Baudžiamoji byla Nr. 2K-256-976/2024
Teisminio proceso Nr. 1-01-1-14199-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.2; 1.1.6.5; 2.4.5.2.6
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Algimanto Valantino ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 15 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendžiu E. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 7 straipsnio 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (disponavimas 306,190 kg kokaino) laisvės atėmimu dvylikai metų; pagal BK 7 straipsnio 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį (disponavimas 759,984 kg kanapių dervos) – laisvės atėmimu trylikai metų; pagal BK 300 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams; pagal BK 259 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, pagal BK 7 straipsnio 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir, šia subendrinta bausme apimant švelnesnes pagal BK 300 straipsnio 2 dalį ir BK 259 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, nustatyta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu paskirta bausme taikant bausmių apėmimą, ir nustatyta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 15 d. nutartimi nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus apeliacinis skundas atmestas. Panevėžio apygardos teismo 2023 m. sausio 23 d. nuosprendis pakeistas – nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatyta aplinkybė, kad 2010 m. gegužės 25–26 d. O. G. kartu su I. H. (I. H.) iš Nyderlandų Karalystės, Amsterdamo, lėktuvu atskrido į Karibų jūroje esančią Sen Marteno salą, išdėstyta taip: 2010 m. gegužės 25 d. O. G., po jo 2010 m. gegužės 29 d. I. H. atskrido į Karibų jūroje esančią Sen Marteno salą. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I. Bylos esmė
1. E. M. pagal BK 7 straipsnio 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nuteistas už tai, kad jis, veikdamas organizuota grupe, neteisėtai gabeno labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, būtent: veikdamas organizuota grupe su O. G. ir I. H., kurie už aprašytą veiką nuteisti 2012 m. birželio 15 d. Prancūzijos Respublikos For de Franso (Fort-de-France) baudžiamųjų bylų teismo, 2010 m. pradžioje, sausio–vasario mėn., Lietuvos Respublikoje, Klaipėdoje, tarpusavio susitikimo metu susitarė buriniu laivu „Liberte“, kurį E. M. už 205 000 Eur, padedamas O. G., įgijo 2008 m. birželio–liepos mėn., neteisėtai atgabenti iš Pietų Amerikos į Ispanijos Karalystę labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, turėdami tikslą jį parduoti ir kitaip platinti. Šio susitikimo metu E. M. ir O. G. susitarė naudoti nešiojamuosius kompiuterius su juose instaliuota interneto pokalbių programa slaptam tarpusavio susirašinėjimui užtikrinti, vartodami slapyvardžius – „pirmas1111“, kuris priklausė E. M., ir „dešimtas 10000“, kuris priklausė O. G. 2010 m. gegužės mėn. pabaigoje, bet ne vėliau kaip gegužės 26 d., E. M. perdavė O. G. 15 000 Eur, skirtų pragyvenimo ir laivo „Liberte“ remonto bei eksploatacinėms išlaidoms apmokėti. 2010 m. gegužės 25 d. O. G., po jo 2010 m. gegužės 29 d. I. H. atskrido į Karibų jūroje esančią Sen Marteno salą. Parengę laivą kelionei, O. G. ir I. H., kuris laive ėjo kapitono pareigas, šiuo laivu 2010 m. birželio 9 d. atplaukė į Karibų jūroje esančią Sent Lusijos salą. Nuo O. G. atvykimo į Sen Marteno salą dienos E. M., būdamas Venesuelos Bolivaro Respublikoje, per interneto pokalbių programą nuolat palaikė ryšį su O. G., susirašinėjo su juo žinutėmis, aptarinėjo ketinamo gabenti kokaino kiekį, jo pristatymo laiką ir kitus su kokaino gabenimu susijusius klausimus. Po to, kai E. M. 2010 m. birželio 14 d. per internetinę programą žinute informavo O. G., kad artimiausiu metu jam (E. M.) bus pristatytas visas kokaino kiekis, O. G. kartu su I. H. burlaiviu „Liberte“ išplaukė iš Sent Lusijos salos ir 2010 m. birželio 16 d. vakare, apie 23.00 val., atplaukė į E. M. nurodytą vietą atviruosiuose vandenyse, 12–15 jūrmylių nuo Venesuelos Bolivaro Respublikai priklausančios Margaritos salos, Karibų jūroje. Tuo pačiu laiku E. M. kartu su tyrimo nenustatytais asmenimis motorine valtimi prie atviruosiuose vandenyse stovinčio burinio laivo „Liberte“ neteisėtai atgabeno ne mažiau kaip 385 kg miltelių, kuriuose buvo labai didelis kiekis, ne mažiau kaip 306 190 g, narkotinės medžiagos – kokaino, jį, padedamas O. G. ir I. H., pakrovė į minėtą laivą. Vėliau O. G. ir I. H. šią narkotinę medžiagą paslėpė laivo „Liberte“ gėlo vandens cisternoje ir plaukdami su Didžiosios Britanijos Mergelių Salų vėliava neteisėtai gabeno Karibų jūra link Sen Marteno salos, kur 2010 m. birželio 18 d. apie 18.15 val. tarptautiniuose vandenyse į vakarus nuo Gvadelupos salos, Karibų jūroje, buvo sulaikyti Prancūzijos muitinės For de Franso pakrančių apsaugos pareigūnų. Šie 2010 m. birželio 19 d. apie 19.05 val. burlaivio kairiajame borte esančioje gėlo vandens cisternoje surado ir paėmė ne mažiau kaip 385 kg miltelių, kuriuose buvo labai didelis kiekis, ne mažiau kaip 306,190 kg, narkotinės medžiagos – kokaino.
