Dėl veiksmų vykdomojoje byloje realizuojant nekilnojamąjį turtą galimumo, paaiškėjus apie skolininko - fizinio asmens - bankrotą kitoje valstybėje

Civilinė byla Nr. 3K-3-210-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-06-3-06629-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. M. kasacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. M. skundą dėl antstolio veiksmų; suinteresuoti asmenys: antstolė Lina Pužienė, „Danske Bank A/S“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl veiksmų vykdomojoje byloje realizuojant nekilnojamąjį turtą galimumo, paaiškėjus apie skolininko – fizinio asmens – bankrotą kitoje valstybėje.

Pareiškėja J. M. 2015 m. gegužės 19 d. pateikė antstolei Linai Pužienei skundą, prašydama panaikinti antstolės 2015 m. balandžio 29 d. patvarkymą vykdomojoje byloje Nr. 0109/14/00849, kuriuo ji atsisakė tenkinti skolininkės J. M. prašymą užbaigti vykdomąją bylą, o vykdomąjį dokumentą nusiųsti pareiškėjos bankroto bylą iškėlusiam Jungtinės Karalystės Kings Lino apygardos teismui.

Antstolė 2015 m. gegužės 26 d. patvarkymu atsisakė tenkinti pareiškėjos 2015 m. gegužės 19 d. skundą ir jį su vykdomąja byla persiuntė teismui.

Byloje nustatyta, kad antstolė L. Pužienė vykdo išieškojimą pagal Vilniaus miesto 15-ojo notaro biuro 2014 m. liepos 9 d. išduotą vykdomąjį įrašą dėl 88 614,29 Eur skolos ir 11 procentų metinių palūkanų išieškojimo iš skolininkės J. M. išieškotojo „Danske Bank A/S“ naudai. Antstolė 2015 m. kovo 31 d. paskelbė antrąsias varžytynes dėl pareiškėjai priklausančio hipoteka įkeisto buto. Pareiškėja antstolei pateikė informaciją, kad Jungtinės Karalystės Kings Lino apygardos teismo 2013 m. balandžio 29 d. nutartimi jai iškelta bankroto byla, o 2013 m. spalio 31 d. ji pripažinta bankrutavusia ir atleista nuo įsipareigojimų kreditoriams vykdymo. Iš pareiškėjos bankroto administratoriaus 2014 m. lapkričio 14 d. gautame rašte nurodoma, kad: „Danske Bank A/S“ buvo įtrauktas į kreditorių sąrašą, tačiau nebuvo išspręstas klausimas dėl pareiškėjai priklausančio turto realizavimo; administratorius negali duoti leidimo realizuoti turtą, tačiau dėl jo neturi jokių planų ir „Danske Bank A/S“ turi teisę naudoti lėšas, gautas priverstine tvarka pardavus skolininkei priklausančią nuosavybę, nes šis kreditorius turi pirmenybės teisę ir administratorius neprieštarauja, kad ši teisė būtų įgyvendinta.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartimi pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino antstolės L. Pužienės 2015 m. balandžio 29 d. patvarkymo dalį, kuria atsisakyta tenkinti skolininkės 2015 m. balandžio 15 d. prašymo dalį dėl vykdomojo dokumento perdavimo skolininkės bankroto bylą iškėlusiam teismui, bei perdavė šį klausimą spręsti antstolei iš naujo; kitą skundo dalį atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos B. J. prašymą, bylos Nr. 3K-3-38/2013, kurioje konstatuota, kad pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau – Reglamentas) 4 straipsnio nuostatas iškeltai bankroto bylai taikoma valstybės, kurioje iškelta bankroto byla, teisė, jei jo nuostatose neįtvirtinta kitos taikytinos teisės. Tokios išimtys yra nustatytos 5–15 straipsniuose, siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse. Reglamento 25 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti taikomi pagal lex situs ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. Dėl to daiktinę teisę turinčiam asmeniui reikėtų palikti galimybę toliau ginti savo teisę į atskirą bylos nagrinėjimą arba atskirą įkaito garantijų išsprendimą; Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą.

