Dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) nuteisti

Baudžiamoji byla Nr. 2K-744/2007

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.19.1; 1.2.19.4 (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2007 m. lapkričio 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant R. Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui M. Barkauskui,

gynėjams B. Strimaitytei, G. Leonovui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų J. A. ir R. Č. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendžio, kuriuo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) nuteisti:

J. A. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir BK 181 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie paskirtos bausmės iš dalies pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Vilniaus apygardos teismo 2001 m. balandžio 23 d. nuosprendį ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas trejiems metams ir dviem mėnesiams.

Dėl kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 1 dalį J. A. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

R. Č. – pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl V. Č. turto prievartavimo) laisvės atėmimu trejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 307 straipsnio 1 dalį 100 MGL (12 500 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, bausmės sudėtos ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams bei 100 MGL dydžio bauda.

Dėl kaltinimo pagal BK 249 straipsnio 3 dalies, 214 straipsnio, 182 straipsnio 1 dalies, 307 straipsnio 1 dalies (epizodas dėl pelnymosi iš prostitucijos) R. Č. išteisintas, nenustačius jo dalyvavimo padarant minėtas nusikalstamas veikas.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteisti A. N., D. T., I. U., R. M., D. M., R. T., D. V., A. M., J. V., P. S., tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendis, kuriuo J. A. apeliacinis skundas atmestas, o R. Č. ir jo gynėjo apeliaciniai skundai patenkinti iš dalies ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. rugsėjo 18 d. nuosprendis pakeistas: R. Č. iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinta, kad D. T. kas mėnesį per A. L. perduodavo jam dalį prostitucijos užsiimančių moterų uždirbtų pinigų nuo 350 iki 450 Lt.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistųjų gynėjų, prašiusių skundus tenkinti, prokuroro, prašiusio skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

R. Č., J. A. nuteisti už tai, kad, veikdami grupe, 2003 m. gegužės mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, R. Č. organizavus turto prievartavimą iš V. Č., t. y. nurodant A. N., panaudojant grasinimus priversti V. Č. sumokėti organizuotos grupės nariams 1500 JAV dolerių, R. Č. nurodymu vykdant nusikalstamos veikos planą, jis kartu su A. N., 2003 m. gegužės mėnesį, tiksliai nenustatytu laiku, Vilniuje, neturėdami teisėto pagrindo, grasindami fiziniu susidorojimu, atvirai reikalavo, kad V. Č. organizuotos grupės nariams sumokėtų 1500 JAV dolerių, taip palaužė nukentėjusiojo pasipriešinimą. 2003 m. gegužės mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, Vilniuje, V. Č. perdavė A. N. 1500 JAV dolerių, kuriuos A. N. perdavė R. Č. Po to, tęsiant tą pačią nusikalstamą veiką, 2003 m. birželio mėnesį, tiksliai nenustatytą dieną, A. N. ir J. A., panaudodami psichinę prievartą prieš J. Č. – grasindami susidorojimu su jos vyru V. Č. Lukiškių tardymo izoliatoriuje, pareikalavo, kad ji organizuotos grupės nariams sumokėtų 2000 Lt. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, nuo 2003 m. birželio 30 d. iki liepos 10 d., R. Č., veikdamas kartu su A. N., prievartavo V. Č. turtą – 9000 Lt: grasindami nesumokėjus reikalaujamos sumos susidoroti su Č. šeimos nariais (sumušant V. Č., jo žmoną ir pagrobiant vaiką), V. Č. nepaklusus jų reikalavimams, R. Č. nurodė A. N. sunaikinti V. Č. priklausantį turtą, A. N. nurodė I. V. sunaikinti automobilį,,Mercedes Benz 260“(valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). Vykdydamas šį nurodymą, I. V. 2003 m. liepos 10 d., apie 2 val., prie namo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), visuotinai pavojingu būdu sugadino svetimą turtą, t. y. padegė automobilį,,Mercedes Benz 260“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), registruotą J. Č. vardu.

Be to, R. Č. nuteistas už pelnymąsi iš kito asmens prostitucijos, t. y. I. U. ir D. T. organizuojant ir vadovaujant prostitucijai R. Č. iš šios veikos turėjo pajamų. I. U. ir D. T. atitekdavo prostitucija užsiimančių moterų 50-60 proc. uždirbtų pinigų, kurių dalį kas mėnesį per A. L. perduodavo R. Č.

