Civilinė byla Nr. e3K-3-164-421/2017
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-03745-2016-7
Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.6.3
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. M. (A. M.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Prekybos sistemos“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Lexuna“, ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Kasacinėje byloje sprendžiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių neatvykusios į teismo posėdį šalies teisę per dvidešimties dienų nuo sprendimo priėmimo dienos terminą paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 287 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo.
Civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Prekybos sistemos“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Lexuna“, ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo Vilniaus miesto apylinkės teisme 2016 m. kovo 18 d. priėmus sprendimą už akių, kuriuo ieškovei iš atsakovo buvo priteista 35 871,79 Eur žalai atlyginti ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, atsakovas 2016 m. birželio 14 d. kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuriuo prašė atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą šiam pareiškimui pateikti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. e2-9838-871/2016 bei atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės.
Atsakovas nurodė, kad apie priimtą teismo sprendimą ir jo turinį sužinojo tik 2016 m. gegužės 31 d., kai nuvykęs į teismą gavo teismo sprendimą už akių. Atsakovas apie civilinės bylos nagrinėjimą teisme nežinojo ir negalėjo žinoti, nes ieškinio su priedais negavo. Teismo ir kitos šalies dokumentai buvo siųsti adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau 2013 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. 497 šį butą atsakovas pardavė ir nuo tada gyvena (duomenys neskelbtini). Atsakovo teigimu, ieškovė ieškinyje nurodė neteisingą adresą, nors jai buvo žinomas jo gyvenamosios vietos adresas.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių nutarčių esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 17 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo atnaujinti terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti bei atsisakė priimti atsakovo pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad civilinėje byloje pagal ieškovės BUAB „Prekybos sistemos“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Lexuna“, ieškinį atsakovui A. M. dėl žalos atlyginimo Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 18 d. priėmė sprendimą už akių, kuriuo ieškinį tenkino visiškai ir ieškovei BUAB „Prekybos sistemos“, atstovaujamai bankroto administratorės UAB „Lexuna“, priteisė iš atsakovo A. M. 35 871,79 Eur žalai atlyginti bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Teismas nurodė, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo siųsti ieškinyje nurodytu ir atsakovo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), ir grįžo neįteikti. Teismas nenustatė pagrindo abejoti procesinių dokumentų įteikimu šiuo adresu, nes atsakovas bylos nagrinėjimo metu šiuo adresu buvo deklaravęs ir savo gyvenamąją vietą. Aplinkybės, kad atsakovas 2013 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi šį butą pardavė, teismas nepripažino esmine, nes atsakovas nepakeitė duomenų Gyventojų registro tarnyboje ir neišviešino fakto, kad šioje gyvenamojoje vietoje nebegyvena.
Nepavykus procesinių dokumentų įteikti atsakovo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu ir nesant duomenų apie atsakovo darbovietę, teismas 2016 m. vasario 26 d. nutartimi procesinius dokumentus nusprendė įteikti atsakovui viešo paskelbimo būdu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimas už akių išsiųstas atsakovui adresu: (duomenys neskelbtini).
Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikti tinkamai vadovaujantis CPK nuostatomis, o atsakovas turėjo pakankamai laiko prieštaravimams dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti, tačiau tai padarė tik 2016 m. birželio 14 d., terminą praleidęs daugiau kaip du mėnesius.
Teismo vertinimu, atsakovas neįrodė svarbių termino praleidimo priežasčių.
Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovo atskirąjį skundą, 2016 m. spalio 25 d. nutartimi jį atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, sutiko su teismo išvada, kad teismui nebuvo pagrindo abejoti procesinių dokumentų įteikimu ieškinio pareiškime nurodytu adresu, nes atsakovas bylos nagrinėjimo metu šiuo adresu buvo deklaravęs ir savo gyvenamąją vietą. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus byloje dalyvaujančius asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą (CPK 121 straipsnio 1 dalis).
Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymėjo, kad, nepavykus įteikti procesinių dokumentų gyvenamosios vietos adresu, buvo mėginama dokumentus įteikti per darbovietę. Remiantis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažyma apie atsakovo darbą nuo 2015 m. vasario 1 d. iki 2016 m. vasario 29 d. buvo nustatyta, kad atsakovas nedirbo, todėl pagrįstai buvo nuspręsta ieškinį ir kitus procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis).
Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas atskirojo skundo argumentus, kad kitoje nagrinėtoje civilinėje byloje bankroto administratorius nurodė atsakovo faktinį gyvenamosios vietos adresą, vadinasi, žinojo, kur ieškinio pateikimo metu gyveno atsakovas, motyvavo, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas ėmėsi visų priemonių teismo procesiniams dokumentams įteikti ir neprivalėjo tikrinti, ar ieškovė nurodė tikrąjį atsakovo gyvenamosios vietos adresą, ypač todėl, jog ieškovės nurodytas adresas sutapo su Gyventojų registre deklaruotu atsakovo gyvenamosios vietos adresu. Be to, atsakovas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kad apie savo gyvenamosios vietos adreso pasikeitimą informavo ieškovę dar iki pateikiant ieškinį teisme.
III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą pareiškimui dėl teismo sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 18 d. sprendimą už akių ir atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimą iš esmės. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Svarbiomis terminui atnaujinti laikomos tokios priežastys, kurios realiai egzistavo per įstatymo nustatytą ar teismo paskirtą terminą ir objektyviai sutrukdė asmeniui ar atėmė iš jo galimybę atlikti procesinį veiksmą per nustatytą terminą; teismas, spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo, turi atsižvelgti į procesinių terminų atnaujinimo instituto paskirtį, ginčo esmę, bylos reikšmę skundo pateikėjui, jo veiksmus po ginčo išsprendimo ir kitas aplinkybes, taip pat privalo vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais. Svarbios priežastys, dėl kurių šalis laiku nepateikė atsiliepimo ar kito procesinio dokumento, taip pat neatvyko į teismo posėdį, neturėtų būti neadekvačiai suabsoliutinamos, nes tai nėra viena iš sprendimo už akių panaikinimo ir bylos nagrinėjimo atnaujinimo sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-828/2002; 2001 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-838/2001; 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2012).
Tarp bylos šalių Vilniaus miesto apylinkės teisme anksčiau buvo nagrinėjama kita civilinė byla Nr. e2-5656-808/2016, kurioje bankroto administratorės 2016 m. sausio 5 d. pareikštame ieškinyje buvo nurodytas teisingas atsakovo gyvenamosios vietos adresas. Šis faktas patvirtino, kad bankroto administratorė žinojo faktinį atsakovo gyvenamosios vietos adresą, kurį privalėjo nurodyti reikšdama ieškinį šioje byloje, tačiau to tikslingai nepadarė, teismui taip pat apie šią aplinkybę neužsiminė. Bankroto administratorės nesąžiningas elgesys lėmė tai, kad atsakovui nebuvo tinkamai įteikti teismo procesiniai dokumentai.
Viešas procesinių dokumentų įteikimas negarantuoja, kad bylos šalis realiai sužinos apie pradėtą bylą ir tokį dokumentų įteikimą. Procesinių dokumentų įteikimas viešo paskelbimo būdu yra kraštutinė ir paskutinė priemonė, naudojama tik tuo atveju, kai byloje išnaudotos visos kitos galimybės įteikti proceso šaliai teismo dokumentus.
Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje yra akcentuojama svarba į teisę būti realiai informuotam apie vykstantį teismo procesą (EŽTT 2006 m. birželio 22 d. sprendimas byloje D. O. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 423/03). EŽTT atsižvelgia į tai, ar teismas dėjo visas įmanomas pastangas su procesu susijusio asmens buvimo vietai nustatyti, t. y. bylą nagrinėjantis teismas, vykdydamas pareigą užtikrinti realias asmenų procesinių teisių garantijas, privalo imtis papildomų priemonių tikriesiems bylos šalių adresams išsiaiškinti.
Gyventojų registre kaupiami duomenys apie fizinių asmenų gyvenamąją vietą yra tik vienas iš gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų ir jeigu teismui nepavyksta bylos šaliai įteikti procesinių dokumentų nurodytu adresu, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl procesinių dokumentų pakartotinio siuntimo, taip pat dėl teismo papildomų priemonių ėmimosi bylos šalies gyvenamosios ar darbo vietos adresui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015).
