K. S. pagal BK 149 str. 2 d., 178 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K–3/2012

Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01995-2009-8

Procesinio sprendimo kategorija:

1.2.7.1.2.

1.2.14.1.3.

1.2.29.3.

1.2.30.4. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. sausio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Tomo Šeškausko, Vytauto Piesliako ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. S. ir nuteistojo J. A. B. (J. A. B.) kasacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutarties.

Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžiu J. A. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams šešiems mėnesiams.

Tuo pačiu nuosprendžiu K. S. nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu šešeriems metams, BK 178 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams aštuoniems mėnesiams, BK 309 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams, BK 302 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas septyneriems metams.

Priteista solidariai iš J. A. B. ir K. S. nukentėjusiajai K. G. 33 000 Lt neturtinės žalos. Taip pat iš K. S. priteista nukentėjusiajam V. Š. 80 Lt turtinės žalos.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros, nuteistųjų K. S. ir J. A. B. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė :

J. A. B. ir K. S. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad 2009 metais, laikotarpiu nuo spalio 23 d. 23.38 val. iki spalio 24 d. 01.39 val., Vilniaus mieste tarnybos metu (K. S. – dirbdamas (duomenys neskelbtini) felčeriu, o J. A. B. – (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotoju), (duomenys neskelbtini) automobilyje „Mercedes Benz“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) veždami ligonę K. G. iš Pamėnkalnio g. 3 į viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) Žalgirio klinikas, esančias Vilniuje, Žalgirio g. 117, o vėliau – į VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, esančią Vilniuje, Šiltnamių g. 29, veikdami bendrininkų grupe, lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios K. G. valią pasinaudodami jos bejėgiška būkle: K. S., turėdamas tikslą lytiškai santykiauti su ligone K. G., suleido jai tyrimo metu nenustatytos kilmės medikamentų, nuo kurių ji nepajėgė valdyti savo kūno (pajudinti rankų, kojų, kviestis pagalbos) bei pasipriešinti, ir pasinaudojęs K. G. bejėgiška būkle atliko lytinį aktą prieš jos valią. Po to J. A. B., pasinaudojęs tuo, jog K. G. pasipriešinimas palaužtas dėl prieš tai felčerio K. S. jai suleistų tyrimo metu nenustatytos kilmės medikamentų, nuo kurių ji negalėjo valdyti savo kūno (pajudinti rankų, kojų, kviestis pagalbos), pasinaudojo jos bejėgiška būkle ir lytiškai su ją santykiavo prieš jos valią.

Taip pat K. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2009 metais, laikotarpiu nuo spalio 23 d. 23.38 val. iki spalio 24 d. 01.39 val., vežant K. G. Vilniuje iš Pamėnkalnio g. į VšĮ Žalgirio klinikos, esančias Vilniuje, Žalgirio g. 117, o vėliau – į VšĮ Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę, esančią Vilniuje, Šiltnamių g. 29, iš K. G. sijono kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 7100 Black“, kurio vertė 320 Lt.

Taip pat K. S. pagal BK 309 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo metu tiksliai nenustatytu laiku įgijo ir būdamas VPK NTV SNTS tarnybinėse patalpose, esančiose Vilniuje, Birželio 23-10, prie savęs iki 2009 m. lapkričio 18 d. standžiajame išoriniame diske „Prestigio“ laikė 30 vienetų pornografinio pobūdžio nuotraukų, kuriose vaizduojami vaikai ar asmenys, pateikiami kaip vaikai.

Taip pat K. S. pagal BK 302 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad nuo 2009 m. balandžio 26 d. iki 2009 m. lapkričio 5 d., neturėdamas teisėto pagrindo, laikė fizinio asmens dokumentą – asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą A. Š. vardu.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. A. B. prašo teismą pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį: jo nusikalstamą veiką iš BK 149 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 149 straipsnio 1 dalį ir paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius skunde teigia, kad jo veika iš BK 149 straipsnio 2 dalies turi būti perkvalifikuota į BK 149 straipsnio 1 dalį, nes byloje nėra jokių duomenų, jog jis nukentėjusiąją išžagino bendrininkaudamas su kitu nuteistuoju. Vienintelis teiginys, kuriuo teismai argumentuoja bendrininkų vieningos tyčios buvimą, yra tai, kad nukentėjusioji patvirtino, jog pirmas lytinį aktą su ja atlikęs K. S. garsiai pasakė, jog „dabar tavo eilė“, o tada prie jos priėjo ir savo lytinį organą išsitraukė A. J. B.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą tais atvejais, kai išžaginimas padarytas bendrininkų grupės ir nukentėjusysis nesipriešina visų bendrininkų veiksmams, kaltininko tyčia yra tai, jog jis suvokia, kad lytiškai santykiauja su nukentėjusiuoju prieš jo valią kartu su kitais asmenimis bendrininkų grupe ir kad kiti bendrininkai prieš tai siekdami lytinių santykių palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą, ir nors šis nesipriešina kaltininkui, kuris lytiškai santykiauja nenaudodamas nei smurto, nei grasinimų, nei kitų panašių veiksmų, kaltinikas lytiškai santykiauja prieš nukentėjusiojo valią ir to nori. Jei kaltininkas, darydamas išžaginimą, nesuvokė bendrininkų grupės požymio, šis požymis negali būti jam inkriminuotas, jei dėl to nėra jo kaltės. Kasatorius pabrėžia, kad nuosprendyje nenurodoma, jog prieš jam atliekant lytinį aktą su nukentėjusiąja nebuvo žinoma, kad jai buvo suleisti nenustatytos kilmės medikamentai, dėl kurių poveikio ji negalėjo valdyti savo kūno. Be to, apklausų metu nukentėjusioji skirtingai nurodė veikų eiliškumą, tačiau nepaisydamas to, jos parodymus teismas pripažino nuosekliais. Kasatorius teigia, kad byloje nesurinkta jokių duomenų, patvirtinančių jo ir kito nuteistojo bendrus, iš anksto aptartus ar suderintus veiksmus siekiant palaužti nukentėjusiosios pasipriešinimą. Nuosprendyje neįvertinti kasatoriaus paaiškinimai, jog lytiniam aktui prieš nukentėjusiosios valią atlikti jam nebuvo reikalinga jokia išorinė pagalba. Taip pat, pasak kasatoriaus, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis vairuodamas greitosios pagalbos automobilį nematė, ką su nukentėjusiąja prieš tai darė K. S., nežinojo, kokie medikamentai suleidžiami nukentėjusiajai ir ar jie apskritai naudojami. Esant šioms aplinkybėms, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bendros tyčios išžaginti nukentėjusiąją buvimą. Nors apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, kad kasatoriaus ir kito nuteistojo išankstinis susitarimas išžaginti nukentėjusiąją pasireiškė ne žodžiais, o konkliudentiniais veiksmais, t. y. prievartiniu lytiniu santykiavimu žinant, jog kito asmens veiksmais nukentėjusiajai buvo atimta galimybė priešintis, tačiau tokia išvada argumentuota tik dviem teiginiais: 1) nukentėjusioji parodė, kad iš abiejų medikų elgesio ji suprato, jog jie žinojo, kad ji negalės pasipriešinti ir 2) nusikalstamos veikos padarymo vieta buvo greitosios pagalbos automobilis, kuriame kaltinime nurodytu laiku buvo abu nuteistieji. Kasatorius pažymi, kad vien tik fizinio buvimo kartu su kitu asmeniu greitosios pagalbos automobilyje nepakanka siekiant padaryti išvadą apie bendrus ir iš anksto suderintus veiksmus. Kasatorius mano, kad įrodymai dėl bendrininkavimo buvo vertinami atskirai, pirmenybę teikiant prieštaringiems, išimtinai nuteistiesiems nepalankiems bylos duomenims, visiškai jų negretinant su kitais įrodymais.

