Dėl teisės normų, reglamentuojančių kelio apsaugos zoną, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-216-421/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22542-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė), Andžej Maciejevski ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei, uždarajai akcinei bendrovei „Gatvių statyba“, dalyvaujant tretiesiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Sireka“, valstybės įmonei Vilniaus miškų urėdijai, biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių kelio apsaugos zoną, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas „If P&C Insurance AS“ prašė teismo priteisti solidariai iš atsakovių Vilniaus miesto savivaldybės, UAB „Gatvių statyba“ 2438,75 Eur žalos atlyginimo, 5 proc. procesines palūkanas.

Ieškovas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 10 d. pakelėje augęs medis užvirto ant Verkių gatve važiuojančio automobilio ir jį apgadino, todėl ieškovas automobilio savininkui išmokėjo 2438,75 Eur draudimo išmoką. Medis augo 6,50 m atstumu nuo kelio dangos, t. y. kelio apsaugos zonoje. Kelio savininkė (Vilniaus miesto savivaldybė) ir jį įsipareigojusi prižiūrėti įmonė (UAB „Gatvių statyba“) netinkamai prižiūrėjo kelio apsaugos zonoje esančius želdinius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus apylinkės teismas 2015 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 10 d. ant automobilio, kuris važiavo Verkių gatve Vilniuje, užvirto pakelėje augančio medžio nulūžusi kamieno dalis ir jį apgadino. Antstolio 2014 m. gruodžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole nustatyta, kad medis nuo asfaltuotos kelio (Verkių gatvės) dangos yra 6,50 m.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 12 d.) 6–8 punktus, Vilniaus miesto savivaldybei tenka pareiga užtikrinti Verkių gatvės taisymą bei priežiūros darbus, taip pat saugias eismo sąlygas, naudojimo priežiūrą, organizuoti techninę jų priežiūrą. Pagal Kelių priežiūros aprašo 12.3 punktą kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui, neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui.

Ginčo gatvė yra vietinės reikšmės viešasis kelias, tokio kelio apsaugos zona yra po 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses (Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį kelio apsaugos zonas miestuose, kaimo gyvenamosiose vietovėse įstatymų nustatyta tvarka gali tikslinti Teritorijų planavimo įstatyme numatyti planavimo organizatoriai, turintys teisę tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus). Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos „A“, „B“, „C“ kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos tvirtinimo“ patvirtino Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos „A“, „B“, „C“ kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemą (toliau – ir Gatvių ribų schema), kuri yra specialiojo teritorijų planavimo dokumentas (Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalis, 15 straipsnio 2 dalis).

Teismas nustatė, kad medis nulūžo Verkių gatvės atkarpoje, esančioje už Žvalgų gatvės, kuri nepriskirta „A“, „B“, „C“ gatvių kategorijoms. Teismas, vadovaudamasis statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ (toliau – ir STR 2.06.01:1999) 2.3 punktu ir 1 lentele, atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba nustatė, jog Verkių gatvės atkarpa, esanti nuo Lukšo g. iki Žvalgų g., yra „C2“ kategorijos, sprendė, kad kita Verkių gatvės atkarpa, einanti nuo Žvalgų g. (gatvės atkarpa, kurioje nulūžo medis), yra „D“ kategorijos gatvė. Teismas konstatavo, kad ginčo Verkių gatvės atkarpos kelio apsaugos zona patikslinta šios gatvės raudonosiomis linijomis.

STR 2.06.01:1999 7 lentelėje nustatyta, kad „D1“ kategorijos gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų yra 12–20 m. Antstolio 2014 m. gruodžio 10 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, kad Verkių gatvės ginčo atkarpos asfaltuotas plotis yra 5,65 m. Teismas, remdamasis Gatvių ribų schema, Vilniaus miesto savivaldybės skaičiavimais, sprendė, kad atstumas nuo Verkių gatvės ginčo atkarpos asfaltuotos dangos krašto iki gatvės raudonųjų linijų į abi puses yra po 3 m. Kadangi medis buvo 6,5 m nuo asfaltuotos Verkių g. dangos krašto, teismas konstatavo, kad medis buvo ne raudonųjų linijų juostoje, t. y. žemės juostoje, skirtoje gatvei ir jos elementams tiesti ir įrengti (statybos techninio reglamento STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“ 6.2 punktas).

