB „D“ vadovu, to nepatvirtino ir jis pats, taigi jis kaip įmonės vadovas įformintas neteisėtai), rūpinosi kelionėmis į Vilnių, išlaidomis, iš jų paimdavo bankų išduotus dokumentus bei elektroninės bankininkystės duomenis, žadėjo mokėti, mokėjo pinigus (R. U.), rūpinosi produkcijos tiekimu UAB „R“, pinigų pervedimu į jo norimas banko sąskaitas, pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui A. N. pripažinti faktiniu UAB „D“ vadovu, kadangi vienintelis A. N. rūpinosi kasdiene bendrovės veikla, nes kaip patvirtino formalūs UAB „D“ vadovai: R. U., U. V., J. B., šioje bendrovėje jie nieko nedarė, o jeigu ką ir darė, tai tik vykdydami A. N. nurodymus. Kaip minėta, šiuo atveju vien aplinkybė, kad be formalių vadovų, kurie nevykdė jokios veiklos, UAB „D“ nebuvo jokių kitų darbuotojų, išskyrus A. N., akcininkų ar kitų dalyvių, rodo, kad būtent A. N. buvo UAB „D“ faktinis vadovas. Apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodoma, kad jei A. N. būtų buvęs faktiniu UAB „D” vadovu, tai nebūtų jokio reikalo įdarbinti save į UAB „D”, tačiau tokiu atveju A. N., be kurio UAB „D“ nebuvo kitų darbuotojų, nebūtų galėjęs vykdyti vadovavimo funkcijos įmonėje. Atsižvelgiant į tai, kad nors atsakomybei pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl veikos – apskaitos dokumentų paslėpimo kilti nėra būtina nustatyti specialaus subjekto požymių, tačiau šioje byloje nustatyta aplinkybė, kad A. N. buvo UAB „D“ faktinis vadovas, įmonėje dirbęs ir buhalteriu, jo paties įmonė UAB „B“ taip pat tvarkė UAB „D“ buhalteriją, leidžia daryti išvadą, kad būtent A. N. savo žinioje turėjo ir paslėpė UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentus.

25. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad tais atvejais, kai įmonei faktiškai vadovauja ne tas asmuo, kuris yra paskirtas oficialiu įmonės vadovu, būtina nustatyti, kas realiai valdė įmonės finansines lėšas, t. y. valdė įmonės banko sąskaitas (atlikdavo mokėjimus, išimdavo pinigus ir pan.), grynais gaunamus pinigus ir pan. Šis apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Kaip minėta, asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijus, be kita ko, yra vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas), sandorių pasirašymas bendrovės vardu nėra esminis kriterijus nustatant, ar asmuo yra de facto vadovas. Taigi nagrinėjamu atveju bendrovės mokėjimų atlikimo, pinigų išėmimo, banko keitimo ir kitos operacijos bendrovės faktinio vadovo galėjo ir buvo perleistos kitiems asmenims, šiuo atveju, kaip nustatyta byloje, – UAB „D“ formaliems vadovams. Tačiau pats A. N. turėjo prisijungimus prie įmonės bankinių sąskaitų, byloje nustatyta kad A. N. į bankus atidaryti įmonės sąskaitos vykdavo kartu su formaliais vadovais, ko nebūtų reikėję daryti, jei jie būtų buvę realūs įmonių vadovai, taip pat pateikė šiems bankams („Medicinos bankui“ bei „Šiaulių bankui“) duomenis apie save kaip apie naudos gavėją, t. y. kaip asmenį, kuris yra juridinio asmens savininkas arba kontroliuoja juridinį asmenį ir (arba) fizinį asmenį, kurio vardu yra vykdomas sandoris ar veikla juridiniame asmenyje.

