Civilinė byla Nr. 3K-3-165-686/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04168-2014-5
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.1.2.6; 3.2.4.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „ERGO Insurance SE“, veikiančio per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, ir atsakovės akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas“ kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „ERGO Insurance SE“, veikiančio per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą, ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Lietuvos draudimas“ dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių ieškinio senaties termino taikymą, kai transporto priemonės (vilkiko) valdytojo civilinės atsakomybės draudikas reiškia atgręžtinį reikalavimą transporto priemonės (priekabos) valdytojo civilinės atsakomybės draudikui dėl dalies išmokėto žalos atlyginimo priteisimo, ir proceso teisės normų, nustatančių ieškovo pareigą įrodyti ieškinio pagrįstumą, aiškinimo bei taikymo.
Ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 19 426,32 Lt (5626,25 Eur) žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Ieškinyje nurodė, kad 2010 m. gruodžio 1 d. Vokietijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu vilkikas „MAN TGA 18440“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) su prikabinta priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į kitą transporto priemonę, ją apgadino ir sužalojo du asmenis. Vokietijos policijos darbuotojai nustatė, kad dėl kilusio eismo įvykio ir padarytos žalos kaltas vilkiko „MAN TGA 18440“ vairuotojas. Vilkiko valdytojo civilinė atsakomybė eismo įvykio metu buvo apdrausta UADB „ERGO Lietuva“ (teisių perėmėjas – „ERGO Insurance SE“, veikiantis per „ERGO Insurance SE“ Lietuvos filialą), o priekabos valdytojo civilinė atsakomybė – AB „Lietuvos draudimas“.
Ieškovas teigia, kad jis atlygino dėl eismo įvykio kilusią žalą (33 821,93 Lt (9795,51 Eur) ir turėjo 5030,72 Lt (1457 Eur) išlaidų patikėtinio (korespondento) – „ERGO Versicherung AG“ – paslaugoms apmokėti. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Draudikų biuras) 2011 m. liepos 21 d. pranešimu informavo ieškovą apie tai, kad, remiantis Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimu, tais atvejais, kai už Vokietijoje sukeltą eismo įvykį yra atsakingas transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginio valdytojas, už šio junginio padarytą žalą lygiomis dalimis atsako vilkiko ir priekabos privalomojo transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo draudikai (jų atsakomybė yra solidari). Kadangi nustatant už eismo įvykį atsakingus asmenis ir jų atsakomybės dydį taikytina eismo įvykio vietos (Vokietijos) teisė, tai ieškovas 2013 m. sausio 8 d. pateikė pretenziją atsakovei, reikalaudamas atlyginti 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų. Atsakovė pretenzijos nepatenkino.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktas 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014, padarė išvadą, kad tarp bylos šalių susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, kuriems taikytina Lietuvos Respublikos teisė – sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 7 dalis).
Teismas nustatė, kad ieškovas įvykdė reikalavimą pagal draudimo sutartį atlyginti nukentėjusiems asmenims žalą ne kaip vienas iš draudikų, turinčių solidariąją prievolę, o kaip vienintelis draudikas, kuris atsakingas už jo apdrausto vilkiko, sukabinto su priekaba, valdytojo eismo įvykio metu padarytą žalą. Apie galimą savo teisės pažeidimą, t. y. regreso teisę į 50 proc. žalos atlyginimą iš priekabą apdraudusios atsakovės, jis sužinojo gavęs Draudikų biuro 2011 m. liepos 21 d. raštą, todėl šią datą teismas laikė ieškinio senaties termino pradžia. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nors Draudikų biuro raštą ieškovas gavo dar 2011 m., jis delsė pateikti pretenziją atsakovei (tai padarė tik 2013 m. sausio 8 d.), o antrąją draudimo išmoką nukentėjusiajam sumokėjo 2013 m. sausio 9 d., t. y. nesulaukęs atsakymo į pareikštą pretenziją. Iš šių duomenų teismas sprendė, kad ieškovas praleido sutrumpintą vienerių metų ieškinio senaties terminą.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas neprašė atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, o atsakovė prašė taikyti ieškinio senatį. Atsižvelgdamas į tai, kad ieškovas yra draudikas, savo srities profesionalas, kuriam ir jo veiklai taikomi didesni įstatymų reikalavimai, taip pat ir didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai, teismas atmetė ieškinį dėl pasibaigusio ieškinio senaties termino, nepaisydamas ieškinio reikalavimų pagrįstumo.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovės 4897,76 Eur ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo 2014 m. vasario 13 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos; kitą ieškinio dalį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
Iš ieškovo pateiktų įrodymų kolegija nustatė, kad jis sumokėjo 9795,51 Eur nuostolių, susijusių su draudžiamuoju įvykiu, atlyginimą (2011 m. vasario 28 d. pervedė 1448,50 Eur, 2013 m. sausio 9 d. – 8181,48 Eur, 2013 m. spalio 21 d. – 165,53 Eur). Tačiau ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad savo patikėtiniui (korespondentui) sumokėjo ieškinyje nurodytą išlaidų už administravimą sumą.
