Dėl nuostolių atlyginimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-431/2011

Teisminio proceso Nr. nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 50.10; 95.2;

99.5; 106.6 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko, Birutės Janavičiūtės (pranešėja) ir Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „ARDS“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Detalita“ ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „ARDS“, akcinei bendrovei „Montuotojas“, akcinės bendrovės „Montuotojas“ gamybinei komercinei firmai Vilniuje, dalyvaujant tretiesiems asmenims R. G. firmai, uždarajai akcinei bendrovei „Linarsta“, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovas prašė priteisti solidariai iš atsakovų 1 523 290,47 Lt nuostolių atlyginimo nustatytiems administracinio–buitinio pastato defektams pašalinti, 4990 Lt išlaidų, patirtų žalai nustatyti ir įvertinti, atlyginimo, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2004 m. kovo 29 d. buvo sudaryta UAB „Hansa lizingas“ ir atsakovo UAB „ARDS“ lizingo sutartis Nr. LT011988, pagal kurią UAB „ARDS“ naudojosi pastatu–sandėliu ir administraciniu–buitiniu pastatu, esančiais (duomenys neskelbtini).

2005 m. gruodžio 6 d. buvo sudaryta ieškovo UAB „Detalita“ ir atsakovo UAB „ARDS“ preliminarioji sutartis, kurioje šalys susitarė ateityje sudaryti sutartį dėl teisių perleidimo ir įsipareigojimų (skolos) perkėlimo pagal atsakovo UAB „ARDS“ ir lizingo davėjo UAB „Hansa lizingas“ sudarytą lizingo sutartį Nr. LT011988, su sąlyga, kad atsakovas UAB „ARDS“ iki pastatų perleidimo atliks juose statybos rangos darbus. 2006 m. rugpjūčio 2 d. buvo surašytas pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktas Nr. (101)11.4-1619.

Pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“, sudarytą ieškovo UAB „Detalita“, atsakovo UAB „ARDS“ ir UAB „Hansa lizingas“, ieškovas perėmė lizingo gavėjo UAB „ARDS“ teises ir pareigas pagal lizingo sutartį. Šios sutarties 3.5 punkte ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovui UAB „ARDS“ per penkias darbo dienas nuo sutarties pasirašymo 2 763 501,38 Lt kompensaciją už apmokėtą turto vertę; 3.5.1 punkte nurodyta, kad ieškovas laiko, jog kompensacijos suma ir neišpirkto turto vertė, kuri yra 4 661 000 Lt, su PVM sudaro perduodamo turto vertę; 3.6 punkte ieškovas patvirtino, kad turtą apžiūrėjo, kokybę, būklę ir dokumentus patikrino, pretenzijų dėl to neturi ir ateityje neturės; 4.1 punkte atsakovas UAB „ARDS“ patvirtino, kad perduodamas turtas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, normaliai susidėvėjęs. 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo aktu, pasirašytu ieškovo ir UAB „Hansa lizingas“, ieškovas perėmė lizingo dalyką – pastatą–sandėlį ir administracinį–buitinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini).

2006 m. spalio 17 d. įregistruota ieškovo nuosavybės teisė į šiuos pastatus; įregistravimo pagrindas – 2004 m. kovo 29 d. lizingo (finansinės nuomos) sutartis Nr. LT006053 ir 2006 m. spalio 12 d. priėmimo–perdavimo aktas Nr. 2-9148.

Ieškovas nurodė, kad nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2006 m. spalio 11 d. nurodytų pastatų savininkas buvo UAB „Hansa lizingas“, o atsakovas UAB „ARDS“ juos valdė ir naudojo. Per nurodytą laikotarpį, prieš ieškovui perimant lizingo dalyką – nurodytus pastatus, atsakovo UAB „ARDS“ (statytojo) užsakymu buvo atlikta pastatų rekonstrukcija su išplėtimu. Tai patvirtina 2005 m. kovo 30 d. statybos leidimas ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas. Taip atsakovas UAB „ARDS“, valdydamas ir naudodamas statinius pagal lizingo sutartį, būdamas pastatų statytojas ir statybos darbų užsakovas, investavo savo lėšų į pastatų statybos–rekonstrukcijos darbus ir, sukurdamas naują pastatų kokybę bei vertę, iš esmės juos pertvarkė – pakeitė paskirtį bei padidino.

Statinių eksploatacijos metu administracinio–buitinio pastato sienose atsirado įtrūkimų ir kiaurinių plyšių, taip pat pastebėta neįprastai stipri vibracija patalpų viduje. Dėl to 2008 m. kovo 3–15 d. ieškovo užsakymu statybų ekspertas V. E. atliko šio statinio dalies techninę ekspertizę. 2008 m. kovo 15 d. surašytame statinio dalies ekspertizės akte ekspertas konstatavo paslėptus atsakovo UAB „ARDS“ užsakymu atliktų administracinio–buitinio pastato statybos–rekonstrukcijos darbų defektus. Ekspertas padarė išvadą, kad dėl išvardytų defektų viso statinio konstrukcija yra nestabili, todėl statinys negali būti toliau naudojamas be sustiprinimo ar rekonstrukcijos.

Teigdamas, kad šiuo atveju pastatų pardavėjas buvo ankstesnis lizingo gavėjas – atsakovas UAB „ARDS“, sukūręs naują pastatų kokybę ir vertę, ieškovas tvirtino, kad turi prieš atsakovą visas netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo teises (CK 6.573 straipsnio 1 dalis, 6.317 straipsnio 1, 2 dalys, 6.327, 6.333 straipsniai).

Ieškovo nuomone, atsakovas UAB „ARDS“ pažeidė CK 6.333 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes perleidžiami pastatai neatitiko 2006 m. rugsėjo 25 d. sutarties Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ 4.1 punkto, kuriame UAB „ARDS“ patvirtino, kad pastatai yra tinkami naudoti pagal paskirtį, normaliai susidėvėję. Ekspertas nustatė paslėptus trūkumus, lemiančius esminį statinio defektą – mechaninio atsparumo ir pastovumo pažeidimą (Statybos įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, aplinkos ministro 2005 m. rugsėjo 21 d. įsakymu Nr. D1-455 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.01.01(1):2005 Esminis statinio reikalavimas „Mechaninis atsparumas ir pastovumas“, aplinkos ministro 2003 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 233 patvirtintas statybos techninis reglamentas STR 2.05.04:2003 „Poveikiai ir apkrovos“). Ieškovo tvirtinimu, jo įgytas pastatas iš esmės neatitinka jam keliamų bendrųjų kokybės reikalavimų (CK 6.327 straipsnio 1 dalis), nes dėl paslėptų trūkumų jis negali naudoti pastato pagal jo tiesioginę funkcinę paskirtį – vykdyti jame ūkinę–komercinę veiklą. Atsakovas UAB „ARDS“ netinkamai organizavo statinio projekto priežiūrą ir vykdė kitas Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje statytojui (užsakovui) nustatytas pareigas; pažeisdamas CK 6.689 straipsnį, netinkamai kontroliavo ir prižiūrėjo atliekamų darbų kokybę. Dėl to yra pagrindas konstatuoti UAB „ARDS“ veiksmų neteisėtumą (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Ieškovo teigimu, dėl paaiškėjusių pastato defektų jis turi atlikti jo rekonstrukciją–perstatymą. Tai pagal eksperto patvirtintą lokalinę sąmatą kainuos 1 523 290,47 Lt. Defektams pašalinti reikalinga suma ir statybų ekspertui už žalos nustatymą bei jos dydžio įvertinimą sumokėta 4990 Lt suma vertintina kaip ieškovo patirta žala (CK 6.249 straipsnis). Žalą ir atsakovų neteisėtus veiksmus sieja priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis). Atsakovo UAB „ARDS“ (užsakovo) kaltė nenustatinėtina, nes, vadovaujantis CK 6.256 straipsnio 4 dalimi, verslininko sutartinė civilinė atsakomybė yra griežta, o atsakovų AB „Montuotojas“ ir šios filialo – AB „Montuotojas“ gamybinės komercinės firmos Vilniuje (rangovų) kaltė preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis). Atsakovai atsakingi solidariai, nes jie visi bendrais veiksmais (veikdami kaip užsakovas ir rangovas) lėmė žalos ieškovui atsiradimą (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 17 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Įvertinęs į bylą pateiktus sandorius (2005 m. gruodžio 6 d. preliminariąją sutartį; 2006 m. vasario 28 d. panaudos sutartį; 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“), teismas nustatė, kad ieškovą ir atsakovą UAB „ARDS“ siejo pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, t. y. ieškovas, kaip pirkėjas, pageidavo pirkti ir nusipirko (o ne užsakė įrengti, rekonstruoti, pastatyti ir pan.) iš atsakovo UAB „ARDS“, kaip pradinio pardavėjo, nekilnojamuosius daiktus – pastatą–sandėlį ir administracinį–buitinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini), kuriuos atsakovas valdė pagal lizingo sutartį, sudarytą su lizingo davėju UAB „Hanza lizingas“. Tai konstatavęs, teismas nurodė, kad ieškovas gali reikšti atsakovui UAB „ARDS“ pretenzijas ir kelti jo sutartinės atsakomybės klausimą dėl netinkamos nekilnojamojo daikto kokybės, remdamasis savo kaip pirkėjo pažeistomis teisėmis ir atsakovo, kaip pardavėjo (o ne rangovo), neįvykdytomis pareigomis ir nesuteiktomis garantijomis (CK 6.305–6.349 straipsniai, 6.392–6.399 straipsniai, 6.567–6.574 straipsniai). Teismo nuomone, ieškovas nuo to momento, kai pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. LT011988-1 ir 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo aktą jam buvo perduoti nekilnojamieji daiktai, įgijo teisę, remdamasis CK 6.573 straipsnio 1 dalimi, pareikšti tiesiogiai atsakovui UAB „ARDS“ (kaip pardavėjui) visus reikalavimus (dėl turto kokybės ir komplektiškumo, perdavimo terminų ir kt.), atsiradusius iš lizingo dalyko pirkimo–pardavimo sutarties.