26. Apeliacinio skundo argumentas, kad mažai tikėtina, jog R. U. kaip aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo galėjo sutikti būti tik formaliu bendrovės vadovu, yra deklaratyvaus pobūdžio, kadangi R. U. gavo atlyginimą už tai, kad buvo formalus bendrovės direktorius, nors jokios veiklos nevykdė, taigi akivaizdu, jog kaip ir kiti formalūs vadovai, kuriems buvo siūlomas atlygis, jis dėl materialinės naudos galėjo sutikti būti formaliu vadovu. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad iš byloje esančių duomenų apie tai, iš kokio IP adreso buvo prisijungiama su R. U. banko perduotu prisijungimo prie banko sąskaitos įrenginiu, matosi, kad prie banko sąskaitos beveik visada buvo prisijungiama iš Latvijoje registruotų IP adresų, o dažniausiai iš adreso (duomenys neskelbtini), kas rodo, kad banko sąskaita buvo valdoma asmens, nuolat gyvenančio Latvijoje, tačiau iš apžiūros protokolo (6 t., b. l. 22-25) matyti, kad iš nurodyto IP adreso buvo prisijungta ir daryti pavedimai laikotarpiais, kai R. U. jau nebuvo UAB „D“ vadovas, nors R. U. atidarė sąskaitą „Medicinos banke“, tačiau iš nurodyto IP adreso taip pat jungtasi prie UAB „D“ sąskaitų, esančių SEB, „Šiaulių bankuose“. Byloje nėra jokių duomenų, kad formaliai paskirti UAB „D“ vadovai be tų sąskaitų, kurias bankuose atidarė, būtų turėję prisijungimus ir prie kitų įmonės sąskaitų kituose bankuose. Minėtame apžiūros protokole nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. vasario 12 d. prie UAB „D“ sąskaitos, esančios „Medicinos banke“ R. U. vardu jungtasi 73 kartus iš Latvijos paslaugos paslaugų teikėjui priklausančio IP, 25 kartus Lietuvos tiekėjo IP, 5 kartus iš Prancūzijos tiekėjui priklausančio IP, 1 kartą Izraelio tiekėjui priklausančio IP, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad prie minėtos sąskaitos būtų jungęsis kuris nors iš formalių UAB „D“ vadovų. Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, kad visų bankų („Medicinos banko“, SEB banko ir „Šiaulių banko“), nepriklausomai nuo to, kad buvo išduotos prisijungimo prie banko priemonės („Medicinos banko“ – R. U., SEB banko – U. V. ir „Šiaulių banko“ – J. B.), buvo prisijungiama iš tų pačių IP adresų, kurių dauguma registruota Latvijoje, o dažniausiai buvo prisijungiama iš Latvijoje registruoto IP adreso (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad iš Latvijos galėjo prisijungti ir pats A. N. ar perduoti prisijungimo duomenis Latvijoje esančiam asmeniui ar asmenims. Šiame kontekste tikėtina pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, kad banko prisijungimo priemones A. N. galėjo atiduoti Latvijoje gyvenusiam A. D., nes, minėta, U. V. ir J. B. nurodė, kad būtent šis asmuo juos pakvietė atvykti į Lietuvą ir susitikti su A. N., siūlydami jiems tapti UAB „D“ direktoriais ir vykdyti grūdų verslą. Apžiūros protokole taip pat padaryta išvada, kad laikotarpiu nuo 2018 m. vasario 13 d. iki 2019 m. kovo 14 d., kai UAB „D“ direktoriai buvo Latvijos piliečiai, prie „Luminor“ banke esančios sąskaitos jungėsi asmuo, gyvenantis Lietuvoje. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad pinigų pervedimai iš U. V. asmeninės sąskaitos į UAB „D” SEB banko sąskaitą sutampa su pinigų pervedimais iš UAB „D” banko sąskaitos į Latvijos įmonę A. Tuo metu UAB „D” pinigus gaudavo tik iš UAB „R”, o mokėjimus atlikdavo į Latvijos įmonę A. U. V. papildydavo UAB „D” sąskaitą tokia suma, kurios trūkdavo mokėjimui į Latvijos įmonę A. Dėl šio apeliacinio skundo argumento pažymėtina, kad minėtų bankinių pavedimų laikotarpiu U. V. nebuvo UAB „D“ vadovas, byloje nėra jokių duomenų, kad jis būtų užėmęs kitas pareigas įmonėje ar būtų kitaip su ja susijęs kaip šio juridinio asmens dalyvis, taigi nėra jokio objektyvaus pagrindo išvadai, kad jis aktualiu laikotarpiu buvo UAB „D“ faktinis vadovas ir turėjo prieigą prie įmonės bankų sąskaitų, todėl minėti apeliacinio skundo argumentai U. V. kaip faktinio UAB „D“ vadovo atmestini kaip nepagrįsti. Byloje nustatyta, kad būtent A. N. prašė UAB „R“ atstovų pervesti pinigus į Latvijos banke esančią sąskaitą, A. N., kartu su formaliais vadovais vykdavęs į bankus, pateikdavo informacija apie pagrindinius tiek UAB „D“, tiek UAB „D“ partnerius – Latvijos įmones, taigi šios aplinkybės dėl pavedimų Latvijos įmonei niekaip nepaneigia A. N. atsakomybės dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.

27. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materialioji, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas sukelia šiame BK straipsnyje nurodytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Išvadai dėl padarinių buvimo pagrįsti ar paneigti paprastai būtini specialiosiomis žiniomis pagrįstų tyrimų metu gauti duomenys (specialisto išvada, ekspertizės aktas), tačiau galutinę išvadą apie nusikalstamų padarinių buvimą ar nebuvimą daro tik teismas, įvertinęs visas bylos aplinkybes, tarp jų ir padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį, mastą, priežastis, dėl kurių jie padaryti, ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAxLzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-601/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-601/2012">2K-601/2012</a>, 2K-26-788/2017). Šiuos duomenis turi būti įmanoma nustatyti analizuojant to asmens (ūkio subjekto) buhalterinės apskaitos dokumentus. Jei to padaryti tokiu būdu (o ne atliekant priešpriešinius patikrinimus, ikiteisminį tyrimą ir pan.) negalima, atsiranda šiame straipsnyje nurodyti padariniai ir kaltininkui kyla baudžiamoji atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426/2013,2K-16/2014,2K-180/2014,2K-7-234-942/2015 ir kt.).

28. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika padaroma tiek tiesiogine, tiek netiesiogine tyčia, kitaip tariant, kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Taigi, tyčios rūšys nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 222 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, būtina nustatyti kaltės formą, t. y. kad veika padaryta tyčia. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką, subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio – kaltės, turinys baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik paties kaltininko parodymais apie tai, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekta. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant, įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius, t. y. atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, kuri buvo juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAwNw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2007')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2007">2K-76/2007</a>, 2K-526/2011 ir kt.).???

29. Nagrinėjamu atveju A. N. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdis, t. y. UAB „D“ dokumentų: pirkimo/pardavimo (paslaugų teikimo), atskaitingų asmenų, priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nuo jo apskaičiuotų mokesčių, turto, bendrovės skolų bei skolų bendrovei apskaitos dokumentų ir registrų už 2018 m. paslėpimas objektyviai lėmė baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių atsiradimą, ką patvirtina byloje esanti specialisto išvada, t. y. dėl apskaitos dokumentų paslėpimo negalima visiškai nustatyti UAB „D“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2018 m., kas rodo, kad A. N. veikė tiesiogine tyčia tiek veikos, tiek padarinių atžvilgiu, t. y. darydamas nusikalstamą veiką suvokė pavojingą jos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Taigi šioje byloje esančių įrodymų visuma nustačius, kad A. N. disponavo aktualiais UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir juos paslėpė, dėl ko kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jis veikė tyčia tiek veikos, tiek padarinių atžvilgiu, darytina išvada, kad jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistas pagrįstai.

30. Byloje nustatyta, kad UAB „D“ akcininku nuo 2017 m. kovo 20 d. iki 2018 m. kovo 22 d. buvo A. N. Nuo 2017 m. balandžio 21 d. iki 2018 m. kovo 26 d. UAB „D“ direktorius buvo J. M. Nuo 2018 m. kovo 26 d. bendrovės akcininkė ir vadovė – S. S. Šios bendrovės buhalterinę apskaitą nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. tvarkė UAB „S“. Iš šių duomenų matyti, jog A. N. pagal oficialius duomenis nebuvo UAB „D“ direktorius, byloje nėra duomenų, kad aktualiu laikotarpiu UAB „D“ turėtų kitų darbuotojų, tačiau matyti, kad įmonė turėjo vienintelį akcininką – A. N., iki kol įmonės vadove ir akcininke buvo paskirta S. S. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant, kas buvo faktinis UAB „D“ vadovas, nustatytina, ar faktiškai organizuojantis įmonės veiklą ir ją valdantis asmuo buvo akcininkas A. N., ar aktualiais laikotarpiais tuo metu paskirtas formalus bendrovės vadovas, kadangi jokių kitų darbuotojų ar juridinio asmens – bendrovės „D“ dalyvių nebuvo.

31. Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis buvo vienintelis UAB „D“ akcininkas iki akcijų perleidimo S. S., proceso metu jis davė nenuoseklius parodymus dėl to, kas faktiškai valdė įmonę. Ikiteisminio tyrimo metu A. N. nurodė, kad UAB „D“ pirko J. M. prašymu, kuris buvo faktinis įmonės vadovas. Apklausiamas teisme A. N. nurodė, kad nupirkti UAB „D“ prašė U. V., kuris buvo šios bendrovės faktinis vadovas. Taigi, nors A. N. buvo vienintelis bendrovės akcininkas aktualiu laikotarpiu, jo įmonė UAB „S“ taip pat teikė buhalterijos paslaugas bendrovei, tačiau jis negalėjo konkrečiai nurodyti, kas vadovavo UAB „D“, ką teismas vertina kritiškai. Nors nuteistasis galiausiai nurodė, kad UAB „D“ faktinis vadovas buvo U. V., pažymėtina, jog byloje nėra jokių duomenų, kad U. V. būtų užėmęs kokias nors pareigas UAB „D“, vykdęs kokią nors veiklą įmonėje, t. y. jis nebuvo įmonės darbuotojas ar kitoks šio juridinio asmens dalyvis, kuris galėtų priimti įmonei svarbius sprendimus, taigi jis objektyviai negali būti pripažintas faktiniu bendrovės vadovu, ši nuteistojo versija atmestina kaip nepagrįsta.

32. Taip pat UAB „D“ formalūs vadovai J. M. ir S. S. nurodė jokios veiklos bendrovėje nevykdę. J. M. apklaustas nurodė, kad nusipirkti įmonę Lietuvoje nusprendė pats, tikslu supirkinėti Lietuvoje automobilius ir juos pervežus į Latviją išnuomoti taksi kompanijoms, tačiau nurodė, kad įmonės veikla nebuvo pradėta, jis algos negavo ir jokių sandorių nesudarė. Buhalterinių ir kitų dokumentų jis neturi. Jis neturėjo mokėjimo ir prisijungimo prie interneto banko priemonių. Jis neorganizavo UAB „D“ apskaitos. Iš A. N. negavo jokių įmonės dokumentų ir nevykdė UAB „D“ direktoriaus pareigų. UAB „D“ dokumentų jis niekam neperdavė. S. S. apklausta nurodė, kad kaip ir U. V. ir J. B. atveju, ją su A. N. supažindino A. D., ji vyko į Vilnių tvarkyti dokumentų dėl įmonės įforminimo jos vardu, už ką gavo 50 eurų, daugiau nieko nedarė. Ji niekada nebuvo įmonės direktorė ar akcininkė. Lankėsi bankuose, buvo išduotos kortelės, tačiau pas ją nieko nėra. Viskas iš karto buvo atiduota A. N. UAB „D“ veiklos ir buhalterinių dokumentų nėra mačiusi. Tų dokumentų neturėjo ir neturi. Nors A. N. tvirtina, kad J. M. ir S. S. vykdė U. V. nurodymus, U. V. ir S. S. nurodė vienas kito nepažįstantys, o J. M. ir U. V. nurodė pažįstantys vienas kitą aplinkybėmis, nesusijusiomis su nagrinėjama byla. Teismas šiuo atveju neturi pagrindo abejoti liudytojų parodymais, kadangi jie yra nuoseklūs, vienas kitą papildo, atitinka byloje nustatytą A. N. ir A. D. veikimo schemą, ieškant formalių įmonių direktorių, jau aptartą dėl UAB „D“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, kurią patvirtino S. S. Kaip pagrįstai nurodoma pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, liudytoja S. S. savo parodymuose nurodė detales, kurių akivaizdžiai negalėtų sugalvoti ar sukurti, nepaisant kai kurių netikslumų, detaliai atpasakojo, kaip vykdavo į Lietuvą tvarkyti su įmone susijusių dokumentų. Atitinkamai J. M. nurodė neatsimenantis, kaip neteko UAB „D“ direktoriaus pareigų, kas tai nusprendė, taigi, nors J. M. buvo įsigijęs UAB „D“, jo buvimo įmonės vadovu metu vieninteliu akcininku išliko A. N., kuris galiausiai organizavo įmonės perleidimą S. S.

33. Apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, jog prie UAB „D” banko sąskaitos buvo dažniausiai prisijungiama iš Latvijoje registruotų IP adresų, o dažniausiai iš Latvijoje registruoto IP adreso (duomenys neskelbtini), t. y. to paties, iš kurio dažniausiai buvo prisijungiama ir prie trijų UAB „D” banko sąskaitų, patvirtina, kad nei J. M., nei S. S. neatlikinėjo jokių su įmone susijusių bankinių operacijų, o tą darė UAB „D“ ir UAB „D“ faktinis vadovas A. N. pats arba per kitą Latvijoje esantį asmenį, jau minėta kad toks asmuo galėjo būti, be kita ko, A. D., kuris pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes kartu su A. N. ieškojo įmonės vadovų tiek bendrovei „D“, tiek bendrovei „D“, iš FNTT apžiūros protokolo taip pat matyti, kad iš nurodyto IP adreso pavedimai buvo daromi laikotarpiu, kai A. D. dar buvo gyvas, o J. M. nurodė nežinantis įmonių pavadinimų, kurioms buvo atliekami pavedimai iš nurodyto IP adreso, šiame kontekste galima ir apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad banko sąskaitą iš Latvijos valdė rusakalbis asmuo, kuris galėjo būti tiek A. N., tiek A. D., jau minėta aplinkybė, kad A. N. buvo žinomos atitinkamos Latvijos įmonės kaip verslo partneriai. Taigi apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės niekaip nepatvirtina nuteistojo teisme pateiktos versijos, kad faktinis įmonių „D“, „D“ vadovas buvo U. V., ši aplinkybė objektyviai negalima dėl jau aptartų priežasčių. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje klaidingai nurodyta, kad UAB „D“ buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su „Šiaulių banku“, t. y. teismas sumaišė bendrovių „D“ ir „D“ pavadinimus, nes sąskaitą „Šiaulių banke“ turėjo UAB „D“, taip pat byloje nėra objektyviai nustatyta, kad J. M. vyko į banką atidaryti įmonės sąskaitos, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu J. M. nurodė, kad įmonė turėjo sąskaitą „Medicinos banke“, tačiau jis sąskaitos neatidarė, duodamas parodymus teisme nurodė, kad neatsimena, ar buvo banke. Tačiau, nepaisant nurodytų netikslumų, pirmosios instancijos teismas iš esmės padarė pagrįstą išvadą, kad A. N. turėjo pilną UAB „D“ sąskaitų kontrolę, kadangi S. S. patvirtino, jog gautos prisijungimo prie banko („Medicinos banko“) sąskaitos priemones iš karto pasiėmė A. N., o liudytojas V. Š., kuris pardavė įmones „D“, „D“, nurodė, kad parduodant šias įmones naujam savininkui buvo perduota sutartis su banku, kuriame buvo atidaryta sąskaita įstatiniam kapitalui įnešti, taigi A. N. disponavo ir UAB „D“ banko sąskaita, esančia „Luminor“ banke. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad nurodyti pirmosios instancijos teismo netikslumai neapsunkina nuteistojo teisinės padėties, kadangi teismas nepaisant to padarė pagrįstas išvadas.

34. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad A. N. kaip vienintelis UAB „D“ akcininkas buvo ir faktinis šios bendrovės vadovas, kadangi jis rūpinosi formalių vadovų bendrovėje paskyrimu, nors jie jokios realios veiklos bendrovėje nevykdė, neigė perėmę UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentus, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įvykę sandoriai, susiję su J. M. bei S. S. paskyrimu UAB „D“ vadovais, negalioja ir yra niekiniai, nes UAB „D“ įsigijęs A. N. visada išliko šios bendrovės faktinis vadovas, taigi disponavo UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentais. Tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje vietoje tikslintinas, nurodant, kad minėti sandoriai yra ne apsimestiniai, o tariamieji, t. y. sudaryti tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.86 straipsnio 1 dalis, 1.78 straipsnio 1 dalis). Nors A. N. vadovaujamos UAB „S“, kuri nuo 2017 m. kovo 22 d. iki 2018 m. balandžio 30 d. tvarkė UAB „D“ buhalterinę apskaitą, buhalterė N. S., kuri ikiteisminio tyrimo metu negalėjo paaiškinti, kas jai pavedė tvarkyti UAB „D“ buhalterinę apskaitą, iš kur ji gaudavo tam reikalingus duomenis bei kam vėliau šios bendrovės buhalteriniai duomenys buvo perduoti, teisme kardinaliai pakeitė savo poziciją ir pradėjo teigti, kad dėl UAB „D“ jai skambindavo ir pas ją atvažiuodavo U. V., kuris kartais atsiveždavo J. M., kad UAB „S“ ofise matė S. S., kuriai buvo perduoti UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentai, šiuos liudytojos parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, kadangi jų nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys, jie yra išimtinai palankūs liudytojos darbdaviui A. N., taigi vertintini kritiškai.

