Civilinė byla Nr. e3K-3-236-1075/2024
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00443-2022-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.4.2.5
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. gruodžio 2 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės-Balynienės, Danguolės Bublienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Andžej Maciejevski,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 23 d. sprendimo ir 2024 m. gegužės 3 d. papildomo sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės Kauno apygardos prokuratūros prokurorės, ginančios viešąjį interesą, ieškinį atsakovams žemės ūkio bendrovei (duomenys neskelbtini), I. A. M., M. V. (mirusio R. V. teisių perėmėjui), R. V., V. D., uždarajai akcinei bendrovei,,Interskog“, R. K. (R. K.), O. S. (O. S.) dėl sandorių ir jų dalių pripažinimo negaliojančiais, restitucijos taikymo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, A. Z., Alytaus miesto 4-ojo notaro biuro notarė N. L., buvusi Kauno miesto 18-ojo notaro biuro notarė B. G., išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl apsimestinius sandorius reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo, vertinant juridinio asmens, kurio steigėjai pagal konstitucinį įstatymą neturi teisės Lietuvoje nuosavybės teise įgyti žemės, sudarytų pirkimo–pardavimo sutarčių teisėtumą.
2. Ieškovė prašė: 1) pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo momento: 1.1. 2014 m. birželio 13 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria ŽŪB (duomenys neskelbtini) įgijo iš I. A. M. 0,5600 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 1); 1.2. 2015 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria ŽŪB (duomenys neskelbtini) įgijo iš mirusio A. J. V., atstovaujamo R. V., veikusio ir savo vardu, R. V. ir V. D. 0,0700 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 2); 1.3. 2015 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria ŽŪB (duomenys neskelbtini) įgijo iš mirusio A. J. V., atstovaujamo R. V., veikusio ir savo vardu, R. V. ir V. D. 0,1200 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 3); 1.4. 2015 m. balandžio 22 d. pirkimo–pardavimo sutarties (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)) dalį, kuria ŽŪB (duomenys neskelbtini) įgijo iš mirusio A. J. V., atstovaujamo R. V., veikiančio ir savo vardu, R. V. ir V. D. 1/2 dalį 2,3000 ha žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 4); 1.5. 2016 m. vasario 5 d. pirkimo–pardavimo sutartį (notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini)), kuria ŽŪB (duomenys neskelbtini) įgijo iš UAB „Interskog“ 1,7362 ha žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – žemės sklypas Nr. 5); 2) taikyti restituciją natūra ir įpareigoti: 2.1. ŽŪB (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra I. A. M. žemės sklypą Nr. 1, o I. A. M. – grąžinti ŽŪB (duomenys neskelbtini) 10 918,67 Eur; 2.2. ŽŪB (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra mirusio A. J. V. atstovui R. V., veikiančiam ir savo vardu, R. V. ir V. D. žemės sklypą Nr. 2, o pastaruosius atsakovus – grąžinti ŽŪB (duomenys neskelbtini) 1569,54 Eur; 2.3. ŽŪB (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra mirusio A. J. V. atstovui R. V., veikiančiam ir savo vardu, R. V. ir V. D. žemės sklypą Nr. 3, o pastaruosius atsakovus – grąžinti ŽŪB (duomenys neskelbtini) 2660,16 Eur; 2.4. ŽŪB (duomenys neskelbtini) grąžinti natūra mirusio A. J. V. atstovui R. V., veikiančiam ir savo vardu, R. V. ir V. D. 1/2 dalį žemės sklypo Nr. 4, o pastaruosius atsakovus – grąžinti ŽŪB (duomenys neskelbtini) 30 000 Eur; 2.5. ŽŪB (duomenys neskelbtini) grąžinti UAB „Interskog“ natūra žemės sklypą Nr. 5, o UAB „Interskog“ – grąžinti ŽŪB (duomenys neskelbtini) 10 426 Eur.
3. Ieškovė nurodė, kad atsakovai R. K. ir O. S. yra Rusijos Federacijos piliečiai, todėl neatitinka kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme ir neturi teisės įgyti nuosavybės teise žemės Lietuvoje. Dar prieš įsteigdami ŽŪB (duomenys neskelbtini), 2014 m. vasario 18 d. sutartimi atsakovai įgijo pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), o po statiniais esanti žemė jiems buvo suteikta naudotis panaudos teise. Po 2 mėnesių šie atsakovai įsteigė atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini), turėdami tikslą jos vardu įgyti žemės sklypus. Atsakovai yra vieninteliai ŽŪB (duomenys neskelbtini) akcininkai (pajininkai); Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) neturi duomenų, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) realiai užsiima ūkine veikla, kuriai būtų reikalingi įgyti žemės sklypai, ji nevykdo deklaruojamos veiklos ir nėra gavusi pajamų. Pastatai ir žemės sklypai buvo įgyti už R. K. paskolintus pinigus. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad žemės sklypus nuosavybės teise įgijo atsakovai R. K. ir O. S.. Ginčijami sandoriai (jų dalys) dėl nuosavybės teisės perleidimo ŽŪB (duomenys neskelbtini) yra apsimestiniai, sudaryti ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, tikroji sandorio šalis pagal imperatyvias Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatas negalėjo įgyti nuosavybės teise žemės Lietuvoje, todėl ginčijami sandoriai (jų dalys) pripažintini negaliojančiais vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 ir 1.87 straipsniais.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Kauno apygardos teismas 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimu ieškinį patenkino: pripažino negaliojančiomis nuo sudarymo momento ginčijamas sutartis (jų dalis) ir taikė restituciją natūra, įpareigodamas atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini) grąžinti pardavėjams žemės sklypus, o už juos sumokėtas pinigų sumas įskaitydamas kaip mokestį pardavėjams už jiems priklausančių žemės sklypų valdymą ir naudojimąsi jais.
5. Teismas nustatė, kad atsakovai R. K. ir O. S. (Rusijos Federacijos piliečiai) 2014 m. vasario 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įgijo pastatus – gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini), o teisę naudotis užstatytu žemės sklypu R. K. įgijo panaudos sutarties pagrindu. Po 2 mėnesių nurodytu adresu buvo įregistruota atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini); vėliau ji įsigijo 5 žemės sklypus: 1) 2014 m. birželio 23 d. ŽŪB (duomenys neskelbtini) buvo parduotas žemės sklypas Nr. 1 su visais jame esančiais sodiniais ir želdiniais, taip pat jame esantys pastatai (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai, viralinė ir šulinys); 2) 2015 m. balandžio 22 d. – žemės sklypas Nr. 2, o atsakovams O. S. ir R. K. – jame esantys pastatai (malūnas ir kiti inžineriniai statiniai); 3) 2015 m. balandžio 22 d. – žemės sklypas Nr. 3, o atsakovams O. S. ir R. K. – jame esantys pastatai (gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir lauko tualetas); 4) 2015 m. balandžio 22 d. – dalis žemės sklypo Nr. 4; 5) 2016 m. vasario 5 d. – žemės sklypas Nr. 5.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota 2014 m. balandžio 18 d., 2014 m. balandžio 19 d. ji buvo įregistruota Mokesčių mokėtojų registre, o veiklą vykdo nuo 2014 m. birželio 13 d. Deklaruoti atsakovės veiklos tikslai – vykdyti ūkinę komercinę veiklą ir gauti pelno; pagrindinis veiklos objektas – bitynas, bičių auginimas, bičių produktų gavyba ir realizavimas. Bendrovės steigėjai yra atsakovai R. K. ir O. S.; iki 2021 m. kovo 26 d. jos vadovu buvo atsakovas R. K., vėliau – L. S.. ŽŪB (duomenys neskelbtini) patalpomis, kuriose įregistruota jos buveinė, naudojasi pagal 2022 m. balandžio 19 d. neterminuotą patalpų panaudos sutartį, sudarytą su R. K. ir O. S.. Bendrovėje dirba 2 darbuotojai – vadovė L. S. ir administratorius A. F.; jų darbo užmokesčio vidurkis 2022 m. gegužės mėn. sudarė 14,45 Eur, 2023 m. rugpjūčio mėn. – 13,50 Eur. Pelno mokesčio deklaracijose už 2014–2021 metus atsakovė nedeklaravo pajamų, 2021 metais deklaruoti 4821 Eur nuostoliai. Nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) nėra gavusi pajamų iš bitininkystės ar žemės ūkio veiklos; ji yra gavusi pajamų tik už suteiktas žemės nuomos paslaugas (2021 ir 2022 metais – po 50 Eur, 2023 metais – 800 Eur). Bendrovės išlaidas sudaro darbuotojų darbo užmokestis, socialinis draudimas, buhalterinės paslaugos, žyminis mokestis, išlaidos už teisines paslaugas, komisiniai mokesčiai bankui, nekilnojamojo turto ir žemės mokesčiai, delspinigiai ir kitos bendrosios sąnaudos; 2021 metais jos sudarė 4820 Eur, 2022 metais – 3706,65 Eur, 2023 metais – 2350,72 Eur. Dėl apyvartinių lėšų trūkumo UAB (duomenys neskelbtini) (jos akcininkai taip pat yra R. K. ir O. S., vadovė – L. S., joje dirba ir A. F.) suteikė ŽŪB (duomenys neskelbtini) paskolas.
