R. P. pagal BK 149 str., 260 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-251-1214/2024

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-60704-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.1.2; 1.1.8.6.2; 1.1.8.7.9; 1.2.4.6.1; 1.2.7.1.1; 1.2.20.3.1; 1.2.23.2.1; 2.1.2.7; 2.1.2.11; 2.1.7.1; 2.1.7.2; 2.1.7.3; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.4; 2.1.7.5; 2.1.14.2; 2.1.15.3.3.3; 2.3.6.4.5.1; 2.4.2.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gruodžio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Pažarskio ir Danutės Jočienės (pranešėja),

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam A. M., jo gynėjui advokatui Henrikui Mackevičiui,

nuteistajam R. P., jo gynėjui advokatui Dariui Kurpavičiui,

nukentėjusiosios D. D. įgaliotajam atstovui advokatui Gintarui Černiauskui,

neviešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Aurelijaus Stanislovaičio, nuteistojo A. M. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus, nuteistojo R. P. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus, nukentėjusiosios D. D. ir jos įgaliotojo atstovo advokato G. Černiausko kasacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžio.

Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžiu:

A. M. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

R. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams;

R. P. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

R. P. pagal BK 233 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių;

nukentėjusiosios D. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas;

nukentėjusiosios D. D. prašymas dėl jos patirtų proceso išlaidų atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš kaltinamųjų R. P. ir A. M. priteista po 3000 Eur nukentėjusiosios D. D. naudai jos patirtoms proceso išlaidoms atlyginti.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiu, iš dalies patenkinus Klaipėdos apygardos prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės D. Baltrūnaitės-Petkevičienės apeliacinį skundą, pakeistas Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendis ir pripažinta nuteistojo A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, jog nusikalstamą veiką, nurodytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas).

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir išklausiusi prokurorės, prašiusios Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Stanislovaičio kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiosios ir jos įgaliotojo atstovo kasacinį skundą tenkinti iš dalies, nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios D. D. įgaliotojo atstovo advokato G. Černiausko, prašiusio jų ir prokuroro kasacinius skundus tenkinti, nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus atmesti, nuteistojo A. M. ir jo gynėjo advokato H. Mackevičiaus, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios bei jos įgaliotojo atstovo kasacinius skundus atmesti, nuteistojo R. P. ir jo gynėjo advokato D. Kurpavičiaus, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, prokuroro ir nukentėjusiosios bei jos įgaliotojo atstovo kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. A. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis 2017 m. lapkričio 20 d., laikotarpiu nuo 17.08 val. iki 18.56 val., viešbučio „Amberton“, esančio Klaipėdoje, Naujojo Sodo g. 1A, 1405 kambaryje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, lytiškai santykiavo su D. D. prieš jos valią, D. D. dėl savo tuometinės psichikos būsenos – psichikos ir elgesio sutrikimų, kelių narkotikų ir kitų psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo, ūminės intoksikacijos negalėjo suprasti A. M. su ja atliktų seksualinių veiksmų reikšmės ir negalėjo šiems veiksmams pasipriešinti, t. y. buvo bejėgiškos būklės. Taigi A. M. išžagino D. D..

2. R. P.

3. R. P. išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis viešbučio „Amberton“, esančio Klaipėdoje, Naujojo Sodo g. 1A, (duomenys neskelbtini) kambaryje 2017 m. lapkričio 20 d. apie 19.30 val., būdamas apsvaigęs nuo narkotinių ir psichotropinių medžiagų, D. D. plaštaka sudavė per veidą ir pastūmė, dėl to ši suklupo, taip sukėlė D. D. fizinį skausmą.

4. R. P. išteisintas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jis 2017 m., laikotarpiu nuo lapkričio 20 d. iki 2018 m. sausio mėn., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, prie namo, esančio Klaipėdoje, M. Mažvydo al. 5, po to Klaipėdos mieste nenustatytoje vietoje ir atvykęs į liudytojo darbovietę, esančią (duomenys neskelbtini), susitikimo su A. M., kuris ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-60704-17 buvo apklaustas kaip liudytojas, metu, įtikinėdamas ir įkalbinėdamas A. M. duoti tokius parodymus, kokius nurodys jis (R. P.), t. y. neigti narkotinių medžiagų turėjimą ir vartojimą, žodžiu grasindamas, jei elgsis kitaip, ir A. M. įtraukti į jam (R. P.) inkriminuojamą nusikalstamą veiką, siekė paveikti liudytoją A. M., kad šis tyrimo metu duotų jo (R. P.) teisinei padėčiai palankius, t. y. melagingus, parodymus.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

5. Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo A. M. atsakomybę sunkinančia aplinkybe nusikalstamos veikos padarymo apsvaigus nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad liudytojų K. P., K. A., K. L., A. P., paties nuteistojo A. M. nuoseklūs parodymai, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, jog viešbučio kambaryje buvo girtaujama, t. y. rasta butelių, nugertų taurių, o ant dviejų butelių ir vienos taurės su alkoholio likučiais buvo rasta būtent A. M. rankų pirštų pėdsakų, vaizdo įraše užfiksuoti duomenys, kaip nuteistasis A. M. eina pirkti alkoholio, patvirtina, kad įvykio dieną nuteistasis vartojo alkoholį ir buvo nuo jo apsvaigęs.

6. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas A. M. apsvaigimą kaip jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, atsižvelgė į jo padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir jo elgesį. A. M. buvo iškviestas į viešbutį kaip medikas, kad išblaivintų D. D., tačiau vaizdo įraše yra užfiksuota, kaip jie kartu ėjo į barą, jame pirko alkoholinių gėrimų. Žuvus D. D., A. M. pabėgo iš įvykio vietos, nelaukė atvykstančių policijos pareigūnų, kreipėsi į liudytojus K. A., K. L. ir A. P. ir prašė jį išblaivinti. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog A. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio dar prieš tyčios nusikalsti susiformavimo momentą, o tai slopino jo savikontrolę, todėl apsvaigimas nuo alkoholio turėjo įtakos nusikaltimo padarymui.

III. Kasacinių skundų argumentai

7. Kasaciniu skundu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Aurelijus Stanislovaitis prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį, kuria atmestas Klaipėdos apygardos prokuratūros prokurorės apeliacinis skundas dėl R. P. pripažinimo kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį, ir perduoti šią bylos dalį iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; kitą Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 3 dalies, 4 dalies, 5 dalies bei 305 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų, kadangi teismas, nuosprendyje vertindamas įrodymus dėl R. P. inkriminuotų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, pažeidė jų vertinimo taisykles: įrodymai įvertinti atskirai ir selektyviai, vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus.

7.2. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl R. P. kaltės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai sumenkino ir pripažino neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojo apklausto A. M. parodymus, nevertino A. M. parodymų atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą.

7.3. Į 2018 m. sausio 3 d. apklausą A. M. atvyko savo iniciatyva ir nurodė, kad R. P. D. D. pastūmė, dėl to ji suklupo. 2018 m. balandžio 16 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo A. M. savo ankstesnius parodymus papildė ir nurodė, jog R. P. ne tik pastūmė, bet ir sudavė smūgį D. D.. 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. apklausų metu A. M. taip pat paaiškino, kad ankstesnių apklausų metu nenurodė, jog R. P. smurtavo prieš D. D., kadangi buvo paveiktas R. P., kuris prašė neminėti konflikto.

7.4. Ikiteisminio tyrimo pradžioje buvo nustatomos D. D. mirties priežasties aplinkybės, o nuo 2017 m. lapkričio 30 d. ikiteisminis tyrimas buvo tęsiamas dėl galimo D. D. privedimo prie savižudybės. Taigi, 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. apklausiant A. M., nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo jam reikšti įtarimą ar apklausti jį kaip specialųjį liudytoją. Tuo metu A. M. pagrįstai buvo apklaustas kaip liudytojas.

7.5. Ikiteisminio tyrimo metu atliekant A. M. apklausas, jam visais atvejais buvo išaiškintos liudytojo teisės ir pareigos, išaiškintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos garantijos neduoti parodymų prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius. Kaip liudytojas apklausiamas A. M., susipažinęs su išaiškintomis teisėmis ir pareigomis, savanoriškai davė parodymus, juos patvirtino savo parašu. Be to, 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. apklausose dalyvavo liudytojo A. M. atstovė advokatė. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad A. M., apklausiamas kaip liudytojas, parodymus davė laisva valia.

7.6. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra nurodyta, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje, duodančio nusikaltimo bendrininkams nepalankius parodymus, parodymai turi būti itin išsamiai ir visapusiškai patikrinami, lyginant su kitais bylos duomenimis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0yLTY5OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-2-699/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-2-699/2016">2K-7-2-699/2016</a>). A. M., apklausiamas kaip liudytojas, davė parodymus apie kito asmens – R. P. padarytą nusikalstamą veiką. Viso proceso metu A. M. ir R. P. nebuvo įtariami padarę nusikalstamą veiką, veikdami kaip bendrininkai. A. M. vėlesnėje ikiteisminio tyrimo stadijoje pareikštas įtarimas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį visiškai nesusijęs su R. P. inkriminuotomis nusikalstamomis veikomis.

7.7. Taigi aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad A. M. parodymai apklausiant jį kaip liudytoją apie R. P. padarytą nusikalstamą veiką buvo gauti nepažeidžiant BPK reikalavimų.

7.8. Tai, kad A. M. 2018 m. balandžio 16 d. apklausos metu patikslino parodymus, duotus 2018 m. sausio 3 d., ir nurodė, kad R. P. ne tik pastūmė D. D., bet ir jai sudavė, nesudaro pagrindo A. M. parodymus laikyti nepatikimais. Tai, kad R. P. smurtavo prieš D. D., patvirtina ir vykęs 2018 m. vasario 26 d. nuteistojo A. M. ir liudytojos K. P. telefoninis pokalbis. Šio pokalbio metu A. M. nurodė, kad R. P. trinktelėjo į galvą D. D.. Atkreiptinas dėmesys, kad 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. A. M. apklausų metu nurodyta aplinkybė, jog R. P. tiriamo įvykio metu įgijo, turėjo ir perdavė vartoti D. D. narkotines medžiagas, buvo įrodyta, šią aplinkybę nagrinėjant bylą apeliacine tvarka patvirtino ir nuteistasis R. P.. Taigi, vertinant proceso metu gautų duomenų visetą, nėra pagrindo teigti, kad A. M., apklausto kaip liudytojo, parodymai dėl R. P. pavartoto fizinio smurto yra nenuoseklūs ar nepatikimi.

7.9. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad iš byloje surinktų duomenų negalima padaryti neabejotinos išvados dėl fizinio skausmo sukėlimo D. D..

7.10. A. M. nurodė, kad R. P., grįžęs į kambarį, įtarė, jog A. M. ir D. D. turėjo intymių santykių, kilo konfliktas, R. P. buvo supykęs, agresyvus, įniršęs. Aplinkybes, kad, R. P. 2017 m. lapkričio 20 d. grįžus į kambarį, kilo konfliktas, patvirtina viešbučio apsaugos kamerų fiksuoti įrašai. Nuteistasis R. P. taip pat neneigė aplinkybių, kad, jam grįžus ir pamačius apsinuoginusius A. M. bei D. D., kilo konfliktas. Vaizdo įrašuose D. D. po konflikto užfiksuota į koridorių išėjusi verkianti ir susijaudinusi. Taigi, vertinant paminėtų įrodymų visumą, aplinkybes, kad fizinį smurtą prieš moterį naudojo konflikto metu įniršęs R. P., fiziškai stiprus vyras, neabejotina, kad D. D. juto fizinį skausmą tiek dėl smūgio į veidą sudavimo, tiek dėl pastūmimo ir suklupimo.

7.11. Taigi, atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, darytina išvada, kad R. P. neteisingai ir nepagrįstai išteisintas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

7.12. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados, kad A. M. nelaikomas tinkamu pagal BK 233 straipsnio 1 dalį subjektu, kuriam galima daryti poveikį, yra nepagrįstos.

7.13. Kaip jau minėta, ikiteisminio tyrimo pradžioje A. M. pagrįstai buvo apklaustas kaip liudytojas. Laikotarpiu, kuris R. P. buvo inkriminuotas padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 233 straipsnio 1 dalyje, nebuvo nei faktinio, nei teisinio pagrindo A. M. reikšti įtarimą.

7.14. 2017 m. lapkričio 23 d. ir 2017 m. gruodžio 8 d.

7.15. Pažymėtina, kad 2018 m. balandžio 16 d. A. M. apklausoje pas ikiteisminio tyrimo teisėją dalyvavo ir R. P., pastarasis, 2018 m. birželio 4 d. apklausiamas kaip įtariamasis, nurodė, kad jis narkotikų neplatino, o jų D. D. galėjo gauti iš A. M., kuris yra „oksiko“ (GHB) platintojas. Tačiau jokių duomenų, kad A. M. disponuotų narkotinėmis medžiagomis ar jas platintų, nebuvo nustatyta. Taip R. P. siekė įvykdyti A. M. grasinimą – įtraukti A. M. į jam pačiam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir šios aplinkybės patvirtina A. M. parodymus apie R. P. jam darytą poveikį. A. M., apklausto kaip liudytojo, nurodytos aplinkybės, kad tiriamo įvykio metu R. P. įgijo narkotinių medžiagų, jomis disponavo ir jas platino, perduodamas vartoti D. D., byloje pasitvirtino, buvo įrodytos, jas pripažino ir R. P. nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Taigi tai patvirtina A. M. parodymų, duotų jį apklausiant kaip liudytoją, patikimumą.

7.16. A. M. kaip liudytojo apklausų metu nurodytas aplinkybes, jog R. P. po tiriamo įvykio buvo susitikimo su A. M. iniciatorius, patvirtino liudytojų K. A., K. L. parodymai. Liudytojas K. L. taip pat patvirtino, kad praėjus kuriam laikui matė, jog A. M. vengia bendrauti su R. P., sakė, kad buvo kažkokie reikalavimai.

7.17. Taigi aptartų įrodymų visetas patvirtina, kad R. P., susitikęs ir bendraudamas su A. M. naktį po D. D. žūties bei kitų susitikimų metu, kurių iniciatoriumi buvo, darė poveikį liudytojui A. M. ir būtent jų bendravimo turinys – liepimas A. M. neigti narkotinių medžiagų turėjimą, jų platinimą – atitinka BK 233 straipsnio 1 dalies nusikalstamos veikos sudėtį.

7.18. Apklausiamas kaip liudytojas A. M. galėjo paaiškinti tik jam žinomas aplinkybes. A. M. nurodė, kad susitikimų metu R. P. liepdavo palikti telefoną automobilyje. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. P. ėmėsi priemonių, kad jų su A. M. susitikimo metu vykę pokalbiai nebūtų fiksuojami. Tai rodo, kad R. P. suvokė, jog A. M. nurodydamas, kokius jam palankius duoti parodymus, kokių parodymų laikytis, jis taip siekė išvengti baudžiamosios atsakomybės, suvokė savo daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tyčia.

7.19. Viso proceso metu A. M. ir R. P. nebuvo įtariami padarę nusikalstamą veiką, veikdami kaip bendrininkai, todėl nėra pagrindo R. P. veiksmų, darant poveikį kaip liudytojui apklaustam A. M., vertinti kaip įtariamųjų ir kaltinamųjų poveikį vieno kitam. Šiuo atveju aktuali ir BPK 21 straipsnio 4 dalies nuostata, jog įtariamasis turi teisę tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus tik apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Ši įstatymo nuostata rodo, kad įtariamojo teisė neliudyti nėra absoliuti, o apibrėžiama tik jam inkriminuojamo nusikaltimo ribomis. Tokia nuostata rodo, kad iš esmės kitų asmenų, kurių kaltinimai nėra tiesiogiai susiję, atžvilgiu net ir įtariamasis neįgyja teisės neduoti teisingų parodymų, išskyrus šeimos narius ar artimus giminaičius. Tai reiškia, kad dėl nesusijusio įtarimo dalies asmuo faktiškai atitinka ne įtariamojo, o liudytojo statusą, o liudytojas įpareigotas duoti teisingus parodymus apie kito asmens padarytą nusikalstamą veiką.

