Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo

Civilinė byla Nr. e2A-411-739/2023

Teisminio proceso Nr. 2-08-3-05247-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.3.1.18.4. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. lapkričio 14 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Alvidos Jasaitytės-Pralgauskienės ir Dalios Pranckienės (pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. G. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. kovo 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-149-786/2023 pagal ieškovo A. Ž. ieškinį atsakovei A. G. dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo atidalijimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas A. Ž. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei A. G., prašydamas pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį atsakovės A. G. vardu įregistruoto turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); atidalinti nurodytą turtą tokia tvarka: visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o ieškovui A. Ž. iš atsakovės A. G. priteisti 63 599,65 Eur dydžio piniginę kompensaciją; priteisti iš atsakovės A. G. visas ieškovo A. Ž. patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovo teigimu, jis su atsakove susipažino 2010 m., 2013 m. pabaigoje pradėjo gyventi kartu ir gyveno iki 2022 m. birželio mėnesio. Kartu gyveno neįregistravę santuokos, gyvendami kartu vedė bendrą ūkį, iš pradžių kartu gyveno Anglijoje ieškovo name, 2020 m. grįžo į Lietuvą ir gyveno (duomenys neskelbtini), deklaravo gyvenamąją vietą. Atsakovė savo lėšomis nupirko nurodytą gyvenamą namą ir pakeitė namo stogą, langus, namo antrame aukšte įrengė pertvaras, išlygino sienas gipso kartono plokštėmis. Toliau namo remonto darbus sprendė kartu, nes gyveno kartu kaip šeima ir šis namas turėjo tapti jų bendru šeimos namu. Ieškovas 2014 m. rugpjūčio 28 d. sudarė su MB „Vilkmergės statyba“ namo ir ūkinio pastato remonto ir įrengimo sutartį. Pagal sutartį darbai buvo numatyti iki 2023 m. gruodžio mėnesio. Buvo numatyti namo remonto-rekonstrukcijos darbai, tai elektros instaliacijos darbai, profilių montavimas, gipso kartono sukimas, senų grindų demontavimas, betonavimo, grindinio šildymo įrengimo, šildymo sistemos įrengimas, pamatų šiltinimas ir kiti darbai. Už atliktus darbus ieškovas MB „Vilkmergės statyba“ savo asmeninėmis lėšomis sumokėjo 30 496,25 Eur. 2015 metais buvo iškastas ir įžuvintas tvenkinys. Už tvenkinio iškasimą, žemių išlyginimą UAB „Molėtų tvenkiniai“ ieškovas sumokėjo 3 000 Eur. Tvenkinio įžuvinimui išleido 400 Eur, 2020 m. kartu nusprendė pasistatyti pirtį, už pirtį ieškovas per du kartus sumokėjo 19 500 Eur. Šalia įsigijo 10 arų žemės sklypą, kurį įregistravo atsakovės vardu, už jį ieškovas sumokėjo 300 Eur, už tvorą ieškovas yra sumokėjęs 3 500 Eur. Taip pat pirko baldus, buitinę įrangą. Kadangi neturėjo reikiamos pinigų sumos sumokėti už laiptus ir prieškambario baldus, ieškovas prašė, kad atsakovės sūnus L. G. paimtų paskolą ir jis kas mėnesį pervesdavo įmokas L. G., viso yra įmokėjęs 1 062 Eur. Kadangi atsakovė jį išvarė iš namų ir namai liko atsakovei, todėl jis prašė jam priklausančią nuosavybės dalį priteisti iš atsakovės pinigais.