Teismas padarė išvadą, kad Jungtinės Karalystės Kings Lino apygardos teismo iškelta pareiškėjai bankroto byla ir pradėta nemokumo procedūra neturės įtakos Lietuvoje esančio įkaito turėtojo daiktinėms teisėms, t. y. jų apimčiai, juolab kad bankroto administratorius laiške antstolei taip pat patvirtino, jog „Danske Bank A/S“ interesams yra teikiama pirmenybė ir bankas turi teisę gauti lėšas priverstine tvarka pardavus skolininkės įkeistą turtą. Dėl to teismas sprendė, kad pareiškėjos argumentai, jog, jai bankrutavus, jos prievolė hipotekos kreditoriui baigėsi, nepagrįsti.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog skolininkės bankroto procedūros yra visiškai užbaigtos. Įgyvendinant Reglamento nuostatas dėl draudimo vykdyti bet kokius individualaus išieškojimo veiksmus po bankroto bylos skolininkei iškėlimo, antstolė turėjo spręsti klausimą dėl vykdomosios bylos sustabdymo ir persiųsti vykdomąjį dokumentą bankroto bylą iškėlusiam teismui, o bankrutuojančio asmens kreditorius „Danske Bank A/S“ turėjo teisę pateikti reikalavimus, susijusius su reikalavimų tenkinimu realizuojant įkeistą turtą, Jungtinės Karalystės Kings Lino apygardos teisme iškeltoje šio fizinio asmens byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-580/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-580/2013">3K-3-580/2013</a>).

Teismas padarė išvadą, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog antstolė privalėjo nutraukti vykdomąją bylą, tačiau pareiškėjos skundo dalis dėl antstolės atsisakymo perduoti vykdomąjį dokumentą skolininkės bankroto bylą iškėlusiam teismui laikytina pagrįsta ir yra tenkintina – antstolės L. Pužienės 2015 m. balandžio 29 d. patvarkymo dalis atsisakyti tenkinti pareiškėjos skundo dalį dėl vykdomojo dokumento perdavimo skolininkės bankroto bylą nagrinėjančiam teismui naikintina ir, atsižvelgus į sprendžiant prašymą atliktinų veiksmų apimtį ir pobūdį, perduotina antstolei spręsti iš naujo (CPK 513 straipsnio 1 dalis).

Klaipėdos apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2015 m. spalio 1 d. nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutarties dalį, kuria pirmosios instancijos teismas perdavė antstolei spręsti klausimą dėl vykdomojo dokumento perdavimo skolininkės bankroto bylą iškėlusiam teismui, panaikino ir pareiškėjos skundą dėl antstolės veiksmų atmetė; kitą nutarties dalį paliko nepakeistą.

Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje taikytinas Reglamento 5 straipsnis, nustatantis, jog bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų asmenų daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Kolegija papildomai pažymėjo, kad nacionalinės, o ne bankroto bylos iškėlimo šalies teisės taikymas nesusijęs su bankroto proceso stadijomis. Nacionalinės teisės taikymą lemia aplinkybė, kad bankrutuojantis asmuo turi turto kitoje valstybėje narėje, ir šis turto turėjimas susiejamas su momentu – bankroto bylos iškėlimu. Aplinkybė, jog turtas nebuvo realizuojamas iš karto, kai tik skolininkui buvo iškelta bankroto byla, neturi teisinės reikšmės. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjai priklausančio turto buvimo vieta yra Lietuvoje, tai išieškojimas iš šio turto vyksta taikant Lietuvos Respublikos civilinio proceso normas, reglamentuojančias išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto. Dėl to nepagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad antstolė turėjo perduoti vykdomąjį raštą šalies, kurioje iškelta bankroto byla, teismui. Nors pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą, bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01ODAvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-580/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-580/2013">3K-3-580/2013</a>, tačiau nurodytos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės nesutampa – nurodytoje byloje nėra duomenų, kad ginčas būtų susijęs su hipotekos teisiniais santykiais. Būtent kreditoriaus daiktinių teisių turėjimas nagrinėjamoje byloje lemia taikytiną teisę, o ši – kitokias procedūras. Vykdomasis raštas bankroto bylą iškėlusiam teismui perduodamas tik tais atvejais, kai vykdomas išieškojimas nėra susijęs su kreditoriaus turimomis daiktinėmis teisėmis.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį ir Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį bei jos skundą dėl antstolės L. Pužienės 2015 m. balandžio 29 d. patvarkymo panaikinimo tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Reglamento 5 straipsnyje nustatyta išimtis, kad daiktinės teisės vietos valstybėje numatyta privilegijuota kreditorių įkaito turėtojų teisinė padėtis ir jų reikalavimų tenkinimo tvarka išliktų tokia pat ir po bankroto bylos iškėlimo, tačiau nagrinėjamu atveju kreditorius ir įkaito turėtojas turėjo laikytis Reglamente nustatytos tvarkos, kad patenkintų savo, kaip privilegijuoto kreditoriaus, reikalavimą šalutinėje byloje. Tokią poziciją patvirtina Reglamento preambulės 12 punkto nuostata, kad, siekiant apsaugoti įvairius interesus, kitoje valstybėje gali būti keliama ir kartu su pagrindine byla nagrinėjama šalutinė byla dėl toje valstybėje esančio skolininko turto. Teisė pateikti pareiškimą dėl šalutinės bylos iškėlimo suteikiama likvidatoriui pagrindinėje byloje, taip pat bet kuriam kitam asmeniui ar institucijai, įgaliotiems pagal valstybės narės, kurios teritorijoje prašoma iškelti šalutinę bylą, įstatymus, pateikti pareiškimą dėl bylos iškėlimo, tarp jų ir kreditoriams (Reglamento 29 straipsnis). Pagal bendrą Reglamento 28 straipsnyje nustatytą taisyklę, šalutinėms byloms turi būti taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta šalutinė byla, teisė, šiuo atveju – Lietuvos Respublikos teisė. Būtent šalutinėje bankroto byloje privilegijuotiems kreditoriams užtikrinama Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta išimtis – pagal šalutinėje bankroto byloje taikytiną teisę kreditoriaus reikalavimai būtų tenkinami ankstesne eile nei pagal pagrindinėje byloje taikytiną teisę. Kai skolininkui iškeliama šalutinė bankroto byla, įkeistą turtą turi realizuoti ne antstolis, o pagal Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymą teismo paskirtas bankroto administratorius ar antstolis, turintis teisę teikti bankroto administravimo paslaugas, taikydamas ne CPK, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1475 patvirtiną Fizinio asmens, kuriam iškelta bankroto byla, bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašą. Apie kreditorių „Danske Bank A/S“, kaip įkaito turėtoją, žinojo pagrindinės bankroto bylos likvidatorius, o kreditorius žinojo apie iškeltą bankroto bylą, tačiau jie neinicijavo šalutinės bylos pradėjimo Lietuvoje (Reglamento 29, 38 straipsniai). Kadangi teismo sprendimas iškelti bankroto bylą pripažįstamas be specialios pripažinimo procedūros (Reglamento 16, 17 straipsniai), tai reiškia, kad, kasatorei bankrutavus Jungtinėje Karalystėje, laikoma, jog ji bankrutavo ir Lietuvoje. Teismui pripažinus, kad bankroto procedūra Jungtinėje Karalystėje baigta, hipotekos kreditorius „Danske bank A/S“ neteko reikalavimo teisių skolininkei, t. y. hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigė, o tai yra hipotekos pabaigos pagrindas, nustatytas CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte, dėl to kasatorės skundžiami antstolio veiksmai negali būti laikomi teisėtais.

Suinteresuotas asmuo „Danske Bank A/S“ atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodoma:

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) 2012 m. liepos 5 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-527/10, konstatavo, kad Reglamento 5 straipsnio 1 dalyje skelbiama, jog bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą. Tokios daiktinės teisės pagrindas, galiojimas ir apimtis paprastai turėtų būti nustatomi pagal šios teisės objektu esančio turto buvimo vietos teisę (lex rei sitae) ir nepriklausyti nuo bankroto bylos iškėlimo. ESTT 2015 m. balandžio 16 d. sprendime, priimtame byloje Nr. C-557/13 nurodyta, kad Reglamento 5 straipsnio 1 dalies nuostata, jog iškelta bankroto byla „nedaro poveikio“ į šios nuostatos taikymo sritį patenkančioms daiktinėms teisėms, akivaizdžiai siekiama, be kita ko, leisti kreditoriui net po bankroto bylos iškėlimo veiksmingai pasiremti iki tol įgyta daiktine teise. Nurodyta ESTT praktika leidžia daryti išvadą, jog kreditorius savo daiktines teises gali įgyvendinti visais tos valstybės narės, kurioje yra turtas, teisės leidžiamais būdais, ir toks kreditoriaus teisių įgyvendinimas nepriklauso nuo pagrindinės ar šalutinės bankroto (nemokumo) bylos iškėlimo fakto. Reglamento III skyriaus nuostatos dėl šalutinių bylų kėlimo nėra imperatyvios, todėl suteikia diskrecijos teisę, o ne įpareigoja daiktinių teisių turėtojus realizuoti skolininko turtą iškėlus šalutinę bankroto bylą. Šį argumentą patvirtina Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nuostatos, pagal kurias bankroto bylą fiziniam asmeniui gali inicijuoti tik pats fizinis asmuo. Tai reiškia, kad daiktines teises turintis kreditorius (ar Jungtinės Karalystės likvidatorius) Lietuvoje negalėtų inicijuoti Reglamento III skyriuje nustatytos šalutinės bankroto bylos skolininkui. Be to, pagal Reglamento 27 straipsnį it B priedą Lietuvos Respublikoje atitinkamas šalutines bankroto bylas galima kelti tik įmonėms, o ne fiziniams asmenims.