Teismas, nustatęs, kad medis yra ne Verkių gatvės raudonosiomis linijomis apribotoje žemės juostoje, sprendė, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė ir jos gatvę prižiūrėti pasitelktas asmuo UAB „Gatvių statyba“ nepažeidė Kelių įstatymo 21 straipsnio 4 punkte ir Kelių priežiūros aprašo 12.3 punkte nustatytų pareigų, nes medis augo ne kelio juostoje ar kelio apsaugos zonoje. Teismas sprendė, kad medis yra valstybinio miško teritorijoje, kurią patikėjimo teise valdo ir prižiūri trečiasis asmuo Vilniaus miškų urėdija (Verkių girininkija). Teismas, nenustatęs atsakovių neteisėtų veiksmų, sprendė, kad atsakovėms civilinė atsakomybė netaikytina.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“ apeliacinį skundą, 2015 m. spalio 15 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui „If P&C Insurance AS“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 2438,75 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2014 m. liepos 7 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo.

Kolegija nurodė, kad pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d.) vietinės reikšmės kelių apsaugos zonos plotis yra 10 metrų nuo kelio briaunų į abi puses. Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, kad kelio apsaugos zonas miestuose įstatymų nustatyta tvarka gali tikslinti Teritorijų planavimo įstatyme (toliau – ir TPĮ) numatyti planavimo organizatoriai, turintys teisę tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus). Taigi Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyti kelių apsaugos zonų pločiai galėjo būti keičiami teritorijų planavimo dokumentais. Kolegija nepritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Verkių gatvės apsaugos zonos ribos, nustatytos Kelių įstatyme, buvo pakeistos Gatvių ribų schema, patikslinusia Vilniaus miesto gatvių raudonąsias linijas.

Raudonųjų linijų apibrėžtis įtvirtinta STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“, nustatančio gatvių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus, 6.2 punkte, kuriame jos įvardijamos kaip linijos, nužyminčios žemės juostą, kuri skirta gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui. Gatvės elementais pagal STR 2.06.04:2011 6.1 ir 6.8 punktus taip pat laikomi ir želdiniai, augantys gatvės raudonosiomis linijomis apribotoje žemės juostoje. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kelio apsaugos zona ir gatvės raudonosios linijos yra tapačios sąvokos. Pirmoji apibrėžia žemės juostos, reikšmingos eismo saugumui užtikrinti, ribas, o antroji – žemės juostos, būtinos gatvėms tiesti ir statyti, ribas. Nors šios juostos tam tikrose dalyse ir sutampa, tačiau jos nebūtinai yra vienodos. Kolegija konstatavo, kad Gatvių ribų schema nebuvo tikslinamos kelių apsaugos zonos, o tik gatvių raudonosios linijos – kaip gatvių projektavimui, rekonstrukcijai ir statybai reikšmingo elemento.

Kolegija konstatavo, kad byloje nebuvo pateikta įrodymų, jog Vilniaus miesto savivaldybė tikslino Verkių gatvės apsaugos zoną, nustatytą Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė, kad medis nepateko į kelio apsaugos zoną.

