Dėl įsakymo panaikinimo

Administracinė byla Nr. I3-7169-402/2024

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00128-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.3.3; 213.12; 55.1.3.

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. rugsėjo 30 d.

Kaunas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Natalja Zelionkienė,

sekretoriaujant Jūratei Žvinklei,

dalyvaujant pareiškėjui V. S., jo atstovui D. S.,

atsakovės Šiaulių rajono savivaldybės administracijos atstovui R. J.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovei Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas su 2024 m. vasario 23 d. skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“ (toliau – Skundžiamas įsakymas).

Pareiškėjas ir jo atstovas teismo posėdžio metu visiškai palaikė skundą ir paaiškino, kad V. S. nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2024 m. vasario 25 d. dirbo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūnu (karjeros valstybės tarnautoju). Pareiškėjui 2024 m. vasario 25 d. suėjo 65 metai – terminas, kai jį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Tarnybos įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 7 punktu, galima atleisti iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų. Tačiau minėto Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje numatyta ir galimybė (teisė) valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, pratęsti valstybės tarnybos laiką, jeigu jis atitinka šias sąlygas:

1) valstybės tarnautojo tarnybinė veikla per paskutinius 3 metus buvo įvertinta kaip atitinkanti lūkesčius ir (ar) viršijanti lūkesčius (iki 2023 m. gruodžio 31 d. įvertinta gerai ir (ar) labai gerai);

2) jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų;

3) yra valstybės tarnautojo sutikimas.

Pažymėtina, kad valstybės tarnautojo tarnybos laiką su jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo (šiuo atveju – atsakovė).

Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti Tarnybos įstatymo suteikta galimybe (teise prašyti) pratęsti savo tarnybos laiką, 2024 m. sausio 5 d. per dokumentų valdymo sistemą (toliau – DVS) „Avilys“ atsakovei pateikė prašymą Nr. DP-2(3.53) „Dėl valstybės tarnautojo tarnybos laiko pratęsimo“, kuriuo prašė pratęsti valstybės tarnautojo – Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno tarnybos laiką vieneriems metams. Pareiškėjas prašymą motyvavo tuo, jog yra visos Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos pratęsti jo tarnybos laiką.

Atsakovė 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. KR-1(4.17E) „Dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ į pareiškėjo 2024 m. sausio 5 d. prašymą Nr. DP-2(3.53) atsakė, kad valstybės tarnautojo tarnybos termino nepratęs, bet 2024 m. vasario 25 d. (sekmadienį) pareiškėją atleis iš valstybės tarnautojo pareigų. Atsakovė tokį savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, jog Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte yra numatytas atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų pagrindas – kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai.

2024 m. vasario 7 d. pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. KR-1(4.17E) „Dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, pateikė skundą Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmams, prašydamas:

1) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. sausio 18 d. raštą Nr. KR-1(4.17E) „Dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“;

2) įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybės administraciją iš naujo išnagrinėti jo 2024 m. sausio 5 d. prašymą Nr. DP-2(3.53) „Dėl valstybės tarnautojo tarnybos laiko pratęsimo“;

3) atsakovei taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą Šiaulių rajono savivaldybės administracijai 2024 m. vasario 25 d. atleisti pareiškėją iš karjeros valstybės tarnautojo – Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų iki šioje administracinėje byloje dėl pareiškėjo skundo bus priimtas įsiteisėjęs teismo sprendimas.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I3-6777-631/2024 buvo priimtas nagrinėti pareiškėjo 2024 m. vasario 7 d. skundas, tačiau atmestas skundo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. 2024 m. birželio 13 d. Regionų administracinio teismo sprendimu pareiškėjo skundas atmestas.

Atsakovės 2024 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“ pareiškėjas buvo atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovė, tiek atsakydama 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. KR-1(4.17E) „Dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, tiek priimdama Skundžiamą įsakymą, net nesistengė susidariusios situacijos spręsti derybų keliu, nevertino pareiškėjo 2024 m. sausio 5 d. prašyme nurodytų argumentų, t. y. ar pareiškėjas atitinka Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje keliamas sąlygas (jų nepaneigė ir nesvarstė, be to, 2024 m. vasario 21 d. pareiškėjas už 2023 m. tarnybinę veiklą, kaip ir 2021, 2022 m., buvo įvertintas labai gerai, galiojančių tarnybinių nuobaudų neturi, sutinka dirbti dar vienerius metus), ir argumentuotai bei aiškiai nemotyvavo savo atsakymo (atsakovės 2024 m. sausio 18 d. rašte nurodomi keturi žodžiai – „Valstybės tarnybos laiko nepratęsime“), kodėl nesutinkama pratęsti pareiškėjo valstybės tarnybos laiko.

Darbuotojo atleidimas iš darbo gali būti pripažintas neteisėtu, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką. Darbdavys turi teisę atleisti darbuotoją, jei egzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės ir galima pritaikyti vieną iš įstatyme numatytų atleidimo pagrindų. Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas – „kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai arba pasibaigia valstybės tarnybos pratęsimo terminas“. Tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pažymėtina, kad Tarnybos įstatyme, nėra reglamentuoti atleidimo iš valstybės tarnybos skaičiavimo terminai. Todėl, nustačius, kad Tarnybos įstatymas nereglamentuoja atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų terminų skaičiavimo tvarkos, šiuo atveju vadovaujamasi Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) nuostatomis.

