R. J. pagal BK 135 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-512/2007

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.4.1. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

sekretoriaujant R. Bučiuvienei,

dalyvaujant prokurorei D. Miliūtei,

gynėjui advokatui J. Ramanauskui,

nukentėjusiojo atstovui advokatui E. Bičkauskui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. J. R. ir jo gynėjo kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 22 d. nuosprendžio, kuriuo R. J. R. nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Iš R. J. R. priteista 31500 Lt nukentėjusiajam padarytai turtinei ir neturtinei žalai atlyginti bei 3514,80 Lt Vilniaus teritorinei ligonių kasai.

Skundžiama ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 13 d. nutartis, kuria nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą,

n u s t a t ė:

R. J. R. nuteistas už tai, kad 2005 m. balandžio 9 d. apie 17 val. Vilniuje, Antakalnio g. (duomenys neskelbtini) bute, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio konflikto metu, norėdamas tyčia sužaloti žmogų, smogė vieną kartą peiliu nukentėjusiajam O. M. į pilvą, padarė pilvo sienos kairėje klubinėje srityje kiauryminę durtinę – pjautinę žaizdą su tuščiosios žarnos bei žarnų pasaito pakenkimais ir taip sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo sveikatą.

Kasaciniu skundu nuteistasis ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2007 m. sausio 22 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 13 d. nutartį ir bylą nutraukti, kadangi R. J. R. veikoje nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, taip pat atmesti kaip nepagrįstus visus R. J. R. pareikštus civilinius ieškinius.

Skunde nurodoma, kad byloje nesurinkta neginčijamų įrodymų, jog R. J. R. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir sužalojo O. M. Kaltinimas grindžiamas prielaidomis ir spėliojimais. Nuosprendyje nurodyta, kad sprendžiant iš R. J. R. kairės rankos pirštų sužalojimų peilį, kuriuo dūrė nukentėjusiajam, jis laikė kairėje rankoje ir dūrio metu susižalojo savo ranką bei įpjovė striukę, nors iš bylos medžiagos matyti, kad nuteistojo kairės rankos pirštai sužaloti grumtynių su nukentėjusiuoju metu, bandant atimti iš jo peilį. Apeliacinėje nutartyje nenurodyta, kuria ranka R. J. R. smūgiavo nukentėjusiajam į pilvą. Kasatoriai teigia, kad dėl nustatytų R. J. R. patirtų sužalojimų, t.y. kairės rankos pjautinių žaizdų antrame ir ketvirtame pirštuose su audinių išpjovimu antrame piršte ir smarkaus kraujavimo, jis negalėjo smūgiuoti kaire ranka.

Kasatoriai nesutinka su apeliacinės nutarties teiginiais, kad įvykio metu nebuvo kitų asmenų, tik nukentėjusysis bei nuteistasis, kad nukentėjusysis negalėjo pats susižaloti dėl anatominių kūno ypatybių. Jie nurodo, kad įvykio dieną apie 17.30 val. laiptinės gyventoja R. M. ėjo pavedžioti šuns. Prie palangės, kur rastas peilis, ji matė stovintį ir laikantį rankose po plytą nepažįstamą vyriškį. Nepaneigta, kad šis vyriškis galėjo sužaloti nukentėjusįjį, kuris įvykio dieną girtas ir agresyvus bėgiojo po laiptinę, ir galbūt užpuolė jį, nes laiptinėje rasti kraujo pėdsakai. Per grumtynes su nuteistuoju nukentėjusysis galėjo ir pats užgriūti ant peilio, tuo metu galėjusio būti ir pas nuteistąjį.

Kasatoriai teigia, kad R. J. R. kaltės įrodymu laikomas prisipažinimas 2005 m. balandžio 11 d. apklausiant jį įtariamuoju yra neteisėtas, nes surašytas pareigūnų ir R. J. R. pasirašytas pareigūnams panaudojus psichologinę prievartą. Taip jis buvo verčiamas duoti parodymus prieš save. Supratęs, kad save apkalbėjo ir dėl to gresiančias pasekmes, 2005 m. gegužės 11 d. ikiteisminio tyrimo teisėjo apklaustas kaip įtariamasis R. J. R. pasakė tiesą, kad 2005 m. balandžio 9 d. apie 17 val. jį savo bute užpuolė neblaivus O. M. ir sužalojo kairės rankos pirštus bei perpjovė striukę. Šių parodymų jis vėliau nekeitė. Specialisto išvadose nustatyti R. J. R. pirštų sužalojimai ir striukės kiauryminiai pažeidimai, padaryti pjaunamuoju įrankiu, kuriuo gali būti tyrimui pateiktas virtuvinis peilis, patvirtina R. J. R. parodymus.

Nuosprendyje nurodyti kaip liudytojai A. M., T. S. ir A. R., tą dieną buvę svečiuose pas O. M., teismui nepateikė jokių įrodymų, nes buvo apsvaigę nuo alkoholio, iš buto išėjo iki konflikto, todėl nieko nematė.