Kasaciniu skundu R. Č. prašo panaikinti teismo nuosprendį dėl padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teismams arba apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas.

Kasatorius teigia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Teisminio nagrinėjimo metu jam buvo pateiktas naujas kaltinimas, numatantis sunkesnį nusikaltimą. Jis nebuvo perduotas teismui dėl naujajame kaltinime nurodytos nusikalstamos veikos, todėl negalėjo būti už ją teisiamas (BPK 255 straipsnis). Be to, jis nebuvo kaltinamas tuo, kas nustatyta nuosprendžiu, – kad jis kartu su A. N., grasindamas fiziniu susidorojimu, atvirai reikalavo iš V. Č. sumokėti 1500 JAV dolerių, nes kaltinime nurodyta, kad fiziniu susidorojimu grasino A. N. ir J. A., t. y. kaltinime jis nebuvo įvardytas kaip vykdytojas. Nuosprendžiu išplėtus kaltinimo ribas bei nenurodžius, kaip jis grasino fiziniu susidorojimu, buvo pažeistos jo teisės į gynybą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Šį argumentą kasatorius buvo nurodęs ir savo apeliaciniame skunde, tačiau dėl jo apeliacinės instancijos teismas faktiškai nepasisakė (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

Nuteistasis R. Č. pažymi, kad jam buvo pateiktas kaltinimas, jog vykdant nusikalstamo susivienijimo planą buvo daromos nusikalstamos veikos, o 10 procentų nusikalstamu būdu gautų piniginių lėšų buvo sumokama į bendrą nusikalstamo susivienijimo fondą, t. y. jis nebuvo kaltinamas asmeniškai turėjęs pajamų iš turto prievartavimo ar prostitucijos. Kasatoriaus nuomone, teismo nustatytos faktinės veikos padarymo aplinkybės iš esmės skiriasi nuo išdėstytų kaltinamajame akte. Apie kaltinimo pasikeitimo aplinkybes jis informuotas nebuvo, todėl negalėjo pasinaudoti teisėmis, numatytomis BPK 256 straipsnyje.

Kasatorius taip pat nurodo, kad nusikalstama veika – V. Č. turto prievartavimas – aprašyta nenurodant, kaip buvo grasinama fiziniu susidorojimu, kur ir kokiomis aplinkybėmis V. Č. perdavė A. N. 1500 JAV dolerių, o šis juos perdavė jam, R. Č., kokia, kaip ir kokiomis aplinkybėmis buvo naudojama psichinė prievarta prieš J. Č., kokiomis dalimis, kur, kokiomis aplinkybėmis ir kam J. Č. perdavė 2000 Lt, kas iš nuteistųjų ir kokiais veiksmais prievartavo iš V. Č. 9000 Lt, kur, kada ir kokiomis aplinkybėmis jis, R. Č., davė nurodymą A. N. sunaikinti V. Č. turtą, t. y. nesuformuluota šio nusikaltimo objektyvioji pusė. Be to, nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodytas nusikaltimą kvalifikuojantis požymis – turto sunaikinimas visuotinai pavojingu būdu, – kuris nenumatytas BK 181 straipsnio 2 dalies dispozicijoje.

Nuteistasis R. Č. taip pat pažymi, kad nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką – pelnymąsi iš prostitucijos – iš viso nenurodytas laikotarpis, kurio metu neva jis turėjo iš to pajamų. Apeliacinės instancijos teismui pašalinus iš nuosprendžio aplinkybę, kad „dalį nuo 350 iki 450 Lt kas mėnesį per A. L. perduodavo R. Č.“ tapo neaišku, iš ko jis turėjo pajamų. Be to, teismas nenurodė kiekvieno dalyvavusių šiame nusikaltime asmenų veiksmų, jų apimties. Kasatoriaus nuomone, apygardos teismas, nesuformulavęs apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies taip, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte, žinodamas, kad tokių teismo klaidų apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo apeliacinį skundą, negalės ištaisyti, buvo šališkas. Taip teismas pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintą teisę į nešališką teismą.

Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai jo kaltę pagrindė vien nukentėjusiųjų J. ir V. Č. ir liudytojo A. L. parodymais. Teismai visiškai neatliko jokių nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų analizės, nenurodė, kodėl remiasi vienais jų parodymais, nemotyvavo, kodėl atmetė kitus, o tik rėmėsi kai kuriais jų parodymais, kurie prieštarauja skirtingų posėdžių metu duotiems parodymams. Esant prieštaringiems V. Č. parodymams, taip pat įvertinus jo asmenybę, teismui nebuvo pagrindo pagrįsti jo duotais parodymais kasatoriaus kaltės (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). Kasatoriaus nuomone, nebuvo pagrindo remis ir liudytojo A. L. parodymais, nes jie yra nekonkretūs, nepatikimi. Šis liudytojas ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip įtariamasis, todėl nebuvo įspėtas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą. Be to, jam nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 straipsnio 1 dalyje ir 307 straipsnio 1 dalyje, remiantis BK 391 straipsniu. Teismui išteisinus visus kaltinamuosius pagal BK 249 straipsnį, priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl A. L. veikos yra neteisėtas. Kasatoriaus nuomone, kaltinimai dėl nusikalstamo susivienijimo buvo pareikšti todėl, kad būtų galima nutraukti ikiteisminį tyrimą prieš A. L. bei V. Be to, iš A. L. parodymų, duotų 2005 m. liepos 1 d., 2006 m. liepos 1 d., matyti, kad jis, R. Č., jokio nurodymo sudeginti nukentėjusiųjų Č. automobilį A. N. nedavė, tačiau nuosprendyje teigiama priešingai.

Kasaciniu skundu nuteistasis J. A. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžius ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui arba jį išteisinti, nenustačius kaltės, arba, pritaikius BPK 62 straipsnio 1, 2, 3 dalis, sumažinti bausmės laiką, arba pakeisti laisvės atėmimo bausmę į švelnesnę bausmės rūšį. Kasatorius teigia, kad ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pažeistos jo teisės. Ikiteisminio tyrimo metu liudytojai A. L. ir J. Č. buvo apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, tačiau jų apklausos protokolai yra analogiški tyrėjų surašytiems jų apklausos protokolams. Be to, pagal BPK 184 straipsnio 4 dalį apie liudytojų apklausos, atliekamos ikiteisminio tyrimo teisėjo, laiką turėjo būti pranešta įtariamajam ir jo gynėjui. Jam, J. A., ir jo gynėjui nebuvo pranešta apie šių apklausų laiką. Nuosprendis pagrįstas A. L. parodymais, nors, kasatoriaus nuomone, jo parodymai nėra patvirtinti kitų liudytojų parodymais. Nuosprendyje aprašant nusikalstamą veiką dėl turto prievartavimo nenurodyta, kaip buvo grasinama susidoroti fiziškai, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo naudojama psichinė prievarta prieš J. Č., kur ir kokiomis dalimis ji perdavė 2000 Lt, nenurodyti nusikaltime dalyvavusių asmenų veiksmai, jų apimtis, priežastinis ryšys tarp bendrininkaujant atliktų nusikalstamų veiksmų ir kilusių pasekmių, neįrodyta nusikalstamos veikos subjektyvioji pusė, savanaudiškos paskatos. Apygardos teismas, pažeisdamas BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, nuosprendyje abstrakčiai aprašydamas nusikalstamą veiką ir žinodamas, kad šių trūkumų apeliacinės instancijos teismas negalės ištaisyti, buvo šališkas. Taip buvo pažeista BPK 44 straipsnio 5 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis. Kasatorius tvirtina, kad liudytojas A. L. apkalba jį, nes jie yra susipykę nuo 1994 m. Be to, pats nukentėjusysis V. Č. patvirtino, kad jis, kasatorius, iš jo turto neprievartavo. Buvo pažeista ir BPK 382 straipsnio 2 dalis, nes nuosprendis pagrįstas tik nukentėjusiųjų ir liudytojų, kurie patys nematė nusikalstamų veiksmų, parodymais.

Kasatorius taip pat tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe to, kad jis dirba, gerai charakterizuojamas, po žmonos mirties vienas augina dvi mažametes dukteris.

Nuteistojo R. Č. ir J. A. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BPK 255, 256 straipsnių taikymo

Kasatorius R. Č. tvirtina, kad teismas jį nuteisė už sunkesnio, nei jam buvo kaltinime inkriminuota nusikaltimo padarymą, t. y. kad jis kartu su A. N., grasindamas fiziniu susidorojimu, atvirai reikalavo iš V. Č. sumokėti 1500 JAV dolerių. Kasatorius taip pat teigia, kad jam buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, kad vykdant nusikalstamo susivienijimo planą buvo daromos nusikalstamos veikos, 10 procentų nusikalstamu būdu gautų lėšų sumokant į bendrą nusikalstamo susivienijimo fondą, t. y. jis nebuvo kaltinamas, kad turėjo pajamų iš prostitucijos ar turto prievartavimo. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 307 straipsnio 1 dalį, jis buvo nuteistas už nusikalstamas veikas, kurių faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo išdėstytų kaltinamajame akte. Kasatorius teigia, kad apie kaltinimo pakeitimo aplinkybes jis nebuvo informuotas, todėl negalėjo pasinaudoti teisėmis, numatytomis BPK 256 straipsnyje, dėl naujo kaltinimo nebuvo perduotas teismui, todėl buvo nesilaikyta BPK 255 straipsnio nuostatų, taip buvo pažeistos jo teisės į gynybą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad teisiamajame posėdyje prokuroras pateikė prašymą R. Č. pakeisti kaltinimą, vieną nusikalstamą veiką – neteisėto svetimų mokėjimo instrumentų – mokėjimo kortelių finansinėms operacijoms inicijuoti panaudojimo organizavimą – papildomai kvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 1 dalį. Teismas, tinkamai laikydamasis BPK 256 straipsnio nuostatų, įteikė nuteistajam prokuroro rašytinio prašymo kaltinamojo nusikalstamą veiką kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą, nuorašą ir padarė pertrauką pasirengti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Pažymėtina, kad R. Č. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 249 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnyje, 182 straipsnio 1 dalyje, buvo išteisintas. Pakeitus kaltinimą teisme nėra būtina perduoti teismui nagrinėti bylą pagal pakeistą kaltinimą, nes tai nenumatyta BPK 256 straipsnyje, kuriame įtvirtinta kaltinimo pakeitimo teisiamajame posėdyje procedūra.

Tačiau R. Č. pagrįstai tvirtina, kad jam nebuvo inkriminuota, jog jis kartu su A. N. 2003 m. gegužės mėn., grasindami fiziniu susidorojimu, atvirai reikalavo, kad V. Č. sumokėtų 1500 JAV dolerių. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad buvo pareikštas kaltinimas 2003 m. gegužės mėn. A. N. kartu su J. A., grasinant fiziniu susidorojimu, reikalavus iš V. Č. perduoti turtą. Apygardos teismui nustačius, kad 2003 m. gegužės mėn. R. Č. kartu su A. N. grasino fiziškai susidoroti su nukentėjusiuoju, pasikeitė faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, išdėstytos kaltinamajame akte.

BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatytos nagrinėjimo teisme ribų pakeitimo taisyklės: kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaltinimo pakeitimo teisme tvarka nustatyta BPK 256 straipsnyje. Pagal BPK 255, 256 straipsnių nuostatas asmuo gali būti nuteistas pagal baudžiamąjį įstatymą, nustatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba pagal faktines aplinkybes, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinime išdėstytųjų, tik esant prokuroro, privataus kaltintojo ar nukentėjusiojo rašytiniam prašymui, apie kurį privalomai pranešama kaltinamajam, jam įteikiamas tokio prašymo nuorašas, suteikiama teisė prašyti pertraukos pasirengti gynybai.

Pagal teismų praktiką pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis laikomas esmingai skirtingu nuo pradinio kaltinimo, kai žymiai pasikeičia nusikaltimo, pagal kurį pareikštas kaltinimas, faktinės aplinkybės: prisideda to paties nusikaltimo epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikaltimo padarymo laikas, vieta, būdas ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikacijai, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 32 7 punktas).

Šiuo atveju faktinių nusikaltimo padarymo aplinkybių pakeitimas nelaikytinas esminiu, nes, nors ir pasikeitė nusikalstamos veikos apimtis – R. Č. inkriminuotas naujas nusikalstamas veiksmas, dėl šio pakeitimo veikos kvalifikacija nepasikeitė, skiriamai bausmei tai taip pat neturėjo įtakos. R. Č. tvirtinimas, kad po tokio kaltinimo pakeitimo jis yra įvardijamas nusikaltimo vykdytoju, yra nepagrįstas, nes ir kaltinamajame akte jam buvo inkriminuoti nusikaltimo vykdytojo veiksmai.

Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad kaltinamajame akte R. Č. buvo pareikštas kaltinimas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 307 straipsnio 2 dalį tuo, kad jis nuo 2002 m. vasaros, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytos tikslios datos, iki 2003 m. spalio 17 d. turėjo pajamų iš prostitucijos, kurią, jo nurodymu, vykdant nusikalstamo susivienijimo veiklos planą, organizavo ir jai vadovavo I. U. ir D. T., jam iš I. U. ir D. T. tiesiogiai ar per A. L. kiekvieną mėnesį gaunant dalį iš prostitucijos gautų pinigų į bendrą nusikalstamo susivienijimo fondą.

Jis taip pat buvo kaltinamas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį tuo, kad organizavo nusikalstamą susivienijimą, vadinamą „Zeliony“, vadovavo jam bei dalyvavo susivienijimo narių daromuose nusikaltimuose, rengė narių susitikimus, kurių metu buvo paskirstomos nusikalstamu būdu gautos piniginės lėšos, 10 procentų nusikalstamu būdu įgytų lėšų sumokant jam į bendrą nusikalstamo susivienijimo fondą.

Apygardos teismas dėl kaltinimo padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 249 straipsnio 3 dalyje, R. Č. išteisino, tačiau nuteisė pagal BK 307 straipsnio 1 dalį. Teismas nustatė, kad R. Č. turėjo iš prostitucijos pajamų (konkrečiai nurodydamas – nuo 350 iki 450 Lt), nes jam buvo perduodama dalis iš prostitucijos uždirbtų pinigų.

Teismas R. Č. nuteisė pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, pašalinus aplinkybę, kad jo nurodymu prostituciją organizavo I. U. ir D. T. Pagal BPK 256 straipsnio nuostatas teismas gali savo iniciatyva pakeisti kaltinimą nesilaikydamas BPK 256 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytos kaltinimo pakeitimo teisme tvarkos, kai kaltinamojo nusikalstama veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą arba baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės.

Taigi svarstytina, ar perkvalifikavus R. Č. inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 249 straipsnio 3 dalies, 307 straipsnio 2 dalies į BK 307 straipsnio 1 dalį iš esmės pasikeitė nusikalstamos veikos aplinkybės.

Klausimas, ar pakeistos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo išdėstytų kaltinamajame akte, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes. Pagal teismų praktiką tais atvejais, kai nustatoma, kad kaltinamasis pasikėsino į mažiau svarbias vertybes ir dėl to kaltinimą teisme reikia pakeisti lengvesniu, nėra laikoma, kad pakeistas kaltinimas savo faktinėmis aplinkybėmis esmingai skiriasi nuo pradinio kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2001 m. gruodžio 12 d. nutarimas Nr. 32 7 punktas). Šiuo atveju, nustačius, kad R. Č. tik gavo pajamų iš prostitucijos ir ne jo nurodymu buvo organizuojamas vertimasis prostitucija, pasikeitė nusikalstamos veikos apimtis – ji susiaurėjo. Tačiau tai nelaikytina esminiu faktinių aplinkybių pakeitimu, nes išliko esminis pareikšto pirminio kaltinimo objektyviosios pusės požymis – pelnymasis iš kito asmens prostitucijos. Kad iš prostitucijos gaunami pinigai buvo perduodami R. Č., inkriminuota ir pradiniame kaltinime. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai iš nuosprendžio pašalino tą aplinkybę, kad R. Č. buvo mokama nuo 350 iki 450 Lt iš prostitucijos gautų pinigų. Kokiems tikslams R. Č. šiuos pinigus naudodavo (savo reikmėms ar bendriems su kitais asmenims tikslams) esminės reikšmės faktinėms veikos padarymo aplinkybėms neturi. Be to, R. Č. pasinaudojo teise ginčyti apkaltinamąjį nuosprendį apeliacine tvarka, taip turėdamas galimybę gintis ir nuo pakeisto kaltinimo. Tačiau apeliaciniame skunde apeliantai pakeisto kaltinimo iš BK 249 straipsnio 3 dalies, 307 straipsnio 2 dalies į BK 307 straipsnio 1 dalį neginčijo, nesutikdami tik su inkriminavimu aplinkybės, kad R. Č. pajamas iš prostitucijos gaudavo sau, o ne į bendrą nusikalstamo susivienijimo fondą (kasacinė byla Nr. 2K-553/2007).

Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo

Kasatorius R. Č. tvirtina, kad nuosprendžio aprašomoji dalis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes joje nenurodyta, kaip buvo grasinama V. Č. fiziniu susidorojimu, kur nukentėjusysis perdavė A. N. 1500 JAV dolerių, kokia psichinė prievarta buvo naudojama prieš J. Č., kokiomis dalimis, kur, esant kokiomis aplinkybėmis ir kam J. Č. perdavė 2000 Lt, kas iš nuteistųjų ir kokiais veiksmais prievartavo iš V. Č. 9000 Lt, kur, kada R. Č. davė nurodymą A. N. sunaikinti nukentėjusiųjų turtą, t. y. nesuformuluota šio nusikaltimo objektyvioji pusė. Pažymėtina, kad šis argumentas buvo nurodytas ir nuteistojo R. Č. bei jo gynėjo advokato G. Leonovo apeliaciniame skunde.

Kasatorius J. A. taip pat tvirtina, kad nenustatyta, kokiais požymiais reiškėsi grasinimas fiziškai susidoroti, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo naudojama psichinė prievarta prieš J. Č., kurioje vietoje ji perdavė 2000 Lt, t. y. teismas nenurodė dalyvavusių veikoje asmenų veiksmų, jų apimties, neįrodyta subjektyvioji bendrininkavimo pusė, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, savanaudiškos pasekmės.

Apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo faktinės aplinkybės turi būti išdėstytos glaustai, tiksliai, teismas turi nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadiją, aplinkybes, apibūdinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamos veikos kvalifikavimui ir bausmės parinkimui reikšmingus faktus bei aplinkybes; kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys, jų veika nustatomojoje dalyje aprašoma bendrai, nurodant, kaip kiekvienas iš jų dalyvavo darant nusikalstamą veiką. Be to, apkaltinamojo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodomos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, jeigu jos nuosprendyje pripažintos įrodytomis, negali iš esmės skirtis nuo nusikalstamos veikos aprašymo kaltinamajame akte ar nustatyta tvarka teisme pakeisto kaltinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 3.1.2, 3.1.3 punktai).

Pažymėtina, kad nuteistieji bei jų gynėjai netvirtino, kad kaltinamasis aktas surašytas nesilaikant BPK 219 straipsnio reikalavimų ir kad jie nesuprato, kokiais veiksmais yra kaltinami.

R. Č. ir J. A. nusikalstama veika, organizuota grupe prievartaujant nukentėjusiųjų V. Č. ir J. Č. turtą, nuosprendyje aprašyta iš esmės laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų. Nors būtina kaip galima tiksliau nurodyti nusikaltimo padarymo laiką ir vietą, ne visais atvejais dėl įvairių priežasčių pavyksta tą tiksliai nustatyti, ypač tada kai nusikaltimas yra sudėtinis, t. y. susidedantis iš dviejų veiksmų, arba tęstinis, susidedantis iš tapačių veiksmų, esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato. Šiuo atveju padaryto kvalifikuoto turto prievartavimo sudėtis susideda iš dviejų veiksmų – vertimo perduoti turtą pareiškiant grasinimus ir turto užvaldymo bei sugadinimo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusiesiems V. Č. ir jo žmonai J. Č. 2003 m. gegužės, birželio mėn., tiksliau nenustatytu laiku, bei laikotarpiu nuo 2003 m. birželio 30 d. iki liepos 10 d. buvo reiškiami grasinimai fiziškai susidoroti su jais, pagrobti jų vaiką, tris kartus buvo užvaldytas jų turtas – pinigai bei sugadintas padegant jų automobilis. Taigi, turto prievartavimas tęsėsi nuo 2003 m. gegužės mėn. iki liepos 10 d. Nukentėjusieji į policiją kreipėsi tik liepos 10 d., t. y. po to, kai buvo padegtas jų automobilis, ankstesnių nevienkartinių turto prievartavimo veiksmų laiko, iš dalies ir vietos nukentėjusieji tiksliai neužfiksavo. Taigi, atsižvelgiant į šias aplinkybes, laikytina, kad teismas, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, nustatė nusikalstamų veiksmų padarymo laiką ir vietą kiek tai įmanoma tiksliau.

Nepagrįstai kasatoriai R. Č. ir J. A. tvirtina, kad nenustatyta, kaip buvo grasinama V. Č. fiziniu susidorojimu, kokia psichinė prievarta buvo naudojama prieš J. Č., kas iš nuteistųjų ir kokiais veiksmais prievartavo iš V. Č. 9000 Lt, nes šios aplinkybės nuosprendžio nustatomojoje dalyje yra nurodytos. Nors nuosprendžio nustatomojoje dalyje ir nenurodyta, kokiomis dalimis, kur ir kam J. Č. perdavė 2000 Lt, tačiau šios aplinkybės nuosprendyje, remiantis nukentėjusiosios J. Č. ir liudytojo P. Č. parodymais, yra nustatytos ir abejonių nekelia. Teismas nenustatė, kur ir kada R. Č. davė nurodymą A. N. sunaikinti Č. turtą, nes nei R. Č., nei A. N. neprisipažino kaltu dėl šios veikos, tačiau tai negali būti vertinama kaip esminis nuosprendžio surašymo trūkumas.

Kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis surašytas iš esmės laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų.

Pritartina kasatoriaus R. Č. teiginiui, kad teismas be pagrindo nustatė, jog svetimas turtas buvo sugadintas visuotinai pavojingu būdu, nes turto sugadinimo būdo pavojingumo mastas nebuvo nagrinėjimo dalykas šioje baudžiamojoje byloje.

Dėl kaltinančių įrodymų patikimumo

Abu kasatoriai tvirtina, kad teismas be pagrindo jų kaltę dėl V. Č. ir J. Č. turto prievartavimo pagrindė šių nukentėjusiųjų bei liudytojo A. L. parodymais, teigdami, kad V. Č. parodymai buvo prieštaringi, A. L. – melagingi, nepatvirtinti kitais duomenimis.

Ar įrodymai yra patikimi nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai turi būti gauti teisėtais būdais, juos turi būti galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys), jie negali būti melagingi (BPK 83 straipsnio 1, 4 dalys). Liudyti gali būti šaukiamas kiekvienas asmuo, apie kurį yra duomenų, kad jis žino kokių nors reikšmės bylai išspręsti turinčių aplinkybių (BPK 78 straipsnis). Kaip liudytojas gali būti šaukiamas asmuo ne tik tiesiogiai stebėjęs bylai reikšmingas aplinkybes, bet ir jas sužinojęs iš kitų asmenų pasakojimų ar dokumentų arba kitų šaltinių.

Šioje byloje nuteistųjų R. Č. ir J. A. dalyvavimo prievartaujant turtą, esant veiką kvalifikuojančiai aplinkybei, ir jų kaltės įrodymais yra nukentėjusiųjų bei liudytojo A. L. parodymai. Šie įrodymai buvo gauti ir užfiksuoti baudžiamojo proceso įstatyme nustatytu būdu, teismo dar kartą patikrinti ir įvertinti. Pažymėtina, kad nukentėjusieji ikiteisminio tyrimo metu ir teismuose davė iš esmės nuoseklius parodymus apie nuteistųjų neteisėtus veiksmus, kuriuos patvirtino ir kiti byloje surinkti įrodymai. Esančius nesutapimus nukentėjusiojo V. Č. parodymuose, duotuose jį apklausiant teisiamajame posėdyje 2005 m. birželio 29 d. (T. 19, b. l. 127-129) ir pasikeitus teisėjų kolegijos sudėčiai – 2006 m. sausio 18 d. (T. 21, b. l. 16-19), pirmosios instancijos teismas aiškinosi. V. Č. patvirtino, kad jo 2005 m. birželio 29 d. duoti parodymai yra teisingi (T. 21, b. l. 18). Nuteistųjų kaltė įrodyta taip pat ir tiesioginiais liudytojo P. Č., kuris perdavė reikalaujamus 1000 Lt J. A., bei netiesioginiais – liudytojos A. A., kuriai nukentėjusieji pasakojo apie turto prievartavimo veiksmus, parodymais.