35. Nustatytų A. N. padarytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdis, t. y. UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentų: pardavimo, prekių ar paslaugų įsigijimo dokumentų, priskaičiuoto darbo užmokesčio ir nuo jo apskaičiuotų mokesčių, turto (piniginių lėšų) ir skolų registrų už 2017 ir 2018 metus paslėpimas objektyviai lėmė baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių atsiradimą, ką patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, t. y. dėl apskaitos dokumentų paslėpimo negalima visiškai nustatyti UAB „D“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2017-2018 m., kas rodo, kad A. N. veikė tiesiogine tyčia tiek veikos, tiek padarinių atžvilgiu, t. y. darydamas nusikalstamą veiką suvokė pavojingą jos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Taigi šioje byloje esančių įrodymų visuma nustačius, kad A. N. kaip bendrovės faktinis vadovas disponavo aktualiais UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentais ir juos paslėpė, dėl ko kilo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyti padariniai, jis veikė tyčia tiek veikos, tiek padarinių atžvilgiu, darytina išvada, kad jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistas pagrįstai.

Dėl BK 300 straipsnio 1 dalies inkriminavimo

36. Tikro dokumento esminiu požymiu laikytina tai, kad jį surašė (ir (ar) pasirašė) asmenys, turintys teisę ir įgaliojimus atlikti tokį veiksmą, o jo suklastojimas gali pasireikšti melagingos informacijos jame įtvirtinimu (intelektinis suklastojimas) arba mechaniniu poveikiu tokio dokumento turiniui ar rekvizitams, pvz., datos, parašo, jame esančios informacijos pakeitimu ir pan. (materialusis suklastojimas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LTQ4OS8yMDIy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118-489/2022')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118-489/2022">2K-118-489/2022</a>). BK 300 straipsnio 1 dalies sudėtis yra formali, baudžiamajai atsakomybei kilti padariniai nėra būtini.

37. Šioje byloje objektyviai nustatyta, kad A. N. pagamino netikrus dokumentus, juos laikė ir panaudojo: 2018 m. kovo 15 d. „Susitarimą prie 2017-03-22 sutarties“, 2018 m. kovo 16 d. „Dokumentų perdavimo - priėmimo aktą“, 2018 m. balandžio 30 d. „Dokumentų perdavimo - priėmimo aktą“ (pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje netiksliai nurodyta šio dokumento bei jo surašymo data, t. y. 2021 m. balandžio 30 d., nors turi būti 2018 m. balandžio 30 d., ši aplinkybė tikslintina). Tai patvirtina jau aptarti liudytojų J. M., S. S. nuoseklūs parodymai, kad jie neturėjo UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentų, pasirašinėjo A. N. duodamus dokumentus, nesigilindami į jų turinį, pasitikėdami A. N. kaip įmonės buhalteriu. Minėta, kad nėra pagrindo netikėti šių liudytojų parodymais, nes jie vienas kito nepažinojo, tarpusavyje nebuvo niekaip susiję, jų nurodytos aplinkybės nuosekliai atitinka šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes, kitų liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino liudytojų nuteistojo buvusios sutuoktinės J. N. bei jo vadovaujamoje bendrovėje dirbusios buhalterės N. S. parodymus, kad buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti formaliems bendrovės vadovams, kadangi šiuos liudytojus su nuteistuoju sieja tiek darbiniai, tiek asmeniniai santykiai, todėl jų parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs ir nešališki. Atsižvelgiant į suklastotų dokumentų melagingą turinį, matyti, kad jų paskirtis buvo pagrįsti tariamus (fiktyvius) sandorius dėl J. M., S. S. paskyrimo UAB „D“ vadovais, taigi A. N. BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Kaip minėta, padariniai nėra būtinas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyvusis požymis, atsižvelgiant į nustatytą A. N. nusikalstamo veikimo pobūdį, aplinkybes, darytina išvada, kad jo veiksmai nėra formalaus pobūdžio, yra pakankamai pavojingi, nes realiai gali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teises arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingus padarinius, todėl darytina išvada, kad jis pagal šį baudžiamąjį įstatymą nuteistas pagrįstai.