2. E. M. pagal BK 7 straipsnio 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį nuteistas ir už tai, kad veikdamas organizuota grupe neteisėtai įgijo, gabeno ir laikė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos, būtent: veikdamas organizuota grupe su S. Ž. (S. Ž.), V. K., O. G., A. P., S. M., R. P., kurie už aprašytą veiką nuteisti 2015 m. gegužės 8 d. Ispanijos Karalystės Madrido Centrinio baudžiamųjų bylų teismo prie Aukščiausiojo Teismo, R. D., T. A., kuriems ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, ir kitais tyrimo nenustatytais asmenimis, ne vėliau kaip 2014 m. gegužės mėn. susitarė Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgyti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos ir neteisėtai ją gabenti iš Ispanijos per Europos Sąjungos šalis į Rusijos Federaciją, Sankt Peterburgą, kuriame šią narkotinę medžiagą ketino parduoti ir kitaip platinti. Vykdydami nusikalstamą sumanymą, organizuotos grupės nariai pasidalijo vaidmenimis. E. M. organizavo ir koordinavo minėtos organizuotos grupės narių veiksmus, skyrė lėšas narkotinei medžiagai – kanapių dervai neteisėtai įgyti ir gabenti, organizuotos grupės narių pragyvenimo bei sandėlio, kuriame bus neteisėtai laikoma narkotinė medžiaga, išlaidoms Ispanijoje apmokėti. V. K. buvo atsakingas už narkotinės medžiagos – kanapių dervos suradimą, įgijimą ir jos apmokėjimą; S. Ž. – už transporto priemonės, kuria turi būti neteisėtai gabenama narkotinė medžiaga – kanapių derva, suradimą ir slėptuvės joje įrengimą, narkotinės medžiagos pakrovimą į transporto priemonę ir neteisėtą gabenimą į Rusiją, Sankt Peterburgą; R. D. – už neteisėtai įgytos ir į Rusiją, Sankt Peterburgą, neteisėtai atgabentos narkotinės medžiagos – kanapių dervos išplatinimą Rusijoje; T. A., O. G., A. P., S. M., R. P. – už narkotinės medžiagos – kanapių dervos pervežimą Ispanijoje, jos supakavimą panaudojant specialią tam skirtą įrangą ir laikymą. Vykdydami šį nusikalstamą sumanymą, nurodyti organizuotos grupės nariai susitarė naudoti konspiracines ryšio priemones – nešiojamuosius kompiuterius ir mobiliuosius telefonus su juose instaliuotomis programomis slaptam tarpusavio susirašinėjimui užtikrinti – ir vartoti slapyvardžius. 2014 m. gegužės mėn., bet ne vėliau kaip 2014 m. gegužės 27 d., minėtos organizuotos grupės nariai, kiekvienas vykdydamas sau pavestas užduotis, Ispanijoje iš tyrimo nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 759,984 kg kanapių dervos, šią medžiagą neteisėtai atgabeno į specialiai nusikalstamai veikai vykdyti išnuomotą pramoninį sandėlį, esantį Almerijos provincijoje, šiame sandėlyje neteisėtai laikydami paruošė ją neteisėtai gabenti į Rusiją, naudodami specialią įrangą supakavo kanapių dervą į paketus, juos sudėjo ant dviejų medinių padėklų ir pakrovė į sandėlyje stovintį mikroautobusą „Opel Navaro“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Į automobilį pakrautus paketus paslėpė tarp plastikinių ir kartoninių dėžių su vaisiais ir daržovėmis. Šiame automobilyje pakrautą labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 759,984 kg kanapių dervos neteisėtai laikė iki 2014 m. gegužės 27 d. apie 18.05 val., kai Ispanijos Karalystės civilinės gvardijos pareigūnai, atlikdami kratą, šį labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos surado ir paėmė.
3. E. M. pagal BK 300 straipsnio 2 dalį nuteistas ir už tai, kad laikė žinomai suklastotą tikrą asmens tapatybės kortelę: ne vėliau kaip nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 26 d. apie 22.00 val. savo gyvenamojoje vietoje laikė žinomai suklastotą tikrą Venesuelos Bolivaro Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2015 m. rugpjūčio 21 d. M. I. J. C. (M. I. J. C.), gim. (duomenys neskelbtini), vardu, kol kratos metu šią kortelę rado ir paėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.
4. E. M. pagal BK 259 straipsnio 1 dalį nuteistas ir už tai, kad neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti: laikotarpiu nuo 2021 m. sausio 14 d. iki 2021 m. sausio 26 d. apie 9.40 val. (duomenys neskelbtini), neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė du švirkštus su juose esančia psichotropine medžiaga –? 9‑tetrahidrokanabinoliu, kurio bendra masė yra 0,066 g, kol kratos metu šias psichotropines medžiagas rado ir paėmė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Kasaciniu skundu nuteistojo E. M. gynėjas advokatas S. Zakarevičius prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 15 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
5.1. Dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinės medžiagos kokaino gabenimo laivu „Liberte“ Karibų jūra Sen Marteno salos link ir dėl neteisėto labai didelio kiekio narkotinės medžiagos – kanapių dervos įgijimo, gabenimo ir laikymo abiejų instancijų teismai jokių nusikalstamos veikos sąsajų su Lietuvos Respublikos teritorija nenustatė, išskyrus tai, kad veikas padarė Lietuvos Respublikos piliečiai, nuteisti Prancūzijos Respublikos For de Franso baudžiamųjų bylų teismo ir Ispanijos Madrido Centrinio baudžiamųjų bylų teismo prie Aukščiausiojo Teismo ir bausmę atlikę, bei galimai E. M. ir R. D. Teismai neteisingai interpretavo byloje BK 7 straipsnyje nustatyto universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymą, nes universalusis principas dėl BK 260 straipsnio 3 dalies gali būti pritaikytas tik tada, kai užsienio valstybėse (šioje byloje atitinkamai Prancūzijos Respublikoje, Venesuelos Bolivaro Respublikoje, Ispanijos Karalystėje ir kt.) nebūtų jokio teisinio reguliavimo, kuriuo būtų kontroliuojamas neteisėtas disponavimas narkotinėmis medžiagomis. Kadangi už atitinkamų veikų, susijusių su disponavimu narkotinėmis medžiagomis, padarymą šiose valstybėse yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė, būtina taikyti BK 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą abipusio veikos baudžiamumo principą ir Lietuvos Respublikos piliečių baudžiamosios atsakomybės klausimą dėl užsienyje padaryto nusikaltimo spręsti taikant BK 5 straipsnio (personalinis principas) ir BK 8 straipsnio taisykles, bet ne BK 7 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nenustatė, kokia maksimali bausmė yra reglamentuota už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis šalyse, kuriose buvo padarytos nusikalstamos veikos, ar E. M. paskirta bausmė neviršija šio dydžio. Apeliacinės instancijos teismas išdėstė deklaratyvius argumentus dėl bausmės E. M. parinkimo; teisinga bausmė E. M. būtų užtikrinama tik tada, jei ji neviršytų bausmių, paskirtų Prancūzijos Respublikos For de Franso baudžiamųjų bylų teismo ir Ispanijos Karalystės Madrido Centrinio baudžiamųjų bylų teismo prie Aukščiausiojo Teismo, nusikaltimų bendrininkams.
5.2. Bylą išnagrinėjo šališkas apeliacinės instancijos teismas. 2023 m. birželio 12 d. teismo posėdyje buvo pareikštas nušalinimas teisėjų kolegijai, nes 2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu ji neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimų, pažeidė nuostatą neturėti išankstinio nusistatymo priimant sprendimus ir nereikšti išankstinės nuomonės nagrinėjamos bylos klausimais. Atidėjusi bylos nagrinėjimą dėl nuteistojo nedalyvavimo, nepradėjusi bylos nagrinėjimo iš esmės, teisėjų kolegija išsprendė gynybos pareikštą prašymą išreikalauti papildomą informaciją iš užsienio valstybių dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis reglamentavimo. Teisėjų kolegija nutarė nesikreipti į užsienio valstybių institucijas, nes sutiko su prokuroro pozicija, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo taikytos BK 7 straipsnio 10 punkto nuostatos. Taigi teisėjų kolegija, nepradėjusi bylos nagrinėjimo iš esmės, atidėjusi teismo posėdį ir priėmusi sprendimą dėl nuteistojo E. M. dalyvavimo procese, neišklausiusi argumentų dėl pareiškiamų prašymų, faktiškai pasisakė dėl vieno iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų – BK 7 ir 8 straipsnių taikymo. Sprendimas, be to, priimtas, neišklausius nuteistojo E. M. nuomonės dėl pareikštų prašymų. Vien tik teisėjų kolegijos užduotas klausimas ar domėjimasis prašymais nereiškia teisėjų kolegijos šališkumo, tačiau protokolinės nutarties priėmimas, nurodant, kad sutinkama su prokuroro pozicija, jog šioje baudžiamojoje byloje buvo taikytos BK 7 straipsnio 10 punkto nuostatos, nepradėjus bylos nagrinėjimo iš esmės, yra šališkumo požymis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos pirmininkas, pažeisdamas BPK 324 straipsnio 2 dalies nuostatas, klausė proceso dalyvių, ar šie turi prašymų, ne prieš atidėdamas bylos nagrinėjimą, o jau paskelbęs apie bylos nagrinėjimo atidėjimą.
