Baudžiamoji byla Nr. 2K-480/ 2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.4.5.2.
1.2.28.2.
2.6.7.1 (S)
2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Sirvydžio, Vladislovo Ranonio ir pranešėjo Valerijaus Čiučiulkos,
sekretoriaujant Ritai Bartulienei,
dalyvaujant prokurorui Regimantui Žukauskui,
nuteistiesiems R. M., V. L. ir jų gynėjams advokatams Andriui Baranskiui, Vytautui Kupcikevičiui,
žodinio kasacinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal L.e. generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalies, kuria Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendis pakeistas:
R. M. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 292 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 1 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija) paskiriant vienerių metų trijų mėnesių dviejų dienų laisvės atėmimo bausmę; R.M. į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2003 m. balandžio 13 d. iki 2003 m. liepos 15 d., nuo 2009 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. birželio 19 d., nuo 2009 m. birželio 19 d. iki 2010 m. kovo 31 d. ir laikyta, kad jis atliko jam paskirtą bausmę;
V. L. nusikalstama veika iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 292 straipsnio 3 dalies perkvalifikuota į BK 25 straipsnio 3 dalį, BK 292 straipsnio 1 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija) paskiriant jam 20 MGL (26 000Lt) dydžio baudą; į bausmės laiką įskaitytas jo sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2003 m. balandžio 2 d. iki 2003 m. liepos 3 d. ir paskirta bauda sumažinta iki 18 MGL (2 340 Lt).
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu:
R. M. buvo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose; V. L. buvo nuteistas pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 3 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija) laisvės atėmimu ketveriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose;
R. M. ir V. L. nusikalstamą veiką iš 2000 m. BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies ir 227 straipsnio 2 dalies perkvalifikavus į BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį, 1961 m. BK 284 straipsnio 2 dalį, byla nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui; R. M. ir V. L. baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo Nr. IX-1495 redakcija) nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui;
M. L. baudžiamoji byla pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 292 straipsnio 1 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija) nutraukta, esant jau įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui dėl to paties kaltinimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Čiučiulkos pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų R. M., V. L. ir jų gynėjų, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu R. M. ir V. L. buvo nuteisti už tai, kad jie laikotarpyje nuo 2002 m. rugsėjo 8 d. iki 2002 m. spalio 6 d., veikdami organizuota grupe, nenustatytomis aplinkybėmis parūpino aštuonis Moldovos Respublikos piliečiams kelionei į Europos Sąjungos šalis kelionės dokumentus – svetimus Lietuvos Respublikos piliečių dėl įvairių priežasčių prarastus ir suklastotus pasus, Moldovos Respublikos piliečių neteisėtam gabenimui surado transporto priemonę ir vairuotoją M. L., taip organizavo neteisėtą žmonių, nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių – Moldovos Respublikos piliečių – gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jam vadovavo, o M. L., būdamas iš anksto susitaręs su R. M. ir V. L., dalyvavo organizuotos grupės, vykdančios Lietuvos Respublikoje nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnyje (neteisėtą nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturinčių užsieniečių) gabenimą iš Lietuvos Respublikos per valstybės sieną, esančią Biržų rajone Germaniškio dvišaliame pasienio kontrolės punkte į Latvijos Respubliką, tai yra šios nusikalstamos veikos organizatorių R. M. ir V. L. nurodymu per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno užsieniečius – Moldovos Respublikos piliečius. Nusikalstama veiką padaryta šiomis aplinkybėmis:
2002 m. spalio 5 d., 9 val. 19 min. R. M. ir V. L. nurodymu M. L., vairuodamas automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Biržų rajone per Germaniškio dvišalį pasienio kontrolės punktą iš Lietuvos Respublikos per valstybės sieną į Latvijos Respubliką neteisėtai išgabeno aštuonis Moldovos Respublikos piliečius: S. J. (S. J.), V. I. U., S. A. (S. A.), A. U. (A. U.), N. P. (N. P.), E. I. (E. I.), L. D. (L. D.) ir E. A. (E. A.), kurie kelionės metu naudojosi svetimais Lietuvos Respublikos piliečių prarastais ir suklastotais pasais: LD Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu D. V., LR Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu R. N., LB Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu J. T., LD Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu S. S., LJ Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu M. N., LK Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu L. N., LV Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu R. Ž., LK Nr. (duomenys neskelbtini), išduotu A. J..