DK III skyriuje „Terminai“ numatytos terminų skaičiavimo taisyklės, o tarp jų ir atleidimo iš pareigų skaičiavimo terminas. DK 14 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad, jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo ar švenčių diena, termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena. DK 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoje termino skaičiavimo taisyklėje įstatymo leidėjas nenustatė (neįtvirtino) normos taikymo draudimo (išimties), kad ji negali būti taikoma asmeniui, kuriam nurodytą dieną sukanka 65 metai. Pareiškėjas pažymi, kad viešojoje teisėje galioja bendrasis teisinio reguliavimo principas „Galima tai, kas leistina“ (tai, kas reglamentuota). Nagrinėjamu atveju Skundžiamu įsakymu pareiškėjas iš valstybės tarnautojo pareigų atleistas 2024 m. vasario 25 d., t. y. poilsio dieną. Todėl, įvertinus šią paminėtą aplinkybę, manytina, jog atsakovė, pareiškėjo atžvilgiu priimdama Skundžiamą įsakymą, pažeidė DK 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvią terminų skaičiavimo taisyklę, bendrąjį teisinio reguliavimo principą, tuo pačiu ir priėmė neteisėtą įsakymą. Pareiškėjas mano, kad atsakovės 2024 m. vasario 6 d. įsakymas Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“, jį atleidžiant poilsio, o ne darbo dieną, yra neteisėtas, pažeidžia teisės aktus, todėl turėtų būti panaikintas.

Pareiškėjas nuo 1995 m. iki 2021 m. gruodžio mėn. buvo ilgamečiu politinės partijos Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos nariu, tačiau iš jos išėjo ir prisidėjo prie naujos politinės partijos Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ steigimo ir tapo vienu iš jos narių. Pareiškėjas nuo 2022 m. sausio mėn. iki šiol yra politinės partijos Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ narys.

Šiuo metu Šiaulių rajono savivaldybės taryboje nuo seniausių laikų valdančiąją daugumą sudaro politinė partija Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kurios rajono skyriaus pirmininkas yra dabartinis Šiaulių rajono savivaldybės meras Č. G.. 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo redakcijai, kuri išplėtė Savivaldybės mero galias, minėto įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad „Savivaldybės meras yra savivaldybės vykdomoji institucija (savivaldybės vadovas), turinti savivaldybės valdžios ir viešojo administravimo įgaliojimus, atsakinga už įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų ir savivaldybės tarybos sprendimų tiesioginį įgyvendinimą“ (tai anksčiau buvo priskirta Savivaldybės administracijos direktoriui). Nors pagal atsakovės institucijos struktūrą nurodyta, kad už padalinių veiklą tiesiogiai atsako Savivaldybės administracijos direktorius, tačiau sprendimus, susijusius su Savivaldybe ir jos veikla, realiai priima Savivaldybės meras (savivaldos rinkimuose išrinktas politikas). Minėtą faktą patvirtinta ir praktika, jog, pareiškėjui bandant kalbėti su atsakove (Administracijos direktoriumi) dėl jo atleidimo, atsakovė nurodė, kad pareiškėjas šiuo klausimu turi eiti kalbėtis pas merą.

Pareiškėjas ir dabar aktyviai dalyvauja politinėje veikloje. 1990, 2000, 2003 ir 2007 m. buvo išrinktas į Šiaulių rajono savivaldybės tarybą. Daug kartų politinės partijos buvo skiriamas apygardos rinkimų komisijos nariu, apylinkės rinkimų komisijos pirmininku. Taip pat pareiškėjas nuo 2006 m. iki šiol yra Lietuvos savivaldybių seniūnų asociacijos (toliau – Asociacija) viceprezidentas, asociacijos Garbės narys. 2010 m. apdovanotas Asociacijos medaliu „Už nuopelnus Lietuvos savivaldai“. Per daugiau nei 23 metų laikotarpį, dirbdamas Bubių seniūnu, pareiškėjas buvo apdovanotas daugiau nei 60 padėkos raštų ir diplomų. Du kartus Savivaldybės administracijos darbuotojų pareiškėjas buvo renkamas ir Darbo tarybos nariu. Minėtus faktus dėl pareiškėjo aktyvios veiklos, jo nuopelnų Lietuvos savivaldai patvirtinta ir Asociacijos prezidento R. B. pateikta 2024 m. vasario 14 d. Bubių seniūnijos seniūno V. S. charakteristika Nr. 15. Joje nurodoma, kad šiemet vyks Asociacijos suvažiavimas, kurio metu bus naujai renkamas prezidentas, viceprezidentai apskrityse, Asociacijos atstovai savivaldybėse – kriviai. Asociacija, vertindama pareiškėją už jo ilgametę ir aktyvią veiklą Asociacijoje, visuomeninę veiklą bei tai, kad pareiškėjas turi atlikti dar nebaigtus suplanuotus darbus, rekomenduoja, vadovaujantis Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalies nuostatomis, pratęsti pareiškėjo valstybės tarnybos laiką vieneriems metams.

Taigi, pareiškėjas atitinka visas Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nurodytas sąlygas. Svarbu paminėti, jog pareiškėjas gavo atsakovės 2024 m. sausio 30 d. įsakymą Nr. AK-62(4.1E) „Dėl karjeros valstybės tarnautojo valstybės tarnybos pratęsimo“, kuriuo kitam Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Raudėnų seniūnijos seniūnui A. V. (priklausančiam Lietuvos socialdemokratų politinei partijai ir esant jos nariu) šiais metais bus pratęsiamas valstybės tarnybos laikas dar vieneriems metams (jau 2023 m. Raudėnų seniūnui A. V. buvo pratęstas valstybės tarnybos laikas vieneriems metams). Pareiškėjas pažymi, jog Raudėnų seniūnas už pareiškėją yra vyresnis vieneriais metais. Tuo tarpu pareiškėjui, tinkamai nemotyvuojant, atsisakoma pratęsti valstybės tarnybos laiką ir atsakovė 2024 m. vasario 6 d. priima įsakymą Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“, kuriuo 2024 m. vasario 25 d. atleidžia pareiškėją iš einamų pareigų. Pareiškėjo manymu, atsakovė taiko dvejopus standartus: jeigu asmuo priklauso Lietuvos socialdemokratų politinei partijai, nėra kliūčių pratęsti jo valstybės tarnybos laiką, kad ir dvejiems metams, o jeigu pareiškėjas priklauso Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ politinei partijai (išstojus iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinės partijos) ir esant Tarnybos įstatyme nustatytoms visoms sąlygoms prašo jo valstybės tarnybos laiką pratęsti bent vieneriems metams, atsakovė nemato jokios galimybės to padaryti, tiesiog pareiškėjas atleidžiamas. Pareiškėjas mano, kad tokiu atveju yra pažeidžiamas lygiateisiškumo (lygybės) principas. Pareiškėjas atsiduria blogesnėje padėtyje nei Raudėnų seniūnas, yra tiesiogiai diskriminuojamas dėl priklausymo kitai politinei partijai, jam nėra pratęsiamas valstybės tarnybos laikas, nes yra keršijama už jo perėjimą į kitą politinę partiją, tačiau atsakovė tiek 2024 m. sausio 18 d. rašte, tiek ir priimdama Skundžiamą įsakymą vengia (bijo) nurodyti šį esminį pagrindą, tiesiogiai lėmusį neigiamą sprendimą dėl pareiškėjo. Be to, yra vykdomas politinis susidorojimas su pareiškėju, kaip su nepageidaujamu (politiškai nepalankiu) darbuotoju, stengiantis į jo vietą priimti kitą nuolankų valdančiajai daugumai asmenį – Savivaldybės mero partietį.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje, tiek 2000 m. lapkričio 4 d. 12 Konvencijos protokolo 1 straipsnio 1 ir 2 dalyse draudžiama bet kokia diskriminacija: „Naudojimasis bet kuria įstatyme įtvirtinta teise yra užtikrinamas be jokios diskriminacijos dėl lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitokios padėties. Niekas negali būti diskriminuojamas jokios viešosios valdžios nė vienu paminėtu pagrindu.“

Pareiškėjas pabrėžia, kad nėra teisinga, jog dėl priklausymo kitai politinei partijai, nors puikiai atliko savo darbą (tarnybinė veikla už 2021–2023 m. vertinta tik labai gerai, galiojančių tarnybinių nuobaudų pareiškėjas neturėjo), yra diskriminuojamas, net nebandoma pateikti aiškių argumentų, kodėl jo valstybės tarnybos laikas negali būti pratęstas, bei su juo bandoma tiesiogiai susidoroti naudojantis Tarnybos įstatyme numatytu 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.

Pareiškėjas mano, kad pirmiau išdėstyti argumentai sudaro motyvuotą ir pagrįstą pagrindą naikinti atsakovės Skundžiamą įsakymą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu visiškai palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir paaiškino, kad skunde neteisingai interpretuojamas Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto normos taikymas.

Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai „valstybės tarnautojui sukanka 65 metai arba pasibaigia valstybės tarnybos pratęsimo terminas“. Atsakovės priimtas įsakymas pagrįstas faktu, kad pareiškėjui 2024 m. vasario 25 d. suėjo 65 metai. Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad „valstybės tarnautojas negali būti atleistas iš pareigų laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 3–9, 13–16, 18–20 punktuose nurodytus atvejus.“ Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą poilsio diena nėra nurodyta cituojamoje teisės normoje. Atkreiptinas dėmesys, kad cituojamoje teisės normoje yra numatyta, kad draudimas atleisti laikinojo nedarbingumo ir atostogų metu netaikomas, kai atleidimo teisinis pagrindas yra Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas.“ DK 65 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad „jeigu darbo sutarties pasibaigimo dieną (išskyrus, kai darbo sutartis nutraukiama šalių susitarimu arba darbuotojo iniciatyva, suėjus terminuotos darbo sutarties terminui arba pasibaigus darbdaviui) darbuotojas yra laikinai nedarbingas arba išėjęs jam suteiktų atostogų, darbo santykių pasibaigimo diena nukeliama iki laikinojo nedarbingumo arba atostogų pabaigos, o darbuotojams, slaugantiems vaiką iki šešiolikos metų, sergantį sunkiomis ligomis, kurių sąrašą tvirtina Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministras, dar du mėnesius po laikinojo nedarbingumo pabaigos. Tokiu atveju darbo santykių pasibaigimo diena atitinkamai laikoma pirmoji darbo diena po laikinojo nedarbingumo ar atostogų pabaigos arba pirmoji diena pasibaigus dviejų mėnesių laikotarpiui po laikinojo nedarbingumo pabaigos.“ Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą poilsio diena nėra nurodyta cituojamoje teisės normoje.

Atsakovės nuomone, valstybės tarnautojo tarnybos pabaiga suėjus 65 metams gali būti prilyginama kadencijos arba terminuotos darbo sutarties pabaigai. Šiuo konkrečiu atveju perkėlus atleidimo dieną iš poilsio dienos į pirmą darbo dieną (pvz. į 2024 m. vasario 26 dieną) sukuriami tarnybos santykiai, kuriuos galima traktuoti kaip valstybės tarnybos pratęsimą, nes atsakovė įgyja visas valstybės tarnautojui nustatytas teises ir pareigas bei privalo atlikti visas jam nustatytas pareigybės aprašyme funkcijas. Tokiam atleidimo dienos perkėlimui nepritaria ir Viešojo valdymo agentūra, kuri vykdo konsultavimą Tarnybos įstatymo įgyvendinimo klausimais.

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei faktines aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl nurodyto pagrindo panaikinti Skundžiamą įsakymą yra nepagrįsti nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis.

Pareiškėjas neteisingai supranta Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatytos teisės įgyvendinimo procedūrą. Pareiškėjas, pateikdamas prašymą Administracijos direktoriui, kaip valstybės tarnautoją į pareigas priėmusiam asmeniui, siekė įgyvendinti tariamą teisę. Atsižvelgiant į kartu su skundu pateiktą reikalavimą teismui uždrausti Administracijai 2024 m. vasario 25 d. atleisti pareiškėją, pateiktas Prašymas nagrinėjamu atveju galėtų būti vertinamas labiau ne kaip valstybės tarnautojo prašymas, o kaip reikalavimas įstaigos vadovui pasinaudoti Tarnybos įstatyme numatyta teise. Bet kuriuo atveju, Tarnybos įstatyme nėra reglamentuotos galimybės (teisės) pačiam valstybės tarnautojui prašyti pratęsti tarnybos laiką. Todėl šioje situacijoje būtina vadovautis bendruoju teisės principu, kad iš neteisės teisė nekyla (lot. ex injuria jus non orituf). Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2023 m. lapkričio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNDkyLTU3NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2492-575/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2492-575/2023">A-2492-575/2023</a> (27 punktas) yra nurodyta, jog įstatymų leidėjas šiose normose panaudodamas konstrukcijas „gali būti pratęsta“, „gali pratęsti“ pabrėžė, kad vien tik valstybės tarnautojo sutikimo dėl valstybės tarnybos pratęsimo nepakanka ir jis neturi teisės reikalauti, kad jo tarnyba būtų pratęsta nepaisant valstybės institucijos valios.

Skunde teigiama, jog analogiškoje situacijoje kitam valstybės tarnautojui Raudėnų seniūnui A. V. yra pratęstas tarnybos laikas dėl to, kad šis priklauso Socialdemokratų politinei partijai, o pareiškėjui keršijama už jo perėjimą į kitą politinę partiją. Nesutiktina, jog Administracijoje diskriminuojami skirtingų politinių pažiūrų valstybės tarnautojai. Šiuo konkrečiu atveju lygiateisiškumo ir (ar) nediskriminavimo principai nebuvo pažeisti. Visų pirma, pažymėtina, kad paprastai Administracijoje dirbantys valstybės tarnautojai, sulaukę 65 metų, yra atleidžiami vadovaujantis Tarnybos įstatymo 35 straipsnio nuostatomis. Per 5 metų laikotarpį (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m.) Administracijoje 14-a valstybės tarnautojų sulaukė 65 metų amžiaus: 11 -a valstybės tarnautojų buvo atleisti vadovaujantis imperatyviomis Tarnybos įstatymo nuostatomis;2-iems valstybės tarnautojams buvo pratęstas tarnybos laikas ir 1-as valstybės tarnautojas buvo atleistas šalių susitarimu.

Pareiškėjo skunde minima Raudėnų seniūnijos seniūno A. V. situacija, priešingai, nei teigia pareiškėjas, nėra tapati. 2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 16, 19, 27, 29 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1377 (2018 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1653 redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas neterminuotai priimtiems seniūnams nuo šio įstatymo įsigaliojimo nustatoma penkerių metų kadencija eiti atitinkamos seniūnijos seniūno pareigas, t. y. nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIII-1377 įsigaliojimo (2019 m. sausio 1 d.) į pareigas neterminuotai priimtiems seniūnams nuo įstatymo Nr. XIII-1377 įsigaliojimo nustatoma penkerių metų kadencija (t. y. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) eiti atitinkamos seniūnijos seniūno pareigas.

Tačiau 2022 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 pakeitimo įstatymu Nr. XIV-1268 pakeistas Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas ir jis išdėstytas nauja redakcija. Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2023 m. balandžio 1 d., o kartu ir panaikino seniūnų kadenciją, nes naujos redakcijos įstatyme (35 straipsnyje) nebėra numatytas seniūnijos seniūno kadencijos laikotarpis.

Šiuo atveju aktuali Tarnybos įstatymo, galiojusio nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 1 d., redakcija. Šios redakcijos Tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal iki 2023 m. kovo 31 d. Vietos savivaldos įstatymo galiojusias nuostatas seniūnams buvo taikomos kadencijos, Tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalis dėl valstybės tarnybos pratęsimo karjeros valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, seniūnams nebuvo taikoma, kadangi buvo taikoma speciali Tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalies norma. Taip pat pažymėtina, kad pagrindas taikyti Tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalį atsirado 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Vietos savivaldos įstatymo redakcijai. Tuo pačiu pabrėžtina, kad taikant tarnybos pratęsimą seniūnams, kuriems kadencijos metu sukako 65 metai, t. y. iki naujos Vietos savivaldos įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2023 m. balandžio 1 d.), svarbu yra išlaikyti teisėtų lūkesčių principą.

A. V. 65 metai suėjo 2023 m. vasario 24 d., t. y. iki naujos Vietos savivaldos įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2023 m. balandžio 1 d.). Įsigaliojus naujai įstatymo redakcijai nebeliko teisinio pagrindo pagal Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus atleisti valstybės tarnautoją, kuriam suėję 65 metai ir tarnybos laikas nėra nepratęstas. Bet šiuo atveju A. V., kaip valstybės tarnautojas, tęsė tarnybą, įgyvendindamas turėtus teisėtus lūkesčius, pratęsimą siejant su seniūno gimimo data.

Iš šių aplinkybių matyti, kad Raudėnų seniūnijos seniūno ir pareiškėjo atvejai nėra tapatūs – Raudėnų seniūnijos seniūno atveju pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir atsiradus teisinei kolizijai nebėra teisinio pagrindo atleisti karjeros valstybės tarnautoją. O pareiškėjo atveju galima taikyti imperatyvią Tarnybos įstatymo nuostatą – 35 straipsnio 1 dalies 7 punktą. Šį teisinį pagrindą Administracija nurodė ir skundžiamame atsakyme. Vertinant nurodytas aplinkybes, akivaizdu, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl diskriminavimo politiniu požiūriu, dvejopo standarto taikymo, lygiateisiškumo (lygybės) principo pažeidimo yra nepagrįsti.

Prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas netenkintinas.

Pareiškėjas prašo panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2024 m. vasario 6 d. įsakymą Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“ (b. l. 1–8).

Bylos duomenimis, pareiškėjas nuo 2000 m. balandžio 25 d. iki 2024 m. vasario 25 d. dirbo Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūnu (karjeros valstybės tarnautoju). Pareiškėjui 2024 m. vasario 25 d. suėjo 65 metai – terminas, kai jį, vadovaujantis Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktu, galima atleisti iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų (b. l. 9).

Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti Tarnybos įstatymo suteikta galimybe prašyti pratęsti savo tarnybos laiką, 2024 m. sausio 5 d. per DVS „Avilys“ atsakovei pateikė prašymą Nr. DP-2(3.53) „Dėl valstybės tarnautojo tarnybos laiko pratęsimo“ (b. l. 10), kuriuo prašė pratęsti valstybės tarnautojo – Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno tarnybos laiką vieneriems metams. Pareiškėjas prašymą motyvavo tuo, kad yra visos Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje nustatytos sąlygos pratęsti jo tarnybos laiką.

Atsakovė 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. KR-1(4.17E) „Dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“ į pareiškėjo 2024 m. sausio 5 d. prašymą Nr. DP-2(3.53) atsakė, jog valstybės tarnautojo termino nepratęs, bet 2024 m. vasario 25 d. (sekmadienį) pareiškėją atleis iš valstybės tarnautojo pareigų (b. l. 11).

2024 m. vasario 7 d. pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovės 2024 m. sausio 18 d. raštu Nr. KR-1(4.17E) „Dėl atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų“, pateikė skundą Regionų administracinio teismo Šiaulių rūmams. Pareiškėjo skundas 2024 m. birželio 13 d. Regionų administracinio teismo sprendimu atmestas (b. l. 80–87).

Atsakovė 2024 m. vasario 6 d. įsakymu Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“ (b. l. 9), vadovaudamasi Tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 7 punktu, DK 127 straipsnio 6 dalimi, Vietos savivaldos įstatymo 34 straipsnio 6 dalies 3 punktu ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vidaus (darbo) tvarkos taisyklių, patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. A-936, 10, 151 punktais, atleido pareiškėją iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų. Atsakovė apie priimtą Skundžiamą įsakymą informavo pareiškėją ir jį su įsakymu supažindino (susipažinta su Skundžiamu įsakymu 2024 m. vasario 7 d.) per DVS „Avilys“.

Byloje ginčas kilo dėl 2024 m. vasario 6 d. įsakymo Nr. AK-89(4.1E) „Dėl V. S. atleidimo iš Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Bubių seniūnijos seniūno pareigų“ (b. l. 9), kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš užimamų pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d. iki 2025 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas, Šiaulių rajono savivaldybės administracijos vidaus (darbo) tvarkos taisyklės, patvirtintos Šiaulių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2023 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. A-936.

Pareiškėjas ginčija įsakymo teisėtumą keliais aspektais: kad jis atleistas iš tarnybos nesant tam teisėto pagrindo; kad atsakovė, atleisdama pareiškėją iš užimamų pareigų poilsio dieną, pažeidė DK 14 straipsnio 4 dalyje reglamentuotą terminų skaičiavimą; kad pareiškėjas diskriminuojamas dėl jo politinių pažiūrų ir priklausimo tam tikrai politinei partijai ir todėl yra pažeidžiamas lygiateisiškumo (lygybės) principas, kadangi jis atsiduria blogesnėje padėtyje nei Raudėnų seniūnas, kuris priklauso valdančiajai partijai ir kuriam pratęstas valstybės tarnybos laikas.

Valstybės tarnautojų atleidimas iš pareigų reglamentuotas Tarnybos įstatymo 35 straipsnyje. Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai arba pasibaigia valstybės tarnybos pratęsimo terminas.

Tarnybos įstatymo 34 straipsnio 4 dalyje numatyta: „Valstybės tarnautojo, kuriam sukako 65 metai, valstybės tarnybos laikas gali būti pratęstas, jeigu jo tarnybinė veikla per paskutinius 3 metus buvo įvertinta kaip atitinkanti lūkesčius ir (ar) viršijanti lūkesčius (iki 2023 m. gruodžio 31 d. įvertinta gerai ir (ar) labai gerai) ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų. Valstybės tarnautojo tarnybos laiką su jo sutikimu gali pratęsti jį į pareigas priėmęs asmuo. Valstybės tarnautojo tarnybos laikas gali būti pratęsiamas ne daugiau kaip vieniems metams, bendras pratęstos tarnybos laikas negali viršyti 5 metų. Laikinojo valstybės tarnautojo tarnybos laikas gali būti pratęstas tik iki jo priėmimo į pareigas termino pabaigos.“

Kaip matyti iš nurodyto teisinio reglamentavimo, iniciatyva dėl tarnybos santykių po 65 metų sukakties pratęsimo turi būti iš tarnautoją į pareigas priėmusio asmens (institucijos). Taigi, siūlymo teisė yra įstaigos vadovo diskrecijos teisė ir, kaip nustatyta, pareiškėjui nebuvo siūloma pratęsti valstybės tarnybos, o aiškiai raštu nurodyta, kada jis bus atleistas ir kokios garantijos jam bus taikomos. Nesutikdamas su minėtu raštu, pareiškėjas raštą (sprendimą) ginčijo teisme, tačiau jo skundas buvo atmestas (Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I3-6777-63/2024 (LITEKO duomenys).

Galimybė, sukakus 65 metams, pratęsti valstybės tarnybos laiką dar vieneriems metams Tarnybos įstatyme siejama su valstybės tarnautojo veiklos labai geru įvertinimu (atitinkanti ar (ir) viršijanti lūkesčius) ir tarnybinių nuobaudų neturėjimu. Tačiau pažymėtina, kad tai yra darbdavio diskrecijos teisės įgyvendinimo sąlygos, o ne jo pareiga ar būtinybė pratęsti tarnybos laiką esant tarnautojo veiklos geram įvertinimui. Tarnybos įstatymo nuostatų formuluotė „gali būti pratęstas“ ir „Valstybės tarnautojo tarnybos laiką su jo sutikimu gali pratęsti“ suponuoja išvadą, kad tarnautoją į pareigas priėmęs asmuo turi diskrecijos teisę vertinti ir spręsti dėl valstybės tarnybos laiko pratęsimo konkrečiu atveju ir konkrečiam tarnautojui.

LVAT administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0yNDkyLTU3NS8yMDIz" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-2492-575/2023')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-2492-575/2023">A-2492-575/2023</a> priėmė 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį. Minėtoje byloje išnagrinėta analogiška pareiškėjo atvejui situacija. LVAT minėtoje byloje taip pat aptarė teismų praktiką sprendžiant 65 metų sukakusio valstybės tarnautojo tarnybos pratęsimo klausimą ir konstatavo, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad „institucija turi diskrecijos teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AI-43-3363/2011, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-3604-535/2018 kartu su LVAT 2019 m. sausio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QS0zMDgzLTU1Ni8yMDE5" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A-3083-556/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A-3083-556/2019">A-3083-556/2019</a>, kuria paliktas galioti minėtas sprendimas)“.

LVAT konstatavo, kad „įstatymų leidėjas šiose normose panaudodamas konstrukcijas „gali būti pratęsta“, „gali pratęsti“ pabrėžė, kad vien tik valstybės tarnautojo sutikimo dėl valstybės tarnybos pratęsimo nepakanka ir jis neturi teisės reikalauti, kad jo tarnyba būtų pratęsta nepaisant valstybės institucijos valios. Teisėjų kolegija, aiškindama šias teisės normas, pažymi, kad tam, kad karjeros valstybės tarnautojo, kuriam suėjo 65 metai, valstybės tarnyba būtų pratęsta, būtina abiejų šalių valia. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgiant į bendruosius valstybės tarnybos principus, tokius kaip skaidrumas, viešumas, profesionalumas, sąžiningumas ir nešališkumas, valstybės institucija absoliučios diskrecijos neturi ir 65 metų sukakusio valstybės tarnautojo tarnybos pratęsimo klausimą privalo spręsti, atsižvelgiant į objektyvias institucijos veiklos sąlygas, poreikius ir įvertinus konkretaus tarnautojo tarnybinę veiklą. Sprendimo dėl valstybės tarnautojo tarnybos pratęsimo motyvai turi būti atskleisti ir pratęsimo klausimas negali būti sprendžiamas asmenis diskriminuojant ar pažeidžiant jų konstitucines teises“.

Pareiškėjas Skundžiamu įsakymu iš valstybės tarnautojo pareigų atleistas 2024 m. vasario 25 d., t. y. poilsio dieną. Jis mano, jog atsakovė, priimdama Skundžiamą įsakymą, pažeidė DK 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintą imperatyvią terminų skaičiavimo taisyklę, bendrąjį teisinio reguliavimo principą ir priėmė neteisėtą įsakymą.

Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas – „kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai arba pasibaigia valstybės tarnybos pratęsimo terminas“. Tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Pažymėtina, kad Tarnybos įstatyme nėra reglamentuoti atleidimo iš valstybės tarnybos skaičiavimo terminai. Todėl, nustačius, kad Tarnybos įstatymas nereglamentuoja atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų terminų skaičiavimo tvarkos, šiuo atveju vadovaujamasi bendromis DK nuostatomis.

DK III skyriuje „Terminai“ numatytos terminų skaičiavimo taisyklės, o tarp jų ir atleidimo iš pareigų skaičiavimo terminas. DK 14 straipsnio 4 dalyje reglamentuota, kad, jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo ar švenčių diena, termino pabaigos diena laikoma artimiausia po jos einanti darbo diena. Akcentuotina, kad DK 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoje termino skaičiavimo taisyklėje įstatymo leidėjas nenustatė (neįtvirtino) normos taikymo draudimo (išimties), jog ji negali būti taikoma asmeniui, kuriam nurodytą dieną sukanka 65 metai.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas neteisingai supranta Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkto normos taikymą. Atsiliepime išsamiai išdėstė teisinį reglamentavimą šiuo klausimu ir pažymėjo, jog valstybės tarnautojo tarnybos pabaiga suėjus 65 metams gali būti prilyginama kadencijos arba terminuotoss darbo sutarties pabaigai. Šiuo konkrečiu atveju perkėlus atleidimo dieną iš poilsio dienos į pirmą darbo dieną (pvz. į 2024 m. vasario 26 dieną) sukuriami tarnybos santykiai, kuriuos galima traktuoti kaip valstybės tarnybos pratęsimą, nes atsakovė įgyja visas valstybės tarnautojui nustatytas teises ir pareigas bei privalo atlikti visas jam nustatytas pareigybės aprašyme funkcijas. Nurodė, jog tokiam atleidimo dienos perkėlimui nepritaria ir Viešojo valdymo agentūra, kuri vykdo konsultavimą Tarnybos įstatymo įgyvendinimo klausimais.

Teismas sutinka su pareiškėjo išdėstytais argumentais, jog Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytas valstybės tarnautojo atleidimo pagrindas – „kai valstybės tarnautojui sukanka 65 metai arba pasibaigia valstybės tarnybos pratęsimo terminas“. Tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja šis įstatymas. Taigi, Tarnybos įstatyme nėra reglamentuoti atleidimo iš valstybės tarnybos skaičiavimo terminai, todėl, nustačius, kad Tarnybos įstatymas nereglamentuoja atleidimo iš valstybės tarnautojo pareigų terminų skaičiavimo tvarkos, šiuo atveju vadovaujamasi bendromis DK nuostatomis.

Pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikomas formalaus pobūdžio. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad teismai gali įvertinti, ar konkrečiu atveju skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Tai – principinė procedūrinių pažeidimų įtakos viešojo administravimo akto teisėtumo vertinimui taisyklė: skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. LVAT praktikoje išaiškinta, kad ši įstatyminė nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės; kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas (žr. 2005 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-14-416-2005; Administracinių teismų praktiką Nr. 7, p. 131–138; 2010 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-128/2010). Įvertinęs tai, kad Skundžiamu įsakymu pareiškėjas atleistas jam sulaukus 65 metų, kad dėl to nebuvo sukurta neigiamų pasekmių, padaryta žalos ir kt., teismas nepripažįsta pareiškėjo atleidimo poilsio dieną esminiu procedūriniu pažeidimu, pakankamu pripažinti Skundžiamą įsakymą neteisėtu.

Dėl pareiškėjo diskriminacijos, priklausant kitai, ne valdančiajai politinei partijai, pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje įtvirtinta piliečių teisė laisvai vienytis į politines partijas, jei šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucinės teisės laisvai vienytis į politines partijas turinį sudaro teisė steigti politines partijas, teisė įstoti į jas ir dalyvauti jų veikloje, taip pat teisė nebūti politinių partijų nariu, teisė išstoti iš jų; asmuo savo konstitucinę teisę nuspręsti, ar priklausyti kuriai nors politinei partijai, realizuoja arba jos nerealizuoja laisva valia; ši asmens laisva valia yra pagrindinis narystės politinėse partijose principas.

Konstitucijos 35 straipsnio 2 dalies nuostata, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai ar asociacijai, yra konstitucinė garantija, ginanti asmenį nuo priklausymo kokiam nors susivienijimui prieš jo valią. Ši konstitucinė garantija reiškia ir tai, kad asmuo negali būti tiesiogiai arba netiesiogiai verčiamas būti susaistytas su kuria nors politine partija kokiais nors kitokiais, ne formalios narystės, ryšiais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. vasario 9 d. nutarimo byloje Nr. 06/07 9.1 papunktis).

Pareiškėjas teigia, kad jis buvo diskriminuojamas, kad pažeistas lygiateisiškumo principas dėl priklausymo ne valdančiajai politinei partijai, kad jo prašymas dėl tarnybos laiko pratęsimo nebuvo patenkintas, o kitam Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Raudėnų seniūnijos seniūnui A. V. (priklausančiam Lietuvos socialdemokratų politinei partijai ir esant jos nariu) buvo pratęstas valstybės tarnybos laikas dar vieneriems metams (2023 m. Raudėnų seniūnui A. V. buvo pratęstas valstybės tarnybos laikas vieneriems metams). Todėl pareiškėjas mano, kad atsakovė taiko dvejopus standartus: jeigu asmuo priklauso Lietuvos socialdemokratų politinei partijai, nėra kliūčių pratęsti jo valstybės tarnybos laiką, kad ir dvejiems metams, o kai pareiškėjas priklauso Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ politinei partijai (išstojus iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos politinės partijos) ir prašo valstybės tarnybos laiką pratęsti bent vieneriems metams, to padaryti jau nurodo negalinti.

Nagrinėjamu atveju lygiateisiškumo ir (ar) nediskriminavimo principai nebuvo pažeisti. Pažymėtina, kad, kaip nurodė atsakovės atstovas, paprastai Administracijoje dirbantys valstybės tarnautojai, sulaukę 65 metų, yra atleidžiami vadovaujantis Tarnybos įstatymo 35 straipsnio nuostatomis. Per 5 metų laikotarpį (nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2024 m. atsiliepimo pateikimo dienos) Administracijoje 14-a valstybės tarnautojų sulaukė 65 metų amžiaus: 11-a valstybės tarnautojų buvo atleisti vadovaujantis imperatyviomis Tarnybos įstatymo nuostatomis; 2-iems valstybės tarnautojams buvo pratęstas tarnybos laikas ir 1-as valstybės tarnautojas buvo atleistas šalių susitarimu.

2018 m. birželio 29 d. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo Nr. I-533 16, 19, 27, 29 ir 31 straipsnių pakeitimo įstatymo Nr. XIII-1377 (2018 m. lapkričio 20 d. įstatymo Nr. XIII-1653 redakcija) 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo į pareigas neterminuotai priimtiems seniūnams nuo šio įstatymo įsigaliojimo nustatoma penkerių metų kadencija eiti atitinkamos seniūnijos seniūno pareigas, t. y. nustatyta, kad iki įstatymo Nr. XIII-1377 įsigaliojimo (2019 m. sausio 1 d.) į pareigas neterminuotai priimtiems seniūnams nuo įstatymo Nr. XIII-1377 įsigaliojimo nustatoma penkerių metų kadencija (t. y. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) eiti atitinkamos seniūnijos seniūno pareigas.

Nagrinėjamu atveju aktuali Tarnybos įstatymo, galiojusio nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. balandžio 1 d., redakcija. Šios redakcijos Tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta, kad į pareigas įstatymų nustatytai kadencijai priimtas įstaigos vadovas arba karjeros valstybės tarnautojas, kuriam kadencijos laikotarpiu sukanka 65 metai, gali savo noru būti atleidžiamas iš pareigų suėjus 65 metams arba gali eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturi galiojančių tarnybinių nuobaudų.

