Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-7-430/2013 (S)

Teisminio proceso Nr. 2-13-3-01922-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 42.6; 42.7; 42.8; 63.1; 114.4

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 31 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Birutės Janavičiūtės, Egidijaus Laužiko, Algio Norkūno, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Janinos Stripeikienės ir Vinco Versecko,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovui L. B. dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

Ginčo esmė

Kasacinis teismas byloje nagrinėja klausimus dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių paskolos sutartį, sutarčių aiškinimo taisykles, ir proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas V. M. (buv. D.) prašė priteisti iš atsakovo 18 600 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Jis nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. atsakovui paskolino 18 600 Lt, šis įsipareigojo ją grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., kas mėnesį mokant lygiomis dalimis, pradedant mokėti nuo 2011 m. spalio mėnesio. Ieškovo teigimu, tai patvirtina rašytinė paskolos sutartis, sudaryta ieškovo ir atsakovo. Anot ieškovo, atsakovas savo prievolės nevykdo, dalimis paskolos nemoka (iki 2012 m. birželio 1 d. yra negrąžinęs 14 880 Lt) ir nėra pagrindo tikėtis, kad prievolę įvykdys.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nutarčių esmė

Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu paliko nepakeistą preliminarų teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą, priėmė galutinį sprendimą ir priteisė iš atsakovo ieškovui 18 600 Lt skolą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012 m. gegužės 28 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Teismas nustatė, kad 2011 m. rugpjūčio 2 d. sudaryta paskolos sutartimi ieškovas paskolino atsakovui 18 600 Lt, kuriuos šis įsipareigojo grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., mokėdamas kas mėnesį lygiomis dalimis, pradedant nuo 2011 m. spalio mėnesio. Teismas nurodė, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, todėl, nesant duomenų apie paskolos sumos dalinį mokėjimą, reikalaujama 18 600 Lt paskolos suma priteistina iš atsakovo ieškovui (CK 6.1, 6.4, 6.38, 6.63, 6.71 straipsniai, 6.256 straipsnio 1, 2 dalys, 6.260 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis). Teismas konstatavo, kad atsakovo parodymai neatitinka faktinių bylos aplinkybių, jis nepateikė savo prieštaravimus pagrindžiančių įrodymų; atsižvelgė į tai, kad atsakovas vadovauja uždarajai akcinei bendrovei, turi aukštąjį išsilavinimą; sprendė, kad nėra pagrindo netikėti ieškovo parodymais, nes, šalių aiškinimu, paskolos sutartis buvo pasirašyta geros valios ir abipusio pasitikėjimo pagrindu.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimu panaikino Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – panaikinti 2012 m. gegužės 31 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti (nurodytoje nutartyje padaryta rašymo apsirikimo klaida ištaisyta Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 19 d. nutartimi). Kolegija, atkreipusi dėmesį į kasacinio teismo praktiką, nurodė, kad tam, jog paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos sutartyje turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui – momentas. Žodžio „pasiskolinu“, kuris gramatiškai reiškia esamąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Kolegija konstatavo, kad šalių sudarytoje paskolos sutartyje nėra aiškiai nurodyta apie pinigų skolininkui perdavimą, todėl šio dokumento negalima laikyti tinkamai įforminta šalių paskolos sutartimi, atitinkančia CK 6.870 straipsnyje įtvirtintą paskolos sutarties sampratą. Sutartyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų perdavimo paskolos gavėjui momento. Sutarties formuluotė „Aš, L. B. <...> pasiskolinu iš V. D. <...> 18 600 Lt ir įsipareigoju juos grąžinti <...>“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina. Kolegija pažymėjo, kad atsakovas laikosi nuoseklios pozicijos, jog paskolos pinigų jis negavo. Kolegija sprendė, kad, esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas turėjo pareigą įrodyti, jog paskolos sutartyje nurodyta pinigų suma buvo perduota atsakovui, tačiau ieškovas šios aplinkybės neįrodė. Kolegija pažymėjo, kad byloje surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, jog šalių sudarytos sutarties turinys atitinka jos formą ir pavadinimą, t. y. ji kvalifikuotina kaip paskolos sutartis (CK 6.870 straipsnio 1 dalis), ir nors atsakovas aiškino, kad ši sutartis garantavo investicijų į trečiojo asmens įmonę grąžinimą, tačiau nė viena iš šios sutarties šalių sutarties sąlygų nevertino kaip atitiktį laidavimo sutarčiai (CK 6.76 straipsnio 1 dalis).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais teisiniais argumentais:

