Baudžiamoji byla Nr. 2K-520/2006
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.28.3
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Prano Kuconio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjos Lidijos Liucijos Žilienės,
sekretoriaujant M. Čiučiulkai,
dalyvaujant prokurorui D. Stankevičiui,
gynėjoms advokatėms G. Baltrušaitienei ir E. Gylienei,
nuteistajam G. U.,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendis pakeistas – nuteistojo G. U. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 294 straipsnio 2 dalį, perkvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, 187 straipsnio 3 dalį ir jis nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 250 Lt (2 MGL dydžio) bauda; bausmės subendrintos remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 65 straipsnio 2 dalimi ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas šešiems mėnesiams ir 250 Lt (2 MGL dydžio) bauda; vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas G. U. atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms; nuosprendžio dalis, kuria E. G. nuteistas pagal BK 294 straipsnio 2 dalį panaikinta ir priimtas naujas nuosprendis – E. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; priteista iš nuteistojo G. U. nukentėjusiajam Ž. B. 200 Lt turtinei žalai bei 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti, taip pat BPK 106 straipsnio 2 dalies tvarka 250 Lt nukentėjusiojo išlaidoms advokato paslaugoms apmokėti; priteista iš nuteistojo G. U. 180 Lt A. B. filmų kūrimo kompanijai; panaikinta nuosprendžio dalis, kuria šie ieškiniai solidariai priteisti iš E. G., taip pat dalis, kuria iš nuteistųjų priteista 250 Lt turtinei ir 1000 Lt neturtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam K. J.; K. J. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokuroro, prašiusio prokuroro kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo E. G. gynėjos, prašiusios prokuroro kasacinį skundą atmesti, nuteistojo G. U. ir jo gynėjos, prašiusių prokuroro kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,
n u s t a t ė :
Kauno rajono apylinkės teismo nuosprendžiu G. U. ir E. G. buvo nuteisti pagal BK 294 straipsnio 2 dalį už tai, kad veikdami bendrininkų grupe 2004 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.30 val., Kauno rajone, Raudondvario gyvenvietėje, Pakalnės gatvėje, nesilaikydami įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdydami S. U. bei B. U. ginčijamą teisę į nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), neliečiamumą, padarė didelę žalą Ž. B. ir K. J. teisėms bei teisėtiems interesams – G. U. reikalavo Ž. B. išlipti iš automobilio „Mazda 323“, šiam atsisakius, ranka išdaužė automobilio, kuris priklausė A. B. filmų kūrimo kompanijai, vairuotojo durelių lango stiklą, už plaukų ištempė Ž. B. ir pargriovė ant žemės, tyčia sudavė jam į kairįjį dilbį ir dešinįjį šoną, taip padarė odos nubrozdinimus kairiojo dilbio srityje ir sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, taip pat grasino vėl tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, reikalavo automobilio dokumentų bei mobiliojo ryšio telefono, sugadino Ž. B. drabužius – kelnes ir akinius; tuo metu E. G. reikalavo K. J. išlipti iš automobilio bei apieškojo automobilyje buvusį Ž. B. krepšį. G. U. šiais savo veiksmais padarė turtinę žalą: Ž. B. – 450 Lt, K. J. – 250 Lt, A. B. filmų kūrimo kompanijai – 180 Lt.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų apeliacinius skundus, nuosprendžiu G. U. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį nuteisė už tai, kad jis 2004 m. rugpjūčio 22 d., apie 23.00 val., Kauno r., Raudondvario gyv., neturėdamas jokių duomenų, bet manydamas, kad nepažįstami nukentėjusieji gali turėti ryšį su asmenimis, kurie galėjo brautis į S. U. ir B. U. gamybines patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) (apie 1 km nuo įvykio vietos), nes suveikė patalpų apsaugos signalizacija, ir reaguodamas į šį signalą, gautą mobiliuoju telefonu, važiuodamas automobiliu „Mercedes Benz 124“ kartu su E. G., sustojo prie Pakalnės gatvės atsišakojime stovinčio automobilio „Mazda 323“, kuriame prie vairo sėdėjo Ž. B., o greta K. J.; G. U. ėmė aiškintis, ką nukentėjusieji čia veikia, reikalauti dokumentų, o negalėdamas patekti į automobilio saloną, nenustatytu daiktu išdaužė vairuotojo pusės durelių stiklą, ištempė už plaukų Ž. B. iš automobilio, jį pargriovė ant žemės ir sudavė smūgius į kairįjį dilbį ir dešinįjį šoną, taip sukėlė skausmą, o dėl odos nubrozdinimo kairiajame dilbyje padarė ir nežymų sveikatos sutrikdymą bei A. B. filmų kūrimo kompanijai 180 Lt turtinę žalą.
E. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisintas, nustačius, kad jo veiksmai nesudaro nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
Apeliacinės instancijos teismas perkvalifikuodamas G. U. veiksmus iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, o E. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisindamas nurodė, kad savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybės įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas yra aptarti Civilinio kodekso 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Šių veiksmų subjektas turi būti vienaip ar kitaip susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi atsakomybė kyla tik esant atitinkamam konkrečių asmenų santykių ratui. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šioje byloje tokių aplinkybių nėra – nukentėjusieji kaltininkams yra visai svetimi, nepažįstami, jokių įsipareigojimų jiems neturi ir negali turėti, tarp jų ginčo santykių nėra. Pasak kolegijos, kadangi niekas neginčijo U. nuosavybės teisių ir savininkams nieko nereikėjo ginčyti, todėl veikos kvalifikavimas pagal BK 294 straipsnį yra negalimas. Teismas nurodė, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog buvo atlikti neteisėti veiksmai, siekiant agresyviais veiksmais padaryti tolimą „išankstinę profilaktiką“, kad įtartini (kad ir visai niekuo dėti asmenys) nestoviniuotų Raudondvaryje vietose, kuriose nuteistieji nepageidautų jų matyti. Šie veiksmai turi viešosios tvarkos pažeidimo požymių (BK 284 straipsnis), tačiau toks kaltinimas savo turiniu būtų iš esmės skirtingas, dėl to galėtų būti nagrinėjama tik prokurorui pakeitus kaltinimą BPK 256 straipsnio tvarka. Nesant prokuroro prašymo pakeisti kaltinimą, teisėjų kolegija, remdamasi pirmosios instancijos nuosprendžiu nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, G. U. nusikalstamus veiksmus perkvalifikavo pagal veiksmų padarinius į lengvesnes nusikalstamas veikas – į BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, o E. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisino, motyvuodamas tuo, kad pirmosios instancijos teismo yra nustatyta tik tai, jog E. G. reikalavo K. J. išlipti iš automobilio ir apieškojo automobilyje buvusį Ž. B. krepšį; tai, kad šis kažkuo prisidėjo prie automobilio durelių stiklo išmušimo ar smurto panaudojimo prieš Ž. B., nenustatyta, taip pat nenustatytas susitarimas padaryti veiką bendrais veiksmais. Todėl, apeliacinės instancijos teismo nuomone, E. G. veiksmai nesudaro nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties.
Kasaciniu skundu Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 7 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2005 m. spalio 20 d. nuosprendį su šiais pakeitimais – pripažinti, kad nukentėjusiajam Ž. B. neteisėtais G. U. veiksmais buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir priteisti iš G. U. ir E. G. solidariai nukentėjusiesiems Ž. B. ir J. J. BPK 106 straipsnio 2 dalies tvarka po 250 Lt advokato paslaugoms apmokėti.
Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, G. U. veiksmus perkvalifikuodamas iš BK 294 straipsnio 2 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnio 3 dalį, o E. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį išteisindamas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Šis teismas teisingai nurodė, kad savavaldžiavimas priskiriamas prie nusikaltimų valdymo tvarkai, jo tiesioginis objektas yra valstybės įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai. Teismas taip pat teisingai nurodė, kad civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymas yra aptarti CK 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Tačiau toliau nuosprendyje teismas nurodydamas, jog savavaldžiavimo atveju svarbu tai, kad tikrosios ar tariamosios teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba pripažindamas tas teises atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus, nepagrįstai susiaurino įstatyme nustatytus civilinių pareigų ir teisių atsiradimo pagrindus, ignoravo CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą žalos padarymą kaip vieną iš galimų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų. Kasatorius teigia, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog bendrininkų G. U. ir E. G. veiksmai buvo nulemti būtent jų subjektyviu suvokimu, kad nukentėjusieji Ž. B. ir K. J., galimai pasikėsindami į tretiesiems asmenims (S. U. ir B. U.) priklausančio turto neliečiamumą, padarė pastariesiems žalą ir dėl to atsirado vienos pusės teisė reikalauti bei kitos pusės pareiga šią žalą atlyginti. Tai, kad G. U. ir E. G. gindami savo giminaičių pažeistas teises elgėsi nesilaikydami tokiems atvejams įstatymų nustatytos tvarkos bei nukentėjusiesiems Ž. B. ir K. J. šias teises ginčijant padarė pastarųjų teisėms ir teisėtiems interesams didelę žalą, be to, panaudojo prieš juos psichinę ir fizinę prievartą, nustatyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nepaneigė, dėl to šios instancijos teismo nuosprendis turi būti panaikintas, o iš esmės teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo nuosprendis paliktas galioti.
Kasatorius pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje Ž. B. nepagrįstai vietoje nežymaus sveikatos sutrikdymo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat abiem nukentėjusiesiems priteisdamas po 250 Lt advokato paslaugoms apmokėti nepagrįstai nurodė, jog tai yra turtinė žala, nes tai yra proceso išlaidos, kurios turi būti priteisiamos BPK 106 straipsnio 2 dalies tvarka. Todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis keistina.
Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinis skundas atmestinas.
