Baudžiamoji byla Nr. 2K-123-693/2016 Teisminio proceso Nr. 1-69-3-00125-2013-3
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.4.8.2.
2.1.14.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Viktoro Aiduko, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Vytauto Masioko,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant išteisintajam A. B., jo gynėjui advokatui Sauliui Majauskui,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) L. D. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį vieneriems metams laisvės apribojimo, įpareigojant būti namuose nuo 23 iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu.
Iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajam L. D. priteista 1000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Vytauto Masioko pranešimą, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
1. A. B. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2009 m. rugsėjo 7 d., apie 22.30 val., Kaune, (duomenys neskelbtini) laiptinės pirmame aukšte, užpuolė L. D. ir, suduodamas ne mažiau kaip dešimt smūgių kumščiu į galvą bei kitas kūno vietas nežymiai sutrikdė jo sveikatą.
2. Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu A. B. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jo kaltę teismas grindė nukentėjusiojo L. D., liudytojos A. R. parodymais, specialisto išvada, tuo tarpu kaltinamojo A. B. ir liudytojų, patvirtinusių, kad įvykio metu jie buvo kartu kitoje vietoje, parodymus teismas atmetė kaip nepatikimus.
3. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestas.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartimi, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartis dėl esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimų panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
5. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2015 m. spalio 6 d. nuosprendžiu, panaikindama pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimdama naują išteisinamąjį nuosprendį, nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir dėl A. B. priėmė nepagrįstą bei neteisėtą apkaltinamąjį nuosprendį. Teismas pažymėjo, kad nukentėjusiojo L. D. parodymai dėl priešiškų santykių su nuteistuoju A. B. yra nepatikimi, vadovautis vien A. R. nenuosekliais parodymais, kaip patikimai patvirtinančiais A. B. kaltę, nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad visos abejonės turi būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl padarė išvadą, jog neįrodyta, kad A. B. dalyvavo padarant jam inkriminuotą veiką.
6. Kasaciniu skundu nukentėjusysis (privatus kaltintojas) L. D. prašo panaikinti apeliacinės instancijos nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
6.1. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino A. B. kaltę patvirtinančių įrodymų, dėl šių įrodymų nepasisakė, taip padarė esminius BPK pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
6.2. Skunde tvirtinama, kad teismas nepagrįstai nesirėmė L. D. nuosekliais parodymais, kuriuos jis davė iš karto po įvykio, t. y. 2009 m. rugsėjo 8 d. teismo medicinos ekspertei, 2009 m. rugsėjo 9 d. prašyme prokurorui, 2009 m. rugsėjo 21 d. pareiškime–protokole policijai, 2009 m. rugsėjo 24 d. liudytojų apklausos metu. Jis duotus parodymus patvirtino ir nagrinėjant bylą teisme. Tais metais joks tyrimas dėl grasinimų A. B. nebuvo pradėtas. Priešingai, pats A. B. rašė grasinančio pobūdžio žinutes L. D.. Kasatorius pažymi, kad 2012 m. spalio–lapkričio mėnesio įvykiai neturi įtakos jo 2009 m. duotiems parodymams.
6.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė liudytojos A. R. parodymais, ji yra vienintelė nešališka ir bylos baigtimi nesuinteresuota liudytoja, teisme A. B. atpažinusi iš veido bruožų, nosies, kūno sudėjimo, ūgio.
6.4. Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nuomone, kad A. B. parodymai buvo nuoseklūs ir atitinkantys faktines aplinkybes, nes apklausų metu A. B. negalėjo įvardyti asmenų, kurie nusikalstamos veikos padarymo metu buvo su juo ir žiūrėjo krepšinio varžybas, o praėjus 4,5 metų, A. B. prisiminė asmenis, su kuriais žiūrėjo varžybas. Kasatorius nurodo, kad A. B. parodymų negalima laikyti nuosekliais ir dėl to, kad jis atsisakė dalyvauti akistatoje su kasatoriumi.
6.5. Liudytojų J. B., E. Ž. ir T. S. parodymai apie krepšinio varžybų pabaigą ir išvykimą iš klubo „Combo“ nesutampa, nes nė vienas iš liudytojų neprisimena, kuris pirmas išvyko iš minėto klubo, kuriuo tiksliai laiku žiūrėjo krepšinio rungtynes ir kaip jie po tokio ilgo laiko prisiminė, kad kartu žiūrėjo rungtynes. Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai ir motyvuotai paaiškino, kodėl atmetė šių liudytojų parodymus, kaip asmenų, suinteresuotų bylos baigtimi, A. B. naudai.
6.6. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad A. B. iš klubo, kur žiūrėjo krepšinio varžybas, dėl didelio atstumo negalėjo nuvykti į (duomenys neskelbtini) namą Kaune. Tokia išvada neatitinka faktinių aplinkybių, nes atstumas tarp klubo „Combo“ Kaune, Raudondvario pl. 107, ir Kaune, (duomenys neskelbtini), yra tik 2,9 km.
6.7. Apeliacinės instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad A. B. panaudą fizinį smurtą prieš kasatorių patvirtina 2009 m. spalio 8 d. specialisto išvada Nr. G2781/09(02) bei liudytojos V. U. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai.
7. Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) L. D. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme
8. Kasatorius skunde ginčija įrodymų vertinimą, sprendžiant A. B. kaltės klausimą apeliacinės instancijos teisme, ir teigia, jog pirmosios instancijos teismas juos įvertino teisingai. Skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės nepasisakė dėl A. B. kaltę patvirtinančių įrodymų ir bylą išnagrinėjo neišsamiai, yra nepagrįsti, todėl atmestini.
8.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad surinktų įrodymų ištyrimas, jų vertinimas, faktinių bylos aplinkybių nustatymas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas. Kasacinės instancijos teismas įrodymų iš naujo netiria ir jų nevertina, naujų faktinių aplinkybių nenustato, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis patikrina, ar pagal jas tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar renkant duomenis ir nustatant faktines aplinkybes nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnis, 376 straipsnio 1 dalis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMjEvMjAwOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-221/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-221/2008">2K-P-221/2008</a>, 2K-P-9/2012, 2K-56-693/2016).
Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra teisėtas, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų padarytos pagal išsamiai ir nešališkai ištirtus bei teisingai įvertintus įrodymus.
Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
8.2. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad byloje nesurinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių, jog būtent A. B. sužalojo L. D.. Kasacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal kasacinio skundo argumentus, įvertinęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turinį, neturi pagrindo abejoti nuosprendžio teisėtumu. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad nukentėjusiojo L. D. parodymai (kad įvykio metu jį sumušė būtent A. B.) dėl priešiškų santykių su nuteistuoju A. B. yra nepatikimi, be to, jų nepatvirtino kiti patikimi ir abejonių nekeliantys bylos duomenys, būtent todėl teismas šiuos parodymus įvertino kaip nepatikimus, nepažeisdamas BPK reikalavimų.
8.3. Priešingai negu teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas pakankamai išsamiai ir motyvuotai pagrindė, kodėl nesiremia liudytojos A. R. parodymais, duotais teisme, nurodydamas, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kurie pirmosios instancijos teisme, buvo perskaityti BPK 276 straipsnio 4 dalies pagrindu ir nagrinėjant bylą teisme yra prieštaringi, o apeliacinės instancijos teisme prieštaravimų pašalinti nepavyko. Atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 24-1-991-09, kuris vėliau nutrauktas ir L. D. dėl BK 140 straipsnio 1 dalies pasiūlyta kreiptis privataus kaltinimo tvarka, apklausta nepilnametė liudytoja A. R. aiškiai nurodė, kad negalinti atpažinti pro durų akies skylutę matyto vyro, su kuriuo mušėsi jos kaimynas. Pažymėtina, jog ši apklausa buvo atlikta praėjus trumpam laikui po įvykio, tuo tarpu apklausiant ją teisme praėjus po įvykio keletui metų ji nurodė, kad: „Aš neatpažinau kaltinamojo, nes nežinojau jo pavardės, tik dabar aš, kai jį matau, tai žinau.“ Taigi akivaizdu, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas jos parodymus kaip nepatikimus ir prieštaringus, procesinių pažeidimų nepadarė, be to, teismas vertindamas jos parodymus, atkreipė dėmesį ir vertino kitos kaimynės V. U., taip pat stebėjusios įvykį pro durų akies skylutę, parodymus, kuriuose ji teigė, kad negalėtų atpažinti matyto vyro. Atsakant į kasatoriaus teiginį dėl šių liudytojų parodymų vertinimo svarbu pažymėti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti A. R. parodymų prieštaravimus, atliko įrodymų tyrimą, apklausė A. R. ir pareigūną L. K., kuris apklausė liudytoją A. R. ikiteisminio tyrimo metu. Pasak jo, liudytoja A. R. aiškiai pasakiusi, jog negalėtų atpažinti asmens, sumušusio jos kaimyną, dėl to logiškai jokie tolesni atpažinimo veiksmai nebuvo atliekami. Taigi apeliacinės instancijos teismas, siekdamas pašalinti liudytojos A. R. parodymų prieštaravimus, išsamiai aiškinosi šias aplinkybes ir nepavykus jų pašalinti teisingai konstatavo, kad remtis vien A. R. prieštaringais parodymais ir jais grįsti A. B. kaltę, nėra teisinio pagrindo. Toks liudytojos A. R. parodymų vertinimas atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.
8.4. Atmestini, kasatoriaus teiginiai apie įstatymų reikalavimus pažeidžiantį A. B. parodymų vertinimą juos sureikšminant, suteikiant jiems prioritetinę svarbą. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas A. B. parodymus akcentavo, kad atsižvelgiant į tarp proceso šalių, t. y. A. B. ir L. D., esančius tarpusavio priešiškus santykius, kurie patvirtinti ne tik liudytojų parodymais, bet ir byloje esančiais teismo sprendimais, besitęsiančius ilgą laiką, neteikia prioriteto nei A. B., nei nukentėjusiojo L. D. parodymams, o remiasi tiek vieno, tiek kito ta parodymų dalimi, kurią patvirtina kitos bylos aplinkybės.
Teismas A. B. parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti bylos duomenys. Vertinant tik nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jį sumušė būtent A. B., teismui kilo pagrįstų abejonių, nes jo parodymų nepatvirtino liudytojos V. U. ir A. R., o kiti bylos duomenys tam prieštaravo ar bent jau sukėlė abejonių.
Vertindamas A. B. pateiktą alibi, jog jis įvykio laiku buvo kitoje vietoje, teismas kartu vertino ir šiuos jo parodymus patvirtinančius duomenis, tokius kaip liudytojų J. B., T. S., E. Ž. parodymus, kartu byloje pateiktus rašytinius bei kitus daiktinius įrodymus, patvirtinančius, kad įvykio vakarą vyko Europos krepšinio čempionato rungtynės, jos gyvai buvo žiūrimos klube, kurį A. B. nurodė, kaip savo buvimo vietą, taip pat buvo pateikti duomenys apie renginio metu vykusį aukcioną, kurio metu buvo įsigytas vimpelas, jį teismui kaip įrodymą pateikė A. B.. Teismas, vertindamas liudytojų, kurie yra A. B. draugai, parodymus, teisingai konstatavo, kad atmesti juos vien tuo pagrindu, jog šie yra A. B. pažįstami, nėra pagrindo, ir nors jų parodymai pasižymi abstraktumu, tačiau teismas tai aiškino tuo, jog nuo įvykių praėjo gana ilgas laiko tarpas. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad šie parodymai teismo buvo vertinti ne kaip neabejotinai paneigiantys kaltę, bet kaip keliantys pagrįstą abejonę nurodytu kaltinimu A. B..
Pažymėtina, kad kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjA1LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-205/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-205/2012">2K-205/2012</a>, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Tokioje situacijoje apeliacinės instancijos teismas, išnaudojęs galimybes pašalinti abejones, teisingai vadovavosi principu in dubio pro reo, t. y. kad visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, ir abejones, kurių pašalinti objektyviai nėra galimybės, vertino palankiai kaltinamam asmeniui A. B..
8.5. Kasaciniame skunde kritikuojama teismo išvada, kad A. B. dėl didelio atstumo negalėjo nuvykti į L. D. gyvenamąją vietą, pasak kasatoriaus, atstumas tarp šių vietų nėra didelis. Ši kasatoriaus kritika neturi esminės reikšmės nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui, ir nedaro įtakos sprendžiant A. B. išteisinimo teisėtumą. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje tik nurodė, kad byloje nėra duomenų, jog A. B. būtų nuvykęs iš vienos vietos į kitą, kurios, kaip teismas pažymėjo, yra „tolokai“ viena nuo kitos. Taigi, priešingai negu teigia kasatorius, teismas nepadarė išvados, jog dėl didelio atstumo A. B. negalėjo nuvykti iki L. D. namų, o konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog jis būtų vykęs iš vienos vietos į kitą.
8.6. Atsakant į kasatoriaus argumentą, jog A. B. kaltę patvirtina ir specialisto išvada, pažymėtina, kad ši išvada tik patvirtina nukentėjusiojo L. D. sužalojimą faktą, o ne asmenį, kuris tai padarė.
8.7. Apibendrinusi išdėstytus sprendimo motyvus teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo išvadai, jog apeliacinės instancijos teismas, tirdamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais ir vertindamas, nesilaikė BPK 20 straipsnio nuostatų. Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas įvertino visus proceso dalyvių parodymus, rašytinius ir daiktinius įrodymus kaip visumą, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikė išskirtinės prioritetinės reikšmės, tinkamai vadovaudamasis baudžiamosios teisės principais padarė motyvuotas išvadas dėl A. B. nekaltumo, teisingai konstatavo, jog neįrodyta, kad būtent jis dalyvavo padarant BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, nepadarė.
Dėl proceso išlaidų
9.1. Teismo posėdyje pateiktas prašymas išteisintajam A. B. priteisti 200 Eur už advokato paslaugas iš nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) kasacinės instancijos teisme, kartu su prašymu pateiktas advokato S. Majausko pinigų priėmimo kvitas, kuriame nurodyta, kad A. B. jam už gynybą kasacinės instancijos teisme sumokėjo 200 Eur.
9.2. Pagal BPK 105 straipsnio 6 dalį, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareikšimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Tik bylose, kurios pradedamos pagal nukentėjusiojo skundą dėl BPK 407 straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų (privataus kaltinimo bylos) ir kuriose ikiteisminis tyrimas neatliekamas, gali būti taikoma BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostata ir kaltinamąjį išteisinus teismas gali nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Nagrinėjamoje byloje procesas buvo pradėtas pagal L. D. pareiškimą teismui dėl bylos nagrinėjimo privataus kaltinimo tvarka.
Pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzM4LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-338/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-338/2014">2K-338/2014</a>, 2K-461-895/2015).
9.3. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta dėl BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatų aiškinimo ir taikymo, vertindama tai, kad A. B. yra išteisintas, nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) kasacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o dėl jo A. B. turėjo pagrįstų proceso išlaidų, daro išvadą, kad nukentėjusysis (privatus kaltintojas) L. D. turi atlyginti išteisintajam A. B. jo kasaciniame procese turėtas išlaidas (už advokato paslaugas) – 200 Eur.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi,
n u t a r i a :
Nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) L. D. kasacinį skundą atmesti.
Išieškoti iš nukentėjusiojo (privataus kaltintojo) L. D. 200 Eur proceso išlaidų, patirtų už gynybą kasacinės instancijos teisme, A. B. naudai.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Aldona Rakauskienė
Vytautas Masiokas