Apeliacinės instancijos teismas teisingai konstatavo, kad nukentėjusioji J. Č. ir liudytojas A. L. ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo apklausti pažeidžiant BPK 184 straipsnio reikalavimą, nes protokolą surašė ONTT vyr. inspektorė A. Nemira. Pagal BPK 276 straipsnio 1 dalies nuostatas, kaltinamojo, nukentėjusiojo, liudytojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui, gali būti teisiamajame posėdyje perskaitomi, kai kaltinamasis, nukentėjusysis, liudytojas duoda teisiamajame posėdyje parodymus, kurie iš esmės skiriasi nuo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu. Šiuo atveju nukentėjusiosios ir liudytojo A. L. parodymai iš esmės nesiskyrė, todėl jų parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjai, neturėjo reikšmės sprendžiant nuteistųjų kaltės klausimą. Ta aplinkybė, kad A. L. ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo apklaustas kaip įtariamasis, vėliau dėl jo ikiteisminis tyrimas, remiantis BK 391 straipsniu, buvo nutrauktas, neduoda pagrindo kritiškai vertinti jo parodymų. Byloje nėra duomenų, kad nukentėjusysis V. Č. ir liudytojas A. L. būtų turėję tikslą apkalbėti R. Č. ar J. A.

Dėl kasatorių argumentų apie teismo šališkumą

BPK 44 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Teismo nešališkumo užtikrinimas – viena teisingo bylos išnagrinėjimo sąlygų. Šis principas iš esmės reiškia, kad nagrinėjant bylą teismas su abiem proceso šalimis privalo elgtis vienodai, nerodydamas nei vienai iš jų palankumo, nebūtų suinteresuotas vienai iš šalių priimti palankų sprendimą. Šališku visada turėtų būti pripažįstamas teismas, kai bylą nagrinėja nors vienas teisėjas, negalintis dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje išvardytų priežasčių.

Abu kasatoriai, iš esmės deklaratyviai tvirtindami, kad byloje buvo pažeista teisė į nešališką teismą, nurodo vienintelį argumentą, jog pirmosios instancijos teismas neišdėstė apkaltinamojo nuosprendžio nustatomosios dalies taip, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkte.

Apeliacinis teismas dėl šio argumento pasisakė. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo išvadai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad kiekvienas kaltinamasis turi teisę, kad jo bylą per kuo trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Dėl J. A. paskirtos bausmės

Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį J. A. paskirta trejų metų laisvės atėmimo bausmė, t. y. mažesnė nei BK 181 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas bausmės vidurkis. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad J. A. anksčiau buvo teistas, teistumas neišnykęs, nusikalstamą veiką padarė lygtinio paleidimo iš laisvės atėmimo vietos laikotarpiu. Nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikaltimo padarymas organizuota grupe. Kasatorius mano, kad teismas turėjo jo atsakomybe lengvinančia aplinkybe pripažinti tai, kad jis dirba, gerai charakterizuojamas, po žmonos mirties vienas augina dvi mažametes dukteris. Kasatoriaus nurodytos aplinkybės pagal BK 59 straipsnio 1 dalies normas nėra laikomos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis. BK 59 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šio straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes, t. y. šioje įstatymo normoje įtvirtinta teismo teisė, bet ne pareiga, pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalyje nenumatytas aplinkybes lengvinančiomis atsakomybę. Pirmosios instancijos teismas J. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėjęs bylą ne tik pagal nuteistojo J. A. apeliacinį skundą, bet ir pagal Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma J. A. skirti griežtesnę bausmę, įvertinęs ir minėtas aplinkybes apie sunkią situaciją nuteistojo šeimoje, nusprendė jam paskirtos bausmės nekeisti. Šis teismas pagrįstai pažymėjo, kad nesant J. A. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra pagrindo svarstyti BK 62 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymą.

Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad skiriant bausmę J. A. iš esmės buvo netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos ar nusikalstama veika kvalifikuota ne pagal tą Baudžiamojo kodekso straipsnį ar dalį, pagal kurį tai reikėjo daryti, todėl šis skundo motyvas nepagrįstas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistųjų R. Č. ir J. A. kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Viktoras Aidukas