Dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia

Civilinė byla Nr. e2-3592-1101/2025

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27108-2024-5

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.6.11.1; 3.2.6.1.

(S)

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 11 d.

Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laura Matusevičiūtė,

sekretoriaujant Tatjanai Gribanovai,

dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui Robertui Naruševičiui,

atsakovo atstovei E. R.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės S. K. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei TF Bank dėl vartojimo kredito sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teismas

nustatė:

1. Ieškovė S. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, pareikštu atsakovui AB TF Bank, prašydama pripažinti 2024 m. rugpjūčio 22 d. vartojimo kredito sutartį niekine ir negaliojančia bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodyta, kad 2024 m. rugpjūčio 22 d. ieškovės ir atsakovo vardu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis; kredito suma – 10 000 Eur. Sutartis buvo sudaryta nuotoliniu būdu. 2024 m. rugpjūčio 23 d. atsakovas į ieškovės sąskaitą pervedė 10 000 Eur. Šios lėšos tą pačią dieną trečiųjų asmenų, kurie apgaule naudojosi ieškovės asmens duomenimis, prieiga prie banko sąskaitos, buvo pervestos į kito asmens (A. S.) sąskaitą. Sutartis buvo sudaryta ir lėšos buvo išmokėtos dėl trečiųjų asmenų (kol kas nežinomų) vykdytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo, duomenų pasisavinimo. Dėl šios nusikalstamos veikos pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuriame ieškovė pripažinta nukentėjusiąja. Ieškovė informavo atsakovą, kad ji realiai jokios paskolos sutarties nesudarė, paskolos ieškovei nereikėjo ir dėl jos suteikimo nesikreipė į atsakovą, kad sutartis sudaryta dėl trečiųjų asmenų apgaulės ir įvykdytos nusikalstamos veikos, tačiau atsakovas toliau reikalauja padengti įmokas. Ieškovė nesutinka, kad sudarė su atsakovu vartojimo kredito sutartį, nes sandoris turi akivaizdžių valios trūkumų (nesant išreikštos tikrosios ieškovės valios sudaryti ginčo sutartį bei gauti/grąžinti kreditą). Ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis), viešajai tvarkai ir gerai moralei (CK 1.81 straipsnio1 dalis), yra apsimestinis (CK 1.87 straipsnis), turi valios trūkumų (CK 1.90 ir 1.91 straipsniai).

3. Atsakovas AB TF Bank atsiliepime į ieškinį su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad 2024 m. rugpjūčio 22 d. tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pasirašyta kvalifikuotu elektroniniu parašu, kuria remiantis ieškovei buvo išmokėtas 10 000 Eur kreditas. Kreditas buvo pervestas į ieškovės nurodytą banko sąskaitą. Įsipareigojimai pagal sutartį nebuvo vykdomi tinkamai, todėl atsakovas šią sutartį 2024 m. gruodžio 24 d. nutraukė. Ieškovei užpildžius paraišką vartojimo kreditui gauti, su ieškove 2024 m. rugpjūčio 22 d. susisiekė atsakovo tarpininko, per kurį buvo užpildyta paraiška, UAB Altero LT atstovė ir ieškovė jai papildomai pateikė šiuos duomenis: banko sąskaitos numerį, gyvenamąjį adresą, nurodė paskolos paskirtį (būsto remontas), bei patvirtino, kad yra galutinė finansinės naudos gavėja. 2024 m. rugpjūčio 22 d. su ieškove iki sutarties sudarymo taip pat susisiekė atsakovo darbuotoja, skambučio metu ieškovė nurodė, kad yra naudos gavėja, kad paskolos paskirtis – buto remontas, nurodė, kokiems būtent darbams bus panaudojamos lėšos, pakartojo banko sąskaitos numerį, patvirtino, kad vartojimo kredito sutarties sąlygos jai yra tinkamos. Šio pokalbio metu ieškovė buvo įspėta apie galimus sukčiavimo atvejus, kad reikalinga būti budriems ir kad įvykus sukčiavimui vis tiek reikės atlikti įmokas ikiteisminio tyrimo metu. Tą pačią dieną pati ieškovė telefonu susisiekė su atsakovo darbuotoja su klausimu, kada TF Bank perves lėšas. 2024 m. rugpjūčio 26 d. ieškovė kreipėsi į AB TF Bank, nurodė, kad lėšas gavo ir kad buvo atliktas mokėjimas iš jos sąskaitos. 2024 m. rugsėjo mėn. atsakovas buvo informuotas apie atliekamą ikiteisminį tyrimą. Atsakovas atidžiai laikosi teisės aktų, susijusių su klientų identifikavimu ir patikrinimu. Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu buvo atlikti visi reikiami patikrinimai pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus. Ieškovė pati kreipėsi į atsakovą, siekdama sudaryti sutartį, žinojo ir atsakovui nurodė kredito paskirtį, taip pat patvirtino savo banko sąskaitą, į kurią prašo gauti kreditą, be to, skubino atsakovą pervesti kreditą kaip įmanoma greičiau. Atsižvelgiant į faktines aplinkybes, atsakovas turėjo pagrįstą pagrindą manyti, jog ieškovė ne tik žinojo apie sutarties sudarymą, bet aiškiai išreiškė savo valią ir pati siekė sudaryti vartojimo kredito sutartį ir gauti paskolą. Jeigu ikiteisminiame tyrime būtų nustatyta apgaulė ieškovės atžvilgiu, tai turėtų tiesioginę reikšmę ne atsakovo ir ieškovės teisinių santykių kvalifikavimui, o ieškovės ir asmenų, kurių atžvilgiu yra galimai atliekamas ikiteisminis tyrimas, teisiniams santykiams, todėl apgaulės būdu perleistos lėšos tokiu atveju ieškovės galėtų būti išieškomos iš šių trečiųjų asmenų.

4. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad pirmą kartą jai paskambino sukčiai, ji tai suprato ir paskambino savo bankui AB,,Swedbank“, kad užblokuotų jos kortelę ir ID. Kitą dieną jai paskambino iš AB,,Swedbank“ apsaugos tarnybos ir informavo ieškovę, kad buvo bandyta pakeisti jos ID. Telefone ieškovei rodė ne skambinančiojo telefono numerį, o pavadinimą,,Swedbank“ bei prisistatė, kad skambina iš AB,,Swedbank“ apsaugos tarnybos, kalbėjo rusiškai, atsiuntė apsaugos tarnybos pažymėjimą ir nurodė, kad sujungs su policijos tyrėju. Ieškovei paskambino policijos tyrėjas (ieškovei telefone taip pat rodė ne skambinančiojo telefono numerį, o kad skambina policijos departamentas), per vaizdo kamerą matėsi, kad tyrėjas buvo su uniforma, jis buvo kabinete, ant sienos kabėjo Lietuvos vytis. Jis paaiškino, kad ieškovė įtraukta į nukentėjusiųjų sąrašą ir kad reikia atlikti veiksmus, kuriuos padiktuos AB,,Swedbank“ apsaugos tarnybos darbuotoja. Ieškovė tuo patikėjo, galvojo, kad daro gerą darbą – padeda pagauti sukčius. Ieškovei buvo paaiškinta, kad reikia paimti 10 000 Eur paskolą, kuri dviejų valandų eigoje bus grąžinta. Toks pinigų judėjimas reikalingas, siekiant nustatyti sukčius (sukčiaujančius AB,,Swedbank“ darbuotojus). Dėl paskolos sutarties sudarymo dokumentus tvarkė J. V. (iš AB,,Swedbank“ apsaugos tarnybos), ji ieškovei paaiškino, ko jos klaus iš AB TF Bank, nurodė, kokia turi būti paimta paskolos suma, kokios bus mėnesio įmokos ir pan. Iš policijos departamento ieškovės paprašė paskubinti AB TF Bank išmokėti paskolos sumą ir ieškovė tai padarė. Ieškovei iš AB TF Bank atėjo žinutė, kad ji tapo banko kliente, tačiau negavo žinutės, kad pinigai bankui buvo grąžinti, kaip buvo žadėta. Tuomet ieškovė paskambino į AB TF Bank ir į AB,,Swedbank“, jai buvo paaiškinta, kad AB,,Swedbank“ neturi jokios apsaugos tarnybos, J. V. banke nedirba. Tuomet ieškovė suprato, kad tapo sukčių auka ir kreipėsi į policiją. Ieškovė serga depresija, vartoja vaistus, po šio įvykio jos sveikatos būklė pablogėjo. Ieškovei jokios paskolos nei būsto remontui, nei kitam tikslui nereikėjo, ji gyvena naujame bute.

5. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas palaikė ieškinyje nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį tenkinti. Nurodė, jog ieškovei niekada paskolos nereikėjo, niekada nebuvo jos valios sudaryti sandorį. Paskolos paskirtis, kuri ieškovės buvo nurodyta bankui, buvo padiktuota nusikalstamą veiką padariusių trečiųjų asmenų, prisistačiusių banko darbuotojais ir policijos pareigūnais. Paskolos sutartis buvo sudaryta įvykdžius nusikalstamą veiką, kurios metu buvo pasinaudota ieškovės asmens duomenimis, banko prisijungimais bei pasitelkiant visas technologines priemones, prisijungiant prie ieškovės telefono įrenginio, kurio metu buvo išgauti asmens duomenys ir tokiu būdu buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis. Ieškovės tikslas nebuvo apgauti banko. Tam, kad sandoris būtų pripažintas apsimestiniu, turi būti išreikšta valia neatitinkanti tikrųjų šalių ketinimų. Ketinimų pasiimti paskolos ieškovė niekada neturėjo, jos valia buvo palaužta trečiųjų asmenų, dėl ko ji ir buvo suklaidinta. Taip pat jei nebūtų trečiųjų asmenų apgaulės (persirengimas policijos pareigūnu, prisistatymas banko darbuotoju, informacijos, kad skambina banko darbuotojas ir policijos pareigūnas patalpinimas į telefono įrenginį bei pats situacijos sugalvojimas, kad tokiu būdu ieškovė padeda užkardyti nusikalstamą veiką) ieškovė apskritai nebūtų sudariusi sandorio arba būtų jį sudariusi kitokiomis sąlygomis. Ieškovė nesuvokė tikrosios ginčo sandorio sudarymo esmės; ieškovė siekė padėti užkardyti nusikalstamą veiką, o ne panaudoti kreditą pagal jo tikslą. Šiuo atveju apgaulė buvo esminė. Ginčo sandoryje yra valios trūkumas, šis sandoris yra niekinis ir negaliojantis. Ieškovė jokio turto neturi, butas, kuriame gyvena ieškovė, yra jos dukros, jis yra naujas, todėl jo remontuoti nebuvo poreikio. Kyla klausimas, ar atsakovas ėmėsi visų priemonių šio kredito išdavimo tikslingumui išsiaiškinti. Jei bankas būtų išsiaiškinęs, kad ieškovė neturi buto, tuomet būtų aišku, jog ieškovė nutyli tam tikras aplinkybes. Tuo atveju, jei teismas spręstų, kad buvo išreikšta ieškovės valia sudaryti ginčo sandorį, tuomet netektų prasmės pats atliekamas ikiteisminis tyrimas, nes tai reikštų, kad nebuvo padaryta apgaulė baudžiamosios teisės prasme. Ieškovė serga pakankamai sunkia psichologine liga, geria stiprius raminamuosius vaistus.

6. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime nurodytas aplinkybes ir prašė ieškinį atmesti. Atsakovas neturėjo pagrindo nemanyti, kad sutarties sudarymo metu ieškovė neišreiškė savo valios. Pati ieškovė skambino dėl paskolos, buvo įspėta dėl sukčiavimo, pati ieškovė kvalifikuotu parašu patvirtino paraišką, patvirtino sutartį. Atsakovas padarė viską, kad įsitikintų, kad ieškovės valia gauti paskolą yra. Kreditingumo įvertinimą atsakovas atliko taip, kaip nustato teisės aktai, be to, ėmėsi papildomų priemonių, kad įsitikintų ieškovės valia. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad ji pati suvedė visus kodus, o ne jos duomenimis naudojosi kiti asmenys. Atsakovas savo pareigas kaip kredito davėjas įvykdė – tapatybe įsitikino, kreditą išmokėjo, kreditingumą įvertino, veikė sąžiningai. Vartojimo kreditas suteikiamas asmeniniams ar šeimos poreikiams tenkinti, todėl nekilnojamojo turto registro duomenys nėra tikrinami.

k o n s t a t u o j a:

Ieškinys atmestinas.

7. Byloje nustatyta, kad 2024 m. rugpjūčio 22 d. tarp ieškovės (kredito gavėjos) ir atsakovo (kredito davėjo) buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 10 000 Eur kreditas. Ieškovė prašo pripažinti šį sandorį niekiniu ir negaliojančiu, kadangi nebuvo išreikštos ieškovės tikrosios valios paimti ir grąžinti kreditą; kreditas buvo paimtas dėl trečiųjų asmenų apgaulės. Teisinius ieškinio pagrindus ieškovė nurodo CK 1.80 straipsnio 1 dalį, 1.81 straipsnio 1 dalį, 1.87 straipsnį, 1.90 straipsnį ir 1.91 straipsnį.

