V. N. pagal BK 228 str., 288 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-283-746/2015

Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00719-2010-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.7.4 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Jono Prapiesčio,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Rasai Šimonei,

gynėjui advokatui Jovitui Elzbergui,

išteisintajam V. N.,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 3 d. nutarties, kuria jo apeliacinis skundas išteisintojo V. N. baudžiamojoje byloje atmestas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. nuosprendžiu V. N. dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 redakcija), 288 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikų, turinčių nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartimi Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus prokurorės Rasos Lukaševič apeliacinis skundas dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. vasario 26 d. išteisinamojo nuosprendžio atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 4 d. nutartimi, patenkinus Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 14 d. nutartis panaikinta ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo Jono Prapiesčio pranešimą, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

V. N. pagal BK 288 straipsnį kaltintas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, kišosi į kito valstybės tarnautojo veiklą siekdamas priversti šį atsisakyti teisėtų veiksmų ir atlikti neteisėtus veiksmus jo atstovaujamos politinės organizacijos naudai, t. y. kad būtų priimti sprendimai, kuriuose būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys, ir vilkinami šiai organizacijai nenaudingi patikrinimai.

V. N., būdamas valstybės politiku, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) nariu ir Vilniaus miesto savivaldybės meru (išrinktu 2009 m. vasario 11 d.), 2010 metų gegužę–2010 m. rugsėjo 9 d. tyčia, naudodamasis savo įtaka ir tarnybine padėtimi, turėdamas tikslą priversti Vilniaus miesto savivaldybės kontrolierių Š. S. netinkamai, atsisakant teisėtų veiksmų, atlikti savo pareigas, neoficialiai žodžiu reikalavo, kad šio vadovaujama Kontrolės ir audito tarnyba, atlikusi ir 2010 m. birželio 9 d. surašiusi AB Vilniaus šilumos tinklų bei 2010 m. gruodžio 27 d. UAB Vilniaus vystymo kompanijos audito ataskaitas, priimtų priešingus, nei auditų metu nustatyta, palankius bei naudingus jo atstovaujamai valdančiajai partijai sprendimus, kuriuose būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB Vilniaus vystymo kompanijos ir AB Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties efektyvumą bei veiklą. Po to, kai Š. S. viešai pareiškė, kad Vilniaus miesto Balsių vidurinės mokyklos statybos pradėtos pažeidžiant Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 27 straipsnio reikalavimus, nes negautos Vilniaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos išvados, o 2010 m. liepos 20 d. naujienų portale www.delfi.lt buvo paskelbtas straipsnis „Kontrolierius: vilniečiai už Balsių mokyklą permokės 82 milijonus litų“, V. N. žodžiu nurodė Š. S. parašyti atsistatydinimo pareiškimą, o šiam nesutikus, 2010 m. liepos 23 d. savo tarnybiniu pavedimu dėl tyrimo atlikimo Nr. A121-15351(3.1.29-T1) pradėjo Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus Š. S. tarnybinio nusižengimo tyrimą ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. posėdyje, apie 13.00 val., inicijavo darbotvarkės projekto pakeitimą, siūlydamas į ją įtraukti kontrolieriaus Š. S. atleidimą iš pareigų, tačiau, Tarybos nariams nepritarus, šis į Tarybos posėdžio darbotvarkę nebuvo įrašytas. Po to 2010 m. rugsėjo 9 d., apie 14.00 val., jis savo darbo kabinete, darydamas savivaldybės kontrolieriui Š. S. psichologinę įtaką, vertė išklausyti jo reikalavimus savivaldybės kontrolieriaus vadovaujamai tarnybai dėl auditų atlikimo, nurodydamas, kad valdančiajai partijai naudingus patikrinimus reikia atlikti per tris dienas, o nenaudingus – per trejus metus.

V. N. pagal BK 228 straipsnio 1 dalį kaltintas tuo, kad, būdamas valstybės tarnautoju, tyčia viršijo savo įgaliojimus ir taip padarė didelę žalą valstybei.