Kolegija rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016, kurios faktinės aplinkybės sutapo su šios bylos aplinkybėmis, pateiktais išaiškinimais, nurodė, kad bylos šalims kasacinio teismo išvados buvo žinomos, todėl jos nesukels procesinės staigmenos. Iš kasacinio teismo praktikos ir bylos aplinkybių kolegija nustatė, kad ieškovas, kompensavęs nuostolių dalį, kurią turėjo padengti atsakovė, įgijo regresinį (atgręžtinį) reikalavimą atsakovei (CK 6.114 straipsnio 3 punktas, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 19 straipsnio 10 dalis). Tokiam ieškovo reikalavimui pareikšti taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).
Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalį atsakingas draudikas moka išmoką, jeigu pretenzija dėl padarytos žalos pareikšta per vienerius metus nuo žalos atsiradimo dienos arba per vienerius metus nuo dienos, kurią nukentėjęs trečiasis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie padarytą žalą, bet ne vėliau kaip per 4 metus nuo eismo įvykio dienos. Pretenzijos tikslas – pareikalauti, kad draudikas įvykdytų jam iš draudimo sutarties kylančią prievolę. Draudikui atsisakius tenkinti pretenzijoje pareikštą reikalavimą, ją pareiškusiam asmeniui atsiranda pagrindas spręsti, kad jo subjektinė teisė – teisė į žalos atlyginimą – yra pažeista. Nuo šio momento prasideda CK 1.125 straipsnio 7 dalies nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino eiga (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438-706/2015).
Ieškovas 2013 m. sausio 8 d. pretenzija (atsakovė ją gavo 2013 m. sausio 15 d.) pareikalavo, kad atsakovė kompensuotų 1/2 dalį ieškovo atliktų mokėjimų, t. y. sumokėtų 4698,24 Eur. Ieškovas 2013 m. vasario 11 d. gavo atsakovės atsisakymą tenkinti pretenziją. Kolegija sprendė, kad 2013 m. sausio 15 d. ieškovas buvo sumokėjęs 9629,98 Eur nuostolių, susijusių su draudžiamuoju įvykiu, atlyginimą, todėl, nors nurodytą dieną buvo atlyginti ne visi padaryti nuostoliai, tačiau vienos bylos šalies, kaip draudikės, prievolė atlyginti žalą jau buvo pasibaigusi, nes buvo tinkamai įvykdyta. Ieškovo veiksmus – pretenzijos atsakovei pateikimą, kai buvo tinkamai įvykdyta tik viena prievolė, – kolegija vertino kaip teikiančius pagrindą daryti išvadą, jog pirmiausia buvo įvykdyta atsakovės prievolė.
Kolegija nurodė, kad pretenzija pateikta nesuėjus TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintam naikinamajam terminui. Ieškovas 2013 m. vasario 11 d. gavo atsakovės atsisakymą tenkinti pretenziją; šią dieną prasidėjo ieškinio senaties terminas ieškovo reikalavimui pareikšti. Kadangi ieškinys pareikštas ne vėliau negu 2014 m. vasario 6 d. (ieškinio gavimo dieną), tai kolegija sprendė, kad ieškovas nepraleido ieškinio senaties termino.
Kolegija konstatavo, kad pagrįsta ieškovo reikalavimo dalis dėl 4897,76 Eur priteisimo iš atsakovės, šios sumos sumokėjimo faktą patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai. Tenkinus šį reikalavimą, atsakovei priteistos ir procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Kadangi ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis padengė draudžiamojo įvykio administravimo išlaidas, tai kolegija atmetė reikalavimą jų dalies atlyginimą priteisti iš atsakovės.