1. Dėl paskolos sutarties ir sutarčių aiškinimo taisyklių. Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.193 straipsnį, neatskleidė 2011 m. rugpjūčio 2 d. paskolos sutarties turinio, padarė nepagrįstą išvadą, jog sutartis nepatvirtina joje nurodytos pinigų sumos perdavimo atsakovui. Kasatoriaus teigimu, iš sutarties turinio matyti, kad kasatorių ir atsakovą sieja paskolos teisiniai santykiai (CK 6.870 straipsnis), nes: paskolos sutarties teisinių santykių egzistavimą egzistavimą pripažino pats atsakovas; sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai, o apeliacinės instancijos teismas nevertino, kad sutartį sudarė ne juridiniai, o fiziniai asmenys, kurių sudaryta rašytinė sutartis paprastai būna surašyta vartojant sutartį rašančio asmens terminologiją; šalys tarėsi ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų, kas įrodo pinigų perdavimo faktą; atsakovas nepaneigė, kad pats nustatė sutartyje įrašytas paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, jog atsakovas neįrodė savo nurodytų aplinkybių dėl paskolos sutarties surašymo.

2. Dėl įrodymų vertinimo taisyklių. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai vienam kasatoriui nustatė pareigą įrodinėti paskolos dalyko perdavimo faktą, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp ginčo šalių, pažeidė materialiosios ir proceso teisės normas (CK 6.870 straipsnį, 6.871 straipsnio 3 dalį, 6.875 straipsnio 1 dalį, CPK 178 straipsnį). Anot kasatoriaus, ne tik jis, bet ir atsakovas privalėjo įrodyti aplinkybes, kuriomis rėmėsi aiškindamas sutartį, kaip antai: kad jis (kasatorius) investavo nurodytą pinigų sumą į R. Z. įmonę, kad sutartis yra apsimestinė dėl skolininko ir pan. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas vadovavosi atsakovo paaiškinimais apie paskolos sudarymo aplinkybes, kurie ne tik nepagrįsti jokiais įrodymais, bet ir prieštaringi: sutartį jis vertino kaip niekinę, apeliaciniame skunde – kaip laidavimo, apsimestinę. Anot kasatoriaus, atsakovas, neginčydamas sutarties, pripažino ją, taip pat kad ją sudarė laisva valia, be prievartos. Kasatoriaus teigimu, atsakovas, kuriam taikomi bonus pater familias reikalavimai, nebūtų pasirašęs paskolos sutarties tuo atveju, jei paskola jam nebūtų suteikta ir pinigai nebūtų buvę perduoti. Kasatorius taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nurodytos kasacinio teismo nutartys yra priimtos civilinėse bylose, kurios savo faktinėmis aplinkybėmis nėra idealiai tapačios nagrinėjamam ginčui, todėl nėra pagrindo jomis vadovautis, eliminuojant pareigą tirti šios bylos įrodymus.

Atsiliepimų į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl paskolos sutarties ir jos formos

Paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Šios įstatyme įtvirtintos nuostatos sudaro pagrindą teigti, kad tokio pobūdžio sutartys yra realinės, nes paskolos sutartinių santykių atsiradimui būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui, todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita šalis – sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo – priimtas. Taigi paskolos sutarties esminėmis sąlygomis pripažintina: paskolos dalyko perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šios esminės paskolos sutarties sąlygos suponuoja vienos šalies – paskolos davėjo – pareigą perduoti paskolos dalyką, o kitos šalies – paskolos gavėjo – pareigą grąžinti paskolos dalyką bei mokėti sutartą atlyginimą už naudojimąsi paskolos dalyku, jeigu paskolos sutartis yra atlygintinė. Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, paskolos davėjas įgyja paskolos sutarties pagrindu reikalavimo teisę susigrąžinti paskolos dalyką, jo dalį ir atlygį už daikto skolinimą, jeigu toks buvo šalių sutartas.

