D. P. pagal BK 186 str., 223 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-318/2009

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.14.9; 1.2.18.11; 2.1.7.4.3; 2.4.2.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. lapkričio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Antano Klimavičiaus, Aldonos Rakauskienės ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

sekretoriaujant Dianai Šataitytei,

dalyvaujant prokurorui Rimai Kriščiūnaitei,

išteisintojo gynėjui advokatui Valdui Burneikiui,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nuosprendžio byloje, kurioje:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 9 d. nuosprendžiu D. P. buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 223 straipsnio 1 dalį 25 MGL (3125 Lt) dydžio bauda. Dėl kaltinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 209 straipsnį D. P. išteisintas, nenustačius jo veikoje šių nusikaltimų požymių. Išteisinus D. P. pagal BK 186 straipsnio 1 dalį, civiliniai ieškiniai, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalimi, palikti nenagrinėti;

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. gruodžio 24 d. nuosprendžiu Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo apeliacinį skundą atmetė, o D. P. apeliacinį skundą tenkino: Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 9 d. nuosprendį iš dalies panaikino ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo D. P. pagal BK 223 straipsnio 1 dalį išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Kita Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. vasario 9 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, ir išteisintojo gynėjo, prašiusio skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė:

D. P. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2003 m. spalio 1 d. iki 2006 m. birželio 30 d., būdamas UAB “Ages Business Development Company”, įm. kodas (duomenys neskelbtini), reg. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), direktoriumi, nuo 2004 m. spalio 6 d. iki 2005 m. gruodžio 22 d. Juridinių asmenų registre įregistruotas šios įmonės vieninteliu akcininku, UAB “Ages Business Development Company” įstatų, įregistruotų 2004 m. spalio 20 d. Juridinių asmenų registre, 5 skirsnio „Bendrovės valdymas“ nuostatų pagrindu vienasmeniškai valdydamas ir būdamas atsakingas už įmonės komercinę – ūkinę veiklą, turėdamas tikslą apgaule išvengti šios įmonės atsiskaitymų: už 2005 m. spalio 19 d. su UAB “Almarūno prekyba“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. A-05/10/19 pagrindu 2005 m. spalio 18 – lapkričio 30 dienomis UAB “Almarūno prekyba“ patalpose (duomenys neskelbtini, Vilniuje, pagal PVM sąskaitas faktūras gautas 140 494 Lt bendros vertės prekes, panaudotas 2005 m. spalio 29 – lapkričio 3 dienomis pagal 2005 m. spalio 29 d. subrangos sutartį Nr. S53-15 su UAB “Statreksas” atlikti 107365,84 Lt vertės darbams, pagal 2005 m. lapkričio 3 d. subrangos sutartį Nr. H-051103/1 su UAB “Rotonda“ atlikti 69 384 Lt vertės darbams; už 15 219,05 Lt bendros vertės prekes, gautas pagal PVM sąskaitas faktūras nuo 2004 m. lapkričio 18 d. iki 2005 m. sausio 14 d. UAB “Vadaksis“ patalpose V. M. g. 51, Vilniuje, panaudotas savo vadovaujamos UAB veiklos vykdymui; už 2005 m. spalio 11 d. su UAB “Arevita ir ko“ sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 2005/31 pagrindu nuo 2005 m. gruodžio 1 d. iki 2006 m. balandžio 10 d. UAB “Arevita ir ko“ Vilniaus filialo patalpose (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal PVM sąskaitas faktūras gautas 13 535,83 Lt bendros vertės prekes, panaudotas savo vadovaujamos UAB veiklos vykdymui, už kurias atsikaitė tik 1999,20 Lt suma, veikdamas vieninga tyčia nuo 2005 m. gruodžio 9 d. iki 2006 m. balandžio 3 d. sudarytomis reikalavimų perleidimo sutartimis su UAB “Ages gaisrinės saugos paslaugos”, atstovaujama direktorės ir vienintelės akcininkės jo sutuoktinės K. P., perleido visas UAB ”Ages Business Development Company” teises reikalauti ir gauti iš UAB “Mitnija“ 49 877,01 Lt, 82 505,42 Lt, 186 520,06 Lt ir 27 706,40 Lt, iš UAB “Rotonda“ 35 560 Lt, iš UAB “Statreksas“ 11 191,47 Lt ir 107.365,84 Lt, bei visas susikaupusias palūkanas ir delspinigius, todėl UAB “Mitnija“, UAB “Statreksas” ir UAB “Rotonda” už atliktus metalinių konstrukcijų objektuose priešgaisrinio dažymo darbus visiškai atsiskaičius atliktais pavedimais per AB banką „Hansabankas“ ne į UAB „Ages Business Development Company“ sąskaitą, bet į UAB „Ages gaisrinės saugos paslaugos“ sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), suklaidino prekių tiekėjus dėl UAB „Ages Business Development Company“ nemokumo ir padarė UAB „Almarūno prekyba“ 140 494 Lt turtinę žalą, UAB „Vadaksis“ 15 219,05 Lt turtinę žalą, UAB „Arevita ir ko“ 11 536,63 Lt turtinę žalą. Be to, sudaręs šiuos akivaizdžiai įmonei nuostolingus sandorius, pažeisdamas UAB „Ages Business Development Company” įstatų 5 skirsnio 5.3 punkto nuostatas, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti bendrovės ir jos akcininkų naudai, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų ir vadovautis šiais įstatais, Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalies (1994 m. liepos 5 d. įst. Nr. I-528 redakcija) ir 22 straipsnio 8 dalies (2000 m. liepos 13 d. įst. Nr. VIII-1835 redakcija) nuostatas, kad bendrovės valdymo organai privalo veikti tik bendrovės ir jos akcininkų naudai, bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, akivaizdžiai viršija normalią gamybinę - ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi (prekių, paslaugų ar darbų pirkimas didesnėmis arba jų pardavimas mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymas) ar akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi, 13 straipsnio 5 dalies (1994 m. liepos 5 d. įst. Nr. I-528 redakcija) nuostatas, kad bendrovei, neatsiskaičiusiai su kreditoriais per nustatytus terminus, jeigu įsiskolinimas didesnis kaip 5 procentai bendrovės įstatinio kapitalo, draudžiama investuoti turtą į kitą įmonę be raštiško šių kreditorių sutikimo, tyčia blogai valdė įmonę ir nulėmė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartimi iškeltą bankrotą, dėl to padarė kreditoriams: AB SEB „Vilniaus bankas“ – 894 016,45 Lt; AB bankas „Hansabankas“ – 140 136,03 Lt; VSDFV Vilniaus skyrius - 75 Lt; Vilniaus apskrities VMI 85 549,58 Lt; UAB “Pekkaniska Lit“ – 61 070,87 Lt; UAB “Almarūno prekyba“-140 494,34 Lt; AB Lietuvos paštas – 1 329,34 Lt; AB Lietuvos Rytas - 683 Lt; UAB “Dextera“ – 3 355,44 Lt; UAB “Alfera“- 1000 Lt, UAB “Ramirent“ – 29 696,35 Lt; UAB “Transekspedicija“ – 9 974,50 Lt, iš viso 1 326 919,48 Lt didelės turtinės žalos. Be to, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 14 straipsnio 2 dalies, 21 straipsnio nuostatas, būdamas atsakingas už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą, už apskaitos organizavimą, pažeisdamas Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos vyriausybės 1996 m. vasario 22 d. įsakymo Nr. 13 „Dėl buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo terminų“ nuostatus, kad uždarosios akcinės bendrovės privalo dešimt metų saugoti apskaitos dokumentus, surašomus ūkinės operacijos metu arba tuoj pat jai pasibaigus, kitus apskaitos dokumentus, apskaitos registrus“, D. P. aplaidžiai tvarkė 2005 m. spalio 1 d. – 2006 m. gegužės 31 d. laikotarpio UAB “Ages Business Development Company” buhalterinę apskaitą įstatymų nustatytą laiką nesaugodamas buhalterinės apskaitos dokumentų: 2004 m., 2005 m. pelno mokesčio deklaracijų, finansinės atskaitomybės dokumentų ir apskaitos registrų, dėl ko iš dalies negalima nustatyti šio laikotarpio UAB “Ages Business Development Company” veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

D. P. išteisinimas dėl veikos numatytos BK 209 straipsnyje kasacine tvarka neskundžiamas, todėl teismų sprendimų motyvai dėl šios veikos nepateikiami.

Pirmosios instancijos teismas D. P. pagal Lietuvos Respublikos BK 186 str. 1 d. išteisino, nenustatęs jo veikoje šio nusikaltimo požymių. Spręsdamas dėl D. P. baudžiamosios atsakomybės, apylinkės teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2007 m. spalio 11 d. nutarties Nr. 2 K-7-388/2007 išaiškinimais dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo. Apylinkės teismas pripažino, jog tarp UAB „Vadaksis“ ir UAB „Ages Business Development Company“ bei tarp UAB „Arevita ir Ko“ ir UAB „Ages Business Development Company“ buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai, kurių buvimo neneigė nei nukentėjusieji, nei pats kaltinamasis. Prekių iš paminėtų bendrovių pirkimo metu D. P. vadovaujama bendrovė vykdė veiklą, turėjo objektus, kuriuose buvo atliekami dažymo darbai ir pan. Liudytojai R. A. ir A. N. parodė, kad atsiskaitymai iš pradžių buvo vykdomi, dalis pinigų sumos šiems kreditoriams buvo sumokėta, o apgaulė, liudytojų nuomone, pasireiškė tuo, kad D. P. su bendrovėmis laiku neatsiskaitė. Apylinkės teismas nustatė, kad kaltinamasis iš tiesų nevykdė savo prievolės visiškai atsiskaityti su kreditoriais ir to neneigia. Spręsdamas baudžiamosios atsakomybės taikymo jam pagrįstumą, teismas laikė svarbiausiu nustatyti, kiek D. P. savo sąmoningais veiksmais: nemokumo sukėlimu, kreditorių suklaidinimu bei kitais neteisėtais veiksmais sumenkino kreditorių galimybes atkurti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Nuosprendyje teismas pripažino nenustatęs įrodymų, pagrindžiančių D. P. veiksmus sumenkinant UAB „Vadaksis“ ir UAB „Arevita ir Ko“ galimybes atgauti skolas civilinio proceso tvarka. Priešingai, teismas neginčijamai nustatė, kad nukentėjusieji, negaudami savo reikalavimų patenkinimo pagal tarpusavio sutartis, net nebandė ginti savo pažeistų teisių ieškininės teisenos arba ne ginčo tvarka. Byloje esantys priešgaisrinių dažų sertifikatai, naudojimo instrukcijos, Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM pateikti dokumentai patvirtina ginčo dėl įsigytų prekių tarp UAB „Ages Business Development Company” ir civilinių ieškovų buvimą, bet ne kaltinamojo siekimą sąmoningai sumenkinti jo kreditorių galimybes apginti pažeistas teises civilinio proceso tvarka. Tokių ginčų, kylančių iš civilinių teisinių santykių, nagrinėjimas yra civilinio proceso dalykas ir nepagrindžia baudžiamosios atsakomybės kaltinamajam taikymo. Aplinkybę, kad D. P. sąmoningais veiksmais nesiekė sumenkinti UAB „Vadaksis“ ir UAB „Arevita ir Ko“ galimybių atgauti skolas civilinio proceso tvarka, netiesiogiai patvirtina ir tai, kad UAB „Almarūno prekyba“, kuri ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinta civiliniu ieškovu nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu įtraukti ją į kreditorių sąrašus, atgavo jos reikalaujamą pinigų sumą ir taip apgynė savo teises civilinio proceso tvarka. Ta pačia tvarka išspręstas ir ginčas tarp UAB „Rotonda“ ir UAB „Ages Business Development Company“. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad D. P. veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir taikyti jam baudžiamąją atsakomybę nėra pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, padarė išvadą, kad kaltinimas D. P. dėl aplaidaus apskaitos tvarkymo suformuluotas nekonkrečiai. Atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 25 d. kasacinę nutartį 2K-329/2006, teismas nurodė, jog BK 223 straipsnyje yra numatyta materialioji nusikaltimo sudėtis. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį gali būti taikoma tik dėl nusikalstamos veikos kilus nurodomiems alternatyviems padariniams, atlikus bent vieną iš dispozicijoje nurodytų veikų. Reiškiant įtarimą, kaltinimą bei nuosprendžiu pripažįstant kaltu padarius BK 223 straipsnyje numatytą nusikaltimą, turi būti konkrečiai nurodoma, kokius padarinius sukėlė kaltinamojo padaryta veika. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje kaltinamajame akte bei prokuroro prašyme pakeisti kaltinimą teisme ir skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje D. P. nusikalstamų veiksmų, kuriais, neišsaugant 2004 - 2005 metų pelno mokesčio deklaracijų ir 2005 m. spalio 1 d. – 2006 m. gegužės 31 d. laikotarpio finansinės atskaitomybės dokumentų bei apskaitos registrų, padariniai nurodyti faktiškai tik perrašant BK 223 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatytus visus galimus padarinius, jų nekonkretizuojant būtent šioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nesukonkretinus atsiradusių padarinių nebuvo pagrindo teigti, jog D. P. padarė BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir pripažino, kad nekonkretus kaltinimų formulavimas pažeidžia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies „a“ punkte, BPK 22 straipsnio 3 dalyje ir 44 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą kaltinamojo teisę žinoti, kuo jis kaltinamas.

Ištyręs bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad buhalterinių dokumentų neišsaugojimo faktas buvo įrodinėjamas netinkamai. Teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje policijos pareigūnai nesilaikė BPK 149 straipsnio 7 ir 9 dalyse numatytos kratos tvarkos reikalavimų, nes kratos protokoluose neišvardijo kratų metu paimtų visų dokumentų, nesudarė paimtų dokumentų aprašo, paimtų daiktų neužantspaudavo, nenurodė paimtų dokumentų pagrindinių požymių, todėl kratos protokolai yra visiškai neinformatyvūs, iš jų turinio neaišku, kokie konkrečiai bendrovės buhalteriniai dokumentai buvo paimti kratų metu. Kratos protokolai neužantspauduoti, o paimti dokumentai nurodomi apibendrintai segtuvais. Paimti dokumentai buvo naudojami atliekant tyrimo veiksmus, dokumentai buvo išimami iš supakuotų paketų nesudarius jų detalaus aprašo ir nesant bendrovės direktoriui D. P., todėl negalima tiksliai nustatyti, ar visi paimti finansiniai dokumentai buvo pateikti specialistui tyrimui atlikti. Atlikusių kratas STT pareigūnų R. M. ir D. T. parodymus apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kad kai paimamas didelis kiekis dokumentų, pats pareigūnas nusprendžia, ar turi būti sudarytas paimtų dokumentų aprašas, kolegija vertino kaip ydingą ir neatitinkančią BPK 149 straipsnyje numatytos kratos tvarkos reikalavimų praktiką, keliančią abejonių BPK 20 straipsnio prasme dėl tokiu būdu gautų duomenų pripažinimo tinkamais įrodymais. Kadangi skundžiamo nuosprendžio išvada, jog tam tikri dokumentai neišsaugoti, byloje padaryta remiantis specialisto V. K. išvada ir paaiškinimais, o apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad specialistas šiuo atveju tyrė tik tuos dokumentus, kuriuos gavo ir jam pateikė ikiteisminio tyrimo pareigūnai, iš bylos duomenų nėra visiškai aišku, kokie finansiniai dokumentai konkrečiai buvo paimti iš apelianto kratų metu, nesant galimybės paneigti tikimybę, kad specialistui galėjo būti perduoti ne visi reikšmingi dokumentai. Nurodytų pažeidimų bylos proceso apeliacinės instancijos teisme stadijoje jau negalint ištaisyti, D. P. dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos padarymo teismas išteisino neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šį nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymėjo, kad bylos ikiteisminis tyrimas bei nagrinėjimas teismuose jau vyksta apie ketverius metus ir jos tolimesnis procesas akivaizdžiai pažeis D. P. BPK 22 straipsnio 3 dalies ir 44 straipsnio 5 dalies garantuojamos teisės į bylos išnagrinėjimą per kuo trumpiausią laiką užtikrinimą.

Apeliacinės instancijos teismas pritarė apylinkės teismo išvadoms dėl D. P. išteisinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį. Atsižvelgęs į apeliacinio skundo motyvams pagrįsti prokuratūros panaudotas nuorodas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinėse nutartyse Nr. 2K-214/2008 ir Nr. 2K-7-388/2007 duotus išaiškinimus dėl baudžiamosios ir civilinės atsakomybės už turtinių prievolių neįvykdymą atribojimo, apeliacinės instancijos teismas nesutiko su prokuratūros apeliacinio skundo teiginiu, jog šioje byloje konstatuotinas apgaulės faktas dėl apsunkinto trijų bendrovių turtinės teisės atstatymo civiline tvarka. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad D. P. bendrovė, vengdama atsiskaityti už nupirktas prekes, pažeidė nukentėjusiųjų bendrovių turtines teises, tačiau vienos iš sutarties šalių pažeistos teisės atstatymas buvo galimas civilinio proceso tvarka pareiškiant ieškinį arba pareiškimą supaprastinta tvarka Vilniaus apygardos teismui. Šia galimybe UAB „Vadaksis“ ir „Arevita ir Ko“ dėl nežinomų priežasčių nepasinaudojo, iš karto kreipėsi baudžiamąja tvarka, prašydamos pradėti ikiteisminį tyrimą, kai kitos bendrovės-kreditorės dėl UAB „Ages Business Development Company“ skolų kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, nagrinėjantį kaltinamojo bendrovės bankroto bylą, ir atgavo skolas, nes ši bendrovė turėjo pakankamai nekilnojamojo turto, į kurį ir buvo nukreiptas skolų padengimas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad sutartyse dėl prekių įsigijimo tarp UAB „Ages Business Development Company“ ir UAB „Arevita ir Ko“ bei UAB „Almarūno prekyba“ numatyta, kad nesutarimai tarp šalių sprendžiami pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju kalbama apie pirkimo-pardavimo santykius, tai yra civilinius santykius, darytina išvada, jog ir kilę ginčai dėl sutarties sąlygų nevykdymo visų pirma turėjo būti sprendžiami civilinio proceso tvarka. UAB „Arevita ir Ko“ bei UAB „Vadaksis“ net nebandė ginti savo pažeistų turtinių teisių civiline tvarka, nors ir turėjo tokią galimybę. Apylinkės teismas teisingai konstatavo, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad D. P. savo veiksmais sutrukdė arba sąmoningai sudarė kliūtis šioms bendrovėms-kreditorėms kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka ir tuo būdu atgauti skolas. Be to, teisėjų kolegija pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir apie tai, jog kaltinamasis, vengdamas atsiskaitymų pagal sutartis ir bendravimo telefonu, būtų pasislėpęs nuo kreditorių. Paminėtose pirkimo-pardavimo sutartyse yra nurodytas kaltinamojo bendrovės buveinės adresas, apie kurio pasikeitimą atsiradus skoloms duomenų nėra. Todėl visos nurodytos aplinkybės patvirtina, jog bendrovės-kreditorės turėjo realią galimybę kreiptis į teismą civiline tvarka bei atgauti skolas, kaip padarė jau pirmiau minėtos bendrovės „Rotonda“ ir „Almarūno prekyba“, tačiau to nepadarė. Nenustačiusi D. P. sąmoningų nusikalstamų veiksmų siekiant sumenkinti UAB „Vadaksis“ ir „Arevita ir Ko“ galimybes atstatyti jų pažeistą teisę civilinio proceso priemonėmis, teisėjų kolegija konstatavo, kad jo veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų, todėl nėra pakankamo pagrindo taikyti jam baudžiamąją atsakomybę pagal BK 186 straipsnio 1 dalį.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojas prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nuosprendį panaikinti dėl BPK nuostatų esminio pažeidimo ir D. P. baudžiamąją bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius pažymi, kad pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, todėl nuosprendžio ar nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti argumentuotas išvadas dėl viso skundo esmės. Nutartyje ar nuosprendyje nesant motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliaciniame skunde suformuluotų prašymų ar esminių argumentų, laikytina, kad skundas apeliacinėje instancijoje neišnagrinėtas. Vilniaus miesto apylinkės vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2009 m. vasario 27 d. apeliacinis skundas dėl D. P. nepagrįsto išteisinimo pagal BK 186 straipsnio 1 dalį iš esmės grindžiamas argumentu, kad baudžiamajai atsakomybei pagal šį BK straipsnį kilti būtina sąlyga yra sutarties įvykdymo, t. y. vienos iš sutarties šalių pažeistų teisių atstatymo, negalimumas dėl kaltininko nusikalstamų veiksmų, o būtent apgaulės panaudojimo. Skunde pakankamai išsamiai išdėstyti šiame straipsnyje numatytos veikos sudėtį atitinkantys D. P. panaudotos apgaulės pasireiškimo būdai : naujos, tačiau su tokia pat veikla, įmonės - UAB „Ages gaisrinės saugos paslaugos“ įkūrimas sutuoktinės K. P. vardu, reikalavimų perleidimo septynių sutarčių sudarymas, nesudarant skolos perkėlimo sutarčių, dėl ko uždarosios akcinės bendrovės „Mitnija“, „Rotonda“ ir „Strateksas“ pinigines lėšas už UAB „Ages Business Development Company“ atliktus dažymo darbus bankiniais pavedimais pervedė ne į darbus atlikusios bendrovės, bet į naujai įkurtos bendrovės sąskaitą, o įmonėms kreditorėms - UAB „Almarūno prekyba“, „Vadaksis“ ir „Arevita ir Ko“ buvo apsunkintos realios galimybės atgauti pinigus už prekes. Nors D. P. vadovaujama bendrovė „Ages Business Development Company“ nuo 2005 m. spalio 1 d. iki 2006 m. gegužės 31 d. gavo didelių piniginių įplaukų, su kreditoriais neatsiskaitė, o darė įvairias išlaidas: 96 979,53 Lt pervedė į naująją įmonę, 171 879 Lt - į užsienyje esančią ofšorinę kompaniją, pirko valiutos (eurus) už 175 200 Lt, išėmė 364 700 Lt grynųjų pinigų, atsiskaitė su bendrove „Klinkmann Lit“. Šie faktai leidžia daryti išvadą, kad tokiu būdu buvo siekiama išvengti padengti įsiskolinimą prekes pateikusioms trims įmonėms, tačiau apeliacinės instancijos teismas šių prokuroro argumentų visai neįvertino ir nuosprendyje dėl jų nepasisakė. Teismas apsiribojo tik pritarimu pirmosios instancijos teismo išvadoms ir konstatavimu, kad UAB „Vadaksis“ bei „Arevita ir Ko“ ginčą dėl sutarties sąlygų nevykdymo turėjo spręsti civilinio proceso tvarka, kaip tai padarė kitos bendrovės kreditorės. Todėl apeliacinės instancijos teismas, nuosprendyje neatsakydamas į prokuratūros pateiktus argumentus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 186 straipsnyje, pagrindinio sudėties elemento - apgaulės, neišnagrinėjo šios skundo dalies, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį, padarydamas esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą.

Vilniaus apygardos teismas, skundžiamu nuosprendžiu išteisindamas D. P. dėl kaltinimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl šios nusikalstamos veikos buvo įrodinėjama netinkamai, nes D. P. vadovaujamos bendrovės „ Ages Business Development Company“ dokumentai 2005 m. lapkričio 21 d. kratos metu paimti nesilaikant BPK 149 straipsnio 7 ir 9 dalyse numatytų reikalavimų. Kratos protokolai neužantspauduoti, jie neinformatyvūs, iš jų turinio neaišku, kokie konkrečiai bendrovės dokumentai buvo paimti, nes paimti dokumentai nurodyti apibendrintai segtuvais. Specialisto V. K. paaiškinimai teisme lėmė teismo išvadą, kad šiam specialistui tiriant dokumentus, jie buvo išimami iš supakuotų paketų, nesudarius jų detalaus aprašo ir nedalyvaujant bendrovės direktoriui, todėl negalima tiksliai nustatyti, ar visi paimtieji finansiniai dokumentai pateikti specialistui atlikti tyrimą. Teismas nurodė, kad BPK 149 straipsnio reikalavimų nesilaikymas kelia abejones dėl tokiu būdu gautų duomenų pripažinimo tinkamais įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas 2005 m. lapkričio 21 d. kratos protokolus nepatikimais įrodymais, jų kilmės ir teisėtumo klausimus byloje aiškinosi paviršutiniškai ir neišsamiai, todėl vertindamas juos BPK 20 straipsnio prasme, padarė neobjektyvias išvadas, nes nepatikrino jų visa apimtimi. Kasatorius pažymi, kad kratos, kurių metu buvo paimti bendrovės „Ages Business Development Company“ veiklos dokumentai, atliktos ne šioje baudžiamojoje byloje, o pagrindinėje baudžiamojoje byloje, kurioje Panevėžio miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu D. P. nuteistas pagal BK 227 straipsnio 1 dalį. Prieš perduodant šią bylą į teismą, iš jos atskirti keli ikiteisminiai tyrimai ir išimti dokumentai buvo perduoti FNTT prie LR VRM Vilniaus apskrities skyriui ir Vilniaus apskrities VPK KP NTV Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriui. Iš minėtų ikiteisminių tyrimų buvo atskirta ir teismui perduota ši nagrinėjama D. P. baudžiamoji byla Nr. 10-1-70092-06 pagal kaltinimus dėl veikos, numatytos BK 186 straipsnio 1 dalyje, 209 straipsnyje ir 223 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Iš šių duomenų matyti, kad sprendžiant ikiteisminių bylų sujungimo ir išskyrimo klausimus dokumentai ikiteisminio tyrimo įstaigoms buvo perduodami segtuvuose, nurodant segtuvuose esančių lapų skaičių. Kratas atlikę pareigūnai R. M. ir D. T., apklausti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, patvirtino, kad kratų metu pas D. P. paimti dokumentai buvo susegti į segtuvus ir sunumeruoti. Specialistas V. K. patvirtino, kad atlikdamas D. P. vadovaujamų įmonių finansinės veiklos tyrimą, dokumentus tyrė pas tyrėją A. G.. Apklaustas pirmosios instancijos teisme, minėtas specialistas teigė neprisimenantis, ar dokumentai buvo pateikti pagal aprašą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. K., patvirtindamas savo parodymus pirmosios instancijos teisme, kuriuos paskelbė teisėjų kolegija, patikslino, kad dalį dokumentų gavo pagal aprašus, o kitus pas tyrėją A. G., kuriuos tyrėjas iš dėžių pateikė vietoje, pasakydamas, kad čia visi dokumentai. Iš specialisto V. K. parodymų analizės apeliacinės instancijos teismo padaryta išvada, kad dokumentai pas tyrėją A. G. buvo išimami iš paketų, nesudarius jų detalaus aprašo ir nedalyvaujant bendrovės direktoriui, yra neobjektyvi, nes byloje neapklaustas išimtais dokumentų originalais disponavęs ir tuos dokumentus specialistui pateikęs pareigūnas FNTT tyrėjas A. G.. Neapklausus minėto asmens apie kratos metu išimtų dokumentų laikymo, disponavimo jais kaip ikiteisminio tyrimo objektais bei pateikimo specialistui aplinkybes, nėra pagrindo neginčytinai išvadai, jog byloje nebuvo išimtų dokumentų aprašo bei nėra galimybės nustatyti, ar visi dokumentai buvo pateikti specialistui tirti.

Kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BPK 20 straipsnio taikymo apeliacinės instancijos teisme

Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimų, nes netinkamai įrodinėjo D. P. kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje. Šis teiginys iš esmės grindžiamas argumentais, kurių visuma susijusi su D. P. vadovaujamos bendrovės „Ages Business Development Company“ dokumentais, paimtais atlikus kratą 2005 m. lapkričio 21 d., ir jų įrodomosios reikšmės vertinimu. Kasatorius išsako savo požiūrį į tam tikras su šiais dokumentais susijusias bylos aplinkybes, akcentuodamas neišnaudotą galimybę jas tirti papildomai, dokumentus pripažinti turinčiais įrodomąją reikšmę ir taip sudaryti pagrindą kitokiam teisiniam D. P. padarytos veikos kvalifikavimui.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija teismo posėdyje buvo nusprendusi šioje byloje neatlikti įrodymų tyrimo, tačiau pasitarimų kambaryje padarė išvadą, kad išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą įmanoma tik tokį tyrimą atlikus. Nutartyje įvertinta, be kitų argumentų, ir tai, kad nuteistojo apeliaciniame skunde keliami klausimai dėl kratų metu galimai padarytų BPK 149 straipsnio nuostatų pažeidimų, o tuo pačiu ir dėl atitinkamų dokumentų įrodomosios galios. Aiškinantis šiuos klausimus, pripažinta reikalingu papildomai apklausti nuteistąjį, kratos protokolus surašiusius pareigūnus ir specialistą, atlikusį paimtų dokumentų tyrimą. Šie asmenys, taip pat ir civilinių ieškovų atstovai E. R. bei S. J., teismo posėdyje apklausti. Baigiant įrodymų tyrimą, teismo posėdyje dalyvavusios prokurorės išsakytas prašymas apklausti dėl dokumentų A. G., išklausius kitų proceso dalyvių nuomonės, nebuvo tenkintas. Nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas detaliai pasisakė dėl kratų metų padarytų ir pripažintų nebeištaisomais BPK 149 straipsnio 7 ir 9 dalių pažeidimų, atėmusių galimybę pašalinti abejones, susijusias su tokiu būdu gautų duomenų pripažinimu šioje byloje tinkamais įrodymais. Teismas konstatavo, kad kratos protokoluose, kurie visiškai neinformatyvūs, neišvardinti visi paimti dokumentai, nesudarytas jų apyrašas, nenurodyti paimtų dokumentų pagrindiniai požymiai, paimti daiktai neužantspauduoti. Tai atima galimybę tiksliai nustatyti, ar visi paimti finansiniai dokumentai buvo pateikti specialistui tirti, o tuo pačiu ir padaryti išvadą, kad atitinkami dokumentai kaltininko nebuvo išsaugoti. Esant tokioms apeliacinės instancijos teismo konstatuotoms aplinkybėms ir nuosprendyje motyvuotai išdėstytam vertinimui, kad tam tikri ikiteisminio tyrimo trūkumai įrodinėjimo teisėtumo reikalavimų požiūriu nebeištaisomi, pagrindo įžvelgti šioje byloje apeliacinės instancijos teismo padarytus BPK 20 straipsnio nuostatų pažeidimus, kaip to prašoma kasaciniame skunde, nėra.

Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, nes paliko neišnagrinėtą svarbų, netgi lemiamą prokuroro apeliacinio skundo argumentą dėl apgaulės buvimo kaltininko veiksmuose, kuris griauna D. P. nepagrįstą išteisinimą pagal BK 186 straipsnio 1 dalį.

Šis skundo teiginys nepagrįstas. Pirmiausia pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas apgaulės klausimą aptarė, siedamas jį su prokuroro apeliacinio skundo turiniu. Nuosprendyje, remiantis ir teismų praktika, t. y. kasacine nutartimi Nr. 2K-214/2008, yra išaiškinta, kad baudžiamajai atsakomybei kilti būtina sąlyga yra civilinės sutarties įvykdymo, tai yra pažeistų vienos iš sutarties šalių teisių atstatymo negalimumas dėl kaltininko veiksmų, o būtent, apgaulės panaudojimo. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad apgaulės faktas šioje baudžiamojoje byloje yra konstatuotinas, nes trijų bendrovių turtinės teisės atstatymas civiline tvarka buvo apsunkintas. Su tokiu teiginiu teisėjų kolegija nesutiko, nors ir neginčijo, kad D. P. bendrovė, vengdama atsiskaityti už nupirktas prekes, pažeidė nukentėjusiųjų bendrovių turtines teises. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, šiuo konkrečiu atveju pakanka pagrindo tvirtinti, kad vienos iš sutarties šalių pažeistos teisės atstatymas buvo galimas civilinio proceso tvarka pareiškiant Vilniaus apygardos teismui ieškinį arba pareiškimą supaprastinta tvarka. UAB „Vadaksis“ ir „Arevita ir ko“ šia galimybe kažkodėl nepasinaudojo, išsyk pirmenybę suteikdamos baudžiamajai atsakomybei ir prašydamos pradėti ikiteisminį tyrimą. Kitos bendrovės kreditorės dėl UAB „Ages Business Development Company“ skolų kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą ir skolas atgavo, nes ši bendrovė jų padengimui turėjo pakankamai nekilnojamojo turto. Duomenų, kad D. P. būtų trukdęs bendrovėms kreditorėms kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, byloje nėra. Šiuo pagrindu apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad D. P. sąmoningų nusikalstamų veiksmų, kuriais būtų siekęs sumenkinti bendrovių kreditorių galimybes atstatyti pažeistą jų teisę, nepadarė, taigi jo veika neperžengė civilinių teisinių santykių ribų ir dėl to neužtraukia baudžiamosios atsakomybės.

Kasaciniame skunde apgaulės klausimu pasisakoma naudojant kitus, siauriau orientuotus ir atrinktus argumentus. Pabrėžiama naujos įmonės steigimo, įvairių sutarčių, atskirų bankinių pavedimų, atsiskaitymų, daromų išlaidų svarba. Iš šių faktų skunde ir kildinamas apgaulės požymis, kaip realiai esantis ir reikšmingas D. P. baudžiamosios atsakomybės atsiradimui. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio argumentai, išdėstyti apgaulės kaip BK 186 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio ir jo taikymo klausimu, turi platesnį ir tvirtesnį teisinį pagrindą. Kasatoriaus minimi faktai šiame nuosprendyje nebuvo detaliai aptarinėjami ir nereikalavo tokio aptarimo dėl to, kad patys vieni, be verslo santykių platesnio konteksto, šiuo konkrečiu atveju negalėjo nulemti išvados dėl apgaulės baudžiamosios teisės prasme buvimo ar nebuvimo. Teismas atsižvelgė į platesnį turimų duomenų visetą ir išdėstė argumentus, pakankamus tam, kad byloje būtų atskleista tikroji susiklosčiusių santykių kaip civilinių teisinių santykių prigimtis. Atsižvelgiant į tai pritarti kasatoriaus teiginiui, kad apeliacinės instancijos teisme liko neišnagrinėtas prokuroro apeliaciniame skunde keltas apgaulės klausimas, o tuo pačiu padaryta klaida taikant baudžiamąjį įstatymą, nėra pagrindo.

Darytina bendra išvada, kad Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasaciniame skunde nėra tokių argumentų, kurie duotų pagrindą, tenkinant šį skundą, panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 24 d. nuosprendį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Antanas Klimavičius

Aldona Rakauskienė

Egidijus Bieliūnas