Sprendimą už akių priėmęs teismas, prieš nuspręsdamas atsakovui įteikti procesinius dokumentus viešo paskelbimo būdu, nedėjo visų pastangų nustatyti tikrą atsakovo gyvenamąją vietą, nepaprašė bankroto administratorės patikslinti atsakovo gyvenamosios vietos adreso, nebandė procesinių dokumentų įteikti atsakovo šeimos nariui ar jų siųsti antrą kartą tuo pačiu atsakovo deklaruotu gyvenamosios vietos adresu.
Atsakovas, tik sužinojęs apie priimtą teismo sprendimą už akių, iš karto ėmėsi aktyvių veiksmų savo teisėms ginti: 2016 m. birželio 6 d. sudarė teisinių paslaugų sutartį su advokatu, o šiam susipažinus su išnagrinėta bylos medžiaga, 2016 m. birželio 13 d. buvo parengtas ir 2016 m. birželio 14 d. teismui pateiktas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.
Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad atsakovas apie priimtą teismo sprendimą už akių buvo informuotas viešo paskelbimo būdu, tačiau byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovui sprendimas už akių būtų buvęs įteiktas apie tai paskelbiant viešai. Priešingai, bylos duomenys patvirtina, kad teismo sprendimas už akių buvo išsiųstas paštu atsakovo realiai negyvenamos vietos adresu. Be to, apeliacinės instancijos teismo nutartyje yra pastraipų, kurios neturi jokio tiesioginio ryšio su ginčo esme, tai rodo, kad apeliacinės instancijos teisme atsakovo atskirasis skundas iš esmės nebuvo nagrinėtas ir bylos įrodymai tiesiogiai nebuvo tirti, o buvo apsiribota tik formaliomis ir nepagrįstomis išvadomis, kurios, spėtina, buvo nukopijuotos nuo kito procesinio dokumento.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių termino pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo atnaujinimo klausimą, kai terminas praleistas dėl svarbių priežasčių (CPK 287 straipsnio 1 dalis), aiškinimo ir taikymo
CPK 285 straipsnio, reglamentuojančio sprendimo už akių priėmimą, 1 dalyje nurodyta, kad sprendimas už akių gali būti priimtas tais atvejais, kai neatvyksta į parengiamąjį ar teismo posėdį viena iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie posėdžio laiką ir vietą, ir iš jos negautas pareiškimas nagrinėti bylą jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių, taip pat kai šalis per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, paruošiamojo dokumento ir kita šalis savo atsiliepime į ieškinį ar paruošiamajame dokumente prašė priimti sprendimą už akių.
Teismas netenkina šalies prašymo priimti sprendimą už akių, kai neatvykusiai ar procesinio dokumento nepateikusiai šaliai nebuvo tinkamai pranešta apie parengiamojo ar teismo posėdžio laiką ir vietą arba nebuvo tinkamai įteikti procesiniai dokumentai, kuriuose nurodyta per nustatytus terminus pateikti atsiliepimą į ieškinį, paruošiamąjį dokumentą (CPK 285 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
Pagal CPK 285 straipsnio 5 dalį šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali šio Kodekso 287 straipsnyje nustatyta tvarka paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, t. y. šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo; šis terminas gali būti atnaujintas, jeigu teismas pripažįsta, kad jis praleistas dėl svarbių priežasčių.
Taigi, sprendžiant termino pareiškimui paduoti atnaujinimo klausimą, vertintinos aplinkybės, dėl kurių atsakovas šį terminą praleido, ir šių aplinkybių svarba, t. y. jų reikšmingumas ir įtaka atsiradusioms pasekmėms (termino praleidimui), asmens galimybės šių aplinkybių išvengti ar jas įveikti.
Atsakovas kasaciniame skunde nurodo, kad jis neturėjo galimybės pateikti atsiliepimo į ieškinį, nes nežinojo apie bylos inicijavimą, o apie priimtą sprendimą už akių sužinojo tik 2016 m. gegužės 31 d. Taigi atsakovui buvo apribotos teisės ginti savo pažeistas teises.
Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina teisę į teismą. Tam, kad ši teisė būtų veiksminga, asmuo privalo turėti aiškią, praktinę galimybę ginčyti veiksmą, ribojantį jo teises (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).
EŽTT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad galimybė bylos šalims dalyvauti teisminiame nagrinėjime išplaukia iš Konvencijos 6 straipsnio paskirties ir tikslų (žr. 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35). Šalių lygiateisiškumo principas, kuris yra teisės į teisingą teismą sudedamoji dalis, reikalauja, kad kiekvienai bylos šaliai būtų sudaryta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją tokiomis sąlygomis, kad ji neatsidurtų žymiai blogesnėje padėtyje negu priešinga bylos šalis (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 32).
Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis neįtvirtina konkretaus procesinių dokumentų įteikimo būdo (žr., pvz., 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 53; 2004 m. vasario 5 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Bogonos prieš Rusiją, peticijos Nr. 68798/01), tačiau bendrasis teisės į teisingą teismą principas, apimantis taip pat esminį proceso rungimosi principą, reikalauja, kad visos šalys civiliniame procese turėtų galimybę susipažinti bei komentuoti pastabas ar pateiktus įrodymus, taip siekdamos daryti įtaką teismo sprendimui. Visa tai suponuoja, kad asmuo, prieš kurį yra pradėtas teismo procesas, turi būti informuotas apie šį faktą (žr., pvz., 2016 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Gyuleva prieš Bulgariją, peticijos Nr. 38840/08, par. 35; 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 70; 2014 m. kovo 4 d. sprendimo byloje Dilipak ir Karakaya prieš Turkiją, peticijų Nr. 7942/05, 24838/05, par. 77). Jeigu teismo dokumentai, įskaitant teismo šaukimus, nėra įteikiami asmeniškai, asmeniui gali būti užkertamas kelias ginti save teismo proceso metu (žr. 2015 m. spalio 8 d. sprendimo byloje Aždajić prieš Slovėniją, peticijos Nr. 71872/12, par. 48).
Kartu EŽTT praktikoje yra nuosekliai pabrėžiama, kad gali būti taikomi įvairūs teisės kreiptis į teismą ribojimai. Šiuo aspektu EŽTT yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnis reikalauja bei leidžia valstybėms narėms organizuoti savo teisinę sistemą tokiu būdu, kuris palengvintų greitus ir veiksmingus teisminius procesus, įskaitant ir galimybę priimti sprendimus už akių (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 34; 2016 m. gegužės 31 d. sprendimo byloje Gankin ir kiti prieš Rusiją, peticijų Nr. 2430/06, 1454/08, 11670/10 ir 12938/12, par. 26), tačiau tai negali būti daroma kitų procesinių garantijų, ypač šalių lygiateisiškumo principo, sąskaita (žr. 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 72). Šie ribojimai neturi suvaržyti asmens teisės kreiptis į teismą taip, kad būtų pažeista pati tokios teisės esmė. Taikomas ribojimas neatitiks Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jeigu juo nebus siekiama teisėto tikslo ir nebus pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo (žr. 2015 m. gegužės 21 d. sprendimo byloje Zavodnik prieš Slovėniją, peticijos Nr. 53723/13, par. 73; 2017 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Karakutsya prieš Ukrainą, peticijos Nr. 18986/06, par. 44).
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių neatvykusios į teismo posėdį šalies teisę per dvidešimt dienų paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, aiškinimo ir taikymo, kilo klausimas, ar teismai, spręsdami dėl termino teismo sprendimui už akių peržiūrėti praleidimo priežasčių, tinkamai įvertino aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir ar nebuvo pažeista atsakovo teisė būti realiai informuotam apie vykstantį teismo procesą ir teisė būti išklausytam teisme.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, kad atsakovui procesiniai dokumentai (ieškinys ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo) buvo siunčiami ieškinyje nurodytu neteisingu adresu, grįžo neįteikti, dokumentus taip pat buvo mėginama įteikti per darbovietę, tačiau buvo nustatyta, kad atsakovas nedirba, todėl buvo nuspręsta dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu (CPK 130 straipsnis), atsakovas apie priimtą teismo sprendimą ir jo turinį sužinojo 2016 m. gegužės 31 d. nuvykęs į teismą, remiasi EŽTT išaiškinimu, kuriame akcentuota tai, kad dokumentų įteikimo būdas kaip asmens informavimas apie teismo procesą viešo paskelbimo būdu naudojamas tik tuomet, kai nacionalinis teismas yra įsitikinęs, kad asmens adresas negali būti nustatytas ir kad asmuo nėra visiškai likęs be gynybos priemonių (pvz., gali teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir išsakyti argumentus dėl galimai netinkamo informavimo) (žr., pvz., 2003 m. balandžio 10 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Nunes Dias prieš Portugaliją, peticijų Nr. 69829/01 ir 2672/03).