Taip pat kasatorius teigia, jog teismai nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis nukentėjusiajai atlygino didesnę dalį neturtinės žalos ir paskyrė per griežtą bausmę. Kasatorius pabrėžia, kad savo siekį kuo greičiau pradėti atlyginti žalą nukentėjusiajai jis išreiškė dar ikiteisminio tyrimo metu 2010 m. kovo 24 d. vykusioje apklausoje nurodydamas, jog yra pasirengęs ir sieks atlyginti nukentėjusiajai žalą. Pažymėtina, kad nutarimas nukentėjusiąją pripažinti civiline ieškove byloje priimtas tik 2010 m. kovo 23 d., taigi jau sekančią dieną po šio sprendimo priėmimo kasatorius išreiškė savo valią dėl žalos atlyginimo. Kasatorius nurodo, kad, būdamas suimtas ir negalėdamas atlikti jokių piniginių operacijų, dar anksčiau pasirūpino, jog būtų parengtas įgaliojimas jo artimai draugei J. K. ir ši galėtų disponuoti jo banko sąskaita. Lukiškių tardymo izoliatoriaus direktoriui patvirtinus 2010 m. kovo 10 d. įgaliojimą, J. K. atsirado galimybė disponuoti vieninteliu kasatoriaus pajamų šaltiniu – pensija, tačiau kasatorius nežinojo, kaip susisiekti su nukentėjusiąja, nes jos duomenys (adresas ir tel. numeris) nuo jo ir jo gynėjo buvo įslaptinti. Kasatorius pažymi, kad reali galimybė pradėti spręsti klausimą dėl žalos atlyginimo atsirado tik 2010 m. gegužės 10 d., kai įvyko pirmasis teismo posėdis, kuriame dalyvavo nukentėjusioji. Kartu su nukentėjusiąją buvo atvykęs jos tėvas, kuriam kasatoriaus gynėjas pasiūlė pasirinkti bei nurodyti patogų pinigų, skirtų padarytai žalai atlyginti, perdavimo būdą. Po savaitės nukentėjusiosios tėvas parašė kasatoriaus gynėjui elektroninį laišką, kuriame nurodė savo dukters banko sąskaitos numerį. Pagal įgaliojimą veikianti J. K. 2010 m. liepos 8 d. ir 2010 m. gruodžio 23 d. pervedė atitinkamai 5000 Lt ir 2000 Lt į nukentėjusiosios sąskaitą.

Kasatorius pažymi, kad iš jo ir kito nuteistojo šioje byloje buvo solidariai priteista 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (įskaitant kasatoriaus pervestus 7000 Lt). Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje neteisingai nurodyta atlygintos žalos suma, t. y. kad atlyginta žala išnagrinėjus apeliacinius skundus yra 9000 Lt, nes dar tik pradėjus nagrinėti apeliacinius skundus 2011 m. vasario 22 d. vykusio posėdžio metu prie bylos buvo prijungtas banko „Swedbank“ 2011 m. vasario 21 d. nurodymas pervesti įmokėtus grynuosius pinigus, patvirtinantis, jog į nukentėjusiosios sąskaitą pervesti dar 2000 Lt. Taigi, kaip teigia kasatorius, dar bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme pradžioje jis nukentėjusiajai jau buvau atlyginęs ne 9000 Lt (kaip teigiama skundžiamoje nutartyje), o 11 000 Lt.

Kasatorius nepritaria teismų išvadai, kad, įvertinus atlygintos žalos santykį su nukentėjusiajai padarytos žalos dydžiu, šis vertinamas kaip nedidelis ir nesudaro pagrindo jo pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasatorius pabrėžia, kad nuo 2010 m. gegužės 17 d. (kada jam atsirado galimybė atlyginti žalą) iki 2011 m. vasario 22 d. (kada teismas pradėjo bylą nagrinėti apeliacine tvarka), t. y. per devynis mėnesius, nukentėjusiajai atlygino daugiau kaip pusę (11 000 Lt) iš jam priteistos 20 000 Lt neturtinės žalos dalies (solidariai iš abiejų nuteistųjų priteista 40 000 Lt). Kasatorius pabrėžia, kad toks jo elgesys rodo, jog jis pasirengęs ir toliau tęsti neturtinės žalos atlyginimą ir tai padaryti kuo greičiau. Esant šioms aplinkybėms, teismai nepagrįstai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktu arba 2 dalimi, nepripažino dalies neturtinės žalos atlyginimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

Taip pat kasatorius pažymi, kad jis neteistas, darbe apibūdinamas teigiamai, o byloje esantis nukentėjusiosios tėvo elektroninis laiškas, adresuotas prokurorui, patvirtina, jog nuo kasatoriaus veiksmų nukentėjusioji fiziškai nenukentėjo, todėl, įvertinus jo asmenybę bei elgesį po nusikaltimo padarymo, taip pat atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, byloje yra visos sąlygos ir pagrindai skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijos vidurkis, bausmę (BK 61 straipsnio 4 dalis).

Kasaciniu skundu nuteistasis K. S. prašo teismą panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Kasatorius skunde teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 149 straipsnio 2 dalį už išžaginimą, padarytą bendrininkaujant, nes teismai rėmėsi vien tik nukentėjusiosios parodymais ir specialisto išvadomis apie įtariamųjų spermos identifikavimą, kuri pati savaime nepatvirtina išžaginimo fakto. Daugiau jokių kitų įrodymų byloje nėra. Kasatorius pažymi, kad nukentėjusiosios parodymai nėra patikimi, nes ji greitosios medicinos pagalbos teikimo metu buvo apsvaigusi nuo alkoholio. Šis klausimas buvo keliamas ir apeliaciniame skunde.

