Baudžiamoji byla Nr. 2K-500/2010
Procesinio sprendimo kategorijos:
1.1.8.1; 1.1.8.1.1; 1.1.9.6; 1.2.20.5;
1.2.23.3; 2.1.7.1 (S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 16 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Benedikto Stakausko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. G. ir nuteistosios L. A. kasacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžio, kuriuo:
R. G. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 2 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) laisvės atėmimu devyneriems metams, pagal BK 260 straipsnio 3 dalį (2006 m. birželio 22 d. įstatymo Nr. X-711 redakcija) laisvės atėmimu dvylikai metų.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 2 dalį subendrintos apėmimo būdu ir R. G. nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas devyneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, prie šios bausmės iš dalies pridėta bausmė pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir R. G. nustatyta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas keturiolikai metų, ją atliekant pataisos namuose.
L. A. pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 235 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233, įsigaliojusio 2007 m. liepos 21 d., redakcija) 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, automobilis „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), automobilis BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)); mobiliojo ryšio telefonas NOKIA (duomenys neskelbtini), kurio IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su „Tele2 Pildyk“ SIM kortele, kurios Nr. (duomenys neskelbtini), saugomi (duomenys neskelbtini) Vyriausiojo policijos komisariato kriminalinės policijos organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnybos (toliau – VPK KP ONTT) (duomenys neskelbtini) vyresniosios tyrėjos V. R. tarnybiniame seife, kaip nusikaltimo padarymo priemonės, konfiskuotos.
Taip pat skundžiamas Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendis, kuriuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendis dėl R. G., L. A. nuteisimo pakeistas:
R. G. iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad jis, 2007 m. vasario mėnesį, tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą parduoti įgijo trisdešimt vienetų baltos spalvos tablečių „Clonazepam, 2 mg“, kurių sudėtyje bendrai buvo 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, jas parsigabeno.
R. G. iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad jis, iki 2007 m. spalio 6 d. tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 35,934 g šviesiai rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 6,479 g narkotinės medžiagos heroino ir 56,486 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 13,927 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias laikė tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir pardavė.
R. G. iš nuosprendžio pašalinta aplinkybė, kad jis, 2007 m. spalio 8 d. iki tos pačios dienos 22.30 val. neteisėtai laikė 1986,63 g miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 638,858 g psichotropinės medžiagos metamfetamino.
L. A. panaikinta nuosprendžio dalis, kuria pritaikius BK 72 straipsnio 2 dalį, buvo konfiskuotas jai priklausantis automobilis „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)). L. A. priklausantis automobilis „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskuotas, pritaikius BK 72 straipsnio 4 dalį.
Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendžiu taip pat pripažinti kaltais ir nuteisti: L. D., V. M., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti, tuo tarpu A. R. paduoti kasaciniai skundai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos nutartimis (2010 m. liepos 22 d., 2010 m. rugsėjo 15 d.) nepriimti (BPK 368 straipsnio 2 dalis, 370 straipsnio 2 dalis, 372 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešėjo pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,
n u s t a t ė :
R. G. nuteistas už tai, kad jis neteisėtai laikė psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jų parduoti ir kitaip platinti, t. y. nusikalstamą veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
R. G. 2007 m. vasario mėnesį, tiksli data ir laikas tyrimo metu nenustatyti, tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ir tokiu būdu platinti, laikė 30 vnt. baltos spalvos tablečių „Clonazepam, 2 mg“, kurių sudėtyje bendrai buvo 0,06 g psichotropinės medžiagos klonazepamo, savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. spalio 8 d., kol apie 22.30 val. jas kratos metu rado ir paėmė policijos pareigūnai.
R. G. neteisėtai gabeno ir paliko (perdavė) narkotines bei psichotropines medžiagas, t. y. nusikalstamą veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
R. G. 2007 m. spalio 6 d., apie 11.01 val., prieš tai mobiliojo ryšio telefonu susiskambinęs, slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, atgabeno ir paliko A. R. toliau platinti 2,222 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,443 g narkotinės medžiagos heroino, ir 13,527 g miltelių, kurių sudėtyje buvo 3,614 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną, po 11.01 val., tikslus laikas nenustatytas, A. R. atvykęs į pirmiau nurodytą vietą, minėtas medžiagas iš slėptuvės pasiėmė.
2007 m. spalio 7 d., apie 17 val., R. G., prieš tai susiskambinęs mobiliojo ryšio telefonu, slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, atgabeno ir paliko (perdavė) toliau platinti L. D. 1,797 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 0,44 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną, po 17 val., tikslus laikas nenustatytas, atvykusi L. D. šią medžiagą pasiėmė ir pargabenusi neteisėtai laikė savo gyvenamojoje vietoje, (duomenys neskelbtini), iki 2007 m. spalio 8 d., kol apie 20.03 val. kratos metu ją rado ir paėmė policijos pareigūnai.