EŽTT taip pat yra pripažinęs, kad nacionaliniai teismai nebuvo pakankamai rūpestingi, kuomet taikė viešo paskelbimo būdą iškart po to, kai teismo procesinių dokumentų nepavyko įteikti pareiškėjo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, nepatikrino turimos informacijos apie galimą pareiškėjo buvimo vietą kitoje valstybėje, nesikreipė į policiją dėl paieškos paskelbimo, neprašė kitos bylos šalies pateikti tikslesnės informacijos (žr., pvz., 2017 m. sausio 17 d. sprendimo byloje Gakharia prieš Gruziją, peticijos Nr. 30459/13, par. 39–44).
Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, o apeliacinės instancijos teismas tai pripažino teisėta, kad procesiniai dokumentai – ieškinys ir jo priedai – atsakovui buvo siųsti ieškinyje ieškovės nurodytu atsakovo gyvenamosios vietos adresu: (duomenys neskelbtini), tačiau byloje taip pat nustatyta, kad nurodytu adresu procesiniai dokumentai atsakovui nebuvo įteikti, nes atsakovas tuo adresu negyveno, o ieškinyje buvo nurodytas neteisingas jo adresas.
Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas neturėjo galimybės per įstatymo nustatytą dvidešimties dienų nuo sprendimo priėmimo terminą pateikti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, nes ne tik nebuvo susipažinęs su šio sprendimo turiniu, bet netgi apskritai nežinojo apie tokio sprendimo priėmimą.
Atsakovui pateikus pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir prašant atnaujinti dėl svarbių priežasčių praleistą terminą nurodytam pareiškimui pateikti, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai formaliai įvertino atsakovo nurodytas termino praleidimo priežastis, nesigilino į CPK 123 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, kad, jeigu dalyvaujantis byloje asmuo yra fizinis asmuo, procesiniai dokumentai pirmiausia įteikiami jam asmeniškai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.16 straipsnyje nustatyta, kad fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena, arba vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs, jei jis faktiškai gyvena keliose vietose. Fizinio asmens gyvenamoji vieta nustatoma vadovaujantis CK 2.17 straipsnyje įtvirtintais kriterijais. CK 2.17 straipsnio 3 dalyje nustatyta fizinio asmens pareiga raštu pranešti kitai sandorio šaliai apie savo gyvenamosios vietos pasikeitimą. Remiantis CPK 111 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 135 straipsnio 1 dalimi atsakovo gyvenamąją vietą teismui turi nurodyti ieškovas.
Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė, kad ieškinys ir teismo pranešimas dėl atsiliepimo į pareikštą ieškinį pateikimo pagrįstai buvo siųsti ieškinyje nurodytu adresu ((duomenys neskelbtini), juolab kad šį adresą atsakovas buvo deklaravęs kaip savo gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors duomenys apie fizinių asmenų gyvenamąją vietą kaupiami viešame Gyventojų registre, pagal CK 2.17 straipsnio 1 dalį registro duomenys apie fizinio asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš gyvenamosios vietos nustatymo kriterijų. Byloje dalyvaujančio asmens pateiktame procesiniame dokumente turi būti nurodyta nebūtinai asmens deklaruota gyvenamoji vieta, bet ta, kurioje šis faktiškai gyvena ir turi galimybę gauti jam siunčiamus procesinius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2012).
Nors apeliacinės instancijos teismas pripažino tinkamais pirmosios instancijos teismo veiksmus, nepavykus įteikti procesinių dokumentų gyvenamosios vietos adresu, remtis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis apie atsakovo darbo vietą, tačiau teismų praktikoje yra konstatuota, kad teismo sprendimas užklausti apie asmens gyvenamąją vietą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą negali būti pripažintas veiksmingomis ir pakankamomis pastangomis nustatyti tikrąją asmens buvimo vietą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2012).
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nustatyta, jog atsakovas (duomenys neskelbtini), nebegyveno, nes šį butą pardavė ir nuo tada gyvena (duomenys neskelbtini).
Pareiga nurodyti teisingus byloje dalyvaujančių asmenų adresus priklauso ieškovui (CPK 29 straipsnis). Taigi ieškovė, prašydama priimti sprendimą už akių, jei atsakovas nepateiks atsiliepimo, nagrinėjamu atveju turėjo pareigą užtikrinti, jog ėmėsi visų priemonių atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti.