Kolegija sprendė, kad žalą sukėlęs medis augo Verkių gatvės, kurios savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, apsaugos zonoje (medis nuo kelio ribos augo nutolęs 6,5 m, o apsaugos zonos plotis – 10 m). Kadangi kelio savininkė tinkamai nevykdė Kelių priežiūros aprašo 12.3 punkte įtvirtintų pareigų, nepaneigė savo kaltės dėl kilusios žalos ir nepateikė įrodymų, kad UAB „Gatvių statyba“ buvo pavesta užtikrinti Verkių gatvės apsaugos zonos priežiūrą, tai žala priteistina iš kelio savininkės (Vilniaus miesto savivaldybės).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Vilniaus miesto savivaldybė, kaip Vilniaus miesto gatvių savininkė, turi pareigą prižiūrėti gatves tik iki gatvių raudonųjų linijų, o medis augo už Verkių gatvės raudonųjų linijų esančiame valstybiniame miške, už kurio priežiūrą atsakinga Vilniaus miškų urėdijos Verkių girininkija. Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį kelių apsaugos zonas miestuose, kaimo gyvenamosiose vietovėse įstatymų nustatyta tvarka gali tikslinti Teritorijų planavimo įstatyme numatyti planavimo organizatoriai, turintys teisę tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus). Verkių gatvės ginčo atkarpos kelio apsaugos zona yra patikslinta šios gatvės raudonosiomis linijomis, t. y. patikslinta 2011 m. birželio 13 d. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 1-91 patvirtinta Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos „A“, „B“, „C“ kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schema. Įstatyme nėra įtvirtintas reikalavimas kelio apsaugos zoną tikslinti bendruoju, detaliuoju ar specialiuoju planu, yra tik reikalavimas, kad minėtą tikslinimą atliktų teritorijų planavimo organizatorius. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, kaip teritorijų planavimo organizatorius Teritorijų planavimo įstatymo prasme, patikslino Verkių gatvės ginčo atkarpos kelio apsaugos zoną šios gatvės raudonosiomis linijomis.

Vilniaus miesto savivaldybė gatvių priežiūrą, įskaitant ir Verkių gatvės, 2011 m. gegužės 27 d. sutartimi buvo perdavusi UAB „Gatvių statyba“.

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas „If P&C Insurance AS“ prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodomi šie argumentai:

Ginčo gatvei, remiantis Kelių įstatymo 12 straipsniu, taikoma 10 metrų apsaugos zona. Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį kelio apsaugos zona – abipus kelio nustatyto pločio žemės juosta, kurioje ribojama ūkinė veikla, pagal STR 2.06.01:1999 6.2 punktą gatvės raudonosios linijos – linijos, nužyminčios žemės juostą, kuri skirta gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui. Akivaizdu, kad šios sąvokos nėra tapačios. Raudonoji linija iš esmės žymi projektuojamo kelio juostą, tačiau ne kelio apsaugos zoną, kelio apsaugos zona apima didesnį žemės plotą. Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį kelio apsaugos zonos ribos gali būti tikslinamos tik teritorijų planavimo dokumentais, tik nustatant naujas kelio apsaugos zonų ribas, o ne tikslinant gatvės raudonąsias linijas. Be to, atitinkamame dokumente turi būti aiškiai nurodoma, kad yra tikslinama būtent kelio apsaugos zona. Šiuo atveju to padaryta nebuvo.

Byloje nėra įrodymų, kad UAB „Gatvių statyba“ buvo pavesta užtikrinti Verkių gatvės apsaugos zonos priežiūrą, todėl Vilniaus miesto savivaldybė yra tinkama atsakovė šioje byloje. UAB „Gatvių statyba“ buvo pavesta atlikti tik ginčo kelio dangos priežiūrą ir remontą, todėl atsakomybė UAB „Gatvių statyba“ gali kilti tik už netinkamą kelio dangos priežiūrą ir remontą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kelio apsaugos zonos ir gatvės raudonųjų linijų sąvokų

Pagal Kelių įstatymo 2 straipsnio 4 dalį kelio apsaugos zona – abipus kelio nustatyto pločio žemės juosta, kurioje ribojama ūkinė veikla. Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, siekiant sudaryti saugias eismo sąlygas, nuo kelio briaunų į abi puses nustatoma kelio apsaugos zona. Jos plotis pagal kelio reikšmę yra: 1) magistralinių kelių – po 70 metrų; 2) krašto kelių – po 50 metrų; 3) rajoninių kelių – po 20 metrų; 4) vietinės reikšmės kelių – po 10 metrų. Kaip ribojama ūkinė veikla kelio apsaugos zonoje, reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintos Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygos.

