Baudžiamoji byla Nr. 2K–566/2013
Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00192-1993-9
Procesinio sprendimo kategorija
1.2.3; 2.1.7.4; 2.3.6.3.1; 2.3.6.4..1.
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. gruodžio 31 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vytauto Greičiaus, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Z. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 6 d. nutarties.
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu R. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 104 straipsnį (1993 m. birželio 10 d. įstatymo redakcija) laisvės atėmimu šešeriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, ši bausmė subendrinta apėmimo būdu su Estijos Respublikos Harju apskrities teismo 2007 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams, atliekant ją pataisos namuose.
Iš R. Z., V. S., V. V., R. K. solidariai priteista 15 000 Lt E. B. neturtinės žalos atlyginimo ir 4641,31 Lt Lietuvos Kriminalinės policijos biurui proceso išlaidų atlyginimo.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 6 d. nutartimi R. Z., taip pat Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, nuteistųjų V. S., V. V. bei R. K. apeliaciniai skundai atmesti.
Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti V. S. ir V. V., R. K. baudžiamoji byla nutraukta suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui, o E. A. išteisintas, tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
R. Z. nuteistas už tai, kad kartu su V. S., V. V., R. K., veikdami organizuota grupe su A. V. L., kuriam ikiteisminis tyrimas nutrauktas dėl jo mirties, tyčia nužudė E. B., t. y.:
2000 metų vasaros–rudens laikotarpiu Alvydas V. L. restorano-pramogų ir poilsio komplekso „Villula“ („Vilija“) patalpose, Kaune, Varnių g. 41, davė nurodymą dėl asmeninių, tiksliau nenustatytų priežasčių, nužudyti E. B., tam pasitelkiant R. Z., V. V. ir R. K.. V. S. ir V. V., vykdydami A.V. L. nurodymą, tą pačią dieną Kulautuvos miške parinko E. B. nužudymo ir jo kūno paslėpimo vietą; po to tą pačią dieną R. Z. ir R. K., vykdantiems A. V. L. nurodymą nužudyti E. B. ir dėl to prisijungus prie V. S. ir V. V. pradėtos nusikalstamos veikos, visi susitiko Kaune, Raudondvario plente, po kelio Kaunas-Marijampolė viaduku, kur aptarė nusikaltimo padarymo planą, pasiskirstė vaidmenis. Po vaidmenų pasiskirstymo, tą pačią dieną, R. Z. nuvežė V. S., V. V. ir R. K. į E. B. nužudymui parinktą vietą – Kulautuvos girininkijos mišką, kur, laukdami kol R. Z. atveš į tą vietą E. B., iškasė šiam duobę. R. Z. išgalvotu pretekstu – neva kroviniui iškrauti, automobiliu atvežus E. B. į iš anksto jo nužudymui parinktą vietą Kulautuvos girininkijos miške ir nuvažiavus prie kelio stebėti aplinką, pagal susitarimą veikę V. S., V. V. ir R. K. nuvedė E. B. giliau į mišką prie tariamos krovinio iškrovimo vietos, kur V. S. užmetė E. B. ant kaklo virvę ir kartu su V. V. parvertę jį ant žemės pasmaugė. Po to V. S., apvyniojęs nužudyto E. B. galvą lipnia izoliacine juosta, kartu su R. K. ir V. V. nutempė lavoną į duobę ir jį užkasė. Atėjus prie automobilio, kuriame stebėjęs aplinką laukė R. Z., V. S., V. V. ir R. K. sėdo į automobilį ir kartu su R. Z. pasišalino iš įvykio vietos.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. Z. prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gegužės 6 d. nutartį panaikinti ir bylą jam nutraukti.
Kasatorius teigia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvados padarytos esmingai pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles, kad padaryti esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai lėmė ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos garantuojamos jam teisės į teisingą teismą (Konvencijos 6 straipsnio 1 dalis) pažeidimą.