2007 m. spalio 7 d., apie 21.10 val., R. G., prieš tai mobiliojo ryšio telefonu susiskambinęs, slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, atgabeno ir A. R. toliau platinti paliko (perdavė) 9,709 g šviesiai rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 1,918 g narkotinės medžiagos heroino, ir 20,965 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 4,764 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 21.10 val. iki 21.25 val., A. R. atvykęs į pirmiau nurodytą vietą, minėtas medžiagas iš slėptuvės pasiėmė.
2007 m. spalio 8 d., apie 13 val., R. G., prieš tai mobiliojo ryšio telefonu susiskambinęs, slėptuvėje, esančioje garažų masyve, (duomenys neskelbtini), tiksli vieta nenustatyta, atgabeno ir paliko (perdavė) L. D. toliau platinti 24,033 g šviesiai rudos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo didelis kiekis – 4,118 g narkotinės medžiagos heroino, ir 20,197 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo 5,109 g psichotropinės medžiagos metamfetamino; tą pačią dieną, laikotarpiu nuo 13.04 val., L. D. atvykusi į pirmiau nurodytą vietą šias medžiagas pasiėmė ir su savimi laikė bei gabeno A. N. vairuojamu automobiliu BMW (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), kol tą pačią dieną (duomenys neskelbtini) žiedo sankryžoje buvo sulaikyta policijos pareigūnų, kurie minėtas narkotines bei psichotropines medžiagas rado ir paėmė.
R. G. neteisėtai įgijo, gabeno labai didelį kiekį psichotropinės medžiagos, t. y. nusikalstamą veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
R. G. 2007 m. spalio 8 d., apie 16.22 val., iš tyrimo metu nenustatyto asmens, gyvenančio (duomenys neskelbtini), neteisėtai, turėdamas tikslą parduoti ir tokiu būdu platinti, įgijo 1986,63 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 638,858 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino; šią medžiagą gabeno į savo namus, (duomenys neskelbtini), kol 2007 m. spalio 8 d., apie 22.30 val., buvo sulaikytas, o kratos metu minėtą psichotropinės medžiagos kiekį rado ir paėmė policijos pareigūnai.
L. A. nuteista už tai, kad ji, ikiteisminio tyrimo metu, būdama liudytoja, davė melagingus parodymus, t. y. nusikalstamą veiką padarė buvus šioms aplinkybėms:
L. A. 2007 m. lapkričio 26 d. (duomenys neskelbtini) vyriausiajame policijos komisariate (toliau – (duomenys neskelbtini) VPK), (duomenys neskelbtini), tarnybiniame kabinete Nr. (duomenys neskelbtini), būdama įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą, apklausiama kaip liudytoja, davė aiškiai melagingus, neatitinkančius tikrovės parodymus apie tai, kad 2007 m. spalio 8 d. ji kartu su R. G. iš (miesto A) išvyko į (miestą B) ir neva daugiau niekur užvažiavę nebuvo, o grįžtant į (miestą A) buvo užvažiavę į (miestelį C), kur R. G. susitiko su vaikinu, vardu A., ir iš jo paėmė siuntinį, skirtą A. K. ar K., kuriame, kaip paaiškėjo tyrimo metu, buvo 1986,63 g baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje buvo labai didelis kiekis – 638,858 g psichotropinės medžiagos metamfetamino. Ikiteisminio tyrimo metu nustatyta, kad paketą su psichotropine medžiaga R. G. 2007 m. spalio 8 d., apie 16.20 val., įgijo iš tyrimo nenustatyto asmens (mieste D), o (miestelyje C) su niekuo nebuvo susitikęs ir nebuvo sustojęs, su A. K. nei tiesiogiai, nei jokiomis ryšio priemonėmis nebendravo.