III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį, kuria atmestas jo reikalavimas priteisti 50 proc. administravimo išlaidų, ir priimti naują sprendimą –tenkinti visą ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Bylos nagrinėjimo dalyką nustato ginčo šalys (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 13 straipsniai, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai, 142 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai). Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė atsiliepime į ieškinį neginčijo ieškovo nurodomos žalos sudedamųjų dalių, teismas pažymėjo, kad ieškovo reikalavimus laiko pagrįstais, tačiau ieškinį atmeta dėl praleisto ieškinio senaties termino. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atsakovė žalos sudedamųjų dalių taip pat neginčijo, 2016 m. gegužės 31 d. raštu visiškai pripažino 2014 m. vasario 4 d. pareikštą ieškovo ieškinį ir prašė teismo bylą nutraukti. Dėl nurodytų aplinkybių apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą sumokėti 50 proc. dydžio administravimo išlaidų atlyginimą, išėjo už šalių nustatyto ginčo nagrinėjimo dalyko ribų.
Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas CPK 3 straipsnio 7 dalį, 185 straipsnį, vertindamas 2011 m. vasario 28 d. tarptautinio mokėjimo nurodymo turinį, neatsižvelgė į mokėjimo paskirties laukelį, kuriame nurodyta, kad nurodymo suma (7824,09 Eur) yra kompensuojamos korespondento išlaidos dėl keleto draudžiamųjų įvykių, įkaitant ir išlaidas dėl šioje byloje nagrinėjamo eismo įvykio (pažymėto KRS: 8010459-0557); taip pat netinkamai buvo įvertinti ir 2013 m. sausio 10 d. bei 2013 m. spalio 22 d. tarptautinio mokėjimo nurodymai. Taip pat teismas nevertino į bylą pateiktų korespondento pranešimų, kuriuose yra išskirtos nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėtos sumos ir administravimo išlaidos.
Pagal TPVCAPDĮ 6 straipsnio 1 dalį žaliąją kortelę išduodantys draudikai taip pat turi vadovautis Nacionalinių draudikų biurų bendradarbiavimo nuostatais (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai) ir kitais Žaliosios kortelės sistemą reglamentuojančiais teisės aktais. Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 dalies 1.3 punkte nurodyta, kad viena iš žalos, atsiradusios dėl užsienyje įvykusio draudžiamojo įvykio pagal transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, sudedamųjų dalių yra korespondentui sumokamas administravimo mokestis, kuris yra apskaičiuojamas vadovaujantis Biurų tarybos patvirtintomis taisyklėmis; šis mokestis sudaro 15 proc. nukentėjusiam trečiajam asmeniui sumokėtos draudimo išmokos, tačiau neviršija 3500 Eur (Bendradarbiavimo nuostatų aiškinamojo memorandumo 5.5 punkto 1 ir 2 dalys). Teismas, atmesdamas ieškinio dalį, nesivadovavo nurodytomis nuostatomis, neatsižvelgė, kad atsakovė veikia draudimo srityje, todėl jai yra žinomas šis teisinis reguliavimas, o ieškovo prašomas priteisti administravimo išlaidų atlyginimas neviršija nustatytų ribų.
Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismo ir proceso šalių bendradarbiavimo pareigą įrodinėjimo procese (CPK 179 straipsnio 1 dalis). Kadangi atsakovė proceso metu neteikė atsikirtimų dėl ieškovo reikalavimo atlyginti 50 proc. administravimo išlaidų, o pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą pripažino pagrįstu (byloje iš esmės nevyko administravimo išlaidų įrodinėjimo procesas), tai apeliacinės instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į šias aplinkybes ir pasiūlyti ieškovui dėl jų pateikti paaiškinimus bei papildomus įrodymus.
Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 12 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.125 straipsnio 7 dalį, 1.127 straipsnio 1, 4 dalis, suklydo nustatydamas ieškinio senaties termino pradžią, todėl nepagrįstai pripažino, kad jis nėra praleistas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dar 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014 išaiškino, kad draudikas, įvykdęs prievolę, kurią turėjo įvykdyti kartu su kitu draudiku, įgijo teisę reikalauti iš kito draudiko dalies išmokos; tokiais atvejais taikomas būtent CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas, kuris prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, t. y. nuo tada, kai ieškovas išmoka 100 proc. išmokos ir supranta, kad turi atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui dėl 50 proc. išmokos grąžinimo.
Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju taikytinas TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas terminas pretenzijai pareikšti (šios nutarties 12 punktas). Tokią išvadą teismas padarė remdamasis kasacinio teismo praktika (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016), kuri šioje byloje netaikytina, nes yra suformuota sprendžiant dėl kitokio pobūdžio teisinių santykių. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje reglamentuojamas pretenzijos pateikimas ir jos terminai, kai į atsakingą draudiką kreipiasi nukentėjęs trečiasis asmuo ar jo teises pagal savanorišką draudimą perėmusi draudimo bendrovė, t. y. šis specialus pretenzijos pateikimo būdas skirtas nukentėjusiam trečiajam asmeniui arba kaip tokio asmens atstovui veikiančiai draudimo bendrovei. Tokiu atveju CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas ieškinio senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo draudiko atsisakymo atlyginti nuostolius gavimo, todėl ieškinio senatis gali būti nepraleista nuo draudžiamojo įvykio praėjus net ir 4,5 metų.
Ginčo atveju ieškovas veikia ne kaip nukentėjęs asmuo, o kaip kalto asmens civilinės atsakomybės draudikas, atgręžtinio reikalavimo būdu siekiantis susigrąžinti dalį sumos, išmokėtos įvykdžius visą pagrindinę solidariąją prievolę. Ieškovą ir atsakovę sieja atgręžtinio reikalavimo įgyvendinimo teisiniai santykiai (CK 6.9 straipsnio 1 dalis, 6.114 straipsnio 3 dalis), todėl pretenzijos pateikimo tvarka jiems netaikoma (reiškiamas atgręžtinis reikalavimas, bet ne pretenzija), o ieškinio senaties pradžios terminas skaičiuojamas kitaip – nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento, nes tuomet draudikas sužino (turi sužinoti) apie pažeistą savo teisę (CK 1.127 straipsnio 1, 4 dalys).
Ieškovas pagrindinę prievolę įvykdė keliomis dalimis. Atsakovės nuomone, atgręžtinį reikalavimą dėl atskirų išmokėtų sumų ieškovas turėjo pareikšti per vienerius metus nuo kiekvienos iš jų išmokėjimo momento. Ieškovas delsė pasinaudoti šia galimybe ir nesirūpino tinkamu savo teisių gynimu, o tokios aplinkybės vertintinos kaip nepakankamai aktyvus jo elgesys, dėl kurio jis turi prisiimti tenkančias pasekmes.
Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad apie savo teisių pažeidimą jis sužinojo tik gavęs Draudikų biuro 2011 m. liepos 21 d. raštą, nes, viena vertus, net ir skaičiuojant nuo jo, ieškinio senaties terminas buvo praleistas (ieškinys pareikštas 2014 m. vasario 4 d.), kita vertus, ieškovas apie savo pažeistą teisę turėjo sužinoti kiekvieno mokėjimo metu. Be to, priešingai nei nurodė ieškovas, Vokietijos teisės nuostatos nesikeitė (atsakomybės apimties reglamentavimas Vokietijoje egzistavo dar iki Vokietijos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo priėmimo, juo nebuvo sukurtos jokios naujos taisyklės), todėl ieškovas, savo srities profesionalas, turėjo žinoti Vokietijos materialiąją teisę ir laiku kreiptis dėl savo teisių gynimo. Šiais aspektais gausiai pasisakyta kasacinio teismo praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204-684/2016; kt.).
Nagrinėjamu atveju atnaujinti ieškovo praleisto ieškinio senaties termino negalima, nes senaties klausimas buvo keliamas jau pirmosios instancijos teisme, tačiau ieškovas neprašė šio termino atnaujinti, neteikė duomenų, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Ieškinio senaties terminas negali būti atnaujinamas tuo pagrindu, kad rinkoje vyravo teisinis neaiškumas, nes, minėta, Vokietijos teisė nesikeitė. Ieškinio senaties atnaujinimai tokio pobūdžio bylose sukeltų teisinį nestabilumą draudimo rinkoje.
Atsakovė atsiliepime į ieškovo kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Atsakovė nesutinka su ieškovu, kad niekada neginčijo jo reikalavimo priteisti dalį administravimo išlaidų, pažymi, jog nuo pat ieškinio gavimo su juo visu nesutiko. Kadangi atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą pateikė atsikirtimus į jo argumentus, tai atskirai dėl administravimo išlaidų nepasisakė, tačiau iš nuoseklios atsakovės pozicijos matyti, kad ji su tokiu reikalavimu niekada nesutiko, ieškinio nepripažino – ieškovo nurodytas ieškinio pripažinimas (šios nutarties 16.1 punktas) buvo paduotas per klaidą, apie tai nedelsiant buvo informuotas teismas, ir jis toliau nagrinėjo bylą įprasta tvarka.
Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimdamas naują sprendimą, pagrįstai vertino ir nustatė žalos dydį (CK 6.249 straipsnis). Teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė aplinkybes, susijusias su mokėjimais patikėtiniui (korespondentui) už žalos administravimą. Byloje nėra įrodymų, už kokias paslaugas buvo mokama užsienio partneriams, koks mokėjimų dydis, kokiu pagrindu jie buvo atliekami. Nesant galimybių patikrinti pirmiau nurodytų aplinkybių, neaišku, ar deklaruojamų mokėjimų dydis yra pagrįstas. Nors mokėjimus patikėtiniams (korespondentams) reglamentuoja ieškovo nurodyti teisės aktai, byloje nebuvo pateikta duomenų, kad mokėjimai buvo atlikti pagal šiuos susitarimus. Ieškovo nurodyti korespondento pranešimai, kuriuose pažymėta, kad kompensuojamos žalos administravimo išlaidos, nepatvirtina, jog šių išlaidų atlyginimas buvo sumokėtas (atskirų mokėjimų šioms sumoms nebuvo pateikta). Ieškovas pateikė mokėjimo pavedimą dėl didesnės (bendros) sumos sumokėjimo, tačiau nenurodė, iš kokių žalų atlyginimų jis sudarytas, nepridėjo dokumentų, kurie leistų patikrinti ir įsitikinti, kad bendra mokėjimo suma atitinka bendrą draudimo išmokų vertę ar draudimo išmokų su administravimo išlaidomis vertę. Tik kasaciniame skunde buvo pateikti neišsamūs ir neįrodyti paaiškinimai, tačiau tai padaryta pavėluotai, todėl jie atmestini.
Ieškovas atsiliepime į atsakovės kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir atsakovės skundžiamą Vilniaus apygardos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Remiantis Bendradarbiavimo nuostatų 3 straipsnio 1, 2 dalių, 4 straipsnio 1, 4, 5 dalių, 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prievoliniai teisiniai santykiai dėl draudimo išmokos sumokėjimo susiklosto tarp draudiko patikėtinio (korespondento) ir nukentėjusio trečiojo asmens, o draudikui kyla prievolė atlyginti patikėtinio (korespondento) patirtas išlaidas, susijusias su draudžiamuoju įvykiu. Draudiko patikėtinis (korespondentas) savo prievolę vykdo, remdamasis eismo įvykio vietos užsienio valstybės transporto priemonių valdytojų privalomąjį civilinės atsakomybės draudimą reglamentuojančiais teisės aktais, įskaitant juose pateikiamą pretenzijų (ieškinių) pateikimo tvarką ir žalos sureguliavimo terminus. Kadangi pagal Vokietijos teisę nukentėjusio trečiojo asmens teisė pareikšti reikalavimą draudikui priklauso deliktų teisei (tokiam reikalavimui pareikšti nustatytas 3 metų ieškinio senaties terminas), tai, vadovaujantis Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1, 2 dalimis, 6 straipsnio 1 dalimi, atsakovė negali turėti teisėto lūkesčio, kad, užsienyje įvykus eismo įvykiui, jai nebus pateiktas biuro ar kito draudiko reikalavimas kompensuoti 50 proc. atlygintos žalos ir vėliau kaip po 6 metų.
Ieškovo reikalavimui dėl 50 proc. tretiesiems asmenims išmokėto žalos atlyginimo priteisimo iš kito draudiko yra taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, kuris skaičiuojamas nuo pagrindinės prievolės įvykdymo (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis). Tačiau nustatant šio ieškinio senaties termino pradžią aktualios Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 ir 2 dalys, pagal kurias draudiko patikėtinis (korespondentas), sureguliavęs visas žalas, susijusias su tuo pačiu eismo įvykiu, ne vėliau kaip per vienerius metus nuo paskutinio mokėjimo nukentėjusiam asmeniui dienos, pateikia draudikui prašymą atlyginti patirtas išlaidas, o draudikas privalo šias išlaidas atlyginti per 2 mėn. nuo prašymo dienos. Dėl to draudiko prievolė atlyginti draudiko patikėtinio (korespondento) patirtas išlaidas pasibaigia sumokėjus jam visas išlaidas, o ne jų dalį.
Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad draudikas nuo draudimo išmokos sumos sumokėjimo savo korespondentui dienos įgijo teisę pareikšti ieškinį atsakovui ir regreso tvarka reikalauti atsakovo atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Remdamasis šia praktika, ieškovas daro išvadą, kad tuo atveju, kai prievolės, nurodytos Bendradarbiavimo nuostatų 5 straipsnio 1 ir 2 dalyje, yra vykdomos nustatytais terminais, vienerių metų ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo eismo įvykio kaltininko transporto priemonės valdytojo privalomąją civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko prievolės atlyginti visas patikėtinio (korespondento) patirtas išlaidas įvykdymo; toks skaičiavimas pagrįstas ir prievolės vykdymo ekonomiškumo principu (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad 2013 m. sausio 15 d. (dieną, kai atsakovė gavo pretenziją) nebuvo atlyginti visi nuostoliai, susiję su draudžiamuoju įvykiu – paskutinis mokėjimas ieškovo korespondentui atliktas 2013 m. spalio 21 d., todėl 2014 m. vasario 6 d. ieškinys buvo pareikštas nepraleidus vienerių metų ieškinio senaties termino.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje teismui yra suteikta teisė spręsti dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Ieškovas, gindamas savo teises, buvo aktyvus; vien Vokietijos teisės žinojimas jam negalėjo sukurti teisės į 50 proc. žalos atlyginimą, nes buvo neaiški Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės taikymo apimtis analogiškose bylose. Šie neaiškumai buvo pašalinti tik kasaciniam teismui 2016 m. gegužės 6 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-701/2016. Ieškovas byloje nesutiko su ieškinio senaties termino taikymu, dėl to teikė argumentus, pagal analogiją rėmėsi tuo metu aktualia teismo praktika.
Atsakovė, priešingai, buvo pasyvi, nors, remiantis TVPCAPDĮ 19 straipsniu, gavusi pretenziją privalėjo atlikti eismo įvykio aplinkybių tyrimą ir, kaip konstatavo kasacinis teismas, galėjo atsisakyti mokėti draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu būtų pateikusi įrodymus, kad jos apdraustos transporto priemonės valdytojas nėra atsakingas už pretenziją pateikusiam asmeniui padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2011). Ieškovo nuomone, ši praktika taikytina vertinant atsakovės elgesį po ieškovo regresinio reikalavimo pareiškimo. Tiek ginčą sprendžiant neteismine tvarka, tiek bylą nagrinėjant teisme atsakovė neteikė jokių įrodymų, tik kritikavo ieškovo poziciją.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl ieškinio senaties termino taikymo, kai draudimo išmoką, padengiančią visą nukentėjusio asmens patirtą žalą, atlyginęs draudikas reiškia atgręžtinį reikalavimą kitam už žalą solidariai atsakingam draudikui
Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp šalių kilusiems atgręžtinio reikalavimo teisiniams santykiams taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Remiantis CK 1.125 straipsnio 7 dalimi, iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tačiau ginčo šalys nesutaria dėl to, nuo kada turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas tuo atveju, kai dėl užsienio valstybėje įvykusio draudžiamojo įvykio transporto priemonių (vilkiko ir priekabos) junginio padarytą žalą atlygina vilkiko draudiko patikėtinis (korespondentas) ir šis draudikas vėliau reiškia atgręžtinį reikalavimą už žalą solidariai atsakingam priekabos draudikui.
Atsakovė (priekabos draudikė) savo kasaciniame skunde nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad senaties terminas prasidėjo, kai ieškovas (vilkiko draudikas) gavo atsakovės atsisakymą patenkinti ieškovo pretenziją (2013 m. vasario 11 d.), ir prašo palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris ieškinį atmetė, pripažinęs, jog buvo praleistas ieškinio senaties terminas (teismo vertinimu, apie savo teisės pažeidimą ieškovas sužinojo gavęs Draudikų biuro 2011 m. liepos 21 d. raštą). Atsakovės argumentai atmestini.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014).
Tais atvejais, kai ieškinio dalykas yra iš regresinių prievolių atsirandantys reikalavimai, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad tiek kreditorius, tiek skolininkas turi žinoti apie pagrindinę prievolę ir jos įvykdymo terminus.
