Dėl skolos priteisimo

Civilinė byla Nr. 3K-3-31/2010 (S)

Procesinio sprendimo kategorijos:

42.10; 42.11.1; 50.10

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Sigitos Rudėnaitės ir Vinco Versecko (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. įmonės,,Saulėtekis“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB,,AFIN BALTIKA“ ieškinį atsakovui G. M. įmonei,,Saulėtekis“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje keliamas lizingo sutarties vykdymo, jos nutraukimo teisinių padarinių klausimas. Lizingo bendrovė „Afin Baltica“ AS su atsakovu 2004 m. vasario 5 d. sudarė lizingo sutartį, pagal kurią ji nupirko atsakovo nurodytą transporto priemonę ir perdavė ją atsakovui naudotis lizingo pagrindais. Pagal lizingo sutarties sąlygas atsakovas įsipareigojo po transporto priemonės paėmimo pagal šalių suderintą grafiką penkerius metus kas mėnesį mokėti lizingo ir draudimo įmokas. 2005 m. gruodžio mėn. atsakovo skola lizingo bendrovei siekė beveik 25 000 eurų, todėl 2006 m. sausio 5 d. lizingo bendrovė nutraukė lizingo sutartį; transporto priemonė jai buvo grąžinta 2006 m. balandžio 3 d., tačiau skola (įmokos ir palūkanos) liko nesumokėta. „Afin Baltica“ AS visas iš lizingo sutarties kylančias kreditoriaus reikalavimo teises į atsakovą perleido naujajam kreditoriui UAB „Afin Baltica“, taip pat perleido teises reikalauti iš atsakovo delspinigių, palūkanų, nuostolių ir kitų mokėtinų sumų.

Ieškovas teigė, kad atsakovas yra skolingas 29 385,20 euro (101 461,21 Lt) pagal lizingo sutartį, 3 579,35 euro (12 358,78 Lt) palūkanų, todėl prašė šias sumas priteisti iš atsakovo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu ieškovo ieškinį tenkino. Teismas sprendime nurodė, kad, atsakovui netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus, lizingo sutartis buvo nutraukta, o transporto priemonė buvo grąžinta lizingo davėjui; atsakovas neginčija skolos dydžio ir teigia, kad būtent jis nutraukė sutartį, nes transporto priemonė nuolat gedo. Teismas pažymėjo, kad pagal šalių pasirašytą lizingo sutartį atsakovas (lizingo gavėjas) tokios teisės neturėjo, t. y. negalėjo vienašališkai nutraukti lizingo sutarties, tinkamai ir iš anksto apie tai nepranešęs lizingo davėjui. Teismas laikė, kad atsakovo siųstas registruotas laiškas lizingo davėjui neįrodo, kad tai buvo siunčiamas būtent pranešimas apie sutarties nutraukimą.

Įvertinęs byloje esančius įrodymus, teismas konstatavo, kad atsakovas netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, nesumokėjo visų lizingo įmokų ir liko skolingas ieškovui; atsakovo teiginius, jog lizinguojama transporto priemonė nuolat gedo ir buvo remontuojama, pripažino nepagrįstais įrodymais. Teismas sutiko su ieškovo skaičiuotais skola bei palūkanomis.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi atmetė atsakovo apeliacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2009 m. vasario 4 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija nutartyje nurodė, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog lizingo sutartis buvo nutraukta lizingo davėjo iniciatyva – lizingo gavėjas nemokėjo pagal šią sutartį įmokų. Kolegija pažymėjo, kad šioje sutartyje nenustatyta atsakovo teisės nutraukti vienašališkai sutartį, be to, tokie atsakovo teiginiai nepagrįsti įrodymais. Kolegija nurodė, kad nėra byloje nustatyta išimtinių CK 6.573 straipsnio 3 dalyje ir 6.571 straipsnio 3 dalyje aplinkybių, kurioms esant lizingo davėjas privalėtų atsakyti už lizingo dalyko kokybę, todėl atsakovas negali įsigytos transporto priemonės trūkumais gintis nuo reikalavimo sumokėti lizingo įmokas. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad lizingo davėjas turi teisę išsiieškoti iš gavėjo tokio dydžio nuostolius, kurie jį grąžintų į padėtį, buvusią tinkamai vykdant sutartį. Kolegija taip pat pažymėjo, kad, atgavęs lizingo sutarties dalyką, lizingo davėjas turi teisę disponuoti šiuo daiktu savo nuožiūra, t. y. lizingo davėjas, susigrąžinęs transporto priemonę, galėjo parduoti ją kitam pirkėjui. Dėl to kolegija atmetė atsakovo teiginį, kad tokiu atveju lizingo davėjas nepagrįstai praturtėjo, kaip nepagrįstą.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovas G. M. įmonė,,Saulėtekis“ prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1) dėl sutarties aiškinimo. Kasatorius nurodo, kad šalių sudarytai lizingo sutarčiai teismas netinkamai taikė sutarčių aiškinimo taisykles, neištyrė faktinių bylos aplinkybių, nesiekė nustatyti, kad lizingo bendrovė ir transporto priemones pardavusi bendrovė veikė išvien, siekė abipusės naudos, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog šiuo atveju lizingo davėjas neatsako už sutarties dalyko kokybę. Be to, teismas nesivadovavo teismų praktika dėl sutarčių aiškinimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. Vaišvilos IĮ v. UAB „Statnuoma“, bylos Nr. 3K-3-44/2008);

2) dėl lizingo gavėjo teisės nutraukti sutartį. Kasatorius nesutinka su teismo išvada, kad tik lizingo davėjas turėjo teisę nutraukti sutartį. Jo nuomone, teismas neįvertino to, kad finansinė nuomos sutartis pagal savo prigimtį turi ir pirkimo-pardavimo, ir nuomos sutarties bruožų, kartu ir specifinių, šiai sutarčiai būdingų bruožų. Dėl to, aiškindamas teisės normas dėl lizingo sutarties nutraukimo tiek lizingo davėjo, tiek lizingo gavėjo atžvilgiu, teismas turėjo sistemiškai vertinti visas teisės normas, t. y. pripažinti, kad jeigu parduotas daiktas yra netinkamos kokybės, ne tik daikto pirkėjas (CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktas), bet ir lizingo gavėjas turi teisę atsisakyti sutarties ir reikalauti grąžinti sumokėtą` kainą. Kasatorius teigia, kad pagal CK 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punktą tinkamai gynė savo teises, atsisakydamas sutarties su UAB,,Transmitto“, dėl to buvo pagrindas nutraukti sutartį su lizingo davėju (CK 6.217 straipsnio 1 dalis);

3) dėl įrodymų vertinimo. Kasatorius teigia, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas, taip nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Apeliacinės instancijos teismas nesigilino ir netyrė įrodymų, pagrindžiančių, kad kasatorius sąžiningai ir laiku mokėjo pagal lizingo sutartį iki kasatorius vienašališkai 2005 m. birželio 23 d. nutraukė lizingo sutartį. Be to, teismas nevertino įrodymų, pagrindžiančių transporto priemonės (lizingo daikto) būklę, gedimus ir jų šalinimą, ir vadovavosi tik transporto priemonės gedimų ir techninio aptarnavimo sąrašu, kurį teismo užsakymu pateikė trečiasis asmuo. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad trečiasis asmuo yra pateikęs neišsamų sąrašą dėl transporto priemonės gedimų (nėra gana didelės dalies atliktų remonto darbų užsienio šalyse esančių IVECO sistemos servisuose). Kasatorius pažymi, kad pats neturėjo teisės gauti tokių duomenų, nes jis registruotas tik kaip transporto priemonės naudotojas, todėl teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi ne visa informacija;

4) dėl patirtų nuostolių atlyginimo vertinimo. Teismas, pripažindamas, kad ieškovas turi teisę gauti sulygtą įmoką už visą laikotarpį, kurio metu kasatorius turėjo galimybę naudoti transporto priemones savo tikslams, nors ir nesinaudojo, sprendė, kad kasatoriaus nesumokėtos palūkanos yra lizingo davėjo negauta nauda. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino principo, kad nukentėjusi šalis negali gauti daugiau nuostolių atlyginimo nei patyrė. Jeigu sutartis būtų vykdoma, lizingo davėjas iš viso būtų gavęs 147 282,82 euro (125 457 eurus paskolos ir 21825,62 euro palūkanų). Kasatorius iki sutarties nutraukimo yra sumokėjęs 24 726,29 euro, nutraukus sutartį, lizingo davėjas šias transporto priemones pardavė kitam pirkėjui už 103 000 eurų, todėl, teismui priteisus 101 461,21 Lt skolos ir 12 358,78 Lt delspinigių, ieškovas atsidurtų geresnėje padėtyje nei tinkamo sutarties vykdymo atveju. Apeliacinės instancijos teismas neįvertino to, kad tokie ieškovo veiksmai laikytini kaip nesąžiningi, neatitinka visiško nuostolių atlyginimo principo. Kasatoriaus nuomone, teismas šiuo atveju nesigilino ir į nepagrįsto praturtėjimo institutą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl lizingo sutarties nutraukimo ir lizingo davėjo atsakomybės

CK 6.567 straipsnyje nustatyta, kad lizingo (finansinės nuomos) sutartimi viena šalis (lizingo davėjas) įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens kitos šalies (lizingo gavėjo) nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti. Pagal šioje teisės normoje nurodytą lizingo sąvoką lizingo davėjas sutartimi įsipareigoja nupirkti lizingo gavėjo nurodytą daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui. Tai yra pagrindinės lizingo davėjo pareigos. Lizingo davėjas neatsako lizingo gavėjui už tai, kad daikto pardavėjas netinkamai vykdo savo prievoles, išskyrus, kai pasirinkti pardavėją buvo lizingo davėjo pareiga. Jeigu šiuo atveju pardavėjas pažeidžia daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, lizingo gavėjas turi teisę reikalauti atsakomybės tiek iš daikto pardavėjo, tiek iš lizingo davėjo – jie lizingo gavėjui atsako solidariai (CK 6.573 straipsnio 3 dalis). Taigi lizingo davėjas, vykdydamas lizingo sutartį, jeigu sutartis nenustato kitaip, privalo nupirkti lizingo daiktą iš lizingo gavėjo pasirinkto pardavėjo. Tokia daikto pirkimo-pardavimo sutartis, palyginus ją su įprasta pirkimo–pardavimo sutartimi, turi specifinių bruožų, nes nupirktas daiktas perduodamas ne pirkėjui (naujam savininkui), o lizingo gavėjui, kuris, nors ir nebūdamas pirkimo-pardavimo sutarties šalis, turi teisę reikšti pardavėjui pretenzijas dėl daikto kokybės, kompektiškumo ir pan., tačiau neturi teisės nutraukti pirkimo-pardavimo sutarties be lizingo davėjo sutikimo (CK 6.573 straipsnio 1 dalis). Tai rodo, kad lizingo teisiniai santykiai apima du savarankiškus sandorius – lizingo sutartį, kuria lizingo davėjas įsipareigoja daiktą nupirkti bei perduoti jį naudoti lizingo gavėjui už užmokestį, ir pirkimo-pardavimo sutartį, kuria lizingo davėjas nuperka iš pardavėjo lizingo gavėjui perduodamą daiktą. Lizingo davėjas, jeigu sutartis nenustato kitaip, neatsako už pardavėjo netinkamą daikto pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų vykdymą ir lizingo gavėjas lizingo sutartį dėl lizingo davėjo kaltės gali nutraukti tik tuo atveju, jeigu šis daikto neperduoda lizingo gavėjui (CK 6.570 straipsnio 2 dalis), tačiau lizingo gavėjas turi teisę reikalauti iš pardavėjo pašalinti parduoto daikto trūkumus, o esant pagrindui ir sutinkant lizingo davėjui, reikalauti pirkimo–pardavimo sutartį nutraukti.

Teismų byloje nustatyta, kad lizingo davėjas, vykdydamas sutartį, nupirko iš trečiojo asmens transporto priemonę (vilkiką su autovežiu) ir perdavė kasatoriui (lizingo gavėjui), t. y. teismai nustatė, kad ieškovas yra įvykdęs lizingo sutartimi nustatytas pareigas. Lizingo daiktą – transporto priemonę – ir jo pardavėją pasirinko kasatorius. Šią aplinkybę patvirtina lizingo daikto pirkimo–pardavimo sutartis, kuri buvo sudaryta pardavėjo ir kasatoriaus, sutartyje įvardyto galutiniu vartotoju, iki lizingo sutarties sudarymo. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje kasatorius pripažino, kad pirmiau susitarė dėl daikto pirkimo, vėliau – dėl lizingo sutarties. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovas (lizingo davėjas) neatsakingas už įgyto daikto kokybę. Teismų išvada pagrįsta, nes ieškovo atsakomybės klausimas galėtų būti svarstomas tik tuo atveju, jeigu pardavėją būtų parinkęs lizingo davėjas arba jeigu lizingo davėjas būtų daręs įtaką lizingo gavėjui, kai šis rinkosi pardavėją ir sutarties dalyką (CK 6.571 straipsnio 3 dalis, 6.573 straipsnio 3 dalis).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme kasatorius pateikė, jo teigimu, ieškovui siųstą lizingo sutarties nutraukimo dėl lizingo daikto blogos kokybės protokolą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje neįrodyta, jog toks raštas siųstas ieškovui, ir pagrįstai nurodė, kad netgi tokio rašto pateikimas ieškovui nesudarytų pagrindo nutraukti lizingo sutartį, nes lizingo davėjas savo sutartinę prievolę – nupirkti lizingo daiktą ir jį parduoti lizingo gavėjui – įvykdė. Pirmiau aptartų teisės normų kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad kasatorius, manydamas, jog lizingo sutartimi įgyta transporto priemonė nekokybiška, turėjo reikšti pretenzijas pardavėjui ir reikalauti pašalinti lizinguojamo daikto trūkumus arba, derindamas su lizingo davėju, reikalauti nutraukti pirkimo–pardavimo sutartį. Tačiau teismai byloje nenustatė, kad kasatorius reiškė trečiajam asmeniui (pardavėjui) pretenzijas dėl daikto kokybės. Dėl to teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentą, kad teismai be pagrindo nepripažino, jog jis tinkamai gynė savo teises ir tinkamai nutraukė lizingo sutartį.

Dėl kitų kasacinio skundo argumentų

Pagal šalių sudarytos lizingo sutarties 4 ir 14 straipsnių sąlygas, lizingo davėjas turi teisę nutraukti lizingo sutartį iš anksto neįspėjęs lizingo gavėjo, jeigu šis nemoka įmokų ilgiau kaip 45 dienas nuo tos dienos, kai suėjo jų mokėjimo terminas.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad kasatorius nuo 2005 m. gegužės mėn. nevykdė lizingo sutarties sąlygų – nesilaikė periodinių įmokų grafiko, vėliau – nebemokėjo, jo skola iki lizingo daikto – transporto priemonių 2006 m. balandžio 3 d. perdavimo ieškovui sudarė 101 461,21 Lt kredito ir 12 358,78 Lt palūkanų. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas aptartą lizingo sutarties sąlygą, pagrįstai pripažino, kad ieškovas, kasatoriui nemokant įmokų, turėjo teisę nutraukti lizingo sutartį ir turi teisę reikalauti sumokėti jam sutartimi sulygtas įmokas už tą laikotarpį, kada kasatorius naudojosi lizingo daiktu – transporto priemone (CK 6.574 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes dėl lizingo bei pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo, vykdymo, nutraukimo ir kasatoriaus skolos dydžio, byloje surinktus įrodymus vertino nepažeisdamas bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, todėl teisėjų kolegija atmeta kasatoriaus argumentus, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus dėl sutarčių vykdymo ir nuostolių dydžio.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino bei taikė pirmiau nurodytas materialiosios teisės normas, įrodymus vertino pagal proceso įstatymo nuostatas, todėl nėra pagrindo naikinti apskųstą apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl kasaciniame skunde nurodytų argumentų.

Dėl procesinių išlaidų priteisimo

Kasacinio teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, ir kitos būtinos bei pagrįstos išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai) šioje byloje yra 56,70 Lt. Atmetus kasacinį skundą, ši suma priteistina valstybei iš kasatoriaus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatoriaus G. M. įmonės,,Saulėtekis“ (įm. k. 152921448) į valstybės biudžetą 56,70 Lt (penkiasdešimt šešis litus 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu kasacinės instancijos teisme.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Sigita Rudėnaitė

Vincas Verseckas