Kasatorius teigia, kad jam ir jo gynėjui, kuris ikiteisminio tyrimo metu nedalyvavo, buvo trukdoma apklausti nukentėjusiąją taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 283 straipsnio 2 dalį ir 279 straipsnio 4 ir 5 dalis. Kasatorius nurodo, kad nukentėjusioji buvo atvykusi tik į pirmąjį posėdį pirmosios instancijos teisme. Tiek jis, tiek jo gynėjas prašė teismo iškvieti nukentėjusiąją į teismo posėdį, tačiau jų prašymai buvo atmesti. Analogiškus prašymus atmetė ir apeliacinės instancijos teismas.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra jokių įrodymų, jog jis suleido jos valią paralyžiuojančius vaistus. Specialistas R. Raudys bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu patvirtino, kad apžiūrėdamas nukentėjusiąją ant jos sėdmenų jokių adatos dūrių žymių nerado arba jų nematė, tačiau nurodė, jog įdūrus adata žymės galėjo ir nelikti. Dūrio žymės buvo rastos po trijų dienų papildomos apžiūros metu. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto išvadoje užfiksuota, jog nukentėjusiosios šlapime opijatų, amfetaminų, kanabinoidų ir benzodiazepinų nerasta, o tai rodo, kad ji nevartojo diazepamo.

Kasatorius abejoja specialistų išvadomis Nr. G 4125/09(09) ir Nr. S 409/09 (09), kuriose nustatyta, kad nukentėjusiosios makštyje rasta spermos, o atlikus kasatoriaus seilių, kraujo pavyzdžių ir tampono su nukentėjusiosios makšties turiniu palyginimą nustatyta, kad tampone rasta J. A. B. sperma su 99,99 proc. tikimybe ir kasatoriaus spermos priemaiša su 99,96 proc. tikimybe. Kasatorius pažymi, kad byloje buvo pateikta ekspertų A. Garmaus ir G. Chvatovič konsultacinė išvada Nr. A-KI-118-33, kurioje konstatuota, jog DNR tyrimas atliktas su daugybe klaidų, todėl tomis išvadomis remtis negalima. Nors byloje buvo dvi prieštaringos ekspertizės išvados, tačiau apeliacinės instancijos teismas netenkino kasatoriaus gynėjo prašymo ir pakartotinės ekspertizės nepaskyrė. Kasatorius nurodo, kad jis viso proceso metu nuosekliai aiškino jo spermos priemaišos galimo atsiradimo nukentėjusios makštyje aplinkybes ir mechanizmą, tačiau teismai nepagrįstai jo versija netikėjo, nors net ir konsultacinėje išvadoje bei dr. P. Petreikio atsakymuose neatmetama tokia spermos patekimo galimybė.

Kasatorius teigia, kad jis neturėjo realios galimybės išžaginti nukentėjusiosios, nes greitosios medicinos pagalbos automobilis nuo iškvietimo vietos iki Žalgirio klinikų atvyko per 20 minučių, o nuo Žalgirio klinikų iki Vilniaus greitosios medicininės pagalbos ligoninės – per 8 minutes. Be to, kasatorius mano, kad prokuroras nenustatė konkretaus išžaginimo laiko.

Kasatorius teigia, kad teismai nesant jokių įrodymų, jog nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą, iš jo solidariai su kitu nuteistuoju šioje byloje priteisė 40 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, net esant sveikatos sužalojimo ar kitiems įstatymo nustatytiems faktams, neturtinės žalos atlyginimas gali būti priteistas, jeigu įrodyta, jog neturtinė žala padaryta, t. y. asmuo patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo reputacija, sumažėjo bendravimo galimybės ar kt. Tuo tarpu byloje nebuvo surinkta jokių įrodymų dėl neturtinės žalos padarymo, nukentėjusioji nepateikė jokių medicininių duomenų iš psichiatro, psichologo ar pan., todėl žala negali būti priteista.

Pasak kasatoriaus, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai tvirtina, kad nukentėjusiajai K. S. ir J. A. B. nusikalstamais veiksmais buvo padaryta didelė žala, nes ji seksualinę prievartą patyrė iš greitosios pagalbos medikų, kurie buvo iškviesti tam, kad padėtų, taigi tokie nuteistųjų veiksmai neabejotinai nukentėjusiąją privertė pasijusti pažeminta, išniekinta, nors byloje jokių duomenų apie nukentėjusiosios psichinę būklę pateikta nebuvo.

Kasatorius vardija kasacines civilines bylas, kuriose dėl patirtų sveikatos sutrikdymų nukentėjusiesiems priteisimos mažesnės negu 40 000 Lt sumos, ir pažymi, kad išanalizavus teismų praktiką matyti, jog 40 000 Lt dydžio neturtinė žala priteisiama tiems, kam buvo padaryta rimtų fizinės ar psichinės sveikatos sutrikdymų, pagrįstų medicininiais dokumentais. Kasatorius pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismo teiginiai neva nukentėjusioji patyrė neturtinę žalą dar ir dėl to, jog duodama parodymus bei ginekologinės apžiūros metu patyrė neigiamus išgyvenimus, parodo, kad teismas neteisingai suvokia neturtinės žalos sąvoką, nes neigiami išgyvenimai nėra tiesiogiai sietini su neturtine žala. Neturtine žala pripažįstami tik tokio stiprumo ir intensyvumo išgyvenimai, kurie palieka ryškų pėdsaką nukentėjusiojo psichikoje, sukeldami apčiuopiamus, t. y. mediciniškai (ligos, invalidumo ir kt. forma) įvardytinus išgyvenimus.

Kasatorius teigia, kad teismas, skirdamas bausmę pagal BK 302 straipsnio 1 dalį, neatsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsnius, netinkami vertino veikos pavojingumą, nesigilino, kokie galėjo būti veikos motyvai, neįvertino nusikaltimą lengvinančių aplinkybių ir paskyrė per griežtą bausmę.

Kasatorius pabrėžia, kad jis visada teigė, jog asmens tapatybės kortelę rado greitosios medicinos pagalbos automobilyje ir ją visada nešiojosi tarnybiniame krepšyje siekdamas grąžinti nukentėjusiajam, tačiau dėl aplaidumo to nepadarė. Pasak kasatoriaus, kad nusikalstamos veikos, kurią jis padarė dėl savo aplaidumo, pavojingumas nesiekia tokio laipsnio kaip kortelės panaudojimas, gabenimas ar siuntimas. Be to, teismai neatsižvelgė į tai, jog kasatorius prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, padėjo atskleisti jos padarymo aplinkybes, gailisi dėl to ir savo noru atlygino nukentėjusiojo patirtą žalą – naujos asmens tapatybės kortelės pagaminimo kainą. Be to, BK 302 straipsnio 1 dalies sankcija nustato ir kitas bausmių rūšis.

Kasatorius teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, nes jis telefoną rado greitosios medicinos pagalbos automobilyje, nežinojo, kam jis priklauso, be to, Greitosios medicinos pagalbos stotyje nebuvo nustatytos radinių laikymo ir atidavimo tvarkos, todėl telefoną perdavė savo draugei. Kasatorius pabrėžia, kad draugei liepė nesinaudoti rastu mobiliuoju telefonu, nes jį reikės grąžinti, tačiau ji pamiršusi telefoną įjungė. Kasatoriau manymu, šios aplinkybės nepatvirtina, kad jis telefonu disponavo kaip neteisėtai įgytu turtu. Be to, kasatorius teigia, kad automobilyje radęs telefoną apie tai pranešė nukentėjusiajai, tačiau ši būdama apsvaigusi nuo alkoholio teigė, kad telefonas ne jos.