3. Atsakovė su ieškiniu nesutiko, pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir nurodė, kad 2013 m. atsakovė savo asmeninėmis lėšomis įsigijo namą (duomenys neskelbtini). Atsakovė savo asmeninėmis lėšomis pakeitė namo stogą ir langus, įrengė naujas pertvaras, sienas išlygino gipso kartono plokštėmis, savo lėšomis pasistatė pirtį ir išsikasė tvenkinį, ieškovas jokių daiktų atsakovės namui, sodybai nėra pirkęs, prie sodybos išlaikymo nėra prisidėjęs. Teigė, kad ieškovas neįrodė, jog buvo sutarimas sukurti bendrą turtą jungtinėmis pastangomis.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2023 m. kovo 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies – pripažino, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė A. Ž. ir A. G. nuosavybė, atidalino gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), tokia tvarka: visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) priteisė atsakovei A. G. asmeninės nuosavybės teise, o ieškovui A. Ž. iš atsakovės A. G. priteisė 47 099,65 Eur dydžio piniginę kompensaciją, kitą dalį ieškinio atmetė, priteisė ieškovui A. Ž. iš atsakovės A. G. 3 816,60 Eur bylinėjimosi išlaidų, o atsakovei A. G. iš ieškovo A. Ž. 273 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat nusprendė išieškoti iš atsakovės A. G. į valstybės biudžetą 11,16 Eur teismo turėtų pašto išlaidų.

5. Teismas nurodė, kad išklausius šalis, liudytojų parodymus, pateiktas fotonuotraukas ir kitą rašytinę medžiagą, darytina išvada, jog ieškovas ir atsakovė kartu pradėjo gyventi nuo 2013 m., t. y. nuo 2013 m. gyveno Anglijoje, o nuo 2020 m. grįžo į Lietuvą ir gyveno (duomenys neskelbtini), kur abu deklaravo ir savo gyvenamąją vietą. Atsakovė, neigdama su ieškovu gyvenimo kartu faktą, teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos neigimą. Teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo netikėti liudytojų parodymais, nes jų nurodytos aplinkybės dėl šalių gyvenimo kartu sutapo su ieškovo nurodytomis aplinkybėmis. Nors gyvendami nesusituokę ieškovas ir atsakovė jokio rašytinio susitarimo, jog jie bendrai gyvendami kurs dalinę sugyventinių nuosavybę, nepasirašė, teismas konstatavo, kad šalys gyveno kartu kaip šeima.

6. Teismas sprendė, kad šalių bendras gyvenimas, trukęs nuo 2013 m., t. y. ilgą laiką ir buvęs nuolatinis bei pastovus, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir darbu, sudaro pakankamą pagrindą teigti buvus šalių susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę.

7. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo išvardinti darbai ir daiktai: 30 496,25 Eur už rekonstrukcijos – renovacijos darbus pagal pastato rekonstrukcijos renovacijos – įrengimo sutartį; 4 160 Eur už virtuvės baldus ir montuojamą spintą; 1 062 Eur už prieškambario baldus, virtuvės barą, laiptus; 3 000 Eur už laiptus; 1 481,40 Eur už namo vidaus durų varčias, staktas ir apvadus; bei ieškovo 3 400 Eur piniginiai įnašai į žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pagerinimą, 3 500 Eur už segmentinės tvoros įrengimą, viso turtas už 47 099,65 Eur – tai jungtinės veiklos rezultatas – šalių bendroji dalinė nuosavybė.

8. Nustatęs, kad šalių bendras gyvenimas sukūrė teisines pasekmes, t. y. egzistavo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, pripažino, kad gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, nustatant, kad ieškovui priklauso ½ gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis.

9. Remdamasis suformuluota kasacinio teismo praktika analogiškose byloje, teismas nurodė, kad šioje byloje yra svarbu išanalizuoti ieškovės ir atsakovo turtinę padėtį, nustatyti abiejų šalių turėtų lėšų dydį įsigyjant turtą, t. y. nustatyti kiekvieno iš jų įnašą į bendrą turtą. Nustatė, kad ieškovas prašė pripažinti ½ dalį į žemės sklypo ir jame esančio gyvenamojo namo ir visą nekilnojamąjį turtą perduoti atsakovei, o jam priteisti piniginę kompensaciją. Teismas, remdamasis ieškovo, atsakovės paaiškinimais, ištirtais rašytiniais įrodymais, susijusiais su daiktų įsigijimu, darbų atlikimu, sprendė, kad, šiuo atveju, ieškovas yra daugiau prisidėjęs prie bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo tiek savo asmeninėmis lėšomis, tiek savo darbu. Įvertinęs atsakovės pateiktus įrodymus apie turimas lėšas, teismas darė išvadą, jog viena atsakovė, paėmusi kreditą 5000 Eur ir 5500 Eur sumai, negalėjo atlikti namo įrengimo darbų, mokėti už atliktus darbus ir pirkti statybines medžiagas.

10. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.978 straipsnio 4 dalis numato, kad turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal šio kodekso ketvirtos knygos nustatytas taisykles, todėl, įvertinęs ieškovo prašymą jam priteisti piniginę kompensaciją, darė išvadą, jog toks ieškovo prašymas yra pagrįstas, nes turtas negali būti padalintas natūra. Atsižvelgiant į tai, teismas laikė, kad ieškovas iš dalies pagrindė reikalavimą dėl turto atidalijimo, priteisiant jam 47 099,65 Eur.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. kovo 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, arba, esant procesiniam pagrindui, perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

11.1. Apeliantė pažymi, kad viso proceso metu ji patvirtino faktą, kad faktiškai su ieškovu kartu gyveno, tačiau tai nėra ir negali būti vienintelis pagrindas pripažinti bendrą šalių ūkio tvarkymą. Bendro ūkio tvarkymo kartu negalėjo patvirtinti nė vienas iš daugybės ieškovo pakviestų liudytojų į teismą. Niekas negalėjo ir nepatvirtino bendro ūkio vedimo, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ir, neaišku kokiomis aplinkybėmis remdamasis, nustatė šią aplinkybę.

11.2. Teigia, kad atmestinas ir antrasis pirmosios instancijos argumentas, kad apeliantė neturėjo pakankamai lėšų būsto pagerinimo darbams, nes byloje neginčijimai nustatyta, kad apeliantė ginčo objektą įsigijo savo lėšomis, kas rodo, kad ji turėjo pakankamai pinigų. Be to, teismo posėdžio metu buvo nurodyta, kad po skyrybų su buvusiu vyru ji buvo gavusi 30 000 svarų kompensaciją, iš kurių dalis buvo skirta ginčo turto įsigijimui ir dalis namo įsirengimui, šios aplinkybės ieškovas neginčijo.

11.3. Pažymi, kad pats ieškovas privalėjo įrodyti savo gaunamas pajamas ir kad tų lėšų būtų užtekę namo įsirengimui. Tačiau pats ieškovas nurodė, kad skolinosi pinigų iš apeliantės sūnaus, taip pat buvo registruotas užimtumo tarnyboje ir gaudavo pašalpas, kas akivaizdžiai įrodo, kad ieškovo finansinė situacija nebuvo gera. Tačiau pirmosios instancijos teismas šių bylos faktinių aplinkybių ne tik kad nevertino kritiškai, bet jų apskritai nevertino.

11.4. Pasak apeliantės, ieškovas šioje byloje reikalavimą privalėjo grįsti ir įrodyti per CK 3.90 straipsnį, tačiau nei ieškinyje nei savo paaiškinimuose bylos metu šios teisės normos neaptarinėjo ir neįrodinėjo, todėl, akivaizdu, kad savo reikalavimo nepagrindė. Ieškovas, siekdamas daikto pripažinimo bendra daline nuosavybe, turi įrodyti esminį daikto pagerinimą. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. Šiuo atveju, apeliantės manymu, ieškovas neįrodė ir apskritai neįrodinėjo daikto vertės iki jo atliktų pagerinimų ir po jų. Tokiu būdu, nėra įrodytas ir tas vertės pokytis, todėl nėra galimybės nustatyti tariamo daikto vertės padidėjimo ir ar toks tariamas pagerėjimas sudaro pagrindą jį pripažinti esminiu.

11.5. Be to, apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų pakankamumo ir patikimumo vertinimo taisykles. Skundžiamo sprendimo 16 punkte teismas nustato ir laiko įrodyta aplinkybę, kad ieškovas sumokėjo IĮ „Dalduva“ viso 1 062 Eur, kuriuos pasiskolino iš L. G.. Apeliantė pažymi, kad ši aplinkybė niekaip kitaip, kaip tik ieškovo deklaratyviais teiginiais, nebuvo įrodinėjama. Skundžiamo sprendimo 19 punkte nurodoma, kad iš 2020 m. birželio 17 d. išankstinės sąskaitos nustatyta, kad ieškovas A. Ž. iš UAB,,Luresta“ pirko betoninius pamatukus už 1 100 Eur, tačiau, pasak apeliantės, pats sąskaitos buvimas savaime neįrodo pinigų sumokėjimo fakto ir negali būti vertinamas kaip pakankamas įrodymais teismo sprendimu tokį faktą konstatuoti.