7. VMI atlikto patikrinimo metu buvo apžiūrėti ginčo žemės sklypai. ŽŪB (duomenys neskelbtini) registracijos vietoje yra 3 bičių aviliai, o patalpose buvo bitininko apranga, dūminė, avilių rėmeliai, medaus stiklinė tara. Patikrinimo metu nenustatyta, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) vykdytų deklaruojamą ar kitą veiklą, kuriai reikalingi žemės sklypai. Patikrinimo metu nustatyta, kad atsakovas R. K. 2014 m. kovo 28 d. sumokėjo bankui 28 962 Eur ir taip buvo suformuoti atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigėjų pajai. Atsakovas R. K. paskolino ŽŪB (duomenys neskelbtini) 42 000 Eur, nereikalaudamas palūkanų už suteiktą paskolą. Paskolos ir pajai buvo panaudoti žemės sklypams ir pastatams įgyti.
8. Pirmiau nurodytos aplinkybės, teismo vertinimu, sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad atsakovai O. S. ir R. K., žinodami, jog Konstitucijos ir Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nuostatos draudžia subjektui, neatitinkančiam Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, nuosavybės teise įgyti žemę, įgiję gyvenamosios ir ūkinės paskirties patalpas, žemės valdos dalį įgijo galimai tik šiam tikslui įkurtos statytinės atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) vardu. Atsakovai O. S. ir R. K. atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) vardu įgijo ir žemės ūkio paskirties žemės sklypus, besiribojančius su anksčiau įgytais užstatytais žemės sklypais.
9. Teismas nurodė, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) nuo pat įsteigimo nevykdė ir nevykdo jokios veiklos, taip pat ir ginčo žemės sklypuose, negavo pajamų nei už žemės ūkio produkciją, nei už suteiktas paslaugas žemės ūkiui, nors Lietuvos Respublikos žemės ūkio bendrovių įstatyme yra nustatyta, kad žemės ūkio bendrovė – gamybinei ir komercinei veiklai įsteigta įmonė, kurios pajamos per ūkinius metus už žemės ūkio produkciją ir suteiktas paslaugas žemės ūkiui sudaro daugiau kaip 50 proc. visų realizavimo pajamų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigėjai ginčijamų sandorių sudarymo metu ketino vykdyti gamybinę ir komercinę veiklą. Nors trečiasis asmuo A. Z. nurodė, kad jis kartu su atsakovais O. S. ir R. K. planavo plėtoti verslą, šie paaiškinimai nėra pagrįsti įrodymais. Atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) direktorė nurodė, kad atsakovai O. S. ir R. K. paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje 2019 metais, pripažino, kad bendrovė nevykdo jokios veiklos, susijusios su žemės ūkiu, o pinigus, panaudotus ginčo žemės sklypams įgyti, ji iš esmės laiko ne ŽŪB (duomenys neskelbtini), o R. K. nuosavybe. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog ŽŪB (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta tam, kad ją įsteigę atsakovai galėtų įgyti jos vardu žemę Lietuvoje. Teismo įsitikinimą sustiprino tai, kad dar iki ŽŪB (duomenys neskelbtini) įsteigimo ir ginčo sutarčių sudarymo atsakovai O. S. ir R. K. įgijo pastatus, o jais užstatyta žemė jiems nebuvo parduota, bet suteikta panaudos pagrindu. Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šie atsakovai, negalėdami savo vardu įgyti žemės sklypų, sudarė apsimestinius sandorius (CK 1.87 straipsnis). Ginčijamiems sandoriams negali būti taikomos sandorių, kuriuos šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, nes jie prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnis), todėl teismas pripažino juos negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento).
10. Teismas vertino, kad nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma modifikuota restitucija – žemės sklypai (jų dalys) turi būti grąžinti natūra asmenims, iš kurių jie buvo įgyti, o pagal sutartis sumokėtos pinigų sumos neturėtų būti grąžintos atsakovams O. S. ir R. K. ar ŽŪB (duomenys neskelbtini), bet turėtų būti įskaitytos kaip pardavėjams priklausantis mokestis už žemės valdymą ir naudojimąsi ja nuo sandorių sudarymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo. Su tokiu restitucijos taikymu iš esmės sutiko visi aktyviai byloje dalyvavę asmenys, išskyrus atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju neturėtų būti taikoma dvišalė restitucija – byloje nėra nustatyta, kad pardavėjai buvo nesąžiningi, todėl įpareigojus juos grąžinti prieš daugiau nei 9 metus gautas sumas jiems kiltų finansinių sunkumų ir kitų nepatogumų. Atsakovams O. S. ir R. K. ir toliau nuosavybės teise priklausys ginčo žemės sklypuose esantys statiniai, todėl pardavėjų nuosavybės teisė į žemės sklypus bus apsunkinta. Pardavėjai nuo sandorių sudarymo negalėjo valdyti žemės sklypų ir jais naudotis, o pirkėjai daugiau nei 9 metus iš esmės neteisėtai ir neatlygintinai juos valdė ir jais naudojosi. Byloje nenustatyta, kad sudarydami turto perleidimo sandorius pardavėjai žinojo ar turėjo žinoti, jog sandoriai apsimestiniai ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovai ŽŪB (duomenys neskelbtini), O. S. ir R. K. nepateikė duomenų, kad tokia restitucija neproporcingai pažeis jų teises. Atsakovei ŽŪB (duomenys neskelbtini) neužkertamas kelias išieškoti jos vardu sumokėtas sumas iš atsakovų O. S. ir R. K., kurie, prisidengdami ja, sudarė nuginčytus sandorius.
11. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą, 2024 m. balandžio 23 d. sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2024 m. gegužės 3 d. papildomu sprendimu priteisė iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atsakovei I. A. M. 4089,80 Eur, o atsakovei V. D. – 2420 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.
12. Kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis apie ŽŪB (duomenys neskelbtini) veiklą; bendrovės vadovės L. S. paaiškinimus, kad nuo 2020 metų ŽŪB (duomenys neskelbtini) negauna pelno iš bitininkystės veiklos, nes bitėmis rūpinosi atsakovas R. K., tačiau prasidėjus karantinui, o vėliau – karui jis neatvyksta į Lietuvą ir šiuo metu ginčo žemės sklypai nėra reikalingi bitininkystei, nors iki tol jie buvo naudojami; trečiojo asmens A. Z., tarpininkavusio įgyjant ginčo žemės sklypus, paaiškinimus, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu jam nebuvo žinoma, kad atsakovai R. K. ir O. S. siekė įgyti žemės sklypus sau, pasinaudodami juridiniu asmeniu, ir kad trečiasis asmuo buvo susitaręs su R. K. kartu vykdyti verslą, padarė išvadą, kad poreikis sudaryti ginčijamus sandorius atsirado po to, kai atsakovų R. K. ir O. S. iniciatyva buvo įsteigta ŽŪB (duomenys neskelbtini), nes pagrindinis šios bendrovės veiklos objektas yra bičių auginimas ir jų produktų realizavimas, o tokiai veiklai vykdyti buvo reikalingi žemės sklypai. Byloje nenustatyta, kad ginčo žemės sklypai buvo naudojami vien tik siekiant patenkinti asmeninius atsakovų O. S. ir R. K. poreikius. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) siekė įgyti žemės sklypus, o pardavėjai siekė gauti sutartą kainą už parduodamą turtą, taigi, sandoriai atitiko sutarties šalių tikruosius ketinimus ir tikslus. Vien tai, kad atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigėjas atsakovas R. K. veiklos pradžioje skolino jai pinigų turtui įsigyti, savaime neįrodo, jog būtent jis įsigijo žemės sklypus, kadangi visi jie yra įregistruoti kaip ŽŪB (duomenys neskelbtini) nuosavybė.
13. Kolegija vertino, kad aplinkybės, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas padarė išvadas dėl ginčijamų sutarčių neteisėtumo, nėra pakankamos siekiant pripažinti jas neteisėtomis pagal CK 1.87 straipsnį. Byloje pateikti ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigimo dokumentai įrodo, kad ji yra Lietuvos Respublikoje teisėtai įsteigtas ir veikiantis juridinis asmuo. Byloje nenustatyta, kad sandorių sudarymo metu jos teisės buvo suvaržytos ar apribotos, kad jos steigėjams buvo apribota teisė steigti juridinį asmenį ar kad jo įsteigimas yra neteisėtas. Nesant objektyvių duomenų, įrodančių įsteigto juridinio asmens neteisėtumą, nėra pagrindo padaryti išvadą, kad atsakovė neturėjo teisės sudaryti ginčijamus sandorius. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė nuo jos įsteigimo momento nevykdo jokios veiklos: ŽŪB (duomenys neskelbtini) veikia 9 metus, nėra skolinga valstybės ir (ar) savivaldybės biudžetams, moka mokesčius, teikia finansinės atskaitomybės dokumentus, yra įdarbinusi 2 asmenis, jiems mokamas darbo užmokestis. Byloje nenustatyta, kad VĮ Registrų centras imtųsi veiksmų siekdama ją išregistruoti kaip nevykdančią veiklos. ŽŪB (duomenys neskelbtini) gavo pajamų už išnuomotus žemės sklypus. Vien tai, kad nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. rugpjūčio 31 d. ji nevykdė deklaruojamos veiklos ir negavo pajamų iš bitininkystės, nepatvirtina, jog atsakovė nevykdė, nevykdo ir nebevykdys veiklos. Byloje yra pateikti 2021–2023 metų finansinės atskaitomybės duomenys, tačiau remiantis vien jais nėra pagrindo padaryti išvadą, kad daug anksčiau sudaryti sandoriai yra apsimestiniai.