8. CK 1.80 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kaip galima spręsti iš ieškinio turinio, ieškovės teigimu, ginčo sandoris prieštarauja CK 6.870 straipsnio 1 daliai, kurioje įtvirtinta, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pasak ieškovės, nebuvo jos valios paimti paskolą ir grąžinti pinigus, todėl ginčo sandoris negalioja. Su tokiu ieškovės vertinimu teismas nesutinka.

9. Byloje nustatyta, kad ieškovė 2024 m. rugpjūčio 22 d. per atsakovo AB TF Bank tarpininko UAB,,Altero“ internetinę platformą www.altero.lt kreipėsi dėl vartojimo kredito suteikimo. Byloje pateiktas garso įrašas, kuriame užfiksuotas ieškovės ir UAB,,Altero“ atstovės pokalbis, iš kurio matyti, kad ieškovė aiškiai išreiškė valią gauti vartojimo kreditą – padiktavo savo sąskaitos numerį, nurodė tikslą, kuriam reikalingas kreditas, patvirtino, kad ji yra galutinė finansinės naudos gavėja. Byloje taip pat pateikti garso įrašai, kuriuose užfiksuoti ieškovės ir atsakovo AB TF Bank darbuotojo pokalbiai, iš kurių taip pat matyti aiškiai išreikšta ieškovės valia gauti kreditą – ieškovė nurodė, kad ją labai domina paskola, nurodė savo identifikacinius duomenis (gyvenamosios vietos adresą, patvirtino, kad ji yra galutinė naudos gavėja, detaliai paaiškino pinigų panaudojimo paskirtį), buvo supažindinta su paskolos sutarties sąlygomis, ieškovei buvo nurodyta, kokia bus mėnesinė vartojimo kredito įmoka kartu su palūkanomis, kokia bendra grąžintina kredito suma. Ieškovė patvirtino, kad nurodytos sąlygos jai yra tinkamos, sutiko tokiomis sąlygomis sudaryti sutartį. Ieškovė telefoninio pokalbio su atsakovo darbuotojo metu taip pat buvo įspėta apie padažnėjusius sukčiavimo atvejus, nepaisant to, vartojimo kredito sutartį su atsakovu sudarė. Ieškovė banko nurodymu patvirtino savo tapatybę (nufotografavo savo tapatybės kortelę, padarė savo pačios fotonuotrauką), po to ieškovės elektroniniu paštu buvo atsiųsta sutartis, kurią ieškovė pasirašė su Smart ID. Atlikusi identifikavimą ir sudariusi sutartį, ieškovė skambino banko atstovui, skubino pervesti jai pinigus. Byloje pateiktas ieškovės banko sąskaitos išrašas patvirtina, kad atsakovas 2024 m. rugpjūčio 23 d. vartojimo kredito sumą (10 000 Eur) pervedė į ieškovės sąskaitą. Ginčo dėl šios aplinkybės byloje nėra.

10. Pirmiau nurodytų aplinkybių visuma, teismo vertinimu, patvirtina aiškią ieškovės valią gauti ir grąžinti kreditą. Šalims suderinus valią ir sudarius sutartį, vartojimo kreditas buvo pervestas į ieškovės nurodytą ir ieškovei priklausančią banko sąskaitą. Taigi sandorio sudarymo metu buvo visos esminės paskolos sutarties sąlygos, paskolos sutartis ieškovei buvo realiai suteikta. Priešingai nei teigia ieškovė, būtent ji, o ne tretieji asmenys, sudarė su atsakovu ginčo sutartį: pati ieškovė bendravo su banko ir jo tarpininko UAB,,Altero“ atstovais iki sutarties sudarymo, aiškiai jiems išreiškė valią gauti paskolą, sutiko su paskolos grąžinimo sąlygomis, kredito pinigai pervesti į ieškovės banko sąskaitą. Byloje pateikta ikiteisminio tyrimo medžiaga patvirtina ieškovės nurodytas aplinkybes, kad yra pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį (sukčiavimą), kuriame ieškovė yra pripažinta nukentėjusiąja. Tačiau ši aplinkybė nekeičia fakto, kad ieškovės ir banko santykyje ieškovė aiškiai išreiškė valią gauti kreditą ir įsipareigojo jį grąžinti. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad ji vartojimo kredito sutartį sudarė dėl trečiųjų asmenų įvykdytos nusikalstamos veikos, gali būti pagrindu ieškovei reikalauti atsakomybės iš jos atžvilgiu galimai neteisėtas veikas atlikusių asmenų (žalos atlyginimo ir pan.), kai tokie asmenys bus nustatyti, tačiau šiuo atveju tai neatleidžia jos nuo pareigos vykdyti kredito sutarties sąlygas.