Pažymėjęs, kad pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalį, ir 6.339 straipsnyje nustatytą išimtį, taikomą reiškiant reikalavimus dėl nekilnojamojo daikto kokybės, pirkėjas, nusipirkęs kokybės reikalavimų neatitinkantį nekilnojamąjį daiktą, ir pardavėjui su pirkėju neaptarus jo trūkumų, turi teisę savo pasirinkimu pareikalauti: 1) kad būtų atitinkamai sumažinta pirkimo kaina; 2) kad pardavėjas neatlygintinai per protingą terminą pašalintų daikto trūkumus arba atlygintų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, jei trūkumus įmanoma pašalinti; 3) grąžinti sumokėtą kainą ir atsisakyti sutarties, kai netinkamos kokybės daikto pardavimas yra esminis sutarties pažeidimas, teismas nurodė, jos šis pirkėjo gynimosi būdų sąrašas yra baigtinis, jame nenustatyta pirkėjo galimybės reikalauti iš pardavėjo būsimų, numanomų išlaidų, kurias jis galbūt dėl daikto trūkumų ištaisymo patirs ateityje, atlyginimo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaip vienas iš pirkėjo pažeistų teisių gynimo būdų, įtvirtintų CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punkte, nurodytas pirkėjo realiai patirtų protingų išlaidų, susijusių su trūkumų ištaisymu, atlyginimas, bet ne pirkėjo numanomų, galbūt atsirasiančių ateityje išlaidų kompensavimas. Šias išvadas teismas taip pat grindė CK kitų teisės normų sistemine ir logine analize, visų pirma CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, kurioje kaip viena iš žalos rūšių nurodytos nukentėjusiojo realiai patirtos (turėtos) išlaidos, t. y. išlaidos, kurios jau yra realiai patirtos reikalavimo atlyginti žalą pareiškimo skolininkui momentu. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju ieškovas, reikalaudamas ne sumažinti pirkimo kainą, o priteisti išlaidas, susijusias su kokybės reikalavimų neatitinančio nekilnojamojo daikto trūkumų šalinimu ateityje, turėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad jis jau yra realiai patyręs šių išlaidų, kurias teismas (nustatęs visų keturių sąlygų, privalomų atsakovo sutartinei atsakomybei atsirasti, egzistavimą) vertintų jų dydžio atitikties protingumo reikalavimui aspektu ir spręstų priteisimo klausimą. Kadangi ieškovas neįrodinėjo ir neįrodė, kad realiai patyrė žalos, t. y. tiesioginių nuostolių, tai jis šiuo atveju neturi teisės į jų (kaip piniginės žalos išraiškos) atlyginimą. Nustatęs, kad ieškovas realiai neatliko pastato kokybės trūkumų pašalinimo, ir negalėdamas vertinti, ar ieškovas apskritai šiuos trūkumus būtų šalinęs bei realiai patyręs ieškovo pasamdyto eksperto apskaičiuotas 1 523 290,47 Lt išlaidas (žalą) šiems trūkumams pašalinti, teismas sprendė, kad ieškovui negali būti priteista ir 4990 Lt išlaidų, susijusių su trūkumų nustatymu bei numatomų patirti išlaidų dydžio šiems pašalinti įvertinimu. Pripažinęs ieškovą neįrodžiusiu žalos, kuri yra viena iš keturių privalomų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų (CK 6.245–6.249 straipsniai), fakto, teismas pažymėjo, kad netenka teisinės prasmės kitų trijų civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo neteisėtų veiksmų, kaltės ir priežastinio ryšio – egzistavimo įrodinėjimas ar paneigimas ir dėl šių trijų sąlygų plačiau nepasisakė.

Nustatęs, kad statybos rangos darbus, kuriuos atliko atsakovai AB „Montuotojas“ ir (ar) AB „Montuotojas“ gamybinė komercinė firma Vilniuje, užsakė ne ieškovas, o atsakovas UAB „ARDS“, teismas sprendė, kad ieškovo ir atsakovų AB „Montuotojas“ bei AB „Montuotojas“ gamybinės komercinės firmos Vilniuje nesieja sutartiniai statybos rangos santykiai, todėl ieškovas, nebūdamas statybos rangos sutarties šalis, t. y. užsakovas, negali kelti nurodytų atsakovų, kaip statybos rangovų, sutartinės civilinės atsakomybės ir nuostolių atlyginimo dėl neįvykdytos ar netinkamai įvykdytos statybos rangos sutarties klausimų. Be to, teismas nurodė, kad ieškovas 2006 m. rugsėjo 25 d. sutarties Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ ir 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo akto pagrindu įgijo ne tik teisę reikšti atsakovui UAB „ARDS“, kaip pardavėjui, reikalavimus, susijusius su daikto kokybe (CK 6.573 straipsnio 1 dalis), bet ir nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamuosius daiktus. Atkreipęs dėmesį į tai, kad, įsigijus daiktą nuosavybėn, naujajam savininkui pereina visi su šiuo daiktu susiję apribojimai (pvz., hipoteka, servitutas ir pan.), tačiau nepereina buvusio savininko asmeninės prievolinės teisės ir pareigos, kurias jis įgijo kaip asmuo, sudarydamas sutartis su trečiaisiais asmenimis, nepaisant to, jog tos sutartys buvo sudarytos turint tikslą pagaminti, pastatyti, pakeisti, pagerinti ar atlikti kitokius veiksmus perleidžiamame daikte ar su juo (pavyzdžiui, naujajam savininkui nepereis buvusio savininko teisės ir pareigos kaip užsakovo pagal statybos rangos sutartį, valymo paslaugų teikimo sutartį, techninės priežiūros teikimo sutartį ir pan.), teismas sprendė, kad, nepaisant to, jog atsakovas UAB „ARDS“, kaip užsakovas, užsakė, kad rangovai AB „Montuotojas“ ir AB „Montuotojas“ gamybinė komercinė firma Vilniuje atliktų ieškovui perleistuose pastatuose tam tikrus rangos darbus, ieškovas, kaip naujasis savininkas, neįgijo teisės reikšti atsakovams AB „Montuotojas“ ir AB „Montuotojas“ gamybinės komercinės firmos Vilniuje pretenzijų dėl jų atliktų statybos rangos darbų ar šių darbų rezultato kokybės. Dėl to teismas ieškinį, pareikštą šiems atsakovams kaip rangovams, atmetė kaip nepagrįstą (CPK 12, 178 straipsniai).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo UAB „Detalita“ apeliacinį skundą, 2011 m. vasario 23 d. sprendimu Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 17 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį iš dalies tenkino: priteisė ieškovui UAB „Detalita“ iš atsakovo UAB „ARDS“ 281 794,11 Lt nuostolių atlyginimo, 4990 Lt žalos nustatymo išlaidoms atlyginti, iš viso – 286 784,11 Lt nuostolių atlyginimo, taip pat 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2008 m. balandžio 28 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas, pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ bei 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo aktą perėmęs lizingo gavėjo UAB „ARDS“ teises ir pareigas pagal lizingo sutartį bei lizingo dalyką (pastatą–sandėlį ir administracinį–buitinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini)), įgijo nuosavybės teisę į šiuos pastatus.

Teisėjų kolegija nustatė, kad 2004 m. kovo 31 d.–2006 m. spalio 11 d. laikotarpiu ginčo pastatų savininkas buvo UAB „Hansa lizingas“, o atsakovas UAB „ARDS“ nuomojosi šiuos pastatus, t. y. juos valdė ir naudojo. Nurodytu laikotarpiu atsakovo UAB „ARDS“, kaip statytojo, užsakymu buvo atlikta pastatų rekonstrukcija su išplėtimu. Teisėjų kolegijos nuomone, tai patvirtina 2005 m. kovo 30 d. statybos leidimas ir statinių pripažinimo tinkamais naudoti aktas, kuriuose statytojais nurodyti UAB „ARDS“, UAB „Hansa lizingas“. Statybos rangos sutartis sudarė ir už atliktus darbus atsiskaitė užsakovas. Tai nustačiusi, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas UAB „ARDS“, valdydamas ir naudodamasis statiniais pagal su UAB „Hansa lizingas“ sudarytą lizingo (finansinės nuomos) sutartį, būdamas statytojas ir statybos darbų užsakovas, investavo lėšų į ginčo pastatų rekonstrukcijos–statybos darbus ir, sukurdamas naują pastatų kokybę bei vertę, iš esmės juos pertvarkė – pakeitė paskirtį ir padidino rekonstravimo būdu. Kadangi pastatus šiuo atveju perleido ankstesnis lizingo gavėjas – atsakovas UAB „ARDS“, sukūręs naują rekonstruotų pastatų kokybę ir vertę, tai, teisėjų kolegijos nuomone, ieškovas turi visas netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo teises atsakovui UAB „ARDS“ (CK 6.573 straipsnio 1 dalis, 6.317 straipsnio 1 dalis, 6.327, 6.333 straipsniai).

