Dėl nuostolių atlyginimo

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2A-133-425/2013

Virginija Jurkštienė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01141-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija:

44.5.2.17; 121.14; 121.21 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. kovo 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Laimanto Misiūno,

kolegijos teisėjų: Romualdo Januškos, Birutės Jonaitienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB DK „PZU Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4-205/2012 pagal ieškovų J. K., A. K., A. B., V. J., A. K. ieškinį atsakovams UAB „Atrika“, UAB DK „PZU Lietuva“, trečiajam asmeniui V. Z. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

ieškovai J. K., A. K., A. B., V. J. ir A. K. prašė solidariai iš abiejų atsakovų UAB DK „PZU Lietuva“ ir UAB „Atrika“ priteisti jiems atitinkamai 14 100 Lt, 30 800 Lt, 12 800 Lt, 6 550 Lt ir 28 800 Lt gaisro metu patirtiems nuostoliams atlyginti. Nurodė, kad 2010 metų pradžioje paprašė P. J. nupirkti Vokietijoje padėvėtus automobilius sudarant pirkimo – pardavimo sutartis ir parvežti nupirktų automobilių dokumentus bei užvedimo raktelius. Pagal žodinį susitarimą P. J. automobilių pirkimui davė pinigus. P. J. 2010-03-02 J. K. nupirko automobilį „Toyota Yaris Verso“ už 4 200 Eur, 2010-03-02 A. K. nupirko automobilį „Audi A4“ už 9 500 Eur, 2010-03-06 A. B. nupirko automobilį „Opel Agila“ už 2 500 Eur ir 2010-03-05 „Toyota Yvaris“ už 2 800 Eur, 2010-03-09 V. J. nupirko automobilį „Opel Corsa C“ už 2 000 Eur, 2010-03-07 A. K. nupirko automobilį „Ford Fokus“ už 4 500 Eur. Ieškovai kreipėsi į atsakovą UAB „Atrika“ dėl nupirktų automobilių pargabenimo iš Vokietijos. Pagal sudarytą krovinio pargabenimo sutartį UAB „Atrika“ prisiėmė visą krovinio pargabenimo atsakomybę pagal CMR konvencijos sąlygas, taip pat įsipareigojo atlyginti žalą už sugadintą krovinį. Atsakovo vairuotojas, trečiasis asmuo V. Z., atsakovui priklausančiu vilkiku „Scania“ Vokietijoje pasikrovė ieškovų automobilius ir gabeno į Lietuvą. 2010-03-20 Lenkijos Respublikos regioniniame kelyje atsakovo UAB „Atrika“ platformos tipo sunkvežimyje kilo gaisras, dėl ko apdegė arba visiškai sudegė ieškovams priklausantys automobiliai. Atsakovas savo krovinį buvo apdraudęs pas atsakovą UAB DK “PZU Lietuva“.

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2012 m. kovo 20 d. sprendimu ieškinį patenkino. Priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Atrika“ ir UAB DK „PZU Lietuva“ ieškovams J. K. 14 100 Lt, A. K. 30 800 Lt, A. B. 12 800 Lt, V. J. 6 550 Lt, A. K. 28 800 Lt nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidas.