Statybos techninio reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“, kuris taikomas rengiant miestų, miestelių ir kaimų bendruosius ir detaliuosius bei specialiuosius planus, 4.1 punkte nustatyta, kad skaičiuojamieji gatvių parametrai nustatomi pagal 7 lentelę. Vienas iš parametrų, nustatytų 7 lentelėje, yra gatvės juostos plotis tarp raudonųjų linijų. Šio reglamento 4.2 punkte nustatyta, kad bendruoju atveju gatvės juosta tarp raudonųjų linijų yra skirta įrengti važiuojamąją dalį ir kitus gatvės elementus (šaligatvius, pėsčiųjų ir dviratininkų takus); inžinerinius tinklus; transporto priemonių aptarnavimo pastatus, stovėjimo vietas; taršos slopinimo įrangą; želdinius.

Statybos techninis reglamentas STR 2.06.04:2011 „Gatvės. Bendrieji reikalavimai“, įsigaliojęs nuo 2011 m. gruodžio 7 d., nustato visų nuosavybės formų gatvių tiesimo, rekonstravimo ir remonto projektavimo techninius reikalavimus. Šio reglamento 6.2 punkte įtvirtinta, kad gatvės raudonosios linijos – linijos, nužyminčios žemės juostą, kuri skirta gatvės ir jos elementų tiesimui ir įrengimui. Šio reglamento 17 punkte nustatyta, kad pagrindiniai gatvių techniniai parametrai (mažiausi horizontalių kreivių spinduliai, išilginiai nuolydžiai ir kiti) projektuojami pagal 1 lentelę. Vienas iš parametrų, nustatytų 1 lentelėje, yra atstumas tarp gatvės raudonųjų linijų. Šie parametrai tokie patys kaip ir nustatyti reglamento STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 7 lentelėje.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad gatvės raudonosios linijos ir kelio apsaugos zona yra skirtingos sąvokos ir jų paskirtis yra skirtinga: gatvės raudonosios linijos skirtos gatvėms projektuoti, gatvei ir jos elementams tiesti ir įrengti, o kelio apsaugos zona – saugioms eismo sąlygoms sudaryti, ir joje yra ribojama ūkinė veikla.

Dėl kelio apsaugos zonų miestuose tikslinimo

Pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį kelio apsaugos zonas miestuose, kaimo gyvenamosiose vietovėse įstatymų nustatyta tvarka gali tikslinti Teritorijų planavimo įstatyme numatyti planavimo organizatoriai, turintys teisę tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus).

Atsižvelgdama į tai, kad gatvės raudonųjų linijų ir kelio apsaugos zonos yra skirtingos sąvokos, kad jų paskirtis yra skirtinga, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nustatant gatvės raudonąsias linijas teritorijų planavimo dokumentuose, nėra automatiškai patikslinamos tų gatvių (kelių) apsaugos zonos pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį. Tam, kad pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį būtų patikslintos gatvių apsaugos zonos, teritorijų planavimo dokumentuose turi būti konkrečiai įvardyta, kad yra tikslinamos apsaugos zonos (pvz., kad gatvių apsaugos zonos sutampa su gatvių raudonosios linijomis).

Taigi, apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino teisės normas, spręsdamas, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. birželio 13 d. sprendimu patvirtinta Gatvių ribų schema, kuria nustatytos nurodytų gatvių raudonosios linijos, nebuvo patikslintos šių gatvių apsaugos zonos pagal Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalį.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011 m. birželio 13 d. sprendimu Nr. 1-91 „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos „A“, „B“, „C“ kategorijų gatvių ribų (raudonųjų linijų) schemos tvirtinimo“ patvirtinta Gatvių ribų schema nustatė, kad Verkių gatvės atkarpa, esanti nuo Lukšo g. iki Žvalgų g., yra „C2“ kategorijos ir patvirtintos šios gatvės atkarpos raudonosios linijos, o kita Verkių gatvės atkarpa, einanti nuo Žvalgų g. (ginčo gatvės atkarpa, kurioje nulūžo medis), šia Gatvių ribų schema nebuvo priskirta prie „A“, „B“ ar „C“ kategorijos gatvių ir jos raudonosios linijos nebuvo patvirtintos.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Verkių gatvės atkarpa nuo Lukšo g. iki Žvalgų g. yra „C2“ kategorijos, sprendė, kad kita Verkių gatvės atkarpa, einanti nuo Žvalgų g. (gatvės atkarpa, kurioje nulūžo medis), yra „D“ kategorijos gatvė, ir, remdamasis šio savivaldybės sprendimo priėmimo metu galiojusio STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 7 lentelėje nustatytais dydžiais, nustatė, kad atstumas nuo ginčo gatvės asfaltuotos dangos krašto iki ginčo gatvės raudonųjų linijų yra 3 m. Pažymėtina, kad pagal STR 2.06.01:1999 „Miestų, miestelių ir kaimų susisiekimo sistemos“ 7 lentelę „D1“ ir „D2“ kategorijos gatvių juostų plotis tarp raudonųjų linijų yra 12–20 m. Taigi, vadovaujantis šiuo teisės aktu, atsižvelgiant į tai, kad ginčo Verkių gatvės atkarpos asfaltuotos kelio dalies plotis yra 5,65 m, atstumas nuo ginčo Verkių gatvės atkarpos asfaltuotos dangos krašto iki gatvės raudonųjų linijų į abi puses gali būti nuo 3,175 m iki 7,175 m. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl, remdamasis nurodytu teisės aktu, sprendė, kad atstumas nuo ginčo gatvės asfaltuotos dangos krašto iki ginčo gatvės raudonųjų linijų yra būtent 3 m, o ne, pvz., 7 m. Kadangi medis augo 6,5 m nuo asfaltuotos Verkių gatvės dangos krašto, tai nagrinėjamu atveju netgi nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad medis augo ne tarp Verkių gatvės raudonųjų linijų.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju Vilniaus miesto savivaldybė nepasinaudojo Kelių įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teise ir nepatikslino ginčo Verkių gatvės apsaugos zonos. Taigi ginčo gatvės apsaugos zona yra tokia, kaip nustatyta Kelių įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. 10 m nuo kelio briaunų į abi puses, ir medis, kuris augo 6,5 m nuo asfaltuotos Verkių gatvės dangos krašto, pateko į šios gatvės apsaugos zoną.

Dėl asmens, atsakingo už kelio apsaugos zonoje esančių želdinių, priežiūrą

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 155 patvirtinto Kelių priežiūros aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2008 m. gruodžio 12 d.) 12.3 punktą kelius prižiūrintys juridiniai ir (ar) fiziniai asmenys privalo kirsti, genėti (prižiūrėti) kelio juostoje augančius medžius ir kitus želdinius, pašalinti medžius, keliančius pavojų saugiam eismui; neleisti, kad kelio juostoje ir kelio apsaugos zonoje būtų sodinami, augtų želdiniai, keliantys grėsmę saugiam eismui.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisės aktais kelius prižiūrinčiam juridiniam asmeniui yra nustatyta tiesioginė teisinė pareiga užtikrinti saugų eismą kelyje, kiek jis susijęs su kelio apsaugos zonoje augančiais želdiniais. Medžiui nuvirtus ant kelio yra pagrindas spręsti, kad kelią prižiūrintis subjektas savo pareigas dėl želdinių priežiūros vykdė netinkamai, nes laiku nesiimta reikalingų priemonių, kad grėsmę eismo saugumui keliantys medžiai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. VĮ „Kauno regiono keliai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-513/2013">3K-3-513/2013</a>).

Byloje nėra ginčo, kad pagal Kelių priežiūros aprašą už Verkių gatvės (kelio) priežiūrą atsakinga yra atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė. Kasaciniame skunde atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė teigia, kad ji Verkių gatvės priežiūrą 2011 m. gegužės 27 d. darbų atlikimo sutartimi perdavė atsakovei UAB „Gatvių statyba“. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytos viešųjų pirkimų būdu sudarytos 2011 m. gegužės 27 d. sutarties dėl Vilniaus miesto šiaurinės dalies gatvių ir kiemų dangos remonto ir priežiūros darbų dalyką, konstatavo, kad šia sutartimi atsakovė UAB „Gatvių statyba“ nebuvo įsipareigojusi atlikti Verkių gatvės apsaugos zonoje augančių želdinių priežiūros darbų. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde neginčijama ši apeliacinės instancijos teismo išvada, nenurodomi teisiniai argumentai, pagrindžiantys nesutikimą su šia teismo išvada.

Taigi, apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs, kad atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė teisės aktais jai priskirtą Verkių gatvės apsaugos zonoje augančių želdinių priežiūrą buvo kam perdavusi, tinkamai aiškino ir taikė teisės aktus, nenukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, spręsdamas, kad nagrinėjamu atveju už žalą, kurią padarė ant kelio nuvirtęs medis (ar jo dalis), augantis kelio apsaugos zonoje, atsako atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė.

Kaltės prezumpciją kelius prižiūrintis subjektas gali paneigti įrodęs, jog padarė visa, ko iš jo gali būti protingai reikalaujama eismo saugumui užtikrinti. Taip pat jis gali įrodyti, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusiojo didelio neatsargumo ar kitų civilinę atsakomybę visiškai ar iš dalies šalinančių aplinkybių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. VĮ „Kauno regiono keliai“ ir kt., bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy01MTMvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-513/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-513/2013">3K-3-513/2013</a>). Nagrinėjamu atveju atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, neįrodė jos atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl gatvės apsaugos zonoje augančio medžio, šalinančių aplinkybių.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas ir nenukrypo nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos, priteisdamas dėl kelio apsaugos zonoje augančio medžio padarytos automobiliui žalos atlyginimą iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės.

Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi apskųstą teismo nutartį, konstatuoja, kad ją naikinti remiantis kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas patyrė 5,34 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 8 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinis skundas atmestas, tai valstybei iš jos priteistina 5,34 Eur šių išlaidų atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. gruodžio 2 d. nutartimi atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei žyminio mokesčio už kasacinį skundą sumokėjimas atidėtas iki bylos kasacine tvarka išnagrinėjimo. Kadangi atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinis skundas atmestas, tai iš jos priteistinas nesumokėtas žyminis mokestis už kasacinį skundą, t. y. 55 Eur. Iš viso valstybės naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteistina 60,34 Eur (55 Eur + 5,34 Eur).

Ieškovas „If P&C Insurance AS“ patyrė 600 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti. Vadovaujantis CPK 98 straipsniu, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 2, 8.14 punktais, atmetus atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės kasacinį skundą, ieškovui „If P&C Insurance AS“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės priteistina 600 Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui „If P&C Insurance AS“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 600 (šešis šimtus) Eur išlaidų advokato pagalbai kasaciniame teisme apmokėti atlyginimo.

Priteisti valstybei iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės 60,34 Eur (šešiasdešimt Eur 34 ct) bylinėjimosi išlaidų kasaciniame teisme atlyginimo. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Andžej Maciejevski

Donatas Šernas