Kasaciniu skundu nuteistasis R. G. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. nuosprendį ir bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui, kad būtų ištaisyti jo nurodyti pažeidimai. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas, iš dalies pakeisdamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį, paliko tą patį bausmės terminą, t. y., jo manymu, netinkamai subendrino bausmę. Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad jam teismų inkriminuota nusikalstama veika pagal BK 260 straipsnio 3 dalį yra sufabrikuota. Skunde kasatorius aiškina įvykio aplinkybes, t. y. tai, kad jis, paprašytas A. K., (miestelio C) degalinėje iš nepažįstamo asmens paėmė paketą – maišiuką, kurio turinio netikrino, ir jį su kitais maisto produktais padėjo į automobilį. Grįžus namo (į miestą A) laiptinėje jį sulaikė pareigūnai, surakino antrankiais ir nusivedė į butą. Anot kasatoriaus, minėtas maišelis su psichotropine medžiaga buvo rastas ne kratos metu namuose, o paimtas kartu su maisto produktais laiptinėje. Minėta psichotropinė medžiaga buvo supakuota vienas į kitą sudėtuose septyniuose polietileniniuose maišeliuose, ant kurių nuteistojo pirštų ar biologinių (DNR) pėdsakų nerasta. Tai, anot kasatoriaus, patvirtina, kad jis nežinojo maišelio turinio ir kokios tai psichotropinės medžiagos. Jo teigimu, šios medžiagos jam nepriklausė. Toliau kasaciniame skunde nurodoma, kad byla buvo sufabrikuota, nes pasiklausymo ir sekimo būdais gauti duomenys (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)), jo nuomone, BPK 20, 160 straipsnių prasme negali būti laikomi įrodymais. Nors pirmosios instancijos teismas šiuos duomenis pripažino įrodymais, o apeliacinė instancija tai patvirtino. Kasatorius nurodo, kad teismai nesirėmė ir nepatikrino jo parodymų, teigia, kad jis nusikaltimo nepadarė. Kasatorius, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 37 „Dėl teismų praktikos nagrinėjant psichotropinių ar narkotinių medžiagų grobimo, neteisėto šių medžiagų ir jų pirmos kategorijos pirmtakų (prekursorių) gaminimo, įgijimo, laikymo, gabenimo, siuntimo, pardavimo ar kitokio platinimo baudžiamąsias bylas (BK 232¹, 232², 232⁵, 232¹⁰ straipsniai, 17 punktas), tvirtina, kad byloje nėra įrodymų, pagrindžiančių jį veikus tiesiogine tyčia, kai, anot jo, tai būtina BK 260 straipsnio 3 daliai. Be to, nuteistasis nurodo, kad bylos tyrimo metu A. K. jį apkalbėjo ir apkaltino dėl paketo ir psichotropinių medžiagų, padarė šio nusikaltimo modelį, padedant (duomenys neskelbtini) ONTT pareigūnams. Tokiems teiginiams pagrįsti, kasatorius nurodo priežastį – rezonansinę S. G. bylą, kurioje nuteistasis R. G. atsisakė būti liudytoju.
Kasaciniu skundu nuteistoji L. A. prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. kovo 31 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 15 d. nuosprendžių dalis, kuriomis L. A. yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir bylą nutraukti, nesant jos veikoje nusikaltimo, numatyto BK 235 straipsnio 1 dalyje, požymių, bei jai sugrąžinti konfiskuotą automobilį. Kasatorė skunde nurodo, kad abiejų instancijų teismų apkaltinamieji procesiniai sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Jos nuomone, pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino, ar buvo pažeistos L. A. teisės (BPK 80 straipsnio 1 punktas), o apeliacinės instancijos teismas neteisingai traktavo šio straipsnio nuostatą. Be to, jos nuomone, ji negali būti teisiama už melagingų parodymų davimą, nes byloje nustatytos aplinkybės gali būti paneigtos arba patvirtintos tik išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir priėmus nuosprendį. Šis teiginys pagrindžiamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 19 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-225/2009, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. birželio 29 d. konsultacija Nr. B3-86, skelbtoje biuletenyje „Teismų praktika“, Nr. 10. Nuteistosios L. A. teigimu, kaltinimas dėl melagingų parodymų davimo grindžiamas prielaidomis ir prieštaravimais, faktiniai bylos duomenys nepakankami, 2007 m. gruodžio 13 d. (duomenys neskelbtini) VPK KP operatyvinės veiklos tarnybos pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) įtarimai dėl nusikalstamos veikos nepareikšti. Kasatorė teigia, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą, kadangi ji negalėjo būti apklausiama kaip liudytoja, nes priskiriama asmeniui, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galbūt padarytą nusikalstamą veiką BK 260 straipsnio 1–3 dalyse (BPK 80 straipsnio 1 punktas). Teismai tinkamai ir išsamiai nepatikrino, ar buvo nepažeistas principas nemo tenetur se ipsum accusare, t. y. draudimas versti duoti parodymus prieš save (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, BPK 80 straipsnio 1 punktas). Kasatorė nurodo, kad jos padaryta nusikalstama veika nesusieta su nusikalstamos veikos sudėties požymio egzistavimu, be to, atsižvelgiant į visas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes ir į tai, kad nusikaltimas laikomas nesunkiu, teismai turėjo teisėtą pagrindą pripažinti jos nusikalstamą veiką mažareikšme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimo Nr. 29 „Dėl teismų praktikos veikas pripažįstant mažareikšmėmis“ 7 punktas, BK 37 straipsnis). Pasak kasatorės, byloje nėra duomenų apie jos tiesioginį dalyvavimą nusikalstamoje veikoje ir aktyvius veiksmus padedant nuteistajam R. G. Taip pat, jos nuomone, nėra pagrįstai konstatuota, kad iš jos konfiskuota transporto priemone buvo gabenamos psichotropinės medžiagos.
