E. G. pagal BK 182 str. 2 d., 274 str. 3 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-519/2006

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.8. (S)

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2006 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė septynių teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Albino Sirvydžio, Aldonos Rakauskienės, Prano Kuconio, Alvydo Pikelio, Vytauto Piesliako, Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

sekretoriaujant E. Jasionienei,

dalyvaujant prokurorui G. Paškevičiui,

gynėjui V. P. Makauskui,

nuteistajam E. G.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. G. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. G. nuteistas pagal 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakcija), perkvalifikavus iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies (už UAB,,J. l.“ 30 000 Lt vertės turto įgijimą), laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo,,Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu ketvirtadaliu.

Pagal kaltinimą dėl nusikaltimo, numatyto BK 274 straipsnio 3 dalyje, padarymo (už UAB,,J. e.“ 20 000 Lt turto įgijimą) baudžiamoji byla nutraukta, suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui (BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

UAB,,J. l.“ civilinis ieškinys atmestas, o UAB,,J. e.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 20 d. nutartis, kuria nuteistojo E. G. apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

E. G. nuteistas už tai, kad, būdamas juridinių paslaugų firmos,,C.“, įregistruotos 1994 m. vasario 15 d. Vilniaus m. valdyboje, savininkas, turėdamas tikslą užvaldyti UAB,,J. l.“ turtą, iš anksto žinodamas, kad sutartimi prisiimtų įsipareigojimų negalės įvykdyti ir neketindamas jų vykdyti, 1996 m. balandžio 20 d. su UAB,,J. l.“ generaliniu direktoriumi R. M. pasirašė pjautinės spygliuočių medienos tiekimo sutartį, pagal kurią, kaip įmonės atstovas ir savininkas, už išankstinį apmokėjimą įsipareigojo UAB,,J. l.“ parduoti 240 m3 pjautinės spygliuočių medienos, mokant nustatytą kainą – 125 Lt už 1 m3. UAB,,J. l.“ generalinis direktorius R. M., paveiktas E. G. apgaulės, 1996 m. balandžio 24 d. mokėjimo pavedimu Nr. 105 pervedė į E. G. juridinių paslaugų firmos,,C.“ atsiskaitomąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), pernumeruota į Nr. (duomenys neskelbtini), esančią Lietuvos taupomajame banke, 30 000 Lt. Taip E. G. užvaldė svetimą UAB,,J. l.“ didelės vertės turtą – 30 000 Lt piniginių lėšų. Gautas lėšas E. G. panaudojo savo asmeniniams turtiniams įsipareigojimams įvykdyti. 1996 m. balandžio 25 d. pagal mokėjimo pavedimą Nr. 2 pervedė AB,,Ž. ū. b.“ 23 335 Lt ir tą pačią dieną mokėjimo pavedimu pervedė 25 741 Lt į AB,,Ž. ū. b.“ esančią sąskaitą, atidarytą 1993 m. gruodžio 8 d.

Kasaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 2 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2006 m. balandžio 20 d. nutartį ir bylą nutraukti.

Skunde kasatorius nurodo, kad teismų sprendimai naikintini dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnis).

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tiktai tuo atveju, jeigu yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Be to, pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik toks asmuo, kurio padaryta veika atitinka įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Apylinkės teismo nuosprendžiu jis nuteistas už tai, kad apgaule užvaldė didelės vertės svetimą turtą. Šis teismo nuosprendis nėra pagrįstas išsamiu ir neabejotinu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas taip pat netyrė bei nevertino bylos aplinkybių, galėjusių iš esmės paveikti padarytas nepagrįstas, akivaizdžiai abejotinas pirmosios instancijos teismo išvadas, tačiau kolegija vis tiek padarė išvadą, kad E. G. suklaidino bendrovės direktorių piktnaudžiaudamas jo pasitikėjimu. Tokia išvada grindžiama dviejų procesine tvarka nepatikrintų, neobjektyvių šaltinių pagrindu: 1) direktoriaus R. M. šališkais, neobjektyviais parodymais; 2) neteisinga prielaida, kad E. G. neturėjo lėšų įsipareigojimams vykdyti, nes jo finansinė padėtis 1996 m. balandžio mėnesį buvo sunki. Abu šiuos teiginius paneigia byloje esantys faktiniai duomenys. Pagal teismų praktiką apgaulė – sąmoningas pranešimas melagingų, tikrovės neatitinkančių žinių apie tam tikras aplinkybes ir faktus arba jų nuslėpimas. Pagrindiniai suklaidinimo būdai – apgaulės išraiškos formos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 8, 3 punktas) teisminio tyrimo metu nenustatyti.

Turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (2000 m. BK 190 straipsnis). Vieno MGL dydis yra 125 Lt (Vyriausybės nutarimas 1998 m. gegužės 1 d.), o 250 MGL sudaro 31 250 Lt. Teismai perkvalifikuodami jo veiką iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį ignoravo: 1) 2000 m. BK 3 straipsnio 2 dalies normos, nustatančios išimtį iš bendros taisyklės, t. y. kad naujasis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią ir 2) 2000 m. BK 190 straipsnio normą, nustatančią, kad didelės vertės turtas yra didesnis negu 31 250 Lt.

Šioje byloje kriminalizuoto civilinio delikto pagrindas – 1996 m. balandžio 24 d. pervestas 30 000 Lt avansinis mokėjimas. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gruodžio 22 d. senato nutarimą Nr. 8 sukčiavimas yra padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai.

Apeliacinės instancijos teismo kolegija dėl nuosprendyje nurodytos tyčios turinio iš viso nepasisako. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad kasatoriaus santykiuose su bendrove nuo pat pradžių buvo atviras dialogas ir nebuvo naudojama apgaulė. Bedrovės savininkai (akcininkai) ir administracija pripažino esamą dvišalį susitarimą dėl įsiskolinimo dengimo teisinėmis paslaugomis, jo laikėsi ir nesiėmė jokių teisinių priemonių dėl pažeisto intereso gynimo. Nuosprendyje ir nutartyje išdėstyti jo kaltės buvimo argumentai yra tik bendro pobūdžio samprotavimai, o ne kaltę pagrindžiančios įstatymo nuostatos. Taigi teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio ir 182 straipsnio 2 dalies nuostatas.

BPK 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja vertinti įrodymus tik išsamiai ir nešališkai išnagrinėjus visas bylos aplinkybes. Tačiau abiejų instancijų teismai savo išvadas grindė prielaidų ir kaltinimo suformuotos versijos nuomonių duomenimis, neanalizuodami ir nevertindami visų bylos aplinkybių, todėl teismų išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o įrodymų vertinimas atliktas nesilaikant įstatymo nuostatų (BPK 20 straipsnio 5 dalies).

Pirmosios instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs šališkai, akivaizdžiai palaikydamas ir net atstovaudamas tik kaltinimo interesams, padarė esminius BPK pažeidimus, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos jo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Išsamus teismo padarytų įstatymų pažeidimų daugeto ir jo teisių suvaržymo sąrašas išdėstytas byloje (T. 6, b. l. 7–8). Apeliacinės instancijos teismas šių pirmiau išdėstytų esminių BPK normų pažeidimų nesvarstė ir nevertino. Teismai atmetė visus esminius gynybos prašymus surinkti jo nekaltumo ir inkriminuojamos veikos nebuvimą įrodančius faktinius duomenis. Atmesdamas prašymus, teismas daugeliu atvejų nevykdė BPK 238 straipsnio 1 dalies nuostatų, nes nepriėmė motyvuotų nutarčių.

Be to, kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas esmingai pažeidė šiuos baudžiamojo proceso įstatymus: BPK 1 straipsnio 1 dalies, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 20 straipsnį, 276 straipsnio 5 dalį, 301 straipsnio 1 dalį, 305 straipsnio 1 dalį, 324 straipsnio 6 dalį, kurie sukliudė teismui priimti teisingą nuosprendį.

Nuteistojo E. G. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 3 straipsnio 2 dalies taikymo

Kasatoriaus nuomone, žemesnių instancijų teismų sprendimuose pagrįstai nustatyta, kad jo veiką perkvalifikuotina iš 1961 m. BK 274 straipsnio 3 dalies į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį, tačiau teismai ignoravo BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas.

Pagal BK 3 straipsnio 2 dalį veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims.

Turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (2000 m. BK 190 straipsnis). Pagal Vyriausybės 1996 gegužės 29 d. nutarimą Nr. 627 vieno MGL dydis yra 125 Lt, o 250 MGL sudaro 31 250 Lt. Iš 30 000 Lt UAB,,J. l.“ pervestos sumos, kreditui padengti buvo panaudota 25 741 Lt, taigi teismai, perkvalifikuodami jo veiką į 2000 m. BK 182 straipsnio 2 dalį turėjo taikyti ir BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikomos tais atvejais, kai keičiasi MGL dydis arba nacionalinės ir užsienio valiutos kurso santykis. Tada šie dydžiai vertinami atsižvelgiant į tai, kokie jie buvo veikos padarymo metu.

Atsižvelgdama į tai, kolegija konstatuoja, kad įstatymas (BK 3 straipsnio 2 dalis) taikytas tinkamai.

Dėl 1961 m. Baudžiamojo kodekso 274 straipsnio 3 dalies ir 2000 m. Baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalies taikymo

Pagal 1961 m. BK 274 straipsnio ir 2000 m. BK 182 straipsnio dispoziciją sukčiavimas yra svetimo turto užvaldymas arba teisės į turtą įgijimas apgaule. Svetimas, t. y. kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas gali būti įgyjamas ir tapti kito asmens nuosavybe taip pat civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civilinių sutarčių pagrindu nuosavybės teisė įgyjama teisėtai, t. y. sutarties sudarymo momentu šalims išreiškus savo tikrąją valią.

BK 182 straipsnio 2 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už šių rūšių nusikalstamas veikas: 1) didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimo apgaule savo ar kitų naudai; 2) didelės vertės turtinės prievolės išvengimą apgaule savo ar kitų naudai; 3) didelės vertės turtinės prievolės panaikinimą savo ar kitų naudai.

Sukčiavimo, kaip nusikaltimo, rezultatas – turtas ar teisė į jį įgyjama neteisėtai. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto ir darantis turto užvaldymą ar teisės į jį įgijimą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip asmens (turto valdytojo) suklaidinimo ir turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė tai turto savininko, teisėto valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimas dėl kaltininko turimos tariamos teisės į turtą arba dėl jo ketinimų ir tokiu būdu,,privertimas“ jų perduoti turtą kaltininko ar trečiųjų asmenų nuosavybėn ar laikinam valdymui. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apgaulė sukčiaujant turi būti esminė, t. y. suklaidinimas turi turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui dėl turto perdavimo kitam asmeniui. Jei asmens suklaidinimas neturėjo lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo nusikaltimu. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė apsunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą arba padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad kasatorius veikė tiesiogine tyčia, nes pasirašydamas 1996 m. medienos pardavimo sutartį su UAB,,J. l.“ suvokė, kad padarys įmonei žalą, buvo abejingas tokioms pasekmėms, nes sutartyje nurodytos produkcijos neturėjo, o gautas avansu lėšas ketino panaudoti savo reikmėms – skolai (duomenys neskelbtini) bankui sumokėti. Šios apgaulės paveikta UAB,,J. l.“ pervedė lėšas į kaltinamojo sąskaitą.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo E. G. veiką kaip nusikalstamą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, nes jis, piktnaudžiaudamas verslo partnerio (UAB,,J. l.“ direktoriaus R. M.) pasitikėjimu, o tai yra viena iš apgaulės formų, iš esmės suklaidino jį, ir tai turėjo įtakos apsisprendimui dėl jam patikėto UAB,,J. l.“ priklausančio turto – 30 000 Lt – išankstiniam pervedimui į įmonės,,C.“ sąskaitą (T. 6, b. l. 176).

Kolegijos nuomone, esant šioje byloje teismų nustatytoms tokioms aplinkybėms, daryti išvadą, kad turtiniai santykiai tarp E. G. ir UAB,,J. l.“ yra civilinės teisės reguliavimo dalykas ir jie nedaro jo veikos sukčiavimo nusikaltimu, nėra pagrindo.

Taigi abiejų instancijų teismai, darydami išvadas dėl E. G. veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, 20 straipsnio 5 dalies, 270 straipsnio, 301 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 305 straipsnio nuostatų esminių pažeidimų

Kasatorius nesutinka su teismų sprendimais dėl byloje esančių įrodymų vertinimo ir pateikia savo nuomonę dėl jų įvertinimo, tačiau pažymėtina, kad įrodymų įvertinimas yra tik teismo kompetencija.

Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).

Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar pagal byloje nustatytas aplinkybes yra tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nustatant tas aplinkybes nebuvo pažeisti baudžiamojo proceso įstatymai. Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Kolegija nenustatė įrodymų liečiamumo ir leistinumo principų pažeidimų nagrinėjant bylą abiejų instancijų teismuose.

Kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai atmetė visus jo ir gynėjo prašymus, kuriais buvo siekiama surinkti duomenis, įrodančius jo nekaltumą ir inkriminuotos veikos nebuvimą jo veikoje.

Teismas dėl kiekvieno prašymo priima nutartį. Prašymo atmetimas neatima iš asmens, kurio prašymas atmestas, teisės pateikti jį vėliau įrodymų tyrimo eigoje (BPK 270 straipsnio 2 dalis). Iš bylos medžiagos matyti, kad kasatorius pirmosios instancijos teismo posėdyje plačiai naudojosi jam suteikta teise pateikti prašymus (BPK 22 straipsnio 3 dalis). Visi jo pateikti prašymai buvo apsvarstyti ir dalis jų buvo patenkinta, o dėl atmestų prašymų priimtos nutartys, taigi BPK 270 straipsnio nuostatai pažeisti nebuvo.

Kasatorius nurodo ir BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą. BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija nenustatė, kad Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo nuosprendis yra pagrįstas įrodymais, neišnagrinėtais teisiamajame posėdyje, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad BPK 301 straipsnio 1 dalis buvo pažeista.

Kasatorius nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BPK 305 straipsnio 2 dalies nuostatas, nes nenurodė motyvų, kuriais atmetė jį teisinančius įrodymus.

BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, turi būti nurodyti ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis vienas aplinkybes laiko įrodytomis, o kitas ne. Taigi teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismo aprašomoji nuosprendžio dalis būtų surašyta pažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimus.

Kasatorius teigia, kad nuo tvarkomojo posėdžio – 2002 m. lapkričio 19 d. (T. 3, b. l. 250) iki 2005 m. gegužės 20 d. byla buvo nagrinėta 32 posėdžiuose. Teismo posėdžių, vykusių 2002 m. gruodžio 11 d., 2003 m. sausio 31 d., 2003 m. vasario 26 d., protokolai nebuvo surašyti, o kiti posėdžių protokolai surašyti esmingai pažeidžiant BPK 261 straipsnio reikalavimus.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad teismo posėdžių, įvykusių 2002 m. gruodžio 11 d., 2003 m. sausio 31 d., 2003 m. vasario 26 d., protokolai surašyti (T. 3., b. l. 322, 369, 395), o E. G. pastabos dėl teismo posėdžio protokolų pirmosios instancijos teismo išnagrinėtos įstatymo nustatyta tvarka (1961 m. BPK 118 straipsnis), todėl kasatoriaus teiginys yra deklaratyvus ir nepagrįstas.

Dėl baudžiamojo proceso įstatymo taikymo, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, 320 straipsnio 3 dalies, 324 straipsnio 6 dalies nuostatų esminių pažeidimų

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. nutarimo Nr. 53,,Dėl teismų praktikos taikant baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. Tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas patikrina nuosprendžių teisėtumą ar pagrįstumą neviršydamas apeliacinio skundo ribų. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir

nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, nuteistojo E. G. apeliacinis skundas išnagrinėtas laikantis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrųjų nuostatų ir šio teismo teisėjų kolegija nutartyje pateikė motyvuotas išvadas dėl jo apeliacinio skundo esmės, todėl naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį pagrindo nėra.

Kasacinio skundo teiginiai, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas jo skundą, turėjo atlikti įrodymų tyrimą, atmestini. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas gali, bet neprivalo atlikti įrodymų tyrimą. Įrodymų tyrimą privalu atlikti tais atvejais, kai nustatoma, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė arba nevisiškai ištyrė visas bylos aplinkybes. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas ištyrė visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad apeliacinės instancijos teismas privalėjo atlikti įrodymų tyrimą pagal BPK XXI skyriuje nustatytas taisykles, ir nenustatė, kad teismas byloje nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo E. G. kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Albinas Sirvydis

Aldona Rakauskienė

Pranas Kuconis

Alvydas Pikelis

Vytautas Piesliakas

Valerijus Čiučiulka

Viktoras Aidukas