Pasak kasatoriaus, telefono radimas ir jo pagrobimas yra visai skirtingi dalykai. Telefono, kaip ir bet kurio kito daikto, radimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.62 ir 4.64 straipsniuose, o CK 4.47 straipsnyje yra nustatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama pasisavinant radinį. Kasatoriaus manymu, tai, kad jis pažeisdamas CK nesikreipė dėl radinio į policiją, sukelia CK numatytas teisines pasekmes. Nepranešimo policijai pasekmė yra ta, kad kasatorius neįgijo nuosavybės teisės į radinį, neturėjo teisės juo disponuoti. Nei baudžiamoji, nei administracinė teisė nenustato sankcijų už neveikimą, t. y. už tai, kad nepranešama apie radinį.

Taip pat kasatorius teigia, kad jo veika atitinka BK 178 straipsnio 4 dalį, nes telefono vertė 319 Lt, be to, neaišku, ar tai įsigijimo, ar rinkos kaina.

Kasatorius nurodo, kad jis pagal BK 309 straipsnio 2 dalį už vaikų pornografijos laikymą buvo nuteistas pažeidžiant teisės į gynybą ir rungimosi principą. Kasatorius pažymi, kad jo gynėjas ikiteisminiame tyrime nedalyvavo, todėl negalėjo išsiaiškinti, kokios nuotraukos yra kasatoriui inkriminuojamo nusikaltimo dalykas. Susipažinti pateiktoje byloje buvo pridėta tik keletas nuotraukų, nieko bendro neturinčių su pornografija. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jis pats atvykusiems pareigūnams parodė, kaip paleisti išorinį diską, o pradėjus pareigūnams naršyti po šį diską, jis buvo išvesdintas. Kompiuteris automatiškai fiksuoja kiekvieno atsiųsto failo (nuotraukos) įrašymo laiką, todėl nesuprantama, kodėl pirmosios instancijos teismas, aprašydamas pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, konstatavo, jog kasatorius tyrimo nenustatytu laiku įgijo ir laikė prie savęs išoriniame diske aktualias bylai nuotraukas.

Kasatorius pripažįsta, kad standžiajame išoriniame diske galėjo būti internetu iš legalių puslapių atsisiųstų pornografinio pobūdžio nuotraukų, tačiau yra įsitikinęs, kad tarp jų nebuvo pornografinių vaikų nuotraukų. Apeliacinės instancijos teismas davė leidimą kasatoriaus gynėjui susipažinti su įrodymais, liečiančiais menamą nusikaltimą dėl vaikų pornografijos laikymo. Susipažinus su byloje esančiais įrodymais paaiškėjo, kad kasatorius po 2009 m. rugpjūčio 7 d. 18.51 val. įrašytos medžiagos niekad nežiūrėjo, neperrašė ir nemodifikavo. Be to, buvo nustatyta, kad vaikų pornografija sudaro nuo 1,73 iki 2,16 procento visų nuotraukų. Tačiau apeliacinės instancijos teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, o nutartyje net neužsimenama apie tai, kokiu būdu, kada ir kokiomis aplinkybėmis į kietąjį diską buvo įrašyta vaikų pornografija.

Taip pat kasatoriaus teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nusprendė sunaikinti kietąjį diską „Prestigio“, nors jame buvo informacija, susijusi su kasatoriaus autorinėmis teisėmis: referatai, kursiniai, kita mokslinė medžiaga, nuotraukos, filmuota vestuvių medžiaga ir t. t. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatoriaus autorinės teisės bei nuosavybės teisės į kūrinius nebuvo pažeistos, nes neva kietojo disko „Prestigio“ turinys buvo perrašytas į penkis CD, kurie įsiteisėjus nuosprendžiui bus kasatoriui grąžinti. Tačiau kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad CD talpa sudaro tik 700 MB, vadinasi, 5 CD sudaro tik 3,5 GB, kai tuo tarpu kietojo disko „Prestigio“ talpa yra 500 GB. Taip buvo pažeista kasatoriaus teisė į nuosavybę.

Taip pat kasatorius prašo atsižvelgti į tai, kad jis anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, darbovietėse charakterizuojamas teigiamai, per 10 metų darbo stažą nėra gauta nė vieno skundo dėl jo darbo, drausminių nuobaudų neturi.

Atsiliepime į kasacinį skundą prokuroras prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad kasatoriaus J. A. B. teiginys, jog jis nusikaltimą padarė vienas be bendrininko K. S. pagalbos, o kasatoriaus K. S. teiginys – kad jis nesantykiavo su nukentėjusiąją, prieštarauja byloje nustatytoms aplinkybėms.

Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina nuteistųjų veikimą bendrininkų grupe. Nukentėjusioji viso proceso metu nuosekliai ir kategoriškai tvirtino, jog įvykio dieną greitosios medicinos pagalbos automobilyje ji buvo išžaginta dviejų medikų. Apie nusikaltimą nukentėjusioji iš karto informavo policiją, pateikė tyrėjams savo dėvėtus rūbus, taip pat apie tai papasakojo liudytojams G. J., D. Š., M. Č. Be to, apie lytinio akto buvimą patvirtina ir tampone su nukentėjusiosios makšties turiniu rasti nuteistųjų spermiai. Todėl kasatorių teiginiai apie tariamą nukentėjusiosios parodymų „suabsoliutinimą“ yra niekuo nepagrįsti.

Iš nukentėjusiosios parodymų išplaukia, kad K. S. suleido jai nenustatytos kilmės medikamentų, nuo kurių ji negalėjo valdyti savo kūno, ir taip atėmė nukentėjusiajai galimybę priešintis. Pasinaudojęs nukentėjusiosios bejėgiška būkle, K. S. su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią, po to J. A. B. pasakė: „dabar tavo eilė“. Tada prie nukentėjusiosios priėjo J. A. B. ir taip pat su ja lytiškai santykiavo prieš jos valią. Nukentėjusioji parodė ir tai, kad iš abiejų medikų elgesio ji suprato, jog šie žinojo, kad ji negalės pasipriešinti. Tai, kad nukentėjusiajai galėjo būti suleisti slopinantys valią medikamentai, patvirtino ir liudytoja R. U., kuri nurodė, jog atvežtai į Žalgirio klinikas nukentėjusiajai buvo padaryta lašelinė, be to, pacientė nereagavo į skausmą. Ekspertas R. Raudys paaiškino, kad, pirmą kartą apžiūrėjęs nukentėjusiąją, jos sėdmenyse nerado švirkšto adatos dūrio palikto pėdsako, tačiau toks pėdsakas buvo aptiktas, praėjus kelioms dienoms pakartotinės medicininės apžiūros metu. Kasatorius K. S. teigdamas, kad nukentėjusioji tokį sužalojimą galėjusi „pasidaryti jau po įvykio“, savo prielaidos niekuo nepagrindžia, nes ekspertas nurodė, jog visi rasti sužalojimai padaryti įvykio dieną.