Įvertinusi statybų eksperto V. Elenbergo, atlikusio ieškovo iš atsakovo UAB „ARDS“ įsigyto administracinio–buitinio pastato techninės būklės įvertinimą, 2008 m. kovo 15 d. surašyto ekspertizės akto išvadas (nustatyti paslėpti statinio trūkumai, dėl kurių yra griūties grėsmė, ieškovas negali naudoti įsigyto administracinio–buitinio pastato pagal jo tiesioginę funkcinę paskirtį), teisėjų kolegija padarė išvadą, kad atsakovo UAB „ARDS“ pagal teisių ir pareigų perleidimo sutartį perleistas ieškovui administracinis–buitinis pastatas iš esmės neatitinka jam keliamų bendrųjų kokybės reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, statybų eksperto V. Elenbergo ekspertizės akte nurodytas pastato techninės būklės įvertinimas ir įstatyme (CK 6.317 straipsnio 1 dalyje) įtvirtinta pardavėjo pareiga pagal sutartį patvirtinti perleidžiamo daikto kokybę sudaro teisinį pagrindą pripažinti atsakovo UAB „ARDS“ veiksmus neteisėtais. Atsakovas UAB „ARDS“, būdamas pastato statybos–rekonstravimo darbų užsakovas, nevykdė (netinkamai vykdė) pareigą organizuoti statinio projekto vykdymo priežiūrą ir kitas Statybos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje statytojui (užsakovui) nustatytas pareigas bei netinkamai įgyvendino (neįgyvendino) užsakovui CK suteikiamas teises kontroliuoti ir prižiūrėti atliekamų statybos darbų eigą ir kokybę, rangovo tiekiamų medžiagų kokybę ir pan. (CK 6.689 straipsnis). Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį įstatyme nustatytų pareigų nevykdymas ar veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas sudaro pagrindą konstatuoti atsakovo UAB „ARDS“ neteisėtų veiksmų buvimą ir pripažinti, kad egzistuoja viena iš keturių privalomų civilinei atsakomybei kilti sąlygų – neteisėti atsakovo veiksmai.

Teisėjų kolegija pripažino pirmosios instancijos teismą teisingai kvalifikavusiu ieškovą UAB „Detalita“ ir atsakovą UAB „ARDS“ siejančius sutartinius santykius pirkimo–pardavimo santykiais, tačiau sprendė, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į CK įtvirtintų pirkimo–pardavimo sutarčių ir civilinės teisinės atsakomybės bendrųjų normų sisteminį, loginį bei nuoseklų aiškinimą, todėl padarė nepagrįstas ir neteisėtas išvadas. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nepateikta įrodymų, jog atsakovas UAB „ARDS“ kaip užsakovas būtų pareiškęs pretenzijų ar reikalavimų ginčo pastatų statybos, rekonstrukcijos rangovams dėl atliktų darbų trūkumų, teisėjų kolegija nurodė, kad taip atsakovas UAB „ARDS“ prisiėmė atsakomybę dėl parduodamų pastatų kokybės.

Spręsdama dėl atsakovų AB „Montuotojas“ ir AB „Montuotojas“ gamybinės komercinės firmos Vilniuje civilinės atsakomybės, teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas UAB „Detalita“ neįrodė, jog šie atsakovai atliko ginčo administracinio–buitinio pastato statybos, rekonstrukcijos darbus. Dėl to teisėjų kolegija atmetė kaip nepagrįstus apeliacinį skundą padavusio ieškovo argumentus dėl atsakovų UAB „Montuotojas“ ir AB „Montuotojas“ gamybinės komercinės firmos Vilniuje civilinės atsakomybės.

Teisėjų kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neįrodė žalos padarymo fakto, nurodydama, jog teismas nepagrįstai ginčo atveju netaikė CK 6.249 straipsnio, neatsižvelgė į šalis siejančių pirkimo–pardavimo sutartinių santykių esmę bei nukentėjusios šalies (ieškovo) padėtį ir pažeistus interesus. Pažymėjusi, kad žala – tai nukentėjusio asmens turtinio ar kitokio intereso pažeidimas, o jo realiai patirtos išlaidos, tiksliai apskaičiuoti kaštai, negautos pajamos yra tik būdai patirtos žalos dydžiui nustatyti, teisėjų kolegija nurodė, jog bylose dėl nuostolių atlyginimo pirmiausia spręstinas klausimas, ar nukentėjęs asmuo apskritai patyrė žalos, t. y. ar buvo pažeistas jo turtinis ar kitoks interesas, ir tik tada spręstina dėl nuostolių atlyginimo dydžio. Konstatavusi, kad ieškovas, sudaręs sutartį ir įsigijęs netinkamos kokybės, pagal tiesioginę funkcinę paskirtį negalimą naudoti administracinį–buitinį pastatą, neginčijamai atsidūrė blogesnėje padėtyje, nei būtų atsidūręs tuo atveju, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta tinkamai, t. y. perduotas pastatas būtų tinkamos kokybės, teisėjų kolegija sprendė, jog buvo pažeistas ieškovo lūkesčių interesas, vadinasi, žalos patirta.

Spręsdama dėl nuostolių patirtai žalai atlyginti dydžio, teisėjų kolegija nurodė, kad pagal ekspertizės akte eksperto nustatytus administracinio–buitinio pastato trūkumus, akivaizdu, jog jie iš esmės susiję su laikančiosios konstrukcijos nebuvimu bei pirmojo aukšto perdangą sudarančios statybinės medžiagos netinkamumu. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, su šių trūkumų ištaisymu (iš esmės tai yra pastato perstatymas iš naujo) susiję būsimi, konkretiems darbams atlikti reikalingi ieškovo kaštai atitinka jo prašomą priteisti žalos dydį. Atsižvelgdama į tai, kad atsakovas UAB „ARDS“ netinkamai įvykdė šalių sudarytą sutartį ir dėl to ieškovas patyrė žalos – negavo tinkamos kokybės pastato, kurį pagrįstai tikėjosi gauti, teisėjų kolegija darė išvadą, jog privalo būti atlyginama tokio dydžio žala, kuri leistų ieškovui atsidurti tokioje padėtyje, lyg atsakovo UAB „ARDS“ prievolė būtų įvykdyta tinkamai. Be to, CK neįtvirtinta nuostatos, įpareigojančios nukentėjusiąją šalį pirma atlikti pastato ar patalpų remontą, o tik po to kreiptis į žalą padariusį asmenį dėl nuostolių atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks reikalavimas nebūtų protingas. Atsižvelgdama į tai ir, be to, remdamasi kasacinio teismo praktikoje pripažįstama galimybe prisiteisti ir nukentėjusios šalies išlaidas bei kaštus, kurie dar turi būti jos patirti, siekiant atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji turėjo teisėtą lūkestį būti, teisėjų kolegija konstatavo ieškovo teisę reikalauti nuostolių, taip pat išlaidų, susijusių su trūkumų nustatymu ir numatomų patirti išlaidų dydžio jiems pašalinti įvertinimu, atlyginimo.

Pateiktus į bylą dokumentus (2008 m. kovo 15 d. statinio dalies ekspertizės aktą, 2008 m. spalio 21 d. atliekamos statinio priežiūros patikrinimo aktą, administracinį pastatą apžiūrėjusios komisijos 2008 m. spalio 29 d. ir 2008 m. lapkričio 5 d. susirinkimų protokolus) teisėjų kolegija įvertino kaip patvirtinančius administracinio–buitinio pastato esminius kokybės trūkumus, kartu sprendė, kad nurodytų dokumentų duomenų apie pastato esminius trūkumus nepaneigia pateiktas į bylą antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo 2010 m. balandžio 12 d. protokolas, nes statinio trūkumams nustatyti reikalingos specialiosios žinios. Atsakovai atsisakė apeliacinės instancijos teismo pasiūlytos skirti teismo ekspertizės. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pripažino ieškovą įrodžiusiu ginčo administracinio–buitinio pastato esminius kokybės trūkumus. Konstatavusi, kad šie trūkumai buvo paslėpti ir pirkėjas UAB „Detalita“ neturėjo specialiųjų žinių šiems nustatyti, teisėjų kolegija sprendė, jog pardavėjo UAB „ARDS“ ir pirkėjo UAB „Detalita“ 2005 m. gruodžio 6 d. preliminariosios sutarties dėl teisių ir įsipareigojimų perleidimo 5.1.3 punktas (kuriame nurodyta, kad pirkėjas prieš šios sutarties pasirašymą išsamiai susipažino su iki sutarties pasirašymo pastatuose atliktais darbais, taip pat visa statybos darbų technine dokumentacija ir patvirtino, jog atlikti darbai jam yra visiškai priimtini, jų kokybė tinka) neatleidžia pardavėjo UAB „ARDS“ nuo civilinės atsakomybės dėl parduodamo daikto kokybės ir prievolės atlyginti pirkėjui UAB „Detalita“ nuostolius dėl parduoto administracinio–buitinio pastato kokybės esminių trūkumų (CK 1.5, 6.245, 6.333 straipsniai).