14. Kolegija nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigėjai ginčo sandorių sudarymo metu ketino vykdyti gamybinę ir komercinę veiklą. Trečiojo asmens A. Z. ir bendrovės vadovės teismo posėdžių metu duoti paaiškinimai įrodo, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigėjas R. K. turėjo planų vykdyti veiklą, ją vykdė ir tam buvo reikalingi ginčo žemės sklypai. Tai, kad šiuo metu atsakovė nevykdo veiklos, savaime nereiškia, kad prieš 9 metus sudaryti sandoriai yra apsimestiniai. Byloje nėra duomenų, kad teisės aktais buvo draudžiama sudaryti tokius sandorius ir kad atsakovai R. K. ir O. S. siekė nesąžiningai įsigyti ginčo žemės sklypus.
III. Kasacinio skundo, prisidėjimo prie kasacinio skundo, atsiliepimų į jį ir rašytinių paaiškinimų teisiniai argumentai
15. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą ir 2024 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2023 m. lapkričio 28 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies ir Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nuostatas, neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, todėl netinkamai pritaikė CK 1.80, 1.81, 1.87, 1.95 straipsnių nuostatas, pažeidė proceso teisės normas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176, 185, 263 ir 331 straipsniai) ir nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kad teismo sprendimas ar nutartis turi būti pagrįsti ir motyvuoti. Pirmosios instancijos teismo įvertinti duomenys patvirtina, kad ginčo sandoriai yra apsimestiniai, sudaryti ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu, todėl pripažintini negaliojančiais CK 1.87 straipsnio pagrindu nuo jų sudarymo momento. Tikrajai sandorio šaliai įgyti nuosavybės teise žemę draudė imperatyvios Konstitucijos ir įstatymų nuostatos, todėl ginčijami sandoriai ir jų dalys prieštarauja šioms normoms ir yra negaliojantys nuo sudarymo momento CK 1.80 straipsnio pagrindu. Byloje nustatyta, kad atsakovai O. S. ir R. K. yra Rusijos Federacijos piliečiai, jie neatitinka Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 3 ir 4 straipsniuose įtvirtintų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, todėl neturi teisės Lietuvoje įgyti žemės sklypų.
15.2. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, nustatė, kad atsakovai O. S. ir R. K., žinodami, jog teisės aktais jiems yra draudžiama įgyti nuosavybės teise žemę Lietuvoje, įsigijo statinius, o jiems eksploatuoti reikalingą žemės valdos dalį ir besiribojančius žemės ūkio paskirties žemės sklypus įgijo šiam tikslui įsteigtos statytinės atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) vardu. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas įrodymų vertinimo principus, padarė priešingą išvadą remdamasis tik ŽŪB (duomenys neskelbtini) direktorės ir trečiojo asmens A. Z. teiginiais, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) steigėjas atsakovas R. K. planavo vykdyti veiklą, ją vykdė ir tam buvo reikalingi ginčo žemės sklypai. Tačiau iš direktorės paaiškinimų taip pat matyti, kad: atsakovė O. S. yra jos pusseserė; jai nėra žinoma, ar visi ginčo žemės sklypai buvo reikalingi siekiant įrengti 3 avilius ir kur stovėjo aviliai; ji ir administratorius dirba po 1 valandą per savaitę; jeigu būtų taikyta restitucija, jos nuomone, pinigai turėtų būti grąžinti atsakovui R. K., nes jis už viską mokėjo. Iš trečiojo asmens A. Z. parodymų matyti, kad: atsakovai R. K. ir O. S. pageidavo įgyti turtą Lietuvoje, nes norėjo pervesti pinigus iš Rusijos, saugiai juos investuoti ir nemokėti mokesčių; šiam tikslui įkūrė žemės ūkio bendrovę, nes šios formos juridinis asmuo neturi mokėti mokesčių; atsakovai pasinaudojo įsteigtu juridiniu asmeniu, kad įsigytų turtą; iš pradžių jie ketino vykdyti verslą su trečiuoju asmeniu, tačiau šie planai nebuvo įvykdyti dėl pinigų stokos. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) buvo įsteigta siekiant, kad Rusijos piliečiai, prisidengdami ja, įgytų Lietuvoje žemės sklypus. Byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad pastarieji atsakovai, negalėdami įgyti nuosavybės teise žemės Lietuvoje, sudarė apsimestinius sandorius.
15.3. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad poreikis sudaryti ginčo sandorius atsirado po to, kai buvo įsteigta atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini), nes pagrindinis jos veiklos objektas yra bičių auginimas ir jų produktų realizavimas, o tokiai veiklai vykdyti buvo reikalingi žemės sklypai, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus. Iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad dar anksčiau atsakovai O. S. ir R. K. įgijo pastatus, o šalia jų esanti žemė jiems buvo ne parduota, o suteikta panaudos teise. Sužinoję tokią žemės pardavimo tvarką, jie po 2 mėnesių įsteigė ŽŪB (duomenys neskelbtini) ir jos vardu įgijo žemės sklypus Lietuvoje. Pirmas sandoris buvo sudarytas praėjus 2 mėnesiams po bendrovės įsteigimo. Įgytuose žemės sklypuose nebuvo vykdoma jokia ūkinė veikla. Žemės sklypai ir juose esantys pastatai buvo įgyti ta pačia sutartimi; tai rodo, kad žemės sklypų pirkimas susijęs su pastatų, kuriuos įgijo atsakovai O. S. ir R. K., pirkimu ir yra reikalingas jiems, o ne atsakovei ŽŪB (duomenys neskelbtini). Bendrovė nevykdo deklaruojamos veiklos, atsakovas R. K. skolino jai savo asmenines lėšas, už jas buvo perkami žemės sklypai ir pastatai, tačiau jokio pelno iš to nebuvo gauta. VMI duomenimis, ginčo žemės sklypai nėra naudojami bendrovės veiklai vykdyti.
15.4. Nors apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) gavo pelno nuomodama ginčo žemės sklypus, pažymėtina, kad ji pradėjo vykdyti šią veiklą tik ieškovei šioje byloje pareiškus ieškinį, grindžiamą aplinkybėmis, jog bendrovė negauna pelno. ŽŪB (duomenys neskelbtini) negauna pelno iš veiklos, kuriai buvo įsteigta (bitininkystės), byloje nėra realių jos veiklos įrodymų. Ieškovė kartu su pradiniu ieškiniu pateikė teismui ŽŪB (duomenys neskelbtini) 2014–2021 metų finansinės veiklos duomenis, o vėliau – papildomus duomenis apie jos veiklą 2021–2023 metais, tačiau apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė tik į pastaruosius duomenis, nevertindamas 2014–2021 metų duomenų. ŽŪB (duomenys neskelbtini) neturėjo mokėti mokesčių ir neturi įsiskolinimų valstybei, nes nevykdė jokios veiklos, tačiau apeliacinės instancijos teismas šią aplinkybę vertino kaip patvirtinančią vykdomą veiklą, neatsižvelgdamas į tai, kad bendrovė patyrė tik nuostolių. Teismui nesukėlė įtarimų ir tai, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini) savo darbuotojams moka vidutiniškai 14,45 Eur (2022 metais) ar 13,50 Eur (2023 metais) darbo užmokestį. ŽŪB (duomenys neskelbtini) per ūkinius metus negavo pajamų nei už žemės ūkio produkciją, nei už suteiktas paslaugas žemės ūkiui, nevykdo gamybos, nerealizuoja produkcijos ir negauna pelno. Išvadą, kad sandoriai buvo apsimestiniai, patvirtina ir ginčo žemės sklypų paskirtis – žemės sklypai yra tinkami statiniams eksploatuoti, tačiau juose iš esmės negali būti vykdoma kitokia veikla. Nors žemės sklypų Nr. 4 ir Nr. 5 paskirtis yra žemės ūkio, bendrovė nevykdė juose savo veiklos.
15.5. Apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, suformuotos 2015 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmenų, neturėjusių teisės įgyti žemės Lietuvoje, per statytinį sudaryto sandorio galiojimo. Kasacinio teismo praktika ginčijamu klausimu nėra vienoda, t. y. kasacinis teismas nėra suformavęs praktikos bylose, kuriose būtų nagrinėtos analogiškos faktinės aplinkybės.
16. Atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
16.1. Kasacinis teismas sprendžia tik teisės, o ne fakto klausimus, todėl faktinės bylos aplinkybės yra vertinamos tik sprendžiant klausimą, ar teismai tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas ir nepadarė esminių proceso teisės normų pažeidimų. Tačiau kasaciniame skunde nurodyti argumentai yra susiję iš esmės tik su tuo, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias taisykles.
16.2. Byloje nėra įrodyta, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) nevykdė jokios veiklos. Atsakovė yra įsteigta daugiau nei prieš 9 metus, joje nuolat dirbo 2 asmenys, atsakovė moka už juos privalomus mokesčius į valstybės biudžetą. ŽŪB (duomenys neskelbtini) gauna pajamų už nuomą. Tai, kad šios pajamos yra gautos už kitokio pobūdžio, nei nurodyta jos įstatuose, veiklą, nereiškia, kad ji nevykdo jokios veiklos. Juridinis asmuo gali užsiimti bet kokia veikla, jei ši neprieštarauja įstatymams. Atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) atsiskaitė su pardavėjais pagal ginčijamus sandorius, o vienas iš jos steigėjų (atsakovas R. K.), paskolinęs jai pinigų turtui įgyti, nepažeidė jokių įstatymų nuostatų.
16.3. Ieškovė neįrodė, kad ŽŪB (duomenys neskelbtini), sudarydama ginčijamus sandorius, neketino vykdyti gamybinės komercinės veiklos. Byloje nėra duomenų, kad žemės sklypai tenkino atsakovų O. S. ir R. K. poreikius, juo labiau kad, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, šie atsakovai nesilankė Lietuvoje nuo 2019 metų. Ginčijami sandoriai buvo sudaryti šalių laisva valia, siekiant sutartyse nustatytų tikslų – atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) siekė įgyti nuosavybės teise žemės sklypus, o pardavėjai siekė gauti sutartą kainą už parduodamą turtą.
16.4. Nors atsakovai O. S. ir R. K. neturi teisės įgyti nuosavybės teise žemės Lietuvoje, jie, siekdami vykdyti čia komercinę veiklą, įsteigė atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini). Ši atsakovė yra įsteigta teisėtai ir jos teisės nėra suvaržytos. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas laiduoja Lietuvoje įsteigtiems juridiniams asmenis, nepriklausomai nuo to, kas yra jų dalyvis, teisę Lietuvoje nuosavybės teise įgyti žemę. Ginčijami sandoriai nepažeidė šio įstatymo ir yra teisėti. 2003 m. kovo 20 d. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinio įstatymo pakeitimo įstatymu buvo panaikintas draudimas įgyti žemę Lietuvoje užsienio valstybių piliečių įsteigtoms ar įgytoms ir juridinio asmens teisėmis Lietuvoje įregistruotoms įmonėms, nes šie asmenys priskirti nacionalinių subjektų kategorijai. Jiems suteikta teisė įgyti žemės Lietuvoje tokia pačia tvarka ir sąlygomis, kaip ir Lietuvos Respublikos piliečiams. Tai, kad Lietuvoje įsteigti juridiniai asmenys, kurių dalyviai neatitinka konstituciniame įstatyme nustatytų kriterijų, pasinaudojo šiame įstatyme suteiktomis teisėmis, negali sudaryti pagrindo vertinti sandorį kaip nesąžiningą ir apsimestinį.
16.5. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo sprendimą, restitucijos klausimas turėtų būti išspręstas iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą taikyti kitokį restitucijos būdą, nei prašė ieškovė, viršijo byloje pareikštus reikalavimus. Įstatyme yra nustatyta tik restitucija natūra ir restitucija sumokant ekvivalentą pinigais, todėl teismo sprendimas taikyti byloje modifikuotą restituciją yra neteisėtas. Teismo sprendimas už žemės sklypus sumokėtas sumas įskaityti kaip mokestį už naudojimąsi žeme nėra pagrįstas jokiais skaičiavimais. Įstatyme nėra nustatytas atskiras mokestis už naudojimąsi turtu; už naudojimąsi yra mokamas nuomos mokestis. Tai reiškia, kad pagal pirmosios instancijos teismo sprendimą atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) sumokėtos sumos turi būti įskaitytos kaip nuomos mokestis. Taigi, teismas savo valia nustatė, kad žemės sklypų pardavėjus ir atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini) siejo nuomos teisiniai santykiai, taip pat nuomos mokesčio dydį, atitinkantį žemės sklypų pardavimo kainas. Teismas pažeidė sutarčių laisvės principą.
17. Atsakovai M. V., R. V. ir V. D. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
17.1. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė bylai reikšmingas aplinkybes ir teisingai pritaikė teisės normas. Tačiau atsakovai sutiko ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi jame buvo pakeistas restitucijos būdas ir iš sąžiningų sandorio šalių (pardavėjų) nebuvo priteista pagal negaliojančius sandorius gauta žemės sklypų kaina. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovai procesiniuose dokumentuose prašė teismo atmesti ieškinį arba, jei teismas tenkintų ieškinį ir pripažintų sandorius negaliojančiais, taikyti modifikuotą restituciją ir ieškovės reikalaujamas priteisti sumas už pardavėjams grąžintinus žemės sklypus priteisti iš atsakovų R. K. ir O. S., nes faktiškai jie, kaip statinių savininkai, naudojasi negaliojančių sandorių dalyku buvusiais žemės sklypais. Tokiai atsakovų pozicijai iš esmės pritarė ir ieškovė. Kasaciniam teismui patenkinus kasacinį skundą, turėtų būti atlygintos visos atsakovų V. D., R. V. ir M. V. patirtos bylinėjimosi išlaidos, nes abiejų instancijų teismų sprendimai yra jiems palankūs.
17.2. Sudarant ginčo sandorius atsakovams V. D., R. V. ir M. V. nebuvo žinoma, kaip atsakovai ŽŪB (duomenys neskelbtini), R. K. ir O. S. ketina panaudoti žemės sklypus. Atsakovai nežinojo ir negalėjo žinoti, kad sandoriai galimai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovai veikė kaip neprofesionalūs pardavėjai, neužsiimantys nekilnojamojo turto pardavimo ar plėtojimo veikla. Sandoriai buvo sudaryti su teisėtai įsteigtu juridiniu asmeniu, laikantis teisės aktuose nustatytų reikalavimų, buvo patvirtinti notaro, prieš sudarant sandorius buvo gauta Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (duomenys neskelbtini) skyriaus pažyma, kad žemės ūkio paskirties žemės sklypą galima parduoti pasirinktiems asmenims. Atsakovai, kaip turto pardavėjai, buvo sąžiningi ir neatliko jokių neteisėtų veiksmų.
17.3. Jeigu kasacinis teismas nuspręstų, kad egzistuoja pagrindas panaikinti ginčijamus sandorius, byloje turėtų būti pritaikyta modifikuota restitucija. Pagal kasacinio teismo praktiką, teismas taiko restituciją savo iniciatyva, tam nereikalingas šalies reikalavimas. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu ab initio, turi diskreciją pakeisti restitucijos taikymo būdą, tam nėra reikalinga, kad ieškovas pateiktų pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo (patikslinimo), ir tai nelaikoma ieškinio ribų peržengimu. Pirmosios instancijos teismas pritaikė restituciją ieškovės pasiūlytu būdu, o atsakovai neprieštaravo tokiam sprendimui.
17.4. Pritaikius dvišalę restituciją atsakovų M. V., R. V. ir V. D. padėtis neproporcingai pablogėtų. Sandoriais buvo perleistas turto kompleksas, susidedantis iš statinių ir žemės sklypų, tačiau jiems būtų grąžinti tik žemės sklypai; atsakovai negalėtų jų parduoti už tą pačią kainą ir atsiskaityti su kita sandorio šalimi, taip pat negalėtų jais naudotis, kadangi žemės sklypai yra skirti atsakovams R. K. ir O. S. priklausantiems statiniams eksploatuoti. Pinigai už parduotą žemę buvo gauti daugiau nei prieš 9 metus, šiuo metu atsakovai jų nebeturi ir negali grąžinti. Pritaikius dvišalę restituciją atsakovai M. V., R. V. ir V. D. turėtų grąžinti didelę pinigų sumą už jiems nereikalingą turtą, kuriuo jie faktiškai negalės naudotis.
18. Atsakovė I. A. M. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jo netenkinti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
18.1. Nors ieškovė kaip kasacijos pagrindą nurodo aplinkybę, kad kasacinio teismo praktika ginčo klausimu nėra vienoda, pati ieškovė pripažįsta, kad kasacinis teismas nėra suformavęs praktikos dėl byloje kilusių klausimų. Ieškovė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos taikant sandorių negaliojimo instituto normas, tačiau jos nurodytoje kasacinio teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015 buvo vertinamos kitokios faktinės aplinkybės nei nagrinėjamu atveju.
18.2. Ieškovė nurodo, kad atsakovai R. K. ir O. S. negali įgyti žemės Lietuvoje, tačiau ji neįrodė, kad minėti asmenys yra tikroji sandorio šalis. Jokie byloje esantys įrodymai nepatvirtina, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) veikė kaip statytinė. Ieškovė remiasi trečiojo asmens A. Z. nurodytais duomenimis, tačiau juos reikėtų vertinti kritiškai, kadangi trečiasis asmuo yra šališkas – jis ir atsakovai R. K. ir O. S. buvo susitarę dėl bendros veiklos, A. Z. dalyvavo sudarant ginčijamus sandorius, tačiau vėliau jų santykiai pašlijo ir A. Z. kreipėsi į prokuratūrą, nurodydamas, jog sandoriai yra neteisėti. A. Z., kaip vieno iš žemės sklypų bendraturtis, turi interesą naudotis juo savo nuožiūra ir reiškia pretenzijas atsakovei ŽŪB (duomenys neskelbtini), nes jiems nepavyko pasiekti susitarimo dėl naudojimosi bendru turtu.
18.3. Atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) yra teisėtai įsteigta, turi visas juridinio asmens teises, jos veikla nėra ir nebuvo suvaržyta. Teisės aktai nedraudžia kitų valstybių piliečiams steigti Lietuvoje įmones, dalyvauti jas valdant, įgyti turtines ir neturtines teises. Tai, kad atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) savininkai atsakovai R. K. ir O. S. yra užsieniečiai, nesudaro pagrindo tvirtinti, esą jie buvo tikrieji turto įgijėjai. Įstatyme nėra nustatyta, kad žemės ūkio bendrovė gali įgyti tik tokį turtą, kuris yra reikalingas žemės ūkio veiklai; iki 50 proc. pajamų žemės ūkio bendrovė gali gauti iš kitokios veiklos, o jai vykdyti gali įgyti bet kokį įstatymais nedraudžiamą turtą.
18.4. Atsakovė I. A. M., kaip pardavėja, neturėjo tikrinti, kas yra juridinio asmens, su kuriuo ji sudaro sutartį, savininkai, ar šis asmuo įsteigtas teisėtai ir pan. Sandorio teisėtumą patvirtino notaras. Atsakovė yra sąžininga sandorio šalis. Ieškovė siekia, kad kasacinis teismas iš naujo vertintų ir nustatytų faktines aplinkybes, nors kasacinis teismas nagrinėja ginčus dėl teisės.
19. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. Z. atsiliepimu į ieškovės kasacinį skundą, kurį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2024 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi vertino kaip pareiškimą dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, prašo patenkinti kasacinį skundą.
20. Išvadą teikianti institucija Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos pateikė rašytinius paaiškinimus dėl ieškovės kasacinio skundo. Išvadą teikianti institucija rašytiniuose paaiškinimuose sutiko su ieškovės kasaciniame skunde išdėstytais argumentais.
21. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys įstatymuose nustatyta tvarka nepateikė atsiliepimų į kasacinį skundą.
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo taikymo ir sandorių dėl žemės sklypų pardavimo užsienio piliečių, neturinčių teisės įgyti nuosavybės teise žemės Lietuvoje, įsteigtam juridiniam asmeniui pripažinimo apsimestiniais
22. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra išaiškinta, kad žemė – tai ypatingas nuosavybės teisės objektas; jos, kaip riboto ištekliaus, tinkamas naudojimas yra žmogaus ir visuomenės išlikimo ir raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas. Žemės, kaip gamtos ištekliaus, racionalaus naudojimo užtikrinimas yra viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (pvz., Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimai). Iš Konstitucijos kyla galimybė ir būtinybė su žemės, kaip ypatingo nuosavybės teisės objekto (ir vienos iš verslo sąlygų – ūkinės veiklos vykdymo prielaidų), įsigijimu ir valdymu, taip pat su perleidimu susijusius santykius teisiškai reguliuoti taip, kad nebūtų sudaryta prielaidų pakenkti žemei kaip ypatingai Konstitucijos ginamai ir saugomai vertybei, pažeisti kitų konstitucinių vertybių. Tokia iš Konstitucijos kylanti galimybė ir būtinybė suponuoja, be kita ko, tai, kad šių santykių teisinis reguliavimas negali neturėti tam tikrų ypatumų, palyginti su kitų nuosavybės santykių teisiniu reguliavimu (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 30 d. nutarimas). Su žemės (kaip ir kitų gamtinės aplinkos objektų) nuosavybe ir naudojimu susijusių santykių diferencijuoto teisinio reguliavimo pagrindai kyla iš pačios Konstitucijos (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas).
23. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad žemę, vidaus vandenis ir miškus įsigyti nuosavybėn Lietuvos Respublikoje užsienio subjektai gali tik pagal konstitucinį įstatymą. Taigi, vadovaujantis šia Konstitucijos nuostata, įstatymų leidėjui kilo pareiga nustatyti specialų, diferencijuotą teisinį reguliavimą dėl žemės perleidimo nuosavybės teise užsienio subjektams. Įgyvendinant šią pareigą, buvo priimtas Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinis įstatymas; jame yra nustatyti užsienio subjektai, kuriems įstatyme nustatyta tvarka ir sąlygomis Lietuvoje gali būti leidžiama nuosavybės teise įsigyti žemę, vidaus vandenis ir miškus, taip pat nustatytos sąlygos, tvarka ir apribojimai, kurių laikydamiesi tokie įstatyme nustatyti užsienio subjektai gali įsigyti nuosavybės teise minėtus objektus (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 1 straipsnis).
24. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl sandorių (jų dalių), kuriais užsienio subjektų Lietuvoje įsteigtam juridiniam asmeniui buvo perleisti Lietuvos teritorijoje esantys žemės sklypai, teisėtumo. Byloje nustatyta, kad atsakovai Rusijos piliečiai O. S. ir R. K. pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nuostatas nėra priskiriami subjektams, turintiems teisę įgyti Lietuvoje nuosavybės teise žemę. Byloje taip pat nustatyta, kad minėti atsakovai įsteigė Lietuvoje juridinį asmenį – atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini), o pastaroji 2014–2016 metais sudarė pirkimo–pardavimo sutartis ir įgijo nuosavybės teise 5 žemės sklypus. Ieškovė – prokurorė, ginanti viešąjį interesą, šioje byloje prašė pripažinti minėtas sutartis (jų dalis) negaliojančiomis, kadangi, pirma, jos yra apsimestinės – sudarytos ne su tikrąja sandorių šalimi atsakovais O. S. ir R. K., o su statytine – jų įsteigta atsakove ŽŪB (duomenys neskelbtini), antra, jos prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, nes tikrieji pirkėjai pagal Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nuostatas neturi teisės Lietuvoje įgyti žemės. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje pateiktus įrodymus, pripažino, kad ieškovė įrodė, jog ginčijami sandoriai yra apsimestiniai ir sudaryti su statytine, todėl patenkino jos reikalavimus, savo ruožtu apeliacinės instancijos teismas priėmė priešingą sprendimą ir ieškovės pareikšto ieškinio netenkino, nes nenustatė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti ne su tikrąja, o su fiktyvia šalimi.
25. Nesutikdama su apeliacinės instancijos teismo sprendimu netenkinti jos reikalavimų, ieškovė kasaciniame skunde nurodė, kad pastarasis teismas, priešingai nei bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus, patvirtinančius atsakovų sudarytų sandorių apsimestinumą, todėl pažeidė CPK nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, o kartu ir ginčo santykiams taikytinas materialiosios teisės normas (CK 1.80, 1.81, 1.87, 1.95 straipsnius, Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo nuostatas). Grįsdama kasaciniame skunde išdėstytą poziciją, ieškovė taip pat nurodė, kad aplinkybė, jog atsakovai O. S. ir R. K., kaip Rusijos piliečiai, negali įgyti nuosavybės teise žemės Lietuvoje, jau pati savaime patvirtina buvus priežastį šiems atsakovams sudaryti apsimestines žemės pirkimo–pardavimo sutartis pasitelkiant statytinę atsakovę ŽŪB (duomenys neskelbtini). Kitaip tariant, ieškovė vertina, kad vien tik faktas, jog žemės sklypus Lietuvoje įgijusio juridinio asmens steigėjai yra asmenys, pagal konstitucinį įstatymą neturintys teisės įgyti žemės Lietuvoje, automatiškai suponuoja išvadą, kad tokio juridinio asmens sudaryti žemės įgijimo nuosavybės teise sandoriai yra apsimestiniai ir negaliojantys. Teisėjų kolegijos vertinimu, su tokia ieškovės pozicija sutikti nėra pagrindo.
26. Kaip minėta, užsienio subjektų, kuriems yra suteikta teisė įstatymuose nustatyta tvarka ir sąlygomis nuosavybės teise įgyti žemę Lietuvoje, ratas yra apibrėžtas specialiame Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstituciniame įstatyme. Pažymėtina, kad nurodyto įstatymo galiojimo metu jo nuostatos įstatymų leidėjo buvo keičiamos. Atitinkamai kito ir subjektų, kuriems buvo leidžiama įgyti žemę Lietuvoje, ratas.
