Dėl žalos atlyginimo regreso teise

Civilinė byla Nr. 3K-3-255/2010

Procesinio sprendimo kategorija 73.1 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2010 m. birželio 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gražinos Davidonienės, Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė) ir Juozo Šerkšno (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovams V. N. (V. N.) ir V. K. (V. K.) dėl žalos atlyginimo regreso teise; trečiasis asmuo – A. S. (A. S.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčo nagrinėjamoje byloje išsprendimas saistomas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2007 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. X–1137 redakcija; Žin., 2007, Nr. 61-2340, toliau – Įstatymas) nuostatų dėl asmenų, turinčių pareigą apdrausti transporto priemonę (sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį), taip pat atsakingų už neapdrausta transporto priemone padarytos žalos atlyginimą, aiškinimo ir taikymo klausimai. Ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras – nurodė, kad dėl atsakovo V. N. (V. N.), vairavusio atsakovui V. K. (V. K.) priklausančią transporto priemonę „BMW 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kaltės 2005 m. gegužės 20 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu apgadinta UAB „Mano limuzinas“ priklausanti transporto priemonė „Lincoln Town Car“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Eismo įvykio metu V. N. civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu; UAB „Ergo Lietuva“, veikdama ieškovo vardu pagal 2002 m. kovo 29 d. Paslaugų teikimo sutartį Nr. 11, nustatė dėl eismo įvykio metu sugadinto automobilio padarytą žalą ir išmokėjo 9995,79 Lt draudimo išmoką; ieškovas kompensavo UAB „Ergo Lietuva“ tokio dydžio išmoką, taip įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už eismo įvykio metu padarytą žalą transporto priemonės vairuotoją arba jos savininką, todėl šiems pareiškė pretenzijas dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, tačiau jie nuostolių neatlygino; ieškovas prašė priteisti 9995,79 Lt žalos atlyginimo regreso tvarka solidariai iš bendraatsakovių V. N. ir V. K., 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 2–asis apylinkės teismas 2009 m. gegužės 25 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies; priteisė iš atsakovo V. N. ieškovui 9995,79 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ieškinį dėl kitos dalies atmetė. Teismas nurodė, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (CK 6.263 straipsnio 2 dalis); šiuo atveju – už žalą atsakingas transporto priemonę vairavęs atsakovas V. N.; jo kaltė dėl eismo įvykio, kurio metu apgadintas automobilis „Lincoln Town Car“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įrodyta, nustatytas veiksmų ir žalos priežastinis ryšys; už žalą neatsakingas transporto priemonės savininkas V. K., jis nevairavo transporto priemonės eismo įvykio metu ir įrodė, kad automobilio valdymą teisėtai panaudos sutarties pagrindu kartu su galiojančiu draudimo liudijimu (polisu) perleido trečiajam asmeniui A. S. Teismo vertinimu, trečiasis asmuo A. S. atsakingas už žalą, nes naudojosi automobiliu ir neįvykdė įstatymo nustatytos pareigos apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę; būdamas didesnio pavojaus šaltinio valdytojas, jis perdavė neapdraustą automobilį atsakovui V. N. ir šis, jį vairuodamas, padarė eismo įvykį. Dėl to ieškovui už padarytą žalą solidariai atsakingi atsakovas V. N. ir trečiasis asmuo A. S., tačiau šiam ieškovas nepareiškė reikalavimo. Esant tokiai padėčiai, teismas sprendė, kad ieškovui priteistini nuostoliai tik iš atsakovo V. N.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. gruodžio 14 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto 2–ojo apylinkės teismo 2009 m. gegužės 25 d. sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad transporto priemonės savininkas atsakovas V. K. nėra solidariai atsakingas už žalą ieškovui. Byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas V. K. jam nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę iki eismo įvykio perdavė naudotis trečiajam asmeniui A. S. kartu su galiojančiu draudimo polisu ir šis, vadovaujantis Kelių transporto priemonių registravimo taisyklėmis, įregistruotas VĮ „Regitra“ kaip transporto priemonės naudotojas, kolegijos vertinimu, reiškė, jog panaudos faktas buvo išviešintas ir galėjo būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis, taip pat ir prieš ieškovą. Šiuo atveju pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį transporto priemonės naudotojas trečiasis asmuo A. S. atsakingas už draudimo sutarties sudarymą, nepaisant to, kad panaudos gavėjas sutartimi perduoto valdyti ir naudoti daikto, šiuo atveju – transporto priemonės, nesiekė įsigyti nuosavybėn (priešingai nei finansinės nuomos (lizingo) ar išperkamosios nuomos atvejais); esant teisėtam transporto priemonės valdymui panaudos sutarties pagrindu, atsakomybė už draudimo sutarties sudarymą tenka transporto priemonės naudotojui; jo įregistravimą viešame registre kolegija vertino siekiu informuoti apie asmenį, kuris teisėtai naudojasi transporto priemone; išviešinus naudotoją, jis tapo subjektu, atsakingu ne tik už transporto priemonės naudojimą laikantis teisės aktų reikalavimų, bet ir už draudimo sutarties sudarymą. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys ir transporto priemonės valdytojai negali naudoti patys ir leisti kitam asmeniui naudoti valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustos transporto priemonės. Kolegija sprendė, kad atsakovas V. K. nepažeidė reikalavimo apdrausti transporto priemonę ir neperduoti naudotis neapdraustos transporto priemonės kitiems asmenims, taigi jis neįvykdė dėl ieškovo neteisėtų veiksmų, todėl, nesant civilinės atsakomybės sąlygų, nėra pagrindo jį pripažinti solidariai atsakingu dėl žalos ieškovui padarymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu kasatorius (ieškovas) prašo pakeisti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priteisti kasatoriui iš bendraatsakovių solidariai 9995,79 Lt nuostolių atlyginimo regreso teise ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų, nustatančių asmenų, turinčių pareigą apdrausti transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, aiškinimo ir taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad, transporto priemonės savininkui perdavus jam nuosavybės teise priklausantį automobilį panaudos sutarties pagrindu kitam asmeniui ir šiam viešame registre įsiregistravus automobilio naudotoju, jis tampa subjektu, atsakingu ne tik už transporto priemonės naudojimą pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, bet ir už draudimo sutarties sudarymą. Pirmiau nurodyto įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pareiga apdrausti transporto priemonę tenka jos savininkui; transporto priemonė privalo būti apdrausta tol, kol ji yra įregistruota (Įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 4 straipsnis). Transporto priemonės savininkas negali naudoti pats ir leisti naudotis kitiems asmenims neapdraustos transporto priemonės (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, transporto priemonės savininkui perdavus jam priklausančią apdraustą transporto priemonę kitiems asmenims naudotis, išlieka savininko pareiga toliau rūpintis dėl transporto priemonės draudimo ir, sutarčiai pasibaigus, sudaryti naują (Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, kai transporto priemonė naudojama asmens pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar kitą panašaus pobūdžio sutartį – už draudimo sutarties sudarymą atsakingas ir šis asmuo; tokia nuostata pateisinama dėl galimybių pirmiau nurodytų sutarčių pagrindu įgyti nuosavybės teisę į transporto priemonę. Nagrinėjamu atveju transporto priemonės savininko automobilis buvo naudojamas panaudos sutarties pagrindu, todėl naudotojo įregistravimo viešame registre faktas nereiškė savininko pareigos drausti transporto priemonę perdavimo kitam asmeniui.

2. Dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą. Kasatorius, Įstatymo 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgijo teisę reikalauti, kad dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Nagrinėjamoje byloje kasatorius patyrė nuostolių dėl sumokėtos išmokos, nes eismo įvykis kilo dėl atsakovo V. N. kaltės, šiam vairuojant transporto priemonę, ir dėl savininko V. K. kaltės, nes jis neapdraudė transporto priemonės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir leido jam priklausančią neapdraustą transporto priemonę naudoti kitiems asmenims (Įstatymo 4 straipsnio 2, 3 dalys). Vadinasi, transporto priemonės savininko neteisėti veiksmai (Įstatymo nustatytų pareigų nevykdymas) ir atsiradę padariniai (kasatoriaus patirta žala) turi priežastinį ryšį (CK 6.246. 6.248 straipsniai). Kita vertus, transporto priemonės savininko ir žalą padariusio asmens santykiai, jų teisių ir pareigų apimtis, nereikšmingi kasatoriui kaip žalą atlyginusiam kreditoriui, neriboja ir nepanaikina jo reikalavimo teisės. Atlyginę kasatoriui šio išmokėtą sumą, savininkas ir žalą padaręs asmuo turi teisę spręsti dėl atgręžtinių reikalavimų, vadovaudamiesi bendrosiomis skolininkų daugeto atsakomybės taisyklėmis.