Atsiliepimu į kasacinius skundus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokurorė prašo nuteistųjų R. G. ir L. A. kasacinius skundus atmesti. Prokurorė nurodo, kad kasatorius R. G. prašo grąžinti baudžiamąją bylą ikiteisminiam tyrimui atlikti neteisingai vadovaudamasis BPK 382 straipsniu. Anot prokurorės, kasatorius, prašydamas pakeisti bausmę, skunde nenurodo argumentų dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skiriant ir subendrinant bausmes. R. G. yra nuteistas tik už tris nusikaltimus, numatytus BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 2 dalyje ir 260 straipsnio 3 dalyje, nors neteisėtai disponuodamas narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis padarė daugiau alternatyvių neteisėtų veikų, kurios numatytos šių straipsnių dispozicijose. Tačiau teismas tuos nusikalstamus kasatoriaus veiksmus įvertino kaip tęstines veikos stadijas ir atskirų bausmių už kiekvieną konkretų jo nusikalstamą veiksmą (pvz. atskirai už neteisėtą įgijimą, gabenimą ar laikymą) nebuvo paskyręs. Ir nors apeliacinės instancijos teismas R. G. iš nuosprendžio pašalino kai kurias jo padarytos veikos aplinkybes, vien tik dėl sumažėjusios kaltinimo apimties švelninti bausmę nebuvo ir nėra pagrindo. Paskirta laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra per griežta, tinkamai individualizuota. Prokurorės manymu, bausmės subendrintos teisingai, nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje išdėstytas nuostatas. Prokurorė, kalbėdama apie nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį pagrįstumą, nurodo, kad tai yra ne kasacinės instancijos teismo, o pirmosios instancijos teismo bylų apeliacinio nagrinėjimo dalykas. Ji pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas duomenų apie bylos įrodymų klastojimą nerado, o liudytojo A. K. ar K. parodymais kasatoriaus kaltė nebuvo grindžiama, nors dėl jų išsamiai pasisakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje. Prokurorė, remdamasi bylos medžiaga, nurodo, kad R. G. kaltė (pagal BK 260 straipsnio 3 dalį) įrodyta daiktiniais įrodymais, paties nuteistojo parodymais, specialisto išvadomis, telekomunikacijų kontrolės, slapto sekimo duomenimis bei kitais išnagrinėtais įrodymais. Prokurorė nurodo, kad teismas pagrįstai pripažino įrodymais byloje slaptą sekimą ir duomenis, gautus kontroliuojant elektroninių ryšių tinklais perduodamą informaciją, nes tai buvo gauta teisėtais būdais, laikantis BPK 154, 160 straipsnių reikalavimų. Teismai, vertindami įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 4, 5 dalių nuostatų. Remdamasi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, nurodo, kad nuteistojo R. G. apeliacinis skundas buvo išnagrinėtas nepažeidžiant BPK 320–324 straipsnių nuostatų ir pagrįstai atmestas, kaltinamojo teisės nesuvaržytos. Prokurorė taip pat mano, kad nėra pagrindo teigti, jog buvo pažeistos L. A. teisės, numatytos BPK 80 straipsnio 1 punkte, nes jai įtarimai dėl nusikaltimų, susijusių su disponavimu narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, nebuvo pareikšti, ji buvo apklausiama tik kaip liudytoja, davė tikrovės neatitinkančius parodymus niekieno neverčiama, sąmoningai (siekdama padėti išvengti R. G. baudžiamosios atsakomybės), jai buvo išaiškintos liudytojo teisės (neduoti parodymų) ir pareigos (duoti teisingus parodymus), buvo įspėta dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, apklausos protokolą patvirtino savo parašu (BPK 81, 82 straipsnio 2 dalis, 83, 179, 235 straipsniai). Be to, prokurorė nurodo, kad nors nuteistosios L. A. padaryta nusikalstama veika pagal baudžiamąjį įstatymą laikoma nesunkiu nusikaltimu, taikyti BK 37 straipsnio nuostatas nėra pagrindo (nusikalstama veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad ji nepripažįstama mažareikšme), juolab atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga. Prokurorė teigia, kad kasatorės L. A. automobilis konfiskuotas pagrįstai (BK 72 straipsnio 4 dalis). Apeliacinės instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad kasatorė perdavė savo automobilį nuteistajam R. G. žinodama, jog šis bus panaudotas darant labai sunkų nusikaltimą.
Kasaciniai skundai atmestini.
Kasacine tvarka bylos nagrinėjamos, jei netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ar padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Nuteistojo R. G. kasaciniame skunde dalis argumentų skiriama pirmosios bei apeliacinės instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių tyrimui ir teismų pozicijai vertinant kaltinimo bei gynybos pateiktus bylos duomenis. Kolegija pažymi, kad kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, iš naujo įrodymų netiria, o tik remdamasis teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Todėl nuteistojo kasacinio skundo argumentai dėl savito bylos aplinkybių vertinimo ir iškeltos versijos apie neaiškaus turinio paketo (miestelio C) degalinėje iš nepažįstamo asmens priėmimą A. K. ar K. nurodymu nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas ir kolegija dėl jų nepasisako, nagrinėdama tuos skundo aspektus, kuriuose keliami teisės taikymo klausimai.
