Dėl juridinio fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-340/2009 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

30.4.1; 114.3; 114.12

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Egidijaus Baranausko (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Gintaro Kryževičiaus,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. L. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. L. (teisių perėmėja – E. L.) pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys – Kauno apskrities viršininko administracija, J. A., E. M., A. M., J. O.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas G. K. L. (po pareiškėjo mirties jo teises perėmė kasatorė E. L.) prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jo tėvas A. L. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą. Šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėjas siekė nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo tikslu, nes jo turimų dokumentų nuosavybės teisei atkurti nepakako. Žemės sklypo įsigijimo pagrindu pareiškėjas nurodė pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą 1938-1939 metais su B. A. Pareiškėjas, siekdamas patvirtinti, kad A. L. valdė žemę nuosavybės teise, rėmėsi netiesioginiais įrodymais: B. A. žemės sklypo parceliacijos planu bei kitais jo žemės padalijimą bei pardavimą patvirtinančiais dokumentais; liudytojų parodymais; dokumentais, kuriais A. L. nubaustas už statinio statybą be leidimo; pažymėjimu, kad jis (duomenys neskelbtini) turi daržininkystę; 1949 m. vykdomojo komiteto sprendimu skirti žemės vietoje nacionalizuotos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. birželio 20 d. sprendimu pareiškimą tenkino visiškai – nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad A. L. (duomenys neskelbtini), iki sovietų valdžios įvykdytos žemės nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą. Teismas nustatė, kad tiesioginių įrodymų, jog A. L. 31 aro žemės sklypą nusipirko iš B. A. 1939 m., nėra, todėl būtina remtis netiesioginiais įrodymais. Teismas rėmėsi B. A. 1939 m. spalio 7 d. raštu Kauno apskrities statybos komisijai, kuriame nurodyta, kad pagal sklypo parceliacijos planą šešiolika sklypų pardavė įvairiems valdininkams bei tarnautojams, sau pasilikdamas tik du apie 7000 kv. m sklypus; J. A. laišku, kuriame rašoma, kad jos tėvas B. A. po parceliacijos sau pasiliko apie 0,75 ha žemės, o kitą žemę išparceliavo sklypais po 15 arų; įrašu Kauno apskrities ipotekos 1939 m. pripažinimo aktų knygoje, kad pirkimo–pardavimo aktu B. A. pardavė K. O. žemės sklypą, 1939 m. kovo 29 d. parceliacijos plane pažymėtą Nr. 8; ištrauka iš parceliacijos plano, kurioje matyti, kad 1939 m. B. A. pardavė žemės sklypus Nr. 2, 3, 8, 11. Teismas sprendė, kad yra neginčytinai nustatyta, jog B. A. žemę pardavinėjo pagal parceliacijos planą, kuriame pažymėta 16 sklypų. Teismas taip pat nurodė, kad žemės sklypo valdymą nuosavybės teise patvirtina tai, jog jame A. L. statė pastatus. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai: 1943 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto savivaldybės įspėjimas A. L. dėl medinio sandėlio statybos be leidimo, 1943 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Burmistro nutarimas, kuriuo A. L. nubaustas už minėtą statybą. Teismas nurodė, kad, remiantis 1949 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendimu, kuriuo A. L. paskirta 0,31 ha žemės, nurodant, kad jam grąžinama 1949 m. birželio 9 d. Kauno miesto vykdomojo komiteto sprendimu iš jo valdos išimta anksčiau valdoma žemė, leidžia daryti išvadą, jog A. L. nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą. Teismas sprendė, kad labiausiai tikėtina, jog A. L. įsigijo parceliacijos plane pažymėtus 5 ir 6 sklypus.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. vasario 24 d. sprendimu tenkino Kauno apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą: panaikino Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmetė. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-193/2008; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Ž. v. Kauno apskrities viršininko administracija, V. P., bylos Nr. 3K-47-2005), kurioje išaiškinta, kad nuosavybės teisės įgijimo pagrindu nurodant sandorį, šio sudarymo faktas turi būti įrodinėjamas pagal sandorio sudarymo metu ir jo sudarymo vietoje galiojusias materialinės teisės normas, nustatančias tokio sandorio galiojimo sąlygas; prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus bei įvertinat šių įrodymų visetą, be to, sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusiųjų teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė įrodymų leistinumo taisyklių, neteisingai įvertino pateiktus rašytinius įrodymus ir išaiškino aplinkybes, nes pareiškėjo nurodyti statinių statybos tvarkos pažeidimai, padaryti 1943 metais, nepatvirtina pareiškėjo teiginių apie žemės įgijimą pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu 1939 metais. Teismas pripažino pagrįstomis apelianto išvadas, kad 31 aro sklypas buvo pakankamai brangus, todėl mažai tikėtina, kad vargingai gyvenantis asmuo galėjo nupirkti tokio ploto žemės sklypą. Kolegija pažymėjo, kad vien tas faktas, jog A. L. valdoma žemė buvo nacionalizuota 1940 m., nesudaro pagrindo laikyti įrodyta, kad A. L. šią žemę 1939 m. įsigijo pirkimo sutarties pagrindu iš B. A.. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nustatė žemės valdymo nuosavybės teise faktą be leistinų įrodymų, todėl nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, taikant specialiąsias teisės normas, kuriose įtvirtinti pagrindiniai reikalavimai tokiems juridiniams faktams nustatyti. Pareiškėjas nepateikė pirmiau nurodytame Vyriausybės nutarime išvardytų konkrečių dokumentų, reikalingų nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. birželio 20 d. sprendimą, priteisti jai visas bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamo aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 177, 445 straipsnius ir padarė nepagrįstą išvadą dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo nustatant žemės valdymo nuosavybės teise faktą. Teismo išvada, kad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti nustatomas tik pateikiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) ir (arba) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje išvardytus konkrečius dokumentus, yra nepagrįsta ir prieštarauja CPK 177 straipsnio bei Atkūrimo įstatymo nuostatoms. Teismas nepagrįstai susiejo įrodymų leistinumo reikalavimus, nustatant nuosavybės faktą administracine tvarka, su civilinio proceso nuostatomis reglamentuoto juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymu, todėl padarė nepagrįstą ir nemotyvuotą išvadą, jog byloje nėra leistinų įrodymų (CPK 177 straipsnis) siekiant nustatyti žemės valdymo nuosavybės teise faktą bei pažeidė CPK 445 straipsnio nuostatas. Teismas taip pat pažeidė CPK 176 straipsnio 1 dalies, 185 straipsnio ir 443 straipsnio 8 dalies, reglamentuojančių įrodinėjimo pakankamumo ir įrodymų vertinimo taisykles, nuostatas, nes netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino rašytinius įrodymus ir liudytojų paaiškinimus, bei pažeisdamas CPK nustatytus ypatingosios teisenos bylų kategorijoms nustatytus įrodymų vertinimo ir pakankamumo reikalavimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog byloje esantys įrodymai nepatvirtina prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės (CPK 443 straipsnio 8 dalis), nevertino pareiškėjos pateiktų įrodymų ir jų įtakos juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymui. Skundžiamame sprendime nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje suformuluotų taisyklių dėl įrodinėjimo proceso juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nuosavybės teisių atkūrimo santykiuose bylose.

2. Dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribų ir sprendimo turiniui nustatytų reikalavimų pažeidimo. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai neįvertino pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų bei dėl jų nepasisakė, nepateikė konkrečių ir motyvuotų išvadų, kuriomis remiantis nevertino pareiškėjos atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų ir nustatė, jog visiškai byloje nėra įrodymų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Dėl to darytina išvada, kad skundžiamas sprendimas yra be motyvų ir jį priėmęs teismas pažeidė CPK 318 straipsnio, 320 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio nuostatas bei kasacinio teismo išaiškinimus.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno apskrities viršininko administracija prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Kauno apygardos teismo 2009 m. vasario 24 d. sprendimą. Atsiliepime į kasacinį skundą nurodyti šie motyvai:

1. Dėl procesinių teisės normų, reglamentuojančių juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, įrodinėjimo proceso ir įrodymų vertinimo taisyklių netinkamo aiškinimo ir taikymo. Skundžiamas sprendimas grindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota teisės aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje T. D. D., L. S. B. ir kt. v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-193/2008; 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt.,, bylos Nr. 3K-3-171/2006), kurioje pabrėžta, kad sandorio sudarymo aplinkybei konstatuoti nepakanka tik liudytojų parodymų. Kauno apskrities viršininko administracija pažymi, kad nei pats pareiškėjas, nei jo teisių perėmėja, nei liudytojai, pasirašę planuose negalėjo nurodyti, ką tiksliai A. L. įsigijo nuosavybėn, o parodymai byloje buvo tikslinami atsižvelgiant į naujai byloje paaiškėjusias aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo prašymą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, todėl kad prašomas faktas nebuvo patvirtintas leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, o pareiškėjo, liudytojų ir pareiškėjo teisių perėmėjos parodymai prieštarauja vieni kitiems.

2. Dėl apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ribų ir sprendimo turiniui nustatytų reikalavimų pažeidimo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas aptarė ne visus atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, nedaro ginčijamo teismo sprendimo nepagrįstu ir neteisėtu.

k o n s t a t u o j a :

III. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įrodymų leistinumo žemės sklypo valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo bylose, susijusiose su nuosavybės teisių į tą sklypą atkūrimu.

1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ bei vėliau jį pakeitęs 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas, nuosavybės teisių atkūrimo tvarką bei sąlygas. Nuosavybės teisės atkuriamos šio įstatymo 2 straipsnyje išvardintiems Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie įstatymo nustatyta tvarka yra pateikę prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą. Prašymą atkurti nuosavybės teisę į žemę nagrinėja Vyriausybės įgaliota institucija (17 straipsnio 1 dalis). Kartu su piliečio prašymu turi būti pateikiami nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai (10 straipsnio 4 dalis). Įstatymas numato, kad nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais yra išrašai iš hipotekos knygų, jeigu šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduotais pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai (9 straipsnio 1 dalis). Kiti dokumentai išvardyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarime Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“, 1993 m. birželio 10 d. nutarime Nr. 407 „Dėl žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodančių papildomų dokumentų“, taip pat 1993 m. gegužės 20 d. nutarime Nr. 349 „Dėl kai kurių dokumentų, patvirtinančių nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą“. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnis nustato, kad piliečiai, kurių dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą neišliko, turi teisę dėl nuosavybės teisių nustatymo kreiptis į teismą CPK nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija pažymi, kad lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant šias įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog tiek įstatyme, tiek ir Vyriausybės nutarimuose nurodytais dokumentais įrodinėjamas nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teise faktas, kai nuosavybės teisių atkūrimo klausimas sprendžiamas administracine tvarka. Tuo tarpu, kai juridiškai reikšmingas valdymo nuosavybės teise faktas yra nustatinėjamas teismine tvarka, tokio fakto įrodinėjimo procesas vyksta CPK nustatyta tvarka (CPK 176 straipsnio 2 dalis). CPK 177 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, jog yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Šie duomenys nustatomi CPK 178 straipsnio 2-3 dalyse nurodytomis įrodinėjimo priemonėmis. Įrodinėjimo priemonių leistinumas reiškia įstatymų nustatytą įrodinėjimo priemonių panaudojimo apribojimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise fakto nustatymas nuosavybės teisių atkūrimo bylose turi ypatumų, kurie sąlygoja ir įrodinėjimo priemonių leistinumo ypatumus. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo prasme teisiškai reikšmingas yra nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Šis faktas gali būti nustatomas tiek įrodžius nuosavybės teisės įgijimo pagrindą, tiek ir patį valdymo nuosavybės teise faktą. Tokia išvada darytina lingvistiškai bei sistemiškai aiškinant Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 1, 9 straipsnių, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057, 1993 m. birželio 10 d. nutarimo Nr. 407 ir 1993 m. gegužės 20 d. nutarimo Nr. 349 nuostatas. Šiuose teisės aktuose išvardytais dokumentais administracine tvarka įrodinėjamas ne nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, o valdymo nuosavybės teise nacionalizavimo momentu faktas. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindą patvirtinantys dokumentai dėl įvairių priežasčių gali būti neišlikę, tačiau pats valdymo nuosavybės teise faktas patvirtintas kitais dokumentais, kurie yra pakankami fakto nustatymui administracine tvarka. Kai teisės aktuose nurodyti dokumentai neišlikę, ar jų nepakanka administracine tvarka nustatyti valdymo nuosavybės teise faktui, asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti šį faktą nustatyti CPK tvarka. Tokiu atveju nėra jokių pateisinamų priežasčių susiaurinti juridiškai reikšmingo fakto įrodinėjimą iki nuosavybės teisės pagrindo įrodinėjimo. Minėta, kad valdymo nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas visomis CPK nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, tačiau šių priemonių reikšmę įrodinėjimo procese suponuoja įrodinėjamo fakto specifika. Nuosavybės teisių nustatymas į nekilnojamąjį daiktą gali sąlygoti ginčą su kitais asmenimis dėl tų pačių teisių. Dėl to nustatant valdymo nuosavybės teise faktą dėl tų pačių teisių į tą patį daiktą esant ginčui tarp kelių asmenų turi būti taikomi tuo metu galiojusios materialinės teisės nustatyti įrodinėjimo priemonių panaudojimo ribojimai, pvz., draudimas remtis liudytojų parodymais įrodinėjant nuosavybės teisės perleidimą buvo pripažintas iki nacionalizacijos Vyriausiojo Tribunolo praktikoje taikant didžiojoje Lietuvos dalyje galiojusio Rusijos imperijos Civilinių įstatymų sąvado 141⁷ straipsnį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas, jog prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas gali būti įrodinėjamas tik pateikiant teisės aktuose išvardytus dokumentus, nepagrįstai apribojo įrodinėjimo priemonių panaudojimą ir taip pažeidė CPK 177 straipsnio nuostatas. Konstatavus šį apeliacinės instancijos teismo padarytą pažeidimą teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje esminę reikšmę turi įrodymų vertinimas jų pakankamumo aspektu.