Kasatorius pažymi, kad minimalių žmogaus teisių į teisingą procesą pažeidimas Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje vienareikšmiškai konstatuojamas tais atvejais, kai asmens pripažinimą kaltu lemia tokie įrodymai, kurių kokybė bylą nagrinėjančio teismo nebuvo visapusiškai ir objektyviai įvertinta jų patikimumo bei tikslumo aspektais (pvz.: Europos Žmogaus Teisių Teismo 2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Erkapic v. Croatia; 2013 m. kovo 11 d. sprendimas byloje Asadbeyli ir kt. v. Azerbaijan; 2013 n. vasario 26 d. sprendimas byloje Papadakis v. Macedonia ir kt.). Iš esmės analogiška įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisyklė yra suformuluota ir Lietuvos teismų praktikoje – vertindamas įrodymus teismas ne tik turi laikytis BPK nustatytų taisyklių, bet ir įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Teismo baigiamasis aktas gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.
Teismų sprendimuose jo kaltė dėl dalyvavimo tyčiniame E. B. nužudyme išimtinai grindžiama tik prisipažįstančiųjų dėl šio nusikaltimo įvykdymo kitų dviejų nuteistųjų V. S. ir V. V. parodymais, kurie reikšmingai prieštarauja tarpusavyje ir dėl jo kaltės ir dėl kitų esminių šio nusikaltimo aplinkybių. Teismai privalėjo šių asmenų parodymus įvertinti jų patikimumo aspektu, kruopščiai išanalizuojant ir įvertinant šių asmenų bendradarbiavimo su teisėsaugos organais aplinkybę ir šios aplinkybės įtaką jų parodymų turiniui bei esminiams jų pokyčiams šios bylos proceso metu.
Teismai visų pirma privalėjo įvertinti bylos teisingam išsprendimui esminės reikšmės turinčią aplinkybę, kad kitas nuteistasis V. V. vienintelis šios bylos proceso metu davė kaltinančius parodymus (t. y. kad jis nuveždamas V. V., V. S., R. K. ir jų nužudytą E. B. į nusikaltimo vietą neva žinojęs, jog šis bus nužudytas), buvo suinteresuotas šios bylos baigtimi, nes prisipažindamas ir duodamas parodymus, jis siekė sau švelnesnės baudžiamosios atsakomybės ir lengvesnės bausmės ne tik šioje byloje, bet ir kitoje baudžiamojoje byloje, iš kurios buvo išskirtas šis nusikalstamos veikos epizodas ir kurioje jam pačiam bei kitiems asmenims buvo pareikšti daug sunkesni kaltinimai. Dėl šios priežasties V. V. parodymai privalėjo būti vertinami pagal tokias pačias taisykles kaip ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio tvarka, parodymai – didesnis dėmesys turėjo būti skiriamas jo parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui. Juolab kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. V. davė jį teisinančius parodymus, kuriuos jau po to, kai buvo užbaigtas įrodymų tyrimas, vėl pakeitė, pateikė atskirą rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismui su prašymu jį pakartotinai apklausti, tačiau negalėjo racionaliai ir suprantamai paaiškinti nei tokių savo veiksmų motyvų, nei nurodyti tokius jo veiksmus lėmusių veiksnių, o tai akivaizdžiai rodo jo nesavarankiškumą ir priklausymą nuo kaltinimo šalies bei savo ruožtu pagrįstai leidžia abejoti jo parodymų patikimumu.
Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat pažeidė įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisyklę, įpareigojančią prieš vertinant įrodymus ir vienais jų grindžiant nuosprendį imtis priemonių prieštaravimams tarp įrodymų pašalinti.
V. V. parodymai dėl jo (kasatoriaus) žinojimo (nežinojimo) apie kitų kaltinamųjų vykimo bei nužudytojo atvežimo į Kulautuvos mišką tikslą skirtingose proceso stadijose reikšmingai prieštaravo tarpusavyje, be to, iš esmės prieštaravo kitų kaltinamųjų parodymams, tarp jų ir dėl šio nusikaltimo įvykdymo prisipažinusio nuteistojo V. S. parodymams. Žemesnės instancijos teismai šio asmens parodymų prieštaravimų visiškai nevertino, nesiėmė jokių priemonių reikšmingiems prieštaravimams pašalinti.
BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta nuostata įrodymais leidžia pripažinti tik tokius bylos duomenis, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, o įrodymai yra tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.