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžiu pakeitė R. M. ir V. L. nusikalstamos veikos kvalifikavimą iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 292 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 1 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, iš byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų negalima daryti išvados, kad R. M. ir V. L. organizavo neteisėtą valstybės sienos perėjimą ir neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai surašė nuosprendžio nustatomąją dalį dėl neteisėto žmonių gabenimo per valstybės sieną. Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes nuosprendžio nustatomąją dalį suformulavo iš naujo. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. M. ir V. L. būdami iš anksto susitarę ir veikdami organizuota grupe kartu su M. L., papirko valstybės tarnautoją – Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Šiaulių rinktinės Biržų užkardos Sargybų būrio vyresnįjį pasienietį A. Š., kad jis praleistų per valstybės sieną, esančią Biržų rajone Germaniškio dvišaliame pasienio kontrolės punkte į Latvijos Respubliką aštuonis Moldovos Respublikos piliečius, kurie naudojosi suklastotais Lietuvos Respublikos piliečių pasais ir taip padėjo M. L. padaryti nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas nustatė tokias nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes:
2002 m. spalio 5 d., 9 val. 19 min. R. M. ir V. L. būdami iš anksto susitarę ir veikdami organizuota grupe su M. L., davė 800 Lt kyšį ir taip papirko valstybės tarnautoją –Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Šiaulių rinktinės Biržų užkardos Sargybų būrio vyresnįjį pasienietį A. Š., kad jis praleistų per valstybės sieną, esančią Biržų rajone Germaniškio dvišaliame pasienio kontrolės punkte į Latvijos Respubliką aštuonis Moldovos Respublikos piliečius, kurie naudojosi suklastotais Lietuvos Respublikos piliečių pasais, o M. L., vairuodamas automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), Biržų rajone per Germaniškio dvišalį pasienio kontrolės punktą iš Lietuvos Respublikos per valstybės sieną į Latvijos Respubliką neteisėtai išgabeno aštuonis Moldovos Respublikos piliečius, kurie naudojosi suklastotais Lietuvos Respublikos piliečių pasais.
Teismas taip pat perkvalifikavo R. M. ir V. L. nusikalstamą veiką iš BK 24 straipsnio 4 dalies, 25 straipsnio 3 dalies, 291 straipsnio 1 dalies (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija) į BK 25 straipsnio 3 dalį, 291 straipsnio 1 dalį (2004 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X-61 redakcija), tačiau naujos nustatomosios dalies neformulavo, kadangi dėl šio kaltinimo baudžiamoji byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.
Kasaciniame skunde L.e. generalinio prokuroro pareigas Raimondas Petrauskas prašo: panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nuosprendžio dalį, kurioje nuteistųjų R. M. ir V. Levicko nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 292 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, paskiriant R. M. laisvės atėmimo bausmę vieneriems metams trims mėnesiams dviems dienoms, V. L. paskiriant 200 MGL (26 000 Lt) dydžio baudą, ir šioje dalyje palikti galioti Panevėžio apygardos teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendį be pakeitimų; kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Prokuroras skunde teigia, kad Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 31 d. nuosprendis naikintinas dėl padaryto esminio baudžiamojo įstatymo pažeidimo ir netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Apeliacinės instancijos teismas, prokuroro nuomone, perkvalifikuodamas nuteistųjų R. M. ir V. L. nusikalstamas veikas iš BK 25 straipsnio 3 dalies, 292 straipsnio 3 dalies į BK 25 straipsnio 3 dalį, 292 straipsnio 1 dalį, nevertino kai kurių nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų įrodymų, arba juos vertino, pažeidžiant BPK 20 straipsnio reikalavimus. Be to, pasak prokuroro, teismas nuosprendyje nepateikė pagrįstų motyvų, kodėl atmeta ar kitaip vertina apskųsto nuosprendžio įrodymus ir taip pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Prokuroras skunde pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai versiją apie A. V. ir jo draugo dalyvavimą nusikalstamoje veikoje motyvuotai atmetė, nes ji buvo paneigta byloje surinktais įrodymais. Tačiau, pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas priimdamas nuosprendį neįvertino, kad ši nuteistųjų gynybos versija buvo suplanuota ir itin