Teismas nustatė, kad atsakovas UAB „Atrika“ priėmė iš ieškovų užsakymą už atitinkamą atlygį iš Vokietijos į Lietuvą parvežti ieškovų nurodytus automobilius. Su ieškovais sudarytose sutartyse įsipareigojo iš Vokietijos į Lietuvą parvežti ieškovams: V. J. automobilį „Opel Corsa“, J. K. „Toyota Yaris Verso“, A. K. „Audi A4“, A. B. „Opel Agila“ ir „Toyota Yaris“, A. K. „Renault Trafic“, kurių vertė buvo nurodyta tarptautiniuose krovinių transportavimo važtaraščiuose. Sutarčių 4 punktu atsakovas UAB „Atrika“ (vežėjas) įsipareigojo turėti galiojantį CMR draudimą ir jį naudoti pervežant duotą krovinį, o sutarčių 5 punktu įsipareigojo, iškilus nesutarimams dėl krovinio pristatymo ar krovinio pažeidimų ir ar atsiradusių nuostolių, užsakovui atlyginti žalą už sugadintą turtą. Atsakovui UAB „Atrika“ priėmus užsakymą, vežėjo vairuotojas V. Z. nuvyko į Vokietiją, pakrovė sutartyje nurodytus automobilius į atsakovo UAB „Atrika“ autovežio „Scania P420“ priekabą ir vežė krovinį (automobilius) į Lietuvą ieškovams. Atsakovui vykdant tarptautinį krovinio pervežimą, kuriam taikomos 1956 m. Ženevos tarptautinio krovinių vežimo keliais konvencijos (CMR) normos, 2010-03-20 važiuojant regioniniu keliu Lenkijos Respublikoje autovežio priekaboje kilo gaisras. Jo metu visiškai ar iš dalies sudegė ieškovų gabenami automobiliai. Teismas nurodė, jog pagal Konvencijos 17 str. 1 p. nuostatą vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą, nebent jis įrodytų, kad buvo bent viena iš aplinkybių, nurodytų Konvencijos 17 str. 2 p. ar 4 p. Konstatavo, kad kilus gaisrui ir tik nustačius, kad tai tyčinis padegimas, gaisro padaryta žala vertintina kaip negalėta numatyti, nes vežėjas negali imtis kokių nors priemonių prieš tyčinį tokio pobūdžio nusikaltimo padarymą. Šioje byloje tokios aplinkybės nenustatytos. Atsakovas UAB „Atrika“, būdamas profesionalus verslininkas, užsiimantis krovinių pervežimais, turintis naudotų automobilių gabenimo iš užsienio šalių patirtį, privalėjo įvertinti visas pasekmes, galinčias kilti pervežant tokį krovinį ir imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo, sugadinimo rizikos faktoriams pašalinti ar tokiai rizikai, rizikos laipsniui sumažinti. Viena iš tokių priemonių, kurią galėjo ir privalėjo padaryti atsakovas UAB „Atrika“ kaip ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas, tai atjungti automobiliuose galingus elektros energijos šaltinius – akumuliatorines baterijas, kuriose net esant iškrovai lieka elektros energija, galinti turėti įtakos žalos kilimui. Vežėjui atlikus šią priemonę, būtų išvengta žalos. Teismo nuomone, atsakovas neįrodė, kad siekdamas užtikrinti krovinio saugumą, kreipėsi į ieškovus dėl leidimo atjungti akumuliatorines baterijas, t. y. veikė kaip ypač sąžiningas ir pareigingas vežėjas. Nurodė, kad tarptautinio krovinių transportavimo atvejams atsakovas UAB „Atrika“ su UAB DK „PZU Lietuva“ sudarė vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, todėl draudėjui su vežėju tenka solidari atsakomybė už kovinio pervežimo metu ieškovams padarytą žalą.

Apeliaciniu skundu atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ prašo apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad teismas pažeidė CPK 270 str. 3, 4 dalių nuostatas, nes nepakankamai ištyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus, nustatytus faktus, atsakovų procesiniuose dokumentuose bei pasisakymų metu pateiktus paaiškinimus. Šie pažeidimai lėmė, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje yra be motyvų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.). Taip pat nepagrįstai netaikė materialinės teisės normų – Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) 17 str. 2 p.), nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos analogiško pobūdžio bylose dėl CMR konvencijos nuostatų taikymo, taip pat dėl automobilio avarinio darbo rėžimo kaip paslėpto trūkumo ar defekto aiškinimo. Vadovaujantis byloje surinkta informacija bei dokumentais, priešingai nei sprendė teismas, konstatuotina, jog atsakovai įrodė, kad 2010-03-20 gaisras kilo dėl vidinio krovinio (automobilio „Toyota Yaris Verso“) defekto. O būtent – teismui buvo pateiktas 2011-11-18 Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos gaisrinių tyrimų centro ekspertizės aktas Nr. 65-11, kurio išvadose nurodyta, jog gaisro židinio zona yra minėto automobilio variklio skyriaus lygyje. CMR konvencijos 17 str. 2 p. nustatyta, jog vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko dėl vidinių krovinio defektų. Teismo argumentas, jog šiuo atveju vežėjo veiksmai neatitiko ypač sąžiningo ir pareigingo vežėjo veiksmų CMR konvencijos prasme, yra nepagristi ir neteisėti. Priešingai, transportavimo ir pakrovimo būdas nėra susijęs priežastiniu ryšiu su įvykio – gaisro atsiradimu, t. y. jei automobilis „Toyota Yaris Verso“ nebūtų turėjęs vidinio defekto – trūkumo, nei horizontalus, nei nuožulnus jo pakrovimo būdas nebūtų turėjęs įtakos gaisro atsiradimui. Tai, jog pervežami ne nauji, o naudoti automobiliai, nėra padidintos rizikos faktorius, dėl kurio vežėjas turėtų imtis papildomų atsargumo priemonių. Vežėjas yra pervežimo srities, tačiau ne automobilių techninės priežiūros profesionalas, todėl jam negali būti taikomi padidinti reikalavimai ir pervežamų automobilių techninės priežiūros srityje, tuo labiau, kad minėtas vidinis defektas nėra matomas vežėjui plika akimi, tam nustatyti reikalingos specialios žinios, speciali apžiūra. Be to, transporto priemonių akumuliatorių – akumuliatorinių baterijų atjungimui reikalingos specifinės žinios ir įrankiai. Užsakymuose pervežimui vežėjui nebuvo nurodyta, jog pas siuntėją pervežimui bus pateiktos transporto priemonės su defektais. Atsižvelgiant į tai, kad 2010-03-20 įvykis nėra draudžiamasis, atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ nekyla pareiga mokėti draudimo išmoką pagal su UAB „Atrika“ sudarytą Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį.

Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ieškovai prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliantas skundą grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis, kurias nurodė ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu. Apeliaciniame skunde nepateikta teisinių argumentų dėl teismo galimai padarytų materialinės ar procesinės teisės normų pažeidimų, turėjusių įtakos sprendimo neteisėtumui ir nepagrįstumui. Priešingai, nei teigiama skunde, teismas išsamiai tyrė ir vertino įrodymus dėl automobilių užsidegimo priežasčių. Atsakovas UAB „Atrika“, sudaręs sutartis su ieškovais automobilių vežimui jose nurodytomis sąlygomis bei pradėjęs vykdyti vežimą, privalėjo užtikrinti krovinio saugumą veždamas jį tomis konkrečiomis aplinkybėmis, kuriomis sudarydamas sutartis sutiko vežti, ir, kaip savo srities profesionalas, nuolat užsiimantis automobilių pervežimu už atlygį, iš anksto numatyti ir įvertinti visas galimas grėsmes, galinčias kilti vežant krovinį, bei imtis visų įmanomų priemonių krovinio praradimo rizikos faktoriams pašalinti ar krovinio praradimo rizikos laipsniui sumažinti. Byloje esančiais įrodymais taip pat paneigti skundo argumentai, jog sudegę gabenti automobiliai yra nedraudiminis įvykis, dėl ko UAB DK „PZU Lietuva“ nėra atsakinga.

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovas UAB „Atrika“ įsipareigojo atlygintinai pargabenti ieškovų J. K., A. K., A. B., V. J., A. K. automobilius iš Vokietijos į Biržus, Lietuvoje (T. 1, b. l. 24-36). Automobiliai Vokietijoje buvo pakrauti 2010 m. kovo 18-19 d. į UAB „Atrika“ priklausantį vilkiką SCANIA Nr. (duomenys neskelbtini) ir priekabą Nr. DA439. Pakeliui į Lietuvą, Lenkijoje vilkiko priekaboje kilo gaisras (T. 1, b. l. 15-17, 19-22), buvo apgadinti 7 iš 10 gabentų automobilių (T. 2, b. l. 84-90). Gaisro metu atsakovo UAB „Atrika“ civilinė atsakomybė buvo apdrausta UAB DK „PZU Lietuva“ (T. 2, b. l. 25-26). Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centras 2011-11-18 ekspertizės akte darė išvadą, kad gaisro židinio zona yra automobilio TOYOTA Yaris Verso variklio skyriaus lygyje, tikėtina, kad gaisras galėjo kilti dėl gabenamo automobilio elektros instaliacijos avarinio darbo režimo (T. 3, b. l. 136-144).