Žemesnės instancijos teismai nuteistojo V. V. parodymams neteisingai suteikė didesnę įrodomąją galią. Be to, teismai, pažeisdami esmines įrodymų vertinimo taisykles, visiškai neįvertino to, kad kaltinančių V. V. parodymų nepatvirtina jokie kiti bylos duomenys. Viso proceso metu kito nuteistojo V. S. parodymai, kad apie planuojamą E. B. nužudymą jis (kasatorius) nieko nežinojo, buvo nuoseklūs, taip pat ir nuo baudžiamosios atsakomybės dėl senaties atleisto šio nusikaltimo padarymu kaltinto R. K. parodymai objektyviai teisinantys, tačiau teismai apskritai juos ignoravo.
Kasatorius pažymi, kad toje pačioje baudžiamojoje byloje kaltinamų asmenų duodamų parodymų vertinimo taisyklė, užtikrinanti asmens teisės į teisingą teismą minimalias garantijas, yra nustatyta ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje, kurioje išaiškinta, jog Konvencijos 6 straipsnio garantijos yra įgyvendinamos tik tada, kai kaltinamojo prisipažinimas yra priimamas konstatuojant paties prisipažįstančiojo kaltę, bet – ne kito asmens kaltę, kuri turi būti nustatoma remiantis visais įrodymais, taip pat ir kito kaltinamojo parodymais, tačiau jie turi būti vertinami ypač atsargiai. Tokia įrodymų vertinimo taisyklė yra grindžiama tuo, kad kito kaltinamojo toje pačioje byloje pozicija skiriasi nuo įprastinio liudytojo pozicijos, nes kaltinamieji parodymus duoda neprisiekę, jų negalima bausti už tyčia duodamus melagingus parodymus (Europos Žmogaus Teisių teismo 2009 m. sausio 26 d. sprendimas byloje Romanov v. Russia, 2012 m. spalio 23 d. sprendimas Pichugin v. Russia ir kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad kito nuteistojo V. V. parodymų apie tai, jog jis (kasatorius) žinojo apie planuojamą E. B. nužudymą, kitais įstatymo nustatytais būdais patikrinti negalima, taip pat atsižvelgiant į tai, kad teismai bylos nagrinėjimo metu nepašalino nei šio asmens parodymų vidinių prieštaravimų, nei tarp šio asmens parodymų ir kitos bylos medžiagos esančių esminių prieštaravimų, kurių iš esmės neįmanoma pašalinti dėl šio asmens parodymų keitimo gausos, darytina išvada, kad teismai esmingai pažeidė įrodymų vertinimo baudžiamajame procese taisykles, dėl to patikimumo reikalavimų neatitinkančius V. V. parodymus pripažino jo kaltės dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo įrodymu ir neteisingai nuteisė už tyčinį E. B. nužudymą, apie kurį jis nieko nežinojo ir nedalyvavo šio nusikaltimo daryme.
Kasatorius teigia, kad ir nuosprendis, ir nutartis surašyti pažeidžiant jų surašymą reglamentuojančias baudžiamojo proceso įstatymo normas. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta nuostata, jog apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti nurodyti įrodymai, kuriais yra grindžiamos teismo išvados ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus.
Teismai savo procesiniuose sprendimuose nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis atmetė jo parodymus patvirtinančius ir jį teisinančius V. S. ir R. K. parodymus, taip pat ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu V. V. duotus jį teisinančius parodymus.
Akcentuodami V. S. ir V. V. parodymų teisingumą nepasisakė, kuriais konkrečiai jų parodymais rėmėsi pripažindami jį kaltu dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo.
Apeliacinės instancijos teismas savo išvadą dėl jo kaltės grindė nuteistojo V. V. parodymais, kad, atvykus į pasitarimą R. Z. ir pasiskirsčius vaidmenimis, į automobilį buvo sukrauti kastuvai, kurie buvo skirti duobei miške kasti. Teismo nuomone, jis tai matė ir turėjo suprasti, kokiam tikslui kastuvai yra skirti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas visiškai neįvertino to, kad tokius V. V. parodymus patikimai paneigia viso šios bylos proceso metu buvę nuoseklūs V. S. parodymai, kad kastuvus jie su V. V. įsigijo benzino kolonėlėje ir dar iki minėto susitikimo automobilių stovėjimo aikštelėje paliko miške, šalia jų abiejų iš anksto surastos ir numatytos E. B. nužudymo ir jo lavono paslėpimo vietos.