Pagal ieškovo į bylą pateiktus ir apeliacinės instancijos teismo priimtus įrodymus (statybos leidimą, sutartis, atliktų darbų aktus, PVM sąskaitas-faktūras, mokėjimo dokumentus) ir nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatavo atsakovo UAB „ARDS“ prievolę atlyginti ieškovui UAB „Detalita“ 281 794,11 Lt nuostolių (71 818,78 Lt pastato stogo ir tarpaukštinių perdangų konstrukcijų laikino sustiprinimo siekiant išvengti pastato griūties išlaidų, 36 300 Lt pastato rekonstrukcijos techninio projekto rengimo išlaidų; 800 Lt pastato rekonstrukcijos techninės priežiūros išlaidų; 12 254,66 Lt pastato vėdinimo ir kondicionavimo sistemų rekonstrukcijos išlaidų; 156 060,67 Lt pastato rekonstrukcijos išlaidų; 4560 Lt pastato techninės priežiūros išlaidų), kurių patyrė ieškovas šalindamas administracinio–buitinio pastato statybos defektus, ir 4990 Lt išlaidų nuostolių dydžiui nustatyti (CK 6.1–6.4, 6.245–6.251, 6.333 straipsniai), taip pat prievolę mokėti ieškovui 6 procentų dydžio procesines palūkanas (CK 6.37, 6.210 straipsniai).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas UAB „ARDS“ prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas, pagal 2006 m. rugsėjo 25 d. sutartį Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ perėmęs visas ankstesnio lizingo gavėjo UAB „ARDS“ teises ir pareigas pagal lizingo (finansinės nuomos) sutartį, įgijo nuosavybės teises į ginčo pastatą–sandėlį ir administracinį–buitinį pastatą. Kasatoriaus teigimu, jis šiuos pastatus valdė ir jais naudojosi, tačiau nebuvo jų savininkas. Jo, kaip statytojo, užsakymu buvo atlikta pastatų rekonstrukcija su išplėtimu (investuotos kasatoriaus lėšos; pastatai, sukuriant naują jų kokybę ir vertę, iš esmės pertvarkyti – pakeista pastatų paskirtis ir jie padidinti), tačiau ir dėl šių aplinkybių kasatoriui neperėjo nuosavybė teisė į ginčo pastatus. Pastatai buvo UAB „Hansa lizingas“ nuosavybė. Nurodyta teismo išvada lėmė netinkamą CK 6.573 straipsnio 1 dalies nuostatos aiškinimą ir taikymą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino UAB „ARDS“ su lizingo dalyko pardavėju. Lizingo gavėjo teisės ir pareigos pagal lizingo sutartį ir lizingo sutarties dalyko nuosavybės teisės – netapačios sąvokos. Kadangi jis nėra lizingo sutarties dalyko (pastatų) pardavėjas, tai, kasatoriaus teigimu, jo teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį įgijėjas (naujas lizingo gavėjas) – ieškovas UAB „Detalita“ – negali reikšti jam reikalavimų CK 6.573 straipsnio 1 dalies pagrindu. Kartu jis (kasatorius) nėra atsakingas ieškovui ir pagal kitas apeliacinės instancijos teismo taikytas teisės normas – CK 6.317, 6.327 6.333 straipsnius. Kadangi prievolę atsakyti pirkėjui turi daikto savininkas, o kasatorius, minėta, nebuvo ginčo pastatų savininkas, tai negali būti ir neteisėtų kasatoriaus veiksmų, kaip vienos iš privalomų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nes ši kildinama iš daikto pardavėjo pareigų. Dėl to negali būti vertinami kaip pagrįsti apeliacinės instancijos teismo sprendimo argumentai, kad ieškovas gali reikšti pretenzijas kasatoriui UAB „ARDS“ ir kelti jo sutarinės civilinės atsakomybės klausimą dėl netinkamos nekilnojamojo daikto kokybės, remdamasis savo kaip pirkėjo pažeistomis teisėmis ir atsakovo, kaip pardavėjo, neįvykdytomis pareigomis bei nesuteiktomis garantijomis (CK 6.317–6.343 straipsniai).

2. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio. Kasatoriaus nuomone, byloje pakanka duomenų CK 6.253 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos pagrindui (veiksmams, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai) konstatuoti. Apeliacinės instancijos teismo nustatytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad ieškovas UAB „Detalita“, pasibaigus statybos rangos darbams (kuriais, be kita ko, visiškai nesidomėjo), perėmęs pastatus ir jais naudodamasis pagal panaudos sutartį, vėliau – perėmęs visas lizingo gavėjo teises ir pareigas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo ir galėjo imtis priemonių administracinio–buitinio pastato statybos rangos darbų trūkumams nustatyti ir nuostoliams išvengti (atsisakyti sudaryti sutartį dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį perleidimo, reikalauti sumažinti šios sutarties kainą ar kt.). Be to, kasatoriaus teigimu, tiek 2005 m. gruodžio 6 d. preliminariosios sutarties 5.1.3 punkte, tiek kituose po šios sutarties sudarymo pasirašytuose susitarimuose ir dokumentuose (2006 m. rugsėjo 25 d. sutarties Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ 3.6 punkte; 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo akte) ieškovas patvirtino, kad išsamiai susipažino su pastatuose atliktais statybos darbais, taip pat visa statybos darbų technine dokumentacija, ir nustatė, jog atlikti darbai jam yra visiškai priimtini, pretenzijų dėl įsigyjamo turto (įskaitant ginčo objektą) būklės jis neturi ir ateityje neturės.

3. Ieškovas, pateikdamas apeliacinės instancijos teismui 2011 m. sausio 24 d. prašymą pridėti papildomus įrodymus ir patikslinti ieškinio sumą, kuriuo prašė priteisti solidariai iš atsakovų ne 1 523 290,47 Lt (pradiniame ieškinyje nurodytą sumą), o 281 950,66 Lt nuostolių atlyginimo, pakeitė ieškinio dalyką apeliaciniame procese. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą ieškovo teisė keisti ieškinio dalyką arba pagrindą gali būti įgyvendinama tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Apeliacinės instancijos teismas, tenkindamas nurodytą ieškovo prašymą, pažeidė proceso teisės normas – CPK 141 straipsnio 1 dalį, 320, 323 straipsnius. Kartu buvo pažeistos bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančios proceso teisės normos – CPK 93 straipsnio 2 dalis, nes apeliacinės instancijos teismas, apskųstame sprendime priteisdamas iš kasatoriaus 7472 Lt žyminio mokesčio, 8000 Lt advokato pagalbos, 156,55 Lt procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo bei 4990 Lt nuostolių dydžio nustatymo išlaidoms atlyginti ieškovui UAB „Detalita“, 1128 Lt procesinių dokumentų įteikimo viešo paskelbimo būdu pirmosios instancijos teisme išlaidų atlyginimo atsakovui AB „Montuotojas“ gamybinei komercinei firmai Vilniuje ir 95,25 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimo valstybei, priteisė bylinėjimo išlaidas visa apimtimi, kai pagal CPK 93 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą nurodytos išlaidos turėjo būti paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų ieškovo reikalavimų daliai.

4. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes savo išvadų nepagrindė išsamiu byloje esančių duomenų ištyrimu ir analize.

Pareiškime dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo atsakovai AB „Montuotojas“ ir AB „Montuotojas“ gamybinė komercinė firma Vilniuje pritaria kasacinio skundo argumentams bei reikalavimui panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas UAB „Detalita“ prašo skundą atmesti, apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, nurodo šiuos nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Apeliacinės instancijos teismo sprendime teisingai pažymėta, kad nuo 2004 m. kovo 31 d. iki 2006 m. spalio 11 d. ginčo pastatų savininkas buvo UAB „Hansa lizingas“, o kasatorius šį laikotarpį juos tik valdė ir naudojo. Lizingo sutarties dalyko, valdyto ir naudoto pagal lizingo sutartį, esminio pertvarkymo ir pagerinimo kasatoriaus užsakymu bei lėšomis aplinkybė nustatyta abiejų instancijų teismų ir byloje neginčyta nė vienos iš šalių. Ieškovo nuomone, su CK 6.573 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta galimybe lizingo gavėjui reikšti pretenzijas dėl daikto kokybės tiesiogiai pardavėjui įstatymų leidėjas sieja tikslą lizingo gavėjo pretenzijas nukreipti asmeniui, kuris, priešingai nei lizingo davėjas (nes yra tik daikto įsigijimo finansuotojas, o ne jo kūrėjas, gamintojas ar statytojas), iki lizingo dalyko perleidimo turėjo visas galimybes įvertinti ir kontroliuoti daikto kokybę. Administracinis pastatas, kurio kokybės trūkumai buvo nustatyti praėjus tam tikram laikui po jo įsigijimo, nuosavybės teise formaliai priklausė lizingo bendrovei, tačiau nuo 2004 m. kovo 29 d. lizingo (finansinės nuomos) sutarties Nr. LT011988 pasirašymo šį pastatą valdė kasatorius, kuris 2005 m. kovo 30 d. statybos leidimo pagrindu rekonstravo pastatą, jį išplėsdamas. Taigi būtent kasatoriaus atliktais veiksmais (jis to ir neginčija) iš esmės buvo sukurta nauja pastatų kokybė, kurios tinkamumą galėjo patvirtinti tik jis pats, o ne UAB „Hansa lizingas“. Apeliacinės instancijos teismas teisingai nurodė, kad šiuo atveju pastatų perleidėjas yra ankstesnis lizingo gavėjas – kasatorius, kuris, rekonstruodamas pastatus, sukūrė naują jų kokybę ir vertę, todėl ieškovas jam turi visas netinkamos kokybės daiktą įsigijusio pirkėjo teises. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo šalių ginčui taikė CK 6.317, 6.327, 6.333 straipsnius.

2. Šalis sieją santykiai bei teismų konstatuotos bylos aplinkybės pagrindžia nuoseklų ir aiškiai išreikštą šalių siekį perleisti ieškovui lizingo sutarties dalyką, o ne vien teises ir pareigas pagal lizingo sutartį. Ieškovo teigimu, jeigu jis būtų turėjęs tik tikslą perimti teises ir pareigas pagal lizingo sutartį, ši būtų buvus vykdoma tokia pačia tvarka, kuria sutartį vykdė atsakovas, tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovas visą išperkamąją lizingo sumą, taip pat kompensaciją kasatoriui (visą jo sumokėtų lizingo įmokų sumą) sumokėjo lizingo davėjui ir kasatoriui iš karto po 2006 m. rugsėjo 25 d. sutarties Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ sudarymo ir 2006 m. spalio 17 d. įregistravo savo nuosavybės teisę į pastatus. 2005 m. gruodžio 6 d. preliminariosios sutarties ir 2006 m. rugsėjo 25 d. sutarties Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ sudarymo tikslas ir esmė buvo perleisti pastatus ieškovo nuosavybėn, ir tik dėl to, kad pastatus kasatorius valdė lizingo sutarties pagrindu, jų pirkimo–pardavimo sutartis buvo įforminta kaip teisių ir pareigų perleidimo sutartis. Kadangi būtent kasatorius, o ne UAB „Hansa lizingas“ sukūrė naują ginčo pastatų vertę ir kokybę, kuri, statybų eksperto V. E. ekspertizės akto duomenimis, neatitinka bendrųjų kokybės reikalavimų, tai apeliacinės instancijos teismo pagrįstai spręsta, kad atsakomybė už daikto kokybę šiuo atveju tenka kasatoriui.

3. Ieškovo teigimu, jis, kaip neprofesionalus asmuo, neatliko ir negalėjo atlikti jokių veiksmų, dėl kurių galėtų būti pripažįstamas kaltu ir dėl kurių jam būtų atsiradę ar padidėję nuostoliai. Dėl to negalima sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl nepagrįsto CK 6.253 straipsnio 5 dalies netaikymo. Be to, kasatoriui nurodant, kad preliminariosios sutarties sudarymo dieną visi statybos darbai pastate, kurio netinkama kokybe remiasi ieškovas, jau buvo atlikti, nesuprantama, kaip ieškovas galėjo kontroliuoti atliekamų rekonstrukcijos darbų kokybę.

4. CPK 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kelios savarankiškos procesinės teisės: ieškinio pagrindo arba dalyko pakeitimas ir reikalavimų padidinimas arba sumažinimas. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad, sumažinant ar padidinat ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio elementų apimtis, tačiau ieškinio elementai nepakinta. Reikalavimams didinti ar mažinti imperatyviosios CPK 141 straipsnio 1 dalies nuostatos netaikytinos. Ieškovo teigimu, šiuo atveju jis tik nagrinėjant bylą apeliacine tvarka iš esmės baigė administracinio pastato rekonstrukcijos darbus ir galėjo realiai įvertinti patirtas išlaidas. Atsižvelgiant į šias, ir buvo sumažinta ieškinio reikalavimo apimtis. Ieškinio dalykas – reikalavimas atlyginti ieškovo patirtus nuostolius – liko nepakitęs. Dėl to nėra pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais dėl CPK 93 straipsnio 2 dalies, 141 straipsnio 1 dalies, 320, 323 straipsnių pažeidimo.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas nenustatinėja iš naujo bylos faktų – yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių.

Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi nurodyta CPK nuostata, pagal atsakovo kasaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus šioje nutartyje pasisako, ar šią bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo, šiems taikytinų materialiosios teisės normų, taip pat sutartinės civilinės atsakomybės kasatoriui taikymo, nepadarė kasatoriaus įvardijamų teisės pažeidimų, galėjusių turėti įtakos neteisėto sprendimo byloje priėmimui. Kasaciniame skunde, be to, teigiama dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio dalyko arba jo pagrindo pakeitimą, taip pat bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimo, lėmusio neteisingą bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymą. Šiuo teisės klausimu teisėjų kolegija taip pat pasisako.

Dėl ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir taikytinų teisės normų

Lizingo sandorio esmė yra ta, kad lizingo davėjas, kaip finansuotojas, savo lėšomis nuosavybės teise įgyja (savo arba lizingo gavėjo pasirinkimu) iš tam tikro pardavėjo lizingo dalyką, kuris perduodamas (bus perduotas) valdyti ir naudotis lizingo gavėjui pagal lizingo sutartį. Šios sutarties pagrindu atsiranda lizingo davėjo ir lizingo gavėjo sutartiniai lizingo (finansinės nuomos) teisiniai santykiai, reglamentuojami CK XXX skyriaus nuostatų, tarp jų – pardavėjo atsakomybę įtvirtinančių CK 6.573 straipsnio normų. Šio straipsnio 1 dalies nuostatoje, kad lizingo gavėjas turi teisę pareikšti tiesiogiai pardavėjui visus reikalavimus, atsirandančius iš lizingo dalyko pirkimo–pardavimo sutarties, įskaitant turto kokybę, nurodomas pardavėjas yra asmuo, iš kurio lizingo dalyką, perduotiną naudotis lizingo gavėjui pagal lizingo sutartį, pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu įgyja lizingo davėjas.

Nagrinėjamos bylos duomenimis, aptariamų teisės normų reglamentuojami sutartiniai lizingo (finansinės nuomos) teisiniai santykiai siejo lizingo davėją UAB „Hansa lizingas“ ir lizingo gavėją kasatorių UAB „ARDS“. VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2004 m. balandžio 20 d. pažymėjimo apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre duomenimis, lizingo davėjas UAB „Hansa lizingas“ įgijo pagal 2004 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-3312 iš tam tikro pardavėjo lizingo dalyką (762,41 kv. m bendro ploto gamybinį pastatą ir 213,19 kv. m bendro ploto dirbtuves su kavinės patalpomis, pažymėtomis žymomis nuo 2-1 iki 2-6, esančius (duomenys neskelbtini)), kurį, vykdydamas 2004 m. kovo 29 d. lizingo sutartį Nr. LT011988 (toliau – Lizingo sutartis) perdavė valdyti ir naudoti lizingo gavėjui kasatoriui UAB „ARDS“.

Pagal šioje byloje pareikštą ieškinį nagrinėjamas šalių – ieškovo UAB „Detalita“ ir atsakovo (kasatoriaus) UAB „ARDS“ – ginčas yra kilęs iš ieškovo, kasatoriaus ir UAB „Hansa lizingas“ 2006 m. rugsėjo 25 d. sudarytos sutarties Nr. LT011988-1 „Dėl teisių ir pareigų pagal lizingo sutartį LT011988 perleidimo“ (toliau – Perleidimo sutartis).

Kasaciniame skunde ginčijama apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ieškovas gali reikšti pretenzijas kasatoriui ir kelti jo sutartinės civilinės atsakomybės klausimą dėl netinkamos lizingo dalyku buvusio nekilnojamojo daikto – administracinio–buitinio pastato – kokybės, remdamasis savo kaip pirkėjo pažeistomis teisėmis ir kasatoriaus, kaip pardavėjo, neįvykdytomis pareigomis bei nesuteiktomis garantijomis (CK 6.317–6.343 straipsniai). Kasatoriaus teigimu, jis, nebūdamas lizingo dalyko – administracinio–buitinio pastato – savininkas (juo buvo lizingo davėjas UAB „Hansa lizingas“), nebuvo ir šio daikto pardavėjas, kuriam ieškovas, kaip naujasis lizingo gavėjas, Perleidimo sutartimi perėmęs visas kasatoriaus (buvusio lizingo gavėjo) teises ir pareigas pagal Lizingo sutartį, turėjo teisę reikšti reikalavimus CK 6.573 straipsnio 1 dalies pagrindu, kartu – visas bendrąsias pirkėjo teises, tarp jų ir nustatytas CK 6.317, 6.333, 6.334 straipsniuose – kai nupirktas daiktas neatitinka kokybės reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sutarties šalims nesutariant dėl tam tikrų jų sudarytos sutarties sąlygų, teismas, spręsdamas šalių ginčą dėl tokių sutarties sąlygų vykdymo ar jų neįvykdymo (netinkamo įvykdymo) teisinių padarinių, aiškina jas vadovaudamasis CK 6.193 straipsnyje nustatytomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, taip pat remdamasis CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Aiškinant sutartį, pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai (CK 6.193 straipsnio 1 dalis), derinant šį subjektyvų sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize. Kai šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir kai neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvų (šalių tikrųjų ketinimų) sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teiktinas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje „UAB „Pristis“ v. UAB „Optometrijos centras“, bylos Nr. 3K-3-290/2007).

Remdamasi CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis bei pirmiau aptarta kasacinio teismo praktika dėl jų taikymo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal bylos duomenis, susijusius su: 1) šalių veiksmais iki Perleidimo sutarties sudarymo: lizingo davėjo sutikimo atlikti jam nuosavybės teise priklausančiose ir kasatoriaus lizingo sutarties pagrindu naudojamose ginčo patalpose (762,41 kv. m bendro ploto gamybiniame pastate ir 213,19 kv. m bendro ploto dirbtuvėse su kavinės patalpomis, pažymėtomis žymomis nuo 2-1 iki 2-6) rekonstrukcijos ir šio turto išplėtimo darbus gavimu; projektavimo darbų ir statybos rangos sutarčių sudarymu; 2005 m. kovo 30 d. statybos leidimo rekonstrukcijos su išplėtimu darbams ginčo patalpose atlikti gavimu; 2005 m. gruodžio 6 d. preliminariosios sutarties sudarymu ir jos turiniu (sutarties 1.1 punkte šalys susitarė ateityje sudaryti sutartį dėl teisių perleidimo bei įsipareigojimų (skolos) perkėlimo pagal kasatoriaus UAB „ARDS“ ir lizingo davėjo UAB „Hansa lizingas“ 2004 m. kovo 29 d. lizingo sutartį Nr. LT011988, be kita ko, su sąlygomis, kad kasatorius (pardavėjas) iki teisių perleidimo atliks pastatuose šalių aptartus statybos rangos darbus, o ieškovas (pirkėjas) – sumokės kasatoriui už šį teisių perleidimą bei įsipareigojimų (skolos) perkėlimą mokestį (kompensaciją)); 2006 m. rugpjūčio 2 d. statinių – 1537,41 kv. m bendro ploto gamybinio (sandėlio) pastato su 687,48 kv. m bendro ploto administraciniu–buitiniu pastatu – pripažinimo tinkamais naudoti akto Nr. (101)11.4-1619 išdavimu; 2) 2006 m. rugsėjo 25 d. Perleidimo sutarties sudarymu ir jos turiniu (sutarties 3.2.1, 3.5, 3.5.1 punktuose ieškovas įsipareigojo sumokėti kasatoriui 2 763 501,38 Lt kompensaciją už apmokėtą turto vertę (t. y. visą jo sumokėtų lizingo dalyko įmokų sumą), taip pat dalį palūkanų pagal lizingo sutarties įmokų grafiką bei visą likusią išperkamąją lizingo sumą); 3) šalių elgesiu po Perleidimo sutarties sudarymo: lizingo dalyko – sandėlio ir administracinio–buitinio pastato, esančių (duomenys neskelbtini), ieškovui perdavimu 2006 m. rugsėjo 25 d. turto priėmimo–perdavimo aktu; nuosavybės teisių į šiuos pastatus ieškovui perdavimu 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo aktu, pažymint, kad jis visiškai atsiskaitė su lizingo davėju pagal 2004 m. kovo 29 d. lizingo sutartį, 2004 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį, 2006 m. rugsėjo 25 d. Perleidimo sutartį; ieškovo nuosavybės teisės į ginčo pastatus 2006 m. spalio 17 d. įregistravimu, yra pagrindas pripažinti, kad tikrieji ieškovo UAB „Detalita“ ketinimai, sudarant Perleidimo sutartį, buvo įsigyti kasatoriaus rekonstruotą lizingo dalyką (ginčo nekilnojamuosius daiktus – sandėlį ir administracinį–buitinį pastatus) nuosavybėn, o ne naudoti juos ūkinėje veikloje pagal Lizingo sutartį.

Sutarties šalys, turėdamos teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas, turi teisę susitarti ir dėl teisių įsigyti daiktą nuosavybėn pirkimo–pardavimo. Ginčo Perleidimo sutarties turinys teikia pagrindą išvadai, kad ja buvo įformintas ne tik kasatoriaus (buvusio lizingo gavėjo) teisių ir pareigų pagal Lizingo sutartį ieškovui (kaip naujam lizingo gavėjui) perleidimas, bet ir ieškovo bei kasatoriaus susitarimas dėl teisės įsigyti pastatus, kurių patalpose kasatorius atliko statybos (rekonstrukcijos su išplėtimu) darbus, t. y. iš esmės naujos vertės ir kokybės lizingo dalyką, nei tas, kuris buvo nupirktas lizingo davėjo iš tam tikro jo pardavėjo, nuosavybėn pirkimo–pardavimo.

Taigi nagrinėjamoje byloje lizingo davėjas UAB „Hansa lizingas“ yra ginčo pastatų (lizingo dalyko) įsigijimo pagal 2004 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2-3312 finansuotojas ir kartu (iki bus įvykdyta Lizingo sutartis) šių pastatų savininkas. Jį 2004 m. kovo 31 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 2-3312 pagrindu siejo sutartiniai ginčo pastatų (lizingo dalyko) pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai su tam tikru šių pastatų pardavėju, kuriam, priešingai nei suponuoja kasatoriaus argumentai, pagal CK 6.573 straipsnio 1 dalį galėtų būti reiškiami lizingo gavėjo reikalavimai (dėl turto kokybės ir kt.). 2004 m. kovo 29 d. Lizingo sutarties pagrindu jį siejo sutartiniai lizingo teisiniai santykiai su buvusiu lizingo gavėju kasatoriumi UAB „ARDS“, o Perleidimo sutarties pagrindu – sutartiniai lizingo teisiniai santykiai su kasatoriaus teises ir pareigas pagal Lizingo sutartį perėmusiu ieškovu UAB „Detalita“, tačiau tik tiek, kiek tai neprieštaravo Perleidimo sutarties nuostatoms (sutarties 2.1 punktas) – iš esmės ieškovo atliktinų visiško atsiskaitymo pagal Lizingo sutartį su lizingo davėju veiksmų apimtimi. Kasatorius pagal Perleidimo sutartį yra jo turėtos teisės įsigyti lizingo dalyką nuosavybėn pardavėjas, o ieškovas – šios teisės pirkėjas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pripažintina, kad Perleidimo sutarties pagrindu tarp kasatoriaus (atsakovo) ir ieškovo susiklostė ne lizingo, o kasatoriaus pagal Lizingo sutartį turėtos teisės įsigyti lizingo dalyką nuosavybėn (Perleidimo sutartyje aptartomis sąlygomis įvykdant Lizingo sutartį) pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, iš kurių ir kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas. Toks šio ginčo šalių teisinių santykių kvalifikavimas lemia tai, kad CK 6.573 straipsnio 1 dalies nuostatos nagrinėjamam šalių ginčui, kilusiam iš Perleidimo sutarties pagrindu susiklosčiusių ieškovo ir kasatoriaus sutartinių teisinių santykių, kvalifikuotinų ne lizingo, o teisės pirkimo–pardavimo santykiais, išspręsti netaikytinos. Dėl to teisėjų kolegija sutinka su kasatoriaus argumentais, kad ieškovas negalėjo reikšti jam reikalavimų CK 6.573 straipsnio 1 dalies pagrindu, nes jis nebuvo šioje teisės normoje nurodomas lizingo dalyko savininkas ir pardavėjas, tačiau kasatoriaus argumentai, jog jis nėra atsakingas ieškovui pagal kitas apeliacinės instancijos teismo taikytas teisės normas – CK 6.317, 6.327, 6.333 straipsnius, teisiškai nepagrįsti.

Nors Perleidimo sutarties sudarymo metu lizingo dalyko savininkas buvo (tai teisingai pažymima ir kasaciniame skunde) lizingo davėjas UAB „Hansa lizingas“ ir jį bei ieškovą Perleidimo sutarties pagrindu tam tikra apimtimi siejo sutartiniai lizingo teisiniai santykiai, tačiau, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Perleidimo sutarties esmę – teisės įsigyti nuosavybėn iš esmės naujos vertės ir kokybės, negu ta, kurios buvo nupirktas lizingo davėjo iš tam tikro jo pardavėjo, lizingo dalyką pirkimą–pardavimą ir į tai, kad sutartiniai teisiniai santykiai dėl šios teisės pirkimo–pardavimo Perleidimo sutarties pagrindu siejo ieškovą (kaip pirkėją) ir kasatorių (kaip pardavėją), jų šioje byloje nagrinėjamam ginčui spręsti, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, taikytinos bendrosios pirkimą–pardavimą reglamentuojančios CK XXIII skyriaus nuostatos, tarp jų – pardavėjo teises, pareigas ir civilinę atsakomybę už jų neįvykdymą (netinkamą įvykdymą) nustatančios CK 6.317–6.343 straipsnių normos.