Kasacinis teismas, pirmiau nurodytas nuostatas aiškindamas civilinėje byloje, kurioje draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, regreso tvarka siekė išieškoti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo, yra konstatavęs, kad situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino pradžios, kai reiškiamas regresinis reikalavimas priteisti draudimo išmoką, sumokėtą dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio, skaičiavimo [nuo draudimo išmokos išmokėjimo] laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014.
Nagrinėjamoje byloje susiklostė panaši situacija – ieškovo korespondentas administravo ir atlygino žalą, už kurią solidariai atsakingi ieškovas ir atsakovė; ieškovo korespondentui Vokietijoje atlikus žalos administravimo ir atlyginimo veiksmus, ieškovas savo korespondentui Vokietijoje pervedė sumą, lygią draudimo išmokai, taip pat jam kilo pareiga sumokėti administravimo mokestį korespondentui. Dėl to, remiantis pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika, darytina išvada, kad nuo sumokėjimo savo korespondentui momento ieškovas įgijo teisę reikšti ieškinį atsakovei ir regreso tvarka reikalauti iš jos atlyginti žalą.
Svarbu atkreipti dėmesį į šioje byloje teismų nustatytą aplinkybę, kad atsiskaitymas su ieškovo korespondentu vyko 3 kartus – 2011 m. vasario 28 d., 2013 m. sausio 9 d. ir 2013 m. spalio 21 d. (šios nutarties 10 punktas), taigi prievolė buvo vykdoma dalimis; iš viso buvo sumokėta 9795,51 Eur nuostolių, susijusių su draudžiamuoju įvykiu, atlyginimo. Atsakovė laikosi pozicijos, kad tokiu atveju atgręžtinis reikalavimas turi būti reiškiamas per vienerius metus nuo kiekvienos sumos išmokėjimo momento (šios nutarties 17.4 punktas). Teisėjų kolegija su tokiais argumentais nesutinka.
Reikalavimo perėjimą regreso tvarka pagal įstatymus reglamentuojančio CK 6.114 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad regreso tvarka reikalavimas pagal įstatymus pereina trečiajam asmeniui, kai asmuo įvykdo prievolę, kurią jis turėjo vykdyti su kitais skolininkais arba kurią įvykdyti buvo pagrįstai suinteresuotas. Taigi reikalavimo perėjimas trečiajam asmeniui siejamas su visos prievolės (kurią turėjo įvykdyti keli skolininkai) įvykdymu. CK 1.127 straipsnio 4 dalyje ieškinio senaties termino pradžia taip pat siejama su pagrindinės prievolės, bet ne jos dalies, įvykdymo momentu. Nurodytas teisinis reglamentavimas teikia pagrindą daryti išvadą, kad draudikas, pagrindinę prievolę įvykdęs dalimis, siekdamas pareikšti regresinį reikalavimą kitam atsakingam draudikui, remdamasis CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, tai turi padaryti per vienerių metų ieškinio senaties terminą nuo visos draudimo išmokos (paskutinės jos dalies) sumokėjimo arba atsiskaitymo su draudimo išmoką išmokėjusiu korespondentu (jeigu prievolę nukentėjusiam asmeniui įvykdė draudiko patikėtinis kitoje valstybėje) dienos. Pažymėtina, kad toks aiškinimas neužkerta kelio draudimo išmoką sumokėjusiam draudikui reikšti atgręžtinio reikalavimo po kiekvienos jos dalies sumokėjimo, tačiau to daryti jo neįpareigoja. Be to, jis atitinka proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principus (CPK 7 straipsnis).
Papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad pati atsakovė savo kasaciniame skunde nurodo, jog CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo, t. y. nuo tada, kai ieškovas išmoka 100 proc. išmokos ir supranta, kad turi atgręžtinį reikalavimą kitam draudikui dėl 50 proc. išmokos grąžinimo (šios nutarties 17.1 punktas).
Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad paskutinis ieškovo mokėjimas korespondentui „ERGO Versicherung AG“ buvo atliktas 2013 m. spalio 21 d.; ieškovo ieškinys teisme gautas 2014 m. vasario 6 d. Šių duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovas savo regresinį reikalavimą atsakovei pateikė nepraleidęs ieškinio senaties termino (CK 1.125 straipsnio 7 dalis, 1.127 straipsnio 4 dalis).
Teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais atsakovės argumentus, kad TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalies nuostatos, reglamentuojančios pretenzijos pateikimą atsakingam draudikui, nagrinėjamoje byloje netaikytinos, nes ginčas kilo ne dėl žalos atlyginimo nukentėjusiam asmeniui (jo draudikui), bet dėl žalą atlyginusio draudiko regreso teisės įgyvendinimo tvarkos ir terminų. Tai konstatavusi, kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako, nes jie neturi reikšmės bylos procesiniam rezultatui.
