Dėl nutarimo panaikinimo

Administracinė byla Nr. eI2-934-484/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02589-2021-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 41; 55.1.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 17 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Jūratės Gaidytės-Lavrinovič, Inos Kirkutienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Vėgelienės,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ atstovui advokatui S. U.,

atsakovės Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovui G. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl nutarimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Open Agency” (toliau – pareiškėja ar darbdavys) teismui padavė skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) 2021 m. liepos 7 d. nutarimą Nr. NUĮPBJ 19945 (toliau – Nutarimas) ir administracinės teisės nusižengimo procedūros bylą nutraukti arba 2) pakeisti VDI 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ 19945 dalį, kuriuo pripažinta, kad UAB „Open Agency“ pažeidė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir šioje dalyje administracinės teisės nusižengimo procedūrą pareiškėjos atžvilgiu nutraukti. Taip pat pareiškėja pateikė teismui prašymą priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. nuotoliniu būdu (atsižvelgiant į epidemiologinę situaciją šalyje) buvo įdarbinusi darbuotoją N. F. (toliau – Darbuotoja). Darbuotoja su darbdaviu kalbėjo lietuvių kalba, darbdaviui nurodė savo asmens kodą, socialinio draudimo numerį, suteiktą Lietuvos Respublikoje. Darbuotoja dirbo daugiau nei du mėnesius, jai buvo sumokėtas darbo užmokestis, už ją buvo mokami mokesčiai. Pareiškėjos teigimu, per visą šį laikotarpį ji neturėjo pagrindo manyti, kad darbuotoja nėra Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos narės valstybės pilietė. Tačiau VDI nustatė, kad Darbuotoja yra trečiosios šalies pilietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje bei dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Atsižvelgdama į tai, bei nustačiusi, kad pareiškėja nesikreipė į Užimtumo tarnybą dėl šios darbuotojos leidimo dirbti, VDI Nutarime konstatavo, jog pažeistos Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2, 5 punkto ir 57 straipsnio 2 dalies nuostatos ir tuo pagrindu paskyrė jai subendrintą 868 Eur baudą.

Pareiškėja

Paaiškina, kad asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 2 straipsnio 3 dalis nustato, jog asmuo atsako pagal šį kodeksą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas dėl administracinio nusižengimo padarymo. Atitinkamai ANK 7 straipsnis nustato, kad asmuo pripažįstamas kaltu dėl administracinio nusižengimo padarymo, jeigu jis šį teisės pažeidimą padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Nesant kaltės, negalima administracinė atsakomybė. Nurodo, kad administracinio baudimo bylose, kurios yra nagrinėjamos dėl specialiųjų įstatymų pažeidimų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja taisyklę, jog turi būti taikomi aukšti įrodinėjimo reikalavimai, o nustatoma turi būti ne tik objektyvioji pusė, bet ir subjektyvioji pusė bei pažeidėjo kaltė. Nesant pažeidėjo kaltės administracinė atsakomybė neturėtų būti taikoma.

Pareiškėja teigia, kad jos veiksmuose nėra subjektyviojo kaltės elemento, kadangi ji objektyviai nežinojo ir negalėjo suprasti, jog Darbuotoja, su kuria sudaryta darbo sutartis, yra ne Lietuvos Respublikos ar Europos Sąjungos valstybės pilietė/rezidentė. Pažymi, kad vadovaujantis ANK 8 straipsnio 2 ir 3 dalimis, administracinis nusižengimas laikomas padarytas tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia); suvokė pavojingą veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse nustatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Tvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje darbdavys nesuvokė ir netgi negalėjo suvokti savo pavojingos veiklos pobūdžio, nenumatė, kad dėl tokio veikimo (neveikimo) atsiras atitinkami padariniai, kadangi, kaip minėta, įdarbinant Darbuotoją nebuvo jokių požymių, kad toks asmuo gali būti ne Lietuvos Respublikos pilietis.

Pažymi, kad tiek Darbuotojai priskirtos funkcijos, tiek jos darbo metu galiojęs karantinas lėmė, jog ji buvo įdarbinta per nuotolį. Pareigos prašyti pateikti Lietuvos Respublikos pasą (įrodyti pilietybę) ar jo kopiją sudarant darbo sutartį su darbuotoju teisės aktuose nenumatyta. Įdarbinta Darbuotoja gerai moka lietuvių kalbą – kalba be akcento, skaito, rašo. Visi su Darbuotoja susiję dokumentai buvo pasirašyti lietuvių kalba, Darbuotoja turėjo lietuvišką asmens kodą bei socialinio draudimo numerį, todėl darbdaviui nekilo abejonių, kad darbuotoja gali būti ne Lietuvos Respublikos pilietė. Be to, pažymi, kad sudarius darbo sutartį, pareiškėja, būdama rūpestinga, apie įdarbintą Darbuotoją nedelsiant informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių (toliau – VSDFV). Darbuotoja dirbo daugiau nei du mėnesius, už ją buvo mokami mokesčiai. Taigi, ji neturėjo tikslo slėpti Darbuotojos darbo Bendrovėje.

