Dėl draudimo išmokos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-427/2011

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00095-2009-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.1.1; 73.1; 73.2.13 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (pranešėjas), Juozo Šerkšno (kolegijos pirmininkas) ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutarties ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Aviacijos paslaugų centras“ ieškinį atsakovui UAB „BTA draudimas“ (procesinių teisių perėmėjas – AAS „BTA“) dėl draudimo išmokos priteisimo; trečiasis asmuo – bankrutuojanti uždaroji akcinė bendrovė „Vanesos statyba“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas laidavimo draudimo sutarties galiojimo klausimas.

2008 m. gegužės 7 d. ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Aviacijos paslaugų centras“ ir trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Vanesos statyba“ pasirašė statybos rangos sutartį Nr. TS-118, kuria trečiasis asmuo įsipareigojo už 4 600 000 Lt rekonstruoti ieškovo sandėliavimo pastatą ir pastatyti sandėliavimo pastatą su administracinėmis patalpomis adresu: Pievų g. 1, Karmėlava, Kauno rajonas.

2008 m. gegužės 19 d. ieškovas pervedė trečiajam asmeniui 1 380 000 Lt (30 proc. statybos rangos sutarties kainos) avansą.

2008 m. rugpjūčio 13 d. trečiasis asmuo su atsakovu pasirašė atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo sutartį, pagal kurią draudikas (atsakovas) įsipareigojo sumokėti naudos gavėjui (ieškovui) ne didesnę kaip 920 000 Lt (1/5 dalis nuo statybos rangos sutarties kainos) draudimo išmoką, jeigu draudėjui nevykdant statybos rangos sutarties ieškovas dėl to patirs nuostolių.

2008 m. rugsėjo 10 d. trečiasis asmuo informavo ieškovą, kad dalį jo sumokėto avanso panaudojo ne pagal paskirtį, dėl finansinių sunkumų, susijusių su klientų nemokumu, jis nepajėgs vykdyti statybos rangos sutarties, todėl ją vienašališkai nutraukia.

Kauno apygardos teismo 2008 m. lapkričio 6 d. nutartimi trečiajam asmeniui iškelta bankroto byla.

Ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Aviacijos paslaugų centras“ prašė priteisti iš atsakovo maksimalią 920 000 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. balandžio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad be draudimo rizikos negalimas ne tik draudžiamasis įvykis, bet ir draudimo teisiniai santykiai; draudimo rizika yra esminė draudimo sutarties sąlyga, kylanti iš draudimo sampratos; sudarius draudimo sutartį nesant draudimo rizikos, toks susitarimas prieštarauja draudimo sutarties esmei, kaip ją imperatyviai apibrėžia įstatymai (pvz., CK 6.987 straipsnis), todėl tokia draudimo sutartis negalioja CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Nustatęs, kad trečiasis asmuo pats realių statybos darbų neatliko, o juos priėmė iš subrangovo, lėšas, gautas kaip avansą pagal statybos rangos sutartį, panaudojo atsiskaityti su kreditoriais, didžiąją pinigų dalį pervesdamas į savo direktoriaus sąskaitą, iš kurios pinigai tuoj pat buvo išimti juos išgryninant; įvertinęs 2008 m. liepos 20 d. sudarytą balansą ir pelno (nuostolių) ataskaitą, teismas padarė išvadą, jog laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu trečiasis asmuo jau buvo nemokus ir objektyviai nebegalėjo vykdyti savo įsipareigojimų ieškovui pagal statybos rangos sutartį, taigi sutartis buvo sudaryta nesant rizikos draudžiamajam įvykiui įvykti, tokiam įvykiui būtinai turėjus įvykti, todėl laidavimo draudimo sutartį ex officio pripažino negaliojančia nuo pasirašymo dienos.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2011 m. kovo 22 d. nutartimi atmetė ieškovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Įvertinusi trečiojo asmens 2007–2008 m. finansinės atskaitomybės dokumentus, tai, kad, kaip paaiškėjo iš FNTT 2009 m. liepos 3 d. atliktos trečiojo asmens ūkinės finansinės veiklos dokumentinio tyrimo, prievolėms pagal statybų rangos sutartį vykdyti trečiasis asmuo galėjo panaudoti tik iki 1/5 dalies (300 000 Lt) ieškovo 2008 m. gegužės 19 d. pervesto 1 380 000 Lt avanso, nes likusią dalį jis per dvi dienas išleido kitoms, nesusijusioms su statybų rangos sutartimi, reikmėms, teisėjų kolegija padarė išvadą, jog 2008 m. viduryje trečiasis asmuo iš esmės finansiškai buvo nepajėgus vykdyti sutartinių prievolių ieškovui, taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą teigti, kad laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu trečiajam asmeniui buvo akivaizdu, jog įvykis, kuris laidavimo draudimo sutartyje apibrėžtas kaip draudžiamasis, neišvengiamai turės įvykti, t. y. draudimo rizikos nėra. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad tiems laidavimo draudimo teisiniams santykiams, kurių nereglamentuoja specialiosios normos, esančios Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo taisyklėse, Draudimo įstatyme, taikytinos bendrosios teisės normos, įtvirtintos CK. Kolegija nustatė, kad draudėjas nuslėpė nuo draudiko, jog jis 2008 m. II ketvirtį de facto buvo nemokus, stokojo apyvartinių lėšų ir nebegalėjo vykdyti statybos rangos sutarties, didžiąją dalį ieškovo pervesto avanso panaudojo ne pagal paskirtį; pažymėjo, kad, žinodamas tai, draudikas nebūtų sudaręs su draudėju sutarties dėl 920 000 Lt laidavimo draudimo už 6070 Lt premiją. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nors draudikas nereiškė reikalavimo pripažinti laidavimo draudimo sutartį negaliojančia remiantis CK 6.993 straipsnio 4 dalimi, 1.78 straipsnio 5 dalis suteikia teismui teisę ex officio konstatuoti niekinio sandorio faktą ir iš to kylančius teisinius padarinius, jei sandoris prieštarauja imperatyviosioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), CK 1.78 straipsnio 5 dalies taikymas nelaikomas dispozityvumo ir (ar) rungimosi principo pažeidimu. Kolegija pabrėžė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė CK 6.1014 straipsnio ar Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo taisyklių Nr. 024 4.6.1 punkto, pagal kuriuos draudikas atleidžiamas nuo pareigos mokėti draudimo išmoką, jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta dėl draudėjo tyčios, nes įvykis, kuris atitinka draudžiamojo įvykio kriterijus, iš esmės egzistavo iki laidavimo draudimo sutarties sudarymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas uždaroji akcinė bendrovė „Aviacijos paslaugų centras“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškinį; iš atsakovo priteisti visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl draudimo teisiniams santykiams taikomų normų pažeidimo. Atsakovas sudarė draudimo sutartį su trečiuoju asmeniu dėl draudžiamojo įvykio, kuris apima pastarojo tapimą nemokiu, netikrindamas jokios informacijos apie jo mokumą bei rangos sutarties įgyvendinimo galimybę. Taigi atsakovas, būdamas šios srities profesionalas, kuriam teisės aktai nustato aukštesnius atidumo bei rūpestingumo standartus, nebuvo pakankamai apdairus ir rūpestingas, sudarydamas draudimo sutartį bei vertindamas laidavimo draudimui priskiriamą padidintą draudimo riziką, nereikalavo pateikti informacijos, kuri būtina šios rūšies draudimo sutarčiai sudaryti. Teismai neįvertino šios aplinkybės, pažeidė CK 6.993 straipsnio 3 dalį, draudžiančią draudikui nuginčyti sutartį, remiantis informacijos neatskleidimu, jei pats nebuvo pakankamai rūpestingas, rinkdamas informaciją, netgi priešingai – ex officio pripažino sutartį negaliojančia. Pažeisdami CK 6.993 straipsnio 3 dalį, teismai nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos vienodos teismų praktikos, pvz., 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Kelda“ v. uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „Baltic Polis“, bylos Nr. 3K-3-1029/2003, nurodė, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo atveju naudos gavėjas buvo ne draudėjas, taigi teismams ex officio pripažinus draudimo sutartį negaliojančia, motyvuojant, kad jos sudarymo metu nebuvo draudimo rizikos, būtų suformuota ydinga teismų praktika, leidžianti draudikui visiškai netikrinti draudžiamojo įvykio rizikos bei jam suteikiamos informacijos, visą naštą dėl draudimo sutarties galiojimo perkeliant draudėjui, kuris nėra draudimo srities profesionalas. Be to, teismai nenustatė, kad trečiasis asmuo, sudarydamas draudimo sutartį, tiksliai žinojo, jog įmonė bus priversta skelbti bankrotą ir dėl to nesugebės įvykdyti savo sutartinių įsipareigojimų pagal rangos sutartį, t. y. draudžiamasis įvykis būtinai įvyks; nenustatyta, kas lėmė bendrovės nemokumą; trečiojo asmens atstovas, neturėdamas ekonominio išsilavinimo, negalėjo numatyti, kad bendrovė, ilgą laiką vykdžiusi komercinę veiklą, turėdama itin didelę apyvartą, nesugebės įveikti dėl ekonominės krizės kilusių finansinių sunkumų. Teismai nepagrįstai pripažino draudimo sutartį negaliojančia kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms, nes nei Draudimo įstatyme, nei CK nenustatyta, kad informacijos apie draudimo rizikos nebuvimą neatskleidimas daro sutartį niekinę ar negaliojančią; pagal CK 6.993 straipsnio 7 dalį visos informacijos neatskleidimas tik suteikia teisę draudikui reikalauti nutraukti draudimo sutartį. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo metu patvirtino, jog laidavimo rašto neatšaukė ir neginčijo, nelaiko draudimo sutarties negaliojančia.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Teismas, savo iniciatyva pripažinęs draudimo sutartį negaliojančia, peržengė proceso šalių nustatytas bylos nagrinėjimo ribas, taip pažeidė šalių rungimosi bei dispozityvumo principus (CPK 12, 13 straipsniai). Atsakovo atstovė bylos nagrinėjimo metu net keletą kartų patvirtino, kad nelaiko draudimo sutarties negaliojančia, tačiau pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas, taip pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą draudimą. Kadangi atsakovas nereiškė reikalavimo pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, kasatorius neturėjo galimybės pateikti atsikirtimų šiuo klausimu, teikti įrodymų, tinkamai pasirengti gynybai dėl sandorio pripažinimo niekiniu.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas UAB „BTA draudimas“ prašo kasacinį skundą atmesti, Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistus; iš kasatorės priteisti bylinėjimosi išlaidas kasaciniame teisme. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl draudimo teisiniams santykiams taikomų normų pažeidimo. Laidavimo draudimo sutartis pripažinta negaliojančia ab initio ne todėl, kad atsakovas, nesurinkęs papildomos informacijos apie draudėją, būtų ginčijęs draudimo sutartį šiuo pagrindu, o dėl to, kad teismai nustatė faktines aplinkybes, rodančias tai, jog laidavimo draudimo sutarties sudarymo momentu nebebuvo draudimo rizikos, nes trečiajam asmeniui buvo akivaizdu, jog įvykis, kuris laidavimo draudimo sutartyje apibrėžtas kaip draudžiamasis, neišvengiamai turės įvykti, o tai prieštarauja draudimo sutarties sampratai. Teismai, įvertinę skirtingas bylos faktines aplinkybes, priėmė sprendimus, neprieštaraujančius suformuotai Aukščiausiojo Teismo praktikai, nes visose kasatoriaus nurodytose Aukščiausiojo Teismo nutartyse nagrinėjami klausimai skiriasi, neatitinka ir ratio decidendi, todėl remtis jose pateiktomis išvadomis negalima. Sudarant ginčo sutartį draudėjui nereikėjo jokių specialių žinių, išskyrus sąžiningumo reikalavimą, kuris privalomas draudimo sutartiniams santykiams. Kasatorius, nurodydamas, kad trečiojo asmens nemokumui turėjo įtakos neprognozuojama ekonominė krizė ir t. t., pats paneigia savo teiginį, kad rangos sutarties vienašališko nutraukimo faktas laikytinas draudžiamuoju įvykiu. Akivaizdu, kad iki draudimo sutarties sudarymo dienos trečiasis asmuo žinojo, kad neįvykdys savo prisiimtų įsipareigojimų pagal rangos sutartį su kasatoriumi. Teismai teisingai konstatavo, kad draudžiamasis įvykis yra įgyvendintos draudimo rizikos padariniai, o be draudimo rizikos negalimas ne tik draudžiamasis įvykis, bet ir draudimo santykiai. Sudarius draudimo sutartį nesant draudimo rizikos, toks susitarimas prieštarauja draudimo sutarties esmei, kaip ją imperatyviai apibrėžia įstatymai (CK 6.987 straipsnis), todėl tokia sutartis negalioja CK 1.80 straipsnio l dalies pagrindu. Kasatoriaus argumentai apie informacijos neatskleidimą ir to padarinius bei atsakovo galimybes reikalauti nutraukti draudimo sutartį yra nepagrįsti, nes CK 6.993 straipsnio 7 dalyje reguliuojami atvejai, kai informacijos nepateikimas dėl neatsargumo turi įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir galimų nuostolių dydžiui, tačiau nepašalina šios rizikos visiškai.

2. Dėl proceso teisės normų pažeidimo. Kasatorius neteisingai interpretuoja atsakovo atstovės pasisakymus apie tai, kad atsakovas neginčija sandorio ir laiko jį galiojančiu. Tokie paaiškinimai buvo susiję su tuo, kad trečiasis asmuo nesumokėjo draudimo įmokos (premijos) už draudimo apsaugą. Teismai priėjo prie išvados, kad faktinės aplinkybės, rodančios draudimo rizikos nebuvimą laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu, yra akivaizdžios, todėl konstatavo niekinio sandorio faktą ir teisėtai bei pagrįstai pripažino sutartį negaliojančia ab initio.

3. Dėl kasatoriaus prašymo. Kasatorius prašo panaikinti žemesniųjų instancijų teismų sprendimą bei nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Net ir tuo atveju, jeigu kasacinis teismas panaikintų apskųstus teismų sprendimą ir nutartį, nebūtų faktinio ir teisinio pagrindo priėmus naują sprendimą tenkinti ieškinį, nes ieškinys atmestinas ir kitais pagrindais, kurie buvo įrodinėjami teismuose, tačiau dėl jų įrodymai nebuvo vertinami ir sprendime bei nutartyje nepasisakyta – kasatorius nenuginčijo atsakovo sprendimo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju, neįrodė, kad patyrė nuostolių, kurie būtų susiję su rangos sutarties nutraukimu.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus žemesnės instancijos teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėjamoje byloje keliamas laidavimo draudimo sutarties pripažinimo niekine teisėtumo klausimas; neperžengdama kasacinio skundo ribų, teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo.

Dėl draudiko pareigos įvertinti draudimo riziką ir jos nevykdymo įtakos draudimo sutarties galiojimui

Sprendžiant šalių ginčą, kilusį iš laidavimo draudimo civilinių teisinių santykių, taikoma draudimą reglamentuojančių teisės normų, galiojusių laidavimo draudimo sutarties sudarymo metu, visuma (CK 6.987–6.1018 straipsniai, Draudimo įstatymo normos).

Kasaciniame skunde ginčijama teismų padaryta išvada, kad trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos statyba“ ir atsakovo UAB „BTA draudimas“ sudaryta atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo sutartis prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 6.987 straipsnyje įtvirtintai draudimo sutarties sampratai), nes sudaryta nesant draudimo rizikos, todėl yra niekinė. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vertinant ginčo laidavimo draudimo sutartį šiuo aspektu, privalu atsižvelgti į draudiko veiklos specifiką, draudimo sutarties esmę, jos sudarymo aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2003 m. lapkričio 5 d. nutartyje civilinėje byloje uždaroji akcinė bendrovė „Kelda“ v. uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „Baltic Polis“, bylos Nr. 3K-3-1029/2003, nurodė, kad skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, t. y. draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, nes jis perima iš draudėjo pastarojo riziką – nuostolių atsiradimo tikimybę ir tam tikro jų dydžio galimybę. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje akcinės bendrovės „Lietuvos draudimas” Šilalės filialas v. I. Z. N., bylos Nr. 3K-7-397/2001; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Interselas“ v. UAB „IF draudimas“, bylos Nr. 3K-3-518/2008; kt.). Draudimo santykių ypatumai lemia šių santykių dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, padedant įgyvendinti vienas kitam savo teises bei vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).

Pagal Draudimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kai draudėjas vykdo ūkinę komercinę veiklą ar verčiasi savarankiška profesine veikla ir draudimo rizikos yra susijusios su šia veikla, laidavimo draudimo grupei priklausanti draudimo rizika laikoma didele. Trečiasis asmuo „Vanesos statyba“ vykdė ūkinę komercinę veiklą, todėl, atsakovas, sudarydamas laidavimo draudimo sutartį, prisiėmė didelę draudimo riziką.

Sudarydamas draudimo sutartį, draudikas turi įvertinti draudimo riziką. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui; 2 dalyje – kad esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją. Taigi draudimo riziką draudikas įvertina ne tik pagal draudėjo informaciją, pateiktą prašyme sudaryti draudimo sutartį, bet ir pats gali reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją. Kai pagal sudaromą draudimo sutartį naudos gavėjas yra ne draudėjas, bet trečiasis asmuo, kurio reikalavimu ir nustatytomis sąlygomis draudėjas inicijuoja draudimo sutarties sudarymą, draudikas, būdamas draudimo srities profesionalas, žinodamas, kokia informacija pageidaujamai sudaryti draudimo sutarčiai būtų reikšminga, turėtų siekti ją gauti iš visų sutarties sudarymu suinteresuotų asmenų ir pats pateikti šiems aiškią informaciją, sudarančią sąlygas pasirinkti tinkamiausią draudimo rūšį. Savo ir kitų draudimo santykių dalyvių teisėtiems lūkesčiams bei teisiniam apibrėžtumui užtikrinti draudikas turi įvertinti ne tik prašyme sudaryti draudimo sutartį esančią, bet ir kitą informaciją, kurią pateikia draudėjas, naudos gavėjas ir pats reikalauti jų papildomos informacijos. Tik visiems draudimo sutarties sudarymu suinteresuotiems asmenims glaudžiai bendradarbiaujant, atskleidžiant sutartimi siekiamus tikslus ir kitą reikšmingą informaciją, galima pasiekti, kad būtų išvengta teisėtų lūkesčių neatitinkančios sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje akcinė bendrovė „Detonas“ v. uždaroji akcinė bendrovė „Balti tehnika“, bylos Nr. 3K-3-16/2011).

Byloje nustatyta, kad draudėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vanesos statyba“, siekdamas užtikrinti savo prievolių pagal statybos rangos sutartį su kasatoriumi vykdymą, sudarė atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo sutartį su draudiku UAB „BTA draudimas“, kuria draudikas įsipareigojo sumokėti naudos gavėjui (kasatoriui) ne didesnę kaip 920 000 Lt (1/5 dalis nuo statybos rangos sutarties kainos) draudimo išmoką, jeigu draudėjui nevykdant statybos rangos sutarties kasatorius dėl to patirs nuostolių. Atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo sutartis buvo sudaryta remiantis UAB „BTA draudimas“ Sutartinių įsipareigojimų įvykdymo laidavimo draudimo taisyklėmis Nr. 024 (toliau – Taisyklės), kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis, jos standartinės sąlygos. Sudėtinė draudimo sutarties dalis taip pat yra rašytinis draudėjo prašymas sudaryti draudimo sutartį (CK 6.990 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 1.5 papunktis). Taisyklių 5 punkte nustatyta, kad prieš sudarydamas draudimo sutartį draudėjas privalo pateikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai); esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos raštiškame prašyme sudaryti draudimo sutartį, taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas prašė draudėją suteikti papildomą informaciją raštu. Pagal Taisyklių 5.6 papunktį draudikas turi teisę tikrinti draudėjo pateiktų dokumentų ir duomenų teisingumą, bet kuriuo metu reikalauti iš draudėjo finansinių ataskaitų ir papildomos informacijos. Taisyklių 5.3 papunktyje nustatyta, kad, jeigu draudėjas prašyme sudaryti draudimo sutartį nepateikė draudiko nustatytos informacijos ar papildomos informacijos, kurią draudikas prašė pranešti raštu, ar pateikė šią informaciją nepilnai, o draudikas, neatsižvelgdamas į tai, sudarė draudimo sutartį, tai draudikas negali atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, remdamasis šia aplinkybe. Bylos duomenimis (T. 2, b. l. 80), sudarydamas ginčo laidavimo draudimo sutartį, draudėjas net neužpildė visų prašymo sudaryti draudimo sutartį formos langelių, nenustatyta, kad draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, siekė išsiaiškinti draudėjo finansinę padėtį sutarties sudarymo momentu, rangos sutarties vykdymo aplinkybes, nors ir turėjo teisę pareikalauti papildomų duomenų, tačiau apsiribojo draudėjo prašyme nurodytais duomenimis ir sudarė draudimo sutartį.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į tai, jog laidavimo draudimo grupei priklausanti draudimo rizika laikoma didele, šių draudimo santykių ypatumus ir sutarties dalyvių pareigą ypač glaudžiai bendradarbiauti ir kooperuotis, draudiko, kaip draudimo srities profesionalo, atliekamą rizikos įvertinimą sudarant draudimo sutartį, aplinkybė, kad konkrečiu atveju draudikas nevertino ar nepakankamai įvertino riziką, dėl to sudarė sutartį esant minimaliai rizikai ar iš viso be rizikos, nėra pagrindas teismui ex officio pripažinti tokią sutartį niekine kaip prieštaraujančią imperatyviosioms įstatymo normoms. Priešingas aiškinimas reikštų nepagrįstą draudimo veiklos specifikos nulemtos draudiko pareigos įvertinti draudimo riziką prieš sudarant draudimo sutartį perkėlimą teismui, nagrinėjančiam ginčą dėl jau sudarytos draudimo sutarties vykdymo. Tokia išvada atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartyje civilinėje byloje A. M. v. draudimo UAB,,Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008, esančius išaiškinimus, kad, jeigu draudimo sutartis sudaryta dėl santykių, kuriuose nėra rizikos, nors draudimo santykių esmės toks sandoris gali neatitikti, tačiau tokia sutartis galėtų būti nuginčyta pagal sandorių nuginčijimo taisykles pareiškus teisme atitinkamą reikalavimą. Šioje byloje tokio reikalavimo nepareikšta.

Pažymėtina, kad laidavimo draudimo sutartį sudarė atsakovas ir trečiasis asmuo. Sudarant sutartį ieškovas nedalyvavo ir įsipareigojimų neprisiėmė. Reikalavimai pateikti reikiamą informaciją taikoma draudimo sutartį sudarančioms šalims. Teismas nesvarstė, ar ieškovas darė kokį nors poveikį draudimo sutarties šalims, ar jis turėjo informacijos apie trečiojo asmens finansinę padėtį ir kt.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, pripažinę uždarosios akcinės bendrovės „Vanesos statyba“ ir UAB „BTA draudimas“ atlikimo užtikrinimo laidavimo draudimo sutartį negaliojančia, netinkamai aiškino ir taikė draudimo teisinius santykius ir sandorių pripažinimą niekiniais kaip prieštaraujančių imperatyviosioms teisės normoms reglamentuojančias materialiosios teisės normas (CK 1.78, 1.80, 6.987, 6.993 straipsniai), netyrę ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, susijusių su įvykio kvalifikavimu draudžiamuoju ir draudimo išmokos suma, neatskleidė ginčo esmės (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dėl to priėmė neteisėtus procesinius sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Pirmiau nurodyti teisės normų pažeidimai negali būti pašalinti nei kasaciniame, nei apeliacinės instancijos teismuose, todėl, panaikinus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų procesinius sprendimus, byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 360 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme

Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme kasatorius turėjo 13 200 Lt išlaidų žyminiam mokesčiui už kasacinį skundą ir 3000 Lt advokato pagalbai surašant kasacinį skundą, atsakovas – 3811,50 Lt advokato pagalbai surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, be to, kasaciniame teisme patirta 39,05 Lt valstybei priteistinų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Kasaciniam teismui grąžinant bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, nėra galimybės šioje proceso stadijoje paskirstyti nurodytų bylinėjimosi išlaidų, todėl šiuo klausimu turės išspręsti pirmosios instancijos teismas (CPK 93 straipsnio 4 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. balandžio 12 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Zigmas Levickis

Juozas Šerkšnas

Vincas Verseckas