Sandoriai, taigi ir sutartys, sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba konkliudentiniais veiksmais (CK 1.71 straipsnio 1 dalis). Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu (CK 1.72 straipsnio 1 dalis). Kai pagal įstatymus ar šalių susitarimą sutartis turi būti paprastos rašytinės formos, ji gali būti sudaroma tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis, 6.192 straipsnio 2 dalis). CK 1.73 straipsnyje išvardyti sandoriai, kurie turi būti sudaryti paprasta raštytine forma, taip pat nurodyta, kad tokia forma turi būti sudaromi ir kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą. Vieni iš tokių sandorių yra atitinkamos paskolos sutartys, kurių formą reglamentuojančiame CK 6.871 straipsnyje nustatyta, kad fizinių asmenų sudaryta paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija 2000 Lt, turi būti rašytinė, o jeigu paskolos davėjas yra juridinis asmuo, paskolos sutartis turi būti rašytinė visais atvejais, neatsižvelgiant į paskolos sutarties sumą. Taigi, įstatymo ar šalių susitarimo nustatytais atvejais paskolos sutartis turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, tiek surašant vieną šalių pasirašomą dokumentą, tiek ir apsikeičiant raštais, telegramomis, telefonogramomis, telefakso pranešimais ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais perduodama informacija, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti jį siuntusios šalies parašą, o kitais atvejais gali būti sudaryta žodžiu (žodine forma). Tai yra tam tikras sutarties laisvės principo ribojimas, įstatymui nustatant privalomą sandorio formą.

Paprastos rašytinės formos sutarties esminiai požymiai yra visų sutarties šalių valios išreiškimas raštu. Rašytinės formos sutartį pasirašo ją sudarantys asmenys. Gali būti nustatyta, kad atitinkamo asmens parašas turi būti patvirtintas juridinio asmens parašu.

Paskolos teisinius santykius reglamentuojančio CK 6.871 straipsnio 3 dalyje, atsižvelgiant į šių santykių specifiką, paplitimą, paskolos sutarties realinį pobūdį, įtvirtinta speciali sutarties paprastos rašytinės formos samprata, palyginus su ta bendrąja, kuri nustatyta CK 1.73 straipsnio 2 dalyje, 6.192 straipsnio 2 dalyje, ir nustatyta, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Ši teisės norma skirta reguliuoti atvejams, kai šalys nebuvo pasirašiusios bendro (vieno) dokumento, taip pat kai nebuvo apsikeitusios atskirais laiškais, raštais ir pan., t. y. kai nėra sudarytos rašytinės formos sutarties bendrosios paprastos rašytinės sutarties formos sampratos prasme, tačiau egzistuoja faktas, kad paskolos gavėjas yra pasirašęs ir išdavęs paskolos raštelį arba kitokį skolos dokumentą, patvirtinantį paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Šių dokumentų materialioji teisinė reikšmė reiškiasi ir tuo, kad juose raštu yra išreikšta vienos iš sutarties šalių (paskolos gavėjo) valia, jie išduodami kreditoriui prievolei patvirtinti ir liudija apie paskolos davėjo suderintos valios, nors ir neišreikštos rašytine forma, egzistavimą. Tokie dokumentai suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, jų buvimas pas kreditorių teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą, o jų buvimas pas skolininką yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė įvykdyta (CK 6.65 straipsnis). CK 6.871 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas atitinka civiliniuose teisiniuose taikytiną protingo žmogaus standartą.

Pažymėtina ir tai, kad tiek rašytinei paskolos sutarčiai, tiek ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkančiam dokumentui (toliau – rašytinė paskolos sutartis) keliami tapatūs turinio reikalavimai, t. y. kad jų turinys patvirtintų paskolos teisinių santykių egzistavimą. Paprastai šiuose dokumentuose turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...> pinigus gavau <...>“, „ <...> ši sutartis yra pinigų perdavimo-priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje, tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant panaudotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas.

Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas daro sandorį negaliojantį tik tuo atveju, kai toks negaliojimas įsakmiai nurodytas įstatyme (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Dėl paskolos sutarties tokio imperatyvaus nurodymo įstatyme nėra, todėl žodžiu sudaryta paskolos sutartis, kuri turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, galioja, tačiau, kilus ginčui dėl jos sudarymo, įstatymas riboja įrodymų leistinumą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis, 6.875 straipsnio 2 dalis).

Šioje byloje ginčas kilo dėl rašytinės paskolos sutarties, kuri pagal įstatymą turi būti sudaroma paprasta rašytine forma (CK 6.871 straipsnio 1 dalis).