Pareiškėja tvirtina, kad galiojantis teisinis reglamentavimas nenustato darbdavio pareigos prieš sudarant darbo sutartį reikalauti, kad darbuotojas pateiktų asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą. Nagrinėjamu atveju darbdaviui nekilo abejonių, jog darbuotoja yra Lietuvos Respublikos pilietė, pareiškėja daro išvadą, kad jos veiksmuose nebuvo nei tiesioginės, nei netiesioginės tyčios, dėl ko jai sankcija už teisės aktų pažeidimą neturėtų būti taikoma.

Pareiškėjos įsitikinimu, jos veiksmuose nebuvo ir neatsargumo. Nagrinėjamu atveju aukščiau paminėtų aplinkybių kontekste nėra pagrindo teigti, kad ji numatė, jog dėl jos atitinkamų veiksmų gali atsirasti atitinkami padariniai (Užimtumo įstatymo pažeidimas), tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Kaip minėta, Darbuotoja kalbėjo lietuviškai, visi dokumentai buvo surašyti lietuvių kalba, darbuotoja turėjo lietuvišką asmens kodą bei socialinio draudimo numerį, todėl pareiškėja neturėjo pagrindo manyti, jog Darbuotoja yra trečiosios šalies pilietė ir būtini atitinkami veiksmai prieš ją įdarbinant. Kita vertus, net jeigu ir būtų supratusi tokią aplinkybę, pareiškėja tvirtina, kad neturėjo tikslo pažeisti įstatymų ir/ar nuslėpti savo veiksmų, kadangi kaip minėta, apie Darbuotojos įdarbinimą informavo atitinkamas institucijas, su Darbuotoja sudarė darbo sutartį, už ją mokėjo mokesčius, kas akivaizdžiai patvirtina, kad ji neturėjo tikslo nelegaliai įdarbinti darbuotoją.

Nurodo, kad nelegalaus darbo sąvoka yra apibrėžta Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinės socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba asmuo, kuris nėra Europos Sąjungos pilietis, kaip nustatyta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 20 straipsnio 1 dalyje, ir nėra asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi judėjimo laisve, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Teismų praktikoje pažymima, kad siekiant darbą vertinti kaip nelegalų, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio nusižengimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai; 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymius, tai yra, darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių.

Pareiškėjos įsitikinimu, nustačius jos kaltę, galėtų būti pripažinta, kad ji neteisėtai atliko tik du veiksmus bei padarė šiuos teisės pažeidimus: neinformavo VDI apie darbuotojo darbą (Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalis); įdarbino trečiosios šalies pilietį, pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UTPĮ) 62 straipsnio nuostatas (Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas.). Tačiau ji nesutinka, kad jos veiksmai buvo kvalifikuoti ir pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą (nelegalus darbas), kadangi nuo 2021 m. birželio 15 d. pasikeitus Užimtumo įstatymui, tokia, kaip ginčo, situacija turėtų būti vertinama kaip užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimai, o ne kaip nelegalus darbus.

Pažymi, kad 2021 m. birželio 15 d. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies pakeitimas atspindi supratimo ir valstybinės politikos dėl nelegalaus darbo pokytį. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nelegalaus darbo sąvoką pirmą kartą įstatymu įtvirtino 1997 m. liepos 1 d., priėmęs Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo pakeitimus. Nuo 2003 m. sausio 1 d. pagrindiniu teisės aktu, reguliuojančiu darbo teisinius santykius, tapo Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, šio kodekso 98 straipsnis iš esmės atkartojo iki tol buvusią nelegalaus darbo sąvoką. Vėlesniu teisiniu reglamentavimu nelegalaus darbo sąvoka buvo išplėsta į kitus teisės aktus, tačiau pirminis tikslas išliko – noras užkirsti kelią mokestinių ir socialinių prievolių vykdymo vengimui. Šiuo tikslu Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas nelegalaus darbo sąvoką susiejo su vengimu vykdyti nustatytas mokestines prievoles. Įstatymų leidėjas nelegalaus darbo sąvokos turinį taip pat susiejo ir su darbdavio pareiga valstybei deklaruoti darbo teisinių santykių atsiradimo faktą. Adekvačius tikslus komunikate „Dėl kovos su nedeklaruotinu darbu stiprinimo“ kėlė ir Europos Bendrijų Komisija. 2016 m. įgyvendinant Direktyvą 2009/52/EB Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas į Užimtumo įstatymą specifiškai įtraukė trečiųjų asmenų, neturinčių leidimo gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje, darbą. Užimtumo įstatyme ir Direktyvoje 2009/52/EB įtvirtinta nelegalaus darbo sąvoka esmingai skyrėsi.

Pabrėžia, kad Direktyva 2009/52/EB per se (pati savaime) draudžia nelegaliai Europos Sąjungos valstybėse narėse esančių trečiųjų šalių piliečių darbą. Direktyvos 2009/52/EB 2 straipsnio d) punktas apibrėžia, jog nelegaliu darbu laikomas – nelegaliai esančio trečiosios šalies piliečio darbas, kada Lietuvos Respublikos įstatymo leidėjas draudžia ne teisės pažeidimą, veiksmą contra lege (priešingą teisei), t. y. nelegaliai esančių Europos Sąjungos valstybėse narėse trečiųjų šalių piliečių darbą, o draudžia formalių įdarbinimo tvarkos taisyklių pažeidimą nepranešimą apie teisėtai esantį užsienietį valstybės institucijoms ir šių institucijų leidimo negavimą užsieniečio įdarbinimui.

Pareiškėja nurodo, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungoje esantį reglamentavimą ir įstatymo tikslus – užkirsti nelegaliai šalyje esančių asmenų darbą, o ne apsunkinti leidimus turinčių asmenų darbą – 2021 m. birželio 15 d. buvo pakeista Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalis. Nuo 2021 m. birželio 15 d. užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai, kai jis įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydamas UTPĮ 62 straipsnio 22 dalyje nustatytų sąlygų (t. y. sąlygos, jog užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti). Nuo 2021 m. birželio 15 d. Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalimi tai pačiai užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimų kategorijai priskirtini ir tokie darbdavio veiksmai, kai nesilaikoma UTPĮ 62 straipsnio 7 dalyje nustatytų reikalavimų (t. y. reikalavimo pateikti informaciją apie įdarbintą užsienietį Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinę sistemą). Kadangi Darbdavio atsakomybės klausimas yra nagrinėjamas dėl (duomenys neskelbtini) pilietės darbo bendrovėje su leidimu gyventi, išduotu tarpininkaujant kitai įmonei, o taip pat dėl pranešimo (forma LDU) apie darbuotoją, kaip trečiosios šalies pilietės, įdarbinimą nepateikimo, šie pažeidimai po aukščiau nurodytų Užimtumo įstatymo pakeitimų įsigaliojimo, pareiškėjos įsitikinimu, turi būti vertinami kaip užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimai, o ne kaip nelegalus darbus.

Pažymi, kad ANK 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog įstatymas, švelninantis ar panaikinantis atsakomybę už administracinius nusižengimus arba kitaip lengvinantis administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens ar asmens, kuriam paskirta, bet dar nebaigta vykdyti administracinė nuobauda, teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią. Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Užimtumo įstatymo 57 ir 58 straipsniuose numatytų pažeidimų bylas nagrinėja ir baudas skiria VDI, o šie pažeidimai tiriami, pažeidimų protokolai surašomi ir bylos nagrinėjamos mutatis mutandis, vadovaujantis ANK, todėl pasikeitus Užimtumo įstatymui, nuobauda pareiškėjai turėtų būti skiriama atsižvelgiant į aktualų reglamentavimą, t. y. skiriant nuobaudą pagal aktualią Užimtumo įstatymo redakciją ir dėl pažeidimo pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą administracinės teisės nusižengimo procedūra jos atžvilgiu nutraukta.

Atsakovė VDI su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VDI atsiliepime nurodo, kad atlikus tyrimą dėl galimo užsieniečių nelegalaus darbo UAB „Open agency“ bei įvertinus surinktus duomenis, 2021 m. birželio 4 d. surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą pareiškėjai. Teisės pažeidimo byla 2021 m. liepos 7 d. buvo išnagrinėta VDI bei priimtas nutarimas Nr. NUĮPBJ-19945, kuriuo pareiškėjai už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą, paskirta 868 eurų bauda; už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą paskirta 200 eurų baudą; už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą paskirta 200 eurų baudą. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 eurų bauda.

Atsakovė paaiškina, kad N. F. UAB „Open agency“ dirbo nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. interneto planuotoja. UTPĮ 62 straipsnio 2 dalis nustato, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus UTPĮ 58 straipsnyje nurodytus atvejus. Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba) informavo, kad UAB „Open agency“ dėl N. F. leidimo dirbti nesikreipė. Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 30 d. paskelbtame įsakyme Nr. V-430 interneto planuotojo profesija nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 m. I pusmečiui. Kitų duomenų, kad Darbuotoja būtų atleista nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagal UTPĮ 58 straipsnio nuostatas, nenustatyta, todėl prieš pradedant dirbti UAB „Open agency“ privalėjo gauti Užimtumo tarnybos išduodamus leidimus dirbti.

Nurodo, kad pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai: 1) darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą; 2) dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Įstatymų leidėjas taip pat nustatė, kokiais atvejais darbdavys nelaikomas pažeidęs Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba trečiosios šalies pilietis įdarbintas įgyvendinant stambaus projekto investicijų sutartį ar investicijų sutartį, sudarytą tarp investuotojo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos Lietuvos Respublikos investicijų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu, ir ne vėliau kaip darbo sutarties sudarymo dieną yra pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Investicijų įstatymo 131 straipsnio 3 dalies arba 155 straipsnio 6 dalies pagrindu. Šiuo atveju neginčijamai nustatyta, jog Darbuotoja pas pareiškėją dirbo neturėdama Užimtumo tarnybos leidimo dirbti, nors tokia pareiga buvo ir yra įtvirtinta teisės aktuose.

Pasisakydama dėl pareiškėjos skundo teiginių, jog toks pažeidimas turi būti vertinamas, kaip užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimas bei kvalifikuojamas pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą, VDI pažymi, kad 2021 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo Nr. XII-2470 56 ir 57 straipsnių pakeitimo įstatyme Nr. XIV- 379 (toliau – Įstatymas) numatyta atsakomybė pagal 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą darbdaviams, kurie įdarbina trečiosios šalies pilietį, nesilaikydami UTPĮ 62 straipsnio 22 dalyje nustatytų sąlygų, t. y. užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 arba 41 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Taip pat pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies papildymą, yra numatyta atsakomybė už neinformavimą apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius, t. y. kai darbdaviai nepraneša apie visus įdarbintus ar atsiųstus laikinai dirbti užsieniečius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka, kaip numatyta UTPĮ 62 straipsnio 7 dalies ir 103 straipsnio 2 dalies reikalavimuose. Vadovaujantis minėtu Įstatymo pakeitimu, tik trečiųjų šalių piliečių įdarbinimas su kitos įmonės leidimu laikinai gyventi ir/ar nacionaline viza bei LDU pranešimų nepateikimas kvalifikuojami kaip užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimai (Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas ir 57 straipsnio 2 dalis). Vertinant šias faktines aplinkybes bei teisinį reglamentavimą, VDI mano, jog pagrįstai konstatuota, kad buvo pažeistas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Dėl Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimo VDI nurodo, kad Migracijos departamento duomenimis nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. UAB „Open agency“ dirbo trečiosios šalies pilietė N. F., turinti leidimą laikinai gyventi, išduotą tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo pagrindu. UTPĮ 57 straipsnio 2 dalis nustato, kad leidimą dirbti užsienietis privalo įsigyti iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5 punktuose nurodytus atvejus. Šio įstatymo 62 straipsnio 2 dalis numato, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus, o šio įstatymo 62 straipsnio 22 dalis nustato, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas.

Vertinant tai, jog Darbuotoja UAB „Open agency“ buvo įdarbinta neturint leidimo laikinai gyventi UAB „Open agency“ darbo pagrindu, bei atsižvelgiant į pasikeitusį teisinį reglamentavimą, mano, kad pagrįstai konstatuota, jog buvo pažeistas Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktas.

Dėl Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pažeidimo VDI nurodo, jog buvo nustatyta, jog pareiškėja nepateikė LDU formos pranešimo dėl Darbuotojos įdarbinimo. Paaiškina, kad pagal UTPĮ 62 straipsnio 7 punktą darbdavys informaciją apie įdarbintą užsienietį Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai teikia per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka.

Atsakydama į skundo argumentus dėl pareiškėjos skundo argumentų dėl darbdavio kaltės, tyčios bei neatsargumo, VDI teigia, kad Nutarimas priimtas surinkus bei įvertinus pakankamą kiekį bei abejonių nekeliančių duomenų. Pareiškėjos kaltę įrodo surinkti duomenys, todėl teiginiai dėl nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimo yra visiškai nepagrįsti. Pažymi, kad įstaigos vadovas, būdamas pakankamai rūpestingas, privalo užtikrinti, jog įstaigos veikla būtų organizuojama tinkamai. Pabrėžia ir tai, kad administracinis nusižengimas gali būti padarytas ne tik aktyviais veiksmais (veikimu), bet ir neveikimu tiek tyčios, tiek neatsargumo forma. Neveikimas yra pasyvi asmens elgesio forma, kuria šis nepadaro to, ką privalėjo padaryti. Įstaigos vadovas turi užtikrinti, kad darbuotojų darbas būtų legalus. Nepakankama darbo teisinių santykių kontrolė yra pagrindas administracinei atsakomybei kilti (pvz.: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. N575-3202/2011, Nr. N575-704/2012;).

Taip pat VDI atkreipia dėmesį, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas, nagrinėjęs UAB „Open agency“ vadovo atsakomybės klausimą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį (nelegalus darbas), įvertinęs šias faktines aplinkybes, 2021 m. birželio 18 d. nutarimu (bylos Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTUuLTE4MjktMTA3OC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A5.-1829-1078/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A5.-1829-1078/2021">A5.-1829-1078/2021</a>) pripažino jį kaltu dėl nelegalaus darbo. Tad faktinės aplinkybės jau turi prejudicinę galią.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundo reikalavimus ir prašė juos tenkinti.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti remiantis atsiliepimo į skundą argumentais.

k o n s t a t u o j a :

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ-19945 teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad VDI 2021 m. kovo 31 d. gavo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) Vilniaus skyriaus raštą, kuriuo Migracijos departamento Vilniaus skyrius prašė įvertinti, ar UAB „Open agency“ (įm. k. 302414298), nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. dirbusi trečiosios šalies (duomenys neskelbtini) pilietė N. F., gim. (duomenys neskelbtini), bendrovėje dirbo legaliai. Migracijos departamento Vilniaus skyrius nurodė, kad N. F. turi leidimą laikinai gyventi (toliau – LLG), išduotą tarpininkaujant UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo pagrindu.

VDI Vilniaus skyriaus vyriausiasis darbo inspektorius, atlikęs tyrimą dėl galimo užsieniečio nelegalaus darbo UAB „Open Agency“ bei įvertinęs surinktus duomenis, 2021 m. birželio 4 d. surašė Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo pažeidimo protokolą Nr. UĮPPJ 0897 – 0448 (toliau – protokolas) juridiniam asmeniui UAB „Open Agency“. Pareiškėjai protokolas surašytas už tai, kad UAB „Open Agency“ nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. interneto planuotoja įdarbino trečiosios šalies (duomenys neskelbtini) pilietę N. F. (toliau – Darbuotoja). UAB „Open agency“ dėl Darbuotojos leidimo dirbti į Užimtumo tarnybą nesikreipė. Užimtumo tarnybos direktoriaus 2020 m. spalio 30 d. paskelbtame įsakyme Nr. V-430, interneto planuotojo profesija nepatenka į profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis 2021 m. I pusmečiui. Kitų duomenų, kad Darbuotoja būtų atleista nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti pagal UTPĮ 58 straipsnio nuostatas, nenustatyta. Todėl konstatuota, kad prieš pradedant dirbti Darbdavys privalėjo gauti Užimtumo tarnybos išduodamus leidimus dirbti. Vertinant šias aplinkybes, konstatuota, kad buvo pažeistas Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktas.

Protokole taip pat konstatuota, kad UAB „Open Agency “, būdama darbdaviu, pažeisdama UTPĮ 62 straipsnio 22 dalyje numatytą imperatyvią užsieniečių įdarbinimo sąlygą (Užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas) įdarbino trečiosios šalies pilietę ir leido jai dirbti Darbdavio naudai. Vadovaujantis ANK 617 straipsnio 2 dalimi bei 3 straipsnio 2 dalimi šis pažeidimas kvalifikuotas pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Be to, protokolas Darbdaviui surašytas ir už tai, kad Darbdavys nepateikė Pranešimo apie Lietuvoje dirbantį užsienietį (LDU pranešimas), ir tuo pažeidė Informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarką. Vadovaujantis ANK 617 straipsnio 2 dalimi bei 3 straipsnio 2 dalimi, šis pažeidimas kvalifikuotas pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. NUĮPBJ-19945 UAB „Open Agency“: už Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą skirta 868 Eur bauda; už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą – 200 Eur bauda; už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą – 200 EUR bauda. Vadovaujantis ANK 38 straipsnio 2 dalimi, UAB „Open Agency“ paskirta galutinė subendrinta nuobauda – 868 Eur bauda.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau -Užimtumo įstatymas) ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – UPTĮ) nuostatos.

Pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punktą nelegaliu darbu laikomos fizinio asmens (darbuotojo) pavaldžiai kitam asmeniui (darbdaviui) ir jo naudai atlygintinai atliekamos darbo funkcijos, kai dirba trečiosios šalies pilietis, įdarbintas nesilaikant norminių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2021 m. birželio 14 d.) nustatyta, kad darbdavys nelaikomas pažeidusiu šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, jeigu, įdarbindamas trečiosios šalies pilietį, įvykdo šias sąlygas: ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos yra gautas leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje ar kitas dokumentas, suteikiantis teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, ir leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje, jeigu pagal Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ trečiosios šalies pilietis nėra atleidžiamas nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, arba Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka pranešė Užimtumo tarnybai apie trečiosios šalies piliečio įdarbinimą jo teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu, nurodytu Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 11 straipsnio 2–5 dalyse, kai jo profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis.

UTPĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienietis leidimą dirbti privalo įsigyti iki atvykimo į Lietuvos Respubliką, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5 punktuose nurodytus atvejus.

Pagal UTPĮ 57 straipsnio 3 dalį leidimas dirbti užsieniečiui gali būti išduodamas, jeigu: Lietuvos Respublikoje nėra specialisto, atitinkančio darbdavio keliamus kvalifikacinius reikalavimus (1 punktas); pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui (2 punktas); pateikiama darbdavio informacija apie užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus, išskyrus užsienietį, kuris atvyksta dirbti kaip stažuotojas ar praktikantas (3 punktas).

UTPĮ 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti, išskyrus šio Įstatymo 58 straipsnyje nurodytus atvejus.

Pagal UTPĮ 62 straipsnio 22 dalį užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, 441 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus ir kai užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą.

UTPĮ 62 straipsnio 7 dalyje numatyta, jog darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, informaciją apie įdarbintą arba atsiųstą laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsienietį teikia Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Užimtumo tarnybai per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacinę sistemą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos direktoriaus nustatyta tvarka.

UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas (2012 m. birželio 30 d. įstatymo Nr. XI-2189 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija) nuostatoje įtvirtina, kad „leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje, kai jis <...> atitinka šias sąlygas: a) pateikiamas darbdavio įsipareigojimas įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui; b) pateikiami dokumentai, patvirtinantys užsieniečio turimą kvalifikaciją ir ne mažesnę negu vienerių metų darbo patirtį pagal turimą kvalifikaciją per pastaruosius dvejus metus <...>; c) Užimtumo tarnyba <...> priima sprendimą, kad užsieniečio darbas atitinka Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikius, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus.“ Pastaroji (3 punkto c papunktyje nurodyta) sąlyga netaikoma taip pat užsieniečiui, kurio profesija yra įtraukta į Užimtumo tarnybos direktoriaus patvirtintą profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą pagal ekonominės veiklos rūšis (toliau – Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašas pagal ekonominės veiklos rūšis) (Įstatymo 44 straipsnio 2 dalis (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija).

Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje (2019 m. liepos 16 d. įstatymo Nr. XIII-2338 redakcija) nustatyta, kad, jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos.

Taigi, iš nurodyto teisinio reglamentavimo seka, kad užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punktą, Lietuvos Respublikoje gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje nustatytas ribojimas reiškia tai, kad laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo metu užsienietis negali sukurti (individualių) darbo santykių su kitais asmenimis. Šios Įstatymo nuostatos privalo laikytis ne tik užsienietis, bet ir darbdavys.

Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus skyriaus 2021 m. kovo 31 d. rašto ir kartu su juo atsiųsto UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. balandžio 22 d. tarpininkavimo rašto dėl leidimo laikinai gyventi kopijos duomenys patvirtina, kad N. F. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2021 m. gegužės 19 d. Jos leidimo išdavimui tarpininkavo ir įdarbinti ją įsipareigojo ne UAB „Open Agency“, bet UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Taigi, šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad trečiosios šalies – (duomenys neskelbtini) pilietei leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas. Byloje ginčo dėl šių aplinkybių nėra.

Užimtumo tarnybos 2021 m. balandžio 27 d. rašto duomenys patvirtina, kad 2019 m. gegužės 8 d. N. F. buvo išduotas sprendimas dėl užsieniečio darbo atitikties Lietuvos Respublikos darbo rinkos poreikiams Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad darbdavys yra UAB „(duomenys neskelbtini)“.

VĮ „Registrų centro“ juridinių asmenų registro išrašo duomenimis UAB „Open Agency“ direktorius yra A. K. UAB „Open Agency“, atstovaujama A. K., ir darbuotoja N. F. 2020 m. gruodžio 31 d. sudarė darbo sutartį Nr.138. Remiantis VSDFV duomenų bazės išrašo duomenimis, draudėjas nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. kovo 19 d. buvo UAB „Open Agency“. Iš darbo laiko apskaitos žiniaraščių matyti, jog N. F. 2021 m. sausio – kovo mėnesiais vykdė darbines funkcijas Darbdavio naudai. Už dirbtą laiką UAB „Open Agency“ Darbuotojai mokėjo darbo užmokestį. Darbdavys šias aplinkybes pripažįsta ir jų neginčija.

Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarimu UAB „Open Agency“ direktorius A. K. pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, nustatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje, ir jam už šį administracinį nusižengimą paskirtas įspėjimas (administracinio nusižengimo byla Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTUuLTE4MjktMTA3OC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A5.-1829-1078/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A5.-1829-1078/2021">A5.-1829-1078/2021</a>).

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarime konstatuota, kad A. K., būdamas UAB „Open Agency“ direktoriumi, nesilaikė trečiosios šalies piliečių įdarbinimo Lietuvoje tvarkos, neįvykdė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyto imperatyvaus nurodymo (ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki numatytos darbo sutarties sudarymo dienos nebuvo gauti leidimai gyventi Lietuvos Respublikoje ar kiti dokumentai, suteikiantys teisę būti ar gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoti įdarbinimui UAB „Open Agency“), pažeisdamas Įstatymo 62 straipsnio 22 dalyje numatytą reikalavimą, nelegaliai įdarbino (duomenys neskelbtini) pilietę, leisdamas darbuotojai dirbti UAB „Open Agency“ naudai. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarime konstatuota, kad šiais veiksmais A. K. pažeidė Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, Įstatymo 62 straipsnio 22 dalies nuostatas bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 95 straipsnio 1 dalyje.

Kaip matyti iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarimo, teismas vertino, kad (duomenys neskelbtini) pilietei N. F. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nuo 2019 m. gegužės 20 d. iki 2021 m. gegužės 19 d. N. F. leidimo išdavimui tarpininkavo ir įdarbinti įsipareigojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir nors UAB „Open Agency“ Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai pranešė apie šios darbuotojos valstybinio socialinio draudimo pradžią ir įdarbinimą Lietuvoje nuo 2021 m. sausio 4 d., tačiau ši darbuotoja nesikreipė į Migracijos departamentą su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo darbo UAB „Open Agency“ pagrindu. Minimame teismo nutarime pažymėta, kad nagrinėjamu atveju N. F. iki įdarbinimo UAB „Open Agency“ dienos – 2021 m. sausio 4 d., galėjo dirbti tik pas tą darbdavį, kuriam tarpininkaujant buvo gautas leidimas dirbti ir gyventi Lietuvoje, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ši įdarbinimo sąlyga galiojo tiek pačiai darbuotojai, tiek jos darbdaviui. Norėdama pakeisti darbdavį, užsienietė privalėjo laikytis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 44 straipsnio 7 dalyje numatytos tvarkos, pagal kurią užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 3 punktą, pageidaudamas pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Patikrinęs, ar užsienietis atitinka šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatytas sąlygas, Migracijos departamentas priima sprendimą dėl leidimo pakeisti darbdavį ar darbo funkciją ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo prašymo pateikimo dienos. Atitinkamai Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 5 dalis numato, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi. Tik po šių procedūrų atlikimo N. F. įdarbinimas UAB „Open Agency“ būtų buvęs laikomas teisėtu ir legaliu.

Be to, administracinio nusižengimo byloje nustatyta, jog UAB „Open Agency“ vadovas nustatyta tvarka nepateikė LDU formos pranešimo dėl N. F. įdarbinimo, tokiu būdu pažeisdamas UTPĮ 62 straipsnio 7 dalies reikalavimus bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus, Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2019 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. V-401/EV-281/V-395 patvirtinto Informacijos apie Lietuvoje dirbančius užsieniečius pateikimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatą, kurioje nurodyta, jog darbdavys, įdarbinęs Aprašo 4.1 papunktyje nurodytą užsienietį, privalo užpildyti LDU pranešimą ir pateikti per EDAS ne vėliau kaip likus vienai darbo dienai iki užsieniečio įdarbinimo dienos. Įvertinus anksčiau išdėstytą, teismas konstatavo, jog UAB „Open Agency“ įdarbino trečiosios šalies pilietę pažeisdama Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 22, 2, 7 dalyse numatytus imperatyvius reikalavimus, todėl minėtos užsienietės darbas UAB „Open Agency“ laikytinas nelegaliu, neatsižvelgiant į tai, kad su N. F. buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jos įdarbinimą pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. birželio 18 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/QTUuLTE4MjktMTA3OC8yMDIx" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'A5.-1829-1078/2021')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="A5.-1829-1078/2021">A5.-1829-1078/2021</a> įsiteisėjo 2021 m. liepos 9 d. (Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys).

Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, jog Bendrovė, įdarbindama trečiosios šalies – (duomenys neskelbtini) pilietę, pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 62 straipsnio 22 straipsnio 22, 2, 7 dalyse numatytus imperatyvius reikalavimus, todėl jos darbas UAB „Open Agency“ laikomas nelegaliu, neatsižvelgiant į tai, kad su ja buvo sudaryta darbo sutartis ir apie jos įdarbinimą pranešta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai. Pareiškėjos veiksmai atitinka Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte apibrėžtą nelegalaus darbo sąvoką. Perkvalifikuoti aptartą pareiškėjos veiką iš Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto į Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 57 straipsnio 2 dalį, įvertinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo. Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą byloje patvirtina surinktų įrodymų visuma.

Bendrovės skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su Bendrovės kaltės dėl pažeidimo forma, nepaneigia ir nešalina Bendrovės atsakomybės dėl padarytų pažeidimų. Bendrovė, prieš įdarbindama asmenį, prevenciškai privalo įsitikinti jo tapatybe.

Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad darbdaviui, padariusiam šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą pažeidimą, neatsižvelgiant į formalią nelegaliai dirbančio ir (ar) nelegalų darbą leidusio dirbti asmens veiklos išraišką, šio įstatymo nustatyta tvarka skiriama bauda nuo 868 iki 2 896 eurų už kiekvieną nelegaliai dirbusį asmenį. Pareiškėjai paskirta minimali įstatymo sankcijoje numatyta bauda.

Pagal Užimtumo įstatymo 60 straipsnio 2 dalį šio įstatymo 55 straipsnyje nurodyta institucija, skirdama šio įstatymo 56, 57 ir 58 straipsniuose numatytą baudą, jos dydį nustato pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgdama į tai, ar yra darbdavio – juridinio ar fizinio asmens – atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, baudos dydis mažinamas nuo vidurkio iki minimumo, jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, baudos dydis didinamas nuo vidurkio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos dydžio mažinimas ar didinimas turi būti motyvuotas. Bauda išieškoma į valstybės biudžetą.

VDI, nustatydama baudos dydį, atsižvelgė į padaryto pažeidimo pobūdį, jo trukmę. Nustatydama baudos dydį, VDI atsižvelgė į Bendrovės atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Byloje Bendrovės atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Teismo vertinimu, atsakovė, skirdama baudą pareiškėjai pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 5 dalies 4 punktą už pažeidimo, numatyto Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkte, padarymą, atsižvelgė į bylos aplinkybių visumą ir paskyrė teisingą bei proporcingą baudą. Išskirtinių sąlygų, sudarančių pagrindą Bendrovei skirti mažesnę baudą, nei sankcijoje nustatytas baudos minimumas, byloje nėra.

Be to, pareiškėjos veika papildomai kvalifikuota ir pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą (2021 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. XIV-379 redakcija) ir pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalį (2021 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. XIV-379 redakcija).

Užimtumo įstatymo 57 straipsnis reglamentuoja užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus arba atsiųstus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką užsieniečius tvarkos pažeidimus ir atsakomybę už juos.

Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Valstybinė darbo inspekcija, nustačiusi, kad darbdavys arba įmonė, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, padarė šio straipsnio 1 ir (ar) 2 dalyje numatytą pažeidimą, šio įstatymo nustatyta tvarka skiria darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 200 iki 400 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą. Tokie patys veiksmai, padaryti darbdavio arba įmonės, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, jau baustų už šį pažeidimą per pastaruosius 2 metus, užtraukia darbdaviui arba įmonei, į kurią užsienietis atsiunčiamas laikinai dirbti, baudą nuo 400 iki 800 eurų už kiekvieną padarytą pažeidimą.

Sistemiškai vertinant Užimtumo įstatymo 57 straipsnyje nustatytą reglamentavimą, darytina išvada, kad atsakomybė pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnį atsiranda tuomet, kai užsienietis įmonėje dirba legaliai, tačiau įmonė pažeidžia užsieniečio įdarbinimo tvarką.

Teismui konstatavus, jog pareiškėja užsienietę įdarbino, nesilaikydama norminio teisės akto, t. y. UPTĮ, reglamentuojančio trečiųjų šalių piliečių įdarbinimą, nustatytos tvarkos, papildomas pareiškėjos veikos kvalifikavimas pagal Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir 57 straipsnio 5 dalį yra nepagrįstas.

Todėl Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ-19945 dalis, kuria UAB „Open Agency“ paskirta 200 bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą ir 200 Eur bauda – už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatytą teisės pažeidimą yra nepagrįstas ir šioje dalyje naikintinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja prašo priteisti jos naudai iš atsakovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalis nustato, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Šioje normoje yra įtvirtintas reikalavimas šaliai pagrįsti savo prašyme nurodytas išlaidas konkrečiais skaičiais bei įrodymais, atitinkančiais ABTĮ 56 straipsnio nustatytus reikalavimus. Sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 39-41 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZUFTLTc2Ni01MjAvMjAxNg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'eAS-766-520/2016')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="eAS-766-520/2016">eAS-766-520/2016</a>).

Remiantis ABTĮ 40 straipsnio 5 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija). Pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (teismas vertina, kad patenkinta 50 proc. reikalavimų), todėl pareiškėja turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, proporcingą patenkintų reikalavimų skaičiui.

Nustatyta, kad pareiškėja prašo atlyginti 1 815 Eur atstovavimo išlaidų: už susipažinimą su medžiaga bei skundo parengimą, už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje. Šioms išlaidoms pagrįsti pateikta 2021 m. spalio 11 d. PVM sąskaita-faktūra Nr. WINT2110-009, 2021 m. spalio 11 d. Ataskaita (priedas prie sąskaitos Nr. GD2110-189) ir 2022 m. sausio 26 d. mokėjimo nurodymas Nr. D20944.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Rekomendacijų 8.2 papunktis numato, jog už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojama priteisti suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 2,5 sandaugai.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėją byloje atstovavo advokatų profesinės bendrijos WINT law firm advokatas S. U. pagal 2021 m. rugpjūčio 8 d. sudarytą atstovavimo sutartį. Advokatas 2021 m. rugpjūčio 10 d. parengė ir pareiškėjos vardu pateikė skundą teismui.

Pagal Rekomendacijas už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1 (8.19 papunktis). Pagal Rekomendacijų 9 punktą, teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama valandomis. Minutėmis skaičiuojamas laikas apvalinimas: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda.

Nustatyta, kad byloje vyko du teismo posėdžiai: 2021 m. spalio 11 d. ir 2022 m. balandžio 4 d., kurių bendra trukmė 23 min. Pareiškėjos pateiktoje ataskaitoje nurodyta, kad advokato pasirengimas teismo posėdžiui ir atstovavimas jame užtruko 2,50 val.

Teismas, įvertinęs nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus, daro išvadą, kad pareiškėjos bylinėjimosi išlaidos yra realiai patirtos, būtinos ir pagrįstos, jų dydis neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių. Tenkinus pareiškėjos skundą iš dalies, pareiškėjai iš atsakovės priteistina 907,50 Eur (1815 Eur x 50 proc.) atstovavimo išlaidų.

Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2021 m. rugpjūčio 9 d. už skundo padavimą teismui sumokėjo 25 Eur žyminio mokesčio. Skundas buvo paduotas elektroninių ryšių priemonėmis. Pagal ABTĮ 35 straipsnio 1 ir 3 dalis administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, pateiktą elektroninių ryšių priemonėmis, mokamas 22,50 eurų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Teismo 2022 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi pareiškėjai grąžinta 2,50 Eur žyminio mokesčio permoka.

Atsižvelgiant į tai, bei vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjai proporcingai patenkintų reikalavimų skaičiui iš atsakovo priteistina 11,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už žyminio mokesčio sumokėjimą.

Taigi, iš viso pareiškėjai priteistina iš atsakovės 918,75 Eur išlaidų, patirtų šioje byloje.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ skundą tenkinti iš dalies.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ-19945 dalį, kuria UAB „Open Agency“ paskirta 200 bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 1 dalies 5 punkto pažeidimą panaikinti.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2021 m. liepos 7 d. nutarimo Nr. NUĮPBJ-19945 dalį, kuria UAB „Open Agency“ paskirta 200 bauda už Užimtumo įstatymo 57 straipsnio 2 dalies pažeidimą panaikinti.

Kitą pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ skundo dalį atmesti.

Prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies.

Priteisti uždarosios akcinės bendrovės „Open Agency“ naudai iš Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 918,75 (devynis šimtus aštuoniolika eurų ir septyniasdešimt penkis centus) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Kitą prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas dalį atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos Jūratė Gaidytė-Lavrinovič

Ina Kirkutienė

Jolanta Vėgelienė