Baudžiamoji byla Nr. 2K–741/2007 nuasmeninta
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.2; 1.2.14.3
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Vytauto Masioko ir pranešėjo Gintaro Godos,
sekretoriaujant G. Murauskaitei,
dalyvaujant prokurorui D. Čaplikui,
nuteistajam M. B.,
gynėjui advokatui Ž. Rutkauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžių.
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu M. B. nuteistas pagal BK 178 straipsnio 4 dalį 30 parų areštu. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta 2005 m. sausio 31 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, ir M. B. nustatyta galutinė subendrinta laisvės atėmimo dvejiems metams ir vienam mėnesiui bausmė. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąjį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendis pakeistas: vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos laisvės atėmimo bausmės – vienerių metų dešimties mėnesių ir dvidešimt dviejų dienų – pridėta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir M. B. nustatyta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir vienuolikai mėnesių. M. B. panaikintas paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir nustatytas įpareigojimas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą, nuteistojo ir gynėjo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, bei prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
nustatė:
M. B. nuteistas už tai, kad jis 2007 m. gegužės 6 d., apie 23.00 val., iš parduotuvės „Maxima“, esančios (duomenys neskelbtini), pagrobė svetimą, UAB „VP market“ priklausantį turtą – 189 Lt vertės 3 l talpos degtinės „Smirnoff“ butelį.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžiu pakeitusi Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendį, pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas M. B. galutinę subendrintą bausmę, netinkamai taikė BK 64 straipsnio nuostatas: pirma, nors rezoliucinėje nuosprendžio dalyje nurodė, kad taiko dalinį bausmių sudėjimą, vadovaudamasis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, tačiau paskirtas bausmes visiškai sudėjo; antra, neatkreipė dėmesio į tai, kad pagal 2005 m. sausio 31 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendį paskirtos dvejų metų laisvės atėmimo bausmės dalį M. B. jau atliko, nes į bausmės laiką buvo įskaityta jo laikino sulaikymo ir suėmimo 1 mėnuo ir 8 dienos.
Kasaciniu skundu nuteistasis M. B. prašo iš dalies pakeisti Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 30 d. nuosprendį ir palikti galioti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. nuosprendį, kuriuo jam buvo pritaikytas BK 75 straipsnis ir laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas.
Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad jo nusikalstama veika yra baudžiamasis nusižengimas, tačiau neįvertino to, jog veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje – kasatorius, nešinas degtinės buteliu, buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo pačioje parduotuvėje; taip pat pabrėžia, kad nors jam ir nėra inkriminuotas BK 22 straipsnis, tačiau aplinkybė, jog jis pasikėsino padaryti baudžiamąjį nusižengimą, įrodyta, vadinasi, yra galimybė taikyti BK 22 straipsnio 3 dalį ir 62 straipsnį – skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę. Be to, nuteistasis M. B. akcentuoja, kad neinkriminavus BK 22 straipsnio, nenurodžius jo kaltinamajame akte, iš esmės buvo pažeistos jo teisės, šis pažeidimas nebuvo ištaisytas teisme (prokuroras netaikė BPK 256 straipsnio, o teismas savo iniciatyva be prokuroro prašymo neprivalo atlikti daug ir didelės apimties veiksmų (BPK 287 straipsnis), šio pažeidimo nebuvo galima ištaisyti apeliaciniame procese, nes dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas); apeliacinės instancijos teismas, anot kasatoriaus, turėjo įvertinti, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas iš esmės pažeidžiant BPK 219 straipsnio reikalavimus, nuosprendis turėjo būti panaikintas ir byla grąžinta prokurorui. Be to, nuteistasis pažymi, kad jis neatkreipė dėmesio į tai, jog trijų litrų degtinės butelis gali kainuoti 189 Lt, tad klydo dėl nusikalstamos veikos dalyko. Taip pat kasatorius teigia, kad jis dirba pagal verslo liudijimą, gyvena faktinėje santuokoje su sugyventine, kartu augina nepilnametę dukterį, sugyventinė nedirbanti, registruota Darbo biržoje, tad jis vienas išlaiko savo vaiką, be to, jis įgijo pagrindinį išsilavinimą, ketina mokytis toliau; jei jam bus skirta reali laisvės atėmimo bausmė, nutrūks šeimyniniai, socialiniai ryšiai – dėl to nukentės kasatoriaus artimieji, nepilnametis vaikas.
Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Kasatorius skunde pagrįstai ginčija jo nusikalstamos veikos kvalifikavimą, nurodydamas, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė jam baudžiamąjį įstatymą – M. B. nusikalstamą veiką įvertino kaip baigtą baudžiamąjį nusižengimą, nors veika turėjo būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas padaryti baudžiamąjį nusižengimą.
Pagal BK 178 straipsnio 4 dalį baudžiamas tas, kas pagrobė nedidelės vertės (pagal BK 190 straipsnį viršijantį 1 MGL, bet neviršijantį 3 MGL) svetimą turtą. Šis baudžiamasis nusižengimas padaromas tik tiesiogine tyčia ir laikomas baigtu, kada asmuo ne tik paima svetimą turtą, bet ir jį pasisavina (užvaldo), t. y. turi realią galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią. Vadovaujantis BK 22 straipsnio 1 dalimi, pasikėsinimas padaryti baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo, tiesiogiai pradėjęs daryti nusikalstamą veiką, nebaigia jos dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Pasikėsinti padaryti nusikalstamą veiką galima tik veikiant tyčia.
Byloje yra nustatyta (iš prie įvykio vietos apžiūros protokolo, ištirto pirmosios instancijos teisme, pridėtos fotolentelės matyti, kad prie lentynos, ant kurios stovėjo butelis, pritvirtinta jo kaina (189 Lt), tad kasatorius skunde nepagrįstai teigia nežinojęs apie šią aplinkybę), kad M. B. suprato, jog iš parduotuvės „Maxima“ paėmė svetimą didesnės nei 1 MGL vertės UAB „VP market“ priklausantį turtą – 189 Lt kainuojantį degtinės butelį „Smirnoff“ ir norėjo šį svetimą turtą užvaldyti, tačiau praėjęs pro kasas prie išėjimo iš parduotuvės buvo sulaikytas apsaugos darbuotojo. Ši aplinkybė, remiantis BK 22 straipsnio 1 dalimi, vertintina kaip nuo M. B. valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką – išsinešti iš parduotuvės degtinės butelį; vadinasi, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK bendrosios dalies normą (22 straipsnio 1 dalį).
Nusikalstamos veikos perkvalifikavimas iš baigto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo į parengtinę nusikalstamą veiką nelemia švelnesnės, nei įstatymo numatyta, bausmės besąlygiško skyrimo. BK 22 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismui yra suteikiama galimybė skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę, remiantis BK 62 straipsniu. BK 62 straipsnis taikomas tik esant visoms šiame straipsnyje nurodytoms sąlygoms: nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą (BK 62 straipsnio 1 dalis) arba – BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais – kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir yra viena ar kelios šioje straipsnio dalyje nurodytos aplinkybės (BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punkte – veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką). Pirmosios instancijos teismo nustatyta viena M. B. baudžiamąjį nusižengimą lengvinanti aplinkybė – prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailėjimasis dėl jos (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pažymėtina, kad šiuo atveju nėra nei BK 62 straipsnio 1 dalyje, nei 2 dalyje nustatytų sąlygų, leidžiančių spręsti dėl galimybės M. B. skirti švelnesnę, nei įstatymo numatyta, bausmę.
Kasacinės instancijos teismas, ištaisęs pirmosios instancijos teismo padarytą teisės taikymo klaidą, atsižvelgęs į M. B. baudžiamojo nusižengimo pavojingumą, nusikalstamo ketinimo įgyvendinimo laipsnį ir priežastį, dėl kurios nutrūko baudžiamojo nusižengimo padarymas, įvertinęs BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes, sprendžia, kad už BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį M. B. skirtina 20 parų arešto bausmė, taip pat, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, ši bausmė bendrintina dalinio sudėjimo būdu su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, paskiriant M. B. vienerius metus dešimt mėnesių ir dvidešimt penkias dienas laisvės atėmimo.
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos sprendimas panaikinti paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą M. B. yra teisėtas. Nors BK imperatyviai ir nenurodyta, kad bausmės vykdymo atidėjimas netaikytinas tada, kai asmuo jo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro naują nusikalstamą veiką, tačiau teismų praktikoje yra konstatuojama, kad tokiu atveju iš esmės nebelieka prielaidų išvadai, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 14 d. nutartis Nr. 2K–482, skelbta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo biuletenyje „Teismų praktika“ Nr. 26). Nukrypti nuo teismų praktikos nagrinėjamoje byloje ir taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nėra teisinio pagrindo. Nusikalstamą veiką M. B. padarė žinodamas, kad laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam yra atidėtas ir kad ne tik nusikalstamų veikų, bet ir administracinių teisės pažeidimų padarymas gali lemti bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą. Nepaisydamas to, M. B. ryžosi padaryti vagystę, todėl apeliacinės instancijos teismas turėjo pagrindą nuspręsti, kad be realaus nuosprendžio vykdymo bausmės tikslai negali būti pasiekti. Konstatavimas, kad M. B. nusikalstamos veikos nebaigė, o tik pasikėsino ją padaryti, esminės įtakos sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą neturi, nes sprendimą dėl bausmės vykdymo neatidėjimo lemia pats naujos nusikalstamos veikos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padarymo faktas, o ne naujos nusikalstamos veikos stadija.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,
nutaria:
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžius pakeisti: perkvalifikuoti nuteistojo M. B. nusikalstamą veiką iš BK 178 straipsnio 4 dalies į 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį ir paskirti jam 20 parų arešto; vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, šią bausmę bendrinti su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2005 m. sausio 31 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir M. B. paskirti galutinę subendrintą vienerių metų dešimties mėnesių ir dvidešimt penkių dienų laisvės atėmimo bausmę.
Kitą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2007 m. gegužės 15 d. ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 30 d. nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.
Teisėjai Rimantas Baumilas
Vytautas Masiokas
Gintaras Goda