Dėl BK 294 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas, ignoravęs CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą žalos padarymą kaip vieną iš galimų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų, padarė neteisingą išvadą dėl G. U. ir E. G. veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties nebuvimo. Šis kasacinio skundo argumentas nepagrįstas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu G. U. ir E. G. pagal BK 294 straipsnio 2 dalį buvo nuteisti už tai, kad savavaldžiavo prieš nukentėjusiuosius Ž. B. ir K. J. panaudodami psichinę ir fizinę prievartą, t. y. savavališkai vykdė S. U. ir B. U. ginčijamą teisę į nuosavybės, esančios (duomenys neskelbtini), neliečiamumą.
Pagal šio teismo nustatytas aplinkybes G. U. būnant pas brolį S. U. (duomenys neskelbtini) kaime, suveikė jo (S. U.) vadovaujamos įmonės UAB (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), apsaugos signalizacija. Brolis tai sužinojo gavęs SMS žinutę į mobiliojo ryšio telefoną, todėl paprašė jo (G. U.), kad nuvažiuotų ir patikrintų. G. U. su E. G., važiuodami iš (duomenys neskelbtini) kaimo link Raudondvario, neprivažiavus apytiksliai vieno kilometro, pamatė šalikelėje stovintį automobilį, kuris pasirodė jiems įtartinas. G. U. ir E. G. privažiavo prie automobilio, kuriame sėdėjo iki tol nepažįstami Ž. B. ir K. J., paklausė nukentėjusiųjų, ką jie čia veikia, pareikalavo išlipti iš automobilio, atiduoti automobilio raktelius, dokumentus, telefonų aparatus. Nukentėjusiesiems atsisakius tą padaryti buvo panaudotas smurtas.
Apeliacinės instancijos teismas pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytas ir papildomai ištirtas aplinkybes sprendė, kad E. G. nusikalstamos veikos nepadarė, o G. U. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal kilusius padarinius, nes jis sunaikino nedidelės vertės svetimą turtą ir mušdamas bei kitaip smurtaudamas sukėlė nukentėjusiajam Ž. B. fizinį skausmą bei nežymiai jį sužalojo, tai padarė sureagavęs į SMS pranešimą, jog suveikė jo brolio įmonės patalpų apsaugos signalizacija. Teismas nurodė, kad šie veiksmai negali būti vertinami kaip tikros ar tariamos teisės (šiuo atveju U. ginčijamos teisės į nuosavybės neliečiamumą) įgyvendinimas, nes nebuvo objektyvaus pagrindo tokiai teisei (ginti nuosavybės neliečiamumą) atsirasti nukentėjusiųjų asmenų atžvilgiu, kadangi nei Ž. B., nei K. J. G. U. brolio teisės į nuosavybės neliečiamumą neginčijo, be to, nėra ir nustatyta, kad ta teisė būtų kieno nors ginčijama. Taigi nėra ir Civilinio kodekso 1.136 ir 1.137 straipsniuose aptartų civilinių teisių ir pareigų atsiradimo bei jų įgyvendinimo ir vykdymo sąlygų.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog G. U. ir E. G. neteisėti veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip savavaldžiavimas, teisinga.
Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams, o 2 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamuosius įstatymus atsako tas, kas savavaldžiavo panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą nukentėjusiajam ar jo artimam asmeniui. Nusikaltimo sudėties požymių visuma (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys) ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas) yra būtinas pagrindas asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Taigi, kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 straipsnyje numatytos sąlygos.
Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.).
Pagal savavaldžiavimo sudėties dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę, kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti ginčo subjektai, todėl apeliacinės instancijos teismas teisingai sprendė, kad objektyviai situacijos, kuri apibrėžta BK 294 straipsnio dispozicijoje, šioje byloje nėra.
Kasacinio skundo argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas ignoravo CK 1.136 straipsnio 2 dalies 5 punkte apibrėžtą žalos padarymą kaip vieną iš galimų teisių ir pareigų atsiradimo pagrindų ir dėl to padarė neteisingą išvadą dėl baudžiamojo įstatymo taikymo, nepagrįsta, nes toks teisinis faktinis pagrindas (žalos padarymo faktas) byloje nėra nustatytas. Taigi neatsirado ir savininko ar kito asmens subjektyvios teisės į gynybą. Pagal G. U. ir E. G. parodymus, jie nukentėjusiuosius automobilyje pastebėjo ir atitinkamų veiksmų ėmėsi dar nenuvykę iki tariamo kėsinimosi į nuosavybę objekto, bet manydami, kad toks kėsinimasis įvyko ir kad nukentėjusieji gali būti susiję su, jų manymu, įvykusiu kėsinimusi. Toks objektyviais duomenimis nepagrįstas subjektyvaus manymo pagrindu panaudotas smurtas (psichinė ar fizinė prievarta) negali būti vertinamas kaip tikrų ar tariamų teisių įgyvendinimas pažeidžiant įstatymais nustatytą tvarką (savavaldžiavimas). Vertinant įvykio situaciją, atsižvelgtina ir į CK 1.137 straipsnio, reglamentuojančio civilinių teisių įgyvendinimą ir pareigų vykdymą, 5 punktą, pagal kurį civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams ar visuomenės moralės principams.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Pranas Kuconis
Antanas Klimavičius
Lidija Liucija Žilienė