5.3. Be to, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad sprendimas pripažinti E. M. kaltu nulemtas kitų valstybių teismų nuosprendžiais objektyviai nustatytų aplinkybių ir vien kaltę pripažįstančių bei su teisėsauga bendradarbiaujančių liudytojų parodymų. Iš 2023 m. sausio 30 d. prokuroro nutarimo atleisti R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 391 straipsniu, matyti, kad jis buvo įtariamas padaręs veikas ne tik organizuota grupe, bet ir bendrininkų grupe bei vienas, be to, dėl veikų, kuriomis jis buvo įtariamas kaip veikęs organizuota grupe, neaišku, kas buvo organizuotos grupės organizatorius ar vadovas, o tai svarbu BK 391 straipsnio 2 dalies kontekste, nes organizuotos grupės organizatorius ar vadovas pagal šį straipsnį negali būti atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal aprašomas nusikalstamų veikų aplinkybes, vertinant organizuotos grupės narių vaidmenį, nors R. D. neįvardijamas kaip organizatorius, aprašytos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog būtent jis organizavo nusikalstamą veiką. 2023 m. sausio 30 d. prokuroro nutarimas atleisti R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės laikytinas neteisėtu, nes nusikalstamų veikų pobūdis ir aplinkybės netinkamos BK 391 straipsniui taikyti, be to, R. D. procese naudojosi išskirtinėmis privilegijomis, tai neleidžia vadovautis jo parodymais kaip E. M. kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Žemesnės instancijos teismai nepatikrino R. D. parodymų teisėtumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis), be to, 2023 m. sausio 30 d. prokuroro nutarimas patvirtintas Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2023 m. sausio 30 d. rezoliucija, taigi tokiu būdu, kurio nenustato baudžiamojo proceso įstatymas. Ta pati teisinio vertinimo problema susijusi ir su liudytoju O. G., kuris atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 391 straipsniu.
5.4. Apeliacinės instancijos teismo sprendimas motyvuotas bendro pobūdžio teiginiais, deklaratyviai pritariant pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl įrodymų vertinimo ir baudžiamojo įstatymo taikymo, nepaaiškinant, kodėl atmetami visi apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo įrodymų vertinimo, neišdėstant išsamių tokio sprendimo motyvų, neatsakant į esminius apeliacinio skundo argumentus.
6. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroras Stanislavas Barsulis (Stanislav Barsul) prašo nuteistojo E. M. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma:
6.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. M. pripažintas kaltu dėl jam inkriminuotų veikų padarymo pagrįstai, jo veikos kvalifikuotos tinkamai, o apeliacinės instancijos teismas išsamiai patikrino bylą ir atsakė į visus apeliaciniame skunde keltus klausimus, darė pagrįstas išvadas dėl veikų kvalifikavimo. Tai, kad teismai kitaip vertino įrodymus, nei to prašo kasatorius, nelaikytina BPK 20 straipsnio pažeidimu.
6.2. Kasatorius skunde nepagrįstai prašo taikyti BK 8 straipsnio nuostatas šioje byloje, nes E. M. nuteistas už nusikaltimus, už kuriuos atsakomybė nustatyta tarptautinėse sutartyse, tad teismai, taikydami BK 7 straipsnio 10 dalį, tinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas; E. M., padaręs tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nustatytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tada, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenustato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką. Universalusis baudžiamosios jurisdikcijos principas reiškia, kad baudžiamosios atsakomybės taikymas asmeniui neribojamas abipusio baudžiamumo sąlyga. Kasaciniame skunde klaidingai aiškinamas universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo turinys (neva BK 7 straipsnio nuostatos taikytinos tik tada, kai užsienio valstybėse nėra jokio teisinio reguliavimo, susijusio su narkotinių medžiagų disponavimu), nes jo esmė, – tai teisingai pažymėjo ir apeliacinės instancijos teismas, – kad asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nurodytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tada, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenustato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką. E. M. atsako pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, nesvarbu, kokia nusikaltimo padarymo vieta ir ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus.
6.3. Kasaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, argumentuojant tuo, jog 2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdyje buvo nutarta atidėti bylos nagrinėjimą dėl nuteistojo E. M. nedalyvavimo teismo posėdyje, tačiau, nepaisant to, prašymai, pateikti proceso dalyvių, buvo sprendžiami, atmetant ir nuteistojo E. M. gynybos prašymą išreikalauti medžiagą apie baudžiamąją atsakomybę už neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis užsienio šalyse, siekiant taikyti BK 8 straipsnio nuostatas, teismui motyvuojant tuo, kad byloje taikytinas BK 7 straipsnis. Taip apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, siekdama proceso ekonomiškumo ir greitumo, pasiūlė proceso dalyviams paskelbti procedūrinius prašymus. Teismas, išklausęs tiek gynėjų prašymus ir jų argumentus, tiek valstybinį kaltinimą palaikančio prokuroro argumentus, išėjęs į pasitarimų kambarį, 2023 m. birželio 21 d. rašytine motyvuota ir argumentuota nutartimi atmetė pateiktus prašymus. Apeliacinės instancijos teismas, be to, skundžiamoje 2024 m. vasario 15 d. nutartyje išsamiai atsakė į BK 7 ir 8 straipsnių santykio klausimą, keltą apeliaciniame skunde. Lietuvos apeliacinio teismo veiksmai bylos parengimo nagrinėti teismo posėdyje metu buvo tinkami, įgyvendinant BPK 2421 straipsnio 1 dalyje nustatytą teismo pareigą rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta per kuo trumpesnį laiką, nėra aplinkybė, patvirtinanti teisėjų šališkumą.