Kasatoriai teigia, kad nukentėjusysis išsakė įvairių versijų, teismui sakė netiesą. 2005 m. balandžio 12 d. apklausoje jis teigė, kad R. J. R. jį sužalojo smūgiu iš už nugaros į pilvą. Vėliau parodymų patikrinimo vietoje metu spalio 21 d. teigė, kad R. J. R. bakstelėjo peiliu į diržą, o kai jis atsisuko, perėmė peilį iš kairės rankos į dešinę, sudavė smūgį į pilvo kairę apatinę dalį, o tada išbėgo pro duris. Tačiau liudytojas T. S. teisme parodė, kad O. M. diržo niekada nesegėjo, specialistas tyrimui pateiktame nukentėjusiojo dirže durtinių – pjautinių pažeidimų nerado. Medicininių dokumentų duomenimis O. M. į ligoninę pristatytas 2005 m. balandžio 9 d. 19.48 val. girtas, todėl susikalbėti su juo buvo neįmanoma. Liudytojas policininkas I. Z. parodė, kad nukentėjusysis negalėjo pasakyti jam ir savo sūnui, kas tą dieną įvyko ir kas jį sužalojo, o policijos pareigūnui S. nukentėjusysis teigė, kad buvo sužalotas ne namuose. Dėl šių priežasčių nuosprendžio teiginiai, kad O. M. tuoj po įvykio nurodė, kas jį sužalojo, yra nepagrįsti. Vėlesni O. M. teiginiai, kad jį sužalojo R. J. R., vertintini kritiškai. R. J. R. nežinojo, kur O. M. laiko peilius, jų santykiai nebuvo konfliktiški. R. J. R. negalėjo padaryti jam inkriminuotos veikos ir dėl savo ligotumo bei invalidumo.

Kasatorių manymu, jei būtų pripažinta, kad R. J. R. sužalojo O. M., tai šį incidentą galima vertinti kaip būtinąją gintį. Asmuo turi teisę į būtinąją gintį, neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi, kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar į valdžios institucijas. Dėl patirtų sužalojimų R. J. R. buvo gydomas keturiasdešimt dienų, pirštas liko jautrus ir skausmingas ir dėl to kaltas jį užpuolęs O. M.

Apibendrindami kasatoriai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylos aplinkybes išnagrinėjo nevisapusiškai, netinkamai įvertino įrodymus, netinkamai pritaikė materialinės teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas byloje esančių prieštaravimų taip pat netyrė, neįvertino ir nepaneigė, todėl byla išnagrinėta šališkai ir teismų sprendimai nepagrįsti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo nenagrinėtinų argumentų

Kasacinės instancijos teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribos, nustatytos BPK 376 straipsnio 1 dalyje, nesuteikia šiam teismui kompetencijos byloje pačiam nustatinėti ar paneiginėti faktus, tirti bylai reikšmingas aplinkybes, iš naujo vertinti įrodymus. Pažymėtina, jog šioje baudžiamojoje byloje paduotame kasaciniame skunde iš esmės keliami bylą nagrinėjusiems teismams žinomi klausimai, susiję su nukentėjusiojo patirtų sužalojimų padarymo mechanizmu ir kitomis aplinkybėmis, dėl kurių nuosprendyje ir apeliacinėje nutartyje yra pasisakyta. Kasatoriai kartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo ir jų apeliaciniame skunde. Dėstomos kelios įvykių versijos, pagal kurias nukentėjusįjį galėjo sužaloti nenustatytas vyriškis, nukentėjusysis galėjo susižaloti pats arba jį galėjo sužaloti nuteistasis, veikdamas būtinosios ginties ribose. Ginčijama R. J. R. girtumo būsena įvykio metu, aiškinamos O. M. aprangos detalės ir kt. Atsižvelgiant į tai, didžioji dalis kasacinio skundo teiginių ir argumentų vertintina kaip nesudaranti bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko, nes yra susijusi su faktinėmis bylos aplinkybėmis, grindžiama nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų R. M., A. M., T. S., A. R., I. Z. parodymais, specialistų išvadų vertinimu, savaip, skirtingai negu tą padarė bylą nagrinėję teismai, traktuojamomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Šie argumentai nenagrinėtini.

Dėl padarytos veikos kvalifikacijos

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad R. J. R. O. M. bute asmeninio konflikto metu peiliu tyčia dūrė pastarajam į pilvą ir taip padarė sunkų sveikatos sutrikdymą. Padaryta veika kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai iš esmės buvo orientuojami į tokios kvalifikacijos nuginčijimą. Šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas privalėjo patikrinti skundžiamą nuosprendį ir tą padarė, kaip reikalauja BPK 320 straipsnio 3 dalis. Apeliacinėje nutartyje konstatuota, kad esminiai įrodymai šioje byloje yra nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymai. Jie nuodugniai aptarti ir įvertinti. Nuteistojo versija, kad nukentėjusysis peiliu susižalojo pats, motyvuotai paneigta. Įvertinęs R. J. R. ir O. M. sutampančių ir išsiskiriančių parodymų visumą, teismas pripažino, kad jie dviese sėdėjo virtuvėje, gėrė alkoholinius gėrimus, kalbėjosi. Tarp jų buvo kilęs konfliktas, kuris vėliau baigėsi. Po kurio laiko R. J. R. panorėjus išeiti namo, O. M. išėjo į koridorių ir atsirėmęs į durų staktą laukė, kol R. J. R. praeis. Pastarasis smogė peiliu tik tada, kai nepavyko įkalbėti nukentėjusiojo atrakinti duris. Dūris peiliu nebuvo gynimasis nuo užpuolimo. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas atmetė apeliantų versiją dėl galimybės vertinti nuteistojo veiką kaip būtinąją gintį. Šis teismas pritarė nuosprendyje pateiktai veikos kvalifikacijai pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Pagal tas bylos faktines aplinkybes, kurias savo sprendimuose konstatavo abiejų instancijų teismai, R. J. R. veikos kvalifikacija teisinga. Šiuo aspektu įstatymo taikymo klaida nepadaryta.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo R. J. R. ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Valerijus Čiučiulka

Lidija Liucija Žilienė

Egidijus Bieliūnas