Taip pat atmesta kasatoriaus K. S. versija neva jo sperma į nukentėjusiosios makštį pateko jam neatlikus lytinio akto. Kasatoriaus minima profesoriaus A. Garmaus specialisto išvada atmesta kaip nepagrįsta, juolab kad, pirmosios instancijos teisme paprašius profesoriaus medicininiais duomenimis pagrįsti šią išvadą, pastarasis paaiškino, kad tai jis padarė remdamasis loginiu mąstymu. Priešingai, į teismą iškviestas ekspertas R. Raudys, įvertinęs K. S. spermos radimo vietą, kaltinamojo parodymus apie spermos patekimą kategoriškai paneigė.

Atsiliepime pažymima, kad nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai paneigia kasatoriaus J. A. B. iškeltą versiją, jog, greitosios medicinos pagalbos automobiliu atvykus į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę ir K. S. nuėjus į ligonines priimamąjį, jis priėjo prie nukentėjusiosios, o ši ištarė „noriu, noriu“, todėl jis suprato, kad nukentėjusioji nori su juo lytiškai santykiauti. Priešingai, nukentėjusioji parodė, kad dėl suleistų medikamentų negalėjo valdyti savo kūno ir kalbėti. Be to, J. A. B. negalėjo paaiškinti, kodėl išgirdęs nukentėjusiosios žodžius „noriu, noriu“ nepagalvojo, kad mergina nori atsigerti, prašo pagalbos ir pan.

Taip pat atsiliepime nurodoma, kad teismai, įvertinę nukentėjusiosios organizme rastą alkoholio kiekį, pagrįstai konstatavo, jog ši aplinkybė neturėjo įtakos kasatorių įvykdytiems nusikalstamiems veiksmams ir nelengvina jų atsakomybės.

Taigi atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų visumą nėra pagrindo teigti, kad nuteistieji veikė atskirai, vienas apie kito atliktus nusikalstamus veiksmus nieko nežinojo ir nesuvokė. Tuo tarpu abiejų kasatorių teiginiai, kad jų kaltei pagrįsti nepakanka byloje surinktų įrodymų, yra niekuo nepagrįsti ir vertintini tik kaip gynybinė pozicija.

Be to, atsiliepime nurodoma, kad kasatorių nurodyti tariami BPK pažeidimai yra nepagrįsti, nes vien tai, jog teismas atmeta bylos nagrinėjimo dalyvių pateiktus prašymus arba priima jiems nepalankų sprendimą, negali būti vertinama kaip teismo šališkumas.

Taip pat nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 237 straipsnio 2 dalies, 238 straipsnio 1 dalies nuostatas, trukdė K. S. gynėjui jį ginti, buvo suvaržytas asmenų lygybės prieš teismą principas, nes visi kasatoriaus gynėjo pateikti prašymai pirmosios instancijos teismo buvo apsvarstyti, dėl jų buvo priimti sprendimai, gynėjas susipažino su visa baudžiamosios bylos medžiaga, gavo prašomų dokumentų kopijas. Todėl vien tai, kad šis kasatoriaus gynėjas paties kasatoriaus iniciatyva įstojo į procesą jau teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nereiškia teisės į gynybą suvaržymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji kelis kartus buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir teisme, nuteistieji ir jų gynėjai turėjo galimybę užduoti nukentėjusiajai klausimus ir šia teise pasinaudojo. Teismai pagrįstai ir motyvuotai atmetė šių asmenų prašymą dar kartą apklausti nukentėjusiąją dėl jos girtumo. Kasatoriaus K. S. siūlymas vadovautis specialisto A. Garmaus išvada yra nepagrįstas, nes šis specialistas peržengė savo kompetencijos ribas – davė išvadą, kuriai reikalingos teismo psichiatrijos ir narkologijos specialiosios žinios. Papildomai kviesti nukentėjusiąją į teismo posėdį nebuvo jokio pagrindo, nes pats kasatorius K. S. nurodė, jog ji gyvena Norvegijoje.

Taip pat atsiliepime atmetamai kasatoriaus K. S. teiginiai dėl kitų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų. Akivaizdu, kad epizode dėl neteisėto A. Š. asmens tapatybes korteles laikymo kasatoriaus teiginys apie jo norą grąžinti kortelę savininkui nepasitvirtino. Šią kortelę nuteistasis laikė daugiau kaip šešis mėnesius ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti nukentėjusįjį apie radinį, nors tokią galimybę turėjo, t. y. žinojo savininko anketinius duomenis, o greitosios medicinos pagalbos registracijos žurnale galėjo sužinoti ir nukentėjusiojo gyvenamosios vietos adresą.

Kasatoriaus versija apie tariamai rastą nukentėjusiosios mobilųjį telefoną paneigta ne tik pačios nukentėjusiosios parodymais, kad visą laiką telefonas buvo jos sijono kišenėje, bet ir vėlesniais nuteistojo veiksmais: šio telefono padovanojimu draugei.

Be to, byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad K. S. laikė pornografinio pobūdžio dalykus – 30 vienetų nuotraukų, kuriuose vaizduojami vaikai ar asmenys pateikiami kaip vaikai, ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 309 straipsnio 2 dalyje. Išorinis kietasis diskas, kuriame rasta pornografinio turinio medžiaga, teismo pagristai nuspręstas sunaikinti. Šiame kietajame diske yra dalis informacijos, kurios laikymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, t. y. draudžiamas civilinėje apyvartoje. BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad daiktai, kurių apyvarta uždrausta, sunaikinami. Galima sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad pašalinus kietajame diske esančią draudžiamą informaciją, pats išorinis kietasis diskas nėra civilinėje apyvartoje draudžiamas daiktas, tačiau tokiu atveju, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, šis kietasis diskas turėtų būti konfiskuojamas kaip nusikaltimo įrankis ir negrąžinamas kasatoriui.

Atsiliepime atmetami kasatoriaus J. A. B. teiginiai dėl dalinio žalos atlyginimo pripažinimo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Lengvinančių atsakomybę aplinkybių pripažinimas yra teismo teise, bet ne pareiga, t. y. teismas tam tikras bylos aplinkybes gali pripažinti lengvinančiomis tik išsamiai įvertinęs visą bylos medžiagą. Teismai, įvertinę atlygintos žalos santykį su nukentėjusiajai padarytos žalos dydžiu, jį pripažino nedideliu ir nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Atsiliepime pažymima, kad žala iš dalies atlyginta jau bylą nagrinėjant teisme, o tai rodo, jog nuteistasis siekia ne kuo greičiau atlyginti žalą, o naudos sau – švelnesnės bausmės.

Taip pat atsiliepime pasisakoma apie neturtinės žalos priteisimo pagrįstumą ir nurodoma, kad teismai tinkamai įvertino visus žalos priteisimui ir jos dydžio nustatymui reikšmingus kriterijus bei pagrįstai solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiosios naudai priteisė 40 000 Lt neturtinei žalai atlyginti. Nukentėjusioji patyrė seksualinę prievartą iš greitosios pagalbos medikų, kurie buvo iškviesti tam, kad jai padėtų. Tokie nuteistųjų veiksmai neabejotinai nukentėjusiąją privertė pasijusti pažeminta, išniekinta, sugniuždyta tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Kasatoriaus K. S. pamąstymai apie priteistos žalos dydį ir duomenų apie sutrikusią nukentėjusiosios psichiką dėl padarytos žalos nebuvimą yra niekuo nepagrįsti.