11.6. Taip pat teigiama, kad skundžiamo sprendimo 21 ir 22 punktuose nurodoma, jog už tvenkinio iškasimą UAB „Minoksa“ (Molėtų tvenkiniai) ieškovas sumokėjo 3 000 Eur, o už įžuvinimą 400 Eur, taip pat už segmentinės tvoros įrengimą sumokėjo 3 500 Eur, nors viso bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu ieškovas nepateikė absoliučiai jokių įrodymų, pagrindžiančių šių pinigų sumokėjimą.

11.7. Apeliantės nuomone, į bylą pateikta 2014 m. rugpjūčio 28 d. pastato (duomenys neskelbtini), rekonstrukcijos – renovacijos / įrengimo sutartis Nr. 16/11/01, sudaryta tarp ieškovo ir MB „Vilkmergės statyba“, negali būti vertinama kaip atitinkanti įrodymų pakankamumo taisykles. Apeliantė pažymi, kad jai niekada nebuvo žinoma apie šią sutartį ir ji šiuo metu yra kreipusis į teisėsaugos institucijas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo dėl dokumentų klastojimo. Be to, nors ieškovas pateikė banko mokėjimų išrašus, nei vienas pateiktas mokėjimo išrašas savo paskirtyje nenurodo tiesioginės sąsajos už ką yra mokama.

11.8. Apeliantė atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį, kad dėl dalies darbų, kuriuos atliko ieškovas, ji sutinka, tačiau pateikto ieškinio reikalavimas yra pripažinti turtą bendra daline nuosavybe ir atidalinti priteisiant kompensaciją. Teismų praktikoje pripažįstama, jog net ir tais atvejais, jei ieškovas pagelbėdavo apeliantei vienu ar kitu darbu, tvarkė ar prižiūrėjo namo remonto darbus, neįrodo, jog ginčo nekilnojamasis turtas šalių buvo sukurtas bendrai, dėl ko būtų pagrindas konstatuoti buvus bendrą šalių jungtinę veiklą, sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Be to, net ir tuo atveju, jei nagrinėjamoje byloje būtų nustatyta, kad ieškovas prisidėjo įnašais remontuojant gyvenamąjį namą, statant pirtį, tai savaime nesudarytų pagrindo pripažinti, jog tokiu būdu ieškovas kartu su apeliante tapo gyvenamojo namo bendraturčiais jungtinės veiklos susitarimo pagrindu. Mano, kad šie faktai tik galėtų patvirtinti, kad ieškovas laisva valia dalyvavo apeliantei priklausančio turto statybos procese, ir galėtų būti pagrindas ieškovui iš apeliantės reikalauti panaudotų išlaidų, bet ne bendrosios dalinės nuosavybės sukūrimo.

11.9. Be to, apeliantė teigia, kad vienas iš jos argumentų ieškinio atmetimui buvo tai, kad ieškinio reikalavimas yra nukreiptas į turtą, kurį jį įgijo dovanojimo būdu 2021 m. vasario 6 d., o didžioji dalis ieškinyje nurodomų piniginių mokėjimų yra datuojami iki šios datos, tačiau dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai nepasisakė. Teigia, kad ieškovui buvo žinoma apie sudarytą dovanojimo sutartį ir kad prašomas pripažinti bendrąja daline nuosavybe turtas yra gautas dovanojimo būdu 2021 metais. Ieškovas šios sutarties naikinti neprašė, kas reiškia, kad su ja sutiko.

12. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

12.1. Ieškovo teigimu, kad aplinkybę, jog šalys buvo sudariusios susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, patvirtina bylos duomenys, be to, pati apeliantė pareiškime dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nurodė, kad tikėjosi, jog su ieškovu ateityje sudarys santuoką, taip pat, kad buvo sudariusi testamentą, kuriuo pusę ginčo namo paliko ieškovui, tačiau, kurį, netrukus po jo sudarymo, panaikino. Šie ir kiti bylos nagrinėjimo teisme metu surinkti ir ištirti įrodymai neabejotinai patvirtina, kad šalys faktiškai vykdė jungtinę veiką, kurios metu, planuodami tolimesnę bendrą ateitį, sukūrė bendrąją dalinę nuosavybę, prie kurios prisidėjo ne tik savo darbu, bet ir asmeninėmis lėšomis.

12.2. Teigia, kad apeliantė iš esmės nepateikė jokių duomenų apie savo turtinę padėtį, gautas pajamas, darbinę veiklą, pragyvenimo šaltinį, galinčių pagrįsti jos teiginius apie turėtas lėšas. Duodama paaiškinimus apeliantė nurodė, kad ginčo turtą įsigijo gavusi kompensaciją iš buvusio sutuoktinio nutraukiant santuoką, taip pat teigė, kad motina jai yra davusi apie 30 000 Eur, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė. Aplinkybė, kad apeliantė savo asmeninėmis lėšomis įsigijo ginčo turtą ir atliko dalį renovacijos darbų: pakeitė stogą, langus, antrajame namo aukšte įrengė pertvaras, nėra ir nebuvo ginčijama, tačiau tai tik įrodo, kad jos turėtų asmeninių lėšų pakako būtent šiems darbams atlikti.

12.3. Mano, kad apeliantė visiškai nepagrįstai skunde nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas buvo esmingai pagerintas. Atsižvelgiant į tai, kad gyvenamasis namas ir žemės sklypas buvo įgyti už 60 000 litų (apie 17 000 eurų), beveik 3 kartus didesnė investicijų sumą į šį objektą neabejotinai laikytina jo pagerinimu iš esmės – po atliktų darbų namo kokybiniai ir techniniai rodikliai pasikeitė esmingai. Todėl apeliacinio skundo teiginiai, dėl, neva, nesamų duomenų apie turto vertės padidėjimą ir esminį daikto pagerinimą, vertintini kaip akivaizdžiai prieštaraujantys objektyviems bylos duomenims, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijams.

12.4. Pasak ieškovo, teismas pagrįstai nustatė, kad už segmentinės tvoros įrengimą, už tvenkinio sklype iškasimą ir jo įžuvinimą nurodytas sumas sumokėjo ieškovas. Nors tiesioginių mokėjimus patvirtinančių dokumentų nėra, tačiau faktą, kad šie objektai ginčo turte buvo sukurti, patvirtino abi šalys ir dėl to ginčo nėra, taigi akivaizdu, kad už juos buvo sumokėta.

12.5. Ieškovo teigimu, apeliantės abejonės ir skunde dėstomi argumentai dėl 2014 m. rugpjūčio 28 d. pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos – renovacijos / įrengimo sutarties Nr. 16/11/01, sudarytos tarp ieškovo ir MB „Vilkmergės statyba“, yra nepagrįsti. Teiginiai, kad apeliantei nebuvo žinoma apie tokią sutartį, vertintini kaip siekis suklaidinti teismą, nes teisme apklaustas UAB „Vilkmergės statyba“ vadovas R. K. patvirtino, kad dėl ginčo namo renovacijos darbų tarėsi ir su ieškovu, ir su apeliante, kad ji (apeliantė) žinojo apie sudaromą sutartį remonto – renovacijos darbams, bet ją pasirašė ieškovas. Ne mažiau vienas mokėjimas už atliktus darbus buvo atliktas bankiniu pavedimu pačios apeliantės, taip pat ji teisme patvirtino, kad remonto darbus atliko R. K..

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėdamas byla apeliacine tvarka patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

15. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir kompensacijos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

16. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pripažinti bendrosios dalinės nuosavybės teisę į ½ dalį atsakovės A. G. vardu įregistruoto turto: gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); atidalinti nurodytą turtą tokia tvarka: visą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)) priteisti atsakovei asmeninės nuosavybės teise, o ieškovui A. Ž. iš atsakovės A. G. priteisti 63 599,65 Eur dydžio piniginę kompensaciją, kurią sudaro ieškovo į ginčo turtą investuotos lėšos namo remontui, baldams, sklypo įžuvinimui ir kt.