8. Kasaciniu skundu nuteistojo A. M. gynėjas advokatas H. Mackevičius prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį ir bylą A. M. nutraukti, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių; arba panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

8.1. Pirmosios instancijos teismo 2022 m. spalio 28 d. ir apeliacinės instancijos teismo 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžiai yra priimti netinkamai pritaikius BK 149 straipsnio 1 dalį. Teismai nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas padarė esminių klaidų dėl įrodymų turinio, neišdėstė argumentų, kuriais būtų patvirtinamas byloje esančių įrodymų ryšys su A. M. pareikštais kaltinimais, vadovavosi sąsajumo reikalavimų neatitinkančiais įrodymais. Abiejų instancijų teismai nepagrįstai nusprendė, kad nuteistojo A. M. kaltę pagrindžiantys įrodymai surinkti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų, jų pakanka, kad A. M. būtų pripažintas padariusiu jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Nuosprendžius teismai grindė prielaidomis, abejones traktavo ne A. M. naudai. Be to, apeliacinės instancijos teismas neištaisė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, padarytų pirmosios instancijos teismo: visiškai nepasisakė dėl nuteistojo ir jo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltų klausimų dėl tinkamo įrodymų įvertinimo, taip pat apeliacinės instancijos teismas padarė baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka visiškai nepagrindė savo nuomonės dėl A. M. baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės – neblaivumo.

8.2. Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę – apsvaigimą nuo alkoholio, nesiaiškino, kada A. M. susiformavo tyčia nusikalsti – iki ar jau po alkoholio vartojimo, kaip alkoholis nuslopino jo savikontrolę ir kokią įtaką alkoholio vartojimas turėjo nusikalstamos veikos, nustatytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, padarymui. Jokie įrodymai nepatvirtina, kad A. M. nusikalstamą veiką, nustatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, padaryti paskatino jo apsvaigimas nuo alkoholio. Be to, nebuvo nustatytas ir šio nuteistojo apsvaigimo lygis.

8.3. Žemesnės instancijos teismų nuosprendžiai dėl A. M. grindžiami ikiteisminio tyrimo metu atliktų specialisto tyrimų ir teismo ekspertizių duomenimis, teismo ekspertų apklausomis, kuriose gausu nepašalintų netikslumų ir prieštaravimų, duomenys surinkti nesilaikant teisės aktų reikalavimų.

8.4. Žemesnės instancijos teismai, pripažindami A. M. kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, rėmėsi specialisto išvada Nr. S 65/2018(1), kurioje nurodyta, kad D. D. makštyje buvo rasta sperminio skysčio, 99,996 proc. tikimybė, kad jis priklauso A. M.. Vis dėlto nė viename teismo medicinos ekspertizės akte – nei specialisto išvadoje Nr. G 560/2018 (03), nei specialisto išvadoje Nr. M 637/2018(03) – nėra jokių duomenų, kad būtų nustatyta prievartiniam lytiniam aktui būdingų požymių, pavyzdžiui, D. D. lytinių organų vidinių paviršių pažeidimų, lubrikantų likučių, šie naudojami kaip pagalbinė priemonė įvedant vyrišką lytinį organą moteriai.

8.5. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-24/2019, kuriuo rėmėsi žemesnės instancijos teismai, pripažindami A. M. kaltę pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, yra nurodyta, kad D. D., įvykio metu būdama su A. M., dėl savo tuometinės psichikos būsenos – psichikos ir elgesio sutrikimų, vartodama kelias narkotines ir kitas psichoaktyviąsias medžiagas, dėl ūminės intoksikacijos negalėjo suprasti A. M. su ja atliktų seksualinių veiksmų reikšmės ir negalėjo šiems veiksmams pasipriešinti. Vis dėlto kyla klausimas, kaip buvo nustatytas D. D. negalėjimas suprasti A. M. su ja atliktų seksualinių veiksmų reikšmės ir negalėjimas šiems veiksmams pasipriešinti. Šios išvados, grįstos tik nuomone, o ne duomenimis, taip ir liko nepatvirtintos. Taip pat šis ekspertizės aktas neįrodo, ar galėjo ir kaip galėjo suvokti nuteistasis A. M., kad D. D. supranta (ar nesupranta) su ja atliekamų veiksmų seksualinį pobūdį.

8.6. Ekspertė L. Šliožienė, pasirašiusi teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę Nr. 85TPK-24/2019, teisme nurodė, kad apie D. D. būseną įvykio metu sprendė iš jos kraujyje nustatytos alkoholio ir kokaino koncentracijos. Vis dėlto liko nepašalintos abejonės dėl D. D. kraujo tyrimo atlikimo laikantis teisės aktų reikalavimų.

8.7. 2022 m. vasario 23 d. teismo posėdyje ekspertas R. Petrauskas, paprašytas paaiškinti, iš kokių D. D. apatinių galūnių buvo paimta kraujo, nurodė, kad negali jų parodyti, nes kraujo paimta skrodimo metu iš pilvo ertmės, jis visada ima kraują autopsijos metu iš kraujagyslės po žarnų pasaitu. Pagal eksperto R. Petrausko parodymus negalima nustatyti, iš kokios kraujagyslės buvo paimtas D. D. kraujas: ar tai buvo veninis ar arterinis kraujas. Pagal eksperto R. Petrausko nurodytus požymius galima tik spėti, kad D. D. kraujas buvo paimtas iš bendrosios klubo venos ar arterijos arba apatinės tuščiosios venos, kurios priklauso centrinėms (giliosioms) kraujagyslėms, tačiau jokiu būdu ne iš apatinių galūnių venos, kaip yra nurodyta specialisto išvadoje Nr. M 637/2017(03). Ekspertas R. Petrauskas taip pat nurodė, jog D. D. kraujo mėginys buvo paimtas į paprastą švirkštą, o po to perkeltas į vakuuminį konteinerį, nors, pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymą Nr. V-505 (redakcija, galiojusi 2017 m. lapkričio 20 d.) (toliau – ir Įsakymas), kraujas turėjo būti paimtas į vakuuminį konteinerį tiesiogiai.

8.8. Mokslinė literatūra bei mokslinės studijos teigia, kad po mirties paimtuose kraujo mėginiuose einant laikui GHB koncentracija didėja ir tai priklauso nuo mėginių laikymo sąlygų, temperatūros ir to, ar mėginiuose yra natrio fluorido. Šiuo atveju D. D. kraujo mėginiai iki ištyrimo buvo laikomi daugiau nei 30 dienų, tai, pagal mokslines studijas, lemia galimą GHB koncentracijos padidėjimą daugiau nei 3 kartus. Ekspertas R. Petrauskas teisme teigė, kad kraujo buvo paimta į švirkštus be pridėtinių medžiagų, vėliau iš švirkštų kraujas buvo perkeliamas į vakuuminius konteinerius, tačiau pasakyti, su kokiomis medžiagomis yra šie konteineriai, negali. Esant tokiam kraujo paėmimo būdui, yra didelė mėginių užteršimo rizika, tai gali lemti alkoholio ir narkotinių medžiagų koncentracijų padidėjimą. Mokslinė literatūra teigia, kad vakuuminiuose konteineriuose be natrio fluorido narkotinių medžiagų koncentracija yra didesnė, tai lemia klaidingai didesnes tiriamų medžiagų koncentracijas kraujyje.

8.9. Iš byloje esančių nuotraukų „DSC 1350 - DSC 1351“ matyti, kad 2017 m. lapkričio 21 d. 17 val. 4 min. 44 sek. ir 17 val. 4 min. 50 sek. D. D. autopsija dar nebuvo pradėta, jos pilvo ertmė neatverta. Tačiau R. Petrauskas ekspertizės išvadoje nurodė, kad D. D. kraujas paimtas 2017 m. lapkričio 21 d. 15.10 val. ir 15.15 val. Šis laiko nesutapimas kelia klausimą, kada iš tikrųjų paimta kraujo ir ar tai D. D. kraujas.

8.10. Ekspertas D. Vitkus, kuris dirbo kartu su ekspertu R. Petrausku Valstybinės teismo medicinos tarnybos (toliau – ir VTMT) Klaipėdos skyriuje, nurodė, kad kraujo po žmogaus mirties yra imama iš kirkšnies srityje esančios šlaunies venos. Taigi abu ekspertai, dirbę toje pačioje įstaigoje, nurodė skirtingus kraujo paėmimo metodus. Todėl kyla dar daugiau abejonių, iš kur paimtas D. D. kraujas ir ar tai tikrai jos kraujas. Taip pat ekspertas D. Vitkus paaiškino, kad medžiagų koncentracija centriniame ir periferiniame kraujyje skiriasi – centriniame kraujyje medžiagų koncentracija yra didesnė. Taigi vertinti, kokia tiksliai buvo alkoholio ir narkotinių medžiagų koncentracija D. D. kraujyje, iš byloje pateiktų ekspertizių negalima, nes nežinoma, iš kokios kraujagyslės buvo paimta kraujo, eksperto išvadoje nurodytos koncentracijos turi būti vertinamos kaip kelis kartus mažesnės.

8.11. Be to, D. D. kraujas buvo paimtas ir perduotas tirti pažeidžiant Įsakymą. Pagal Įsakymo 10.1 punktą, tirti imama ne mažiau kaip 10 ml kraujo, tačiau eksperto išvadoje Nr. M 637/2017(03) nurodyta, kad paimta du kartus po 9 ml kraujo. Pagal Įsakymo 10.5 punktą, psichiką veikiančių medžiagų vartojimui patvirtinti būtina tiriamąją medžiagą iš to paties mėgintuvėlio ištirti mažiausiai dviem skirtingais 10.3 punkte nurodytais metodais, tačiau taip nebuvo padaryta.

8.12. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje, vykusiame 2023 m. birželio 6 d., ekspertas R. Petrauskas nurodė, kad, imdama lavono kraują, jų įstaiga vadovaujasi savo taisyklėmis, o ne Įsakymu. Tačiau apeliacinės instancijos teismas taip ir neatsakė į vieną pagrindinių klausimų – kokia metodika vadovaujantis buvo paimtas ir ištirtas D. D. kraujas. Nebuvo išreikalauta jokių lokalių teisės aktų, pagal kuriuos buvo atliktas D. D. kraujo tyrimas. Apeliacinės instancijos teismas tik apsiribojo teiginiu, kad D. D. kraujas buvo paimtas nesivadovaujant Įsakymu, o vadovaujantis VTMT direktoriaus 2016 m. gruodžio 20 d. įsakymu Nr. V-74. Byloje buvo gautas VTMT atsakymas, jog VTMT veikloje taikomi kokybės vadybos dokumentai priskiriami prie konfidencialios informacijos, todėl nėra skelbiami viešai. Kadangi Lietuvos teisėje taikomas principas – negalioja nepaskelbti teisės aktai, o lokalaus teisės akto turinio neįmanoma sužinoti, kyla pagrįstų abejonių dėl D. D. kraujo mėginių paėmimo atitikties teisės aktų ar metodikos reikalavimams.

8.13. Įrodymai apie alkoholio ar narkotinių medžiagų koncentraciją kraujyje privalo būti surinkti vadovaujantis moksliniais duomenimis pagrįstomis ir teisės aktuose nurodytomis metodikomis. Šiuo atveju įrodymai – ekspertizės išvados – gauti remiantis netinkamai paimtais kraujo mėginiais, todėl žemesnės instancijos teismai neturėjo pagrindo remtis šiais duomenimis. Pažymėtina ir tai, kad ekspertizės atliktos pagal klausimus, leidžiančius išsiaiškinti aplinkybes pagal tuometinius įtarimus dėl D. D. nužudymo ar privedimo prie savižudybės, tačiau ne dėl jos išžaginimo. Pranešimas dėl įtarimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį A. M. įteiktas jau po atliktų ekspertizių, t. y. 2019 m. birželio 14 d. Taigi, atliekant ekspertizes, nebuvo siekiama išsiaiškinti tų klausimų, kurie buvo aktualūs vėliau pradėjus tirti įtarimus dėl D. D. išžaginimo.

8.14. Eksperto D. Vitkaus išvadoje Nr. G 560/2018(3) yra nurodyta, kad D. D. kūno masė 60 kg, kraujas sudaro 6–8 proc. kūno masės, vidutiniškai žmogaus kūne yra apie 5 litrai kraujo, todėl, esant GHB koncentracijai – 122 mg/l, 5 litruose kraujo turėjo būti 610 mg GHB (122 mg/l x 5 l = 610 mg, arba 0,61 g). Tačiau, nuteistojo A. M. gynėjo advokato įsitikinimu, jei žmogaus kūno masė 60 kg, kraujas sudaro 6–8 proc. kūno masės, jo kūne turėtų būti apie 3,6–4,8 litro kraujo. Taigi šiuo atveju D. D. galėjo būti pavartojusi nuo 439,2 mg iki 585,6 mg GHB. Tokiu atveju, pagal minėtą išvadą, D. D. būklė turėjo priminti silpną apsinuodijimą alkoholiu, kai pasireiškia maloni visiško atsipalaidavimo būklė, puiki nuotaika, noras bendrauti, motorinė veikla. Tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, kad D. D. nesuprato A. M. su ja atliekamų veiksmų reikšmės ir nesugebėjo jiems pasipriešinti.

8.15. Atkreiptinas dėmesys, kad ekspertas D. Vitkus teikė byloje dviprasmiškas išvadas, kurios ne visada buvo grindžiamos mokslo žiniomis. Paklausus eksperto D. Vitkaus, ar šis žino, kad žmogaus smegenys gamina GHB ir kad visų žmonių organizmuose GHB gaminamas po mirties, ekspertas nurodė tokios informacijos nežinojęs, tai rodo eksperto žinių spragą. Mokslinė literatūra teigia, kad visose studijose, po mirties žmonėms, kurie nevartojo GHB, atlikus autopsijas, visų jų kraujo mėginiuose rasta GHB koncentracija – iki 409 mg/l. D. D. GHB koncentracija sudarė 122 mg/l, tai šiuo atveju yra visiška norma. Be to, ekspertas D. Vitkus kaip literatūros šaltinį, atliekant ekspertizę, nurodė interneto puslapius, tarp kurių nėra nė vieno iš medicininių tinklalapių ar medicininių duomenų bazių. Taigi tokia literatūra vadovautis rašant ekspertizės išvadą ne tik kad negalima, bet ir draudžiama.

8.16. Ekspertė I. Karmazaitė-Karnackienė teisme pateikė taip pat prieštaringus paaiškinimus. Viena vertus, ji nurodė, kad neturi duomenų, ar po to, kai prabudo D. D., ji suprato, kad su ja atliekamas lytinis aktas. Kita vertus, nurodė, kad D. D. negalėjo pagal tuometinę būseną suprasti veiksmų. Taip pat ekspertė, patvirtindama pasirašytą teismo psichiatrinę, teismo psichologinę ekspertizę Nr. 85TPK-24/2019, nurodė, kad D. D. dėl intoksikacijos negalėjo suvokti, jog tai buvo nusikaltimas – išžaginimas. Pažymėtina, jog ekspertizės akte (specialisto išvadoje) pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai. Taigi ir eksperto nuomonė apie tai, ar kaltinamojo veiksmai yra nusikalstami, neturi jokios teisinės reikšmės.

8.17. Be to, ekspertė I. Karmazaitė-Karnackienė, pateikdama paaiškinimą, kad D. D. negalėjo suvokti, ką su ja A. M. daro fiziškai, kadangi ji buvo apsvaigusi, rėmėsi ir eksperto D. Vitkaus specialisto išvada Nr. G 534/2018(03). Šioje išvadoje yra nurodyta, kad natrio oksiburatas pasižymi raminamuoju ir raminamuoju atpalaiduojamuoju poveikiu, didelėmis dozėmis sukelia miegą ir anestezijos būklę. Taip pat išvadoje yra nurodyta, kad kokainas ir jo metabolitai, GHB bei 1,80 prom. etilo alkoholio sudarė labai pavojingą derinį. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ekspertas D. Vitkus nenurodo, kaipgi kokainas ir jo metabolitai, GHB bei 1,80 prom. etilo alkoholio sudarė labai pavojingą derinį ir kuo pasireiškia šis pavojus. Viena vertus, ekspertas D. Vitkus nurodė, kad D. D. viską suprato ir, jei būtų norėjusi, būtų galėjusi pasipriešinti su ja atliekamiems veiksmams. Kita vertus, tas pats ekspertas 2022 m. kovo 1 d. teismo posėdyje nurodė, kad „oksiko“ (GHB), kokaino ir alkoholio derinio pavojingumą nustatė iš interneto puslapio www.elmi.ru. Šis interneto puslapis yra skirtas namų apdailos ir interjero klausimams. Šioje interneto svetainėje, nenurodant informacijos šaltinio, kas trukdo nustatyti informacijos patikimumą, teigiama, jog devynis kartus iš dešimties, kai GHB vartojamas kartu su alkoholiu, vietoj teigiamo poveikio atsiranda netikėtų rezultatų, tačiau šių rezultatų aprašymas nepateikiamas. Antra, neaišku, ar D. D. buvo paveikta intoksikacijos ar abstinencijos. Kartu pažymėtina, kad ekspertas D. Vitkus patvirtino, jog jis nėra toksikologas. Taigi ekspertas D. Vitkus pripažino, kad pateikė specialisto išvadą Nr. G 534/2018(03) klausimais, kuriais pateikti išvadą neturi kompetencijos.