27. 1996 m. birželio 20 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų konstitucinis įstatymas, kurio pirminė redakcija galiojo nuo 1998 m. vasario 2 d. iki 2003 m. balandžio 9 d. Šio įstatymo 3 dalyje buvo nustatyta, kad pagal jį įsigyti nuosavybėn pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatavimui reikalingus žemės sklypus gali būti leidžiama: 1) nacionaliniams subjektams; 2) užsienio subjektams, kurių kilmė atitinka nustatytąją šio įstatymo 4 straipsnyje, išskyrus užsienio valstybių piliečius; 3) užsienio valstybių piliečiams – ne vėliau kaip pasibaigus Europos sutarties, steigiančios Europos bendrijų, jų šalių narių ir Lietuvos Respublikos asociaciją, nustatytam pereinamajam laikotarpiui. Įstatymo 4 straipsnyje buvo patikslinta, kad Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka užsienio subjektai, kurie pagal kilmės požymius yra iš: 1) valstybių, priklausančių Europos Sąjungai, arba valstybių Europos sutarties dalyvių, įsteigusių asociaciją su Europos bendrijomis ir joms priklausančiomis šalimis narėmis; 2) valstybių, kurios šio įstatymo priėmimo momentu yra Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) arba Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narės.
28. Detalizuojant asmenų, galinčių įgyti žemę (tuo metu, reikalingą pastatams ir įrenginiams statyti ir eksploatuoti) Lietuvoje, ratą, ankstesniame šios nutarties punkte nurodyto konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje buvo pateiktas subjektų, pagal šį įstatymą pripažįstamų nacionaliniais subjektais, sąrašas. Aptariamoje konstitucinio įstatymo nuostatoje buvo nurodyta, kad nacionaliniai subjektai pagal šį įstatymą yra: 1) Lietuvos Respublikos savivaldybės; 2) Lietuvos Respublikos įstatymuose nustatyta tvarka įsteigtos ir juridinio asmens teises turinčios įmonės, kurios turi Lietuvoje savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, vykdo čia ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso Lietuvos Respublikos piliečiams, savivaldybėms, valstybei arba kitoms Lietuvos kilmės įmonėms, kurių veiksmingos kontrolės teisės taip pat priklauso Lietuvos piliečiams, savivaldybėms ar valstybei; 3) juridinio asmens teises turinčios Lietuvos Respublikos piliečių visuomeninės organizacijos ir kiti Lietuvos piliečių susivienijimai, kurių vadovaujančių institucijų buveinės yra Lietuvos teritorijoje ir kurios užsiima įstatuose nustatyta realia tęstine (ne trumpiau kaip penkerius metus) veikla, taip pat juridinio asmens teises turinčios valstybės pripažintos tradicinės bažnyčios ir kitos religinės organizacijos; 4) šio straipsnio pirmosios dalies 3 punkte išvardytų subjektų įsteigti pelno nesiekiantys juridiniai asmenys, užsiimantys realia socialinės paramos ar globos veikla. Pagal aptariamo straipsnio 4 dalį, veiksmingos kontrolės teisė, turinti įtakos siekiant juridinį asmenį pripažinti nacionaliniu subjektu, reiškia įmonės kapitalo valdymą ir akcijų paketo priklausymą, kurie užtikrina galimybę priimti sprendimus dėl disponavimo nuosavybe ir (ar) įmonės valdymo.
29. Konstitucinio įstatymo 2 dalyje buvo atskleista ne tik nacionalinių subjektų, bet ir užsienio subjektų sąvoka. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, užsienio subjektais šio įstatymo prasme buvo laikomi: 1) užsienio kilmės įmonių ar užsienio valstybių piliečių įsteigtos ar įgytos ir juridinio asmens teisėmis įregistruotos įmonės Lietuvoje, turinčios čia savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą, kurios čia vykdo ūkinę veiklą ir kurių veiksmingos kontrolės teisės priklauso užsienio valstybių kilmės įmonėms ar užsienio piliečiams; 2) užsienio kilmės įmonės, kurios ūkinei veiklai Lietuvoje yra įsteigusios neturinčius juridinio asmens teisių savo filialus ar padalinius; 3) užsienio valstybių piliečiai, užsiimantys įsteigta ūkine veikla Lietuvoje. Įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje buvo patikslinta, kad užsienio subjekto kilmė reiškia įmonę, filialą ar padalinį Lietuvoje įsigyjančios ar steigiančios užsienio įmonės priklausomybę atitinkamai užsienio valstybei, kurioje šis subjektas yra registruotas, turi savo buveinę, centrinę administraciją arba pagrindinę verslo vietą ir su kuria yra susijęs realiais ir tęstiniais ryšiais. Realūs ryšiai reiškia pagrindinę verslo veiklą atitinkamoje užsienio valstybėje ar narystę verslo ar profesinėse asociacijose, o tęstiniai ryšiai reiškia ne mažesnę kaip penkerių metų bendrą veiklos atitinkamose valstybėse ar realių ryšių su jomis trukmę. Kai steigėjas yra užsienietis privatus asmuo, apie jo kilmę sprendžiama pagal pilietybę ir realius tęstinius ryšius su atitinkama užsienio valstybe.
30. Įvertinus šios nutarties 27–29 punktuose išdėstytą reglamentavimą, matyti, kad, pagal pirminės redakcijos Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalį įgyvendinančio konstitucinio įstatymo nuostatas, aplinkybė, jog tam tikras juridinis asmuo buvo įsteigtas Lietuvoje, laikantis čia galiojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, nebuvo pakankama tam, kad jis būtų pripažintas nacionaliniu subjektu, ir atitinkamai nesuteikė jam teisės įgyti Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise žemės. Galimybė pripažinti juridinį asmenį nacionaliniu subjektu ir įgyti žemę Lietuvoje buvo siejama, be kita ko, su reikalavimu, kad tokio subjekto veiksmingos kontrolės teisė priklausytų Lietuvos subjektams (piliečiams, savivaldybėms, valstybei arba kitoms Lietuvos kilmės įmonėms, kurių veiksmingos kontrolės teisės taip pat priklauso Lietuvos piliečiams, savivaldybėms ar valstybei). Žemę Lietuvoje galėjo įgyti ir čia įsteigti juridiniai asmenys, kurių veiksmingos kontrolės teisė nepriklausė Lietuvos subjektams, tačiau kurie atitiko aptariamame įstatyme nustatytus Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Savo ruožtu užsienio kilmės subjektų Lietuvoje įsteigti juridiniai asmenys, neatitinkantys šiame įstatyme nustatytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, pagal pirminės redakcijos konstitucinio įstatymo nuostatas tokios teisės neturėjo. Pagal konstitucinio įstatymo 5 straipsnį, tokiems užsienio subjektams, vykdantiems ūkinę veiklą Lietuvoje, šiai veiklai skirtų pastatų ir įrenginių statybai ir eksploatavimui reikalingus žemės sklypus buvo leidžiama tik nuomoti. Vis dėlto vėliau įsigaliojusiose Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo redakcijose asmenų, pripažįstamų užsienio subjektais, apibrėžimas, kaip minėta, buvo pakeistas, atsisakant pirmiau nurodytų reikalavimų.
31. Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo, galiojusio nuo 2003 m. balandžio 9 d. iki 2004 m. gegužės 1 d., 3 straipsnyje buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą įsigyti Lietuvoje nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, nustatytus šio įstatymo 4 dalyje. Įstatymo 2 straipsnyje buvo patikslinta, kad šio įstatymo prasme užsienio subjektais yra laikomi užsieniečiai (užsienio valstybių piliečiai ir užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, taip pat Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės) ir užsienio juridiniai asmenys (užsienio valstybėje įsteigta įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teisių ir pareigų, būti ieškovu ar atsakovu teisme), taip pat kitos užsienio valstybėse įsteigtos organizacijos, neturinčios juridinio asmens statuso, tačiau turinčios civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus (Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo 2 straipsnio 1–4 dalys).
32. Iš esmės panašus reglamentavimas galiojo ir vėliau, kai buvo sudaromi ieškovės prašomi pripažinti negaliojančiais sandoriai. Antai Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalies įgyvendinimo konstitucinio įstatymo, galiojusio nuo 2011 m. lapkričio 12 d. iki 2018 m. sausio 19 d., 3 straipsnyje, kaip ir ankstesniame šios nutarties punkte aptartoje įstatymo redakcijoje, buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą įsigyti nuosavybės teise žemę, vidaus vandenis ir miškus gali būti leidžiama užsienio subjektams, atitinkantiems Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus. Nurodyta nuostata detalizuota įstatymo 4 straipsnyje; jame nustatyta, kad Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka užsienio juridiniai asmenys, taip pat kitos užsienio organizacijos, įsteigti: 1) valstybėse Europos Sąjungos narėse arba valstybėse, sudariusiose Europos sutartį (Asociacijos sutartį) su Europos bendrijomis ir jų šalimis narėmis; 2) valstybėse Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos, Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos narėse ir valstybėse Europos ekonominės erdvės susitarimo dalyvėse; taip pat Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinka pirmiau nurodytų valstybių piliečiai ir šių užsienio valstybių nuolatiniai gyventojai, Lietuvos Respublikos nuolatiniai gyventojai, neturintys Lietuvos Respublikos pilietybės. Įstatymo 2 dalyje pateikti analogiški, kaip ir ankstesniame šios nutarties punkte aptartoje įstatymo redakcijoje, užsienio subjektų, užsieniečių, užsienio juridinių asmenų ir kitų užsienio valstybėse įsteigtų organizacijų apibrėžimai.
