G. A. pagal BK 145 str., 284 str.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-203-489/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-55055-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.5.4.1; 2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Kartanienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

nuteistajam G. A.,

nuteistojo gynėjui advokatui Aidui Mažeikai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. A. ir jo gynėjo advokato Aido Mažeikos kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: G. A. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 15 MGL (564,9 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas jam taikyto laikinojo sulaikymo laikas nuo 2015 m. spalio 4 d. iki 2015 m. spalio 5 d. (vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai) ir paskirta galutinė bausmė – 13 MGL (489,58 Eur) dydžio bauda.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendžiu G. A. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį buvo išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios nuteistojo ir jo gynėjo kasacinį skundą atmesti, nuteistojo ir jo gynėjo, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. G. A. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2015 m. spalio 4 d. 5.30 val. Kaune, prie (duomenys neskelbtini) namo, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įsėdęs ant UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančio automobilio „VW Caddy“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) priekinės keleivio sėdynės, iš jo išstūmė Z. B. bei, perlipęs per pavarų perjungimo svirtį ir atsisėdęs į vairuotojo vietą, bandė jį užvesti. Nepavykus to padaryti, Z. B. liepė jį su draugais vežti į piceriją, po to važiuojant Griunvaldo g. sudavė ne mažiau kaip tris smūgius kumščiu nukentėjusiajam Z. B. į dešinę ranką ir dešinę veido pusę bei grasinančiais žodžiais, tokiais kaip „<...> už blogą važiavimą padursiu peiliu“, grasino susidorojimu. Nukentėjusysis Z. B., išsigandęs dėl grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, sustojo prie šviesoforo ir išlipęs iš automobilio pabėgo. Tokiais veiksmais G. A. sukėlė nukentėjusiajam Z. B. baimę ir netikrumo būseną ir suteikė pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimai gali būti įvykdyti.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir G. A. pripažindamas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad apylinkės teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, o išvada, kad grasinimas neatitiko realumo ir konkretumo reikalavimų, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms. Sugretinęs nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duotus parodymus, teismas padarė išvadą, kad nukentėjusiajam buvo pakankamas pagrindas manyti, jog G. A. išsakyti grasinimai buvo nukreipti į jo gyvybę ar sveikatą, buvo realūs ir galėjo būti įvykdyti. Apkaltinamajame nuosprendyje akcentuota, kad svarbu nustatyti ne tik kaip nukentėjusysis suvokė jam išsakytus žodžius, bet ir objektyvius duomenis, kurie pagrindžia tokį nukentėjusiojo manymą. Šiuo atveju bylos aplinkybės, t. y. į nukentėjusiojo automobilį tamsiu paros metu įsėdo keturi nepažįstami asmenys, liepė vykdyti jų nurodymus, o nepaklusus grasino „padurti peiliu“, leido apeliacinės instancijos teismui konstatuoti BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą.

III. Kasacinio skundo argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis G. A. ir jo gynėjas advokatas Aidas Mažeika prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, todėl G. A. nepagrįstai nuteisė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Priimant apkaltinamąjį nuosprendį remtasi tik nukentėjusiojo parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, neatsižvelgta į tai, kad šie parodymai apie išsakytų grasinimų turinį ir realumą viso proceso metu buvo prieštaringi: ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad prieš jį buvo panaudotas smurtas bei grasinta peiliu; pirmosios instancijos teisme – kad negali patvirtinti apie grasinimus peiliu, buvo tik grasinta „padėti jį į vietą“; apeliacinės instancijos teisme – kad nuteistasis buvo agresyvus, bet dėl peilio negalėjo patvirtinti. Taip pat nukentėjusysis atsisakė dalyvauti akistatoje, todėl nebuvo pašalinti prieštaravimai tarp jo ir nukentėjusiojo parodymų. Nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, prieštarauja įvykio vietoje buvusių ir pirmosios instancijos teisme apklaustų liudytojų D. V., M. M. ir V. S. parodymams, taip pat jie neatitinka liudytojų D. L. ir E. S. parodymų. Nė vienas iš šių liudytojų neminėjo, kad nuteistasis grasino peiliu nukentėjusiajam, o tik parodė, jog nuteistasis ir kiti su juo buvę asmenys įsibrovė į automobilį ir prašė važiuoti į piceriją, buvo neblaivūs, elgėsi įžūliai, grasino („duodam seniui į galvą“). Remdamasis vien tik ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 276 straipsnio 4 dalį, kur nustatyta, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti nukentėjusiojo parodymai. Taigi tokie parodymai savarankiškos įrodomosios galios neturi ir gali būti naudojami kitiems įrodymams patvirtinti, yra svarbūs formuojant teismo vidinį įsitikinimą. Be to, tokio pobūdžio bylose kasacinės instancijos teismas yra pažymėjęs, kad, analizuojant teismų atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų pagrįstumą, svarbus yra ir nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, turinys ir kaita (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcyLTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-172-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-172-788/2017">2K-172-788/2017</a>).

