Baudžiamoji byla Nr. 2K–546/2006
Procesinio sprendimo kategorija:
1.2.18.6.(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2006 m. spalio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Lidijos Liucijos Žilienės ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorei A. Japertienei,
nuteistosios gynėjai advokatei S. Raižienei,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios A. B. kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 223 straipsnio 1 dalį, paskiriant bausmę – 5 MGL (625 Lt) dydžio baudą.
Skundžiama taip pat Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nutartis, kuria nuteistosios apeliacinis skundas atmestas ir iš Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinta: „o banko kvitą pateikti teismo raštinės tarnautojui (kab.113), priešingu atveju ji bus išieškota priverstinai“.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistosios gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
A. B. nuteista už tai, kad 2003 m. sausio 1 d. – 2005 m. kovo 1 d. laikotarpiu, dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) buhaltere ir pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 11 straipsnio reikalavimus būdama atsakinga už buhalterinių įrašų teisingumą ir finansinės atskaitomybės pateikimą laiku, pažeidė šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimus – neįtraukė į apskaitą visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, susijusių su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; pažeidė to paties įstatymo 16 straipsnio 1 dalį – neregistravo ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių pagal apskaitos dokumentus, o būtent: 2003 m. sausio–2004 m. birželio mėn. laikotarpiu nevedė ilgalaikio ir trumpalaikio turto, materialinių vertybių, įsiskolinimų apskaitos registrų; nuo 2004 m. liepos mėn. nepildė jokių apskaitos registrų ir visiškai nevedė VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos; 2003–2005 m. laikotarpiu nevedė automobiliui įsigytų degalų apskaitos, įsigytų maisto produktų, drabužių ir kitų prekių globotiniams apskaitos, taip pat nevedė globojamų asmenų apskaitos ir dėl šių visų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2003 m. sausio 1 d.–2005 m. kovo 1 d. laikotarpį, t. y. A. B. padarė nusikaltimą, numatytą BK 223 straipsnio 1 dalyje.
Kasaciniame skunde A. B. prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 5 d. nuosprendį, Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 9 d. nutartį ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.
Skunde kasatorė nurodo, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BK 223 straipsnio 1 dalį) ir padarė esminių BPK pažeidimų vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Teismas neišsiaiškino, kaip kiekvienas pažeidimas sukėlė BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius. Teismas netyrė, kokios dalies visų padarinių nebuvo galima nustatyti ir kokią tai turi reikšmę. Teisme nebuvo nustatyta, kad pirminiai dokumentai įmonėje neišsaugoti arba kad iš pirminių dokumentų turinio negalima nustatyti ūkinių operacijų, t. y. veiklos. Pats specialistas V. G. teisiamajame posėdyje nurodė, kad užduotyje atlikti tyrimą nebuvo klausimo, ar pagal turimus pirminius dokumentus galima nustatyti įmonės veiklą ir kitus rodiklius, nes buvo klausiama, ar pagal vedamą apskaitą tai galima padaryti. Specialisto nebuvo prašoma pagal pateiktus dokumentus nustatyti veiklos ir pan. Specialistas nenustatė, kad iš esamų dokumentų negalima nustatyti kokios nors ūkinės operacijos ar ūkinio įvykio tapatumo. Kasatorė nurodo, kad negalima sutikti su teismo ir specialisto nuomone, kad įsigytų pirkinių (maisto ir buities prekių) sunaudojimo fakto nepagrindimas nurašymo aktais reiškia nusikalstamą veiką, nes teismui buvo pateiktas 2000 m. rugsėjo 13 d. protokolas, kuriame nurodyta, kad vaikams skirtų pirkinių įsigijimui pagrįsti pakanka kvitų ir tokie pirkiniai nurašomi į sąnaudas. Todėl prekių įsigijimo sąskaitą galima prilyginti nurašymo aktui ir tai neprieštarauja buhalterinės apskaitos vedimo norminiams aktams. Kasatorė nesutinka su specialisto išvada, kad negalima iš dalies nustatyti įmonės turto, nes įmonėje nevedamas ilgalaikio turto registras, kadangi išvadose nurodyta, kad įmonėje yra vedamos ilgalaikio turto apskaitos kortelės. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad savo veiksmais žalos valstybei nepadarė. Kasatorė tvirtina, kad jos veikla pasireiškė pirminių dokumentų suvestinių nebuvimu. Remiantis šiomis suvestinėmis, įmonės teikia valstybei finansines atskaitomybes, tačiau viešosioms įstaigoms teikti finansinių atskaitomybių tikrinamu laikotarpiu nereikėjo, taigi buhalterinės apskaitos tvarkymas (registrų vedimas) daugiau buvo skirtas bendrai tvarkai. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad dalies registrų ji nevedė tik todėl, kad juose apibendrintų duomenų nereikėjo teikti valstybei. Visi šie argumentai, kasatorės nuomone, patvirtina, kad jos veiksmuose nėra BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties. Neišsamiai išaiškintos bylos aplinkybės nulėmė neteisingą veiksmų vertinimą ir kvalifikavimą. Dėl to negalima tinkamai įvertinti ir veikos pavojingumo laipsnio bei svarstyti BK 37 straipsnio taikymo galimybės.