Atsižvelgiant į tai, kad pagal iki 2023 m. kovo 31 d. Vietos savivaldos įstatymo galiojusias nuostatas seniūnams buvo taikomos kadencijos, Tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalis dėl valstybės tarnybos pratęsimo karjeros valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, seniūnams nebuvo taikoma, kadangi buvo taikoma speciali Tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalies norma. Pagrindas taikyti Tarnybos įstatymo 49 straipsnio 8 dalį atsirado 2023 m. balandžio 1 d. įsigaliojus Vietos savivaldos įstatymo redakcijai. Taikant tarnybos pratęsimą seniūnams, kuriems kadencijos metu sukako 65 metai, t. y. iki naujos Vietos savivaldos įstatymo redakcijos įsigaliojimo (2023 m. balandžio 1 d.), svarbu yra išlaikyti teisėtų lūkesčių principą.

Tarnybos įstatymo 35 straipsnyje reglamentuoti atvejai, kuriais vadovaujantis atleidžiami valstybės tarnautojai. Įvertinusi šį reglamentavimą (35 straipsnio 1 dalies 19 punktą), Administracija A. V. 2024 m. sausio 18 d. pateikė pasiūlymą Nr. KR-2(4.17E) „Pasiūlymas dėl karjeros valstybės tarnautojo tarnybos pabaigimo“ pabaigti karjeros valstybės tarnautojo tarnybą šalių sutarimu. Tačiau Raudėnų seniūnas 2024 m. sausio 23 d. raštu su pasiūlymu nesutiko ir pasiūlė tarnybos laiką pratęsti metams. Atsižvelgiant į tai Raudėnų seniūnui pateikė pasiūlymą pratęsti tarnybos laiką vieneriems metams iki 2025 m. vasario 24 d. Pasiūlymą priėmus, Administracijos direktoriaus 2024 m. sausio 30 d. įsakymu Nr. AK-62(4.1E) „Dėl karjeros valstybės tarnautojo valstybės tarnybos pratęsimo“ A. V. pratęstas Šiaulių rajono savivaldybės administracijos Raudėnų seniūnijos seniūno A. V. karjeros valstybės tarnautojo valstybės tarnybos laikas vieneriems metams, t. y. nuo 2024 m. vasario 25 d. iki 2025 m. vasario 24 d. Šis įsakymo nuorašas pateiktas kartu su pareiškėjo skundu. Pažymėtina, kad analogiškoje situacijoje buvęs Kuršėnų miesto seniūnijos seniūnas V. G. pasiūlymą nutraukti valstybės tarnybos santykius šalių sutarimu priėmė.

Iš šių aplinkybių matyti, kad Raudėnų seniūnijos seniūno ir pareiškėjo atvejai nėra tapatūs – Raudėnų seniūnijos seniūno atveju pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir atsiradus teisinei kolizijai nebėra teisinio pagrindo atleisti karjeros valstybės tarnautoją. O pareiškėjo atveju taikytina Tarnybos įstatymo nuostata, t. y. 35 straipsnio 1 dalies 7 punktas. Šį teisinį pagrindą Administracija nurodė ir skundžiamame atsakyme. Taigi, pažymėtina, kad pagal iki 2023 m. kovo 31 d. galiojusias Vietos savivaldos įstatymo nuostatas seniūnams buvo taikomos kadencijos ir Tarnybos įstatymo tuometinės redakcijos 49 straipsnio 8 dalis dėl valstybės tarnybos pratęsimo karjeros valstybės tarnautojui, kuriam sukako 65 metai, seniūnams nebuvo taikoma, kadangi buvo taikoma speciali Tarnybos įstatymo 51 straipsnio 8 dalies norma, leidusi karjeros valstybės tarnautojui kadencijos laikotarpiu suėjus 65 metų amžiui eiti pareigas iki kadencijos, kuriai jis buvo priimtas, pabaigos, jeigu šios kadencijos metu jo tarnybinė veikla buvo vertinta tik gerai arba labai gerai ir jis neturėjo galiojančių tarnybinių nuobaudų.

Pareiškėjui kreipusis dėl tarnybos laiko pratęsimo, jau galiojo naujos redakcijos Tarnybos įstatymas, todėl jam ir buvo paaiškinta, kokiu aktualios redakcijos Tarnybos įstatymo straipsniu bus vadovaujamasi atleidžiant jį iš tarnybos sulaukus 65 metų (Tarnybos įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 7 punktas).

Teismas pareiškėjo argumentus dėl diskriminacijos atmeta kaip nepagrįstus. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Administracija klausimą dėl pareiškėjo, kaip valstybės tarnautojo, tarnybos pratęsimo sprendė objektyviai, iš anksto raštu informuodama pareiškėją apie planuojamą atleidimą iš pareigų jam atskleidė, dėl ko priimtas toks sprendimas. Tiek atsiliepime išdėstyti argumentai, tiek teismo posėdžio metu atsakovės atstovės teikti paaiškinimai apie pareiškėjo ir Raudėnų seniūno situacijų netapatumą yra pagrįsti įstatyminiu reglamentavimu. Pagal byloje esančią medžiagą ir šalių paaiškinimus teismas neturi pagrindo vertinti, kad pareiškėjas galėjo būti kokiu nors būdu diskriminuojamas dėl jo priklausymo vienai ar kitai politinei partijai ar judėjimui. Tokių aplinkybių nenustatyta. Todėl pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminavimo priklausant politinei partijai Demokratų sąjungai „Vardan Lietuvos“, o ne Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai atmestini kaip nepagrįsti.

Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjant bylą esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių Skundžiamas įsakymas būtų naikintinas, nenustatyta. Pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Visus likusius proceso dalyvių argumentus teismas laiko pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundui atmesti (patenkinti). Dėl šios priežasties šie argumentai detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Netherlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. Nr. 20772/92), 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje G. R. prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. Nr. 30544/96). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (13 straipsnio 1 dalį, 20 straipsnį) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-444-196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-216/2013).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjo V. S. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Natalja Zelionkienė