Kartu atsiliepime pažymima, kad teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems K. S. ir J. A. B., atsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes ir bausmių skyrimą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų nepažeidė. K. S. ir J. A. B. padarė sunkų nusikaltimą žmogaus seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nusikalstama veika buvo padaryta jiems vykdant savo tiesiogines pareigas, greitosios medicinos pagalbos automobilyje, nusikalstama veika baigta ir padaryta veikiant tiesiogine tyčia. Taip pat teismai atsižvelgė į žemus, savanaudiškus ir ciniškus nusikalstamos veikos padarymo motyvus. Iš nuteistiesiems paskirtų bausmių dydžio matyti ir tai, kad buvo atsižvelgta ir į kiekvieno iš nuteistųjų nusikalstamos veikos padarymo metu atliktus veiksmus. Byloje nenustatyta nei nuteistųjų atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teismai įvertino K. S. ir J. A. B. asmenybes ir pagristai atsižvelgė į tai, kad jie anksčiau neteisti, administracine tvarka nebausti, darboviečių charakterizuojami teigiamai. K. S. studijuoja aukštojoje mokykloje, iki suėmimo dirbo, taip pat teismai įvertino, kad J. A. B. atlygino dalį nukentėjusiajai padarytos žalos bei jos atsiprašė. Esant pirmiau išdėstytiems K. S. asmenybę charakterizuojantiems duomenims bei atsižvelgus į kitų jo padarytų nusikalstamų veikų pobūdį bei pavojingumo laipsnį (K. S. padarė dar tris nusikalstamas veikas, iš kurių dvi priskiriamos prie nesunkių, o viena – prie apysunkių nusikaltimų), į tai, kad visos nusikalstamos veikos yra baigtos ir padarytos veikiant tiesiogine tyčia, padarant šias nusikalstamas veikas nenustatyta nei atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių, todėl K. S. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, 309 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmes tinkamai individualizuotos, jų švelninti nėra pagrindo.

Nuteistojo J. A. B. kasacinis skundas atmestinas, K. S. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Dėl nukentėjusiosios išžaginimo

Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes, bylos proceso metu gautus duomenis įvertino laikydamiesi baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Teismai bylą nagrinėjo laikydamiesi rungimosi principo, tikrino nuteistųjų keliamas versijas dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių, nustatyta tvarka įvertino pateiktus duomenis, kuriais buvo grindžiamos gynybos pozicijos.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl nukentėjusios išžaginimo yra grindžiama įvairių rūšių įrodymų šaltiniais. Tai grindžiama ne tik nukentėjusios parodymais apie tai, kad greitosios medicinos pagalbos automobilyje ją žagino K. S. ir A. B., bet ir nuteistojo A. B. prisipažinimu žaginus nukentėjusiąją, o taip pat ir jos apatinių rūbų, kuriais ji vilkėjo nusikaltimo padarymo metu, bei jos lyties organų apžiūros ir specialistų mokslinio tyrimo rezultatais, kurie patvirtina, jog ant rūbų ir jos lyties organuose rasti spermos pėdsakai priklauso A. B. ir K. S. Teismai išnagrinėjo ir pagrįstai, remdamiesi specialistų išvadomis, atmetė kasatoriaus K. S. versiją neva jo sperma į nukentėjusiosios makštį pateko jam neatlikus lytinio akto. Tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliacinės instancijos teisme specialistai kategoriškai patvirtino savo duotas išvadas dėl tokios galimybės nerealumo remiantis nustatytomis bylos aplinkybėmis. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, specialisto A. Garmaus ir G. Chvatovič pateikta teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada nepaneigia Mykolo Romerio universiteto Teismo medicinos instituto specialistų pateiktų išvadų. Siekiant pašalinti neaiškumus tarp minėtų specialisto išvadų, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo apklausti specialistai R. Raudys, J. Jankauskienė, R. Grambienė, A. Garmus, G. Chvatovič. Dar kartą specialistai R. Raudys ir J. Jankauskienė buvo apklausti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Apklausus šiuos specialistus, buvo pašalinti neaiškumai ir apeliaciniame skunde keliamos abejonės. Apibendrinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atliktą įrodymų tyrimą, pažymėtina tai, kad teismai ėmėsi visų priemonių ištirti visus bylos duomenis, nuteistojo K. S. keliamos versijos buvo tikrinamos ne tik dėl atskirais bylos duomenimis nustatytų nežymių nesutapimų bylos aplinkybėse, bet ir dėl teiginių, kurie tiek praktiškai, tiek teoriškai neįmanomi. K. S. versijos absurdiškumą dėl spermos patekimo giliai į nukentėjusiosios lyties organus K. S. liečiant rankomis nurodė ne tik specialistai R. Raudys ir J. Jankauskienė, bet ir K. S. iniciatyva iškviestas specialistas A. Garmus, kuris pripažino, kad savo išvadą jis padarė remdamasis ne medicininiais duomenimis, o logiškai protaudamas. Taigi kiekvienas įrodymų šaltinis atskirai ir jų visuma bendrai sudaro patikimą įrodomąjį pagrindą, kad K. S. ir A. B. išžagino nukentėjusiąją teismo nuosprendžiu nustatytomis aplinkybėmis. Nuteistojo A. B. kasaciniame skunde išdėstyti teiginiai, jog be pagrindo jo veika buvo kvalifikuota kaip išžaginimas bendrininkų grupe. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai kvalifikavo jo veiką remdamiesi bylos proceso metu nustatytomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. A. B. pripažįsta turėjęs lytinius santykius su nukentėjusiąja, jo prievartiniai lytiniai santykiai su nukentėjusiąja grindžiami ne tik nukentėjusiosios parodymais, bet ir specialistų išvadų pateikiamais duomenimis. Nusikaltimas padarytas kompaktiškoje erdvėje, kurioje komandoje dirbantys asmenys negalėjo nežinoti apie tai, kokiomis aplinkybėmis ir kokios būklės nukentėjusioji pateko į skubios medicinos pagalbos automobilį. Teismai pagrįstai atmetė nuteistojo A. B. teiginį, jog jis nežinojo apie tai, kad nukentėjusioji buvo apsvaiginta ir išžaginta K. S. Tokį teiginį paneigia nukentėjusiosios parodymai, kuriuose ji nurodė, kad po išžaginimo K. S. pakvietė A. B., pasakęs, jog dabar jo eilė, matė apsinuoginusį nuteistąjį. A. B. versija apie tai, kad jis nesuprato, jog nusikaltimą daro veikdamas bendrininkų grupe, paneigta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo ištirtais įrodymais bei išdėstytais argumentais. Jis matė, kokios būklės buvo nukentėjusioji, kai jie kartu su K. S. atvyko į iškvietimo vietą. Nukentėjusiosios sąmoningumą, orientaciją ir pakankamą fizinį savarankiškumą į iškvietimo vietą atvykus medicinos pagalbos automobiliui patvirtina liudytojos G. J., D. Š. ir M. Č. Tai, kad nukentėjusioji nebuvo apsvaigusi nuo alkoholio, patvirtino ir specialistė A. Šeputytė. Remiantis šiais įrodymais bei nukentėjusios apžiūros duomenimis, teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji buvo apsvaiginta. A. B. tai suprato, žinojo, kad bejėgišką būseną nukentėjusiajai sukėlė K. S., ir šia jos būsena pasinaudojo nukentėjusiąją išžagindamas. Todėl veika teisingai kvalifikuota pagal BK 149 straipsnio 2 dalį – kaip padaryta veikiant bendrininkų grupe. Tokia teismų praktika pripažįstama teisinga ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarime Nr. 49 „Dėl teismų praktikos išžaginimo ir seksualinio prievartavimo baudžiamosiose bylose“, kurio 15 punkte nurodyta, jog iš­ža­gi­ni­mas yra lai­ko­mas pa­da­ry­tas ben­dri­nin­kų gru­pės, kai iš­ža­gi­nant su­si­ta­rę da­ly­vau­ja ke­li as­me­nys, iš ku­rių bent du yra iš­ža­gi­ni­mo vyk­dy­to­jai. Iš­ža­gi­ni­mo vyk­dy­to­ju pri­pa­žįs­ta­mas as­muo, ku­ris da­rant nu­si­kal­ti­mą nau­do­jo fi­zi­nį smur­tą, gra­si­ni­mus ar ki­tais veiks­mais at­ėmė nu­ken­tė­ju­sia­jam ga­li­my­bę prie­šin­tis ir ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su nu­ken­tė­ju­siuo­ju. Taip pat vyk­dy­to­ju lai­ko­mas as­muo, ku­ris nors ir ne­nau­do­jo smur­to, ne­gra­si­no nu­ken­tė­ju­sia­jam, ta­čiau, ki­tiems ben­dri­nin­kams pa­lau­žus nu­ken­tė­ju­sio­jo pa­si­prie­ši­ni­mą ar­ba pa­si­nau­do­jant be­jė­giš­ka nu­ken­tė­ju­sio­jo būk­le, ly­tiš­kai san­ty­kia­vo su juo.

Dėl mobiliojo telefono vagystės

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes dėl nukentėjusiajai priklausančio mobiliojo ryšio telefono „Nokia 7100 Black“ vagystės. Kasatorius K. S. neginčija fakto, kad minėtą telefoną padovanojo savo pažįstamai, tačiau tvirtina, jog jo nevogė, o jį rado greitosios medicinos pagalbos automobilyje. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo motyvams, kuriuose pripažįstant telefono vagystę buvo remiamasi nukentėjusiosios parodymais, jog telefonas buvo jos kišenėje ir negalėjo iškristi. Net ir tuo atveju, jei nuteistasis būtų paėmęs iš nukentėjusiosios kišenės iškritusį telefoną, toks turtas kvalifikuotinas ne kaip radinys, nes pagal CK 4.62 straipsnio 1 dalį radiniu laikomas daiktas, kurio savininkas nežinomas. Teismų praktika pripažįsta, jog pamestas, gamtos jėgų atneštas daiktas ar priklydęs naminis gyvūnas jį suradusiam asmeniui yra svetimas turtas, jei to turto savininkas tam asmeniui yra žinomas arba iš tam tikrų daikto savybių lengvai identifikuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punktas). Todėl, net suradęs telefoną, K. S. iš karto galėjo suprasti, kad jis priklauso nukentėjusiajai, šią aplinkybę galėjo pasitikrinti ir paskambindamas adresų knygoje esančiu numeriu. Minėti argumentai taip pat paneigia nuteistojo versiją ir patvirtina pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo nustatytas telefono pagrobimo aplinkybes. Tačiau teismai, pagrįstai pripažinę telefono pagrobimą, neteisingai kvalifikavo veiką pagal BK 178 straipsnio 1 dalį Nuteistasis K. S. buvo atiduotas teismui pagal BK 178 straipsnio 1 dalį už tai, kad iš K. G. sijono kišenės pagrobė mobiliojo ryšio telefoną – „Nokia 7100 Black“, kurio vertė 320 Lt. Tokią telefono vertę nurodė nukentėjusioji, kasatorius duomenų, paneigiančių nurodytą mobiliojo telefono vertės dydį, nepateikė. BK 190 straipsnis numato, jog nedidelės vertės turtas yra toks, kurio vertė viršija 1 MGL ir neviršija 3 MGL dydžio sumos. Nusikaltimo padarymo metu ir šiuo metu 1 MGL lygus 130 Lt, todėl telefonas, kurio vertė 320 Lt, neviršija 3 MGL dydžio sumos. Tokios vertės svetimo turto pagrobimas kvalifikuotinas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, jei nėra kitų veiką kvalifikuojančių požymių. Nors kaltinamajame akte ir nuosprendžiu pripažintoje įrodyta veikoje nustatyta, jog K. S. telefoną pagrobė iš K. G. sijono kišenės, tačiau jis atiduotas teismui ne pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, t. y. nepripažįstant šio požymio (kišenvagystės) veiką kvalifikuojančiu. Tokiomis aplinkybėmis padaryta veika turi būti perkvalifikuota iš BK 178 straipsnio 1 dalies į 178 straipsnio 4 dalį.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 309 straipsnio 2 dalį

Pagal BK 309 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pagamino, įsigijo, laikė, demonstravo, reklamavo arba platino pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas. Ši nusikalstama veika gali būti padaryta tik tiesiogine tyčia.

Kasaciniame skunde išdėstyti prieštaravimai, kad K. S. nežinojo, jog jo asmeniniame kompiuteryje yra pornografinio turinio dalykai, ir manė, kad jie galėjo būti atsisiųsti kartu su pornografine medžiaga iš legalių internetinių puslapių. Šie parodymai yra nauja jo parodymų versija Pažymėtina, kad apklaustas teisme K. S. paaiškino, jog nuotraukas jis atsisiuntė iš interneto, tačiau, jo nuomone, jose pavaizduoti asmenys nėra mažamečiai vaikai ar jiems prilyginti asmenys, tokius jo parodymus paneigia specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad tyrimui pateiktoje vaizdo medžiagoje mažametis vaikas, t. y. iki 14 metų amžiaus imtinai, vaizduojamas 19 tiriamojoje dalyje išvardytų failų. Pateikta vaizdo medžiaga yra pornografinio pobūdžio, nes joje detaliai vaizduojami lytiniai organai, lytinis aktas, ir tai yra pagrindinis joje perteikiamos informacijos tikslas. Taigi kasatorius, derindamasis prie byloje surinktų įrodymų, bandė teigti, kad pornografinio turinio informaciją, kurioje vaizduojami vaikai arba asmenys kaip vaikai, parsisiuntė atsitiktinai iš legalių internetinių portalų, bet jų niekada neperžiūrėjo, todėl negalėjo žinoti apie šios informacijos turinio. Tačiau bylos proceso metu gauti ir teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, kad K. S. laikė pornografinio pobūdžio dalykus – 30 vienetų nuotraukų, kuriuose vaizduojami vaikai ar asmenys pateikiami kaip vaikai. Be to, pornografinio turinio medžiaga, vaizduojanti vaikus, nėra skelbiama, kaip teigia kasatoriaus, „legaliuose internetiniuose portaluose“ ir yra nelegali. Todėl K. S. suprato, kad įsigijo ir laikė, pornografinio turinio dalykus, kuriuose vaizduojamas vaikas arba asmuo pateikiamas kaip vaikas, ir norėjo taip veikti. Laikymu pripažintinas bet koks disponavimas tokiu dalyku (kasacinė nutartis Nr. 2K-320/2011). Atsakant į kasacinio skundo argumentus dėl teisės į gynybą suvaržymo pažymėtina, kad, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, bylos medžiaga patvirtina tai, jog tiek jam, tiek jo gynėjui buvo suteikta galimybė susipažinti su visa baudžiamosios bylos medžiaga, taip pat ir su specialisto išvadomis, susijusiomis su šiuo kaltinimu. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai šias aplinkybes aptarė, todėl plačiau tai nagrinėti nėra reikalo. Kita vertus, su minimame diske įrašyta medžiaga apelianto gynėjui buvo suteikta galimybė susipažinti bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi, esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teigti, kad buvo suvaržyta apelianto teisė į gynybą, nėra jokio pagrindo.