Dėl R. G. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 3 dalį
BK 2 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką, kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma. BK 260 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos, kurios padarymu pripažintas kaltu kasatorius R. G., objektyvieji požymiai tai – neteisėtas labai didelio kiekio narkotinių ar psichotropinių medžiagų gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas, siuntimas, pardavimas ar kitoks platinimas. Šio nusikaltimo sudėtis yra formali, t. y. jis laikomas baigtu nuo bet kurio iš minėtų alternatyvių veiksmų pradžios, kiekviena iš jų alternatyvi veika gali sudaryti savarankišką nusikaltimą. Nusikaltimo dalykas – narkotinės ar psichotropinės medžiagos, įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Medžiagų kiekis yra svarbus nusikaltimo objektyvusis požymis, nes pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė. Teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Pagal šią lentelę labai didelis kiekis metamfetamino yra daugiau kaip 100 g (2004 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. V-314 redakcija). Nagrinėjamoje byloje nuteistojo R. G. veikoje apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nustatyti du BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo alternatyvūs požymiai: įgijimas ir gabenimas labai didelio kiekio (638,858 g) psichotropinių medžiagų – metamfetamino. Nors nuteistasis R. G. teigia nežinojęs maišelio turinio, kurį jam perdavė nepažįstamas asmuo A. K. nurodymu, ir nesuvokęs apie psichotropinių medžiagų gabenimą, tačiau teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytoje veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Kolegija pažymi, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, todėl kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne tik kaltinamojo parodymais, bet ir objektyviais bylos duomenimis. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, sprendžiant klausimą apie kaltininko kaltės turinį, tikslus, svarbią reikšmę turi narkotinių ar psichotropinių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, taip pat tai, ar kaltininkas anksčiau jas yra platinęs, ar buvo susitarimas su vartotoju ir kiti objektyvūs bylos duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2007, 2K-781/2007, 2K-36/2009, 2K-279/2009, 2K-334/2009 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje teismas, teisiškai įvertindamas R. G. veiksmus, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, taip pat atsižvelgė į kasatoriaus skunde nurodytą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. birželio 21 d. nutarimo Nr. 37 17 punktą apie kaltininko tiesioginės tyčios atskleidimą. Sugretinęs visus faktinius duomenis, kurių šaltiniai buvo liudytojų A. P., G. K., S. L. parodymai, slapto sekimo protokolas, kratos ir daiktų poėmio protokolai, telekomunikacijos tinklais perduodamos informacijos kontrolės bei įrašų darymo protokolas su priedais, specialisto išvada ir kiti šaltiniai, tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas tinkamai atskleidė kasatoriaus R. G. padarytos veikos subjektyviuosius požymius – suvokimą apie neteisėtą labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų įgijimą bei gabenimą ir norėjimą taip veikti. Nagrinėjamoje byloje esančių faktinių duomenų pakako R. G. kaltei nustatyti. Jie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys, 301 straipsnio 1 dalis). Remiantis byloje surinktais, išnagrinėtais ir patikrintais įrodymais, įvertinus jų visumą (susietumo aspektu), motyvuotai paneigta kaltinamojo gynybos versija dėl nežinomo turinio medžiagos gabenimo suinteresuotam asmeniui.
Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija daro išvadą, kad reikšmingos veikos kvalifikavimui faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos išsamiai ir nešališkai, nepaliekant jokių esminių prieštaravimų ar abejonių, ir tai leido teismui tinkamai išspręsti R. G. baudžiamosios atsakomybės pagal BK 260 straipsnio 3 dalį klausimą.
Dėl bausmės skyrimo
Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, motyvus ir tikslus, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti bausmės tikslai, įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalyje: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ir apriboti nuteistajam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Teismai, įvertinę visas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes, nuteistajam R. G. tinkamai paskyrė laisvės atėmimo bausmes už nusikalstamas veikas, numatytas BK 259 straipsnio 1 dalyje, 260 straipsnio 2, 3 dalyse. Apeliacinės instancijos teismas iš nuosprendžio pašalinęs kai kurias R. G. padarytos veikos aplinkybes ir susiaurinęs inkriminuotos nusikalstamos veikos apimtį, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, atitinkančią BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Bausmė nėra aiškiai per griežta, tinkamai individualizuota [teisiamas penktą kartą, teistumas neišnykęs, recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), nusikalto iš karto po ankstesnio nuosprendžio už tyčinio nusikaltimo padarymą], pakartotinai darydamas nusikalstamas veikas nedarė išvadų dėl savo elgesio, todėl susiaurinus nusikalstamų veikų apimtį, bet palikus tą pačią veikų juridinę kvalifikaciją nebuvo pagrindo jos švelninti. Baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai. Bausmės subendrintos teisingai, nepažeidžiant BK 63 straipsnio reikalavimų, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgoje išdėstytas nuostatas.