Suinteresuotas asmuo antstolė L. Pužienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:

Bankroto bylos administratorius informavo, kad neturi jokių planų dėl šios nuosavybės. Todėl nebuvo pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kad iškėlus bankroto bylą ji atleidžiama nuo visų prievolių, priešingai, nurodyta prievolė negali būti laikoma įvykdyta ir ji skolininkei nepasibaigia nei iškėlus bankroto bylą, nei jai pasibaigus, todėl turi būti vykdoma toliau. Kai skolininkei priklausančio turto realizavimo klausimas neišspręstas, hipotekos kreditorius turi teisę pasirinkti įkeisto skolininkei priklausančio nekilnojamojo turto realizavimo būdą. Vadovaujantis Reglamento 12 dalimi, jeigu iki užbaigiant pagrindinę bankroto bylą šalutinė byla nepradedama, vėliau ji nebekeliama. Darytina išvada, kad konkrečiu atveju, įgyvendinant kreditoriaus „Danske Bank A/S“ daiktines teises ir išieškant kreditoriui skolą iš įkeisto turto, kitas procesas, išskyrus vykdymo procesą pagal CPK VI dalies normas, negalimas, todėl antstolė pagrįstai priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti ir atliko visus vykdymo veiksmus byloje bei atsisakė tenkinti skolininkės prašymą dėl vykdomojo dokumento persiuntimo bankroto bylą iškėlusiam Jungtinės Karalystės Kings Lino teismui.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Jungtinėje Karalystėje vykdytos fizinio asmens bankroto procedūros užbaigimo sukeliamų teisinių pasekmių Lietuvoje įsteigto hipotekos kreditoriaus daiktinėms teisėms į jo naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje

Europos Sąjungoje vienos valstybės narės ribas peržengiančius nemokumo procesus reglamentuoja Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. Reglamentas (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto bylų (toliau tekste – Reglamentas Nr. 1346/2000).

Nagrinėjamoje byloje keliamas klausimas, kokias teisines pasekmes Jungtinėje Karalystėje vykdytos fizinio asmens bankroto procedūros užbaigimas sukelia Lietuvoje įsteigto hipotekos kreditoriaus daiktinėms teisėms į jo naudai įkeistą nekilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikoje; taip pat keliamas klausimas dėl Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje įtvirtinto trečiųjų šalių daiktinių teisių apsaugos principo ir šalutinės bankroto bylos instituto (Reglamento Nr. 1346/2000 2 straipsnio c) punktas, 3 straipsnio 2 - 4 dalys, 27 – 38 straipsniai) tarpusavio santykio. Įrodinėjama, kad aptariamo reglamento 5 straipsnyje įtvirtinta lex fori concursus (teismo vietos valstybės teisė) taikymo išimtis nėra savarankiškai taikoma taisyklė, o gali būti taikoma tik tuo atveju, kai skolininkui iškelta šalutinė bankroto byla.

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnio, kuriame reglamentuojami tarptautinės jurisdikcijos nemokumo bylose klausimai, 1 dalį Europos Sąjungos valstybės narės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų vieta, teismai turi jurisdikciją iškelti skolininkui pagrindinę bankroto bylą.

Pagrindinė bankroto byla gali būti tik viena. Teismo sprendimas iškelti pagrindinę bankroto bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto bylą iškėlusioje valstybėje (Reglamento Nr. 1346/2000 16 straipsnis) ir sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kokias jis turi kilmės valstybėje (17 straipsnis), o teismo sprendimo kilmės valstybėje paskirtas bankroto administratorius (likvidatorius), laikydamasis valstybės narės, kurioje jis ketina veikti, teisės aktų reikalavimų, turi teisę vykdyti savo įgaliojimus pagal valstybės, kurios teisme iškelta pagrindinė bankroto byla, teisės aktus (Reglamento Nr. 1346/2000 18 straipsnis). Šiuo atveju pagrindinė bankroto byla iškelta Jungtinėje Karalystėje ir dėl šios bylos ginčų nekyla.

