Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-140-415/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01945-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.10.8; 3.2.4.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 10 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigito Gurevičiaus (kolegijos pirmininkas), Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas) ir Andžej Maciejevski,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. V. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Dujotekana“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, kompensacijos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas, aiškinimo ir taikymo, proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, pažeidimo.

Ieškovas prašė: panaikinti UAB „Dujotekana“ prezidento S. T. 2015 m. gruodžio 21 d. įsakymą Nr. 2015/08-10 „Dėl drausminės nuobaudos darbuotojui P. V. paskyrimo“; pripažinti jo atleidimą iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punktą neteisėtu; priteisti ieškovui iš atsakovės 915 672,90 Eur kompensaciją ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovas nurodė, kad jo atleidimas iš darbo yra neteisėtas, nes: atsakovė (toliau – ir bendrovė), kontroliuojama pagrindinio akcininko R. S., taip įgyvendino siekį susidoroti su ieškovu dėl jo ir kito bendrovės akcininko V. O. inicijuoto teisminio proceso prieš R. S.; ieškovas neturėjo pareigos rūpintis atsakovei priklausančių transporto priemonių technine apžiūra ir transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; 2015 m. gruodžio 2–3 dienomis ieškovui buvo suteiktos nemokamos atostogos, taigi tuo metu jis neturėjo pareigos vykdyti darbo funkcijas; pagal bendrovėje susiklosčiusią ilgametę praktiką ieškovas darbo funkcijas atlikdavo ne vien darbo vietoje, bet ir už jos ribų, apie tai žodžiu informuodamas bendrovės prezidentą. Taigi ieškovas neatliko darbo drausmės pažeidimų, juolab šiurkščių, žalos bendrovei nepadarė, todėl atsakovė nepagrįstai paskyrė griežčiausią drausminę nuobaudą – atleidimą iš darbo. Ieškovas negali būti grąžintas į darbą, nes jo ir pagrindinio bendrovės akcininko santykiai yra konfliktiški, vyksta teisminiai ginčai, taigi ieškovui būtų sudarytos nepalankios darbo sąlygos, būtų ieškoma formalių atleidimo iš darbo priežasčių. Ieškovui priteistina kompensacija, nustatyta 2012 m. gruodžio 3 d. papildytos 2002 m. sausio 8 d. darbo sutarties sąlygose, pagal kurias, nutraukus darbo sutartį ne dėl ieškovo kaltės anksčiau nei iki 2020 m. gruodžio 31 d., ieškovui bus išmokėta kompensacija – vidutinis darbo užmokestis, likęs iki darbo sutarties termino pabaigos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. balandžio 29 d. sprendimu ieškinį patenkino.

Teismas rėmėsi DK 101 straipsnio 2 dalies, 35 straipsnio 1 dalies, 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto, 234 straipsnio, 235 straipsnio 1 dalies, 2 dalies 9 punkto, 11 punkto, 237 straipsnio 1 dalies, 238 straipsnio, 300 straipsnio 4 dalies nuostatomis, kasacinio teismo išaiškinimais, pateiktais 2015 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-199-695/2015.

Įvertinęs bylos duomenis (ieškovo 2015 m. lapkričio 24 d. prašymą dėl nemokamų atostogų suteikimo, adresuotą bendrovės prezidentui, liudytojo (bendrovės teisininko) A. K. (A. K.) parodymus (patvirtinimą), kad prezidentas su prašymu buvo supažindintas, nurodė teisininkui jį pasilikti ir tai, kad jis bus panaudotas, jei prireiks; liudytojos (bendrovės buhalterės) Ž. P. parodymus, kad viza dėl atostogų suteikimo ant prašymo nebuvo dedama, ir tai patvirtinančius 2015 m. birželio 5 d. prašymą bei 2015 m. birželio 8 d. bendrovės prezidento įsakymą) teismas sprendė, kad atsakovė, tinkamai neįformindama, neinformuodama darbuotojo apie atostogų jam nesuteikimo faktą, veikdama pagal įmonėje susiklosčiusią praktiką, nenustačiusi aiškios atostogų suteikimo tvarkos, pati prisiėmė galinčių kilti neigiamų padarinių riziką. Teismas nustatė, kad bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraščio duomenys neteisingi, nes bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas nebuvo Lietuvoje, taigi neturėjo realių galimybių 2015 m. gruodžio 1 d. atvykti į darbą ir dirbti 2.50 val., kaip nurodyta žiniaraštyje. Teismas padarė išvadą, kad neatvykdamas į darbą pirmiau nurodytomis dienomis ieškovas darbo drausmės nepažeidė, nes buvo nemokamose atostogose.