33. Taigi, kitaip nei pirminėje Konstitucijos 47 straipsnio 3 dalį įgyvendinančio konstitucinio įstatymo redakcijoje, vėliau įsigaliojusiose šio įstatymo redakcijose užsienio juridinio asmens samprata buvo susiaurinta, iš esmės iš šių asmenų rato pašalinant Lietuvoje įsteigtus juridinius asmenis, kurių veiksmingos kontrolės teisė priklauso užsienio subjektams. Pagal vėlesnes konstitucinio įstatymo redakcijas, tokie juridiniai asmenys buvo priskirti nacionaliniams subjektams. Todėl aplinkybė, kad Lietuvoje įsteigto juridinio asmens steigėjai ir (ar) dalyviai yra užsienio valstybės piliečiai, neatitinkantys konstituciniame įstatyme nustatytų Lietuvos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų ir negalintys nuosavybės teise įgyti žemės Lietuvoje, pati savaime nesudaro pagrindo vertinti, kad ir jų įsteigtas juridinis asmuo neturi teisės jos įgyti. Priešingai nei teigia ieškovė, nurodyta aplinkybė taip pat pati savaime nesudaro pagrindo pripažinti, kad tokio juridinio asmens sudaryti sandoriai, kuriais jis įgyja nuosavybės teise žemės sklypus Lietuvoje, yra fiktyvūs, sudaryti siekiant išvengti iš konstitucinio įstatymo kylančio draudimo juridinį asmenį kontroliuojantiems užsienio subjektams, neatitinkantiems jame nustatytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, pirkti žemę. Kilus ginčui dėl to, ar tokio juridinio asmens sudaryta žemės pirkimo–perdavimo sutartis nėra apsimestinė, turi būti vertinama, ar ši sutartis atitinka įstatyme ir teismų praktikoje atskleistus apsimestinio sandorio požymius, ar sandorio apsimestinumo faktas yra pagrįstas įrodymais.
34. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu sandoris yra sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Taigi, šioje CK nuostatoje yra pateikta apsimestinio sandorio samprata ir aptartos tokio sandorio sudarymo pasekmės. Kasacinio teismo praktikoje dėl apsimestinių sandorių yra išaiškinta, kad tokio sandorio atveju dėl to paties dalyko yra sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Pagal kasacinio teismo praktikoje pateiktus išaiškinimus, apsimestiniu laikomas ir sandoris, kuris yra sudarytas ne su tikrąja sandorio šalimi, o su statytiniu. Tokį sandorį sudariusių šalių valia, išreikšta išorine forma, neatitinka šalių tikrųjų ketinimų, nes jo sudarymo metu ketinama sudaryti sandorį, pridengiantį tikrąją sandorio šalį. Kai simuliacija siekiama paslėpti pačią sandorio šalį, asmenų „pakeitimas“ gali būti atliekamas tiek susitarus su kita matomo sandorio šalimi, tiek jai apie tai nežinant (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-823/2024, 38, 39 ir 41 punktai ir juose nurodyta kasacinio teismo praktika).
35. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Vis dėlto, skirtingai nei kitais niekinių sandorių atvejais (pavyzdžiui, prieštaravimo imperatyvioms teisės normoms atveju), apsimestinio sandorio negaliojimo atveju, kaip minėta, taikytinas specifinis tokio sandorio negaliojimo padarinys – tikrosios sandorio šalies valios patvirtinimas. Dėl apsimestiniam sandoriui būdingos specifinės dvisluoksnės konstrukcijos apsimestinio sandorio atveju pirmiausia turi būti sprendžiamas klausimas dėl tikrojo sandorio nustatymo, t. y. dėl dengiamojo sandorio buvimo ir jo galiojimo, o tik tada sprendžiama dėl apsimestinio sandorio pripažinimo negaliojančiu. Tik nustatęs tikrąją šalių valią, išreikštą dengiamuoju sandoriu, teismas gali konstatuoti, kad pridengiamuoju sandoriu (ginčijamu sandoriu) nėra išreikšta tikroji šalių valia, todėl yra pagrindas jį pripažinti negaliojančiu ir pripažinti tą sandorį, kurio teisinių padarinių šalys ir siekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 37 punktas).
36. Pirmiau aptartos apsimestinio sandorio ypatybės lemia įrodinėjimo dalyką tokio pobūdžio bylose. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad šalis, siekdama apginti savo teises CK 1.87 straipsnio pagrindu ir norinti remtis dengiamuoju sandoriu, turi įrodyti jo egzistavimą ir tikrąją šalių valią (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-91-1075/2022, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Kitaip tariant, ieškovas, ginčydamas sandorį kaip apsimestinį, turi įrodyti, kad šalys, sudarydamos šį sandorį, siekė sukurti ne tuos teisinius padarinius, kuriuos atspindi išoriškai matomas jų sudarytas sandoris, bet kitus, dengiamuoju sandoriu sukurtus ir išoriškai nematomus (paslėptus) padarinius. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018, 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
37. Kai ieškovas, kaip nagrinėjamu atveju, siekia įrodyti, kad sandoris yra apsimestinis, nes jis buvo sudarytas su fiktyvia šalimi, jis turi įrodyti, kad būtent tikroji, o ne fiktyvi sandorio šalis realiai įgijo teises ir pareigas, kilusias iš ginčijamo sandorio. Kasacinio teismo praktikoje šiuo aspektu yra nurodyta, kad, pavyzdžiui, sprendžiant klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties apsimestinumo dėl subjekto, yra svarbu nustatyti, ar asmuo, sudaręs sutartį, iš tikrųjų ketino įgyti iš jos kylančias teises ir pareigas, ar jomis naudojosi ir jas vykdė, ar, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį kaip jos šalis, tačiau iš tikrųjų neketino įgyti ir neįgijo nei teisių, nei pareigų, o jas įgijo kitas asmuo, kuris jomis iš tikrųjų naudojosi. Sandorio ydingumui dėl jo sudarymo su netikrąja šalimi konstatuoti būtina nustatyti, kad tikroji, o ne apsimestinė šalis (statytinis) ne tik rūpinosi sutarties sudarymu, derėjosi dėl jos sąlygų, atsiskaitė su pardavėju, bet ir tai, kad atsiskaityta buvo tikrajai šaliai priklausančiomis lėšomis, kad po sandorio sudarymo tikroji šalis įgijo ir vykdė pirkėjo teises ir pareigas pagal ginčijamą sandorį (priėmė sutarties objektą, jį valdė, juo naudojosi) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-35-403/2023, 47 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, spręsdamas klausimą dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo apsimestine (sudaryta ne su tikrąja sandorio šalimi), teismas turi sistemiškai įvertinti visumą byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių sandorio sudarymo ir vykdymo aplinkybes, šalių siekius ir tikslus, ir remdamasis šių duomenų visuma padaryti išvadą, su tikrąja ar apsimestine šalimi buvo sudarytas sandoris. Pažymėtina, kad įrodyti aplinkybę, jog faktiškai sandorį sudarė kitas asmuo nei tas, kuris nurodytas kaip sandorio šalis, turi asmuo, ginčijantis sandorį kaip apsimestinį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-969/2020, 49 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
38. Nagrinėjamu atveju iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad šis teismas, priimdamas sprendimą dėl ginčijamų sandorių pripažinimo apsimestiniais, vertino visumą byloje pateiktų įrodymų. Teismas aptarė šalių byloje pateiktus rašytinius įrodymus, pagrindžiančius žemės sklypų pirkėjos atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) vykdytą veiklą, darbuotojus, valstybei mokamus mokesčius, turimą turtą, veiklos rezultatus, gautas paskolas ir pan. Teismas taip pat vertino liudytojos atsakovės ŽŪB (duomenys neskelbtini) direktorės byloje pateiktus paaiškinimus apie bendrovės vykdytą veiklą ir trečiojo asmens A. Z., padėjusio ŽŪB (duomenys neskelbtini) sudaryti ginčijamus sandorius, paaiškinimus apie jų sudarymo aplinkybes bei pastarojo trečiojo asmens turėtus ketinimus kartu su bendrovės steigėjais atsakovais O. S. ir R. K. vykdyti bendrą veiklą. Byloje ištirtų įrodymų pagrindu apeliacinės instancijos teismas padarė išvadas, kad šiuo atveju nėra įrodyta, jog atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) nevykdė, nevykdo ir nebevykdys veiklos, taip pat kad šios atsakovės steigėjai atsakovai O. S. ir R. K. ginčo sandorių sudarymo metu neturėjo ketinimų vykdyti gamybinę ir komercinę veiklą, bet siekė nesąžiningai įgyti ginčo žemės sklypus. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai atitiko jų šalių tikruosius tikslus; atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini), juos sudarydama, siekė įgyti nuosavybės teise šiuo žemės sklypus (jų dalis); žemės sklypai nebuvo naudojami siekiant tenkinti išimtinai tik atsakovų O. S. ir R. K. poreikius. Įvertinęs visumą byloje pateiktų įrodymų, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad ieškovės ginčijami žemės sklypų pirkimo–pardavimo sandoriai nėra apsimestiniai ir yra sudaryti su tikrąja šalimi.