kruopščiai suderinta su kitais nusikaltimo bendrininkais, kad 2002 m. rugsėjo 6 d. miręs A. V. buvo sąmoningai apkaltintas būtent R. M. ir V. L. inkriminuotų veikų padarymu, t.y., nusikalstamų veikų, numatytų BK 291 ir 292 straipsniuose, organizavimu ir vadovavimu joms. Ši aplinkybė, vertinant ją su kitais pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytais įrodymais, prokuroro manymu, patvirtina, kad R. M. ir V. L. ne padėjo M. L. įvykdyti, o organizavo nusikalstamą veiką, numatytą BK 292 straipsnio 3 dalyje. Prokuroras iš dalies sutinka su apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje daroma prielaida, kad nusikalstamoje veikoje galėjo dalyvauti ir tyrimo metu nenustatyti asmenys. Tačiau bylos duomenys, prokuroro teigimu, paneigia teismo išvadą, kad būtent šie tyrimo metu nenustatyti asmenys, o ne R. M. ir V. L., organizavo neteisėtą užsienio piliečių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Prokuroras nurodo, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad būtent R. M. ir V. L. papirko Šiaulių rinktinės Biržų užkardos Sargybos būrio vyresnįjį specialistą A. Š. ir susitarė, kad jis netikrins M. L. vežamų asmenų. Be to, A. Š. parodymų bei kitų bylos įrodymų analizė įrodo, kad tiek iki A. Š. papirkimo, tiek ir po to, niekas kitas, o nuteistieji R. M. ir V. L. tiesiogiai kontaktavo ir derino nusikaltimo padarymo planą su nusikaltimo tiesioginiu vykdytoju M. L., taip pat jie ne tik perdavė A. Š. informaciją apie tai, kokiu automobiliu bus neteisėtai gabenami užsieniečiai, kada tai planuojama daryti, kiek keleivių bus neteisėtai vežama, bet ir informavo M. L. apie sutartą su A. Š. užsieniečių gabenimo laiką, maršrutą. Prokuroras atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, kad nurodymus M. L. dėl nenustatytų asmenų ir užsieniečių neteisėto gabenimo davė kiti asmenys. Todėl, pasak prokuroro, nurodymų dėl nusikalstamos veikos vykdymo davimas nusikaltimo bendrininkui, konkrečių nusikaltimo padarymo detalių derinimas su juo vertinamas kaip nusikalstamos veikos koordinavimas bei vadovavimas jai. Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismo išvada, jog suklastotus Lietuvos Respublikos piliečių pasus Moldovos Respublikos piliečiams parūpino būtent nuteistieji R. M. ir V. L., yra paremta ne prielaidomis, o išsamiu bylos įrodymų viseto vertinimu, būtent tai leidžia teigti, kad nuteistieji ne tik šalino kliūtis nusikaltimo padarymui, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, bet ir organizavo šį nusikaltimą bei jam vadovavo. Anot prokuroro, pirmosios instancijos teismas išvadą, kad būtent R. M. ir V. L. organizavo neteisėtą nenustatytų asmenų ir užsienio piliečių gabenimą per valstybės sieną bei vadovavo jam, grindė tuo, kad būtent jie surado ir į nusikalstamą veiką įtraukė A. Š., kad išimtinai tik jie bendravo su juo, kad nusikalstama veika truko ilgą laiką, kad neteisėtus asmenų gabenimus nuolat vykdė tie patys asmenys, kuriuos nuteistieji gerai pažinojo, jais pasitikėjo, bendravo su jais nuo vaikystės, kartu su jais neteisėtai gabeno per valstybės sieną nenustatytus asmenis, kad gabenimui buvo naudojami tie patys nuteistųjų pažįstamiems ar jų artimiesiems priklausantys automobiliai ir kt. Prokuroras nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje konstatavo, kad R. M. ir V. L. veikė organizuotoje grupėje. Prokuroro manymu, teismas nustatydamas R. M. ir V. L. nusikalstamų veikų apimtį ir vaidmenį organizuotos grupės sudėtyje privalėjo visapusiškai išanalizuoti, įvertinti įrodymus ir dėl tų nusikalstamų veikų epizodų, dėl kurių padarymo baudžiamoji byla nuteistiesiems nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Prokuroras teigia, kad šiuos įrodymus Lietuvos apeliacinis teismas tik paminėjo, bet jų nevertino, neanalizavo, apsiribodamas formaliu konstatavimu, jog jie nei patvirtina nei paneigia R. M. ir V. L. kaltės organizavus nusikalstamą veiką. Prokuroro manymu, byloje esantys rašytiniai įrodymai – MRT išklotinių duomenys apie nuteistųjų ir neteisėtai asmenis per valstybės sieną gabenančių vairuotojų bendravimą, vertinant juos kartu su kitais bylos duomenimis, yra itin svarbūs, nes įgalina daryti išvadą, kad R. M. ir V. L. ne tik šalino kliūtis, bet ir toliau patys kontroliavo ir koordinavo asmenų gabenimo procesą, domėjosi, kaip tiesioginiams vykdytojams sekasi vykdyti bendrai suderintą nusikalstamos veikos planą. Tai, prokuroro manymu, jie darė, nes kaip nusikaltimo organizatoriai buvo suinteresuoti, kad jis būtų sėkmingai įvykdytas ir jie gautų pajamų.