Spręsdamas dėl ieškovo nebuvimo darbe 2015 m. gruodžio 4 d. įrodytumo, teismas pažymėjo, kad byloje remtis išimtinai vien darbdavio pildomais darbo laiko apskaitos žiniaraščiais, kuriuose padarytas klaidas pripažino juos pildęs asmuo ir kuriuose yra akivaizdžių neatitikčių, negali. Liudytojų Ž. P. ir D. A. prieštaringais parodymais teismas nesirėmė. Nesant kitų įrodymų, atsižvelgdamas į aplinkybę, kad atsakovė ilgai delsė, t. y. pirmąją pretenziją dėl nebuvimo darbe 2015 m. gruodžio 2–4 dienomis pareiškė tik 2015 m. gruodžio 15 d., teismas ieškovo, kaip darbuotojo, silpnesniosios darbo teisinių santykių šalies, paaiškinimus, kad jis nurodytą dieną dirbo bendrovėje, laikė teisingais ir įrodytais.

Remdamasis rašytiniais įrodymais ir liudytojų parodymais, teismas nustatė, kad 2015 m. gruodžio 11 d., 2015 m. gruodžio 14–15 d. ieškovas dalyvavo susitikimuose su klientais – UAB „JUMPS“ atstovais – su bendrovės veikla susijusiais klausimais, 2015 m. gruodžio 11 d. nuo 15 val. lankėsi medicinos įstaigoje, be to, darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodytos dienos langelis paliktas tuščias, t. y. nepažymėta, jog ieškovas nevykdė darbo funkcijų. Teismas sprendė, kad ieškovo, kaip bendrovės akcininko ir viceprezidento, verslo susitikimai dėl įmonės galimų sandorių laikomi pagrįstu ieškovo darbo funkcijų vykdymu, nereikalaujančiu gauti bendrovės prezidento nurodymą vykdyti tokias užduotis, gauti įgaliojimą. Teismas pažymėjo, kad ieškovas veikė pagal ilgalaikę bendrovėje susiklosčiusią praktiką, pagal kurią iš jo nebuvo reikalaujama dirbti konkrečias darbo valandas biure, atsiskaityti už atliktus darbus, gauti leidimą ar nurodymą atlikti konkrečius darbus. S. T. bendrovės prezidento pareigas pradėjo eiti 2015 m. gegužės 28 d., konkretaus akto, kuriuo būtų pakeista ieškovo darbo funkcijų vykdymo tvarka, pobūdis ir sąlygos, nepriėmė. Kadangi ieškovas aptartų pažeidimų ir žalos bendrovei nepadarė, teismas konstatavo, kad ji neturėjo pagrindo skirti jam drausminę nuobaudą.

Teismas nustatė, kad bendrovės prezidento 2015 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu ieškovas nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirtas atsakingu už ilgalaikio ir trumpalaikio turto apskaitą ir priežiūrą, bei konstatavo, jog nuo šios datos ieškovas turėjo pareigą pasirūpinti savo valdomo automobilio technine apžiūra bei transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tačiau teismas sprendė, kad tokie ieškovo veiksmai (neveikimas) negali lemti drausminės nuobaudos – atleidimo iš darbo – skyrimo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015 pateiktais išaiškinimais, įvertinęs tai, kad ieškovas neprašė jo grąžinti į darbą, teigė, jog jam bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, prašė priteisti kompensaciją, tarp ieškovo ir bendrovės akcininko R. S. vyksta teisminiai procesai, teismas sprendė, kad grąžinti ieškovą į darbą yra netikslinga, todėl taikė DK 300 straipsnio 4 dalies nuostatas. Atsižvelgdamas į ieškovo darbo sutarties 2012 m. gruodžio 3 d. papildymo sąlygas, teismas laikė, kad šalys susitarė dėl palankesnių, nei DK (140 straipsnio 1 dalyje) įtvirtintos, nuostatų darbuotojui taikymo atleidimo atveju, taigi, toks susitarimas yra šalims privalomas ir galioja nepriklausomai nuo to, ar darbo sutartis (ne)terminuota. Atsakovės atstovės teiginį, kad bendrovė neišreiškė valios atleisti ieškovą be kaltės, todėl negali būti taikoma aptarta susitarimo sąlyga, teismas laikė nepagrįstu ir priteisė ieškovo prašomo dydžio kompensaciją, įvertinęs tai, kad tokio pobūdžio išmokų mokėjimas pagal sudarytus susitarimus įmonėje yra taikomas.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovės apeliacinius skundus, 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmetė.

Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai pripažino, jog 2015 m. gruodžio 1–3 dienomis ieškovas buvo nemokamose atostogose, todėl atleidimas iš darbo pripažintinas neteisėtu. Aplinkybę, kad bendrovės buhalterė, pildydama darbo laiko apskaitos žiniaraštį, darė klaidų, kolegija laikė teisiškai nereikšminga, o teiginius, susijusius su atskirais atostogų suteikimo atvejais ir susiklosčiusia tam tikra faktine tvarka, – nepagrįstais. Darbo tvarkos taisyklių 7.3.2 punktas reikalauja laikytis darbo drausmės. Darbo drausmę reglamentuoja imperatyviosios teisės normos (DK 228, 229, 230, 232, 234 straipsniai), kurios, teismo vertinimu, taikomos nepriklausomai nuo einamų pareigų, egzistuojančios faktinės tvarkos įmonėje, kuri nelaikytina svarbia priežastimi neatvyti į darbą.

Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, t. y. ieškovo 2015 m. birželio 5 d. prašymą suteikti nemokamas atostogas nuo 2015 m. birželio 9 d. iki 2015 m. birželio 11 d., bendrovės prezidento 2015 m. birželio 8 d. įsakymą, pranešimą apie suteiktas atostogas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, padarė išvadą, kad tuo atveju, kai prašymas dėl nemokamų atostogų tenkinamas, nemokamų atostogų suteikimo faktas įforminamas įsakymu. Kolegija konstatavo, kad ieškovo 2015 m. lapkričio 24 d. prašymas nebuvo patenkintas, nes nėra atitinkamo įsakymo, nepranešta „Sodrai“, taigi nebuvo darbdavės valios išleisti nemokamų atostogų. Vien prašymo pateikimas nepateisina pravaikštų. Ieškovas, kaip vadovaujamas pareigas einantis asmuo, galėjo ir turėjo suvokti (kaltės forma tyčia), kad privalo įsitikinti, jog yra parengtas įsakymas dėl nemokamų atostogų suteikimo prieš išvykstant į Maskvą (veikos neteisėtumas pasireiškė neveikimu, kurio pasekmė – neatvykimas į darbą visą dieną be svarbios priežasties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniai). Be to, ieškovo prašyme neįvardytos priežastys, dėl kurių prašoma nemokamų atostogų.

Ieškovo nurodomų aplinkybių dėl susiklosčiusios praktikos bendrovėje, stabilios atostogų suteikimo tvarkos nebuvimo (nors ieškovas 2015 m. liepos 28–31 d. nebuvo darbe, nes buvo išvykęs iš Lietuvos), darbo apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad jis dirbo) kolegija nevertino, nes dėl to nevyksta ginčas. Ieškovo prašymo suteikti nemokamas atostogas grąžinimo teisininkui, prezidento supažindinimo su šiuo prašymu aplinkybes kolegija laikė teisiškai nereikšmingomis.