Pirmiau nurodytais veiksmais V. N. pažeidė: Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 10 punkto reikalavimus priimti savivaldybės kontrolieriaus (Savivaldybės kontrolės ir audito tarnybos) pateiktas audito ataskaitas ir išvadas dėl atlikto finansinio ir veiklos audito rezultatų, prireikus organizuoti šių ataskaitų ir išvadų svarstymą savivaldybės tarybos komitetų ir savivaldybės tarybos posėdžiuose; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. liepos 1 d. sprendimo „Dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos veiklos reglamento tvirtinimo“ 17 straipsnio 1.15 punkto, 18 straipsnio 1 punkto reikalavimus savo iniciatyva, Kontrolės komiteto teikimu ar atskirų Tarybos narių prašymu siūlyti Tarybai pavesti savivaldybės kontrolieriui atlikti veiklos plane nenumatytą savivaldybės administracijos, savivaldybės administravimo subjektų ar savivaldybės kontroliuojamų įmonių finansinį ir veiklos auditą, priimti Savivaldybės kontrolieriaus pateiktas audito ataskaitas ir išvadas dėl atlikto finansinio ir veiklos audito rezultatų, prireikus organizuoti šių ataskaitų ir išvadų svarstymą komitetų ir tarybos posėdžiuose, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Vietos savivaldos įstatymu ir kitais Lietuvos Respublikos įstatymais, Lietuvos Respublikos Seimo priimtais teisės aktais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais bei Tarybos sprendimais; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2009 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 1-855 patvirtintų Biudžetinės įstaigos Vilniaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos nuostatų 17 punkto reikalavimus, kad sprendimą dėl atleidimo iš savivaldybės kontrolieriaus pareigų priima savivaldybės taryba Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Kontrolės komiteto teikimu. Taip V. N. viršijo savo įgaliojimų ribas ir, pirmiau nurodytomis aplinkybėmis kišdamasis į valstybės tarnautojo – savivaldybės kontrolieriaus Š. S. – veiklą (siekdamas šį priversti atsisakyti teisėtų veiksmų jo atstovaujamos politinės organizacijos naudai), iškreipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino Vilniaus miesto savivaldybės, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės politiko (tarnautojo) vardą, pažeidė įstatymo viršenybės, teisėtumo ir skaidrumo principus, padarydamas didelę neturtinę žalą valstybei.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiasis prokuroras M. Taškūnas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. lapkričio 3 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 1 dalies, 288 straipsnio nuostatas.

Pasak kasatoriaus, kaltinimas V. N. buvo grindžiamas liudytojų Š. S., A. A., A. T., G. R. parodymais, Š. S. ir V. N. pokalbio duomenimis (garso įrašu) ir kita rašytine bylos medžiaga. Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų parodymus, nepagrįstai prioritetą teikė jų parodymams, duotiems teisiamajame posėdyje. Kasatoriaus tvirtinimu, liudytojas Š. S. ikiteisminio tyrimo metu nedviprasmiškai patvirtino, kad V. N. kišosi į jo, kaip savivaldybės kontrolieriaus, veiklą, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis savo parodymus iš dalies pakeitė ir davė V. N. palankius parodymus. Anot kasatoriaus, tai, kad V. N. darė poveikį Š. S., patvirtina ir liudytojos A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors apeliacinės instancijos teismas vertino tik jos pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad lifte tarp Š. S. ir V. N. vyko diskusija – jokio kategoriškumo, nurodymo pataisyti išvadą nebuvo. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojos L. D. parodymai iš dalies taip pat patvirtina, kad V. N. darė įtaką Š. S..