8.18. Ekspertė L. Šliožienė, duodama paaiškinimus teisme, taip pat nebuvo nuosekli. Teisme ekspertė patvirtino teismo psichiatrinės, teismo psichologinės ekspertizės Nr. 85TPK- 24/2019 teisingumą, kad D. D. negalėjo suprasti A. M. su ja atliktų seksualinių veiksmų reikšmės ir negalėjo šiems veiksmams pasipriešinti. Tačiau kartu nurodė, kad neįmanoma pateikti kategoriškos išvados, jog lytinių santykių metu D. D. buvo tiek apsvaigusi, kad būtų nesupratusi su ja (ar jos taip pat) atliekamų veiksmų – lytinių santykių – esmės ir (ar) nesugebėjusi jiems pasipriešinti. Be to, ekspertė L. Šliožienė nurodė, kad rašydama naudojosi ir R. P., ir A. M. apklausomis. Taigi, atliekant ekspertizę, buvo remiamasi A. M. parodymais, nors pirmosios instancijos teismas pagrįstai ikiteisminio tyrimo metu A. M. kaip liudytojo duotus parodymus atsisakė vertinti kaip įrodymus, nes jie buvo surinkti pažeidžiant teisės aktus. Tačiau, nepaisydami to, žemesnės instancijos teismai rėmėsi ekspertizės, kuri buvo grindžiama tais pačiais A. M. parodymais, išvadomis. Tai laikytina akivaizdžiu procesiniu pažeidimu ir teismų nenuoseklumu.

8.19. Taigi aptartos aplinkybės – duomenų nenuoseklumas, ekspertizių išvadų grindimas duomenimis, kurie surinkti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, kelia pagrįstų abejonių dėl specialistų ir teismo ekspertų tyrimų bei apklausų turinio patikimumo ir galimybės jais grįsti A. M. apkaltinamąjį nuosprendį.

8.20. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje D. D. dezorientaciją įvykio metu motyvavo tuo, kad ji kelnaites buvo užsimovusi netaisyklingai. Tačiau neatmestina galimybė, jog D. D. kelnaites netaisyklingai užsimovė dėl kilusio tarp jos ir R. P. konflikto, kai jis aptiko D. D. ir A. M. vienoje lovoje. Taip pat yra nepagrįsti žemesnės instancijos teismų motyvai, kad D. D. nesuprato su ja atliekamų veiksmų, kadangi A. M. buvo kviestas jos išblaivinti. Pažymėtina, jog pati D. D. sąmoningai atsisakė išblaivinimo.

8.21. Ekspertė L. Šliožienė 2020 m. liepos 20 d. teismo posėdyje parodė, kad iš medicinos dokumentų matyti, jog D. D. nuo 18 metų amžiaus vartojo alkoholį. Kai D. D. narkotinių medžiagų nevartojo, ji vartojo raminamuosius vaistus. Ekspertas D. Vitkus 2022 m. kovo 1 d. teismo posėdyje parodė, jog D. D. organizme aptikti narkotikai yra šviežiai vartoti ir iš seniau. Liudytojai M. G., A. U., M. D., B. K., K. K., G. Z., P. S., K. Š., K. Š. nurodė, kad D. D. vartodavo alkoholį ir narkotikus. Tai patvirtina, kad D. D. buvo linkusi į alkoholio ir narkotinių medžiagų vartojimą, piktnaudžiavimą šiomis medžiagomis, tai lėmė jos pripratimą prie šių medžiagų ir šių medžiagų toleravimą. Tai reiškia, kad jos suvartotas alkoholis ir narkotinės medžiagos neveikdavo tiek, kiek galėtų veikti nepripratusį prie šių medžiagų asmenį.

8.22. Byloje esančiuose vaizdo įrašuose D. D. atrodo susitvarkiusi, pasidažiusi. Ji negalėtų taip atrodyti, jei būtų buvusi taip apsvaigusi, kad nesuprastų, kas vyksta. Be to, kai R. P. D. D. ir A. M. užtiko lovoje, ji nė žodžio nepasakė, kad A. M. ją tariamai žagino ar pasinaudojo jos būkle. Kasatoriaus įsitikinimu, jei A. M. būtų D. D. išžaginęs, ji būtų pasiteisinusi R. P., kad ji nekalta dėl to, kad ji ir A. M. permiegojo, būtų jam reiškusi pretenzijas ar priekaištus. Pagal 2019 m. birželio 7 d. nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį nustatyta, kad 19.08 val. D. D. išeina iš viešbučio kambario, ji su A. M. kartu eina į rūkomąjį ir su juo bendrauja, nereikšdama jam jokių priekaištų, o 19.11 val. abu grįžta į kambarį. Toks elgesys visiškai nebūdingas ką tik išžagintam asmeniui. Be to, šiame nutarime yra užfiksuota, kad R. P. A. M. pasakė, jog dėl susidariusios situacijos yra kalta pati D. D..

8.23. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nevertino ir nepasisakė dėl liudytojo G. T. parodymų, kurie paneigia teismo padarytą išvadą, jog D. D. įvykio metu nesuprato, kas vyksta su ja, ir negalėjo pasipriešinti A. M. veiksmams. Be to, pagal jau minėtą 2019 m. birželio 7 d. nutarimą nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį, nuo 16.50 val. iki 17.08 val. D. D. ir A. M. buvo išėję iš kambario nusipirkti alkoholio, D. D. ėjo savarankiškai. 17.08 val. grįžtant į kambarį, A. M., su kuriuo D. D. buvo susipažinusi 2017 m. lapkričio 13–14 d. naktį, lietė savo ranka įvairias D. D. kūno vietas, o ji tam neprieštaravo. Liudytojos K. P. parodymai ir jos bei A. M. pokalbių suvestinė patvirtina, kad D. D. pati lindo prie A. M. (sugriebė už užpakalio, lindo bučiuotis, sėdo ant kelių). Be to, iš 2017 m. lapkričio 7 d. D. D. ir jos motinos susirašinėjimo yra akivaizdu, kad D. D. turėjo galimybę pati apsispręsti, ar vartoti alkoholį. Taip pat iš šio pokalbio nekyla abejonių, jog D. D. turėjo galimybę bet kada pasišalinti iš viešbučio, nei R. P., nei A. M. nebuvo jai apriboję judėjimo laisvės. Todėl nepagrįstos išvados, kad lytinis aktas buvo atliktas prieš D. D. valią ar jai nesuprantant su ja atliekamų veiksmų esmės, todėl negalint pasipriešinti.

8.24. Kaltinamajame akte nurodoma, kad nuo 17.08 val. iki 18.56 val. A. M. lytiškai santykiavo su D. D. prieš jos valią. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad į kambarį D. D. ir A. M. grįžta 17.08 val. 17.16 val. į kambarį grįžta R. P., šis išeina 17.22 val. ir grįžta į kambarį 18.56. val. Taigi lytiniai santykiai tarp D. D. ir A. M. galėjo įvykti tik nuo 17.22 val. iki 18.56 val. Kyla klausimas, kas gi atsitiko per šį laikotarpį, kad D. D. jau nebegalėjo suprasti, kas su ja daroma, ir (ar) negalėjo pasipriešinti A. M. veiksmams.

8.25. Specialisto išvadoje Nr. G 534/2018(03) yra nurodyta, jog natrio oksiburato veikimo pradžia yra po 30–40 minučių, veikimo trukmė 2–3 val. Iš organizmo išskiriamas per inkstus per 8– 12 val., vėliau šlapime neaptinkama. Taigi D. D. oksiburatą turėjo pavartoti ne anksčiau nei 14.22 val. (R. P. išėjo iš viešbučio kambario 17.22 val., t. y. 3 valandos iki to) ir ne vėliau nei 18.16 val. (R. P. grįžo į kambarį 18.56 val., 40 minučių iki to). Tačiau to nepatvirtina nė vienas apklaustas liudytojas ar objektyvūs įrodymai.

8.26. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. išleido informacinį leidinį „Sužinok daugiau apie naujas psichoaktyvias medžiagas ir ne tik“. Šio leidinio 51 lape nurodoma, kad psichotropinės medžiagos GBL (gama-butirolaktonas, kitaip – „oksikas“, „buratinas“, „butiratas“ ir kt.) pavartojimo požymiai yra šie – nedidelės dozės pavartojimas primena alkoholio sukeliamą poveikį: euforija, atsipalaidavimo jausmas, lengvėja bendravimas, polinkis šokti, moterims stimuliuoja seksualumą, nerišli, neaiški kalba, gali sukelti galvos svaigimą, koordinacijos sutrikimą, pykinimą, vėmimą; didelės dozės pavartojimas sukelia slopinimą iki gilaus miego, kuris gali kaitaliotis su stipriu susijaudinimu ir dirglumu, sukelia komą, traukulius ar ritmiškus raumenų trūkčiojimus, neįprastus, nekontroliuojamus judesius, ypač rankų, lyg skęstančio plaukiko, haliucinacijas, kraujospūdžio kritimą, kvėpavimo sustojimą. Nė vienas iš šių požymių D. D. byloje nebuvo nustatytas nei iš specialistų ar ekspertų išvadų, nei iš liudytojų ar kaltinamųjų parodymų.

8.27. Nors 2023 m. birželio 6 d. teismo posėdyje nuteistasis R. P. nurodė, kad D. D. buvo labai girta, tačiau pažymėtina, kad R. P. parodymai yra labai nepatikimi, atsižvelgiant į jo procesinį elgesį bylos nagrinėjimo metu. Iš pradžių jis neigė vartojęs kartu su D. D. narkotines medžiagas, po to jau pripažino šią aplinkybę. Iš pradžių jis nenurodė, kad D. D. buvo labai girta, ir tik apeliacinės instancijos teismo posėdyje, siekdamas sušvelninti savo padėtį, palaikė niekuo nepagrįstus prokuratūros teiginius apie D. D. būklę.

8.28. Tiek nuteistojo A. M., tiek liudytojos M. D. parodymai patvirtina, kad D. D. vartodavo „oksiką“ (GHB) ir jo sukeliamas poveikis, taip pat ir padidėjęs seksualinis potraukis, jai turėjo būti puikiai žinomi. Be to, A. M. ir liudytojos K. P. parodymai patvirtina, kad įvykio dieną D. D. sąmoningai išgėrė stiklinę su įlašintu „oksiku“ (GHB), o tai rodo, kad D. D. pati tikslingai siekė patirti šios medžiagos sukeliamą poveikį, taip pat ir padidėjusį seksualinį potraukį, t. y. sąmoningai siekė lytinių santykių su A. M..

8.29. 2019 m. birželio 7 d. nutarime nutraukti ikiteisminio tyrimo dalį nustatyta, kad D. D. Italijoje artimai bendravo, gyveno kartu su A. C.. Tačiau 2017 m. lapkričio 7 d. susitiko su A. G., o 2017 m. lapkričio 12 d. išvyko į Klaipėdą su R. P., žinodama, kad jis vedęs, o iki 2017 m. lapkričio 15 d. jau turėjo su juo lytinių santykių. Taigi akivaizdu, kad D. D. į atsitiktinius lytinius santykius žiūrėjo gana tolerantiškai.

8.30. Žemesnės instancijos teismai pernelyg sureikšmino A. M. medicinines žinias. Pažymėtina, jog įvykis nutiko 2017 m. lapkričio 20 d., o bylos nagrinėjimas vyko 2021–2022 metais. Akivaizdu, kad jei asmuo kaltinamas sunkaus nusikaltimo padarymu, jis domėsis visomis galimomis aplinkybėmis, remsis visomis jam prieinamomis žiniomis, literatūra ir kita. Teismui nusprendus vertinti kaltinamąjį pagal jo išsilavinimą ir (ar) turimas specifinėje srityje žinias, jam iš esmės užkertamas kelias naudotis visomis jam prieinamomis gynybos priemonėmis. Taip pat toks asmuo baudžiamas dėl atitinkamų žinių turėjimo ir jų naudojimo ginantis nuo jam pareikšto kaltinimo.

8.31. Taigi byloje objektyvių įrodymų apie A. M. D. D. atliktą nusikalstamą veiką nėra. Nors A. M. prisipažino su D. D. turėjęs lytinių santykių, tačiau vaizdo įrašai bei R. P., A. M. ir liudytojų parodymai leidžia teigti, jog jokios nusikalstamos veikos D. D. A. M. neatliko, jokios prievartos prieš D. D. nenaudojo, taip pat nepasinaudojo ir jos bejėgiška būkle. Kita vertus, netgi nustačius, kad nuteistasis A. M. kaltinime nurodytu laiku lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja, pasinaudodamas bejėgiška jos būsena, tai nebūtų pakankamas pagrindas patraukti A. M. baudžiamojon atsakomybėn už išžaginimą, nes byloje nėra jokių duomenų, kad jis suvokė, jog lytiškai santykiauja su nukentėjusiąja pasinaudodamas jos bejėgiška padėtimi.

8.32. Kasaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 149 straipsnio 1 dalyje nurodyta veika laikoma nusikalstama tik tada, jei yra nukentėjusiojo skundas arba teisėto atstovo pareiškimas ar prokuroro reikalavimas. Tačiau, ir esant tokioms procesinėms aplinkybėms, tirti tariamą išžaginimą, kai tariama nukentėjusioji neturi jokių pretenzijų tariamam žagintojui, būtų beprasmiška. Šiuo atveju nėra jokios galimybės ar pagrindo manyti, kad D. D. būtų norėjusi kreiptis į policiją ar kitas teisėsaugos institucijas dėl jai galimai padarytos nusikalstamos veikos. Net ir esant visiems kitiems pagrindams, veiksmų pripažinimas nusikalstama veika priklauso nuo tariamos nukentėjusiosios manymo apie su ja atliktų veiksmų nusikalstamą pobūdį.

9. Kasaciniu skundu nuteistojo R. P. gynėjas advokatas D. Kurpavičius prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį bei Klaipėdos apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendį pakeisti: nuteistojo R. P. padarytą veiką perkvalifikuoti iš BK 260 straipsnio 1 dalies į BK 259 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę; pripažinti R. P. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; arba pakeisti R. P. dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo paskirtos bausmės rūšį ir paskirti laisvės apribojimo bausmę. Kasatorius skunde nurodo:

9.1. Žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė BK 260 straipsnio 1 dalį, netinkamai įvertino bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, dėl to netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir BK 54 straipsnio 3 dalį, be to, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės aiškinimo praktikos dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo ir bausmės skyrimo.

9.2. Žemesnės instancijos teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog R. P. platino narkotines medžiagas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju, kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-472/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-472/2011">2K-472/2011</a>, 2K-162-976/2018, 2K-131-719/2022, 2K- 167- 303/2022). Taigi žemesnės instancijos teismai turėjo analizuoti ne tik nuteistojo parodymus, bet ir kitų asmenų, susijusių su įvykiu, elgesį, gyvenimo būdą, polinkius ir pan.

9.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sureikšmino aplinkybę, jog tariamai D. D. buvo finansiškai priklausoma nuo R. P. ir R. P. didžiąją dalį narkotinių medžiagų įsigijo už savo lėšas. Jokių duomenų, įrodančių, kad D. D. buvo finansiškai priklausoma nuo R. P., byloje nėra. Tačiau teismas visiškai nekreipė dėmesio į kitas aplinkybes, įrodančias, jog R. P. veika netinkamai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį.

9.4. Iš byloje esančių liudytojų M. D., B. K., G. Z., K. K., P. S., K. Š., M. P. parodymų, D. D. medicininės dokumentacijos Norvegijos Karalystėje nustatyta, jog D. D. narkotines medžiagas pradėjo vartoti nuo 2013 metų. Minėti liudytojų parodymai įrodo, jog D. D. narkotines medžiagas vartojo tiek viena, tiek kartu su draugais įvairių susitikimų, švenčių, pobūvių metu dar iki pažinties su R. P.. Be to, pati D. D. siūlė kitiems asmenims vartoti narkotines medžiagas, norėjo mokyti kitus, kokias narkotines medžiagas ir kaip vartoti.

9.5. Pagal teismų praktiką, platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, narkotines medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų, kai asmenys susitaria kartu suvartoti narkotines medžiagas ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 95- 489/2018). Pažymėtina, jog R. P. ir D. D. buvo pažįstami nuo 2014 m., kartais susitikdavo renginiuose, bendraudavo. R. P. ir D. D. ypač artimi tapo po susitikimo J. Statkevičiaus šou, vykusiame 2017 m. lapkričio 9 d. Būtent po minėto šou vakarėlyje „Stiklių“ restorane, vykusiame naktį iš lapkričio 10 d. į lapkričio 11 d., R. P. ir D. D. pradėjo artimiau bendrauti ir iš esmės kartu praleido visą laiką iki nelaimingo atsitikimo. R. P., kaip ir daugumai D. D. draugų, buvo žinoma aplinkybė, jog ji vartoja narkotines medžiagas. R. P. taip pat buvo anksčiau vartojęs narkotines medžiagas. Todėl pokalbio tarp R. P. ir D. D. metu buvo priimtas bendras sprendimas įsigyti svaiginamųjų medžiagų. R. P. su D. D., veikdami bendrai, savo bendriems poreikiams tenkinti Vilniuje įsigijo narkotinių medžiagų. Narkotines medžiagas R. P. ir D. D. vartojo tiek būdami Vilniuje, tiek jas pasiėmė ir vykdami į Klaipėdą, kur jas taip pat vartojo. Taigi žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nevertino, jog R. P. su D. D. susitarė kartu įsigyti ir vartoti narkotines medžiagas, tai buvo bendras jų abiejų, o ne vieno iš jų sprendimas.

9.6. Iš D. D. susirašinėjimo žinučių su M. D. galima padaryti išvadą, jog D. D. kartu su R. P., t. y. bendrai vartoti, buvo įsigiję narkotinių medžiagų. Atkreiptinas dėmesys, jog D. D. su M. D. bendravo itin atvirai, pasakojo intymias savo gyvenimo aplinkybes bei smulkmenas, todėl ji būtų draugei nurodžiusi, jog narkotinių medžiagų duoda ar jų parneša, nuperka, jomis vaišina R. P., tačiau tokių aplinkybių D. D. susirašinėjimuose nemini. Taip pat susirašinėjime D. D. nemini, jog R. P. parneša ar nuperka, gauna naujų narkotinių medžiagų. Pažymėtina, jog paskutinio susirašinėjimo su M. D. metu D. D. papasakojo apie nutikimą bare, prisipažino padauginusi „oksiko“ (GHB). Tai patvirtina, kad D. D. žinojo, kokias psichoaktyvias medžiagas vartojo, jas vartojo savo noru. Tai, kad D. D. vartojo narkotines medžiagas, patvirtina ir jos susirašinėjimas su liudytoju M. P.. Taigi visos minėtos aplinkybės įrodo, kad D. D. jai artimiems žmonėms pripažino narkotinių medžiagų vartojimo faktą, t. y. tai, kad ilgą laiką savo iniciatyva ji vartoja narkotines medžiagas.

9.7. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat ignoravo aplinkybes, įrodančias bendrą R. P. ir D. D. narkotinių medžiagų vartojimą iki įvykio. Iš 2015 m. balandžio–gegužės mėn. D. D. ir R. P. susirašinėjimo programėle „Messenger“ matyti, kad buvo kalbama apie narkotinių medžiagų įsigijimą kartu. Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-24/2019, vertinant minėtus D. D. ir R. P. pokalbius, buvo konstatuota, kad jau 2015 metais jie buvo pažįstami, yra kartu leidę laiką, galimai kartu svaiginęsi ir planuojantys svaigintis. Taigi galima teigti, jog narkotines medžiagas R. P. ir D. D. vartojo ne atskirai, o jų įsigijo ir jas vartojo kartu.

9.8. Paminėtina, kad R. P. prieštaravo dėl D. D. svaiginimosi, pyko dėl to. 2017 m. lapkričio 19 d., prasidėjus nakčiai, R. P. paliko D. D. vieną. Ji bandė įvairiais būdais su juo susisiekti – tiek naudodama mobiliojo telefono ryšį, tiek programėlę „Messenger“. D. D. klausė R. P., kur jis dingo, prižadėjo nebegerti. Paprastai tokie pažadai yra duodami asmenims, kurie išreiškia nepasitenkinimą asmens gėrimu ir (ar) ragina nustoti vartoti alkoholį. Tai konstatuota ir jau minėtame teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-24/2019. Be to, R. P. ieškojo būdų, kaip padėti D. D., bandė surasti asmenų, galinčių ją išblaivinti. Tai, kad R. P. norėjo padėti D. D., patvirtina ir 2017 m. lapkričio 20 d. viešbučio kamerose užfiksuotas R. P. ir A. M. pokalbis.

9.9. Anksčiau R. P. nėra teistas ar baustas už panašius neteisėtus veiksmus, byloje nėra jokių duomenų, įrodančių nuteistojo R. P. norą atlygintinai ar neatlygintinai perleisti narkotines ar psichotropines medžiagas bent vienam asmeniui, tokių aplinkybių taip pat nenurodė nė vienas liudytojas.

9.10. Taigi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai turėjo padaryti išvadą, kad nuteistojo R. P. veiksmai negali būti vertinami kaip tikslo platinti narkotines medžiagas turėjimas.

9.11. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nurodė, jog nenustatyta nuteistojo R. P. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. R. P. neigia turėjęs tikslą platinti narkotines medžiagas ir ši aplinkybė, kaip minėta, nėra įrodyta. R. P. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme neprisipažino, jog vartojo narkotines medžiagas. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad R. P. buvo kaltinamas ne narkotinių medžiagų įsigijimu vartoti, o narkotinių medžiagų įgijimu turint tikslą jas platinti. Kadangi R. P., susitaręs su D. D., narkotinių medžiagų įgijo bendrai vartoti, todėl ir nepripažino aplinkybės dėl narkotinių medžiagų vartojimo, tai ir paaiškino apeliacinės instancijos teisme. Be to, paprastai tikslas „parduoti ar kitaip platinti“ suprantamas kaip noras atlygintinai perleisti narkotines medžiagas, todėl nuteistasis R. P., neturėdamas teisinio išsilavinimo, neteisingai suprasdamas savo veiksmų teisinę reikšmę ir būdamas suklaidintas dėl teisinės bylos perspektyvos, išsamiai nepapasakojo visų narkotinių medžiagų įsigijimo ir vartojimo aplinkybių. Pažymėtina, jog nuteistasis davė nuoširdžius parodymus bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Tai turėtų būti pripažinta R. P. atsakomybę lengvinančia atsakomybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

9.12. Teismai, nuteisdami asmenį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, suprasdami ilgalaikio įkalinimo neigiamą poveikį nuteistojo socialiniams ryšiams ir resocializacijos perspektyvai, paprastai vertina ir galimybę paskirti švelnesnę bausmę, nei nustatyta įstatymo. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nevertino galimybės R. P. taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį, o tai prieštarauja pastaruoju metu formuojamai kasacinės instancijos teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjQtNjg5LzIwMTk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-24-689/2019')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-24-689/2019">2K-24-689/2019</a>).

9.13. R. P. niekada anksčiau nebuvo teistas, nors baustas administracine tvarka, tačiau padaryti teisės pažeidimai nėra susiję su inkriminuota veika. Po nusikaltimo padarymo jis naujų nusikalstamų veikų nepadarė, atsiprašė, suprato savo veiksmų neteisėtumą, gailėjosi dėl savo poelgio, savo kaltės dėl paties narkotinių medžiagų įsigijimo fakto be tikslo jas platinti neneigia. Įvykis buvo labiau spontaniškas, susijęs su netinkamu ir nusikalstamu laisvalaikio praleidimo būdu, neleistinu svaiginimusi, linksmu ir nusikalstamai neapdairiu elgesiu. Nuteistasis R. P. dirba, jau labai ilgą laiko tarpą nevartoja visiškai jokių narkotinių, psichotropinių medžiagų, alkoholio, pats inicijuoja programas prieš narkotinių medžiagų bei kitų svaigalų vartojimą ir jose dalyvauja. Be to, nuteistasis R. P. išlaiko mažametį vaiką, yra sudaręs naują santuoką, šeima laukiasi naujagimio. Taip pat nuteistasis R. P. turi sveikatos sutrikimų, jam yra atlikta dalinė pirštų amputacija. Taigi paskirta bausmė gali itin neigiamai paveikti R. P. turimus šeiminius bei socialinius ryšius, darbo santykius, jo asmenybę.

9.14. Žemesnės instancijos teismai taip pat neįvertino R. P. elgesio po nusikalstamos veikos. Bylos duomenys įrodo, jog R. P. labai išgyveno dėl savo neteisėto elgesio ir nelaimingo atsitikimo, itin gailėjosi, kaltino save, turėjo psichologinių problemų, dvasinių išgyvenimų. Liudytojų A. M., U. V., V. K., Ž. E., G. G. parodymai patvirtina, kad R. P. stipriai išgyveno dėl D. D. mirties: verkė, buvo liūdnas, jam buvo sunku, buvo sugniuždytas. Baudžiamojoje byloje esančių telefoninių pokalbių, vykusių po nelaimingo atsitikimo tarp nuteistojo R. P. ir kitų asmenų, turinys patvirtina, jog nuteistasis itin neigiamai vertina savo poelgį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius.

9.15. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, darytina išvada, jog R. P. paskirta net ir minimali BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodyta laisvės atėmimo bausmė prieštarautų teisingumo principui, BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytai bausmės paskirčiai, o bausmės tikslai nebūtų pasiekti. Visuma išdėstytų aplinkybių taip pat leidžia padaryti išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti, o teisingumas įgyvendintas, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskiriant R. P. švelnesnės, negu nustatyta BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje, rūšies bausmę – laisvės apribojimą. Kasatoriaus įsitikinimu, laisvės apribojimo bausmė ir BK 48 straipsnyje nustatyti teismo įpareigojimai leis pasiekti bausmės tikslus, t. y. nuteistajam R. P. padarytų pakankamą poveikį, kad jis dar kartą suvoktų padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir žalingumą kitiems asmenims, visuomenei, taip pat pajustų neigiamas pasekmes. Kartu pažymėtina tai, jog kasacinės instancijos teismas, pakeisdamas žemesnės instancijos teismų nuosprendžius ir skirdamas bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, R. P. suteiktų galimybę įrodyti, kad jo padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio ir kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų.

10. Kasaciniu skundu nukentėjusioji D. D. ir jos įgaliotasis atstovas G. Černiauskas prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka; priimti motyvuotą nutartį ir pranešti prokurorui, vadovaujantis BPK 257 straipsnio 1 dalimi, apie R. P. ir A. M. galimai padarytas kitas nusikalstamas veikas, kurios šiems nebuvo inkriminuotos, būtent: dėl R. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 11 punktą ir 24 straipsnio 1 dalį; dėl R. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl prekybos žmonėmis pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį; dėl R. P. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl išžaginimo pagal BK 149 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį; dėl A. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl neteisėto disponavimo narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis turint tikslą jas platinti ir jų platinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį; dėl A. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį; dėl A. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl nužudymo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 11 punktą ir 24 straipsnio 1 dalį; dėl A. M. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn dėl prekybos žmonėmis pagal BK 147 straipsnio 1 dalį ir 24 straipsnio 1 dalį; priteisti nukentėjusiosios D. D. naudai visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal byloje pateiktus atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus. Kasaciniame skunde nurodoma:

10.1. Žemesnės instancijos teismai padarė esminius BPK pažeidimus, susijusius su įrodymų tyrimui ir vertinimui keliamais reikalavimais: nevisapusiškai ir netinkamai nustatė bylos aplinkybes, padarė išvadas, priešingas byloje esantiems įrodymams, dėl to sudarė prielaidas išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas R. P.. Be to, žemesnės instancijos teismai nepagrįstai apsiribojo įrodymų tyrimą ir vertinimą atlikti tik pagal kaltinamąjį aktą, netirdami ir nepasisakydami dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių ir duomenų apie galimai įvykdytas ir kitas nusikalstamas veikas, padarytas D. D.. Taip pat žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepripažindami, kad visos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos veikiant bendrininkų grupe, o tai lėmė griežtesnės baudžiamosios atsakomybės išvengimą abiem nuteistiesiems. Taip pat apeliacinės instancijos teismas ne iki galo išnagrinėjo nukentėjusiosios D. D. ir jos įgaliotojo atstovo advokato G. Č. pateiktą apeliacinį skundą.

10.2. Priešingai nei konstatavo žemesnės instancijos teismai, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina, kad R. P. fiziškai smurtavo prieš D. D., sukeldamas jai fizinį skausmą, ir taip padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

10.3. A. M., 2018 m. sausio 3 d. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat pas ikiteisminio tyrimo teisėją nurodė, kad R. P. smurtavo prieš D. D. – timptelėjo už rankos, dėl to D. D. kluptelėjo, sudavė į žandą, pastūmė, dėl to D. D. suklupo. Šie parodymai nebuvo paneigti ir visiškai sutapo su A. M. 2018 m. vasario 6 d. pokalbio metu nurodytomis aplinkybėmis K. P., kuri apklausiama kaip liudytoja patvirtino pokalbio turinį. Apie tai, kad A. M. pokalbių buvo klausomasi ir jie buvo įrašinėjami, jam nebuvo žinoma, todėl A. M. nurodytos aplinkybės liudytojai K. P. nekelia abejonių dėl jų patikimumo. Taigi aptarti įrodymai laikytini patikimais ir įrodančiais R. P. kaltę, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

11.1. Aptartos aplinkybės taip pat paneigia žemesnės instancijos teismų išvadas, kad A. M. parodymai dėl R. P. smurtavimo prieš D. D. nebuvo nuoseklūs. Taip pat nelogiškos žemesnės instancijos teismų išvados, kad nusikalstamos veikos įrodomumas negali būti grindžiamas vieno asmens parodymais. BPK niekur nėra įtvirtinta, kad nusikalstamos veikos privalo būti grindžiamos daugiau nei vieno asmens parodymais ir (ar) kad vieno asmens parodymai apskritai nelaikomi įrodymais. A. M. nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylos nagrinėjimo metu nebuvo kaltinamas fizinio skausmo D. D. sukėlimu, todėl neturėjo jokio asmeniško motyvo apkalbėti R. P. ir taip jam pakenkti.

10.5. Kai R. P. smurtavo prieš D. D., tuo metu kambaryje buvo ir A. M.. Kaip teigė A. M. savo parodymuose, jis, matydamas R. P. neteisėtus veiksmus, nesiėmė jokių veiksmų, kad sustabdytų ar nutrauktų R. P. veiksmų prieš D. D. neteisėtumą. Tai reiškia, kad A. M. tokiais savo konkliudentiniais veiksmais sutiko su R. P. smurtiniu elgesiu, taip pat suvokė nusikalstamos veikos padarinius ir šiems pritarė. Be to, A. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, stengėsi nuslėpti neteisėtus R. P. veiksmus, duodamas neišsamius ir melagingus parodymus. Taip pat byloje esantys įrodymai atskleidžia, kad fizinis smurtas prieš D. D. buvo naudojamas ir dėl siekio ją palaužti, kad ji nekeltų nuteistiesiems jokių pretenzijų ar reikalavimų. Taigi A. M. pasyvus stebėjimas, kaip naudojamas fizinis smurtas prieš D. D., atitiko ir tuometinius A. M. interesus.

10.6. Vadinasi, R. P. ir A. M., kai buvo smurtaujama prieš D. D., veikė bendrininkų grupe, t. y. R. P. buvo vykdytojas, o A. M. – padėjėjas ir kartu padarė nusikalstamą veiką, nurodytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Todėl aptarti R. P. ir A. M. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį.