Remdamasi DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktu, nurodžiusi, jog tam, kad darbo pareigų pažeidimas būtų kvalifikuotas kaip šiurkštus, nebūtina nustatyti, ar darbdavys patyrė realios turtinės žalos, konstatavusi, kad ieškovas padarė formalų teisės pažeidimą, dėl jo neteisėtos veikos buvo šiurkščiai pažeista bendrovės vidaus darbo tvarka, kolegija sprendė, kad ieškovui pagrįstai buvo paskirta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

Kolegija pažymėjo, kad ieškovo nurodytos aplinkybės, susijusios su konfliktu su R. S. ir dėl to prasidėjusia tikslesne ieškovo darbo laiko apskaita, išvažiuojamuoju darbo pobūdžiu ir atliekamomis funkcijomis, neatleidžia ieškovo nuo pareigos laikytis Darbo tvarkos taisyklių, kurios yra privalomos kiekvienam darbuotojui (DK 228 straipsnis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. balandžio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Apeliacinės instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 12, 178, 185 straipsniai). Pažeidimas pasireiškė įrodymų lygybės principo ir įrodymų visumos vertinimo pažeidimu, nes apeliacinės instancijos teismas šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (nebuvimą darbe 2015 m. gruodžio 2–3 d.) konstatavo, remdamasis vien bendrovės prezidento S. T. teiginiais, kad ieškovui nemokamos atostogos nebuvo suteiktos. Bendrovės prezidento paaiškinimus teismas vertino kaip svaresnius kitų bylos duomenų kontekste, nemotyvuotai atmetė ieškovo žodinius paaiškinimus, liudytojų A. K. ir D. A. parodymus. Teismas nepagrįstai nevertino S. T. paaiškinimų, kaip įrodymų, patikimumo, ignoravo rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, kad nors ieškovas 2015 m. liepos 28–31 d. buvo išvykęs iš Lietuvos, bendrovės darbo laiko apskaitos žiniaraštyje nurodyta, kad jis dirbo biure, pretenzijų dėl to jam nereikšta. Ieškovo įsitikinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad nebuvimas darbe nesant įsakymo dėl nemokamų atostogų suteikimo savaime nereiškia pravaikštos (darbo drausmės pažeidimo). Ginčo atveju bendrovės prezidentas pats nusprendė neįforminti atostogų suteikimo, apie šį faktą neinformavo „Sodros“, tačiau leido ieškovui nedirbti, be to, sumokėjo darbo užmokestį.

Netinkamai įvertinęs įrodymus ir nustatęs faktines aplinkybes, teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias darbo drausmės pažeidimus, darbdavio teisę nutraukti darbo sutartį darbuotojui šiurkščiai pažeidus darbo pareigas (DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktas, 234 straipsnis, 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas), ir neteisingai išsprendė bylą.

Teismas nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, nes, konstatuodamas ieškovo padarytą darbo drausmės pažeidimą, nevertino jo sunkumo, padarinių, ieškovo kaltės, neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis pažeidimas padarytas, į tai, kaip ieškovas dirbo anksčiau (DK 238 straipsnis), t. y. netyrė ir nevertino, ar darbdavys tariamą pravaikštą pagrįstai kvalifikavo kaip šiurkštų darbo drausmės pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-716-706/2015).

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas savo išvadas grindė išimtinai (ieškovo prašymu teisme apklausto) bendrovės vadovo paaiškinimais. Faktas, kad ieškovui nebuvo suteiktos nemokamos atostogos, konstatuotas remiantis liudytojų D. A. ir Ž. P. paaiškinimais, rašytiniais įrodymais (įsakymais, „Sodros“ duomenimis), A. K. paaiškinimais ir kitais atsakovės pateiktais įrodymais.

Ieškovas nepagrįstai teigia, kad nebuvimas darbe be svarbios priežasties nelaikytinas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Nors ieškovas bendrovėje ėjo aukštas pareigas ir turėjo rodyti pavyzdį kitiems darbuotojams, jis ignoravo bendrovėje nustatytas taisykles, nesilaikė bendrovės vadovo nurodymų.

Jei būtų pripažinta, kad ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai, jis turėtų būti grąžintas į darbą, nes nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių jo grąžinti negalima, o atsakovė neprieštarauja, jog ieškovas būtų grąžintas.