Dėl duomenų teisėtumo (BPK 20 straipsnio 4 dalis)
Kasatorius R. G. skunde nurodo, kad baudžiamoji byla buvo sufabrikuota, kratos metu rasti daiktai neteisingai užfiksuoti ir telefoninių pokalbių kontrolės, slapto sekimo būdais gauti duomenys (pažyma Nr. (duomenys neskelbtini)) BPK 20, 160 straipsnių prasme negali būti laikomi įrodymais. Tokie kasatoriaus teiginiai, kolegijos nuomone, neteisingi, prieštarauja byloje esančių procesinių dokumentų turiniui.
Pradėjus ikiteisminį tyrimą (BPK 166 straipsnis), duomenys apie nusikalstamą veiką, ją padariusį asmenį ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai, renkami BPK nustatyta tvarka, o kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti tik ieškoma duomenų šaltinių, kuriuos nustačius, atliekami proceso veiksmai. Pagal BPK 160 straipsnį bylai reikšmingai informacijai gauti gali būti slapta sekami asmenys (įtariamasis, nukentėjusysis ar kitas asmuo), transporto priemonės arba kitas objektas. Tokiu atveju sprendimą prokuroro motyvuotu prašymu leisti atlikti slaptą sekimą priima ikiteisminio tyrimo teisėjas (BPK 160 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti iš byloje esančių procesinių dokumentų, pradėjus ikiteisminį tyrimą slaptam sekimui buvo faktinis pagrindas, pagrindžiantis būtinumą gauti informaciją apie konkretų asmenį, šiuo atveju R. G. (Duomenys neskelbtini) apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjas, kuriam buvo pateikti duomenys apie tikėtinai daromą nusikalstamą veiką, laikydamasis procesinių taisyklių, tenkino prokuroro prašymą ir nutartimi sankcionavo R. G. slaptą sekimą, leidžiant daryti vaizdo bei garso įrašus (T. 1, b. l. 75, 76). Nutartis dėl sekimo motyvuota, nurodytas pagrindas atlikti procesinius prievartos veiksmus, jos turinys atitinka BPK 160 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Slapto sekimo metu gauta bylai reikšminga informacija užfiksuota protokole, kuris surašytas laikantis BPK 160 straipsnio 4 dalyje, 201 straipsnyje nustatytų taisyklių. Šis slapto sekimo protokolas BPK 96 straipsnio 1 dalies prasme laikomas dokumentu, turinčiu reikšmės nusikalstamai veikai tirti. Jame užfiksuoti duomenys apie R. G. kelionę automobiliu iš (miesto A) į (miestą D) ir sugrįžimą atgal į (miestą A) su neaiškaus turinio maišeliu (T. 1, b. l. 79, 80). Šiame dokumente su prie jo pridėta pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (T. 1, b. l. 83, 84) nurodyti duomenys buvo tikrinami BPK 301 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, apklausiant kaip liudytojus protokolą ir prašymą pasirašiusius asmenis. Šie duomenys įvertinti vadovaujantis bendraisiais įrodymų vertinimo kriterijais. Dėl to galima daryti išvadą, kad įrodinėjimo procesas nagrinėjamu atveju vyko tinkamai išnaudojant visas galimas ir būtinas įrodinėjimo priemones, vertinant visus surinktus duomenis. Kasatoriaus iškeltos abejonės dėl įrašų slapto sekimo protokole įrodomosios vertės apeliacinės instancijos teismo sprendime motyvuotai paneigtos.
Iš bylos duomenų matyti, kad krata R. G. bute atlikta pagal BPK 145, 149 straipsnių reikalavimus. Kratos darymo faktinis pagrindas buvo operatyvinės veiklos duomenys, leidę manyti, kad bute neteisėtai laikomos narkotinės ir psichotropinės medžiagos. Darant kratą užtikrintas buto savininko R. G. ir pilnamečio šeimos nario L. A. dalyvavimas. Surasti daiktiniai įrodymai (apie 2 kg baltos spalvos miltelių, 65 polietileniniai maišeliai ir kt. daiktai) išvardyti kratos protokole, nurodant individualias žymes. Kratos metu paimti turintys reikšmės bylai daiktai nufotografuoti. Visi faktiniai duomenys protokole patvirtinti kratoje dalyvavusių asmenų, iš jų ir R. G. parašais, pastabų dėl kratos teisėtumo ir protokolo turinio atitikimo tikrovei nepareikšta (T. 1, b. l. 125–130). Šiame bute rasti baltos spalvos milteliai supakuoti, užantspauduoti ir pateikti cheminiam tyrimui. Specialisto išvadoje nurodyta, kad bendra baltų miltelių masė 1986,6 g, joje yra 638,858 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino (T. 1, b. l. 135–139). Be to, pagal bylos medžiagą telekomunikacijos tinklais perduodama informacija buvo kontroliuojama bei įrašinėjama turint duomenų, kad R. G., besinaudojantis mobiliojo ryšio telefonu (abonento Nr. (duomenys neskelbtini)), tikėtinai platina narkotines ir psichotropines medžiagas. To teisinis pagrindas operatyvinio tyrimo metu buvo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininko 2007 m. rugsėjo 3 d. motyvuota nutartis Nr. (duomenys neskelbtini), o pradėjus ikiteisminį tyrimą – ikiteisminio tyrimo teisėjo 2007 m. spalio 8 d. nutartis (T. 1, b. l. 49, 86). Gauti duomenys tinkamai užfiksuoti procesiniuose dokumentuose – protokoluose ir patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Taigi nuteistojo R. G. kaltė dėl BK 260 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo pagrįsta teisėtais būdais gautais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka patikrintais duomenimis, kurie vienas kitą papildo ir sudaro nuoseklią įrodymų grandinę. Apkaltinamasis nuosprendis atitinka jo turiniui BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.