10.7. R. P. parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė, kad, praėjus apie 20 sekundžių po D. D. išėjimo į balkoną, jis pats ten nuėjo. Kadangi D. D. balkone nematė, pažvelgė į atsarginį išėjimą. Tačiau D. D. ir ten nebuvo. Tuomet R. P. pažvelgė per balkono turėklus ir pamatė apačioje ant grindinio D. D. kūną. Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad R. P. iš tikrųjų atliko ne tokius veiksmus. Iš viešbučio „Amberton“ koridoriaus vaizdo kameros apžiūros protokolo matyti, kad R. P. 19 val. 27 min. 39 sek., praėjus maždaug 23 sekundėms po D. D. išėjimo į balkoną, pats nueina į balkoną. 19 val. 27 min. 48 sek. R. P. jau grįžta atgal į kambarį. Vadinasi, R. P. užtruko 9 sekundes. Eksperimento metu paprašius R. P. atkartoti veiksmus, kuriuos jis atliko įvykio metu, buvo atlikti 4 bandymai. Bandymų metu R. P. užtruko nuo 21,9 sekundės iki 24,89 sekundės, kai pirmosios balkono durys buvo atidarytos, ir nuo 24,32 sekundės iki 29,95 sekundės, kai pirmosios balkono durys buvo uždarytos. Taigi R. P. eksperimento metu prireikė daugiau nei dvigubai laiko atlikti veiksmus, kuriuos jis pasakoja atlikęs įvykio metu. Be to, eksperimento metu R. P. negalėjo nurodyti, kokiais drabužiais buvo aprengtas naudotas manekenas, kuris buvo padėtas D. D. nukritimo vietoje. R. P. taip pat neteisingai nurodė manekeno padėtį. 2018 m. gruodžio 8 d. apklausiamas A. M. nurodė, jog, pasižiūrėjęs į apačią, matė tik žmogaus kūno siluetą, nebuvo galima įžiūrėti veido, drabužių, spalvų. Todėl visiškai neaišku, kaip R. P., nežinodamas, kur D. D. nuėjo, išėjusi iš viešbučio kambario, ir nematęs jos iškritimo, per tokį trumpą laiką pamatė, atpažino ir nustatė, jog apačioje ant važiuojamosios kelio dalies, šalia šaligatvio prie pastato guli būtent D. D. kūnas. 2018 m. sausio 3 d. apklausos metu A. M. nurodė, kad, D. D. paskutinį kartą išėjus į balkoną, R. P. sakė „ištėkšiu ją lauk“. Taigi D. D. iškelta nužudymo versija liko nepaneigta.

10.8. Liudytojas K. L. nurodė, kad po įvykio A. M. jam teigė, jog netiki, kad D. D. pati iššoko, ir mano, kad ją išmetė R. P.. Šias liudytojo nurodytas aplinkybes patvirtino ir Generalinei prokuratūrai atsiųstas anoniminis asmens laiškas. Laiške asmuo nurodo, kad 2017 m. lapkričio 20 d. sėdėjo prie gretimo staliuko kavinėje „Charlie Pizza“ ir nugirdo A. M. ir su juo esančių asmenų pokalbį. Šio pokalbio metu A. M. nurodė: „Jis ją stopudovai išmetė.“

10.9. Prie D. D. kūno buvo rastas ir jos telefonas, todėl tikėtina, kad kritimo metu telefonas buvo jos rankoje. Įvertinus įvykio vietos apžiūros protokolu nustatytą balkono atitvaro aukštį – 109 cm, taip pat D. D. tuometinį apsvaigimą ir iš viešbučio koridoriaus vaizdo kameros įrašo matomą jos blogą koordinaciją, versija, jog D. D. galėjo perlipti aukštą balkono atitvarą, vienoje rankoje laikydama didelį „iPhone 7 Plus“ telefoną, yra sunkiai įmanoma. Liudytojas D. S., kuris pirmasis pamatė ir priėjo prie D. D. kūno, nurodė, kad jam prireikė net keleto sekundžių, kol suprato, kad ant grindinio guli žmogaus kūnas. Liudytojas D. S. taip pat nurodė, jog prie D. D. kūno atėjęs R. P. norėjo paimti ant grindinio gulintį jos telefoną. Manytina, jog R. P. norėjo paimti D. D. telefoną tam, kad įsitikintų, ar ji, išėjusi į balkoną, spėjo su kuo nors susisiekti. Byloje taip pat nustatyta, kad liudytoja, šalimais važiavusi važiuojamąja kelio dalimi, kai kelio danga buvo apšviesta automobilio žibintais, vos nepervažiavo gulinčios D. D. kūno, kadangi iš karto taip pat nesuprato, kad ant grindinio guli žmogaus kūnas.

10.10. Taigi nurodyti liudytojų parodymai ir atlikto eksperimento duomenys niekaip nepaneigia keliamos D. D. nužudymo versijos. Juolab kad teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktas Nr. 85TPK-24/2019 paneigė D. D. ketinimą ir (ar) planą nusižudyti. Kasatorių įsitikinimu, iš 14-o aukšto įžiūrėti ir suprasti, kad ant grindinio guli žmogaus kūnas, jį identifikuoti yra itin sudėtinga. Pažymėtina ir tai, kad, norint pamatyti iškritusį D. D. kūną, reikėjo prieiti prie balkono atitvaro ir per jį persisverti, kadangi kampas, priėjus prie balkono atitvaro, leidžia matyti tik važiuojamosios dalies antrąją dalį, o D. D. kūnas rastas šalia šaligatvio, prie viešbučio pastato.

10.11. Pirmosios instancijos teisme apklausiant ekspertą R. Petrauską, paaiškėjo, kad jis nebuvo įvykio vietoje ir neapžiūrėjo įvykio vietoje esančių žalojančių paviršių, kurie paliko sužalojimų ant D. D. kūno. Aiškinantis D. D. sužalojimų pobūdį, kryptį ir mechanizmą, ekspertas R. Petrauskas pradėjo suvokti, kad jo išvada neatitinka dalies sužalojimų, rastų ant D. D. kūno, ir pareiškė, kad, norint toliau atsakinėti į užduodamus klausimus, reikalingas išvažiuojamasis teismo posėdis, kurio metu konkretų sužalojimą reikėtų lyginti su nusikaltimo vietoje esančiais paviršiais. Pažymėtina ir tai, kad ekspertas R. Petrauskas negalėjo kategoriškai patvirtinti, jog D. D. pati galėjo iššokti ar iškristi iš didelio aukščio. Šių aplinkybių pagrindu nukentėjusiosios D. D. įgaliotasis atstovas G. Černiauskas apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymus: organizuoti išvykstamąjį teismo posėdį į įvykio vietą, į teismo posėdį papildomai iškviesti ekspertą R. Petrauską, kad šis būtų apklaustas, taip pat atlikti eksperimentą, kadangi pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog per 6–9 sekundes R. P. neįmanoma pereiti iš viešbučio kambario į balkoną ir išstumti merginą per balkono atitvarą. Buvo būtina atlikti tokius prašomus veiksmus, siekiant patvirtinti arba paneigti bylos nagrinėjimo metu iškeltas versijas dėl D. D. mirties. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tik formaliai atnaujino įrodymų tyrimą: apklausė R. P. ir pridėjo advokato G. Černiausko pateiktą teismo medicinos eksperto P. Petreikio specialisto išvadą. Apeliacinės instancijos teismas nesiėmė atlikti jokių kitų būtinų procesinių veiksmų, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės, galinčios paveikti teismo išvadas ir atskleisti kitas galimai padarytas nusikalstamas veikas, įvykdytas D. D..

10.12. Kaip jau minėta anksčiau, prie bylos buvo pridėta eksperto P. Petreikio specialisto išvada. Ši eksperto išvada iš esmės paneigė eksperto R. Petrausko specialisto išvados Nr. M 637/2017 (03) teisingumą dėl D. D. kūno sužalojimų. Todėl buvo būtina pašalinti šių ekspertų išvadų prieštaringumą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė tam jokių veiksmų. Tai patvirtina, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir tinkamai bei išsamiai neištyrė byloje surinktų įrodymų, nepašalino abejonių dėl D. D. galimai padarytų ir kitų nusikalstamų veikų, taip pat ir jos nužudymo.

10.13. Žemesnės instancijos teismai netyrė ir kitų aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad D. D. buvo padarytos ir kitos kaltinamajame akte nuteistiesiems R. P. ir A. M. neinkriminuotos nusikalstamos veikos. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nesiaiškino, kokiu tikslu A. M., atvykęs į viešbučio „Amberton“ kambarį, R. P. padavė grynuosius pinigus – 200 Eur. Abu šie asmenys negalėjo nurodyti tikslo, kam šie pinigai buvo skirti, o tai sudarė objektyvų pagrindą manyti, kad A. M. pinigai buvo skirti atsiskaityti už D. D. seksualinį išnaudojimą.

10.14. Bylos medžiaga patvirtina, kad R. P. sąmoningai siekė sukurti situaciją, kad A. M. už piniginį atlygį galėtų lytiškai santykiauti su D. D., kuriai R. P. tuo metu turėjo visišką įtaką. Tam tikslui R. P. ne vieną kartą D. D. davė narkotinių medžiagų – kokaino ir GHB, taip sukūrė jos bejėgišką būklę. Pasinaudojęs šia D. D. būkle, A. M. santykiavo vaginaliniu būdu prieš jos valią. Būtent R. P. informavo A. M., kad jis turi „merginą“, jis taip pat parūpino viešbučio kambarį, kuriame A. M. galėjo įgyvendinti savo nusikalstamą sumanymą – lytiškai tenkinti savo aistrą su D. D.. R. P. taip pat suteikė reikiamo laiko šiam nusikalstamam sumanymui įgyvendinti. Atvykus A. M., R. P. nedelsdamas pasišalino iš viešbučio kambario, vis sugrįždamas ir skatindamas D. D. pavartoti GHB, vadinamojo prievartavimo narkotiko. R. P. stebėjo, ar įvykdytas išžaginimas, ir taip pasiekė norimą tikslą – po to, kai D. D. pavartojo narkotikų, A. M. įgyvendino savo nusikalstamą sumanymą, t. y. patenkino savo lytinę aistrą su bejėgiškos būklės D. D., o R. P. už tai gavo iš A. M. piniginį atlygį – 200 Eur. Taigi tiek R. P., tiek A. M. veikė bendrai, įgyvendindami D. D. išžaginimą. Todėl tiek A. M., tiek ir R. P. turėjo būti laikomi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, bendravykdžiais. Taip pat jų veiksmai turėjo būti kvalifikuoti ir pagal BK 147 straipsnio 1 dalį.

10.15. Be to, išdėstytų faktinių aplinkybių visuma ir jų analizė taip pat patvirtina A. M. bendrininkavimą su R. P., darant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje. Tiek A. M., tiek R. P. veikė bendra tyčia, disponuodami narkotinėmis medžiagomis, turėdami tikslą jas platinti D. D..

10.16. Pažymėtina ir tai, kad R. P. apeliacinės instancijos teisme, duodamas paaiškinimus dėl narkotinių medžiagų vartojimo, nurodė, jog narkotikus su D. D. vieną kartą vartojo Nidoje, vieną kartą Vilniuje ir Klaipėdoje. Taigi R. P. pripažino ir atskleidė ne mažiau kaip du naujus, bylos nagrinėjimo metu jam neinkriminuotus, narkotinių medžiagų vartojimo epizodus. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų išsamiai atskleistos galimai R. P. padarytos nusikalstamos veikos.

10.17. Žemesnės instancijos teismai pakankamai neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių, dėl to R. P. ir A. M. skyrė aiškiai per švelnias laisvės atėmimo bausmes. Tai, kad R. P. ir A. M. nusikalto pirmą kartą ir padarius nusikalstamas veikas dėl jų nebuvo pradėti nauji ikiteisminiai tyrimai, jie nebuvo teisti, taip pat tai, kad procesas truko pakankamai ilgai, nėra objektyvios ir teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios leistų ženkliai lengvinti jų teisinę padėtį ir nukrypti nuo bausmės paskirties bei ja keliamų tikslų. Tuo labiau kad už R. P. ir A. M. padarytas nusikalstamas veikas įstatymų leidėjas nėra nustatęs kitų alternatyvių bausmių, tik laisvės atėmimo bausmes.

10.18. Žemesnės instancijos teismai nepagrįstai neįvertino byloje surinktų įrodymų viseto ir nepripažino, kad R. P. veiksmuose yra baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Taip pat neatsižvelgė į tai, kad R. P. ir A. M. nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neprisipažino kaltais, nenurodė nusikalstamos veikos aplinkybių, jokio nuoširdaus apgailestavimo dėl savo nusikalstamo elgesio neišreiškė, jų kaltė buvo įrodyta tik byloje surinktais įrodymais. Taigi žemesnės instancijos teismai sumenkino nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas, paskyrę jiems per švelnias laisvės atėmimo bausmes. Pažymėtina ir tai, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog A. M. padarė nusikaltimą, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, tačiau nesugriežtino jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

10.19. Be to, byloje esantys įrodymai suponuoja išvadą, kad nuteistųjų nusikalstamos veikos buvo padarytos veikiant bendrininkų grupe, o tai yra viena iš atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Tačiau žemesnės instancijos teismai, spręsdami klausimą dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems, į tai neatsižvelgė. Taigi ir dėl šios aplinkybės nuteistiesiems buvo netinkamai individualizuotos bausmės.

10.20. D. D. nukentėjusiąja buvo pripažinta ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. gruodžio 8 d. nutarimu. Šis statusas nebuvo panaikintas tiek bylą nagrinėjant pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme. D. D. 2020 m. sausio 27 d. pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tačiau žemesnės instancijos teismai šį ieškinį nepagrįstai paliko nenagrinėtą, paneigė civilinio ieškovo teises ir pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pagal BPK 115 straipsnį, civilinis ieškinys gali būti paliktas nenagrinėtas tik išimtiniu atveju. Tiek R. P., tiek A. M. buvo pripažinti kaltais padarę nusikalstamas veikas. Taigi žemesnės instancijos teismai privalėjo išnagrinėti D. D. pareikštą civilinį ieškinį.

10.21. Advokatas G. Černiauskas nukentėjusiajai D. D. atstovavo tiek ikiteisminiame tyrime, tiek bylą nagrinėjant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Bylą sudaro 33 tomai. Nukentėjusiosios atstovai aktyviai dalyvavo procese nuo pirminės ikiteisminio tyrimo stadijos ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kuriame vyko net 22 teisiamieji posėdžiai, šiems posėdžiams buvo rengiamasi. Į juos buvo vykstama iš Kauno. Teismo posėdžiai trukdavo dažniausiai visą darbo dieną. Bylos medžiagoje pateiktos visos sąskaitos už suteiktas teisines paslaugas ir paslaugų ataskaitos. Šių paslaugų nukentėjusiajai D. D. prireikė, siekiant apginti savo teises ir teisėtus interesus. D. D. patirtas išlaidas taip pat patvirtino pateiktos mokėjimo kvitų kopijos. Taigi teismų išvados, kad prašomas priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimas yra pernelyg didelis, yra nepagrįstos. Dėl to pirmosios instancijos teismas, nukentėjusiajai priteisdamas atstovavimo išlaidų atlyginimą, neproporcingai jį sumažino net 6 kartus.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

11. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo A. Stanislovaičio, nuteistojo A. M. gynėjo advokato H. Mackevičiaus, nuteistojo R. P. gynėjo advokato D. Kurpavičiaus kasaciniai skundai atmestini, nukentėjusiosios D. D. ir jos įgaliotojo atstovo advokato G. Černiausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

12. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas kasacinę bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduoti kasaciniai skundai, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Dėl šių nuostatų taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03MC04OTUvMjAxOA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-70-895/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-70-895/2018">2K-7-70-895/2018</a>, 2K- P- 58- 697/2019, 2K-P-31-788/2021, 2K-7-39-1073/2022). Kasacinės instancijos teismas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų atlikto įrodymų vertinimo nepakeičia savu, o tik gali patikrinti, ar anksčiau vykusiuose proceso etapuose buvo tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamieji įstatymai ir ar baudžiamojo proceso metu nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- P- 31-788/2021). Proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0yMTgvMjAwOQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-218/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-218/2009">2K-P-218/2009</a>).