Jei būtų pripažinta, kad ieškovas iš darbo atleistas neteisėtai ir ieškovas nebūtų grąžintas į darbą, iš atsakovės priteistina DK nuostatose nustatyta išeitinė išmoka, nes darbo sutarties priede nustatyta kompensacija mokėtina tik tuo atveju, jeigu yra atsakovės valia ją sumokėti nutraukiant darbo sutartį ne dėl darbuotojo kaltės. Atsakovė neketino nutraukti su ieškovu sudarytos darbo sutarties nesant jo kaltės, taigi nebuvo valios mokėti sutartą išmoką. Tuo atveju, jei kasacinis teismas pripažintų, kad ieškovas atleistas nesant jo kaltės, atsakovė negali būti verčiama sumokėti kompensaciją, gerokai viršijančią įstatyme nustatytą dydį.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų taikymo

Kasacinis teismas faktinių aplinkybių nenustato, o sprendžia tik teisės aiškinimo ir taikymo klausimus ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnio 1 dalis). Kasacijos dalykas nagrinėjamu atveju yra vertinimas, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas CPK 176–185 straipsnių nuostatose.

Vadovaudamasi nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika, aiškinant šias proceso teisės normas, teisėjų kolegija pažymi, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų tyrimo ir vertinimo pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2014, 2014 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-515/2014). Vertinant įrodymus būtina atsižvelgti ir į bylos specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-275/2013).

Pagal galiojančias teismų praktikos suformuluotas įrodinėjimo taisykles darbo bylose dėl drausminės nuobaudos skyrimo teisėtumo ir pagrįstumo pareiga įrodyti, kad drausminė nuobauda skirta teisėtai ir pagrįstai, tenka darbdaviui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-193/2012). Kasacinio teismo praktikoje taip pat yra konstatuota, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-565/2007; 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-562/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė atleidimo iš darbo bylose lemia darbdavio pareigą įrodyti, kad pagrindas atleisti darbuotoją iš darbo buvo.

Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas aiškinosi darbo drausmės pažeidimo, atsakovės pripažinto šiurkščiu, padarymo aplinkybes, vertino ieškovo veiką patvirtinančius įrodymus ir išvadas padarė remdamasis ne vien, kaip teigia kasatorius, bendrovės prezidento parodymais, bet ir byloje surinktų įrodymų, leidžiančių konstatuoti esant aplinkybes, patvirtinančias šiurkštų darbo drausmės pažeidimą, visetu (apeliacinės instancijos teismo sprendimo 25, 27 punktai). Pažymėtina, kad liudytojo A. K. parodymais dėl galimo šališkumo nėra pagrindo remtis ir jais paneigti visumą kitų teismo įvertintų įrodymų. Teismo išvados turi būti grindžiamos tik tokiais įrodymais, kurie nekelia pagrįstų abejonių savo įrodomąja galia. Nesutikdamas su teismo išvadomis kasatorius kitaip vertina bylos duomenis, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, patikimumo, tačiau tai neteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, todėl teisėjų kolegija šiuos kasatoriaus argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

Dėl šiurkštaus darbo drausmės pažeidimo kvalifikavimo

Pravaikšta – darbuotojo neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą) – įstatymo priskirta prie šiurkščių darbo drausmės pažeidimų (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Teismų praktikoje išaiškinta, kad tam, jog būtų konstatuotas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytas šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, turi būti nustatytas šių teisiškai reikšmingų faktų visetas: 1) darbuotojo neatvykimo į darbą per visą darbo dieną (pamainą) faktas; 2) neatvykimo į darbą be svarbių priežasčių faktas. DK nepateikta priežasčių, kurios laikytinos svarbiomis neatvykimo į darbą priežastimis, sąrašo, todėl priežasčių svarbos vertinimo klausimas priskirtinas teismo diskrecijai, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes. Minėta, kad kai už šiurkštų darbo pareigų pažeidimą atleistas iš darbo darbuotojas ginčija darbo sutarties nutraukimo teisėtumą teismine tvarka, darbdavys (atsakovas) turi įrodyti, kad nusižengimas kvalifikuotinas kaip šiurkštus (nutarties 21 punktas), taigi jam tenka pareiga įrodyti, kad darbuotojas neatvyko į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną (pamainą). Pareiga įrodyti neatvykimo į darbą priežastis ir jų svarbą tokioje situacijoje tenka darbuotojui (ieškovui) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2009).

Sprendžiant, ar darbuotojo veiksmai pagrįstai darbdavio įvertinti kaip pravaikšta, aktualus dar vienas DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punkte įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo aspektas – kas laikytina darbuotojo neatvykimu į darbą. Teismų praktika šiuo klausimu atspindi aktualias faktinių darbo santykių raidos tendencijas – atsižvelgiant į būtinybę vertinti dėl kintančios ekonominės ir socialinės situacijos vykstančią darbo santykių dinamiką, formuojama nuostata, kad darbuotojo nebuvimas darbo vietoje nebūtinai lemia tai, kad jo veiksmai kvalifikuotini kaip pravaikšta, jeigu, įvertinus darbo funkcijų pobūdį, ypatumus, faktiškai susiklosčiusią darbo tvarką ir sąlygas, yra nustatoma, kad darbuotojas, nors būdamas kitoje vietoje, tinkamai vykdė savo darbo pareigas ir nepadarė žalos darbdavio interesams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2011).

Šioje byloje nustatyta, kad ieškovas 2015 m. gruodžio 2 ir 3 dienomis asmeniniais tikslais buvo išvykęs iš Lietuvos, neatvyko į darbą per visą darbo dieną be svarbių priežasčių, nesant atsakovės valios išleisti jį nemokamų atostogų, todėl konstatuotina teisiškai reikšmingų faktų visuma pripažinti, jog ieškovas padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą – pravaikštą.

Dėl drausminės nuobaudos atleidimo iš darbo taikymo teisėtumo

Kasacinio teismo formuojama teisės aiškinimo ir taikymo praktika darbo bylose suponuoja, kad, net ir pripažinus darbo drausmės pažeidimą šiurkščiu, tai nereiškia, jog darbuotojui vien dėl to turi būti taikoma griežčiausia drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo. Esant šiurkščiam darbo pareigų pažeidimui darbdavys gali taikyti ir lengvesnes drausmines nuobaudas: pastabą ar papeikimą. Parinkdamas drausminės nuobaudos rūšį pagal DK 238 straipsnyje nustatytus kriterijus (darbo drausmės pažeidimo sunkumą, sukeltus padarinius, darbuotojo kaltę, aplinkybes, kuriomis šis pažeidimas buvo padarytas, atsižvelgiant į tai, kaip darbuotojas dirbo anksčiau) darbdavys taip pat turi įvertinti skiriamos drausminės nuobaudos tikslingumą ir jos įtaką darbo drausmės užtikrinimui. Būtent šių kriterijų taikymas konkrečioje situacijoje gali lemti konkrečios drausminės nuobaudos parinkimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-563/2010).

Šių teisinių argumentų kontekste būtina pažymėti tam tikrą vertinamųjų aspektų specifiškumą, kurį lemia darbuotojo teisinė padėtis įmonėje (bendrovėje). Kai sprendžiami ginčai dėl vadovaujančių darbuotojų drausminės atsakomybės, būtina atsižvelgti į tai, kad vadovaujančių darbuotojų veiklos vertinimui, taip pat ir sprendžiant dėl jų atsakomybės, taikomi aukštesni standartai ir griežtesni reikalavimai ne vien dėl vadovams keliamų aukštesnių profesinių ir bendrųjų reputacinių standartų, bet ir autoriteto įmonės darbuotojų motyvacijai, darbo aplinkai ir drausmės skatinimui veiksnių.

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl bendrovės ieškovui parinktos drausminės nuobaudos, įvertino teisiškai reikšmingus kriterijus – aplinkybes, kuriomis pažeidimas buvo padarytas, ieškovo kaltę, pažeidimo sunkumą, ieškovo statusą bendrovėje.

Nurodytos aplinkybės lemia išvadą, kad ieškovui, kaip vienam iš bendrovės vadovų, teisėtai ir pagrįstai taikyta drausminė nuobauda – atleidimas iš darbo.

Dėl šių argumentų kasacinis skundas atmetamas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovė nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisinę pagalbą surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, todėl jų priteisimo klausimas nesprendžiamas.

Kasacinis teismas patyrė 3,09 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 10 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei priteistinos iš kasatoriaus (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovo P. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) 3,09 Eur (tris Eur 9 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimą. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Sigitas Gurevičius

Gintaras Kryževičius

Andžej Maciejevski