Viena iš atsakovo nurodytų termino praleidimo priežasčių buvo ta, kad Vilniaus miesto apylinkės teisme anksčiau buvo nagrinėjama kita civilinė byla, kurioje bankroto administratorės pareikštame ieškinyje buvo nurodytas teisingas atsakovo gyvenamosios vietos adresas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO ir bylos duomenų matyti, kad ieškovė kitoje civilinėje byloje Nr. e2-5656-808/2016, 2016 m. sausio 5 d. teikdama ieškinį, nurodė kitą, teisingą atsakovo adresą, o pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškinį šioje byloje, į tai neatkreipė dėmesio.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2016 m. vasario 26 d. nutartimi nusprendęs šalių ir teismo procesinius dokumentus atsakovui įteikti viešo paskelbimo būdu, pažeidė civilinio proceso teisės normas, nes neišnaudojo visų galimybių nustatyti atsakovo gyvenamąją vietą ir tokiomis pranešimo priemonėmis nebuvo pasiektas efektyvus ir tikslingas šalies informavimas tiek apie pradėtą teismo procesą, tiek apie priimtą teismo procesinį dokumentą.
Susidarius tokiai situacijai, kad nurodytomis pranešimo priemonėmis nebuvo pasiektas efektyvus ir tikslingas šalies informavimas tiek apie pradėtą teismo procesą, tiek apie jau priimtą teismo sprendimą už akių ir atsakovui prašymą peržiūrėti teismo sprendimą už akių grindžiant prašymu atnaujinti praleistą terminą dėl svarbių priežasčių, pirmosios instancijos teismas turėjo tirti ir vertinti bei atsižvelgti į atsakovo pareiškime išdėstytas termino praleidimo priežastis.
Teisėjų kolegija išaiškina, kad nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog ieškovės elgesys nurodant neteisingą atsakovo adresą neatitiko dalyvaujančio byloje asmens pareigos savo teisėmis naudotis sąžiningai kriterijų, todėl tokiu būdu negali būti paneigtas teisėtas atsakovo interesas žinoti apie prieš jį pradėtą teismo procesą.
Esant tokioms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, kuriam priklausė pareiga rūpintis tinkamu procesinių dokumentų įteikimu atsakovui, šioje byloje iš esmės pažeidė CPK 123 straipsnio nuostatas, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai paliko nepakeistą neteisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį ir tokiu būdu taip pat nukrypo nuo teismų praktikos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1023/2003; 2006 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-690/2006; 2012 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2012), nes atsakovas, neturėdamas jokios informacijos apie prieš jį pradėtą teismo procesą, neturėjo galimybės ir taip pat pareigos domėtis bylos eiga, o iš bylos aplinkybių nustačius, kad buvo priimtas sprendimas už akių tinkamai nepranešus apie gautą ieškinį, atsakovui buvo užkirstas kelias įgyvendinti vieną iš pagrindinių proceso teisių – teisę į tinkamą procesą ginant savo interesus ir pažeistas ar ginčijamas teises.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal įstatymą negalima tokia procesinė situacija, kai sprendimas už akių priimamas apie iškeltą bylą tinkamai nepranešus kitai ginčo šaliai; asmens teisė būti informuotam apie procesą ir būti išklausytam – neatsiejama jo teisės į teisingą teismą dalis, todėl, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, netinkamai įvertinę atsakovo nurodytas termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo pateikti praleidimo priežastis bei netenkindami atsakovo prašymo atnaujinti nurodytą terminą, pažeidė CPK 287 straipsnio 1 dalį.
Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė proceso teisės normas, todėl teismų nutartys pripažintinos neteisėtomis ir nepagrįstomis, jos naikintinos ir priimamas naujas sprendimas – atnaujinti atsakovo praleistą terminą pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti. Atnaujinus terminą, byla perduotina pirmosios instancijos teismui spręsti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Atsakovo A. M. prašymą dėl termino pareiškimui dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo paduoti atnaujinimo tenkinti ir terminą atnaujinti.
Perduoti bylą Vilniaus miesto apylinkės teismui spręsti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo priėmimo klausimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Gražina Davidonienė
Sigitas Gurevičius
Donatas Šernas