Apeliacinės instancijos teismas, padaręs išvadą, kad jis iki susitikimo aikštelėje jau žinojo, kokiu tikslu vyksta į aikštelę ir kad A. V. L. jam buvo paskyręs konkrečią užduotį E. B. nužudyme, kurią jis ir atliko, nenurodė nė vieno įrodymo, kuris tokias teismo išvadas patvirtintų. Taip pat nepagrįstas apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad jis pažinojo E. B.. Teismas nurodė, kad tik jis žinojo, kurioje vietoje reikia paimti E. B., tačiau tai nepaneigia jo paties parodymų apie tai, kad būtent A. V. L. nurodė E. B. paėmimo vietą ir jo paėmimo tikslą. Nesant byloje duomenų apie A. V. L. tariamai jam perduotą šio nusikaltimo planą ir konkretaus vaidmens priskyrimą, taip pat nesant galimybių apklausti A. V. L. dėl jo mirties, teismų išvados apie minėtas aplinkybes yra tik prielaidos, kuriomis teismai negalėjo grįsti savo sprendimų.
Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokurorė Zdzislavas Tuliševskis prašo nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.
Pasak prokuroro, šioje byloje baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingus sprendimus, nenustatyta. Kasatoriaus teiginiai, kad teismų sprendimai pagrįsti spėjimais ir prielaidomis, vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, kad vertinant įrodymus pažeisti BPK 20 straipsnio reikalavimai, prieštarauja priimtų skundžiamų sprendimų turiniui.
Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi ne tik kitų dviejų nuteistųjų V. S. ir V. V. parodymas, bet ir kitais surinktais, ištirtais bei įvertintais įrodymais – nukentėjusiojo E. B., liudytojų parodymais, specialistų išvadomis ir kitais byloje surinktais įrodymais. Be to, abiejų instancijų teismai išsamiai patikrino V. S. ir V. V. ikiteisminio tyrimo metu, nagrinėjimo teisme metu duotų parodymų sutapimus ir skirtumus, ir konstatavo, jog duoti parodymai buvo nuoseklūs ir atitinkantys kitus byloje esančius duomenis. Sugretinus V. S., V. V. ir R. Z. parodymus ir juos palyginus, nustatyta, kad visi nuteistieji nurodė tas pačias nusikalstamos veikos padarymo faktines aplinkybes. Iš esmės R. Z. pirmosios instancijos teisme patvirtino V. V. ir V. S. duotus parodymus dėl jam pavesto vaidmens nusikaltimo padaryme. Prokuroras pritaria apeliacinės instancijos teismo teiginiui, kad R. Z. nenurodė priežasties, dėl kurios V. S. ir V. V. dalyvavę nusikaltimo padaryme turėtų objektyvų pagrindą apkalbėti R. Z..
Nors kasatorius nurodo, kad V. V. parodymai turėjo būti vertinami kaip asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnį, tačiau prokuroras pažymi, kad V. V. teismas neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės, tik lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai galėjosi ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą bei jame dalyvavusius asmenis. V. V. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo vertinami visų bylos įrodymų kontekste ir jie nebuvo vienintelis R. Z. kaltės įrodymas.
Apeliacinės instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo V. S. ir V. V. parodymus, duotus skirtingose proceso stadijose, sugretino juos su kitais bylos duomenimis ir konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog parodymus jie davė turėdami tikslą apkalbėti R. Z., taip pat teismas išsamiai pasisakė ir dėl nuteistojo pateiktos įvykių versijos, motyvuotai ją paneigdamas. Prokuroras nesutinka su skundo teiginiais, kad buvo pažeistas BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nes, pasak jo, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje išdėstė visus įrodymus, atliko jų analizę, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai įvertinti sistemiškai, siejant ir lyginant juos tarpusavyje, nurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nuteistojo gynybos versija motyvuotai paneigta. Lietuvos apeliacinis teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, pripažino, kad, vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl kasatoriaus kaltės. Teigti, kad jos pagrįstos prielaidomis ir spėjimais prokuroras nemato pagrindo.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl įrodymų vertinimo ir bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme
Kasatorius savo prašymą panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei paskesnę apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą dėl jo nutraukti iš esmės argumentuoja tuo, kad teismų išvados dėl jo dalyvavimo E. B. nužudyme nepagrįstos, įrodymai įvertinti iš esmės pažeidžiant jų vertinimo taisykles.