13. Iš nuteistųjų A. M. ir R. P. gynėjų kasacinių skundų matyti, kad juose plačiai kvestionuojamos skundžiamuose teismų sprendimuose nustatytos bylos faktinės aplinkybės ir keliami įrodymų vertinimo klausimai, t. y. keliami ne teisės taikymo klausimai. Nuteistojo A. M. gynėjo H. Mackevičiaus kasaciniame skunde, be kita ko, nesutinkama su žemesnės instancijos teismų pateiktu specialistų išvadų, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos akto, specialistų ir ekspertų paaiškinimų, liudytojų parodymų bei kitų įrodymų vertinimu, pripažįstant A. M. kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, ir siūloma kitaip įvertinti byloje surinktus įrodymus, nustatyti kitokias bylos aplinkybes, nei nustatė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, ir šiuo pagrindu padaryti kitokias išvadas dėl A. M. atliktų veiksmų teisinio vertinimo. Kitokio nuteistojo R. P. veiksmų teisinio vertinimo kasaciniame skunde siekia ir jo gynėjas advokatas D. Kurpavičius, kvestionuodamas įrodymų, kuriais rėmėsi žemesnės instancijos teismai, pripažindami R. P. kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, įrodomąją reikšmę, prašydamas remiantis šiais įrodymais daryti kitokias išvadas. Pažymėtina ir tai, kad prokuroras, nukentėjusioji ir jos įgaliotasis atstovas kasaciniuose skunduose taip pat kvestionuoja abiejų instancijų teismų atliktą įrodymų vertinimą dėl nuteistojo R. P. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ypatingą dėmesį skirdami A. M., apklausto kaip liudytojo, parodymų vertinimui, kartu pateikdami savo nuomonę, kaip šie ir kiti byloje surinkti įrodymai turėtų būti vertinami. Prokuroras kasaciniame skunde taip pat ginčija R. P. išteisinimą pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, kritikuodamas atliktą žemesnės instancijos teismų įrodymų vertinimą, pateikdamas savą jų interpretaciją. Remiantis pirmiau nurodytu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais dėl kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribų, tokio pobūdžio kasacinių skundų argumentai bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

14. Nukentėjusioji ir jos įgaliotasis atstovas G. Černiauskas kasaciniame skunde taip pat nesutinka su nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikacija ir mano, kad jiems inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, buvo padarytos kaip bendrininkų. Be to, šių kasatorių įsitikinimu, nuteistųjų veiksmai turi ir kitų nusikalstamų veikų, nurodytų BK 129 straipsnio 2 dalies 2, 11 punktuose, 147 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Teisėjų kolegija šių kasacinio skundo argumentų teisės taikymo aspektu nevertina, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismui perduotoje baudžiamojoje byloje šios nusikalstamos veikos nuteistiesiems nebuvo inkriminuotos. Kartu pažymėtina, kad nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikacijos klausimai galutinai buvo išspręsti Klaipėdos apygardos prokuratūros 1-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro 2019 m. birželio 17 d. nutarimu, kurio teisėtumas ir pagrįstumas buvo patikrintas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2019 m. liepos 23 d. nutarimu, taip pat ir Klaipėdos apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2019 m. spalio 11 d. nutartimi ir galutine Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. lapkričio 8 d. nutartimi. Minėtu 2019 m. birželio 17 d. prokuroro nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 133 straipsnyje, 147 straipsnio 1 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, R. P. nusikalstami veiksmai buvo kvalifikuoti pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, 233 straipsnio 1 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį, o A. M. – pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Taip pat šiuo nutarimu prokuroras atsisakė tenkinti nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo G. Černiausko prašymus dėl įtarimų pareiškimo R. P. pagal BK 149 straipsnio 2 dalį, A. M. veiksmų perkvalifikavimo iš BK 149 straipsnio 1 dalies į 2 dalį, taip pat dėl įtarimo pareiškimo A. M. pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį. Taigi nuteistųjų nusikalstamų veikų kvalifikavimo klausimai buvo galutinai išspręsti minėtais prokurorų nutarimais ir teismų nutartimis, todėl dėl šių klausimų teisėjų kolegija nepasisako.

15. Atsižvelgiant į kasacinio teismo kompetenciją ir pirmiau nurodytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus, šioje nutartyje bus nagrinėjami kasacinių skundų argumentai dėl BPK 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi, BK 140 straipsnio 1 dalies, 149 straipsnio 1 dalies, 233 straipsnio 1 dalies, 260 straipsnio 1 dalies taikymo, bendrųjų bausmių skyrimo nuostatų (BK 54 straipsnio 2, 3 dalys, 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), civilinio ieškinio palikimo nenagrinėtino ir išlaidų už advokato paslaugas atlyginimo.

Dėl BK 140 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai A. M. kaip liudytojo duotus parodymus dėl R. P. smurtavimo prieš D. D. laikė neleistinais įrodymais. Be to, tiek prokuroras, tiek nukentėjusioji ir jos įgaliotasis atstovas kasaciniuose skunduose teigia, kad žemesnės instancijos teismai, darydami išvadą, jog R. P. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, kadangi įrodymus dėl R. P. kaltės įvertino netinkamai, selektyviai ir nevisapusiškai.

17. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę ir kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat išspręsti klausimą, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, kad asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Pagal kasacinio teismo praktiką, esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNTg3LzIwMTQ=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-587/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-587/2014">2K-587/2014</a>, 2K- 7- 176- 303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-73-495/2022, 2K- 193- 648/2022).??? Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų patikimumas – tai jų vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018, 2K-220-697/2022). Svarbu ir tai, kad parodymų, ypač tokių, kuriais grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis, patikimumas (kaip ir kiti įrodymams keliami reikalavimai) turi nekelti abejonių. Vertinant liudytojų parodymų patikimumą bei leistinumą, teismų praktika nurodo, jog atidesnio (griežtesnio) vertinimo reikalavimas paprastai siejamas arba su parodymų šaltinių asmeninėmis savybėmis, arba su jų procesine padėtimi.

18. R. P. buvo kaltinamas tuo, kad sudavė ranka, plaštaka per veidą D. D. ir ją pastūmė, dėl to ši suklupo, taip sukėlė jai fizinį skausmą. Nagrinėjamu atveju aktualu tai, kad kaltinimai pagal BK 140 straipsnio 1 dalį R. P. buvo išimtinai grindžiami A. M. parodymais, duotais jį apklausiant kaip liudytoją 2018 m. sausio 3 d. ikiteisminio tyrimo metu ir 2018 m. balandžio 16 d. apklausos, kurią atliko ikiteisminio tyrimo teisėja, metu. Svarbu pažymėti, kad, taikant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 140 straipsnį dėl fizinio skausmo sukėlimo, būtina neginčytinai nustatyti ne tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktą, bet ir aplinkybę, kad nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajuto skausmą ar kitas fizines kančias. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-5/2014, 2K-164-895/2016, 2K- 474- 489/2016, 2K-227-788/2017). Fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu faktas taip pat turi būti įrodinėjamas leistinais įrodymais, įvertinant ne tik šių įrodymų pakankamumą, bet ir jų patikimumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 215-387/2024).

19. Byloje nustatyta, kad buvo kilęs konfliktas tarp R. P. (viena pusė) ir A. M. bei D. D. (kita pusė). Įvykis nutiko privačioje vietoje, kur daugiau, be R. P., viso proceso metu neigusio savo kaltę dėl smurtavimo, A. M., 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. minėtų apklausų metu nurodžiusio priešingas R. P. parodymams aplinkybes, ir D. D., kuri įvykio metu žuvo, pašalinių asmenų nebuvo. Taigi, susiklosčius tokiai situacijai, teismai privalo ypač kruopščiai ir nuodugniai įvertinti byloje surinktų įrodymų pakankamumą ir jų patikimumą.

20. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. kaip liudytojo apklausto A. M. parodymus, kuriuos iš dalies patvirtino 2018 m. vasario 6 d. vykęs A. M. ir liudytojos K. P. pokalbis, argumentuotai nurodė, kad šie įrodymai yra nepatikimi ir nepakankami, kad būtų konstatuojama R. P. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, teisingai atsižvelgė į tai, kad iš A. M. parodymų negalima nustatyti, kokiu būdu R. P. trenkė D. D., kokio stiprumo buvo šis smūgis ir kaip į tai reagavo D. D.. Šių A. M. parodymų pirmosios instancijos teisme patikrinti ir patikslinti nepavyko, kadangi jis atsisakė duoti parodymus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas A. M. parodymus vertino ir juos analizuodamas, gretindamas bei lygindamas su kitais byloje esančiais įrodymais – vaizdo įrašais, kuriuose D. D. užfiksuota po konflikto. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad iš vaizdo įrašų negalima nustatyti smurto panaudojimo prieš D. D. fakto, jos patirto fizinio skausmo, padarė tinkamą išvadą, jog A. M. parodymai tik sudaro prielaidą teigti, kad R. P. smurtavo prieš D. D., tačiau, nesant byloje kitų tai patvirtinančių įrodymų, šie A. M. parodymai nėra pakankami spręsti apie fizinio skausmo sukėlimą D. D.. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiems išsamiems apylinkės teismo motyvams ir papildomai įvertinęs A. M., apklausto kaip liudytojo 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. balandžio 16 d. apklausose, parodymų nenuoseklumą, pagrįstai konstatavo, kad šiuo atveju negalima daryti neginčijamos išvados, jog R. P. kaltė, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, yra įrodyta ir jo veiksmai turi visus šios nusikalstamos veikos požymius.

21. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia, esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTc3LzIwMDk=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-177/2009')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-177/2009">2K-177/2009</a>, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012).

22. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad žemesnės instancijos teismai, laikydamiesi teisės aktų reikalavimų ir formuojamos teismų praktikos, pagrįstai pripažino, jog byloje ištirtų įrodymų visetas nesuteikia pagrindo daryti jokių abejonių nekeliančios išvados, kad R. P. smurtavo prieš D. D. ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Todėl žemesnės instancijos teismai padarė pagrįstą išvadą, kad R. P. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje. Tokias savo išvadas žemesnės instancijos teismai grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, analizuodami teisėtai gautus įrodymus tiek atskirai, tiek kartu, juos lygindami ir analizuodami kaip visumą, taigi laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų.

Dėl BK 233 straipsnio 1 dalies taikymo

23. Prokuroras kasaciniame skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai byloje įvertino esančius įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, jog R. P. veiksmuose nenustatyta nusikalstamos veikos, nurodytos BK 233 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių. Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti.

24. R. P. buvo kaltinamas tuo, kad laikotarpiu nuo 2017 m. lapkričio 20 d. iki 2018 m. sausio mėn., tiksli data ir laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatyti, siekė paveikti liudytoją A. M., kad šis tyrimo metu duotų R. P. teisinei padėčiai palankius parodymus, susijusius su narkotinių medžiagų turėjimu ir vartojimu įvykio metu.

25. Žemesnės instancijos teismai padarė išvadą, kad R. P. nepadarė nusikalstamos veikos, nustatytos BK 233 straipsnio 1 dalyje. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo sprendimus argumentavo tuo, kad A. M. nėra subjektas pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, kuriam galėjo būti daromas poveikis. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad nors tokios teismų išvados yra teisingos, tačiau jos yra grįstos netinkamais motyvais.

26. Pagal BK 233 straipsnio 1 dalį, baudžiamojon atsakomybėn, be kita ko, trauktinas tas, kas bet kokiu būdu siekė paveikti liudytoją, nukentėjusį asmenį, ekspertą, specialistą ar vertėją, kad šie ikiteisminio tyrimo metu, teisme arba tarptautinėje teisminėje institucijoje duotų melagingus parodymus, išvadas, paaiškinimus ar neteisingai išverstų. Pagal šį straipsnį baudžiamosios atsakomybės subjektas, be kita ko, gali būti tik pakaltinamas, 16 metų sulaukęs asmuo, kuris veikia liudytoją duoti melagingus parodymus prašymais, įtikinėjimais, pažadais, apgaule, papirkdamas ir pan. Svarbu, kad kaltininkas suvoktų, jog toks asmuo yra baudžiamojo proceso santykių subjektas, turintis ir galintis perduoti informaciją atliekant baudžiamąjį persekiojimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy03My01MTEvMjAyMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-73-511/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-73-511/2021">2K-7-73-511/2021</a>). Taigi asmenį galima traukti baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 233 straipsnio 1 dalį tik tuomet, kai jis veikia liudytoją duoti melagingus parodymus įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo byloje.

27. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad 2017 m. lapkričio 20 d., D. D. iškritus iš viešbučio 14-o aukšto balkono ir žuvus, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas jos mirties priežasčiai nustatyti. Tuo metu, kai žuvo D. D., kartu su ja laiką leido nuteistieji A. M. ir R. P.. Abu nuteistieji iš karto po įvykio buvo susitikę, aptarinėjo įvykį. R. P. vėliau buvo atvykęs ir į A. M. darbo vietą. Taip pat R. P. skambino A. M., teigė, kad jam reikia 2000 Eur, kad užglaistytų įvykį. Remiantis kaip liudytojo apklausto A. M. parodymais, duotais 2018 m. sausio 3 d. ir balandžio 16 d. apklausų metu, R. P. su A. M. buvo susitikę ir Vilniuje, prie prekybos centro „Banginis“, taip pat ir po A. M. apklausos, vykusios 2018 m. gruodžio 8 d. Visų šių susitikimų metu jie kartu aptarinėjo duotus parodymus, R. P. A. M. liepė apklausų metu nieko nepasakoti apie narkotines medžiagas, kurios buvo laikomos ir vartojamos įvykio metu. Pažymėtina, kad šių susitikimų ir pokalbių metu tiek A. M., tiek R. P. byloje turėjo liudytojo procesinį statusą. R. P. pirminis pranešimas apie įtarimą buvo įteiktas 2017 m. gruodžio 15 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad A. M. ir R. P., kaip du liudytojai, derino savo pozicijas dėl įvykio, dėl kurio žuvo D. D., tuo metu byloje nesant nustatytų įtariamųjų. Todėl tokie veiksmai negali būti kvalifikuojami kaip poveikis liudytojui pagal BK 233 straipsnio 1 dalį.

28. Be to, žemesnės instancijos teismai, vertindami A. M. parodymus, juos sugretino ir palygino su kitais bylos įrodymais – liudytojų K. A. ir K. L. parodymais. Atlikę šių įrodymų analizę, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai teisingai atkreipė dėmesį į tai, jog A. M. teiginių dėl jam R. P. daryto poveikio duodant parodymus ikiteisminio tyrimo metu nepatvirtina jokie kiti byloje esantys įrodymai. Pats A. M., būdamas tiesiogiai susijęs su įvykiu, pabėgo iš įvykio vietos, vengė kreiptis į policiją. Visa tai, kaip pagrįstai nurodė žemesnės instancijos teismai, verčia abejoti jo duotų parodymų patikimumu.

29. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai tinkamai taikė BK 233 straipsnio 1 dalį, nenustatydami R. P. veiksmuose šios nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Dėl BPK 20 straipsnio, BPK 44 straipsnio 6 dalies, BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų laikymosi bei BK 149 straipsnio 1 dalies taikymo

30. Nuteistojo A. M. gynėjas advokatas H. Mackevičius kasaciniu skundu ginčija A. M. nuteisimą pagal BK 149 straipsnio 1 dalį. Nesutikimas su šios BK normos taikymu argumentuojamas tuo, kad žemesnės instancijos teismai, nustatydami bylai teisingai išspręsti reikšmingas faktines aplinkybes, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, taip iš esmės pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas bei BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltinamojo naudai) principą. Taip pat, nuteistojo A. M. gynėjo advokato H. Mackevičiaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų, neatsakė į esminius jo apeliacinio skundo argumentus ir nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais kasacinio skundo argumentais nesutinka.

31. Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir BPK 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto nekaltumo prezumpcijos principo sudėtinė dalis yra in dubio pro reo principas, pagal kurį abejonės, kurių, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Abejonių gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo; teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamai veikai kvalifikuoti reikšmingų aplinkybių) buvimo; sąlygų, būtinų duomenims pripažinti įrodymais, buvimo; atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Tačiau kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurios yra reikšmingos galutiniam teismo sprendimui priimti ir kurių neįmanoma pašalinti, išnaudojus visas galimybes. Pažymėtina ir tai, kad abejonės gali būti pašalinamos ne tik atliekant BPK nustatytus veiksmus, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, bet ir tinkamai, laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, vertinant įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzAtNjg5LzIwMTg=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-30-689/2018')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-30-689/2018">2K-30-689/2018</a>, 2K-28-689/2021, 2K- 227-976/2021).