6.4. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, buvo aktyvus, ne tik tyrė rašytinę bylos medžiagą, bet ir apklausė daugelį asmenų teismo posėdyje, tarp jų ir R. D. bei O. G., kuriems nuteistasis ir jo gynėjas turėjo realią galimybę užduoti klausimų, visus įrodymus vertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Ginčijami liudytojų R. D. ir O. G. parodymai nėra vienintelis įrodymas byloje, juolab baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nereiškia, kad asmenų parodymai negali būti objektyvūs ar kad teisėsaugos pareigūnai esant tokiai situacijai paprastai gali išgauti neteisingus parodymus.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
7. Nuteistojo E. M. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasacinis skundas atmestinas.
Dėl universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymo
8. Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai, taikydami šioje baudžiamojoje byloje universalųjį baudžiamosios jurisdikcijos principą, netinkamai aiškino jam taikyti būtinas sąlygas. Kasatorius skunde pažymi, kad nuteistojo E. M. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, padarytos užsienio valstybėse (Prancūzijos Respublikoje, Venesuelos Bolivaro Respublikoje, Ispanijos Karalystėje), todėl jis gali būti baudžiamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą tik tuo atveju, jeigu tose valstybėse nebūtų jokio teisinio reglamentavimo, kuriuo būtų kontroliuojamas neteisėtas narkotinių ar psichotropinių medžiagų disponavimas. Kadangi, anot kasatoriaus, šiose valstybėse yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas, vadinasi, turi būti vadovaujamasi personaliniu ir abipusio veikos baudžiamumo jurisdikcijos principais (BK 5 ir 8 straipsniai), o ne BK 7 straipsnyje nustatytu universaliuoju jurisdikcijos principu. Šie argumentai nepagrįsti.
9. Lietuvos Respublikos BK 7 straipsnyje įtvirtintas universaliosios jurisdikcijos principas, nustatant, kad už nusikaltimus, už kuriuos atsakomybė yra nustatyta tarptautinių sutarčių pagrindu, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas taikomas nepriklausomai nuo to, kokia yra asmenų pilietybė ir gyvenamoji vieta, taip pat nusikaltimo padarymo vieta ir ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo padarymo vietos įstatymus (BK 7 straipsnio 1 dalis, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-39-1073/2022). Taigi universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo esmė – valstybė turi teisę taikyti baudžiamąją atsakomybę už tarptautinius ir tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, padarytus už jos teritorijos ribų, netaikydama abipusio baudžiamumo sąlygos, t. y. nelygindama skirtingų valstybių baudžiamųjų įstatymų nuostatų.
10. Nusikaltimai, susiję su neteisėtu disponavimu narkotinėmis, psichotropinėmis medžiagomis, yra tarptautinio pobūdžio nusikaltimai. Už šiuos nusikaltimus baudžiama remiantis atitinkamomis tarptautinėmis konvencijomis, nagrinėjamu atveju – 1988 m. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija dėl kovos su neteisėta narkotinių priemonių ir psichotropinių medžiagų apyvarta, kurios šalys yra ir Lietuvos Respublika, ir kasatoriaus nurodytos valstybės, į kurias buvo prašoma kreiptis dėl baudžiamosios atsakomybės apimties jose už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis. Minėta konvencija suteikia galimybę valstybėms narėms nacionalines baudžiamojo įstatymo normas formuluoti taip, kad baudžiamoji atsakomybė už Konvencijoje įvardytas veikas būtų nustatyta visais atvejais; kiekviena valstybė, nustačiusi baudžiamąją atsakomybę už šias veikas, gali dėl jų įgyvendinti universaliąją jurisdikciją, t. y. taikyti baudžiamąją atsakomybę nepriklausomai nuo nusikaltimų padarymo vietos įstatymų, nusikalstamą veiką padariusio asmens pilietybės ir gyvenamosios vietos.
11. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 7 straipsnio nuostatų taikymą bylose dėl disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, taip pat nurodoma, kad atsakomybė už nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis, nustatyta tarptautinėse sutartyse; visi nusikaltimai, susiję su disponavimu narkotinėmis ar psichotropinėmis, nuodingosiomis ar stipriai veikiančiomis medžiagomis (BK 259–269 straipsniai), yra įtraukti į baigtinį BK 7 straipsnyje esantį nusikaltimų, už kurių padarymą Lietuvos Respublikos baudžiamoji jurisdikcija įgyvendinama taikant universalųjį principą, sąrašą; asmuo, padaręs tarptautinį ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimą, nurodytą BK 7 straipsnyje, gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos baudžiamuosius įstatymus net ir tuo atveju, kai nusikaltimo padarymo vietos valstybė nenustato baudžiamosios atsakomybės už tokią veiką; taigi baudžiamosiose bylose dėl tokių nusikaltimų neturi būti nustatoma, ar baudžiamoji atsakomybė už tokių veikų padarymą yra nustatyta kitose šalyse (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-544/2014, 2K-117-689/2019).
12. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje neįtvirtintos jokios papildomos jo taikymo sąlygos, tarp jų ir nurodomos kasatoriaus – kad asmuo faktinėje savo buvimo valstybėje baudžiamas tik tuomet, kai jis negali būti išduotas arba perduotas į nusikaltimo padarymo vietos valstybę arba tarptautiniam teismui, taigi vienos kurios jurisdikcijos pirmumo klausimas nesvarstomas; taip pat kad būtina nustatyti, kokią baudžiamąją atsakomybę už atitinkamus tarptautinio pobūdžio nusikaltimus taiko valstybės, kuriose nusikaltimai buvo padaryti.
13. Kartu pažymėtina, kad BK 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmuo, padaręs nusikaltimus, nustatytus, be kita ko, Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7 straipsnyje, neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis atliko užsienio valstybės teismo paskirtą bausmę; buvo atleistas nuo visos ar dalies užsienio valstybės teismo paskirtos bausmės atlikimo; užsienio valstybės teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ar bausmės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje valstybėje nustatytais teisiniais pagrindais. Taigi, taikant universalųjį jurisdikcijos principą būtina nustatyti, ar nebus pažeistas dvigubo nubaudimo draudimas.
14. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė universalųjį baudžiamosios jurisdikcijos principą ir, kvalifikavę E. M. padarytas veikas ir pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, kartu pagrįstai darė nuorodą į BK 7 straipsnio 10 punktą (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija):
14.1. Nagrinėjamoje byloje E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, nustatytus BK 7 straipsnio 10 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), 25 straipsnio 3 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje (dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis – 306,190 kg kokaino ir 759,984 kg kanapių dervos), nusikaltimai buvo padaryti atviruosiuose vandenyse plaukiant laivu su Didžiosios Britanijos Mergelių Salų vėliava bei Ispanijos Karalystėje. Taigi, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai taikė universalųjį, o ne pilietybės ir (ar) abipusio baudžiamumo principus. Atitinkamai valstybės institucijoms nebuvo pareigos lyginti užsienio šalių, kurių teritorijoje buvo padaryti šie tarptautinio pobūdžio nusikaltimai, baudžiamųjų įstatymų nuostatų su Lietuvos Respublikos baudžiamaisiais įstatymais, taip pat ir nustatytų už šias nusikalstamas veikas bausmių ribų.
14.2. Byloje taip pat nenustatyta BK 8 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kurie neleistų taikyti E. M. baudžiamosios atsakomybės pagal Lietuvos Respublikos baudžiamąjį įstatymą, tokių argumentų neteikia ir kasatorius.
15. Kasaciniame skunde, kaip ir apeliaciniame, nepagrįstai nurodoma, kad bent jau parenkant ir skiriant bausmę už tarptautinio pobūdžio nusikaltimus, teismai privalo, remdamiesi BK 8 straipsniu, lyginti bausmes (jų dydžius) nustatytus valstybės, kurios teritorijoje įvykdytas nusikaltimas, ir valstybėje, kurioje asmuo teisiamas.
15.1. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad toks kasatoriaus argumentas neatitinka nei BK 8 straipsnio 1 dalies, kuria remiamasi kasaciniame skunde, turinio aiškinimo, nei jau pirmiau nurodyto šioje byloje taikytino BK 7 straipsnio aiškinimo, pagal kurį už tarptautinėse sutartyse numatytus nusikaltimus (nagrinėjamoje byloje – nusikaltimus, susijusius su disponavimu narkotinėmis medžiagomis), taikomas Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas – tiek bendrosios bausmių parinkimo ir skyrimo nuostatos, tiek baudžiamąją atsakomybę nustatantys straipsniai (kuriuose nustatyta konkreti bausmė už atitinkamą nusikaltimą).
15.2. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, teismas išsamiai atsakė į analogišką argumentą (apeliacinės instancijos nutarties 83 – 85 punktai), taip pat įvertino bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių vertinimą, atliktą pirmosios instancijos teismo (apeliacinės instancijos nutarties 86-89 punktai).
16. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas, remdamasis tiek baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl baudžiamosios jurisdikcijos principų taikymo sistemine analize, tiek nuoseklia kasacinės instancijos teismo praktika dėl šio principo turinio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-544/2014, 2K-117-689/2019, 2K-7-39-1073/2022), tinkamai nustatė šio principo turinį ir jo taikymo sąlygas nagrinėjamu atveju. Tačiau nuteistojo E. M. gynėjas advokatas S. Zakarevičius, kasaciniu skundu prašydamas panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo taikymo argumentų, kuriuos pateikė apeliacinės instancijos teismas savo nutarties 82–85 punktuose, niekaip neginčija, o tik pakartoja apeliaciniame skunde teiktą netinkamą universaliojo baudžiamosios jurisdikcijos principo interpretaciją.
Dėl apeliacinės instancijos teismo nešališkumo
17. Nuteistojo E. M. gynėjas advokatas S. Zakarevičius kasaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas.
18. Teismo nešališkumo reikalavimas laikytinas viena iš asmens konstitucinės teisės į teisingą teismą sudėtinių dalių. Teisė į nešališką teismą yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Europos Sąjungos Chartijos 47 straipsnyje, BPK 44 straipsnio 5 dalyje, 58, 59 straipsniuose. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teismo (teisėjo) nešališkumas vertinamas dviem tarpusavyje glaudžiai susijusiais aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju.
18.1. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, atsižvelgtina į konkretaus teisėjo asmeninius įsitikinimus bei elgesį ir turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teismo (teisėjo) asmeninio nešališkumo ar tendencingumo. Vertinant teisėjo nešališkumą subjektyviuoju aspektu, yra laikomasi teisėjo nešališkumo prezumpcijos, kuri reiškia, kad asmeninis teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, kol nėra tam prieštaraujančių įrodymų (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96, paragrafas 43; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01, paragrafas 119; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06, paragrafas 94; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024).
18.2. Objektyvusis nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, kad negalėtų susidaryti įspūdis, jog proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2015">2K-7-124-648/2015</a>, 2K-204-689/2019, 2K-101-303/2020, 2K-30-689/2021, 2K-7-76-719/2021, 2K-7-39-1073/2021, 2K-7-62-495/2024, 2K-7-119-719/2024 ir kt.; EŽTT 2015 m. balandžio 23 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Morice prieš Prancūziją, peticijos Nr. 29369/10).
18.3. Vertinant teismo (teisėjo) nešališkumą, reikia nustatyti, ar, be teisėjo elgesio, yra kitų patikrinamų faktų, kurie gali kelti abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Šiuo atveju didelė reikšmė suteikiama suinteresuoto asmens požiūriui, objektyvaus stebėtojo nuogąstavimams. Tai, kaip situacija atrodo, turi tam tikros svarbos, arba, kitaip tariant, teisingumas ne tik turi būti įvykdytas, jis taip pat turi atrodyti įvykdytas (EŽTT 2000 m. gruodžio 21 d. sprendimas byloje Wettstein prieš Šveicariją, peticijos Nr. 33958/96; 2005 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Kyprianou prieš Kiprą, peticijos Nr. 73797/01; 2009 m. spalio 15 d. sprendimas byloje Micallef prieš Maltą, peticijos Nr. 17056/06). Tačiau nešališkumo principo pažeidimui konstatuoti nepakanka vien tik kurio nors proceso dalyvio nuomonės. Subjektyvi proceso dalyvio nuomonė ar nepasitikėjimas nėra ir negali būti laikomas objektyviai pagrįsta abejone. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia nuomonė gali būti laikoma objektyviai pagrįsta, turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-7-62-495/2024). Bendriausiu požiūriu teismo šališkumas gali būti konstatuotas, kai nustatomos konkrečios faktinės aplinkybės, patvirtinančios išankstinį teismo nusistatymą ar nusiteikimą priimti procesinį sprendimą vienos iš proceso šalių naudai ar nenaudai arba tendencingą proceso organizavimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-119-719/2024), turi būti nustatyti realūs faktai, keliantys abejonių dėl teismo nešališkumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTk1LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-195/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-195/2010">2K-195/2010</a>, 2K-214-976/2017, 2K-113-303/2019, 2K-39-788/2021, 2K-44-489/2024, 2K-83-719/2024, 2K-235-1214/2024).
19. Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu ir tai, bylos nagrinėjimo dalyvių prašymų tenkinimas ar jų atmetimas, yra teismo prerogatyva (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTA5LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-109/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-109/2014">2K-109/2014</a>, 2K-173-976/2016). Taigi, proceso dalyvių, tarp jų ir kaltininko ar (ir) jo gynėjo, prašymų atmetimas pats savaime nesuteikia pagrindo teigti, kad buvo suvaržyta kaltininko teisė į gynybą ar kad teismas buvo šališkas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEwLTMwMy8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-210-303/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-210-303/2017">2K-210-303/2017</a>, 2K-253-693/2017, 2K-25-699/2018).
20. Iš 2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio protokolo matyti, kad:
20.1. parengiamojoje apeliacinės instancijos teismo posėdžio dalyje nuteistasis E. M. nedalyvavo, jo teisėms ir interesams atstovavo du gynėjai. Gynėjas S. Zakarevičius prašė užtikrinti nuteistojo E. M. dalyvavimą teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu, nes jis pageidauja dalyvauti teikiant gynybos prašymus dėl įrodymų tyrimo, gynėjas M. Dūda taip pat patvirtino, kad jo ginamasis išreiškė norą dalyvauti posėdyje vaizdo konferencijos būdu. Paties nuteistojo E. M. prašymas dėl jo dalyvavimo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo gautas;
20.2. teisėjų kolegija, pasitarusi vietoje, nutarė bylos nagrinėjimą atidėti. Kartu kolegijos pirmininkas paklausė, ar proceso dalyviai turi prašymų prieš atidedant bylos nagrinėjimą. Nuteistojo E. M. gynėjas advokatas S. Zakarevičius išdėstė prašymus: 1) kreiptis į užsienio valstybes, kuriose buvo padarytos E. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 3 dalį, dėl informacijos apie disponavimo narkotinėmis medžiagomis reglamentavimą jose; 2) įpareigoti prokurorą pateikti duomenis dėl liudytojų O. G. ir R. D. procesinio statuso kitose susijusiose bylose; 3) apklausti nuteistąjį E. M.;
20.3. teismas gynėjo prašymą dėl kreipimosi į užsienio valstybes atmetė, nurodydamas, kad sutinka su prokuroro pozicija, jog šiuo metu nėra būtinybės kreiptis į užsienio valstybių institucijas dėl informacijos apie teisinį reglamentavimą; nutarė nuteistąjį E. M. kviesti į teismo posėdį ir jį apklausti, taip pat įpareigojo prokurorą pateikti informaciją apie liudytojų O. G. ir R. D. procesinį statusą kitose bylose.
21. Teisėjų kolegija, visų pirma, nusprendžia, kad pats savaime prašymų, pateiktų parengiamojoje teisiamojo posėdžio dalyje, sprendimas yra neatsiejama teisminio nagrinėjimo dalis ir nedemonstruoja teismo šališkumo (BPK 324 straipsnio 2 dalis). Todėl kasatoriaus argumentai, kad nedalyvaujant nuteistajam teismas negalėjo nagrinėti jo gynėjų prašymų, kad teismas, spręsdamas prašymą, negali nurodyti, su kuriais proceso dalyvio išsakytais argumentais sutinka, yra nepagrįsti.
21.1. Proceso dalyviai, išreikšdami savo nuomonę dėl to, ar yra pagrindas ir ar tikslinga baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti, gali pareikšti įvairius prašymus; priimdamas nutartį teismas turėtų juos išspręsti. Nuteistojo E. M. gynėjas įgyvendino savo teisę parengiamojoje teismo posėdžio dalyje pareikšti prašymus (BPK 48 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 324 straipsnio 2 dalis), iš šių prašymų du buvo tenkinti, vienas atmestas. Iš teismo posėdžio protokolo ir teisiamojo posėdžio garso įrašo matyti, kad šioje posėdžio dalyje buvo užtikrintas rungimosi principo įgyvendinimas, suteikiant galimybę dėl gynybos pareikštų prašymų pasisakyti ir prokurorui.
21.2. Taigi, nuspręsdama bylos nagrinėjimą atidėti dėl to, kad būtų užtikrinta nuteistojo teisė dalyvauti apeliaciniame procese, ir kartu išspręsdama gynėjų pateiktus prašymus, teisėjų kolegija nepademonstravo šališkumo. Pirma, nors teismas sprendė dviejų nuteistojo gynėjų teikiamus ir palaikomus prašymus pačiam nuteistajam nedalyvaujant, tačiau nuteistojo poziciją išreiškė du jo gynėjai; prašymas apklausti teisme nuteistąjį buvo tenkintas ir jis vėliau, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo išklausytas. Antra, teismas, motyvuodamas, kodėl netenkina vieno iš prašymų, be kita ko, nurodydamas, kad šiuo klausimu pritaria prokuroro pozicijai, vykdė pareigą išklausyti tiek gynėjų, tiek prokuroro argumentus.
22. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pademonstravo savo šališkumą, nes, atidėjusi bylos nagrinėjimą dėl nuteistojo nedalyvavimo teismo posėdyje, atmetė gynybos prašymą išreikalauti informaciją apie užsienio valstybių baudžiamuosius įstatymus dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis medžiagomis. Taigi, teisėjų kolegija, kasatoriaus teigimu, neišnagrinėjusi bylos, faktiškai pasisakė dėl vieno iš pagrindinių apeliacinio skundo argumentų – BK 7 straipsnio netinkamo taikymo nagrinėjamoje byloje – ir tokį sprendimą, kaip minėta pirmiau, argumentavo prokuroro išsakyta pozicija.
23. Taigi pagrindinis klausimas dėl teismo nešališkumo nagrinėjamu atveju yra tas, ar teismas, parengiamojoje teismo posėdžio dalyje gavęs prašymą, kuris labai glaudžiai susijęs su vienu esminių apeliacinio skundo argumentų, turėtų spręsti dėl jo, motyvuotai jį tenkindamas ar atmesdamas. Atsakant į jį vertintina tai, kad, tiek tenkinant tokio pobūdžio prašymą, tiek jį atmetant, sprendimo motyvai gali tam tikru aspektu atskleisti teismo poziciją dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi parengiamosios teismo posėdžio dalies paskirtį, taip pat teismo nešališkumo ir proceso išsamumo bei greitumo reikalavimus, nusprendžia, kad jei šiame proceso apeliacinės instancijos teisme etape pateikiamas prašymas, tiesiogiai ar netiesiogiai sutampantis su apeliaciniame skunde nurodytais prašymais ir (ar) argumentais, yra akivaizdžiai nepagrįstas, tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas gali jį apsvarstyti ir motyvuotai atmesti.
23.1. Gynėjo prašymas išreikalauti papildomą informaciją apie užsienio valstybių teisinį reguliavimą, susijusį su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nagrinėjamu atveju laikytinas akivaizdžiai nepagrįstu. Kaip jau aptarta pirmiau, šiuo atveju baudžiamasis teisinis reguliavimas – BK 7 straipsnio 10 punktas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) – yra visiškai aiškus (nedviprasmiškas): asmeniui inkriminuojant neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis, valstybė taiko universaliąją jurisdikciją, tam nėra būtina nustatyti abipusio baudžiamumo sąlygos, taigi užsienio valstybių teisės aktų, reglamentuojančių baudimą už disponavimą narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, išreikalavimas neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl asmens, kuriam inkriminuoti nusikaltimai, nustatyti BK 260 straipsnio 3 dalyje, baudžiamosios atsakomybės teisinio pagrindo.
23.2. Apeliacinės instancijos teismas, atmetęs nuteistojo E. M. gynėjo prašymą, neparodė savo išankstinio nusistatymo dėl bylos baigties. Tai, jog bylą nagrinėjantis teismas priima gynybai nepalankių procesinių sprendimų, savaime nelemia teismo šališkumo. Pagal teismų praktiką, tik teisėjo (teismo) išankstinis pasisakymas negalutiniuose teismo sprendimuose dėl įtarimų pagrįstumo ar faktinių bylos aplinkybių vertinimo paprastai rodo išankstinę teisėjo nuomonę dėl bylos baigties (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTU=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2015')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2015">2K-7-124-648/2015</a>, 2K-121-976/2021).
23.3. Taigi, akivaizdžiai nepagrįsto prašymo šiame apeliacinio proceso etape atmetimas nepažeidžia nuteistojo E. M. procesinių teisių, įskaitant teisę į nešališką teismą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jei teismas tenkintų prašymus, kurių realizavimas užtrunka ilgą laiko tarpą (kaip šiuo atveju buvo prašoma), nors jau prašymo teikimo metu aišku, kad gauta informacija neturi teisinės reikšmės nagrinėjamai bylai, kiltų grėsmė pažeisti kaltinamojo teisę į pagrįstos trukmės procesą.