Tokie kasatoriaus teiginiai bei juos pagrindžiantys argumentai atmestini kaip nepagrįsti, jais remiantis naikinti dėl nuteistojo priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra pagrindo.
Visų pirma pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), todėl byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Įrodymų vertinimas, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumas, nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas.
Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. BPK 301 straipsnio 1 dalies prasme apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, patvirtinančiais kaltinamojo kaltumą padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šie baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimai nagrinėjamoje byloje, priešingai negu teigiama skunde, nėra pažeisti. R. Z. dalyvavimas organizuotoje grupėje nužudant E. B. pagrįstas teismo posėdžiuose ištirtais įrodymais, visi jie nuosprendyje yra išdėstyti, išanalizuoti ir įvertinti, nuteistojo gynybos versija motyvuotai atmesta.
Pagal BPK 20 straipsnį įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, Baudžiamojo proceso kodekso numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal ją teismai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų pažeidimą teisėjų kolegija neturi pagrindo. Tai, kad įrodymus teismai įvertino ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, savaime negali būti laikoma baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu.
Kasaciniame skunde nesutinkama su nuteistųjų V. S. ir V. V. parodymų vertinimu, teigiama, kad jie nepatikimi, prieštaringi, jais negalima grįsti apkaltinamojo nuosprendžio, kad V. V., duodamas parodymus prieš jį, buvo suinteresuotas palengvinti savo atsakomybę, jo parodymai turėjo būti įvertinti kritiškai, teismai neatsižvelgė į jo parodymų kaitą, suteikė parodymams didesnę įrodomąją galią, nors jo parodymų nepatvirtina kiti bylos duomenys. Tokie argumentai buvo nurodomi ir apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, dar kartą išanalizavo ir įvertino visus surinktus įrodymus kaip visumą, patikrino jų pakankamumą ir leistinumą, taip pat, siekdamas pašalinti nuteistojo R. Z. apeliaciniame skunde išdėstytas abejones dėl V. S. ir V. V. parodymų patikimumo, itin išsamiai išanalizavo šių asmenų parodymus, duotus skirtingose proceso stadijose, sugretino juos su kitais bylos duomenimis ir konstatavo, kad nėra pagrindo manyti, jog parodymus jie davė turėdami tikslą apkalbėti R. Z.. Šis teismas išsamiai pasisakė ir dėl nuteistojo pateiktos įvykių versijos, motyvuotai ją paneigdamas.
R. Z. kasaciniame skunde teigia, kad teismai V. V. parodymus turėjo vertinti pagal tokias pačias taisykles kaip ir asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnyje nustatytą tvarką, didesnis dėmesys turėjo būti skiriamas jo parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnyje numatytu pagrindu, parodymai vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokio asmens parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys. Pažymėtina, kad šioje byloje teismas V. V. neatleido nuo baudžiamosios atsakomybės, tik pripažino atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis prisipažino dėl savo padarytos nusikalstamos veikos, nuoširdžiai gailėjosi ir aktyviai padėjo išaiškinti nusikaltimą bei jame dalyvavusius asmenis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pirmosios instancijos teismas V. V. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pripažino teisingais ir nuosekliais, be to, šie parodymai nebuvo vienintelis R. Z. kaltumo įrodymas ir buvo vertinami byloje esančių įrodymų visumos kontekste.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, išnagrinėjo išsamiai, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, kad nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir yra teisingos, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes R. Z. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai. Nesutikti su tokiomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis teisėjų kolegija neturi pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į nuteistojo R. Z. apeliacinio skundo argumentus atsakyta, motyvai, paaiškinantys, kodėl skundas atmetamas, o nuosprendis pripažįstamas teisingu, nurodyti (BPK 332 straipsnio 3, 5 dalys).
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti dėl R. Z. priimtus teismų sprendimus ir bylą nutraukti nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų nuosprendžio ir nutarties panaikinimo pagrindų, todėl kasacinis skundas negali būti tenkinamas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. Z. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Greičius
Aurelijus Gutauskas
Aldona Rakauskienė