Dėl bausmės

38. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę svarbu tinkamai įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę visoms minėtoms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjAzLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-603/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-603/2010">2K-603/2010</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2011">2K-118/2011</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQ4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-148/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-148/2014">2K-148/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDkyLzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-492/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-492/2014">2K-492/2014</a>, Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM0LTY5OS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-334-699/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-334-699/2017">2K-334-699/2017</a>). Be šių esminių bausmės skyrimo pagrindų tinkamas kaltininko asmenybės įvertinimas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga.

39. Konstitucinėje bei kasacinėje jurisprudencijoje taip pat pripažįstama, kad paskirta bausmė turi būti proporcinga ir teisinga. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Baudžiamosios teisės paskirties kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDQ5LTk0Mi8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-449-942/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-449-942/2016">2K-449-942/2016</a>; 2K-209-222/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. sausio 26 d. nutarimas).

40. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. BK 222 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudos arba laisvės apribojimo, arba arešto, arba laisvės atėmimo iki ketverių metų bausmes. BK 300 straipsnio 1 dalies sankcija numato baudos arba arešto arba laisvės atėmimo iki trejų metų bausmes.

41. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. N., atsižvelgė į įstatyme numatytus kriterijus, reikšmingus skiriant bausmę, be kita ko, tai, kad nuteistasis iki jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, dirba, padarė du tyčinius apysunkius nusikaltimus ir vieną nesunkų nusikaltimą, ir atsižvelgdamas į bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių visumą, sprendė, kad už padarytas nusikalstamas veikas A. N. baustinas baudomis, kurių dydis – mažesnis nei BK 47 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktuose nustatytas baudos vidurkis už nesunkų ir apysnukį nusikaltimą. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, A. N. paskirti minimalūs už nesunkų ir apysunkį nusikaltimą nustatyti baudos dydžiai, tačiau rezoliucinėje nuosprendžio dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida ir nurodyta, kad A. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skiriama 500 MGL dydžio, t. y. 2 500 eurų bauda (turi būti 50 MGL), todėl nuosprendžio rezoliucinė dalis tikslintina, nurodant, kad A. N. pagal BK 300 straipsnio 1 dalį skiriama 50 MGL dydžio bauda (2 500 Eur). Taigi A. N. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskirtos švelniausios sankcijose numatytos bausmių rūšys, o jų dydžiai – minimalūs. Atitinkamai paskirtos bausmės subendrintos nuteistajam palankiu – apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžiu skyrė nuteistajam A. N. proporcingą, adekvačią ir tinkamą bausmę, kuri nėra griežta, išsamiai įvertino nuteistąjį charakterizuojančias ir bylai reikšmingas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodytais motyvais jo naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

nuteistojo A. N. gynėjo advokato Laimono Šilerio apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendyje nustatytas BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodant, kad A. N. 2018 m. balandžio 30 d. tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje surašė 2018 m. balandžio 30 d. „Dokumentų perdavimo - priėmimo aktą“, kuriame įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad jis kaip UAB „B“ direktorius perduoda, o S. S. priima UAB „D“ dokumentus: 1 segtuvą už 2017 m. ir 1 segtuvą už 2018 m., šiuos duomenis A. N. patvirtino savo parašu bei šį pagamintą netikrą dokumentą panaudojo, pateikdamas jį Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atliekant UAB „D“ operatyvų patikrinimą laikotarpyje nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. birželio 12 d.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. balandžio 11 d. nuosprendžio rezoliucinę dalį, nurodant, kad A. N. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį nubaudžiamas 50 MGL dydžio, t. y. 2 500 (dviejų tūkstančių penkių šimtų) eurų bauda.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjos Jurgita Mačionytė

Sonata Raupėnaitė-Lekarauskienė

Nida Vigelienė