Kasatorius nurodo, kad tai, jog, apeliacinės instancijos teismo nuomone, byloje nėra duomenų, kad V. N. pateiktuose kaltinimuose nurodyti auditai būtų atlikti pažeidžiant teisės aktų nustatytą audito atlikimo tvarką, kad auditus atlikę liudytojai L. K., E. G., L. T. patvirtino, jog jie išvadas dėl atliekamų auditų pateikė savarankiškai, teisės aktų nustatyta tvarka, o įtakos jų priimamiems sprendimams nedarė nei savivaldybės kontrolierius, nei V. N., nei kiti Tarybos nariai, nepaneigia ir neduoda pagrindo konstatuoti, kad neteisėtas poveikis nebuvo daromas. Kasatoriaus teigimu, tai, kad V. N., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, darė poveikį Š. S. bei kišosi į jo veiklą, patvirtina ir Š. S. sprendimas įrašyti pokalbį su V. N.. Pasak kasatoriaus, nors apeliacinės instancijos teismo nuomone, šis garso įrašas nepagrindžia V. N. inkriminuojamų nusikalstamų veikų, nes bylos nagrinėjimo metu nenustatyta, kad jis yra originalus, vientisas, nesumontuotas ir neiškraipytas, svarbu atsižvelgti į tai, kad ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme V. N. ir Š. S. neneigė pokalbio fakto bei turinio, o Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. gruodžio 12 d. ekspertizės akte Nr. 11-2478 (12) konstatuota, jog tiriamame garso įraše yra užfiksuoti V. N. ir Š. S. balsai bei kalba. Vadinasi, ir garso įraše užfiksuota informacija yra teisinga. Anot kasatoriaus, tai, kad V. N. darė įtaką Š. S., patvirtina ir V. N., kaip Vilniaus miesto mero, sprendimas skubos tvarka teikti svarstyti klausimą dėl savivaldybės kontrolieriaus atleidimo iš pareigų. V. N. 2010 m. liepos 27 d. potvarkiu Nr. 23-39 sudarė komisiją Š. S. galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Tai patvirtina ir garso įrašai, kad Š. S. galbūt buvo padaręs darbo drausmės pažeidimus, apie kuriuos žinojo V. N. ir į kuriuos savo laiku nebuvo sureaguota, o pranešimas apie tarnybinį nusižengimą Š. S. dėl galbūt padarytų septynių tarnybinių nusižengimų, iš kurių vienas yra dėl jo viešo nuomonės išsakymo dėl Balsių vidurinės mokyklos statybos, buvo surašytas būtent po to, kai Š. S. bandė prieštarauti merui. Kasatoriaus nuomone, tai buvo priemonė daryti įtaką Š. S. ir taip jam parodyti, kad bet kokie mero nurodymai turi būti vykdomi. Tai, kad būtent tokiu būdu meras bandė neteisėtai daryti įtaką savivaldybės kontrolieriui, buvo aišku ne tik pačiam savivaldybės kontrolieriui V. S., tą jis patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu, bet ir liudytojai A. A., kuri nurodė, jog iš to, kad meras 2010 metų vasarą, po to, kai Š. S. viešai išreiškė savo nuomonę apie Balsių vidurinės mokyklos statybą, sudarė komisiją dėl jo atleidimo iš pareigų, ji suprato, kad merui nepatiko, jog Š. S. nevykdo jo prašymų. Kartu kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad liudytoja L. D. parodė, jog ji, eidama į 2010 m. rugsėjo 8 d. apie 13.00 val. vyksiantį Tarybos posėdį, praeidama pro šalį, Š. S. pasakė, kad jis gerai pagalvotų, kodėl prasidėjo jo problemos ir bus sprendžiamas jo atleidimo iš pareigų klausimas.

Kasatoriaus nuomone, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina akivaizdų V. N. veiksmų kryptingumą ir siekį priversti valstybės tarnautoją – savivaldybės kontrolierių Š. S. – netinkamai atlikti savo pareigas, t. y. atsisakyti teisėtų veiksmų, neoficialiai žodžiu reikalaudamas, kad šio vadovaujama Kontrolės ir audito tarnyba, atlikusi ir 2010 m. birželio 9 d. surašiusi AB Vilniaus šilumos tinklų bei 2010 m. gruodžio 27 d. UAB Vilniaus vystymo kompanijos audito ataskaitas, priimtų priešingus, nei auditų metu nustatyta, palankius bei naudingus jo atstovaujamai valdančiajai partijai sprendimus, kuriuose būtų nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie UAB Vilniaus vystymo kompanijos ir AB Vilniaus šilumos tinklų nuomos sutarties efektyvumą bei veiklą, taip pat, darydamas Š. S. psichologinę įtaką, reikalavo, kad Savivaldybės kontrolieriaus vadovaujama tarnyba valdančiajai partijai naudingus patikrinimus atliktų per tris dienas, o nenaudingus – per trejus metus, ir taip kišosi į valstybės tarnautojo – savivaldybės kontrolieriaus – veiklą. Anot kasatoriaus, akivaizdu, kad tokiais veiksmais V. N. viršijo ir savo, kaip mero, įgaliojimus, nes atliko veiksmus, priklausiusius ne jo kompetencijai, t. y., veikdamas neteisėtai, iškreipė tarnybinės veiklos esmę, sumenkino Vilniaus miesto savivaldybės, kaip valstybės institucijos, įvaizdį ir autoritetą, diskreditavo valstybės politiko (tarnautojo) vardą, pažeidė įstatymo viršenybės, teisėtumo bei skaidrumo principus, ir taip padarė didelę neturtinę žalą valstybei.

Kasatorius skunde taip pat pažymi, kad V. N. kaltės turinys yra nustatytas tiriant ir įvertinant išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, padėtį, buvusią juos padarant. Kasatoriaus tvirtinimu, byloje esančių duomenų visuma leidžia neabejotinai teigti, kad V. N. veiksmai buvo tyčiniai. Jis pagal savo asmenines, dalykines savybes suvokė pavojingą visuomenei savo veikimo pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo gali atsirasti pavojingi padariniai, ir norėjo taip veikti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio skundo turinio ir kasacinės instancijos teismo įgaliojimų ribų

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), jeigu kasaciniame skunde nurodyta, kad teismai, nagrinėdami bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (BPK 369 straipsnio 3 dalis) arba netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, kasacinėje instancijoje tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Kasacinės instancijos teismas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja.

Šioje baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro M. Taškūno kasacinis skundas iš esmės paduotas dėl, jo nuomone, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimo, padaryto nagrinėjant V. N. baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme. Vadinasi, kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai atitinka BPK 369 straipsnio 3 dalies reikalavimus. Kita vertus, kasatorius, grįsdamas savo teiginius dėl nurodyto baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, teigia, kad: liudytojas Š. S. ikiteisminio tyrimo metu nedviprasmiškai patvirtino, kad V. N. kišosi į jo, kaip savivaldybės kontrolieriaus, veiklą, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis savo parodymus iš dalies pakeitė ir davė V. N. palankius parodymus; tai, kad V. N. darė poveikį Š. S., patvirtina ir liudytojos A. A. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, nors apeliacinės instancijos teismas vertino tik jos pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad lifte tarp Š. S. ir V. N. vyko tik diskusija, jokio kategoriškumo, nurodymo pataisyti išvadą nebuvo; liudytojos L. D. parodymai iš dalies taip pat patvirtina tai, kad V. N. darė įtaką Š. S.; tai, kad V. N., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, darė poveikį Š. S. bei kišosi į jo veiklą, patvirtina ir Š. S. sprendimas įrašyti pokalbį su V. N.; ir ikiteisminio tyrimo metu, ir bylą nagrinėjant teisme V. N. ir Š. S. neneigė pokalbio fakto bei turinio, o Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. gruodžio 12 d. ekspertizės akte Nr. 11-2478 (12) konstatuota, jog tiriamame garso įraše yra užfiksuoti V. N. ir Š. S. balsai bei kalba; V. N. 2010 m. liepos 27 d. potvarkiu Nr. 23-39 sudarė komisiją Š. S. galbūt padarytam tarnybiniam nusižengimui ištirti. Liudytoja L. D. parodė, jog ji, eidama į 2010 m. rugsėjo 8 d. apie 13.00 val. vyksiantį Tarybos posėdį, praeidama pro šalį Š. S. pasakė, kad jis gerai pagalvotų, kodėl prasidėjo jo problemos ir bus sprendžiamas jo atleidimo iš pareigų klausimas, ir pan. Taigi tokiais teiginiais kasatorius iš esmės neigia apeliacinės instancijos teismo išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių nustatymo bei įrodymų vertinimo ir netiesiogiai kreipiasi į kasacinės instancijos teismą dėl tų aplinkybių tyrimo bei vertinimo. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą tai nėra nei apskundimo, nei bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas, todėl kasacinės instancijos teismas tokius teiginius nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su baudžiamojo proceso įstatymo laikymusi.

Dėl kasatoriaus argumentų dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų laikymosi apeliacinės instancijos teisme

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir netinkamai pritaikė BK 228 straipsnio 1 dalies, 288 straipsnio nuostatas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Vadinasi, teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas baudžiamojoje byloje pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo.

Iš baudžiamosios bylos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai, nešališkai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, pašalinti tarp liudytojų Š. S., A. T., išteisintojo V. N. parodymų iškilusius prieštaravimus, taip pat, kaip to ir reikalaujama BPK 386 straipsnio 2 dalyje, vykdydamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 4 d. nutarties reikalavimą ištaisyti padarytus BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, vadovaudamasis BPK 324 straipsnio 6 dalies nuostatomis, atliko įrodymų tyrimą ir apklausė išteisintąjį V. N., liudytojus Š. S., A. T., balsu perskaitė šių liudytojų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, išklausė byloje esančius telefoninių pokalbių garso įrašus. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius įrodymus, turinčius reikšmės išsiaiškinant faktines bylos aplinkybes, juos įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir motyvuotai konstatavo, kad „byloje nėra surinkta neginčijamų ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad V. N. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 288 straipsnyje ir 228 straipsnio 1 dalyje“. Apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimų, 2014 m. lapkričio 3 d. nutartyje išdėstė motyvuotas išvadas dėl esminių prokuroro apeliacinio skundo argumentų, nurodė motyvus, paaiškinančius, kodėl prokuroro skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis pripažįstamas teisėtu bei pagrįstu. Taigi apeliacinės instancijos teismas, kaip to ir reikalaujama BPK 320 straipsnio 3 dalyje, baudžiamąją bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde. Kartu nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barber?, Messegué and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no.33501/9620, 20 March 2001 ir kiti), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis – teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamojoje bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzYzLzIwMTM=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-363/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-363/2013">2K-363/2013</a>, 2K-476/2013, 2K-475/2014).

Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, t. y. apklausė patį V. N., liudytojus Š. S., A. A., L. D., A. T., G. R., O. L. (L.), D. Ž., L. T., E. G., L. K., paskyrė atlikti fonoskopinę ekspertizę, įpareigojo prokurorę organizuoti garso įrašo stenogramos atlikimą, išsireikalavo ir prie baudžiamosios bylos pridėjo bylai nagrinėti reikšmės turinčius dokumentus, balsu perskaitė liudytojų Š. S., A. A., L. D., A. T., E. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 8 d. posėdžio Nr. 62 protokolą Nr. 2-62, UAB „Delfi“ 2012 m. liepos 18 d. raštą Nr. 116, Lietuvos teismo ekspertizės centro 2012 m. gruodžio 12 d. ekspertizės aktą Nr. 11-2478(12), iš Vilniaus miesto apylinkės teismo ir Vilniaus miesto savivaldybės gautus dokumentus, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės I. D. 2012 m. spalio 22 d. raštą Nr. S-2012-8094, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos frakcijos „Tvarka ir teisingumas“ 2010 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. VI-09141, liudytojo A. T. 2012 m. rugsėjo 11 d. teisiamajame posėdyje duotų parodymų dalį, perklausė pateiktus garso įrašus, liudytojoms A. A. ir L. T. parodė Vilniaus miesto savivaldybės kontrolieriaus 2010 m. balandžio 26 d. pavedimą Nr. B-02-23, liudytojai L. D. – jos apklausos protokolą, o liudytojai L. T. – Vilniaus miesto savivaldybės Kontrolės ir audito tarnybos 2010 m. gruodžio 27 d. audito atskaitą Nr. R-05-36, taip pat išvardijo byloje esančius rašytinius dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, įvertino byloje esančių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetą, o nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktuose, nurodė įrodymų įvertinimo motyvus ir teismo išvadas dėl V. N. išteisinimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Antrojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Mindaugo Taškūno kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Alvydas Pikelis

Jonas Prapiestis