Dėl įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodinėjimo esant ginčui dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaroma paprasta rašytine forma, sudarymo

Įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina (CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas dalyvauja įrodinėjimo procese, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (CPK 179 straipsnio 1 dalis).

Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

Įstatymų leidėjas nustatė ne tik įrodinėjimo pareigas, bet ir jų paskirstymo taisykles, kurių bendriausios yra suformuluotos CPK 12, 178 ir 179 straipsniuose. Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia – ieškovui reikia įrodyti ieškinio, atsakovui – priešieškinio, atsikirtimų faktinį pagrindą. CPK 182 straipsnyje išvardytos aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti. Kita vertus, kai kuriose civilinėse bylose materialiosios teisės normos nustato kitokį įrodinėjimo pareigų paskirstymą. Jose nurodoma, kuri šalis ir ką konkrečiai turi įrodyti. Kai materialiosios teisės normos nustato kitokią įrodinėjimo pareigų paskirstymo tvarką negu CPK normos, reikia vadovautis materialiosios teisės normomis nustatyta bei teismų praktikos suformuota įrodinėjimo tvarka. Proceso šalys joms tenkančias įrodinėjimo pareigas vykdo paraleliai, faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas, kaip jau minėta, paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo.

Bylose dėl paskolos grąžinimo į įrodinėjimo dalyką visuomet įeina aplinkybės dėl paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo – paskolos dalyko perdavimo paskolos gavėjo nuosavybėn ir paskolos gavėjo įsipareigojimo grąžinti pinigus arba rūšies požymiais apibūdinto suvartojamojo daikto (-ų) ekvivalentą. Šių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka ieškovui (CPK 12, 178 straipsniai). Jos gali būti, be kita ko, nustatytos teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad sutarčių aiškinimui taikomi ir UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principai, kurių 4 skyrius yra skirtas išimtinai sutarčių aiškinimui. Skiriami du vyraujantys sutarčių aiškinimo metodai – subjektyvusis ir objektyvusis. Subjektyvusis metodas reikalauja, kad, aiškinant sutartis, būtų nustatyti tikrieji, t. y. subjektyvūs, šalių ketinimai. Objektyvusis metodas nurodo, kad, aiškinant sutartis, pabrėžiama gramatinė sutarties teksto išraiška, o ne šalių vidinių ketinimų nustatymas. Sutarčių konsensualizmo principas reikalauja, kad teismas, aiškindamas sutartį, prioritetą teiktų šalių tikrajai valiai, tikriesiems jų ketinimams sudarant sutartį. Tai ir įtvirtinta CK 6.193 straipsnio nuostatose, pagal kurias turi būti laikomasi šių principų: 1) sąžiningumas aiškinant sutartį; 2) pirmenybės teikimas tikriesiems šalių ketinimams, o ne vien rėmimasis pažodiniu sutarties tekstu; 3) atsižvelgimas į protingo žmogaus kriterijų, kai tikrųjų šalių ketinimų negalima nustatyti; 4) sutarties sąlygų aiškinimas atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą ir sudarymo aplinkybes; 5) esant abejonių dėl sąvokų, atsižvelgiama į sutarties prigimtį, esmę ir jos dalyką; 6) abejojant dėl sutarties sąlygų, jos aiškintinos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai (contra proferentem taisyklė); 7) sutarties sąlygų aiškinimas vartotojo naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai; 8) atsižvelgimas į šalių derybas iki sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo, papročius. Sutarčių aiškinimo taisyklės nuosekliai išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Auksinis varnas” v. AB,,Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; 2004 m. balandžio 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB,,Libra Vitalis“ v. UAB,,Homo Faber“, bylos Nr. 3K-3-274/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „BIVAINIS“ v. A. B. firma „ARUM“, bylos Nr. 3K-3-406/2005; 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R. G. K., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2007 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Sarteksas“ v. UAB „Beltateksas“, bylos Nr. 3K-3-203/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. M. v. bendra Lietuvos–Ukrainos įmonė UAB „Azovlitas“, bylos Nr. 3K-3-201/2008; 2011 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; kt.). Aplinkybė, kad rašytinėje paskolos sutartyje atskirai, padarant atitinkamą įrašą nėra užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (tiesiogiai tai patvirtinančio įrašo nėra), nėra kliūtis teismui konstatuoti tokio fakto egzistavimą. Bylose dėl paskolos grąžinimo teismas negali susiaurinti įrodinėjimo dalyko vien tik iki aplinkybės, ar sutartyje įrašytas paskolos dalyko perdavimo faktas, nustatinėjimo. Šalių tikroji valia dėl sutarties dalyko perdavimo turi būti aiškinama ne vien tik pagal tai, ar yra konkretus įrašas apie pinigų ar daikto perdavimą. Sprendžiant apie paskolos sutarties sudarymą, jos dalyko perdavimą reišmingas sutarties lingvistinis aiškinimas, panaudota terminologija, gramatinės išraiškos formos, taip pat reikšmingos sutarties sąlygos dėl skolos grąžinimo užtikrinimo priemonių taikymo, įsipareigojimo grąžinti pinigus ar daiktą, reikšmingos ir aplinkybės dėl sutarties originalo buvimo pas kreditorių ar skolininką, įrašai ar kiti įrodymai apie sutarties vykdymą (grąžinimas dalimis, mokėjimas palūkanų, derybos dėl grąžinimo terminų pakeitimo ar kitokio atsiskaitymo būdų, ir kt.). Aplinkybę dėl paskolos sutarties sudarymo, kaip ir bet kurią kitą aplinkybę, teismas konstatuoja pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertintęs visus byloje surinktus įrodymus ir iš jų viseto duomenų padaręs išvadas, kai susiformuoja teismo įsitikinimas, kad tokia aplinkybė egzistuoja arba neegzistuoja. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus šiame CPK numatytas išimtis. Dėl to teismas, byloje surinktų įrodymų viseto duomenų kontekste įvertinęs sutarties sąlygas „<...> pasiskolinau <...>“, „<...> skolinuosi <...>“, gali jomis remiantis konstatuoti paskolos sutarties sudarymo faktą. Išvadą dėl tokių sąlygų vertinimo tik kaip atitinkamo ketinimo arba tik įsipareigojimo ateityje perduoti paskolos dalyką, gali lemti byloje surinktų įrodymų visetas.