Nuteistosios A. B. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį
Pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, be kitų nusikalstamų veikų buhalterinei apskaitai, numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą. Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų įstatymų bei
norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas. Kvalifikuojant veiką kaip aplaidų apskaitos tvarkymą, būtina nustatyti konkrečius teisės aktus, kurių nuostatas kaltininkas pažeidė, nes BK 223 straipsnio norma yra blanketinė, t. y. nukreipia į kitus norminius aktus. Tai neatsargus nusikaltimas, kurio sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė už jį kyla tik tuo atveju, kai yra nustatomi BK 223 straipsnio 1 dalyje nurodyti nusikalstami padariniai: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šie padariniai yra alternatyvūs – pakanka nustatyti bent vieną iš jų. Be to, aplaidaus buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama – ekspertizė. Už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą atsako tik tas asmuo, kuris yra atsakingas už buhalterinės apskaitos tvarkymą, tarp jų ir buhalteris (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (Nr. IX-574) 11 straipsnis).
A. B. nuteista už tai, kad, dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) buhaltere, 2003 m. sausio–2004 m. birželio mėn. laikotarpiu nevedė ilgalaikio ir trumpalaikio turto, materialinių vertybių, įsiskolinimų apskaitos registrų; nuo 2004 m. liepos mėn. nepildė jokių apskaitos registrų ir visiškai nevedė VšĮ (duomenys neskelbtini) buhalterinės apskaitos; 2003–2005 m. laikotarpiu nevedė įsigytų degalų automobiliui apskaitos, įsigytų maisto produktų, drabužių ir kitų prekių globotiniams apskaitos, taip pat nevedė globojamų asmenų apskaitos. Šie nusikalstami veiksmai, kuriais buvo pažeistos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1 dalies nuostatos, sukėlė nusikalstamus padarinius: dėl šių visų pažeidimų iš dalies negalima nustatyti VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros už 2003 m. sausio 1 d.–2005 m. kovo 1 d. laikotarpį.
Pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes baudžiamasis įstatymas teismų sprendimuose yra pritaikytas tinkamai. Teismai pagrįstai kasatorės veiką kvalifikavo kaip aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, nes A. B. veikoje yra visi tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėties požymiai.
Dauguma esminių A. B. kasacinio skundo argumentų pakartoja apeliaciniame skunde išdėstytus motyvus. Apeliacinės instancijos teismas visus apeliacinio skundo esminius argumentus išanalizavo ir pateikė motyvuotas išvadas dėl jų, pagrįstas išsamia įrodymų analize, su kuriomis kasacinei teisėjų kolegijai nėra pagrindo nesutikti.
Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas, remdamasis 2005 m. spalio 27 d. specialisto išvada Nr. 5 – 2/101 ir jo paaiškinimais, duotais abiejų instancijų teisminių nagrinėjimų metu, padarė išvadą, jog dėl A. B. buhalterinės apskaitos pažeidimų visumos negalima nustatyti nei VšĮ (duomenys neskelbtini) veiklos, nei jos turto, nei nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Visi buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo būtina visų baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimo sąlyga. Tokia teismo išvada yra pagrįsta bylos duomenimis, o būtent, minėta specialisto išvada ir jo paaiškinimais. A. B. veiksmai buvo įvertinti kaip pavienė nusikalstama veika, o ne kaip atskiri nusikaltimai, todėl teismai pagrįstai analizavo šiuos baudžiamojo įstatymo pažeidimus kaip visumą ir pagrįstai aiškinosi, kokius pavojingus padarinius ši pažeidimų visuma sukėlė. Žalos valstybei padarymas, kaip pasekmė, nėra BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, todėl byloje nėra įrodinėtinas. Kvalifikuojant veiką kaip aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, šių padarinių nustatyti nereikia. Todėl kasatorės argumentas, kad ji savo veiksmais žalos valstybei nepadarė, veikos kvalifikavimui jokios reikšmės neturi.
Kasatorė ginčija jai inkriminuotų padarinių atsiradimą ir tuo aspektu, kad pagal turimus pirminius įmonės dokumentus galima nustatyti įmonės veiklą ir kitus rodiklius. Tačiau tokią jos poziciją argumentuotai paneigia apeliacinės instancijos teismo nutartyje išdėstyti motyvai. Atmesdamas šį A. B. argumentą, teismas rėmėsi specialisto paaiškinimais. Nors specialistas 2005 m. gruodžio 5 d. teismo posėdžio metu nurodė, kad suvedus pirminius dokumentus, kurie nurodo įsigijimą, į apskaitos registrą, galima nustatyti įmonės veiklą, tačiau nurašymo (išlaidų) dokumentų įstaigoje nėra; nesant materialių vertybių nurašymo dokumentų, negalima patikrinti prekių nurašymo teisingumo, o taip pat nustatyti įmonės finansinės ūkinės veiklos ir kitų rodiklių. Paneigta ir tai, kad prekių įsigijimo sąskaitą galima prilyginti nurašymo aktui. Teismas ir šiuo atveju rėmėsi kompetentingo specialisto paaiškintomis aplinkybėmis ir padarė išvadą, kad prekių įsigijimas ir nurašymas yra dvi skirtingos operacijos ir negali būti tapatinamos. Antra vertus, ir pati A. B. patvirtino, kad ji žinojo buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir tai, kad taip tvarkyti buhalterinę apskaitą neteisėta. 2000 m. rugsėjo 13 d. protokolas, kuriuo įstaigos steigėjo atstovas nurodė, kad vaikams skirtų pirkinių įsigijimui pagrįsti pakanka kvitų ir tokie pirkiniai nurašomi į sąnaudas, neatleido buhalterės A. B. nuo norminių teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, imperatyvių reikalavimų laikymosi, nes toks įstaigos vidinis dokumentas prieštarauja nustatytai buhalterinės apskaitos tvarkai.
Pirmosios instancijos teismas, be kitų veikų, pripažino neteisėtais veiksmais ir ilgalaikio turto apskaitos registro nevedimą, o įmonėje vedamos ilgalaikio turto apskaitos kortelės, kaip patvirtino specialistas, neleidžia nustatyti ilgalaikio turto.
Kasatorės kaltės padarius BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką nepaneigia jos argumentas, kad dalį apskaitos registrų ji nevedė tik todėl, kad juose apibendrintų duomenų nereikėjo teikti valstybei. Apskaitos registruose atsispindi visa įmonės veikla ir turtas. Leidimas nepateikti finansinės atskaitomybės neatleidžia nuo pareigos vesti apskaitos registrų, kurie skirti ne tik bendrai įmonės tvarkai, kaip teigia kasatorė A. B., o, be kitos paskirties, reikalingi ir ekonominiams sprendimams priimti.
Bendra įrodymų vertinimo taisyklė, numatyta BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kuri įgyvendinama taikant kitus BPK straipsnius, taip pat nepažeista. Iš pirmiau pateiktų kolegijos argumentų matyti, kad tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas reikšmingas veikos kvalifikavimui bylos aplinkybes, pašalino iškilusias abejones, todėl kasacinė teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo manyti, jog bylos faktinės aplinkybės nustatytos ir įvertintos pažeidžiant BPK įtvirtintas taisykles ar kad yra nenustatytų bei neįvertintų reikšmingų bylai faktinių aplinkybių.
Esant šioms aplinkybėms, teismai visiškai pagrįstai pagal nustatytas faktines aplinkybes A. B. veikai pritaikė BK 223 straipsnio 1 dalį. Teismų išvados dėl šio baudžiamojo įstatymo taikymo teisėtumo pagrįstos teismų sprendimuose išdėstytais įrodymais, jų analize ir teisėtu vertinimu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Atmesti nuteistosios A. B. kasacinį skundą.
Teisėjai Pranas Kuconis
Lidija Liucija Žilienė
Antanas Klimavičius