32. Kaip minėta, BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šių nuostatų esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ar šie argumentai nelogiški, prieštaringi ir pan.

33. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti prašymus, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių prašymų ir pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, jog pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi kasatorius, savaime nereiškia, kad buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, t. y. kad bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismų sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti.

34. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir patikrinusi skundžiamus žemesnės instancijos teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, neturi pagrindo pritarti kasacinio skundo teiginiams ir argumentams, kad bylą nagrinėję žemesnės instancijos teismai pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias BPK nuostatas, priimti sprendimai kelia pagrįstų abejonių dėl visapusiško bylos aplinkybių ištyrimo, atskirų įrodymų turinio vertinimo, jų leistinumo, sąsajumo patikimumo ir įrodomosios reikšmės, byloje surinktų įrodymų pakankamumo nuteistojo A. M. kaltumui pagal BK 149 straipsnio 1 dalį pagrįsti.

35. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai tyrė ir analizavo visus įrodymus (nuteistojo A. M. parodymus, duotus pirmosios instancijos teisme, kaip specialiojo liudytojo apklausto R. P., liudytojo K. L. parodymus, specialistų išvadas, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, psichiatrės ekspertės L. Šliožienės, psichologės ekspertės I. Karmazaitės- Karnackienės, ekspertų D. Vitkaus ir R. Petrausko paaiškinimus, duomenis, užfiksuotus įvykio vietos, viešbučio apsaugos kamerų vaizdo įrašų apžiūros protokoluose, telefoninių pokalbių tarp A. M. ir liudytojos K. P. išklotinėse). Visus minėtus įrodymus pirmosios instancijos teismas vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės, dominuojančios reikšmės. Priimtame pirmosios instancijos teismo apkaltinamajame nuosprendyje detaliai aprašytos ir išsamiai atskleistos nustatytos nusikalstamos veikos, už kurios padarymą nuteistas A. M., aplinkybės, nuosekliai atskleistas ir išanalizuotas nusikalstamą veiką patvirtinančių įrodymų turinys ir jų įrodomoji reikšmė, pasisakyta dėl jų leistinumo, sąsajumo, patikimumo bei šių įrodymų pakankamumo nuteistojo kaltei pagrįsti, dėl nuteistojo keltos versijos atmetimo, kad lytiniai santykiai su D. D. nebuvo prievartinio pobūdžio, taip pat pateiktos motyvuotos išvados dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje, yra logiškos, neprieštaringos, pagrįstos byloje surinktais įrodymais, teismo sprendimas yra tinkamai argumentuotas. Taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus ištyrė netinkamai ir dėl to padarė BPK 20 straipsnio pažeidimų, šiuos įrodymus vertino pažeisdamas in dubio pro reo principą ir surašė BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų neatitinkantį apkaltinamąjį nuosprendį A. M..

36. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nustatytų BPK 305 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, taip pat BPK 320 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, pagal nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinį skundą patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą ir dar kartą išanalizavęs bei įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus (nuteistųjų A. M. ir R. P. parodymus, liudytojų A. U., P. S., M. D., K. K., G. Z., E. N., K. Š., A. Č., G. M., K. D., A. Š. parodymus, susirašinėjimą „Messenger“ programėlėje tarp D. D. ir liudytojos M. D., viešbučio vaizdo kamerose užfiksuotus duomenis, specialistų išvadas, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą, specialistų ir ekspertų paaiškinimus), taip pat atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir išklausęs eksperto R. Petrausko paaiškinimų dėl D. D. kraujo mėginių paėmimo aplinkybių, nenustatė jokių aplinkybių, kurios leistų teigti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, spręsdamas jų leistinumo, sąsajumo, patikimumo ir pakankamumo klausimus, būtų padaręs įrodymų vertinimą reglamentuojančių ar kitų BPK nuostatų pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė, kodėl pritaria pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytoms išvadoms, patvirtinančioms A. M. kaltumą dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, nurodytos BK 149 straipsnio 1 dalyje, ir kodėl A. M. gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus laiko nepagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados yra logiškos, neprieštaringos, argumentuotos ir nekelia abejonių. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas pakankamai detaliai atsakė į esminius nuteistojo A. M. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, dar kartą atsižvelgdamas į visus bylos įrodymus įvertino nuteistojo keltą versiją, kad D. D. įvykio metu nebuvo bejėgiškos būklės ir lytiniai santykiai tarp A. M. ir D. D. nebuvo prievartinio pobūdžio, ir motyvuotai konstatavo, kad tokia nuteistojo pozicija paneigta bylos įrodymų visuma nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir vertintina kaip gynybos taktika. Be to, apeliacinės instancijos teismas taip pat išsamiai ir argumentuotai išaiškino, kodėl metodika, kaip buvo paimti D. D. kraujo mėginiai, neprieštarauja teisės aktų nuostatoms, ir dėl to šis teismas padarė logišką išvadą, kad nesivadovauti specialistų, ekspertų išvadomis bei jų paaiškinimais, kurie paremti D. D. kraujo tyrimo rezultatais, nėra jokio teisinio pagrindo. Taigi, vien aplinkybė, kad apeliacinės instancijos teismas įrodymus galutinai įvertino ne taip, kaip to norėjo kasatorius, savaime negali būti pripažinta esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, o skundžiamas nuosprendis negali būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu.

37. Nuteistojo A. M. gynėjas advokatas H. Mackevičius, kasaciniame skunde ginčydamas BK 149 straipsnio 1 dalies taikymą, taip pat teigia, kad A. M. veiksmai neatitinka šios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Anot kasatoriaus, lytiniai santykiai tarp D. D. ir A. M. nebuvo prievartinio pobūdžio, šių lytinių santykių metu D. D. nebuvo bejėgiškos būklės, o jeigu ir buvo, tai nuteistasis negalėjo to suprasti. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad tokie kasacinio skundo argumentai yra paneigti dviejų instancijų teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis. Kaip nurodyta anksčiau, teismai, pripažindami A. M. kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, todėl plačiau dėl šių kasatoriaus argumentų nebus pasisakoma.

38. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ir atsižvelgiant į kasacinio skundo nagrinėjimo ribas, nėra pagrindo konstatuoti netinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą ir kasatoriaus nurodytus esminius BPK nuostatų pažeidimus, nuteisiant A. M. pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti kasacine tvarka skundžiamus teismų sprendimus.

Dėl BK 260 straipsnio 1 dalies taikymo

39. Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas D. Kurpavičius kasaciniame skunde teigia, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė BK 260 straipsnio 1 dalį, kadangi R. P. nusikalstami veiksmai nepagrįstai vertinti kaip narkotinių medžiagų platinimas D. D.. Kasatorius nurodo, kad nuteistasis R. P. narkotinių medžiagų įgijo ir jas vartojo kartu su D. D., todėl tokie nuteistojo veiksmai atitinka nusikalstamos veikos, nustatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasatoriaus teiginiai yra nepagrįsti.

40. BK 259 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Tiek BK 259 straipsnio 1 dalyje, tiek BK 260 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimą, perdirbimą, įgijimą, laikymą, gabenimą ar siuntimą. Tačiau BK 260 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos pavojingumas siejamas būtent su tikslo platinti tokias medžiagas turėjimu arba šių medžiagų pardavimu ar kitokiu platinimu. Todėl esminis kriterijus, atribojantis vieną iš šių veikų nuo kitos, yra tikslo platinti narkotines ar psichotropines medžiagas turėjimas arba šių medžiagų pardavimas ar kitoks platinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNDcyLzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-472/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-472/2011">2K-472/2011</a>, 2K-131-719/2022, 2K- 187-976/2023). Narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimu laikoma ne tik psichotropinių ar narkotinių medžiagų pardavimas, bet ir kitoks jų platinimas: perdavimas kitiems asmenims, išmainant jas į kitus daiktus, dovanojant, apmokant skolą, atlyginant už darbą ar paslaugas, duodant paskolą ir pan., taip pat ir neatlygintinai duodant jas vartoti kitam asmeniui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjg2LzIwMDY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-286/2006')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-286/2006">2K-286/2006</a>, 2K-180/2007, 2K-225/2008, 2K- 350/2009, 2K-549/2013, 2K-21-139/2015, 2K-95-489/2018, 2K-131-719/2022).??????

41. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė, kad 2017 m. lapkričio 9 d. po J. Statkevičiaus madų šou R. P. ir D. D. nuvyko į jos gyvenamąją vietą. Čia R. P. su savimi turėjo mažą buteliuką, kuriame buvo narkotinės medžiagos – gamahidroksibutirato. D. D. vartojo šią narkotinę medžiagą. Taip pat D. D. nuo 2017 m. lapkričio 12 d. iki lapkričio 20 d., būdama kartu su R. P. apsistojusi Klaipėdoje, nuolat su nuteistuoju svaiginosi – vartojo narkotines medžiagas kokainą ir gamahidroksibutiratą. D. D. žūties dieną, t. y. 2017 m. lapkričio 20 d., R. P. į viešbučio kambarį kelis kartus atnešė narkotinės medžiagos – kokaino, šią medžiagą vartojo kartu su D. D.. Taip pat R. P. tą dieną į viešbutį buvo atsinešęs ir buteliuką, kuriame buvo narkotinės medžiagos – gamahidroksibutirato. Šią narkotinę medžiagą, sumaišytą su vandeniu taurėje, D. D. išgėrė. D. D. apsvaigimo faktą patvirtino ir specialistų išvados dėl jos kraujo tyrimų ir specialistų duoti paaiškinimai. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių taip pat matyti, kad D. D. nagrinėjamų įvykių metu neturėjo pinigų, jos banko kortelė buvo dingusi, ji buvo finansiškai priklausoma nuo R. P.. Atsižvelgdama į šias dviejų instancijų teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nuteistojo R. P. veiksmai žemesnės instancijos teismų pagrįstai buvo pripažinti narkotinių medžiagų platinimu, t. y. neteisėtu, neatlygintinu narkotinių medžiagų perdavimu kitam asmeniui. Atitinkamai jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Teisminio bylos nagrinėjimo metu akcentuota nuteistojo versija, jog buvo išankstinis susitarimas kartu su D. D. suvartoti narkotines medžiagas, šiuo atveju teismų sprendimuose buvo paneigta. Nors, pagal teismų praktiką, narkotinių medžiagų platinimu nelaikytinos situacijos, kai, susitarus keliems asmenims, šias medžiagas nuperka ir išdalija vartoti vienas iš susitarusiųjų, tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos. Nuteistojo R. P. nusikalstamų veiksmų kvalifikacijos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį nekeičia ir tai, kad D. D. buvo priklausoma nuo narkotinių medžiagų ir jas vartojo savo noru.

42. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad byloje nustatyti visi būtini BK 260 straipsnio 1 dalyje nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai ir žemesnės instancijos teismai šią baudžiamojo įstatymo normą pritaikė tinkamai.

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto taikymo

43. Nuteistojo A. M. gynėjas H. Mackevičius kasaciniame skunde teigia, kad apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo pripažinti nuteistojo A. M. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte. Tuo tarpu, nukentėjusiosios ir jos atstovo advokato G. Černiausko įsitikinimu, žemesnės instancijos teismai nepagrįstai nepripažino nuteistojo R. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nurodytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

44. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-516/2014, 2K-49-693/2019, 2K-49-495/2022).

45. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad R. P. nuo 2017 m. lapkričio 9 d. iki lapkričio 20 d. vartojo narkotines medžiagas ir alkoholį. Tačiau byloje nebuvo nustatyta, kad dar prieš nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą R. P. būtų buvęs apsvaigęs nuo narkotinių medžiagų ar alkoholio. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį ir į tai, kad R. P. tuo metu buvo priklausomas nuo narkotinių medžiagų, todėl įsigyti ir kartu su D. D. vartoti neleistinas medžiagas paskatino jo priklausomybė. Taigi žemesnės instancijos teismai, nepripažindami R. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nurodytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai.

46. Dėl atsakomybę sunkinančios aplinkybės, nustatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, taikymo nuteistajam A. M. žemesnės instancijos teismai priėmė skirtingus sprendimus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė šios A. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas padarė priešingą išvadą.

47. Teisėjų kolegija, patikrinusi žemesnės instancijos teismų sprendimų teisėtumą, konstatuoja, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą A. M. teisingai ir tinkamai pritaikė apeliacinės instancijos teismas.

48. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nėra nustatyta A. M. atsakomybę sunkinančios aplinkybės dėl jo apsvaigimo, padaryta išsamiai ir visapusiškai neįvertinus visų byloje surinktų įrodymų. Pirmosios instancijos teismas apsiribojo tik deklaratyviais ir formaliais teiginiais, jog nebuvo nustatytas A. M. apsvaigimo lygis. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, paneigdamas padarytą pirmosios instancijos teismo išvadą, argumentuotai įvertino byloje esančius įrodymus dėl A. M. apsvaigimo padarant nusikalstamą veiką, nustatytą BK 149 straipsnio 1 dalyje (vaizdo įraše, įvykio vietos ir aplinkos apžiūros protokoluose užfiksuotus duomenis, specialisto išvadą, paties nuteistojo A. M., liudytojų K. A., K. L., A. P. parodymus). Šiuos įrodymus vertindamas kartu su A. M. padarytos nusikalstamos veikos kitomis aplinkybėmis bei jo elgesiu įvykio metu ir iš karto po įvykio (A. M. buvo pakviestas tam, kad išblaivintų D. D., tačiau atvykęs į viešbučio kambarį kartu su ja vartojo alkoholį, merginai žuvus, pabėgo iš įvykio vietos, prašė draugų pagalbos jį išblaivinti), apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad A. M. buvo apsvaigęs nuo alkoholio dar prieš susiformuojant tyčiai nusikalsti ir tai turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui. Tai, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių tikslų nuteistojo A. M. apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį, nepaneigia apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados, kad A. M. jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, nustatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pritaikyta tinkamai.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo

49. Nuteistojo R. P. gynėjas advokatas D. Kurpavičius kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas be pagrindo R. P. prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

50. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Teismų praktikoje nurodoma, kad, pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstami kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Prisipažinimu laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais, – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMDcvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-107/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-107/2013">2K-7-107/2013</a>, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

51. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme R. P. savo kaltę dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, neigė. Nors apeliacinės instancijos teisme nuteistasis davė išsamius parodymus dėl narkotinių medžiagų įgijimo ir vartojimo, tačiau nusikalstamos veikos aplinkybes apibūdino ir vertino kitaip, nei nustatyta byloje ištirtais įrodymais. R. P. teigė, kad narkotinių medžiagų įsigijo kartu su D. D. bendrai vartoti, t. y. neigė narkotinių medžiagų platinimo faktą, dalį atsakomybės, menkindamas savo nusikalstamus veiksmus, bandė perkelti kartu su juo laiką leidusiai D. D.. Toks nuteistojo R. P. elgesys ir jo duoti parodymai, šių parodymų kaita ir nenuoseklumas, nuteistojo pozicija, išreikšta apeliaciniame ir kasaciniame skunduose dėl jo nusikalstamos veikos kvalifikavimo, negali būti vertinami kaip visiškas prisipažinimas padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Taigi skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta pagrįsta išvada, kad toks nuteistojo dalinis bylos faktinių aplinkybių pripažinimas neatitinka BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų.

52. Apeliacinės instancijos teismas taip pat konstatavo, kad nuteistojo pozicija dėl faktinių bylos aplinkybių paneigia ir tai, jog R. P. nuoširdžiai gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisėjų kolegija pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai. Nors apeliacinės instancijos teisme R. P. nurodė, kad gailisi, tačiau, kaip teisingai pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, šis nuteistojo išreikštas apgailestavimas susijęs ne su jo nusikalstamų veiksmų padarymu, o neigiamu ankstesnio gyvenimo būdo, nepalankiai susiklosčiusių aplinkybių, kurių metu žuvo D. D., visuminiu vertinimu.