Kasacinis skundas atmestinas.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė skirtingas BK 292 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes. Panevėžio apygardos teismas 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu nustatė, kad R. M. ir V. L. laikotarpyje nuo 2002 m. rugsėjo 8 d. iki 2002 m. spalio 6 d., nenustatytomis aplinkybėmis parūpino aštuonis Moldovos Respublikos piliečiams kelionei į Europos Sąjungos šalis kelionės dokumentus – svetimus Lietuvos Respublikos piliečių dėl įvairių priežasčių prarastus ir suklastotus pasus, Moldovos Respublikos piliečių neteisėtam gabenimui surado transporto priemonę ir vairuotoją M. L. taip organizavo neteisėtą žmonių gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, jam vadovavo, o M. L. automobiliu tuos žmones pervežė per Lietuvos-Latvijos sieną; tai padarė R. M. ir V. L. nurodymu.
Dar kartą įvertinęs surinktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad: aplinkybę, jog parūpino Moldovos Respublikos piliečiams suklastotus pasus, nuteistieji R. M. ir V. L. neigia; jos nepatvirtina ir asmenų, kuriems suklastoti dokumentai buvo parūpinti, parodymai – du iš jų parodė, kad suklastotus pasus nusipirko Maskvoje, kiti šeši tvirtino juos gavę Lietuvoje iš nepažįstamų asmenų, tačiau R. M. ir V. L. parodymo atpažinti metu nepatvirtino, kad tuos dokumentus būtų gavę iš šių nuteitųjų; aplinkybę, jog Moldovos Respublikos piliečių gabenimui surado transporto priemonę ir vairuotoją M. L., nuteistieji R. M. ir V. L. neigia; M. L. parodė, kad neteisėtai pervežti žmonių grupę per Lietuvos sieną į Latviją jo paprašė A. V. draugas vardu A., o automobilį jis pasiskolino iš D. D.; D. D. parodė, kad M. L., R. Č. ir A. V. iš jo buvo kelis kartus išsinuomoję automobilį „VW Transporter“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) žmonėms į užsienį vežti. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje pažymėjo, kad: R. M., V. L. ir M. L. versija apie A. V. dalyvavimą nusikaltime pagrįstai paneigta, apie A. V. draugą A. byloje jokių objektyvių duomenų nėra, tačiau tai neįrodo, jog M. L. vykdyti neteisėtą žmonių gabenimą nurodė būtent nuteistieji R. M., V. L.; galima daryti tik tokią prielaidą, tačiau prielaidomis apkaltinamojo nuosprendžio grįsti negalima; visos abejonės, kurių pašalinti nepavyksta, turi būti aiškinamos kaltinamųjų naudai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad byloje liko nenustatyta, kas suorganizavo grupės Moldovos Piliečių atvykimą į Lietuvą; šie veiksmai buvo inkriminuoti R. M. ir V. L., tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad šios kaltinimo dalies nepatvirtina jokie įrodymai, todėl ją iš R. M. ir V. L. pareikšto kaltinimo pašalino. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad šio sprendimo prokuroras neginčija: to nėra prokuroro kasaciniame skunde, o apeliacinio skundo prokuroras apskritai nėra padavęs.