Dėl įrodymų pakankamumo

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu, t. y. išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įrodymų pakankamumo klausimas konkrečioje civilinėje byloje turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-171/2006; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjo Z. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005; 2004 m. spalio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B., R. Ž. v. AB „Panevėžio duona”, bylos Nr. 3K-3-513/2004 ir kt.).

Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo įrodinėjimo ypatumą lemia tai, kad šiose bylose yra naudojami netiesioginiai įrodymai. Jeigu pareiškėjas turėtų tiesioginių prašomą nustatyti juridinį faktą patvirtinančių įrodymų, tai jam apskritai nereikėtų kreiptis į teismą (CPK 445 straipsnis), todėl į šią aplinkybę, kad įrodinėjimas vyksta netiesioginiais įrodymais, būtina atsižvelgti sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad yra svarbu, jog viena prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų pagrįsta byloje esančiais įrodymais, jog priešingos prielaidos tikimybė būtų mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal A. G. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-324/2008; 2005 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal Z. K. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-147/2005;).

Nagrinėjamoje byloje faktą, kad A. L. (duomenys neskelbtini) iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdė 31 aro žemės sklypą, pareiškėja įrodinėja rašytiniais įrodymais bei liudytojų parodymais. Minėta, kad nuosavybės teisių atkūrimo tikslu juridinę reikšmę turintis nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise faktas nustatomas jo nacionalizavimo momentui. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo po žemės nacionalizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. kovo 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. M. Š. ir kt., bylos Nr.3K-3-171/2006). Byloje esantys rašytiniai dokumentai patvirtina tik tam tikrus su žemės naudojimu ar valdymu susijusius faktus po nacionalizacijos (1943 m. rugsėjo 7 d. Kauno miesto savivaldybės įspėjimas A. L. dėl medinio sandėlio statybos be leidimo, 1943 m. rugsėjo 16 d. Kauno miesto Burmistro nutarimas, kuriuo A. L. nubaustas už minėtą statybą. 1949 m. rugpjūčio 17 d. Kauno miesto Stalino rajono vykdomojo komiteto sprendimas, kuriuo A. L. paskirta 0,31 ha žemės ir kt.). Tačiau laikotarpį iki nacionalizacijos apimančiuose rašytiniuose įrodymuose yra duomenys tik apie B. A. vykdomą žemės parceliavimą. Šiuose rašytiniuose įrodymuose nėra jokių su A. L., taigi ir su byloje įrodinėjamu faktu susijusių duomenų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad esant tokiai situacijai apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą, nes žemės valdymo nuosavybės teise faktas iki nacionalizavimo faktiškai buvo įrodinėjamas tik liudytojų V. J. ir L. G. parodymais. Įrodymų pakankamumo prasme liudytojų parodymų vertinimą lemia gautų duomenų subjektyvus pobūdis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad sandorio sudarymo aplinkybės konstatavimas remiantis tik liudytojų parodymais, nesant rašytinių įrodymų, neatitiktų nei ad hoc, nei sandorio sudarymo metu galiojusių teisės normų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. pareiškimą dėl turinčio juridinę reikšmę fakto nustatymo, bylos Nr. 3K-3-232/2008). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tik liudytojų parodymų, kurie yra silpnesnės įrodomosios galios dėl savo subjektyvaus pobūdžio, žemės valdymo nuosavybės teise iki nacionalizavimo faktui konstatuoti nepakanka. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjamoje byloje rašytiniai įrodymai yra tik netiesiogiai susiję su nuosavybės teisės objekto įgijimu ar valdymu, todėl toks rašytinių įrodymų silpnas sąsajumas kartu su liudytojų parodymų subjektyviu pobūdžiu lemia tai, jog šiuo atveju nepakanka įrodymų nustatyti pareiškėjos prašomą juridinį faktą.

Vertindama kasatoriaus argumentus dėl to, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino kitus įrodymus bei nepasisakė dėl visų kasatoriaus atsiliepime nurodytų argumentų, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą kasacijos pagrindas yra tik toks procesinės teisės normų pažeidimas, kuris, be kita ko, galėjo turėti įtakos neteisėtam sprendimui priimti. Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, konstatuoja, kad pagrindo ją naikinti nenustatyta (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis), todėl ji paliktina nepakeista šioje nutartyje išdėstytais motyvais. Nenustačiusi kasacijos pagrindo dėl proceso teisės normų esminio pažeidimo, turėjusio įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93 straipsniu, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Egidijus Baranauskas

Algis Norkūnas

Gintaras Kryževičius