53. Taigi, atsižvelgiant į nuteistojo R. P. elgesį bylos proceso metu ir kriterijus, pagal kuriuos sprendžiama apie kaltinamojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimą, apeliacinės instancijos teismas, nepripažindamas R. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Dėl paskirtų bausmių

54. Nukentėjusioji ir jos įgaliotasis atstovas advokatas G. Černiauskas kasaciniame skunde teigia, kad A. M. ir R. P. už jų padarytas nusikalstamas veikas yra paskirtos pernelyg švelnios bausmės, taip buvo nukrypta nuo bausmės paskirties ir tikslų, kai kurios bausmei skirti reikšmingos aplinkybės buvo tinkamai neįvertintos (nuteistųjų neprisipažinimas, nusikalstamų veikų padarymo aplinkybių nenurodymas, nesigailėjimas dėl padarytų nusikalstamų veikų), o dalis aplinkybių (nuteistųjų ankstesnio teistumo nebuvimas, gana ilga baudžiamojo proceso trukmė) buvo sureikšmintos. Tuo tarpu nuteistojo R. P. gynėjas D. Kurpavičius kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai turėjo nuteistajam taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, tačiau to net nesvarstė.

55. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį, kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu. Dėl to bausmės švelnumo ar griežtumo klausimas kasacinės instancijos teisme gali būti nagrinėjamas išsiaiškinant, ar skiriant bausmę nebuvo pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kitos bausmių skyrimo nuostatos, ar nepažeistos sankcijos ribos, ar pritaikyta tinkama BK straipsnio redakcija, ar tinkamai buvo nustatyta galutinė subendrinta bausmė ir pan. Bausmių dydžio klausimas gali būti nagrinėjamas ir esminio baudžiamojo proceso pažeidimo požiūriu. Tačiau tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTY1LzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-165/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-165/2013">2K-165/2013</a>, 2K-345-507/2015, 2K- 39- 895/2016, 2K-7-8-788/2018). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-39-895/2016, 2K-230-489/2019, 2K-88-788/2019).

56. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTE4LzIwMTE=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-118/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-118/2011">2K-118/2011</a>, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K- 176- 222/2019 ir kt.).

57. Šiame kontekste teisėjų kolegija nustatė, kad iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, jog, priešingai nei nurodo savo kasaciniuose skunduose kasatoriai, buvo atsižvelgta į visas bausmėms, kurios skirtinos A. M. ir R. P. už jų padarytas nusikalstamas veikas, individualizuoti reikšmingas aplinkybes; taigi BK 41 straipsnio ir 54 straipsnio 2 dalies nuostatos nagrinėjamoje byloje taikytos tinkamai.

58. Nustatydamas konkrečius laisvės atėmimo bausmių dydžius už A. M. ir R. P. padarytus nusikaltimus, pirmosios instancijos teismas, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė į nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį (tyčiniai sunkūs nusikaltimai), kaltės formą ir rūšį (nusikalstamos veikos padarytos veikiant tiesiogine tyčia), nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, nusikalstamų veikų stadiją (nusikaltimai baigti), atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, nuteistųjų asmenybes (neteisti, bausti administracine tvarka), juos charakterizuojančius duomenis (išsilavinimą, šeiminę ir darbinę padėtį). Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes kaip visumą, nesuteikdamas kuriai nors aplinkybei prioritetinės reikšmės, nuteistiesiems už jų padarytus nusikaltimus paskyrė laisvės atėmimo bausmes, mažesnes nei sankcijose nustatytas šių bausmių rūšies vidurkis.

59. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pagal prokurorės ir nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo apeliacinį skundą priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą dėl bausmių dydžių, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl A. M. ir R. P. paskirtų bausmių individualizavimo. Apeliacinės instancijos teismas papildomai įvertino nuteistųjų elgesį po nusikalstamos veikos padarymo, ilgojo baudžiamojo proceso trukmę, taip pat šio teismo A. M. nustatytą atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nurodytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, ir nerado pagrindo griežtinti jiems paskirtas laisvės atėmimo bausmes.

60. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į nustatytus bausmės skyrimo pagrindus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. M. ir R. P. bausmes už jų padarytas nusikalstamas veikas, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą; A. M. ir R. P. paskirtos bausmės už jų nusikalstamas veikas atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, nėra aiškiai per švelnios ar neproporcingos padarytų nusikaltimų pavojingumui, atitinka bausmei keliamus tikslus. Atitinkamai nenustačius, kad nuteistajam R. P. parenkant bausmės rūšį ir jos dydį buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar buvo padaryta esminių proceso pažeidimų, nėra pagrindo spręsti dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo nuteistajam R. P..

Dėl civilinio ieškinio

61. Nukentėjusiosios ir jos įgaliotojo atstovo kasaciniame skunde nurodoma, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai taikė BPK 115 straipsnį, kadangi teismai privalėjo išnagrinėti byloje pareikštą D. D. civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šie kasatorių teiginiai yra nepagrįsti.

62. Asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam (kaltinamajam) ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis). Civilinio ieškovo statuso įgijimą lemia du pagrindai: juridinis ir faktinis. Juridinis pagrindas – tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimas ar teismo nutartis pripažinti asmenį civiliniu ieškovu. Faktinis pagrindas reiškia, jog byloje civilinį ieškinį gali pareikšti ne bet kas, o tik asmuo (fizinis ar juridinis), dėl nusikalstamos veikos patyręs žalos ir reikalaujantis ją atlyginti. Faktinis pagrindas grindžiamas objektyviais duomenimis, leidžiančiais nustatyti nusikalstama veika padarytos žalos faktą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy0xMjQtNjQ4LzIwMTY=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-124-648/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-124-648/2016">2K-7-124-648/2016</a>). Asmens gyvybės atėmimo atveju nukentėjusiuoju ir civiliniu ieškovu gali būti pripažintas šeimos narys ar artimasis giminaitis (iš jų – tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo asmuo bendrai gyveno neįregistravęs santuokos (partnerystė), kiti asmenys), kuris turi teisę reikšti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-4/2011, 2K- 593/2011, 2K-90/2012, 2K-386/2012, 2K-431/2013, 2K-525/2013 ir kt.).

63. Pažymėtina, kad, pagal teismų praktiką, žalos samprata baudžiamojoje ir baudžiamojo proceso teisėje pirmiausia susijusi su nusikalstamos veikos, aprašytos BK specialiosios dalies straipsnyje, požymiais, kurių buvimas įrodinėjamas konkrečioje byloje. Tenkinant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali būti priteisiama atlyginti tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys. Tarp nusikalstamos veikos ir žalos turi būti tiesioginis priežastinis ryšys, reiškiantis, kad atitinkamą žalą (padarinius) sukėlė būtent BK specialiosios dalies straipsniu uždrausta nusikalstama veika, kuri yra konkrečios bylos nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjEtNTExLzIwMTc=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-21-511/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-21-511/2017">2K-21-511/2017</a>). Taigi, tenkinant civilinį ieškinį, turi būti nustatyta nurodytų sąlygų visuma, o sprendimą tenkinti civilinį ieškinį teismas priima tuo atveju, kai, vadovaujantis BPK taisyklėmis ir joms neprieštaraujančiais kitais teisės aktais, nustatoma, kad atsakovas byloje yra tinkamas, o ieškinys pagrįstas ir jo dydis įrodytas.

64. Pagal CK 6.247 straipsnyje pateiktą priežastinio ryšio sampratą ir teismų praktiką, priežastinio ryšio nustatymo procesas turi du etapus. Pirmame etape nustatomas faktinis priežastinis ryšys. Šiame etape sprendžiama, ar žalingi padariniai kyla iš neteisėtų veiksmų, t. y. nustatoma, ar žalingų padarinių būtų atsiradę, jeigu nebūtų buvę neteisėto veiksmo. Antrame etape nustatomas teisinis priežastinis ryšys, kai sprendžiama, ar padariniai teisiškai nėra pernelyg nutolę nuo neteisėto veiksmo (deliktinės atsakomybės ribas siaurinanti priežastinio ryšio teorija). Apie priežastinį ryšį sprendžia teismas, visapusiškai įvertindamas visus reikšmingus bylos faktus ir nustatydamas loginę faktų ir priežasčių seką, kuri reikalinga padaryti išvadai – ar yra ryšys tarp civilinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir civilinio ieškovo ieškinyje nurodytos žalos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzIzLTQ4OS8yMDE2" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-323-489/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-323-489/2016">2K-323-489/2016</a>).

65. Nukentėjusioji D. D. ikiteisminio tyrimo pareigūno 2017 m. gruodžio 8 d. nutarimu buvo pripažinta nukentėjusiąja, o 2020 m. sausio 27 d., bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ji pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos, susijusios su jos dukters D. D. žūtimi.

66. Bylos duomenimis nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas vyko dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 133 straipsnyje, 147 straipsnio 1 dalyje, 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje. Kaip jau minėta, 2019 m. birželio 17 d. prokuroro nutarimu ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 133 straipsnyje, 147 straipsnio 1 dalyje, buvo nutrauktas. Ikiteisminis tyrimas toliau buvo tęsiamas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, 149 straipsnio 1 dalyje, dėl šių veikų baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu buvo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, kurį paliko galioti apeliacinės instancijos teismas, R. P., kaip jau konstatuota anksčiau, buvo pagrįstai išteisintas dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, 233 straipsnio 1 dalyje, ir pripažintas kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, o A. M. pripažintas kaltu pagal BK 149 straipsnio 1 dalį.

67. Atsižvelgus į šias byloje nustatytas aplinkybes, žemesnės instancijos teismai teisingai nustatė, kad, prokurorui dėl dalies nusikalstamų veikų nutraukus ikiteisminį tyrimą, nebeliko pagrindo aukos motiną D. D. laikyti nukentėjusiąja. Kadangi D. D. nukentėjusiąja buvo pripažinta dar prieš minėtą prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą dėl dalies nusikalstamų veikų, jos kaip nukentėjusiosios procesinis statusas vėliau nebuvo panaikintas, pirmosios instancijos teismas privalėjo priimti D. D. civilinį ieškinį ir jį nagrinėti. Žemesnės instancijos teismams motyvuotai nustačius, kad padarytos R. P. ir A. M. nusikalstamos veikos nei faktiniu, nei teisiniu priežastiniu ryšiu nėra susijusios su nukentėjusiosios dukters D. D. žūtimi, iš kurios nukentėjusioji kildina savo turtinę ir neturtinę žalą, jos civilinis ieškinys, taikant BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punkto analogiją, paliktinas nenagrinėtas.

Dėl atstovavimo išlaidų atlyginimo

68. Kasaciniame skunde nukentėjusioji D. D. ir jos įgaliotasis atstovas advokatas G. Černiauskas nesutinka su žemesnės instancijos teismų nukentėjusiajai iš nuteistųjų priteistu išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžiu ir prašo priteisti visų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal byloje pateiktus atstovavimo išlaidas patvirtinančius dokumentus.

69. BPK 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, o BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje pažymima, kad proceso dalyvio nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų atlyginimo sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347-976/2018, 2K-192-489/2019, 2K-48-495/2021, 2K-3-648/2021).

70. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas prašė priteisti nukentėjusiosios naudai iš nuteistųjų 52 005,58 Eur atstovavimo išlaidų atlyginimą. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad už suteiktas atstovavimo paslaugas nukentėjusioji faktiškai patyrė 35 022,08 Eur išlaidų, įvertinęs bylos sudėtingumą, apimtį, baudžiamojo proceso trukmę, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių poreikį, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes, prašomą priteisti atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį sumažino iki 6000 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tas pačias aplinkybes, sutiko su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Teisėjų kolegija nusprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas priteisti didesnį atstovavimo išlaidų atlyginimo dydį, nei tai padarė žemesnės instancijos teismai, kurie netinkamai atsižvelgė į aplinkybes, reikšmingas nustatant atstovavimo išlaidų dydį, todėl jas neproporcingai sumažino.

71. Teisėjų kolegija nustatė, kad įgaliotasis atstovas advokatas G. Černiauskas nukentėjusiajai atstovavo viso proceso metu nuo pat pirminės ikiteisminio tyrimo stadijos, teikdamas skundus, nušalinimus ir kitus daugybinius procesinius prašymus. Byla, kurią sudarė 31 tomas, pirmosios instancijos teismui buvo perduota dėl dviejų nesunkių ir dviejų sunkių nusikalstamų veikų. Bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko beveik trejus metus, iš viso įvyko 22 teisiamieji posėdžiai. Visų šių posėdžių metu dalyvavo nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas, jis aktyviai dalyvavo procese atstovaudamas nukentėjusiosios interesams. Nuteistieji šioje byloje buvo pripažinti kaltais dėl dviejų nusikalstamų veikų. Taigi, atsižvelgdama į bylos sudėtingumą, apimtį, baudžiamojo proceso trukmę, nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo procesinių veiksmų apimtį, atstovaujant nukentėjusiosios interesams, bei įvertinusi nukentėjusiosios atstovavimo būtinumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija nusprendžia, kad nukentėjusiajai D. D. priteistinas išlaidų atlyginimas už atstovavimą jai pirmosios instancijos teisme turėtų būti didinamas iki 15 000 Eur. Dėl to šiuo aspektu keistini pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai.

72. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo apeliacinis skundas buvo atmestas, taip pat į tai, kad nebuvo pateikti jokie dokumentai, patvirtinantys, kad nukentėjusioji patyrė atstovavimo išlaidų, teisingai nusprendė netenkinti nukentėjusiosios įgaliotojo atstovo prašymo priteisti nukentėjusiosios naudai jos patirtų atstovavimo išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme.

73. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka, nukentėjusiosios D. D. įgaliotasis atstovas advokatas G. Černiauskas prašė priteisti nukentėjusiosios patirtų išlaidų už atstovavimą jai kasacinės instancijos teisme (2861,12 Eur) atlyginimą ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus.

74. BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teisme. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimą, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTQzLTY5Ni8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-143-696/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-143-696/2017">2K-143-696/2017</a>, 2K-118-489/2019, 2K- 135- 693/2019).

75. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal prokuroro, nukentėjusiosios ir jos įgaliotojo atstovo, nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus. Šia nutartimi nuspręsta prokuroro ir nuteistųjų gynėjų kasacinius skundus pripažinti nepagrįstais ir atmesti, o nukentėjusiosios ir jos įgaliotojo atstovo kasacinį skundą tenkinti iš dalies. Nagrinėjant bylą kasacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios įgaliotasis atstovas advokatas G. Černiauskas, jis, atstovaudamas nukentėjusiosios interesams, palaikė jų kasacinį skundą ir pateikė savo nuomonę dėl prokuroro ir nuteistųjų gynėjų kasacinių skundų argumentų pagrįstumo. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiosios turėtų išlaidų dalis dėl jos atstovo advokato dalyvavimo kasacinės instancijos teismo posėdyje yra pagrįsta ir turi būti apmokėta.

76. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į kasacinių skundų apimtį ir turinį dėl teisės taikymo byloje, nukentėjusiosios ir jos įgaliotojo atstovo advokato kasacinio skundo išnagrinėjimo rezultatą, bylos sudėtingumą, kasacinės instancijos teismo posėdžio trukmę, protingumo ir sąžiningumo principus, priteisia nukentėjusiajai D. D. 1800 Eur teisinės pagalbos išlaidų kasacinės instancijos teisme, todėl, vadovaujantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, ši suma išieškotina iš nuteistųjų A. M. ir R. P. lygiomis dalimis.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1, 6 punktais,

n u t a r i a :

Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Aurelijaus Stanislovaičio, nuteistojo A. M. gynėjo advokato Henriko Mackevičiaus, nuteistojo R. P. gynėjo advokato Dariaus Kurpavičiaus kasacinius skundus atmesti, nukentėjusiosios D. D. įgaliotojo atstovo advokato Gintaro Černiausko kasacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendį pakeisti:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžiu D. D. priteistą sumą – 6000 (šešis tūkstančius) Eur advokato teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti padidinti iki 15 000 (penkiolikos tūkstančių) Eur ir šią sumą priteisti lygiomis dalimis – po 7500 (septynis tūkstančius penkis šimtus) Eur iš nuteistųjų A. M. ir R. P..

Iš nuteistųjų A. M. ir R. P. priteisti lygiomis dalimis (po 900 Eur (devynis šimtus)) nukentėjusiajai D. D. dalį turėtų išlaidų – 1800 (vieną tūkstantį aštuonis šimtus) Eur advokato paslaugoms kasacinės instancijos teisme apmokėti.

Kitas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 28 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. vasario 1 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Artūras Pažarskis

Danutė Jočienė