BK 235 straipsnio 1 dalies taikymas
Pagal BK 235 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė gali būti taikoma asmeniui, kuris būdamas liudytojas ikiteisminio tyrimo metu ar teisme davė melagingus parodymus. Baudžiamajame procese parodymai yra faktiniai duomenys apie įrodinėjimo dalyką, t. y. nusikalstamos veikos padarymo laiką, vietą, būdą, kitas aplinkybes; kaltinamojo kaltumą; kaltinamojo ir nukentėjusiojo asmenybes, jų tarpusavio santykius ir kitas bylai svarbias aplinkybes. Sąvoka „melagingas“ reiškia visišką ar dalinį tikrovės neatitikimą, sąmoningą jos iškraipymą arba neigimą realių egzistuojančių ir jų vietoje išgalvotų faktų nurodymą. Šio nusikaltimo sudėtis formali ir baigtumo momentą lemia bylos proceso stadija, kurioje duodami melagingi parodymai. Ikiteisminio tyrimo metu nusikaltimas laikomas baigtu, kai liudytojas pasirašo ikiteisminio tyrimo veiksmo, kuriame jis dalyvavo (davė parodymus), protokolą.
Kaip matyti iš byloje esančio liudytojo apklausos protokolo, kasatorė L. A., 2007 m. lapkričio 26 d. ikiteisminio tyrimo metu tyrėjo tarnybiniame kabinete apklausta kaip liudytoja, davė parodymus apie tai, kad 2007 m. spalio 8 d. kartu su R. G. iš (miesto A) važiavo į (miestą B), ten išbuvo visą dieną ir daugiau niekur nesilankė. Grįždami į (miestą A) užvažiavo į (miestelį C), kur nepažįstamas vaikinas perdavė R. G. siuntinį, skirtą A. K. ar K. (T. 4, b. l. 61–65). Tačiau nagrinėjamoje byloje faktiniais duomenimis nustatyta, kad 2007 m. spalio 8 d. R. G. labai didelį kiekį psichotropinių medžiagų įgijo ir parsigabeno į (miestą A) iš (miesto D). Būtent tą dieną kartu su R. G. važiavo ir L. A. Vadinasi, L. A. parodymais buvo sąmoningai iškraipyti faktai ir paneigtos realiai egzistuojančios aplinkybės. Liudytojo apklausos protokolas (T. 4, b. l. 61) rodo, kad ikiteisminio tyrimo metu tyrėjas laikėsi BPK 183 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir apklausdamas L. A. išaiškino šio Kodekso 81 ir 83 straipsniuose numatytas liudytojo teises bei pareigas, iš kurių numatyta pareiga duoti teisingus parodymus apie turinčias reikšmės bylai išspręsti aplinkybes. Ji pasirašytinai įspėta dėl atsakomybės pagal BK 235 straipsnį už melagingų parodymų davimą. Šį procesinį dokumentą liudytoja L. A. patvirtino savo parašu, nurodydama, kad „protokolas iš mano kalbos surašytas teisingai“. Daugiau pastabų dėl protokolo apklausta liudytoja nepareiškė. Taigi kasatorei buvo tinkamai išaiškinta ir ji suprato savo kaip liudytojos procesinę padėtį, taip pat žinojo teisinę pareigą duoti parodymus atitinkančius tikrovę. Pačiai L. A. baudžiamojoje byloje nebuvo pareikšti įtarimai dėl nusikalstamų veikų, susijusių su narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu, gabenimu, platinimu, ji kaip liudytoja buvo apklausiama apie kito asmens veiksmus, todėl kasaciniame skunde be teisėto pagrindo teigiama, kad pažeistos konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalis) ir BPK 80 straipsnio 1 punkte įtvirtintas draudimas versti asmenį duoti parodymus prieš save.