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai vežimo sutartis atitinka jos 1 straipsnyje įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės. Tiek Vokietijos Federacinė Respublika, tiek Lietuvos Respublika yra CMR konvencijos narės, tarp ieškovų ir atsakovo UAB „Atrika“ sudarytos vežimo sutartys (24, 26, 28, 30, 32, 34, 36) atitinka CMR konvencijoje nustatytus požymius. Vežėjo atsakomybė aktualiu nagrinėjamai bylai atveju – kai krovinys vežimo metu sugadinamas ar prarandamas – reglamentuota CMR konvencijos 17 straipsnio 1 dalyje: vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar sugadinimą nuo to momento, kai krovinį prisiėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento. Šioje CMR normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nustatytų 17 straipsnio 2 ir 4 dalyse. Pagal CMR 17 straipsnio 2 dalį vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių padarinių vežėjas negalėjo išvengti. Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Gaisrinių tyrimų centro ekspertai nustatė, kad visi „vilkiko ir vilkiko priekaboje gabenami automobiliai buvo gabenami su juose esančiomis akumuliatorinėmis baterijomis, jos nebuvo atjungtos, t. y. nebuvo nuo akumuliatorinių baterijų kontaktų nuimti automobilių elektros instaliacijos laidų gnybtai“. „Automobilio eksploatacijos metu, po atliktų remonto darbų arba dėl autoįvykių, elektros instaliacijos izoliacija, jos sujungimo vietos gali būti pažeisti ir netekti savo izoliacinių bei sujungimo savybių. Tokiu atveju gali pasireikšti automobilio elektros instaliacijos avarinis darbo režimas (trumpas jungimas, perkrova, didelė pereinamoji varža).“ „Automobiliai Opel Corsa C ir Toyota Yaris Verso iki jų pakrovimo ant vilkiko priekabos jau turėjo kėbulo defektus, galimai dėl autoįvykių.“ Ekspertai, įvertinę šias aplinkybes, darė išvadą, kad gaisras galėjo kilti dėl gabenamo automobilio elektros instaliacijos avarinio darbo režimo. Nors ekspertizės akte pažymima, kad automobiliai buvo gabenami ne normaliomis jų eksploatavimo sąlygomis, o pastatytos priekiu tam tikru kampu, tačiau ši aplinkybė nebuvo pripažinta esanti gaisro priežastimi ar kaip nors kitaip įtakojusi kilusį gaisrą. Be to, automobilio gabenimas nuožulnioje plokštumoje atitinka teisės aktų reikalavimus. Juolab kad, nors automobilio stovėjimas kampu nėra įprastinė nuolatinė transporto priemonės eksploatavimo būsena, bet transporto priemonės dėl reljefo ar kelio ypatumų neretai tokioje padėtyje atsiduria, tačiau vien tokia automobilio padėtis pati savaime nesukelia gaisro ar elektros instaliacijos defektų.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad tik tyčinio padegimo atveju gaisro padaryta žala vertintina kaip negalėta numatyti, o šiuo atveju atsakovas vežėjas, būdamas savo srities profesionalas privalėjo imtis visų priemonių tokiai žalai išvengti, t. y. atjungti automobilių akumuliatorines baterijas. Šį pirmosios instancijos teismo argumentą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstą. CMR konvencija aiškiai numato išimtis civilinės atsakomybės vežėjo taikymui, viena iš jų – paslėpti gabenamo daikto defektai. Vežėjas UAB „Atrika“ bei automobilius gabenęs vairuotojas yra savo srities – pervežimo profesionalai, tačiau jie nėra automobilių techninės priežiūros specialistai ar ekspertai, galintys nustatyti automobilio defektus. Pagal ieškovų sutartis su atsakovu UAB „Atrika“ buvo sutarta pargabenti daiktus – automobilius. Nei sutartyje, nei atskirai atsakovui ar jį atstovaujančiam vairuotojui nebuvo duotas leidimas ar įpareigojimai gabenamą daiktą ardyti, jo dalį ar dalis išimti, atjungti ar kitaip veikti pervežamą krovinį. Iš Lenkijos miesto Nowy Dwor Mazowiecki apskrities policijos komentatūros ir Nowy Dwor Mazowiecki priešgaisrinės apsaugos apskrities komendantūros raportų nustatyta, kad UAB „Atrika“ vairuotojas V. Z., pastebėjęs vilkiko priekaboje kilusį gaisrą, ėmėsi visų reikiamų veiksmų žalai išvengti ar sumažinti: sustojo, iškvietė priešgaisrinę pagalbą, gaisrą užgesinus, nuvažiavo nuo kelio į stovėjimo vietą, kad nekeltų pavojaus eismo saugumui (T. 1, b. l. 15-17, 19-22), taigi atsakovas tinkamai vykdė savo sutartines pareigas ir elgėsi pakankamai rūpestingai ir apdariai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką šios kategorijos bylose, yra pažymėjęs, jog gedimai automobilio elektros instaliacijoje nėra išoriniai ir akivaizdūs krovinio trūkumai, kuriuos vežėjas turėjo patikrinti ir pastebėti, vykdydamas CMR konvencijos 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pareigas dėl krovinio išorinės būklės kontrolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinė byla Nr. 3K-227/2012). Ekspertizės metu nustatyta, kad gaisro židinys buvo ieškovei J. K. priklausiusio automobilio TOYOTA Yaris Verso variklio skyriaus lygyje. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis ekspertizės išvadomis, byloje pateiktais dokumentais, nuotraukomis, vairuotojo V. Z. paaiškinimais, konstatuoja, jog gaisras kilo dėl J. K. priklausiusio automobilio TOYOTA Yaris Verso elektros instaliacijos gedimų, kurie pripažintini krovinio defektais CMR konvencijos 17 straipsnio 2 dalies prasme, nes tokio pobūdžio gedimai nėra įprasta naudotų automobilių savybė. Pripažinus, jog vežėjas įrodė krovinį žuvus dėl vežto krovinio defektų, civilinė atsakomybė vežėjui nėra taikoma, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas ieškovų ieškinio dėl gaisro metu patirtų nuostolių atlyginimo netenkinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinus ir ieškinio netenkinus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 str. 5 d.). Atsakovas UAB DK „PZU Lietuva“ už apeliacinį ir kasacinį skundus sumokėjo 5 584 Lt žyminio mokesčio (T. 4, b. l. 31, 63), todėl žyminio mokesčio išlaidos lygiomis dalimis – po 1 116,80 Lt, priteisiamos iš ieškovų atsakovo naudai (CPK 93 str. 1, 3 d.). UAB DK „PZU Lietuva“ į specialiąją teismo sąskaitą taip pat sumokėjo 2 500 Lt už ekspertizės atlikimą (T. 3, b. l. 111). Atliktos ekspertizės byloje išlaidos sudaro 2 057,40 Lt (T. 3, b. l. 145), todėl atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ grąžintina 445,60 Lt permoka, taip pat ekspertizės išlaidos lygiomis dalimis – po 411,48 Lt, priteistinos iš ieškovų atsakovo naudai. Pirmosios, apeliacinės ir kasacinės instancijos teismuose buvo patirta 302,54 Lt (T. 1, b. l. 282, T. 4, b. l. 126, 130) procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, kurios lygiomis dalimis – po 60,51 Lt, priteisiamos iš ieškovų valstybės naudai.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ė:

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Atmesti ieškovų J. K., A. K., A. B., V. J., A. K. ieškinį atsakovams UAB „Atrika“, UAB DK „PZU Lietuva“, trečiajam asmeniui V. Z. dėl nuostolių atlyginimo.

Atsakovui UAB DK „PZU Lietuva“ grąžinti 445,60 Lt, pervestų į Pasvalio rajono apylinkės teismo specialiąją sąskaitą už ekspertizės atlikimą (2011-02-22 mokėjimo nurodymas Nr. 32908).

Priteisti iš J. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 116,80 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 411,48 Lt ekspertizės išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“ (įmonės kodas 110057869) naudai bei 60,51 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti iš A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 116,80 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 411,48 Lt ekspertizės išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“ (įmonės kodas 110057869) naudai bei 60,51 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 116,80 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 411,48 Lt ekspertizės išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“ (įmonės kodas 110057869) naudai bei 60,51 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Priteisti iš V. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1 116,80 Lt žyminio mokesčio išlaidų ir 411,48 Lt ekspertizės išlaidų UAB DK „PZU Lietuva“ (įmonės kodas 110057869) naudai bei 60,51 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų į valstybės biudžetą.

Teisėjai Romualdas Januška

Birutė Jonaitienė

Laimantas Misiūnas