Kaip matyti iš baudžiamojoje byloje esančio 2010 m. kovo 29 d. nutarimo atiduoti saugoti daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, po specialistų tyrimų į 5 vnt. CD diskelių buvo perrašyta informacija iš įtariamojo K. S. 3 vnt. mobiliojo ryšio telefonų, nešiojamojo kompiuterio bei 2 vnt. kietųjų diskų. Gi skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta ir tai, jog K. S. priklausančius daiktus, tarp jų ir 5 vnt. CD, saugomus Vilniaus apskrities VPK Logistikos skyriaus saugojimo patalpose, nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti K. S. ar jo įgaliotam asmeniui. Jei perdavus daiktus būtų nustatyta, kad trūksta dalykų, kurie nesusiję su baudžiamąja byla ir yra vertingi, tokiu atveju kasatorius galėtų kreiptis dėl grąžinimo ar nuostolių atlyginimo į subjektus, kurie atsakingi už saugojimą.

Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 302 straipsnio 1 dalį

BK 302 straipsnio 1 dalis numato atsakomybę tam kas pagrobė, ar neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo fizinio ar juridinio asmens spaudą, dokumentą ar griežtos atskaitomybės blanką.

Asmens tapatybės kortelės įstatymo 5 straipsnio 12 punkte yra nurodyta, jog asmuo, radęs kito piliečio asmens tapatybės kortelę, ją turi atiduoti policijai ar įgaliotai institucijai. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad kasatorius būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų, siekdamas grąžinti A. Š. vardu išduotą asmens dokumentą ar pranešti jam apie turimą dokumentą, arba apie tai, kad būtų pranešęs policijai ar kitai įgaliotai institucijai. Šią kortelę nuteistasis laikė daugiau kaip šešis mėnesius ir nesiėmė jokių veiksmų informuoti nukentėjusįjį apie radinį, nors tokią galimybę turėjo, t. y. žinojo savininko anketinius duomenis, o greitosios medicinos pagalbos registracijos žurnale galėjo sužinoti ir nukentėjusiojo gyvenamosios vietos adresą. Kolegija pritaria teismų argumentams, jog K. S. suprato, kad neturėdamas teisėto pagrindo laiko asmens tapatybės kortelę, išduotą A. Š. vardu, ir nori taip elgtis. Akivaizdu, kad epizode dėl neteisėto A. Š. asmens tapatybes korteles laikymo kasatoriaus teiginys apie jo norą grąžinti kortelę savininkui nepasitvirtino. Kartu pažymėtina tai, jog nepaneigia apelianto kaltės aplinkybė, kad VšĮ Greitosios medicinos pagalbos stotyje nebuvo patvirtintos tvarkos, kaip elgtis su rastais greitosios medicinos pagalbos automobilyje pacientų paliktais ar pamestais daiktais bei asmens dokumentais.

Dėl skundų argumentų kuriais ginčijamas paskirtų bausmių ir nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis

BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, jog, nagrinėdamas kasacine tvarka bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas.

Nuteistajam K. S. ir A. B. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės artimos sankcijos vidurkiui, pagal kitus nusikaltimus K. S. parinkta laisvės atėmimo bausmės rūšis ir paskirtos bausmės, kurios dydžiu yra artimos bausmės dydžio vidurkiui, nustatytam sankcijoje. Įstatymo taikymo aspektu teismai teisingai taikė bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nurodė, jog nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, išdėstė argumentus, kuriais remiantis pagal BK 149 straipsnio 2 dalį nuteistiesiems skiriama bausmė yra šiek tiek didesnė už sankcijos vidurkį. Pirmosios instancijos teismas nurodė motyvus, kuriais remiantis nepripažino dalinio žalos atlyginimo A. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo šių argumentų pripažinti nepagrįstais, nes žalos atlyginimas priteistas iš nuteistųjų solidariai. Tai reiškia, jog reikalavimo teisę nukentėjusioji turi ne į 20 000 Lt kiekvienam iš nuteistųjų, kaip teigia kasaciniame skunde A. B., o visą priteistos žalos piniginės sumos dydį. Pagrindų taikyti A. B. BK 61 straipsnio 4 dalies nuostatas nėra, nes jis tik iš dalies pripažino kaltę ir nepadėjo ikiteisminiam tyrimui ir teismui išaiškinti nusikaltimą, kaip to reikalauja BK 61 straipsnio 4 dalyje numatytos sąlygos. Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį, perkvalifikavus veiką iš BK 178 straipsnio 1 dalies, K. S. skirtina arešto bausmė.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje išdėstyta, kas sudaro neturtinės žalos turinį, 2 dalyje yra išdėstyti kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį. K. S. neteisus teigdamas, jog neturtinė žala yra tik dideli psichiniai ar fiziniai sukrėtimai, kurių padariniai liga, invalidumas ir pan. Liga ir invalidumas sudaro kitokios žalos – fizinės, turtinės – pagrindą. Todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai rėmėsi teisingais kriterijais nustatydami neturtinės žalos pagrindą, neturtinės žalos dydis įstatymo taikymo aspektu nustatytas nepažeidžiant įstatymo nuostatų bei atitinka teismų praktiką.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 ir 6 punktais,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. A. B. kasacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį dalyje dėl K. S. nuteisimo pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, perkvalifikuoti šią nusikalstamą veiką į BK 178 straipsnio 4 dalį ir paskirti 30 parų arešto. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta taisykle, šią bausmę pakeisti į laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktą apėmimo būdu subendrinti su griežčiausia bausme, paskirta pagal Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendį.

Kitoje dalyje Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 15 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutarties nekeisti.

Teisėjai Tomas Šeškauskas

Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis