Dėl skolos priteisimo bei įpareigojimo išsikelti iš negyvenamųjų patalpų

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. 2S-200-280/2013

Liudmila Kuzmickienė Teisminio proceso Nr. 2-54-3-00039-2013-2

Procesinio sprendimo kategorija:

(S)

110.1; 121.14; 122.4

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMAS

2013 m. kovo 28 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laimutė Sankauskaitė

viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės UAB „Adomus“ atskirąjį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. L2-83-731/2013, pagal ieškovės UAB „Adomus“ ieškinį atsakovei UAB „Momblanas“ dėl skolos priteisimo bei įpareigojimo išsikelti iš negyvenamųjų patalpų ir

n u s t a t ė:

Ieškovė UAB „Adomus“ ieškiniu prašė iš atsakovės UAB „Momblanas“ priteisti 5 445 Lt nesumokėto nuomos mokesčio, 2 262,52 Lt dydžio skolą už komunalinius mokesčius, 654,15 Lt delspinigių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, įpareigoti atsakovę UAB „Momblanas“ išsikelti iš negyvenamųjų patalpų, esančių adresu Sėlių a. 16, Zarasai, ir šias patalpas pagal perdavimo – priėmimo aktą ne vėliau nei per 10 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti UAB „Adomus“, priteisti iš atsakovės ieškovės naudai nuompinigius ir mokesčius už komunalines paslaugas nuo 2013 m. sausio 2 d. iki patalpų visiško atlaisvinimo ir tinkamo perdavimo UAB „Adomus“, priteisti iš atsakovės UAB „Momblanas“ ieškovės UAB „Adomus“ naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovės UAB „Momblanas“ atsiskaitomosiose sąskaitose esančias pinigines lėšas, o piniginių lėšų esant nepakankamai – skolininkei priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, taip pat kitą turtą ar turtines teises, esančias pas atsakovę ar trečiuosius asmenis, ieškinio reikalavimo sumos ribose. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovės įsiskolinimas yra didelis, skolininkė vengia vykdyti savo įsipareigojimus ir gali imtis aktyvių veiksmų, kad išvengtų teismo sprendimo vykdymo. UAB „Adomus“ atstovas pabrėžė, kad atsakovės atžvilgiu nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti neįmanomas.

Zarasų rajono apylinkės teismas 2013-01-21 nutartimi ieškovės UAB „Adomus“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nenurodė konkrečių aplinkybių ir nepateikė jokių įrodymų, sudarančių pagrindą šias priemones taikyti, o apsiribojo tik deklaratyviu teigimu, kad jos manymu, atsakovė gali imtis nesąžiningų priemonių, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą taip pat nulemia ir ieškinio suma. Atsižvelgiant į tai, kad šalys yra juridiniai asmenys, pareiškimo suma – 8 362 Lt nelaikytina didele.

Ieškovė UAB „Adomus“ atskiruoju skundu prašė panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2013-01-21 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. L2-83-731/2013, ir klausimą išspręsti iš esmės. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovė iš UAB „Adomus“ išsinuomotose patalpose planavo vykdyti komercinę veiklą, tačiau jokios veiklos nevykdė ir negavo jokių pajamų. Pasak ieškovės šios aplinkybės įrodo, kad atsakovės finansinė padėtis yra sunki, o turtinės padėties perspektyvos – neigiamos. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013-01-28 duomenimis UAB „Momblanas“ dirbo tik vienas asmuo ir bendrovė turėjo įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Ieškovės įsitikinimu, šie duomenys patvirtina, kad atsakovės turtinė padėtis yra sunki. Apeliantė pažymėjo, kad atsakovei 8 362 Lt ieškinio suma yra didelė, nes UAB „Momblanas“ net nėra pajėgus padengti kelių šimtų litų dydžio skolos Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė LR CPK 147 str. numatytą prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių išsprendimo terminą.

Atskirasis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (Civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p.).

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

LR CPK 144 str. 1 d. nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Laikinosios apsaugos priemonės yra kompleksas teismo taikomų po vieną ar kelias priemonių dėl atsakovui priklausančio turto (kilnojamojo, nekilnojamojo, lėšų, turtinių teisių) nuosavybės teisių apribojimų ir kitų įpareigojimų, draudimų ar veiksmų sustabdymo, kuriais siekiama užtikrinti sprendimo, kuris bus priimtas ateityje, įvykdymą bei kartu išvengti teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo arba neįmanomumo. Laikinųjų apsaugos priemonių poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, atsakovo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu.

Pagal LR CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taigi proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti egzistuojant grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o atsakovas, siekdamas išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie tokią grėsmę paneigia. Nustatant, kuri šalis turi įrodyti vienokias ar kitokias aplinkybes, kai nagrinėjamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, turėtų būti vadovaujamasi bendrosiomis įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklėmis.

Ieškovė UAB „Adomus“ atskirajame skunde pažymėjo, kad UAB „Momblanas“ dirba tik vienas darbuotojas ir atsakovė turi įsiskolinimų Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui. Apeliantės įsitikinimu, šios aplinkybės įrodo, kad UAB „Momblanas“ turtinė – finansinė padėtis yra sunki. Iš ieškovės pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų matyti, kad 2013-01-28 UAB „Momblanas“ dirbo vienas asmuo, bendrovė buvo skolinga Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 416,75 Lt (b. l. 9). Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovė atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė ir nenurodė jokios informacijos apie savo turtinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos viešai teikiamais duomenimis apie draudėjus, nustatė, kad 2013-03-27 duomenimis UAB „Momblanas“ Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui įsiskolinimų neturėjo (b. l. 24). Atsižvelgus į tai, kad atsakovė sumokėjo savo skolas Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, konstatuotina, kad ieškovės argumentas, jog UAB „Momblanas“ turtinė padėtis yra sunki, nes bendrovė neatsiskaito su Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetu, neteko įrodomosios galios. Apeliantės teiginiai apie kitus galimus atsakovės įsiskolinimus tretiesiems asmenims yra deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais patikimais duomenimis. Teismas pažymi, kad ieškovė taip pat jokiais įrodymais nepagrindė savo argumentų, jog atsakovė nevykdė jokios komercinės veiklos ir negavo pajamų, todėl jos finansinė padėtis yra sunki.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, nustatė, kad ieškovė UAB „Adomus“ tinkamai neįrodė, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali būti pažeistos jos teisės ar teisėti interesai, taip pat nepateikė įrodymų, jog gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas teismo sprendimo įvykdymas. Apeliantė rėmėsi hipotetiniais teiginiais, kurie nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus tai, jog ginčo šalys yra juridiniai asmenys, ieškinio suma – 8 362 Lt nelaikytina didele.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ištyręs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendė tinkamai, todėl ginčijamos teismo nutarties naikinti ar keisti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmuoju punktu,

n u t a r i a :

Zarasų rajono apylinkės teismo 2013 m. sausio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Laimutė Sankauskaitė