Minėtas Reglamento Nr. 1346/2000 3 straipsnis taikytinas sistemiškai su šio reglamento 4 straipsniu, kuriame sureguliuoti taikytinos teisės klausimai. Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalyje reglamentuota, kad išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalį valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato bankroto bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą.

Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnio (Trečiųjų šalių daiktinės teisės) 1 dalyje nustatyta, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį materialųjį ar nematerialųjį, kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, įskaitant konkretų turtą ir visą neapibrėžtą turtą, kuris kartais keičiasi.

Skirtingai, nei įrodinėja kasatorė, Reglamente Nr. 1346/2000 nėra teisės normų, kurios sietų šio teisės akto 5 straipsnio taikymo galimybę su šalutinės bankroto bylos iškėlimu.

Taigi Jungtinėje Karalystėje iškeltos pagrindinės bankroto bylos užbaigimo teisinės pasekmės nustatomos pagal šios šalies teisę (Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 2 dalis), tačiau jos, kad ir kokios jos būtų, neturi įtakos kreditoriaus, kurio reikalavimas apsaugotas įkeitimu, teisėms, nes šioms taikoma lex rei sitae (daikto buvimo vietos teisė).

Tai reiškia, kad Lietuvos Respublikoje įsteigto kreditoriaus naudai įkeistas turtas gali būti realizuojamas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, o tokio kreditoriaus teisėms kitoje Europos Sąjungos valstybėje iškelta bankroto byla neturi įtakos. Todėl nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjama priešingai.

Analogiškos išvados dėl pagrindinės bankroto bylos užbaigimo teisinių pasekmių daromos ESTT jurisprudencijoje. Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendime byloje ERSTE Bank Hungary Nyrt prieš Magyar?llam ir kt., C‑527/10, ECLI:EU:C:2012:417, išaiškinta, kad siekiant apsaugoti teisėtus lūkesčius ir užtikrinti sandorių teisinį saugumą kitose valstybėse narėse nei ta, kurioje iškelta bankroto byla, reglamento 5–15 straipsniuose numatytos tam tikros išimtys iš taisyklės dėl lex fori concursus (teismo vietos valstybės teisė) taikymo, taikomos tam tikroms teisėms ir teisinėms situacijoms, kurios pagal reglamento 11 konstatuojamąją dalį laikomos ypač svarbiomis (sprendimo 39 punktas); kalbant apie daiktines teises, reglamento 5 straipsnio 1 dalyje skelbiama, kad bankroto bylos iškėlimas nedaro poveikio kreditorių ar trečiųjų šalių daiktinėms teisėms į skolininkui priklausantį ir bylos iškėlimo metu kitos valstybės narės teritorijoje esantį turtą (sprendimo 40 punktas).

Taigi kreditorius turi teisę pats pasirinkti, kokiu būdu ginti savo teises ir teisėtus interesus – ar reikšti reikalavimą pagrindinėje bankroto byloje, ar, jeigu kreditoriaus reikalavimas apsaugotas daiktine teise, naudotis įkeisto turto buvimo vietos valstybės teisėje įprastais teisių gynybos būdais, pasinaudojant Reglamento Nr. 1346/2000 5 straipsnyje įtvirtinta išimtimi.

Todėl kasatorės argumentas, kad vienintelis būdas Jungtinėje Karalystėje iškeltoje bankroto byloje paskirtam bankroto administratoriui išieškoti iš turto, esančio Lietuvos Respublikoje, yra šalutinės bankroto bylos iškėlimas – nepagrįstas.

Remdamasi nurodytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad CPK 359 straipsnyje įtvirtintų apeliacinės instancijos teismo nutarties panaikinimą lemiančių pagrindų nenustatyta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Suinteresuotas asmuo „Danske Bank A/S“, prašydamas priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už advokato pagalbą sumokėjo 2733,55 Eur. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) 7, 8.14 punktais, sprendžia, kad suinteresuoto asmens prašymas tenkintinas iš dalies, priteisiant 300 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 5,53 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus kasacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos valstybės naudai iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti „Danske Bank A/S“ Lietuvos filialui (j. a. k. 301694694) iš J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 300 (tris šimtus) Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Priteisti valstybei iš J. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) 5,53 (penkis Eur 53 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Priteista suma mokėtina Valstybinei mokesčių inspekcijai, įstaigos kodas – 188659752, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Virgilijus Grabinskas

Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas