Baudžiamoji byla Nr. 2K-530/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.2.3.1; 1.2.3.2.7. (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,
sekretoriaujant Dianai Šataitytei,
dalyvaujant prokurorei Dainorai Miliūtei,
nuteistajam A. Z.,
nuteistojo gynėjai advokatei Irinai Kizinai,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžio byloje, kurioje:
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžiu A. Z. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą laisvės atėmimu trylikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendis pakeistas:
A. Z. nusikalstama veika, kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, perkvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, su Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendžiu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį paskirta bausme ir A. Z. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų. Kita pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, ir nuteistojo bei jo gynėjos, prašiusių skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė:
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. Z. nuteistas už tai, kad 2008 m. rugpjūčio 6 d., apie 19.30 val., Širvintų rajone (duomenys neskelbtini) seniūnijoje (duomenys neskelbtini) kaime esančio A. J. namo kieme, kilus asmeniniam konfliktui su V. B., turėdamas tikslą jį nužudyti, suprasdamas, kad šalia esantiems D. J. ir S. M. gresia realus pavojus gyvybei dėl šaunamojo ginklo panaudojimo, šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės, neteisėtai įgytu ir laikomu perdirbtu TSRS pramonės gamybos vienvamzdžiu lygiavamzdžiu 16 kalibro medžiokliniu šautuvu 3K Nr. D 40379, užtaisytu medžiokliniu 16 kalibro šratiniu šoviniu, tyčia vieną kartą iššovė į V. B., padarydamas nukentėjusiajam aklą vienkartinį šautinį šratinį krūtinės dešinės pusės sužalojimą, kuris komplikavosi ūmiu nukraujavimu, ir dėl to V. B. mirė, t. y. tyčia nukentėjusįjį nužudė kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu.
A. Z. taip pat nuteistas už neteisėtą šaunamojo ginklo bei šaudmenų įgijimą, gabenimą ir laikymą, tačiau kasacinis skundas dėl to nepaduotas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliacinį skundą, patvirtino pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes bei išvadą, kad nuteistasis A. Z. veikė tiesiogine apibrėžta tyčia, tačiau laikė byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais nustatytomis aplinkybėmis nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, jog A. Z. nužudė V. B. kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu. Atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog nužudymas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą kvalifikuojamas nustačius, kad kaltininkas suvokė pasirinkto nužudymo būdo keliamą pavojų bent vieno kito žmogaus gyvybei ir kad dėl kaltininko veiksmų buvo kilusi reali grėsmė kitų žmonių gyvybei. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl veiką kvalifikuojančio požymio motyvuota tuo, kad A. Z., laikydamas rankoje į V. B. nukreiptą šoviniu užtaisytą šautuvą, suvokė savo veiksmų keliamą pavojų ir S. M. bei D. J. gyvybėms dėl šaunamojo ginklo panaudojimo ir dėl šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. Z. atsineštą iš namų šautuvą laikė nukreipęs tik į priešais stovintį V. B., atsisukęs nugara į kiemą, kuriame nuo nukentėjusiojo 14,35 metro atstumu stovėjo D. J. ir 10,8 metro atstumu - S. M., o už V. B. nugaros buvo tik pieva. Apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad šūvio metu šalia nukentėjusiojo nebuvo kitų žmonių. Taip pat nebuvo objektų, kurie, nuteistajam šaudant, galėjo sudaryti galimybę įvykti rikošetui, todėl nuteistasis A. Z. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo pasirinktas nužudymo būdas gali sukelti pavojų kitų žmonių gyvybei. Dėl šių priežasčių apeliacinės instancijos teismas Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį pakeitė ir A. Z. nusikalstamą veiką, šiuo nuosprendžiu kvalifikuotą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, perkvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, paskyrė už ją laisvės atėmimo vienuolikai metų bausmę ir naujai išsprendė bausmių subendrinimo klausimą.
Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 10 d. nuosprendį be pakeitimų.
Kasatorius ginčija apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog nuteistojo pasirinktas nužudymo būdas sukėlė realų pavojų D. J. ir S. M. gyvybėms, laiko ją nepagrįsta ir skubota, padaryta neįvertinus visų aplinkybių, turinčių reikšmę teisingam bylos išsprendimui. Apeliacinės instancijos teismas konflikto metu kitų asmenų gyvybei kilusio pavojaus realumą vertino tik pagal tų asmenų buvimo vietą šūvio metu ir pačią įvykio vietą. Kasatoriaus manymu, vien ta aplinkybė, kad D. J. ir S. M. šūvio į V. B. metu stovėjo šaudančiam A. Z. už nugaros, priešais kurį buvo pieva, nėra pakankamas pagrindas atmesti pirmosios instancijos teismo argumentus dėl kilusio pavojaus šių asmenų gyvybėms. Iš apeliacinės instancijos teismo patvirtintų apygardos teismo nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad konfliktas tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo prasidėjo dėl asmeninių nesutarimų. Agresyviai prieš nukentėjusįjį nusiteikęs nuteistasis trumpam pasišalino iš kiemo, kuriame įvyko konfliktas, ir grįžo po kelių minučių nešinas rankose užtaisytu šautuvu, kurį nukreipė į nukentėjusįjį V. B.. Tuo metu netoli V. B. stovėjo liudytojai D. J. ir S. M.. Apeliacinis teismas nuosprendyje rėmėsi šių liudytojų parodymų patikrinimo vietoje metu protokoluose užfiksuotais duomenimis, kad V. B. nuo kiekvieno jų skyrė atitinkamai 14,35 ir 10,8 metro atstumas. Teisiamojo posėdžio protokole užfiksuoti liudytojo S. M. parodymai, kad nuteistasis su šautuvu rankose nuo jo buvo apie 1,5 metro, ir D. J. parodymai, kad V. B. su A. Z. nuo jo ir D. J. buvo apie 4-5 metrų atstumu. Šių aplinkybių apeliacinės instancijos teismas nevertino, nors jos yra reikšmingos svarstant nuteistojo suvokimą apie savo veiksmų pavojingumą kitų asmenų gyvybei ir tokio pavojaus realumą. Pakankamas pagrindas teigti, kad kilo realus pavojus netoli V. B. stovėjusių D. J. ir S. M. gyvybei, yra faktas, kad į įvykio vietą nuteistasis atėjo jau su užtaisytu šautuvu, kuris, atsižvelgus į nuteistojo emocinę būklę, galėjo iššauti bet kuriuo momentu ir sužeisti bet kurį ten buvusį asmenį, o įvykus rikošetui - kelis asmenis. Neteisingi apeliacinio teismo nuosprendžio argumentai, kad šūvio metu šalia nukentėjusiojo nebuvo žmonių ir jokių kitų objektų, kurie šaudymo metu galėjo sudaryti sąlygas įvykti rikošetui, nes aplinkui buvo laukai. D. J. ir S. M. stovėjo tik už kelių metrų nuo V. B., o konfliktas vyko prie žvyruoto keliuko į gyvenamąjį namą, prie pat stovinčių automobilių, taigi rikošeto galimybė nepaneigta. Suaugęs, gyvenimišką patirtį turintis A. Z., šaudamas į V. B., suvokė, kad pasirinktas nužudymo būdas, šaunant iš medžioklinio šautuvo, užtaisyto 16 kalibro šratiniu šoviniu, dėl šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybės, netoliese esant kitiems žmonėms, sukėlė realų pavojų kitų žmonių gyvybei, todėl pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nuteistojo nusikalstama veika atitinka kvalifikuoto nužudymo sudėtį, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte.
Kasacinis skundas atmestinas.
Dėl padaryto nužudymo kvalifikavimo taikant BK 129 straipsnio 1 dalį
Kasatorius tvirtina, kad apeliacinės instancijos teismas neišsamiai įvertino bylos aplinkybes, dėl to padarė skubotą ir nepagrįstą išvadą, kad būdas, kuriuo A. Z. nužudė V. B., nekėlė pavojaus kitų žmonių gyvybei. Šia išvada buvo remtasi perkvalifikuojant A. Z. padarytą nusikaltimą ir taikant ne BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punktą, bet BK 129 straipsnio 1 dalį. Tokiu sprendimu be pagrindo paneigtas šio nusikaltimo teisingas kvalifikavimas, buvęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, ir dėl to baudžiamasis įstatymas apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pritaikytas netinkamai.
Iš skundo argumentų matyti, kad svarbiausias kasatoriaus keliamas klausimas yra susijęs su BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto nužudymą kvalifikuojančio požymio taikymo galimumu ar negalimumu. Skunde šio požymio norminis turinys plačiau neatskleidžiamas. Apsiribojama iš esmės vien faktinių bylos aplinkybių išdėstymu, jų aptarimu ir vertinimu, darant išvadą, kad tikslus veikos kvalifikavimas šiuo konkrečiu atveju reikalauja BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyto požymio inkriminavimo. Pasisakant dėl skundo argumentų, pradžioje pateiktina šio požymio traktuotė baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje, o po to vertintina, katras iš bylą išnagrinėjusių teismų ir kodėl A. Z. padarytą veiką kvalifikavo teisingai.
Nužudymą kvalifikuojantis požymis, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, yra suformuluotas kaip nužudymas „kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu“. Bendriausia prasme šis nužudymo būdas baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje aiškinamas kaip toks, kurio panaudojimas yra pavojingas ne tik siekiamo nužudyti žmogaus gyvybei, bet ir bent vieno kito ar kelių kitų žmonių gyvybei. Be to, kilusi grėsmė kitų žmonių gyvybei dėl kaltininko veiksmų turi būti reali, o pats kaltininkas privalo visa tai suvokti. Šis būdas, esant kitoms aptartoms sąlygoms, gali apimti įvairiausius kaltininko veiksmus – padegimą, sprogdinimą, geriamojo vandens, maisto, aplinkos užnuodijimą chemikalais ar radioaktyviosiomis bei kitokiomis medžiagomis, transporto priemonių, kitų padidinto pavojaus šaltinių panaudojimą, šaudymą ir kt. Bylos specifika reikalauja dėmesio būtent šaudymui kaip vienai iš galimų aptariamo kvalifikuojamojo požymio formų. Šaudoma gali būti iš įvairiausių ginklų: kovinių, sportinių, medžioklinių, savadarbių ir kt. Svarbu, kad iš tokio ginklo paleistas šūvis būtų pavojingas žmonių gyvybei ir kad kaltininkas tą suvoktų.
Šiuo konkrečiu atveju teismai konstatavo, kad nukentėjusysis V. B. nužudytas vienu šūviu iš šaunamojo ginklo – perdirbto medžioklinio šautuvo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. Z., kilus konfliktui tarp jo ir nukentėjusiojo V. B., būdamas ant pastarojo įsiutęs, nuėjo į namus ir grįžo į konflikto vietą nešinas nupjautavamzdžiu medžiokliniu šautuvu, kuris buvo užtaisytas vienu 16 kalibro šratiniu šoviniu. Kitų asmenų akivaizdoje jis priėjo prie V. B. ir, atsistojęs prieš jį ne daugiau kaip vieno metro atstumu, iššovė jam į krūtinę. Šie veiksmai buvo tiesioginė nukentėjusiojo mirties priežastis. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad A. Z. veiką padarė tiesiogine tyčia. Apeliacinės instancijos teismas tokiai išvadai pritarė. Kartu šis teismas nurodė, kad nesutinka su kita pirmosios instancijos teismo išvada, jog nužudymas padarytas kitų žmonių gyvybei pavojingu būdu dėl to, kad kaltininkas, panaudojęs šaunamąjį ginklą, suvokė sukėlęs pavojų ne vien V. B., bet ir S. M. bei D. J. gyvybei, o tokį pavojų lėmė šaudmens šratų sklaidos bei jų rikošeto galimybė. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad nors D. J. ir S. M. minėto konflikto metu buvo įvykio vietoje, tačiau realus pavojus jų gyvybei nekilo. Kaltininkas stovėjo veidu į V. B., arti jo, šautuvą laikė nukreiptą tik į nukentėjusįjį. Šūvio metu greta nukentėjusiojo kitų žmonių nebuvo. Liudytojai D. J. ir S. M. tuo metu stovėjo atokiau ir kaltininkui už nugaros. Jie patys apie tai, kad būtų kilęs pavojus būtent jų gyvybei, nenurodė. Objektų, kurie minėtomis aplinkybėmis galėjo sukelti šaudmens rikošetą, pavojingą D. J. ir S. M., taip pat nebuvo. Tokiomis aplinkybėmis A. Z. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai gali sukelti realų pavojų šių dviejų asmenų gyvybei. Aptaręs visas šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad A. Z. padaryta veika atitinka ne BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte, bet šio straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimo sudėtį.
Esant šioms teismų nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, jų pagrindu apeliacinės instancijos teismo suformuota išvada dėl A. Z. padarytos veikos kvalifikavimo ir atitinkamai pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pakeitimo yra pagrįsta išsamiais, logiškais ir rišliais argumentais. Net ir perdirbtas medžioklinis šautuvas, esant tam tikroms sąlygoms, leidžia šauliui kontroliuoti šūvio kryptį. Šiuo konkrečiu atveju ji buvo parinkta taikant nukentėjusiajam į krūtinę. Atstumas tarp šovusiojo, turinčio rankose šautuvą, ir nukentėjusiojo buvo labai mažas, todėl šaudmens šratų sklaida negalėjo būti didelė ir pavojinga kitiems asmenims. Teismai nustatė, kad atstumas, iš kurio šauta, buvo mažas. Pirmosios instancijos teismas aptarė aplinkybę, kad nukentėjusiojo marškinėlių priekinės dalies kiauryminis pažeidimas yra apie 5-8 centimetrų dydžio. Po šūvio šratų rikošeto nebuvo. Tam tikra atsitiktinė, tačiau ne dėsninga, jų rikošeto galimybė šiomis sąlygomis nereiškia realios grėsmės, nes vertinti tokį įsivaizduojamą rikošetą kaip numatomą, juolab pavojingą vien atokiau ir už nugaros A. Z. stovėjusiems D. J. ir S. M., bet visiškai nepavojingą šovusiajam, kuris vargu ar būtų rizikavęs pakenkti sau pačiam, nėra pagrindo. Grėsmės kitų žmonių gyvybei realumas turi būti paremtas ne teorinėmis prielaidomis, o faktinės įvykio situacijos vertinimu, grindžiamu aplinkybėmis, leidžiančiomis kaltininkui suvokti, kad jo veiksmai kelia pavojų aplinkiniams. Byloje nustatyta, kad A. Z. įvykio metu savo dėmesį buvo sutelkęs į nukentėjusįjį, su kuriuo konfliktavo. Ši aplinkybė, kaip ir įvykyje dalyvavusių asmenų išsidėstymas vienas kito atžvilgiu, visiškai atitinka apeliacinės instancijos teismo padarytą išvadą, jog A. Z. negalėjo suvokti ir nesuvokė, kad jo veiksmai, nukreipti prieš nukentėjusįjį, gali sukelti pavojų dar ir kitų žmonių gyvybei.
Darytina bendra išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, kvalifikuodamas A. Z. padarytą nužudymą, baudžiamąjį įstatymą išsiaiškino ir pritaikė tinkamai. Pagrindo tenkinti kasacinį skundą nėra.
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a:
Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Vytautas Masiokas
Dalia Bajerčiūtė
Egidijus Bieliūnas