39. Ieškovė, kasaciniame skunde ginčydama šias apeliacinės instancijos teismo padarytas išvadas, kaip minėta, nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas. Siekdama pagrįsti tokius teiginius, ieškovė kasaciniame skunde išsamiai aptarė byloje esančius įrodymus, jos įsitikinimu, patvirtinančius jos byloje išdėstytą poziciją, kad ginčijami sandoriai yra apsimestiniai, taip pat nurodė, kaip, jos manymu, turėtų būti įvertinti byloje esantys įrodymai ir kokios išvados turėtų būti padarytos jų pagrindu. Tačiau ieškovė kasaciniame skunde neišdėstė teisinių argumentų, pagrindžiančių, kokios konkrečios įrodinėjimo procesą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme ir kokiu būdu šie pažeidimai pasireiškė.
40. Pažymėtina, kad, pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis tik teisės taikymo aspektu ir yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, vertindamas kasaciniame skunde nurodytus argumentus dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo, kasacinis teismas iš naujo nevertina byloje pateiktų įrodymų, bet tik patikrina, ar bylą išnagrinėję teismai, tirdami ir vertindami šiuos įrodymus, nepažeidė konkrečių kasaciniame skunde nurodytų proceso teisės normų.
41. Priešingai nei kasaciniame skunde nurodė ieškovė, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo pripažinti, kad apeliacinės instancijos teismas, priėmęs sprendimą atmesti ieškovės reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, suformuotos 2015 m. sausio 9 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015. Kasacinio teismo praktikoje yra ne kartą pažymėta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-190-1075/2024, 55 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika). Nors nagrinėjamu atveju tiek ieškovės nurodytoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015, tiek ir šioje byloje buvo keliamas klausimas dėl užsienio piliečių, neatitinkančių konstituciniame įstatyme nustatytų europinės ir transatlantinės integracijos kriterijų, įsteigtų juridinių asmenų sudarytų žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių pripažinimo apsimestinėmis, bylose susiklosčiusios aplinkybės nebuvo tapačios ar labai panašios.
42. Ieškovės nurodytoje kasacinio teismo anksčiau išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2015, be kita ko, buvo nustatyta, kad ginčijamą sandorį sudaręs juridinis asmuo įgijo žemės sklypo dalį, reikalingą jo steigėjų ir dalyvių įgytam butui eksploatuoti; ginčo sandorio sudarymo metu jis nevykdė jokios veiklos, be to, ir vėliau jis neužsiėmė jokia veikla įgytoje žemės sklypo dalyje. Tokios aplinkybės, vertinamos kartu su byloje nustatytomis aplinkybėms, kad juridinio asmens steigėjai pagal konstitucinį įstatymą neturėjo teisės įgyti nuosavybės teise sandorio objektu buvusios žemės sklypo dalies, reikalingos jų įgytam butui eksploatuoti, kasaciniam teismui sudarė pagrindą padaryti išvadą, kad žemės sklypo dalies pirkimas šiuo atveju buvo susijęs su jame esančio buto pirkimu; juridinis asmuo, įgydamas žemės sklypą, reikalingą jo steigėjams priklausančiam butui eksploatuoti, neturėjo tikslo įgyti teisių ir pareigų pagal šią sutartį, jas įgyti siekė tretieji asmenys. Kitaip nei minėtoje byloje, nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) veikia jau 9 metus, jos steigėjai, steigdami šį juridinį asmenį, ketino vykdyti atitinkamą ūkinę veiklą, ją vykdė ir tam buvo reikalingi ginčo žemės sklypai. Nagrinėjamoje byloje taip pat nustatyta, kad atsakovė ŽŪB (duomenys neskelbtini) ginčijamais sandoriais įgijo skirtingos paskirties žemės sklypus (tiek reikalingus juose esantiems (be kita ko, ir pačiai ŽŪB (duomenys neskelbtini) priklausantiems) statiniams eksploatuoti, tiek ir žemės ūkio paskirties), šie sandoriai buvo sudaryti per ilgesnį laikotarpį (2014–2016 metais), o ne iš karto po juridinio asmens įsteigimo. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo pripažinti, kad nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija yra tapati kaip ieškovės nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje Nr. 3K-3-68/2015, todėl šioje byloje pateikti išaiškinimai nagrinėjamoje byloje neturi precedento galios.
43. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė žemės perleidimą užsienio subjektams ir sandorių pripažinimą apsimestiniais reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir nepažeidė įrodinėjimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Ieškovės kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytų išvadų, todėl kasacinis skundas netenkinamas, o apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Palikus nepakeistą apeliacinės instancijos teismo sprendimą dėl ginčo esmės, paliekamas nepakeistas ir papildomas sprendimas, kuriuo buvo paskirstytos šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
44. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovės kasacinis skundas buvo atmestas, ieškovė ir prisidėjimą prie jos kasacinio skundo pateikęs trečiasis asmuo A. Z. neįgijo teisės, kad būtų atlygintos jų kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos; tokią teisę įgijo su kasaciniu skundu nesutikę atsakovai, pateikę prašymus atlyginti bylinėjimosi išlaidas ir jas pagrindžiančius įrodymus.
45. Atsakovė I. A. M. prašo priteisti jai 2904 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti. Grįsdama šias išlaidas, atsakovė pateikė teismui 2024 m. liepos 22 d. sąskaitą ir mokėjimo nurodymą. Atsakovės prašomos atlyginti išlaidos neviršija didžiausios Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu, (toliau – Rekomendacijos) pagrindu galimos atlyginti išlaidų sumos, yra pagrįstos ir realiai patirtos. Nors atsakovė prašo, kad jos nurodyta suma būtų priteista iš Kauno apygardos prokuratūros, kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad valstybės biudžeto asignavimai yra skiriami Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai, jų valdytojas yra generalinis prokuroras, todėl, taikant CPK 961 straipsnio 1 dalį, kai yra visiškai ar iš dalies atmestas prokuroro ieškinys viešajam interesui ginti, atsakovui proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai bylinėjimosi išlaidų atlyginimas priteistinas iš Generalinės prokuratūros ir atlyginama iš Generalinei prokuratūrai skirtų biudžeto lėšų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2014; 2023 m. kovo 2 d. nutartis civilinėj byloje Nr. e3K-3-52-403/2023, 56 punktas). Dėl šių argumentų atsakovės nurodyta suma priteisiama iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (CPK 961 straipsnio 1 dalis).
46. Atsakovė V. D. prašo priteisti jai iš ieškovės 2420 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms rengiant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlyginti ir 157,30 Eur atsiliepimo į kasacinį skundą vertimo išlaidoms atlyginti. Nurodytas išlaidas atsakovė grindžia 2024 m. rugpjūčio 13 d. ir 2024 m. rugsėjo 6 d. sąskaitomis, taip pat 2024 m. rugpjūčio 22 d. ir 2024 m. rugsėjo 13 d. mokėjimo nurodymais. Atsakovės už atsiliepimo parengimą prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijų pagrindu apskaičiuotos didžiausios už tokio procesinio dokumento parengimą priteistinos sumos. Tiek atsakovės prašomos atlyginti išlaidos už atsiliepimo į kasacinį skundą parengimą, tiek ir jos nurodytos procesinio dokumento vertimo į užsienio kalbą išlaidos yra pagrįstos ir realiai patirtos, todėl atsakovei iš Generalinės prokuratūros priteisiama 2577,30 Eur (2420 Eur + 157,30 Eur) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 961 straipsnio 1 dalis).
47. Nagrinėjant bylą kasaciniame teisme patirtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos neviršija minimalios valstybei priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumos, todėl šios išlaidos nėra atlyginamos (CPK 96 straipsnio 6 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Palikti nepakeistus Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 23 d. sprendimą ir 2024 m. gegužės 3 d. papildomą sprendimą.
Priteisti atsakovei I. A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 2904 (du tūkstančius devynis šimtus keturis) Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti.
Priteisti atsakovei V. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (j. a. k. 288603320) 2577,30 Eur (du tūkstančius penkis šimtus septyniasdešimt septynis Eur 30 ct) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms nagrinėjant bylą kasaciniame teisme, atlyginti.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Goda Ambrasaitė-Balynienė
Danguolė Bublienė
Andžej Maciejevski