11. Ieškovė taip pat prašo pripažinti ginčo sutartį negaliojančia kaip apsimestinį sandorį (CK 1.87 straipsnis). CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Šiuo atveju, kaip jau nustatyta pirmiau, ieškovė aiškiai bankui išreiškė savo valią gauti ir grąžinti kreditą, dėl to tarp abiejų sutarties šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, pagal kurią ieškovei išmokėtas 10 000 Eur kreditas. Tuo atveju, jei ieškovė ginčo sutartį sudarė ne tuo tikslu, kurį deklaravo atsakovui (bankui nurodė, kad kreditas reikalingas būsto remontui, o, ieškovės teigimu, ji sutartį sudarė ketindama padėti užkardyti nusikalstamą veiką), tai nepaneigia fakto, kad ginčo vartojimo kredito sutartis buvo sudaryta tarp atsakovo, kaip kredito davėjo, ir ieškovės, kaip kredito gavėjos. Taigi tas faktas, kad kreditas galimai buvo imtas ne tuo tikslu, kurį ieškovė deklaravo kredito davėjui, nereiškia, kad ginčo sandoris yra apsimestinis. Taip pat nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo sandoris sudarytas su statytiniu, kaip nurodyta ieškovės ieškinyje. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, suprato, kad ji yra kredito gavėja, kad pinigai bus pervesti į jos sąskaitą, kas ir buvo padaryta. Tai, kad ieškovė tikėjosi, jog po kredito suteikimo, nurodyti pinigai netrukus bus grąžinti atsakovui, nereiškia, kad ginčo sutartis sudaryta su statytiniu. Taigi, teismo vertinimu, nėra pagrindo ginčo sandorį pripažinti apsimestiniu.

12. Ieškovė taip pat prašo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu CK 1.90 ir 1.91 straipsnių pagrindais, t. y., kaip sudarytą dėl esminio suklydimo ir dėl apgaulės. Teismo vertinimu, pagrindo pripažinti ginčo sandorį negaliojančiu šiais pagrindais taip pat nėra.

13. Iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (CK 1.90 straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis). Kita vertus, CK 1.90 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.

14. Šiuo atveju, teismo vertinimu, byloje neįrodyta, kad ieškovė iš esmės buvo suklaidinta dėl sudaromo sandorio esmės. Vartojimo kredito sutarties esmė ta, kad kredito gavėjui suteikiamas kreditas, o kredito gavėjas sutartyje nustatyta tvarka turi pareigą vartojimo kreditą kartu su mokėjimo palūkanomis grąžinti kredito davėjui. Kaip jau buvo nustatyta pirmiau, pati ieškovė kreipėsi į banką dėl sutarties sudarymo, jai buvo išaiškintos kredito grąžinimo sąlygos (nurodyta, kokia bus mėnesinė įmoka kartu su palūkanomis, kokia galutinė grąžintina suma kartu su palūkanomis), ieškovė patvirtino, kad tokios sąlygos jai tinkamos, atsižvelgiant į tai, nurodytomis sąlygomis buvo pasirašyta vartojimo kredito sutartis ir pinigai kitą dieną po sutarties pasirašymo pervesti į ieškovės banko sąskaitą. Taigi ieškovė, sudarydama sutartį, suprato jos esmines sąlygas ir sutiko tokiomis sąlygomis sudaryti sutartį. Tai, kad pati ieškovė bankui nurodė neteisingą kredito panaudojimo paskirtį, negali būti vertinama kaip suklydimu dėl esminių vartojimo kredito sandorio sudarymo faktų.

15. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos, dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-10-915/2016).

16. Šiuo atveju pačios ieškovės elgesys nurodant bankui neteisingą pinigų panaudojimo paskirtį, prisiimant aiškiai išaiškintus įsipareigojimus pagal kredito sutartį, tačiau realiai neketinant jų vykdyti, vertintinas kaip nesąžiningas, neapdairus ir nerūpestingas. Kaip minėta pirmiau, pagal kasacinio teismo praktiką klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Neigiamos tokio neapdairaus ir nerūpestingo elgesio pasekmės tenka pačiai ieškovei.