Minėta, kad Perleidimo sutartimi ieškovas, be kita ko, nusipirko teisę įsigyti nuosavybėn lizingo dalyką – sandėlį ir administracinį–buitinį pastatą, esančius (duomenys neskelbtini). Taip Perleidimo sutarties pagrindu atsirado ir ieškovo teisės į lizingo dalyku buvusius nekilnojamuosius daiktus, tarp jų – pagrįstas lūkestis (tikėjimasis), kad jam buvo perleista teisė įsigyti nuosavybėn daiktus, kurių kokybė atitinka sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra nurodymų, – įprastus (daiktų kokybę nustatančių dokumentų) reikalavimus (CK 6.327 straipsnio 1 dalis, 6.333 straipsnio 1 dalis). Taigi Perleidimo sutartimi ieškovo nusipirkta teisė įsigyti lizingo dalyką – sandėlį ir administracinį–buitinį pastatą – nuosavybėn susijusi su šių nekilnojamųjų daiktų kokybe. Tai reiškia, kad jeigu daiktai, kuriuos įsigyti nuosavybėn buvo perleista teisė, turi kokybės trūkumų, tai ir nusipirktos teisės įsigyti nuosavybėn tokius (kokybės reikalavimų neatitinkančius) daiktus yra mažiau vertingos, negu tikėjosi pirkėjas (ieškovas). Pardavėjo sutartinių prievolių neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo nulemtas pirkėjo intereso (šiuo atveju – ieškovo pagrįsto tikėjimosi, kad jam buvo perleista teisė įsigyti nuosavybėn kokybės reikalavimus atitinkantį daiktą) pažeidimas yra pirkėjo patirta žala, o būtinybė šalinti kokybės reikalavimų neatitinkančio daikto trūkumus (arba pirkėjo jiems ištaisyti turėtos išlaidos) – nuostoliai, kurie pardavėjo pirkėjui (ginčo atveju – kasatoriaus ieškovui) turi būti atlyginami (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, CK 6.334 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kasatorius, 2005 m. gruodžio 6 d. preliminariosios sutarties su ieškovu pagrindu atlikęs ieškovo ketinamo įsigyti nuosavybėn lizingo dalyko (pastatų, esančių Vilniuje, Lentvario g. 14) rekonstrukciją (šiuos iš esmės pertvarkęs – pakeitęs jų paskirtį bei padidinęs) ir taip sukūręs naują statinių vertę bei kokybę (byloje dėl to nėra ginčo), yra už šią atsakingas kaip teisės įsigyti nuosavybėn kokybės reikalavimus atitinkantį (CPK 6.317 straipsnio 1, 2 dalys) lizingo dalyką pardavėjas.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ieškovas gali reikšti pretenzijas kasatoriui ir kelti jo sutartinės civilinės atsakomybės klausimą dėl netinkamos lizingo dalyku buvusio nekilnojamojo daikto – administracinio–buitinio pastato – kokybės, remdamasis savo kaip pirkėjo pažeistomis teisėmis ir kasatoriaus, kaip pardavėjo, neįvykdytomis pareigomis bei nesuteiktomis garantijomis (CK 6.317–6.343 straipsniai), atitinka ginčo šalis Perleidimo sutarties pagrindu siejusių sutartinių teisinių santykių esmę bei šiems taikytinų teisės normų nuostatų aiškinimą ir taikymą.

Pagal nagrinėjamos bylos duomenis ir joje nustatytas aplinkybes (CPK 353 straipsnio 1 dalis) nėra pagrindo nesutikti ir su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje įrodyta, jog kasatorius, kaip pardavėjas, netinkamai vykdė savo sutartinę prievolę (perleisti ieškovui teisę įsigyti nuosavybėn daiktą, kurio kokybė atitinka sutarties sąlygas ir (ar) įprastus jam keliamus reikalavimus) ir padarė Perleidimo sutarties pažeidimų (neteisėti veiksmai), lėmusių (priežastinis ryšys) ieškovui būtinybės pašalinti administracinio–buitinio pastato kokybės trūkumus (paslėptus defektus), dėl kurių ištaisymo jis turėjo 286 784,11 Lt išlaidų (nuostoliai), atsiradimą. Kaltė nagrinėjamu atveju nenustatinėtina, nes kasatorius yra verslininkas ir atsako visais atvejais, jei neįrodo, kad prievolės neįvykdė ar netinkamai ją įvykdė dėl nenugalimos jėgos, jeigu įstatymuose ar sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.256 straipsnio 4 dalis). Dėl to konstatuotina, kad apskųstame teismo sprendime pagrįstai pripažinta, jog nagrinėjamo ginčo atveju kasatoriui atsirado jo, kaip pardavėjo, sutartinė civilinė atsakomybė.

Dėl CK 6.253 straipsnio 5 dalies šioje byloje taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, nepagrįstai netaikė CK 6.253 straipsnio 5 dalies, nes byloje pakanka duomenų šioje normoje įtvirtintam civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos pagrindui (veiksmams, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai) konstatuoti. Tokiais bylos duomenimis kasatorius įvardija 2006 m. vasario 28 d. jo ir ieškovo sudarytą negyvenamųjų patalpų panaudos sutartį Nr. 2006 02/01 bei 2006 m. kovo 3 d. pastatų perdavimo–priėmimo aktą, kurių pagrindu ieškovas faktiškai naudojosi ginčo pastatais, taip pat 2005 m. gruodžio 6 d. preliminariosios sutarties 5.1.3 punkte, Perleidimo sutarties 3.6 punkte ir 2006 m. spalio 12 d. nekilnojamųjų daiktų priėmimo–perdavimo akte nurodytus ieškovo (pirkėjo) patvirtinimus, kad jis išsamiai susipažino su pastatuose atliktais statybos darbais, taip pat visa statybos darbų technine dokumentacija ir nustatė, jog atlikti darbai jam yra visiškai priimtini, jų kokybė tinka, jis neturi ir ateityje neturės dėl ginčo nekilnojamųjų daiktų būklės, kokybės, naudojimo sąlygų, kitų savybių jokių pretenzijų. Kasatoriaus nuomone, ieškovas, pareiškęs patvirtinimą dėl pretenzijų turto (įskaitant ginčo objektą) kokybei neturėjimo, pasibaigus statybos rangos darbams, perėmęs pastatus ir jais naudodamasis pagal panaudos sutartį, vėliau – perėmęs visas lizingo gavėjo teises ir pareigas, būdamas pakankamai atidus ir rūpestingas, turėjo ir galėjo imtis priemonių administracinio–buitinio pastato statybos rangos darbų trūkumams nustatyti ir nuostoliams išvengti.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylos duomenys, kuriuos nurodo kasatorius CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytam atvejui, kaip šalinančiam jo civilinę atsakomybę, pagrįsti, neteikia pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apskųstą sprendimą, nepagrįstai nesirėmė nurodytoje CK normoje įtvirtintu civilinės atsakomybės netaikymo ar atleidimo nuo jos pagrindu.

Pirma, ieškovas, nebūdamas lizingo dalyko, kurį įsigyti nuosavybėn jam buvo perleista teisė, statybos rangos darbų užsakovas, neturėjo galimybės jais domėtis ir kontroliuoti statybos darbų rangovus. Bylos duomenimis, lizingo dalyku buvusių pastatų statybos (rekonstrukcijos su išplėtimu) darbų užsakovas buvo kasatorius, todėl būtent jis ir turėjo tokią pareigą.

Antra, statybų ekspertas, 2008 m. kovo 3–15 d. atlikęs ginčo administracinio–buitinio pastato techninės būklės įvertinimą, konstatavo paslėptus (nes susijusius su pastato laikančiąja konstrukcija (išilgine siena), stogu, pirmo aukšto perdanga ir jų vidinėmis konstrukcinėmis ypatybėmis bei nurodytų elementų atitiktimi statybos normatyvinių dokumentų reikalavimams) esminius šio statinio trūkumus (jo išorės sienų, vidaus pertvarų pleišėjimą bei vibraciją, dėl kurių yra griūties grėsmė ir jis negali būti naudojamas pagal jo tiesioginę funkcinę paskirtį be sustiprinimo ar rekonstrukcijos), t. y. esminius lizingo dalyku buvusio administracinio–buitinio pastato kokybės defektus, paaiškėjusius po to, kai ieškovas įgyvendino nusipirktą teisę įsigyti nuosavybėn lizingo dalyką, kurio kokybę (Perleidimo sutarties 4.1 punkte patvirtindamas, kad perduodamas turtas yra tinkamas naudoti pagal paskirtį, normaliai susidėvėjęs) garantavo kasatorius. Ieškovas, kaip teisingai pažymima apskųstame teismo sprendime, neturėjo specialiųjų žinių paslėptiems trūkumams nustatyti, todėl pagal kasacinio skundo argumentus, kad jis turėjo ir galėjo imtis priemonių administracinio–buitinio pastato statybos rangos darbų trūkumams nustatyti, nėra pagrindo pripažinti ieškovą, kuris tokių priemonių nesiėmė, nebuvus pakankamai atidžiu ir rūpestingu. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismo pagrįstai spręsta, jog kasatoriaus vardijamuose šalių susitarimuose esantys ieškovo patvirtinimai, kad jis išsamiai susipažino su pastatuose atliktais statybos darbais, taip pat visa statybos darbų technine dokumentacija ir nustatė, jog atlikti darbai jam yra visiškai priimtini, jų kokybė tinka, ateityje jis neturės dėl to jokių pretenzijų, neatleidžia kasatoriaus (pardavėjo) nuo civilinės atsakomybės už daikto (administracinio–buitinio pastato), kurį įsigyti nuosavybėn kasatorius perleido ieškovui teisę, netinkamą kokybę ir prievolės atlyginti ieškovui (šios teisės pirkėjui) nuostolius dėl to daikto kokybės esminių trūkumų (CK 1.5 straipsnio 4 dalis, 6.245 straipsnio 3 dalis, 6.333 straipsnis). Nurodytais pareiškimais ieškovas patvirtino akivaizdžių turto (įskaitant ginčo objektą) kokybės trūkumų nebuvimą, tačiau neprisiėmė atsakomybės už pastate buvusius paslėptus jo statybos–rekonstrukcijos darbų defektus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nesiremdamas kaip šalinančiu kasatoriaus civilinę atsakomybę CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatytu pagrindu, šios materialiosios teisės normos nepažeidė. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama dėl CK 6.253 straipsnio 5 dalies netinkamo taikymo, atmestini kaip nesudarantys pagrindo naikinti arba keisti apeliacinės instancijos teismo sprendimą.