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas V. K. prašo kasacinį skundą atmesti, priteisti atsakovui bylinėjimosi išlaidas. Jis nurodo, kad asmuo gali būti įpareigotas atlyginti žalą tik nustatytais atvejais (CK 6.247 straipsnis). Atsakovas naudojosi apdraustu automobiliu „BMW 323“ (valst. Nr (duomenys neskelbtini), kurį 2005 m. balandžio 12 d. perdavė naudotis trečiajam asmeniui A. S. kartu su galiojančia draudimo sutartimi ir šiam, VĮ „Regitra“ pažymos duomenimis, išduotas šios transporto priemonės naudotojo iki 2010 m. balandžio 12 d. pažymėjimas, trečiasis asmuo viešame registre įregistruotas automobilio naudotoju. Tai reiškia, kad atsakovas V. K. ir trečiasis asmuo A. S. sudarė transporto priemonės panaudos sutartį teisėtai ir išviešino suteikimo teisėtai naudotis automobiliu faktą, kartu duomenis apie sudarytą privalomą civilinės atsakomybės sutartį. Taigi atsakovas V. K. įvykdė pareigą perduoti trečiajam asmeniui apdraustą transporto priemonę (Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis). Kasatorius nepagrįstai teigia, kad atsakovas ir toliau privalėjo rūpintis automobilio privalomuoju draudimu; atsakovo vertinimu, CK 6.526 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, sietina su nuomininko pareiga mokėti draudimo įmokas, pagal analogiją taikytina ir transporto priemonės panaudos gavėjui; tai reikštų, kad savininko pareiga visur ir visada būti atsakingam už transporto priemonės draudimo sutarties sudarymą nėra absoliuti; iš CK 6.526 straipsnio išplauktų, kad teisėtas transporto priemonės naudotojas turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos transporto priemonės. Tokia išvada atitinka Įstatymo 4 straipsnį, taip pat teisingumo bei protingumo principus. Be to, transporto priemonės privalomojo draudimo sutarties sudarymas, draudimo įmokų mokėjimas vertintini kaip transporto priemonės valdymo ir naudojimo panaudos būdu dalyko dalis, todėl ši pareiga panaudos sutarties galiojimo laikotarpiu tenka panaudos gavėjui. Dėl to teisėtas automobilio „BMW 323“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas trečiasis asmuo A. S., pasibaigus draudimo sutarties galiojimui, privalėjo rūpintis jo naudojamos transporto priemonės privalomojo draudimo sutarties sudarymu, sumokėti draudimo įmokas arba nesinaudoti neapdrausta transporto priemone. To nepaisęs, jis be automobilio savininko žinios ir sutikimo, t. y. pažeisdamas CK 6.637 straipsnio 2 dalį, perdavė naudoti pirmiau nurodytą neapdraustą automobilį atsakovui V. N., kuris sukėlė eismo įvykį. Tokiais priešingais teisei trečiojo asmens A. S. veiksmais pažeistos panaudos sutarties sąlygos. Nėra atsakovo V. K. veiksmų (apdrausto automobilio perdavimas teisėtam naudotojui A. S.) ir turtinės žalos kasatoriui priežastinio ryšio; atsakovas V. K. nekaltas dėl atsiradusių padarinių, nes jis neatsakingas už kito asmens – teisėto automobilio naudotojo A. S. – priešingus teisei veiksmus – automobilio perdavimą be savininko sutikimo naudotis atsakovui V. N. Kadangi kasatorius nereiškė reikalavimo trečiajam asmeniui, tai bylą nagrinėję teismai pagrįstai žalą priteisė tik iš atsakovo V. N.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normų aiškinimo ir taikymo

Transporto priemonių draudimą reglamentuoja Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymas. Šio įstatymo tikslas – nustatyti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sistemos, funkcionavimo teisinius pagrindus ir principus (Įstatymo 1 straipsnio 1 dalis). Vienas transporto priemonių draudimo bruožų yra jo privalomumas. Tokiu draudimu siekiama užtikrinti nukentėjusiųjų nuo transporto priemonių ir asmenų, naudojančių jas, turtines teises ir interesus. Pažymėtina tai, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykių teisiniu reglamentavimu sukurta tokia dėl transporto priemonės poveikio per eismo įvykį nukentėjusių trečiųjų asmenų teisių į nuostolių atlyginimą apsaugos sistema, pagal kurią, atsiradus transporto priemonės valdytojo civilinei atsakomybei dėl žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui, žalos atlyginimo išmokos mokamos nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo atsirado, naudojant apdraustą ar, pažeidžiant transporto priemonės savininkui įstatymo nustatytą pareigą privalomai drausti, neapdraustą transporto priemonę. Aiškinant įstatymo normas, reglamentuojančias transporto priemonių draudimą, atsižvelgtina į tai, kad naudojama transporto priemonė yra didesnio pavojaus šaltinis aplinkiniams (CK 6.270 straipsnis). Transporto priemonės, kaip didesnio pavojaus šaltinio aplinkiniams, lemia jo privalomąjį draudimą ir atitinkamus reikalavimus ją eksploatuojant.

Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota. Byloje nustatyta, kad žala tretiesiems asmenims padaryta neapdraustu automobiliu, kurio savininkas yra V. K. Byloje yra duomenų, kad atsakovas V. K. naudojosi apdrausta transporto priemone, kurią 2005 m. balandžio 12 d. panaudos sutarties pagrindu perdavė trečiajam asmeniui A. S. naudoti iki 2010 m. balandžio 12 d.; šiam buvo išduotas šios transporto priemonės naudotojo pažymėjimas, jis buvo įregistruotas viešame registre kaip automobilio naudotojas (T. 1, b. l. 66–67, 87–89). Iš bylos dokumentų matyti, kad VĮ „Regitra“ įregistravo A. S. šio automobilio naudotoju, patikrinusi transporto priemonės registracijos, draudimo liudijimus, poliso numerį, t. y. atliko visas būtinas procedūras ir taip išviešino A. S. teisėtai suteikto naudotis automobiliu faktą. Vadinasi, automobilio savininko V. K. veiksmai atitiko Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus. Dėl to bylą nagrinėję teismai pagrįstai A. S. laikė teisėtu automobilio naudotoju.

Pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, kai transporto priemonė naudojama asmens, kuris transporto priemonę naudoja pagal lizingo (finansinės nuomos), išperkamosios nuomos ar pagal kitą panašaus pobūdžio sutartį, už draudimo sutarties sudarymą yra atsakingas šis asmuo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisėtas transporto priemonės naudotojas (nuomos ar panaudos sutarties pagrindu) turi pareigą rūpintis privalomuoju transporto priemonės draudimu, mokėti draudimo įmokas ir neturi teisės eksploatuoti neapdraustos transporto priemonės (Įstatymo 4 straipsnis, CK 6.526 straipsnis). To nepaisydamas, A. S. be automobilio savininko žinios ir sutikimo, pažeisdamas CK 6.637 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad be išankstinio rašytinio panaudos davėjo sutikimo neturėjo teisės duoti gautąjį daiktą naudoti trečiajam asmeniui, perdavė V. N. automobilį naudoti ir šis sukėlė eismo įvykį. Tokiais veiksmais trečiasis asmuo A. S. pažeidė jo ir panaudos davėjo V. K. sudarytos panaudos sutarties sąlygas, t. y. atliko priešingus teisei veiksmus. Vadinasi, nėra V. K. neteisėtų veiksmų, nes jis apdraustą automobilį perdavė teisėtam naudotojui A. S.

Dėl bylų skirtingų ratio decidendi šiuo atveju teismams nebuvo pagrindo atsižvelgti į kasatoriaus nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartyje civilinėje Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras v. A. G., K. B., bylos Nr. 3K-3-325/2008, išdėstytus išaiškinimus dėl Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies taikymo; pirmiau nurodytoje byloje konstatuoti automobilio savininko neteisėti veiksmai, jam perduodant naudoti neapdraustą automobilį; šiuo atveju nenustatyta automobilio savininko neteisėtų veiksmų kasatoriaus atžvilgiu.

Dėl transporto priemonės savininko atsakomybės už neapdrausta transporto priemone padarytą žalą

Kasatorius teigia, kad, Įstatymo 17 straipsnyje nustatytu pagrindu išmokėjęs išmoką, pagal 23 straipsnio 1 dalį įgijo teisę reikalauti, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį. Teisėjų kolegija laiko nepagrįstais kasatoriaus argumentus, kad transporto priemonės savininkas turėtų atlyginti žalą bet kokiu atveju. Panaudos sutarties pagrindu perdavęs transporto priemonę teisėtam valdytojui, savininkas neturi pareigos sudaryti draudimo sutarties (Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Bylą nagrinėję teismai teisingai sprendė, kad trečiojo asmens A. S. teisėtai pagal panaudos sutartį naudojama transporto priemonė suponavo išvadą, jog jis pagal Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį yra atsakingas už draudimo sutarties sudarymą; transporto priemonės savininkas V. K. neatsako už atsiradusius padarinius.

Remdamasis išdėstytais argumentais, kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl kasacinio skundo motyvais naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas V. K. pateikė atsiliepimą į kasacinį skundą, už kurio surašymą turėjo 1210 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti ir prašė jas priteisti iš kasatoriaus. Byloje pateiktas atsakovo išlaidas patvirtinantis įrodymas – 2010 m. balandžio 20 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 517086. Teisėjų kolegija pažymi, kad CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies (šalių) atstovavimo išlaidas; šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio, įvertinusi prašymo argumentus, pažymi, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo patirtos išlaidos už advokato suteiktą teisinę paslaugą, šiam surašant atsiliepimą į kasacinį skundą, atlygintinos iš dalies, t. y. priteisiant iš ieškovo 1000 Lt atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo.

Dėl išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, priteisimo

Kasacinės instancijos teismas patyrė 70,65 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinant ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinio skundo ir paliekant nepakeistą apeliacinės instancijos teismo nutartį, šios išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš ieškovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 79, 93, 96 straipsniais, 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, įm. k. (duomenys neskelbtini), buveinės adresas: (duomenys neskelbtini), atsisk. sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini) AB SEB banke, banko kodas 70440, atsakovui V. K., a. k. (duomenys neskelbtini), vieną tūkstantį litų (1000 Lt) bylinėjimosi išlaidų kasacinės instancijos teisme atlyginimo ir į valstybės biudžetą 70,65 Lt (septyniasdešimt litų 65 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Janina Stripeikienė

Juozas Šerkšnas