Kai paskolos sutartis, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tokia forma sudaryta nebuvo, o ieškovas sutarties sudarymui patvirtinti remiasi atsakovo išduotu dokumentu, neatitinkančiu CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimų, tai reiškia įstatymo reikalaujamos sutarties paprastos rašytinės formos nesilaikymą ir įrodymų leistinumo sutarties sudarymo faktui įrodyti ribojimą (CK 1.93 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju ieškovas paskolos sutarties sudarymo, jos esminių sąlygų egzistavimą turi įrodyti leistinais ir patikimais įrodymais. CK 1.93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes, objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime).

Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Kai paskolos gavėjas gavo mažiau pinigų ar daiktų, negu nurodyta sutartyje, paskolos sutartis pripažįstama sudaryta dėl faktiškai gautos pinigų sumos ar daiktų (CK 6.875 straipsnio 1, 3 dalys). Aplinkybes, kad pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, privalo įrodyti paskolos gavėjas (CK 6.875 straipsnio 1 dalis). Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta paprasta rašytine forma, ir ginčijama sutartis yra rašytinė paskolos sutartis, tai atskovui teigiant, kad jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje, šios aplinkybės gali būti įrodinėjamos visomis CPK 177 straipsnyje nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis. Kai ginčas kyla dėl paskolos sutarties, kuri turi būti sudaryta rašytine forma, tačiau ginčijama sutartis nėra rašytinė paskolos sutartis ir rašytinės paskolos sutarties reikalavimus atitinkantis dokumentas, atsakovas, ginčydamas paskolos sutartį tuo pagrindu, kad pinigų ar daiktų jis faktiškai negavo arba gavo mažiau, negali remtis liudytojų parodymais, išskyrus atvejus, numatytus CK 1.93 straipsnio 6 dalyje, taip pat kai paskolos sutartis buvo sudaryta apgaule, prievarta ar realiai grasinant arba dėl paskolos gavėjo atstovo piktavališko susitarimo su paskolos davėju, arba dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių, (CK 6.875 straipsnio 2 dalį). Šias išimtis patvirtinančias aplinkybes teismai turi nustatyti ir motyvuoti nutartyje (sprendime).