Dėl proceso teisės normų pažeidimo

Kasatorius, nurodydamas, kad ieškovas, pateikdamas apeliacinės instancijos teismui 2011 m. sausio 24 d. prašymą pridėti papildomus įrodymus ir patikslinti ieškinio sumą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovų ne 1 523 290,47 Lt (pradiniame ieškinyje nurodytą sumą), o 281 950,66 Lt nuostolių atlyginimo, pakeitė ieškinio dalyką bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu, o tai pagal CPK 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą reglamentavimą nebuvo galima, klaidingai interpretuoja dėl nurodytų ieškovo veiksmų susiklosčiusią procesinę situaciją.

CPK 135 straipsnio 1 dalyje nustatyti formalūs reikalavimai ieškinio turiniui. Kaip vienas iš būtinų ieškinio elementų jame nurodytas ieškinio dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Ieškinio dalykas (lot. petitum) – tai materialusis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m.spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje E. Ž. v. UAB „Melsta“, bylos Nr. 3K-3-485/2008; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas v. BUAB „Geomatas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-398/2011). Remiantis dispozityvumo principu, civiliniame procese suformuluoti ieškinio dalyką yra ieškovo pareiga (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Ieškinio dalyko (ir pagrindo) tinkamas suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu (kartu – įrodyta apimtimi) apginti pažeistas teises.

CPK 42 straipsnio 1 dalyje ieškovui įtvirtinta teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą. Pagal CPK 141 straipsnio 1 dalį ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas (tai teisingai nurodoma kasaciniame skunde) galimas tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo; vėlesnis pakeitimas galimas tik tuo atveju, jeigu tokio pakeitimo būtinumas iškilo vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas arba, jeigu teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Kartu teisėjų kolegija nurodo, kad sisteminė proceso įstatymo normų analizė, taip pat kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis civilinėje byloje V. Š. v. A. T., bylos Nr. 3K-3-34/2008; 2008 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje L. Č. ir J. J. v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-380/2008) leidžia daryti išvadą, jog ieškinio reikalavimų padidinimas ar sumažinimas ir (ar) naujų arba papildomų įrodymų, patikslinančių reikalavimo apimtį, pateikimas yra ne tas pats, kas ieškinio dalyko pakeitimas, nes tai skirtingos ir savarankiškos procesinės teisės, sukeliančios skirtingus teisinius padarinius. Keičiant ieškinio dalyką, šis ieškinio elementas pakinta, o sumažinant ar padidinant ieškinio reikalavimus, tik sumažėja ar padidėja ieškinio dalyko apimtis, bet ieškinio dalykas nesikeičia, nes išlieka tas pats materialusis teisinis reikalavimas. Procesinė galimybė tikslinti (didinti ar mažinti) ieškinio reikalavimus ne tik užtikrina dispozityvumo ir rungtyniškumo principų įgyvendinimą, bet ir yra būtina operatyvaus, koncentruoto bei ekonomiško bylos išnagrinėjimo prielaida.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad situacija, kai ieškovas, prieš tai prašęs atlyginti tam tikro dydžio nuostolius – būsimas išlaidas administracinio–buitinio pastato trūkumams pašalinti, teisminiam procesui nesibaigus statinio trūkumus pašalina ir pateikia teismui realias išlaidas pagrindžiančius įrodymus, sudaro prielaidas ne ieškinio dalykui (šiuo atveju – reikalavimui priteisti iš atsakovų tam tikrą pinigų sumą nuostoliams atlyginti) pakeisti, o šiam reikalavimui, jį sumažinant, patikslinti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovo apeliacinės instancijos teismui 2011 m. sausio 24 d. pateiktame procesiniame dokumente, įvardytame prašymu pridėti papildomus įrodymus ir patikslinti ieškinio sumą, išdėstytus argumentus ir jame suformuluotą prašymą, konstatuoja, kad ieškovas, vietoj pradiniame ieškinyje ir apeliaciniame skunde nurodytos 1 523 290,47 Lt galimų nuostolių atlyginimo sumos prašydamas priteisti iš atsakovų 281 950,66 Lt realiai patirtiems nuostoliams atlyginti ir pateikdamas šią pirmiau reikalautos priteisti nuostolių atlyginimo sumos dalį pagrindžiančius įrodymus, savo esme pateikė ne pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo, o pareiškimą dėl ieškinyje pareikšto reikalavimo sumažinimo. Ieškinio dalykas – atsakovams pareikštas materialusis teisinis reikalavimams priteisti tam tikrą pinigų sumą ieškovo patirtiems nuostoliams atlyginti – liko nepakitęs.

Tai konstatavus, darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismo veiksmai, priimant ieškovo jam pateiktus papildomus, ieškinyje pareikšto reikalavimo apimtį patikslinančius, duomenis (tokia teisė jam įtvirtinta CPK 314 straipsnyje) ir išnagrinėjant bylą pagal patikslintą (sumažintą) ieškovo reikalavimą, šio ginčo aplinkybėmis (tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu ieškovas baigė administracinio–buitinio pastato trūkumų šalinimo darbus ir galėjo realiai įvertinti patirtas išlaidas, dėl kurių neįrodytumo ieškovo reikalavimas atlyginti trūkumų ištaisymo nuostolius buvo atmestas pirmosios instancijos teismo), kasacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, sudariusias teismui prielaidas taikyti CPK 314 straipsnyje nustatyto draudimo pateikti naujus įrodymus apeliaciniame procese išimtį – kai jų pateikimo būtinybė iškilo vėliau, šiuo atveju – tik susipažinus su pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvais (CPK 3 straipsnio 7 dalis), negali būti vertinami kaip kasatoriaus įvardijamų proceso teisės normų pažeidimai.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, kasacinio skundo argumentai, kuriais grindžiamas teismų sprendimo ir nutarties neteisėtumas dėl CPK 141 straipsnio 1 dalies, 320, 323 straipsnių pažeidimo, nepripažintini pagrindu konstatuoti, kad nagrinėjamoje byloje yra CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytas kasacijos pagrindas.

Kasatoriaus argumentai dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymą reglamentuojančių proceso teisės normų – CPK 93 straipsnio 2 dalies – pažeidimo neatitinka apskųsto apeliacinio instancijos teismo sprendimo dalies, kurioje spręstas bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymo (jų priteisimo iš kasatoriaus) klausimas, turinio, iš kurio matyti, kad bylinėjimosi išlaidos paskirstytos nepažeidus nurodytų proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas, apskaičiuodamas iš kasatoriaus priteistinus kasaciniame skunde nurodomų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžius pagal nuostolių atlyginimo sumą, kuri iš jo priteista ieškovui, apskųstame sprendime paskirstė bylinėjimosi išlaidas šalims proporcingai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis). 4990 Lt nuostolių dydžio nustatymo išlaidoms atlyginti ieškovo naudai iš kasatoriaus priteista ne kaip bylinėjimosi išlaidų, o kaip dalis nuostolių, patirtų šalinant kokybės reikalavimų neatitinkančio daikto trūkumus, atlyginimo. Spręsdamas atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimą, teismas, be to, įvertino kasatoriui atstovavusio advokato išlaidas už atliktus atstovavimo veiksmus pagal teisingumo ministro ir Lietuvos advokatų tarybos pirmininko 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytas taisykles ir kriterijus. Atsižvelgiant į tai, kasacinio skundo teiginys dėl CPK 93 straipsnio 2 dalies pažeidimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Kiti kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teismų praktikoje suformuluotas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes savo išvadų nepagrindė išsamiu byloje esančių duomenų ištyrimu ir įvertinimu, kasatoriui nenurodant, kurios konkrečiai proceso teisės ir kuriuos konkrečiai bylos duomenis netinkamai vertinant ar jų neįvertinant, jo manymu, buvo pažeistos, kaip neišsamūs, neturintys esminės reikšmės nagrinėjamos bylos teisiniam rezultatui bei teismų praktikai formuoti, neanalizuotini ir dėl jų šioje nutartyje nepasisakytina.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, kasacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės teisingai kvalifikavo ginčo šalių teisinius santykius ir sprendė dėl šiems taikytinų materialiosios teisės normų bei pagrįstai tenkino ieškovo reikalavimą taikyti kasatoriui sutartinę civilinę atsakomybę. Kasaciniame skunde įvardijamos ieškinio dalyko arba jo pagrindo pakeitimą, taip pat bylų procesą apeliacinės instancijos teisme ir bylinėjimosi išlaidų šalims paskirstymą reglamentuojančios proceso teisės normos, priimant apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą, nebuvo pažeistos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos ginčijamais teisės klausimais laikytasi. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal kasacinio skundo argumentus nenustatyta CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktuose nurodytų pagrindų, kuriais remiasi kasatorius, apskųstam apeliacinės instancijos teismo sprendimui pakeisti arba panaikinti, todėl jis paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 3 dalis), atsakovo kasacinis skundas atmestinas.

Dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo

Nagrinėjamoje byloje atsiliepimą į atsakovo kasacinį skundą pateikęs ieškovas UAB „Detalita“ prašo priteisti iš kasatoriaus jo kasaciniame teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nepateikė jų turėjimą ir dydį patvirtinančių įrodymų, todėl šis ieškovo prašymas netenkintinas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. pažymos apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, duomenimis, kasacinis teismas šioje byloje patyrė 110,15 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų. Netenkinus kasacinio skundo, šios išlaidos priteistinos valstybei iš kasatoriaus (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš atsakovo UAB „ARDS“ (j. a. k. (duomenys neskelbtini)) 110,15 Lt (vieną šimtą dešimt litų 15 ct) procesinių dokumentų įteikimo kasaciniame teisme išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Birutė Janavičiūtė

Algis Norkūnas