Kasaciniame skunde teigiama, kad ikiteisminio tyrimo institucijoms, prokurorui draudžiama versti liudyti prieš savo šeimos narius, tačiau šių taisyklių nagrinėjamoje byloje nesilaikyta. Tokie teiginiai prieštarauja procesinių dokumentų turiniui. Analogiški argumentai išdėstyti ir nuteistosios L. A. apeliaciniame skunde, kurį apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių taisyklių. BK 248 straipsnio 2 dalies ir BPK 38 straipsnio prasme L. A. buvo laikoma įtariamojo R. G. šeimos nariu. Ikiteisminio tyrimo metu, prieš apklausą, L. A. pasirašytinai supažindinta su teise atsisakyti duoti parodymus apie asmenį, su kuriuo gyvena partnerystėje, arba neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus (T. 4, b. l. 61). Tačiau ji sąmoningai, laisva valia sutiko duoti parodymus apie R. G. ir siekė, kad tikrovės neatitinkanti informacija būtų užfiksuota protokole ir panaudota byloje. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad jeigu liudytoja L. A. būtų atsisakiusi duoti parodymus arba atsakyti į kai kuriuos ikiteisminio tyrimo pareigūnų pateiktus klausimus, tokiu atveju jai nebūtų kilę jokių teisinių pasekmių (BPK 82 straipsnio 2 dalis). Nuteistoji davė parodymus savo valia, niekieno neverčiama, o tik siekdama palengvinti įtariamojo R. G. teisinę padėtį ir padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Pagal BK 37 straipsnį veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, atsižvelgiama tiek į objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai), tiek į subjektyviuosius (tyčios kryptingumas, motyvai) požymius. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga. Šioje byloje sprendžiant L. A. padarytos veikos mažareikšmiškumo klausimą išsamiai pasisakė apeliacinės instancijos teismas. Atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus, teismas padarė išvadą, kad pagal veikos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą ši nusikalstama veika pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad vertinant protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų aspektu, taip pat ir BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, ji negali būti pripažįstama mažareikšme. Kolegijos nuomone, ši teisės norma taikyta tinkamai.
Dėl BK 72 straipsnio 4 dalies taikymo
BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuojamas tas turtas, kuris buvo nusikaltimo įrankis, priemonė ar nusikalstamos veikos rezultatas. Teismų praktikoje nusikalstamos veikos padarymo priemonėmis pripažįstami įtaisai, įrengimai, mechanizmai, prietaisai ir kiti materialūs daiktai, kurie sudaro sąlygas ar palengvina tokios veikos padarymą, nors jų panaudojimas pats savaime tiesiogiai nedaro žalos atitinkamos veikos objektui ar dalykui. Tokia nusikalstamos veikos padarymo priemone gali būti ir transporto priemonė, jeigu ja kaltininkas naudojasi tam, kad susidarytų galimybę padaryti veiką ar palengvintų jos darymą. Pagal BK 72 straipsnio 4 dalį kitiems asmenims perduotas turtas gali būti konfiskuojamas neatsižvelgiant į tai, ar turtą perdavęs asmuo yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu šis asmuo turėjo ir galėjo žinoti, kad tas turtas gali būti panaudotas darant sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Spręsdamas, ar savininkas turėjo ir galėjo žinoti, kad jo turtas bus panaudotas darant tokį nusikaltimą, teismas įvertina turto perdavimo aplinkybes (pvz., turtas perduodamas asmeniui, kuris verčiasi neteisėta veikla, ir turto savininkui šios aplinkybės žinomos; perduotą turtą valdė ir juo naudojosi kaltininkas, o savininkas nesidomėjo jam priklausančio turto likimu). Nagrinėjamu atveju skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad automobilis „Renault (duomenys neskelbtini)“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), priklausęs kasatorei L. A., buvo panaudotas labai didelio kiekio psichotropinių medžiagų gabenimui ir už tai nuteistas R. G. Bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorė perdavė savo turtą – automobilį naudotis kitam asmeniui žinodama, jog šis gali būti panaudotas darant labai sunkų nusikaltimą. Ji turėjo ir galėjo žinoti apie R. G. daromą nusikaltimą, nes kartu važiavo į (miestą D), kur R. G. įsigijo psichotropinių medžiagų, be to, duodama melagingus parodymus tyčia klaidino ikiteisminio tyrimo pareigūnus ir taip siekė palengvinti R. G. teisinę padėtį. Kolegija daro išvadą, kad BK 72 straipsnio 4 dalies nuostatos pritaikytos tinkamai.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų pagrindų teismų procesiniams sprendimams pakeisti ar panaikinti, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o skundžiami procesiniai sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais (BPK 384 straipsnio 3, 5 dalys).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo R. G. ir nuteistosios L. A. kasacinius skundus atmesti.
Teisėjai Vytautas Piesliakas
Rimantas Baumilas
Benediktas Stakauskas