24. Atkreiptinas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai analogiškais argumentais buvo pareikštas nušalinimas, kuris buvo išspręstas motyvuota nutartimi, gana plačiai išdėstant tiek parengiamosios teisiamojo posėdžio dalies eigą, tiek nurodant teisinius argumentus, paneigiančius abejones dėl subjektyviojo ir objektyviojo apeliacinės instancijos teismo kolegijos nešališkumo.
Dėl įrodymų vertinimo byloje
25. Kasatorius skunde teismų atliktą įrodymų vertinimą ginčija dviem pagrindiniais aspektais: dėl įrodymų kaip visumos vertinimo tinkamumo ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymų kaip įrodymų leistinumo ir patikimumo.
26. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir būdai. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTA5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-509/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-509/2010">2K-509/2010</a>, 2K-P-89/2014, 2K-281-139/2015, 2K-236-648/2020). BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostata įtvirtina ir bylą nagrinėjančio teismo prerogatyvą nuspręsti dėl įrodymų leistinumo, sąsajumo, patikimumo ir pakankamumo, t. y. kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius.
27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo aspektu, daro išvadą, kad abiejų instancijų teismai, tirdami ir vertindami įrodymų visumą byloje, esminių BPK pažeidimų, nurodomų kasaciniame skunde, nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje surinkti įrodymai kaip visuma patvirtina, jog nuteistasis E. M. padarė BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytas nusikalstamas veikas, veikdamas organizuota grupe. Teismas pabrėžė, kad kaltinimas byloje grįstas ne tik liudytojų, BK 391 straipsnyje nustatytomis sąlygomis atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais, bet ir kitais tinkamai surinktais, ištirtais ir įvertintais įrodymais: šių liudytojų parodymus patvirtinančiais kratų, objektų apžiūros protokolais, specialisto išvadomis bei kitais rašytiniais įrodymais, tarp kurių pagal teisinės pagalbos prašymą gauta medžiaga – apklausų bei apžiūrų protokolai, specialisto išvados ir bylai reikšmingų nusikalstamoje veikoje dalyvavusių asmenų tarpusavio susirašinėjimas per internetinę susirašinėjimo ir pokalbių programą, ir kitais.
27.1. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas vieno pagrindinių liudytojų O. G. (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį), kaip tiesioginio BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dėl neteisėto disponavimo 306,190 kg narkotinės medžiagos – kokaino vykdytojo, kuris už šias veikas buvo nuteistas Prancūzijos Respublikos For de Franso baudžiamųjų bylų teismo 2012 m. birželio 15 d. nuosprendžiu, parodymų patikimumui skyrė daug dėmesio ir padarė motyvuotą išvadą, jog šio liudytojo parodymai atitinka visus įrodymams keliamus reikalavimus. Teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą išvadą.
27.2. Liudytojo O. G. parodymai apie gabenant kokainą dalyvavusio E. M. veiksmų pobūdį ir apimtį (nusikalstamos veikos priemonės – jachtos – įgijimas, jos kapitono suradimas, narkotinių medžiagų planavimas ir organizavimas narkotines medžiagas perduoti į jachtą tam, kad jos būtų pergabentos, tiesioginis dalyvavimas jas perduodant, bendrininkų koordinavimas, taip pat finansavimas) viso proceso metu buvo nuoseklūs, jie lyginti tiek tarpusavyje įvairių proceso stadijų metu, tiek ir su kitais įrodymais byloje (apeliacinės instancijos teismo nutarties 13–23 punktai), juos patvirtina kiti bylos įrodymai, tarp jų ir liudytojo R. D. (atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį) parodymai (apeliacinės instancijos teismo nutarties 24–25 punktai), taip pat O. G. ir E. M. susirašinėjimo turinys, specialiųjų tyrimų rezultatai, įskaitant kompiuterio ekspertizės duomenis (apeliacinės instancijos teismo nutarties 27–45 punktai). Apeliacinės instancijos teismas taip pat aiškinosi priežastis, dėl kurių šis liudytojas nedavė parodymų apie E. M. dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ankstesniame baudžiamajame procese, ir dėl jų pasisakė nutartyje, taip pat tyrė prieštaravimus šio liudytojo parodymuose ir juos pašalino.
27.3. Apibendrinant konstatuotina, kad teismai vertino įrodymų visumą, tinkamai nustatė nusikaltimo mechanizmą (apeliacinės instancijos teismo nutarties 49 punktas) ir pagrįstai konstatavo nuteistojo E. M. kaltę dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos (neteisėto disponavimo 306,190 kg narkotinės medžiagos).
27.4. Taip pat nuosekliai ir kaip visuma įvertinti ir byloje esantys įrodymai dėl nuteistojo E. M. pripažinimo kaltu pagal BK 260 straipsnio 3 dalį dėl disponavimo 759,984 kg kanapių dervos.
27.5. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą, tinkamai patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų tyrimą ir vertinimą ir dar kartą pabrėžė, kad dalies organizuotos grupės narių veiksmai iš esmės yra nustatyti Ispanijos Karalystės Madrido Centrinio baudžiamųjų bylų teismo prie Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nuosprendyje, kuris buvo išreikalautas ir tirtas kaip rašytinis dokumentas (apeliacinės instancijos teismo nutarties 53–55 punktai), taip pat ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymais, kuriuos patvirtina kitų byloje surinktų ir įvertintų įrodymų visuma. Atitinkamai liudytojo O. G. parodymai dėl to, kad E. M. buvo pagrindinis organizatorius hašišo įgijimo, gabenimo ir pardavimo veikloje (apeliacinės instancijos teismo nutarties 56–63 punktai), taip pat kaip ir liudytojo R. D. parodymai apie bendravimą su nuteistuoju E. M. dėl hašišo įgijimo ir pristatymo, apie lėšų skyrimą narkotinėms medžiagoms įgyti ir sandėliuoti, taip pat apie nuteistojo E. M. veiksmus, sulaikius kitus organizuotos grupės narius (apeliacinės instancijos teismo nutarties 68–71 punktai), buvo tinkamai patikrinti, pripažinti įrodymais ir vertinti kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
27.6. Kartu pažymėtina, kad teismas, išsamiai išanalizavęs nuteistojo E. M. atvykimo ir apsigyvenimo Ispanijoje aplinkybes, argumentuotai paneigė jo gynybinę versiją, jog į Ispanijos Karalystę jis kartu su šeimos nariais buvo išvykęs atostogauti (apeliacinės instancijos teismo nutarties 64–67 punktai).
27.7. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nesuteikia pagrindo spręsti, jog jis buvo atliktas pažeidžiant įrodymų kaip visumos vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje.
28. Kasatorius taip pat ginčija liudytojų O. G. ir R. D. parodymų teisėtumą, pabrėždamas, kad jie yra atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, tačiau jų atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatitiko įstatymo reikalavimų.