Teisėjų kolegija, apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, nepaisant to, jog apeliacinės instancijos teismas ne visiškai tiksliai taikė teisę (be pagrindo rėmėsi TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalimi), tačiau skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad ieškinio senaties terminas byloje nebuvo praleistas. Atsižvelgiant į tai, skundžiama sprendimo dalis dėl ieškinio senaties taikymo paliktina galioti šioje nutartyje išdėstytais motyvais, o atsakovės kasacinio skundo reikalavimai atmestini (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl ieškovo pareigos įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą
Ieškovas, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atsisakyta patenkinti jo reikalavimą priteisti iš atsakovės 50 proc. korespondentui sumokėtų administravimo išlaidų, nurodo, jog tai padaryta nepagrįstai, nes atsakovė šio reikalavimo neginčijo, o pirmosios instancijos teismas jį pripažino pagrįstu; be to, prašomas priteisti administravimo mokesčio dydis neviršija Bendradarbiavimo nuostatuose nurodytų ribų.
Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.
Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jis padengė draudžiamojo įvykio administravimo išlaidas (šios nutarties 10, 15 punktai). Bylos duomenys patvirtina, kad tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde ieškovas reiškė reikalavimą priteisti administravimo išlaidas, tačiau plačiau dėl jo nepasisakė, nenurodė, kokios aplinkybės ir kokie įrodymai pagrindžia, kad tokios išlaidos ir būtent prašomo priteisti dydžio buvo faktiškai patirtos. Detalesni paaiškinimai buvo pateikti tik kasaciniame skunde, tačiau kasacinis teismas bylos faktų netiria, skundžiamus teismų procesinius sprendimus patikrina tik teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis).
CPK 178 straipsnyje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2009). Atsižvelgiant į tai, atmestini ieškovo argumentai, kad jo reikalavimas tenkintinas, nes atsakovė dėl jo neteikė atsikirtimų. Atsakovei proceso metu laikantis nuoseklios pozicijos, kuria ji nesutiko su ieškiniu ir prašė jį atmesti (šią poziciją taip pat patvirtina byloje priimtas jos kasacinis skundas), vien detalių argumentų (atsikirtimų) nepateikimas dėl dalies ieškinio reikalavimų pats savaime nepatvirtina tokio reikalavimo pagrįstumo; jis turi būti įrodytas. Kadangi, kaip jau buvo minėta, ieškovas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nepateikė pakankamų reikalavimą dėl administravimo išlaidų pagrindžiančių įrodymų, tai spręstina, kad atsakovės pasyvumas atsikirtinėjant į šį reikalavimą nekeičia teisinio vertinimo dėl jo įrodytumo.
Atmestini ieškovo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas jo reikalavimą dėl administravimo išlaidų pripažino pagrįstu, tačiau netenkino dėl praleisto ieškinio senaties termino. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai patvirtina, kad teismas, konstatavęs, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, ieškinio reikalavimų nenagrinėjo, tik pažymėjo, kad tokiu atveju (esant praleistam ieškinio senaties terminui) net ir pagrįsti reikalavimai negalėtų būti patenkinti. Toks teismo nurodymas, priešingai nei teigia ieškovas, nereiškia jo reikalavimų pripažinimo pagrįstais, juolab kad jie pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėti, nevertinti juos pagrindžiantys įrodymai, nespręsta, ar jų pakanka, ir dėl reikalavimų ne(pagrįstumo) nepateikta jokių argumentuotų išvadų.
Teisėjų kolegija, nustačiusi, kad ieškovas nevykdė pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, pripažįsta nepagrįstais jo kasacinio skundo argumentus dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atsisakyta priteisti administravimo išlaidas. Tokios išvados nekeičia aplinkybė, kad Bendradarbiavimo nuostatuose įtvirtinta galimybė gauti tokių išlaidų atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju nebuvo įrodyta, jog tokios išlaidos buvo patirtos.
Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad jį naikinti remiantis kasacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl jis paliktinas galioti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Konstatavus, kad ieškovo ir atsakovės kasaciniai skundai atmestini, jų turėtos bylinėjimosi išlaidos sumokant žyminį mokestį iš kitos šalies nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Donatas Šernas