17. Pirmosios instancijos teismas ieškovo ieškinį patenkino iš dalies, nusprendęs, kad tarp ieškovo ir atsakovės, kurie gyveno nesusituokę, buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos, sukuriant bendrą dalinę nuosavybę. Dėl to, teismas pripažino ieškovui nuosavybę į ½ atsakovės vardu registruoto turto – gyvenamojo namo ir žemės sklypo, priteisė šį turtą atsakovei, o ieškovui priteisė dalį jo prašytos kompensacijos – 47 099,65 Eur.

18. Atsakovė, pateikusi apeliacinį skundą, su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti arba bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pasak apeliantės, byloje nebuvo įrodyta, kad šalys vedė bendrą ūkį ir kad tarp jų buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos, tuo pačiu ieškovas neįrodė, kad iš esmės pagerino atsakovės turtą, kaip ir neįrodė visų teiktų išlaidų realumo.

19. Byloje nustatyta, kad ieškovas ir atsakovė kartu gyveno nuo 2013 m., iš pradžių Anglijoje, o nuo 2020 m. Lietuvoje, atsakovės 2013 m. įsigytame name (duomenys neskelbtini). Byloje nekilo ginčo, kad atsakovė A. G. savo lėšomis 2013 m. įsigijo žemės sklypą ir jame esantį gyvenamą namą su ūkio pastatais, šią aplinkybę ieškinyje nurodė ir ieškovas, kaip ir aplinkybę, kad A. G. savo asmeninėmis lėšomis pakeitė įsigyto gyvenamojo namo stogą ir langus, pradėjo antro namo aukšto vidaus remonto darbus: įrengė naujas pertvaras, sienas išlygino gipso kartono plokštėmis.

20. Ieškovo ieškinys buvo grindžiamas tuo, kad ir ieškovas pradėjo aktyviai domėtis ir rūpintis gyvenamojo namo remonto ir pagerinimo darbais, dėl ko 2014 m. rugpjūčio 28 d. ieškovas sudarė Pastato rekonstrukcijos-renovacijos / įregimo sutartį Nr. 16/11/01, pagal kurią, su sutarties vykdytoju MB „Vilkmergės statyba“ buvo susitarta dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos / rekonstrukcijos. Pasak ieškovo, per kelerius metus, buvo atlikta didžioji dalis sutartimi numatytų darbų, ieškovas ieškinyje teigė, kad iš esmės pagerino turtą ir dėl to šis turtas pripažintinas bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe, tačiau prašė teismo priteisti jam 63 599,65 Eur kompensaciją – tiek, kiek jo manymu, jis investavo į atsakovės turto pagerinimus.

21. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ieškovas savo reikalavimo pripažinti ginčo turtą (gyvenamąjį namą ir žemės sklypą) bendrąja daline šalių nuosavybe negrindė faktinėmis aplinkybėmis, kad jis prisidėjo prie šio turto įgijimo, ieškovas ieškinyje aiškiai nurodė, kad atsakovė ginčo turtą įsigijo savo asmeninėmis lėšomis ir vėliau jį pati remontavo, tačiau įrodinėjo, kad ginčo turtas buvo iš esmės pagerintas ieškovo asmeninėmis lėšomis ir jo darbu. Be to, iš ieškinio matyti, kad ieškovas, prašydamas pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ ginčo turto, neprašo šio turto jam priteisti, bet prašo priteisti iš atsakovės kompensaciją, lygią ne pusei ginčo turto vertės, bet ieškovo atliktiems turto pagerinimams.

22. Pagal CK 6.978 straipsnio 4 dalį turtas, esantis bendrąja partnerių nuosavybe, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, padalijamas pagal CK ketvirtosios knygos nustatytas taisykles. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatą, atidalijimas iš bendrosios nuosavybės gali būti įgyvendintas dviem būdais: natūra ir piniginiu ekvivalentu – jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais.

23. Teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai CPK 111 straipsnis, 135 straipsnio 1 dalis). Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), taip pat ieškinio dalykas, tai yra ieškovo materialinis teisinis reikalavimas atsakovui (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai). Pažymėtina, kad tinkamas teisės kreiptis į teismą realizavimas įstatymo leidėjo yra siejamas su ieškovo pareiga tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą dėl to, kad būtent ieškinio dalyko ir pagrindo tinkamas suformulavimas leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, be kurių teismo procesas taptų neįmanomas. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimas kartu yra būtina atsakovo procesinių teisių užtikrinimo garantija bei būtina rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų įgyvendinimo sąlyga, nes tik žinodamas, kokiu pagrindu ir kokio materialinio teisinio rezultato siekia ieškovas, atsakovas gali tinkamai atsiliepti į pareikštą ieškinį.

24. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo teisme keltus reikalavimus, sprendžia, kad ieškovo ieškinys yra suformuluotas neaiškiai ir teisiškai ydingai, kadangi ieškiniu ieškovas reikalauja iš esmės dviejų skirtingų materialiųjų teisinių pasekmių – ieškovas, remdamasis esminiu turto pagerinimu, prašo pripažinti jam nuosavybės teisę į ½ dalį ginčo turto, t. y. nustatyti jo dalį bendrame turte, ir turtą atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, ginčo turtą priteisiant atsakovei, tačiau tuo pačiu prašo priteisti iš atsakovės ne kompensaciją už atsakovei priteistą ieškovo turto dalį, bet kompensaciją kaip lėšas, įdėtas į bendro turto sukūrimą. Taigi, iš ieškinio nėra aišku ko iš esmės siekia ieškovas – ar kad būtų pripažinta, kad ieškovas prie ginčo turto pagerinimo prisidėjo tiek, kad turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe ir atidalintinas tarp šalių pagal atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės kriterijus, ar reikalauja priteisti jam piniginę kompensaciją už ieškovei priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimus.

25. Sutinkant su apeliantės argumentais, pažymėtina, kad kasacinio teismo yra nurodyta, jog tokiu atveju, kai ieškovas reikalavimą pripažinti turtą bendrąja daline nuosavybe grindžia esminiu turto pagerinimu asmeninėmis lėšomis ir darbu, ginčui spręsti pagal analogiją (CPK 3 straipsnio 7 dalis) mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikytina panašius teisinius santykius – turto, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažinimą bendrąja sutuoktinių nuosavybe – reglamentuojanti CK 3.90 straipsnio 1 dalies norma ir ją aiškinant teismų praktikoje suformuoti kriterijai. Aiškindamas šią teisės normą, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad turtas, kuris yra asmeninė sutuoktinio nuosavybė, pripažįstamas bendrąja sutuoktinių nuosavybe remiantis CK 3.90 straipsnio 1 dalimi, kai nustatomos šios teisiškai reikšmingos faktinės aplinkybės: pirma, kad asmeninis sutuoktinio turtas buvo pagerintas iš esmės; antra, kad asmeninis turtas iš esmės pagerintas santuokos metu; trečia, kad iš esmės turtas pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis, kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-49/2008). Esminiu pagerinimu gali būti pripažįstamas kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita. Jeigu turto pagerinimas nebuvo esminis, turtas, esantis asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, teismo negali būti pripažintas bendrąja jungtine nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2011). Spręsdamas dėl esminio pagerinimo teismas turi atsižvelgti į tikrosios asmeninio turto vertės prieš pagerinant ir pagerinus santykį. Esant ginčui dėl turto pagerinimo iš esmės, teismas turėtų atsižvelgti tik į tą turto vertės pokytį, kuris yra nulemtas atliktų pagerinimų, o ne dėl padėties rinkoje ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259-378/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-159-916/2022).

26. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas, nusprendęs, jog šalys gyveno kaip šeima ir tarp ieškovo ir atsakovės buvo susitarimas dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, konstatavo, kad ieškovo į ginčo turtą investuoti 47 099,65 Eur yra jungtinės veiklos rezultatas – šalių bendroji dalinė nuosavybė, ir pripažino, kad ginčo turtas yra bendroji dalinė ieškovo ir atsakovės nuosavybė, nustatant, kad ieškovui priklauso ½ gyvenamojo namo ir žemės sklypo dalis. Galiausiai teismas nusprendė, kad ginčo turtas negali būti padalintas natūra, todėl ieškovui priteisė 47 099,65 Eur kompensaciją, t. y. sumą, kurią prieš tai sprendime pripažino šalių bendrąja daline nuosavybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo sprendimas ir jo motyvacija stokoja pagrįstumo, yra neaiškus ir nepakankamai motyvuotas.

27. Pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl aptariamo bylos perdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo pagrindo turinio, yra konstatavęs, kad bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121/2009; 2016 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-201-687/2016).

28. Konkrečiu nagrinėjamu atveju, matyti, kad teismas, nusprendęs turtą pripažinti bendrąja daline šalių nuosavybe, priklausančia šalims po ½ dalį, tokio savo sprendimo nemotyvavo, nes nenurodė, kodėl taiko lygių partnerių įnašų prezumpciją, iš esmės nevertino ar ieškovo indėlis į ginčo turtą pagerino jį iš esmės, nevertino abiejų šalių įnašų į turtą vertės, nevertino ginčo turto vertės padidėjimo. Iš šalių teiktų paaiškinimų ir procesinių dokumentų matyti, kad pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo aiškinamasi, koks yra ginčo turto vertės santykis prieš jį pagerinant ir jau pagerinus. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nemotyvavo, kodėl atidalindamas turtą ir jį visą priteisdamas atsakovei taikė ne atidalijimo iš bendrosios nuosavybės būdą, kai priteisiama pasitraukiančiajam iš bendrosios dalinės nuosavybės jo turėto turto dalis piniginiu ekvivalentu, bet priteisė kompensaciją, kuri lygi, pasak teismo, ieškovo ginčo turto pagerinimams išleistai sumai. Atkreiptinas dėmesys, kad kai ieškinyje yra pareikštas reikalavimas pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, t. y. ieškovui įrodinėjant, jog jis prie ginčo turto pagerinimo prisidėjo tiek, kad šis turtas pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, tačiau ieškovui nesiekiant turto gauti natūra, jam priteisiama kompensacija už tenkančią turto, nustačius jo vertę, dalį. Tačiau teismui nusprendus, kad ieškovo prisidėjimas prie ginčo turto nėra esminis, t. y. nesudarantis pagrindo pripažinti ginčo turtą bendrąja daline nuosavybe, tokiu atveju ieškovui gali būti priteisiama kompensacija už atliktus pagerinimus.

29. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmiausia, šioje konkrečioje byloje turi būti aiškinamasi, ko ieškiniu iš tikrųjų siekia ieškovas – ar ieškovas siekia, kad ginčo turtas būtų pripažintas bendrąja daline nuosavybe ieškovui turtą iš esmės pagerinus (šios nutarties 25 punktas) ir atidalintas tarp šalių, vadovaujantis atidalijimą iš bendrosios nuosavybės reglamentuojančiomis teisės normomis, ar ieškovas tiesiog siekia, kad jam būtų priteistos į atsakovės turtą investuotos lėšos. Dėl to ieškovui turėtų būti siūloma patikslinti savo ieškinį, nurodant aiškų ieškinio dalyką, kuris sietųsi su ieškinio pagrindu.

30. Nustačius, kad šioje byloje iš esmės nebuvo atskleista ko ieškiniu iš tikrųjų siekia ieškovas, nebuvo nustatinėjamos aplinkybės dėl ginčo turto esminio pagerinimo, nebuvo vertinamos šalių įnašų į turtą vertės, nebuvo aiškinamasi kiek pakito turto vertė jį pagerinus, nebuvo nustatyta reali dabartinė ginčo turto vertė, spręstina, kad nebuvo atskleista bylos esmė dėl ginčo turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir šio turto atidalijimo, dėl ko sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pažymėtina, kad panaikinus sprendimą ir bylą grąžinus pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo visa apimtimi, nurodžius, kad ieškovas turėtų tikslinti ieškinį, teisėjų kolegija nevertina kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių bendros dalinės nuosavybės (ne)sukūrimu, su ieškovo finansinėmis galimybėmis ir su ieškovo įrodinėjamų sumokėtų lėšų pagrįstumu, kadangi dėl jų pasisakys pirmosios instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs bylą ir iš naujo įvertinęs ieškovo reikalavimų pagrįstumą.

Dėl bylos procesinės baigties

31. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, apeliacinis skundas tenkinamas, panaikinant Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. kovo 22 d. sprendimą ir bylą grąžinat pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

32. Apeliacinės instancijos teismui grąžinus bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti pirmosios instancijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2023 m. kovo 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjai

Eigirdas Činka

Alvida Jasaitytė-Pralgauskienė

Dalia Pranckienė