Kasaciniame skunde kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes, prokuroras akcentuoja pirmosios instancijos nuosprendžio dalį, kurioje byla R. M. ir V. L. dėl dalies jiems pareikštų kaltinimų nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminams. Prokuroras skunde tvirtina, kad būtent toje bylos dalyje yra įrodymai, patvirtinantys, jog R. M. ir V. L. atliko ne padėjėjų, o nusikaltimų organizatorių vaidmenį. Kasatorius teigia, kad aplinkybę, jog būtent R. M. ir V. L. organizavo neteisėtą nenustatytų asmenų ir užsienio piliečių gabenimą per valstybės sieną bei vadovavo jam, patvirtina tai, kad būtent jie surado ir į nusikalstamą veiką įtraukė A. Š., kad išimtinai tik jie bendravo su juo, kad nusikalstama veika truko ilgą laiką, kad neteisėtus asmenų gabenimus nuolat vykdė tie patys asmenys, kuriuos nuteistieji gerai pažinojo, jais pasitikėjo, bendravo su jais nuo vaikystės, kartu su jais neteisėtai gabeno per valstybės sieną nenustatytus asmenis, kad gabenimui buvo naudojami tie patys nuteistųjų pažįstamiems ar jų artimiesiems priklausantys automobiliai ir kt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad dėstydamas paminėtus argumentus prokuroras neatsižvelgė į tai, kad nutrauktąja bylos dalimi negalima grįsti išvadų apie neteisėtą asmenų gabenimą per valstybės sieną jau vien dėl to, kad toje dalyje R. M. ir V. L. buvo kaltinami ne 292, o 291 BK straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymu. BK 291 straipsnis numato atsakomybę ne už neteisėtą žmonių gabenimą per valstybės sieną, o už neteisėtą valstybinės sienos perėjimą. Neteisėtas valstybinės sienos perėjimas – tai nusikaltimas (priskiriamas prie nesunkių), kurio sudėties požymių negalima tapatinti su BK 292 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiais.
Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad prokuroro kasacinio skundo teiginio, jog vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, bylos medžiaga nepatvirtina. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, kad aplinkybę, jog Moldovos piliečiams suklastotus pasus parūpino R. M. ir V. L. patvirtina bylos įrodymų visuma, o jokių konkrečių įrodymų nepaminėjo. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad tą aplinkybę patvirtinančių įrodymų byloje nėra, todėl negali būti ir tokių įrodymų visumos. Prokuroras kasaciniame skunde vėl mini įrodymų visumą, o konkrečių įrodymų nenurodo. Prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl kitų įrodymų šioje nutartyje jau aptarti. Jie taip pat neduoda pagrindo išvadai, kad vertindamas įrodymus apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminių BPK reikalavimų pažeidimų, yra nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo išvadų apie faktines bylos aplinkybes pagrįstumo teisėjų kolegija netikrina, nes BPK 376 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad R. M. ir V. L. tik padėjo M. L. padaryti BK 292 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, papirkdami Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos VRM Šiaulių rinktinės Biržų užkardos Sargybų būrio vyresnįjį pasienietį A. Š., kad jis praleistų per valstybės sieną neteisėtai gabenamus žmones. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal nustatytas aplinkybes nuteistųjų R. M. ir V. L. nusikalstama veika tinkamai buvo įvertinta kaip padėjėjų, nes savo veiksmais jie pašalino kliūtį šio nusikaltimo padarymui – tinkamą per sieną vykstančių asmenų ir jų dokumentų patikrinimą. Kliūčių šalinimas visiškai atitinka BK 24 straipsnio 6 dalies nuostatas. Todėl kasatoriaus teiginys, kad taikant nuteistiesiems R. M. ir V. L. šią normą (jų nusikalstamą veiką kvalifikuojant kaip padėjėjų) baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas netinkamai, yra nepagrįstas.
Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad naikinti ar keisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį dėl kasaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.
Vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
L.e. generalinio prokuroro pareigas Raimondo Petrausko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Albinas Sirvydis
Vladislovas Ranonis
Valerijus Čiučiulka