Paskolos gavėjui remiantis aplinkybe, kad jis paskolą grąžino, šios aplinkybės įrodinėjimo pareiga tenka paskolos gavėjui. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad paskolos sutarties atveju svarbu tai, jog tiek sutarties sudarymas, tiek jos įvykdymas yra sandoriai, todėl sutarties (prievolės) įvykdymui patvirtinti galioja tie patys, kaip ir tos rūšies sutarčiai sudaryti, formos reikalavimai ir jos nesilaikymo teisiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. K. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-463-2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. Z. v. K. Ž., bylos Nr. 3K-3-187/2008; 2009 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-235/2009; kt.).

Išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad išdėstyti motyvai ir jų pagrindu padarytos išvados lemia objektyvią būtinybę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d., 2006 m. kovo 28 d. nutarimai) koreguoti ir toliau plėtoti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką bylose, kylančiose iš paskolos teisinių santykių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. G. v. G. M., bylos Nr. 3K-3-366/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. U. v. D. R., bylos Nr. 3K-3-107/2011; 2012 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. P. v. A. A., bylos Nr. 3K-3-375/2012; 2013 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. M. v. A. B., bylos Nr.3K-3-102/2013; kt.).

Šioje byloje nustatyta, kad šalys yra sudarę rašytinę paskolos sutartį, kurioje paskolos gavėjas L. B. nurodo, kad „pasiskolinu iš V. D. 18 600 Lt; įsipareigoju juos grąžinti iki 2012 m. rugpjūčio 2 d., mokant kas mėnesį lygiomis dalimis, pradedant mokėti nuo 2011 m. spalio mėnesio“. Atsakovas patvirtina pasirašęs paskolos sutartį ir supratęs jos turinį, o pinigų negavimo faktą ginčija savo nenuosekliais paaiškinimais bei tuo, kad sutartyje nėra padaryta įrašyto apie tai, kad jis gavo pinigus. Vertinant šalių sudarytos rašytinės paskolos sutarties tekstą matyti, kad: sutartyje vartojamos sąvokos yra būdingos paskolos sutarčiai; pareiga pagal šią sutartį nustatyta tik paskolos gavėjui, t. y. nėra nustatyta paskolos davėjo pareiga paskolinti; šalys susitarė ne tik dėl paskolos dydžio, bet ir dėl kitų paskolos sąlygų; atsakovas sutartyje įrašė paskolos grąžinimo sąlygas, kurios yra ne standartinės, o individualios. Byloje nustatyta, kad paskolos sutartis, surašyta atsakovo, yra pas ieškovą. Šalių sudarytos paskolos sutarties sąlygos, jas vertinant visų byloje surinktų įrodymų kontekste, teikia pagrindą, kad ieškovas šioje byloje įrodė paskolos sutarties sudarymo, t. y. esminių jos sąlygų egzistavimo faktą (CPK 176, 177, 185 straipsniai). Atsakovas, remdamasis pinigų negavimo aplinkybe, jam tenkančios įrodinėjimo pareigos neįvykdė ir nurodytos aplinkybės neįrodė (CPK 176, 177, 185 straipsniai).

Išplėstinė teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais kasacinio skundo argumentus, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė CK 6.193 straipsnį ir vertino surinktus įrodymus. Tai yra pagrindas naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Naikinant apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą kasatoriaus naudai iš atsakovo priteistina 579 Lt bylinėjimosi išlaidų, t. y. 300 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, patirtų apeliacinės instancijos teisme, ir 279 Lt už kasacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio atlyginimas.

Kasaciniame teisme patirta 33,15 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 11 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Tenkinant kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad kasatorius yra įvykdęs apeliacinės instancijos teismo sprendimo dalį, kuria iš jo į valstybei priteista 16 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (b. l. 99), o kasacinis teismas sprendžia nurodytą teismo sprendimą panaikinti, ši suma CPK 762 straipsnio 1 dalies pagrindu grąžintina kasatoriui per Valstybinę mokesčių inspekciją.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą ir 2012 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti.

Palikti galioti Alytaus rajono apylinkės teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo L. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 579 (penkis šimtus septyniasdešimt devynis) Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš atsakovo L. B. (a. k. duomenys neskelbtini) 33,15 (trisdešimt tris litus 15 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (j. a. k. 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita, įmokos kodas 5660).

Grąžinti ieškovui V. M. (a. k. duomenys neskelbtini) 16 (šešiolika) Lt, sumokėtų 2013 m. sausio 3 d. AB „Swedbank“, vykdant Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 18 d. sprendimą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Birutė Janavičiūtė

Egidijus Laužikas

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis

Janina Stripeikienė

Vincas Verseckas