17. CK 1.91 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad dėl apgaulės sudarytas sandoris gali teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal nukentėjusiojo ieškinį.

18. Kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant sandorių negaliojimo dėl apgaulės klausimus, išaiškinta, kad apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nesąžiningų veiksmų rezultatas. Jeigu apgaulės nebūtų buvę, apgautoji sandorio šalis sandorio arba apskritai nebūtų sudariusi, arba būtų sudariusi jį visiškai kitokiomis sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-197-916/2019).

19. Šiuo atveju bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ginčo sandorį sudarė realiai ketindama gauti pinigus, tačiau, ieškovės paaiškinimais, jie buvo skirti ne būsto remontui, o siekiant padėti užkardyti nusikalstamą veiką ir kurie, pasak ieškovės, netrukus po kredito suteikimo turėjo būti grąžinti atgal kredito gavėjui (atsakovui). Byloje ieškovė neįrodinėjo, kad ginčo sutartis sudaryta dėl atsakovo apgaulės, ieškovės teigimu, ginčo sutartis buvo sudaryta dėl trečiųjų asmenų įvykdytos nusikalstamos veikos. Šiame kontekste pažymėtina, kad šiuo metu pagal ieškovės pareiškimą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis), tačiau ikiteisminis tyrimas yra tik pradinėje stadijoje, iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, kad šiuo metu dar net nėra niekam pareikšti įtarimai. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas neturi pakankamo pagrindo spręsti, kad ginčo sutartis sudaryta dėl trečiojo asmens (trečiųjų asmenų) nusikalstamos veikos. Kita vertus, ginčijant sandorį dėl apgaulės iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, klausimas. Šiuo atveju prieš ieškovei sudarant kredito sutartį, jai buvo išaiškintos visos tokio sandorio esminės sąlygos – kredito grąžinimo sąlygos ir terminai, ieškovė su tomis sąlygomis sutiko ir pasirašė kredito sutartį. Be to, ieškovė banko darbuotojo buvo įspėta apie padažnėjusius sukčiavimo atvejus, tačiau, nepaisant to, pasirinko sudaryti ginčo sutartį. Taigi pati kredito sutartis buvo sudaryta ieškovei aiškiai išreiškus valią ją sudaryti, ieškovei išaiškinus prisiimtų įsipareigojimų dydį ir terminus ir ieškovei su tokiomis sąlygomis sutikus. Tai, kad ieškovė tikėjosi, jog gautas kreditas bus panaudotas kitai paskirčiai, nei ji pati nurodė bankui, nereiškia, kad kredito sutartis sudaryta ieškovę apgavus dėl esminių jos sąlygų. Tokią situaciją nulėmė pačios ieškovės neatsakingas elgesys, nurodant bankui klaidingą informaciją apie pinigų panaudojimo paskirtį.

20. Teismo vertinimu, taip pat nėra pagrindo pripažinti ginčo sandorio negaliojančiu CK 1.81 straipsnio pagrindu, kaip prieštaraujančio viešajai tvarkai ir gerai moralei. Kaip minėta, šiuo metu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažinta, kad ginčo sandoris sudarytas dėl trečiųjų asmenų nusikalstamos veikos, priešingai, ikiteisminio tyrimo metu dar net nėra nustatytas įtariamas asmuo. Santykyje su banku ieškovė aiškiai išreiškė valią gauti ir grąžinti kreditą, pinigai buvo pervesti į ieškovės sąskaitą. Bylos nagrinėjimo metu nenustatyta jokių atsakovo neteisėtų ar aplaidžių veiksmų, kurie būtų suformavę ieškovės valią sudaryti ginčo sandorį. Ieškovės atsakovo argumentai, kad atsakovas nepakankamai atidžiai aiškinosi prašomo suteikti kredito tikslingumą, yra deklaratyvūs, byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovas būtų pažeidęs kokius nors teisės aktus, vertindamas ieškovės kreditingumą ar kt. Ieškinio tenkinimo atveju susidarytų tokia situacija, kad atsakovas prarastų 10 000 Eur, nors jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Kaip jau buvo nurodyta pirmiau, tuo atveju, jei įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu būtų nustatyti ieškovės atžvilgiu galimai neteisėtas veikas atlikę asmenys, ieškovė turės teisę reikalauti atsakomybės iš jų.

21. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, ieškovės ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 270-271 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Laura Matusevičiūtė