29. Tarptautinių ir nacionalinių teismų praktikoje išskiriami tam tikri reikalavimai, keliami teismams vertinant liudytojų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų leistinumą ir patikimumą.
29.1. EŽTT praktikoje pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03; 2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07), tačiau tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti kaltinamojo baudžiamojo proceso teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų tiek, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, Cornelis prieš Nyderlandus). Kita vertus, tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00).
29.2. Kasacinės instancijos teismas nurodo, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus; kad vertinant liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, parodymus taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Kita vertus, kasacinėse nutartyse išaiškinta, jog egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-178/2012, 2K-239-303/2016).
29.3. Kasacinės instancijos teismas taip pat yra pabrėžęs, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymai privalo būti patikrinti teisėtumo aspektu ir tokių asmenų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygos, akivaizdžiai neatitinkančios baudžiamojo įstatymo reikalavimų, gali lemti BPK 20 straipsnio 4 dalies pažeidimą, jei priimant nuosprendį remiamasi tokio asmens parodymais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-236-495/2023).
30. Kaip jau pirmiau nurodyta šioje nutartyje, šių liudytojų parodymų patikimumas buvo tinkamai tikrintas ir vertintas žemesnės instancijos teismuose.
30.1. Liudytojų parodymai buvo gretinami ir lyginami su kitais byloje esančiais duomenimis ir padaryta motyvuota išvada, jog byloje esantys įrodymai patvirtina liudytojo O. G. parodymus, reikšmingus bylai, jo parodymus patvirtina ir liudytojo R. D. parodymai; kartu tai reiškia, kad šių liudytojų parodymai nėra vieninteliai įrodymai.
30.2. Svarbu ir tai, kad teismai nenustatė jokio galimo šių liudytojų suinteresuotumo apkalbėti nuteistąjį E. M., kaip ir galimos teisėsaugos pareigūnų neleistinos įtakos jiems.
30.3. Kartu pažymėtina, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme nuteistajam E. M. ir jo gynėjams buvo užtikrinta teisė užduoti šiems liudytojams klausimų, nuteistasis ir jo gynėjai šia teise pasinaudojo.
31. Kasatorius taip pat nurodo, kad sprendimo atleisti asmenis nuo baudžiamosios atsakomybės forma – prokuroro nutarimas, patvirtintas teisėjo rezoliucija, – savaime lemia šių asmenų parodymų gavimo ir panaudojimo neteisėtumą.
32. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu išnagrinėjusi kasacinio skundo argumentus dėl šių liudytojų parodymų panaudojimo leistinumo, daro išvadą, kad teismai, vertindami asmenų, kurie buvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, parodymus, taip pat ir šiuo aspektu nepažeidė pirmiau išdėstytų teismų praktikoje suformuluotų tokių parodymų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo taisyklių.
32.1. BPK 212 straipsnio 7 punkte nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai įtariamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 391 straipsnyje nurodytomis sąlygomis padeda atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo padarytas nusikalstamas veikas. Pagal BPK 214 straipsnio 2 dalį, BPK 212 straipsnio 3–9 punktuose nustatytais atvejais ikiteisminis tyrimas nutraukiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimu, kuriuo patvirtinamas prokuroro nutarimas dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo. Taigi, BPK tiesiogiai nenustatyta, kad tokio procesinio sprendimo forma turi būti tik teismo nutartis.
32.2. R. D. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro 2023 m. sausio 30 d. nutarimu, rezoliucija jį patvirtino Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas; O. G. – 2023 m. vasario 22 d. Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokuroro nutarimu, patvirtintu 2023 m. vasario 24 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjo rezoliucija.
32.3. Taigi, teisėjų kolegija nusprendžia, kad aptariamu atveju svarbu yra tai, jog diskrecinio pobūdžio sprendimą dėl asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės priima teisėjas (teismas), o ne kitas pareigūnas (ar institucija). Tokią išvadą pagrindžia tai, kad, pirma, toks sprendimas gali būti tikrinamas teismine tvarka, t. y. būtent kaip ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimas gali būti skundžiamas aukštesniam teismui BPK X skyriaus nustatyta tvarka, antra, ikiteisminio tyrimo teisėjo sprendimo forma – teisėjo rezoliucija, kuria patvirtinamas nutarimas ar nutartis, – nesuvaržo suinteresuotų bylos dalyvių teisių tokį sprendimą apskųsti.
32.4. Taigi kasaciniame skunde nurodyti argumentai dėl procesinio sprendimo atleisti O. G. ir R. D. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį formos esminės reikšmės parodymų gavimo ir panaudojimo leistinumui yra nepagrįsti.
33. Kasatorius taip pat teigia, jog nebuvo pagrindo O. G. ir R. D. taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, nes, pirma, ši norma gali būti taikoma tik organizuotos grupės nariui, antra, veikos organizatoriui ši norma negali būti taikoma. Sprendžiant dėl šių liudytojų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindo, pabrėžtina, kad kasacinės instancijos teismas remiasi teismų nagrinėjamoje byloje nustatytomis aplinkybėmis dėl veikos organizuotumo ir atitinkamų asmenų vaidmens grupėje.
33.1. Iš 2023 m. vasario 23 d. sprendimo atleisti O. G. nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio pagrindu matyti, kad jam ši norma taikyta kitame ikiteisminiame tyrime dėl jo veikimo su dviem organizuotomis grupėmis, neteisėtai įgyjant, laikant, gabenant ir parduodant labai didelį kiekį narkotinės medžiagos ir nepateikiant muitinės kontrolei bei neturint leidimo, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabenant narkotines medžiagas. O. G., kaip jau minėta, už dalyvavimą organizuota grupe padarant nusikalstamą veiką kartu su E. M. nuteistas Prancūzijos Respublikos teismo nuosprendžiu. Taigi visos būtinos sąlygos, nustatytos BK 391 straipsnio 1 dalyje, yra įvertintos.
33.2. Iš 2023 m. sausio 30 d. sprendimo dėl R. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės matyti, kad ikiteisminiame tyrime R. D. buvo pareikšti įtarimai dėl trisdešimt trijų veikų padarymo, taip pat ir veikiant organizuota grupe su E. M. ir kitais asmenimis, dėl neteisėto disponavimo 759,984 kg kanapių dervos. Sprendime pažymėta, kad R. D. vaidmuo organizuotos grupės veikloje nebuvo pagrindinis, taigi nėra pagrindo teigti, kad atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo laikytasi BK 391 straipsnio 2 dalies reikalavimų.
33.3. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, pagrindus, daro išvadą, kad kasacinio skundo argumentai nepagrindžia, jog šių liudytojų atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės būtų buvęs neteisėtas.
34. Kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į apeliacinio skundo argumentus, o tik deklaratyviai pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms. Šis bendro pobūdžio teiginys, nepagrįstas jokiais argumentais, paliekamas nenagrinėtas.
35. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, darytina bendra išvada, kad, nenustačius žemesnės instancijos teismų padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ar netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo, nėra pagrindo naikinti ar keisti teismų sprendimus.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo E. M. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė
Algimantas Valantinas
Rima Ažubalytė