3.2. Apeliacinės instancijos teismas nevertino, kaip nukentėjusysis suprato nuteistojo elgesį, t. y. ar tai buvo spontaniški veiksmai, ar grasinimas, o pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad konfliktas tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo kilo todėl, jog šis važiavo ne ten, kur buvo prašytas, taigi buvo sąlygotas ir paties nukentėjusiojo elgesio. Tokių nuteistojo veiksmų negalima laikyti grasinimu, tai buvo spontaniška reakcija į staiga susiklosčiusią konfliktinę situaciją, jis reiškė nepasitenkinimą, pyktį dėl nukentėjusiojo elgesio, o ne realų ketinimą jį nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą; jei nukentėjusysis būtų važiavęs, kur jo prašė, konfliktas nebūtų kilęs. Nuteistojo žodžiai („gausi peiliu“, „padėsiu į vietą“) buvo abstraktaus pobūdžio, išsakyti kartu su necenzūriniais ir kitais įžeidžiančiais žodžiais, todėl jais nebuvo reiškiamas realus ketinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą, be to, peilis, kaip grasinimo priemonė, nebuvo rastas. Nukentėjusysis, apklaustas pirmosios instancijos teisme dėl grasinimo realumo, parodė, kad įvykio dieną ir duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu buvo susijaudinęs, o dabar viską vertina kitaip, todėl darytina išvada, jog nukentėjusysis neteisingai įvertino grasinimo realumą. Grasinimo realumas savaime neišplaukia iš grasinimo fakto. Byloje neįrodyta, kad G. A. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti nukentėjusįjį ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą. Tyčios nebuvimą patvirtina ir tai, kad, nukentėjusiajam išlipus iš automobilio, nei nuteistasis, nei kiti kartu buvę asmenys jo nesivijo, fizinio smurto nenaudojo.

3.3. Nuteistojo veiksmai, atsižvelgiant į ultima ratio (kraštutinė priemonė) principą, turėtų būti vertinami kaip administracinis nusižengimas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio 1 dalį, nustatančią atsakomybę už necenzūrinius žodžius ar gestus viešosiose vietose, įžeidžiamą kibimą prie žmonių, kitus tyčinius veiksmus, kuriais siekiama pažeisti viešąją tvarką ir žmonių rimtį. Po to, kai 2017 m. balandžio 19 d. bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo pasakytos baigiamosios kalbos, 2017 m. gegužės 25 d. vykusio posėdžio metu kolegijos pirmininkas pranešė, kad kolegija nutarė atnaujinti įrodymų tyrimą, nes yra tikslinga keisti kaltinimą. 2017 m. spalio 18 d. vykusio teismo posėdžio metu prokurorė pateikė prašymą keisti kaltinimą – G. A. veiksmus kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Tačiau baigiamųjų kalbų metu gynyba nurodė, kad 2016 m. balandžio 4 d. jau buvo priimtas sprendimas G. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ikiteisminį tyrimą nutraukti jam nepadarius nusikaltimo. Šis sprendimas nepanaikintas, todėl teismas išteisintojo veiksmų negalėjo vertinti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Pradėjus ikiteisminį tyrimą dėl tų pačių veiksmų, dėl kurių jau priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, būtų pažeistas non bis in idem (ne dukart už tą patį, t. y. už vieną nusikaltimą negalima dukart bausti) principas. Taigi apeliacinės instancijos teismas abejojo, ar G. A. veiksmai atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, tačiau nerado procesinių galimybių juos kvalifikuoti kaip viešosios tvarkos pažeidimą pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.

3.4. Jei kasacinės instancijos teismas pripažintų, kad nuteistojo veika atitinka BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, turėtų taikyti BK 37 straipsnį ir G. A. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Nuteistojo ir jo gynėjo kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

5. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.

5.1. Tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-131-1073/2018).

5.2. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNjM5LzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-639/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-639/2010">2K-639/2010</a> ir kt.). Svarbu paminėti ir tai, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Pripažįstant nusikalstamą grasinimo pobūdį, būtina įsitikinti, kad kaltininko elgesys buvo teisingai suprastas, kad tai nebuvo nevykęs pokštas, spontaniškai išsprūdę žodžiai, į grasinimą panašūs, bet kitokią prasmę turintys veiksmai ir pan. (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-553-942/2015, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMTcyLTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-172-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-172-788/2017">2K-172-788/2017</a>).

5.3. Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos.

6. Šioje byloje teismai, vertindami nustatytus G. A. grasinimo veiksmus, jų realumą, pagrįstai dėjo pastangas aiškindamiesi, koks buvo grasinimas ir kaip grasinimą suprato nukentėjusysis, ar šis asmuo turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Pagal teismų praktiką grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMjYvMjAxMA==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-26/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-26/2010">2K-26/2010</a>, <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzQxLzIwMTA=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-341/2010')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-341/2010">2K-341/2010</a>, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015).

7. Kolegija sprendžia, kad išsamiai išanalizavęs bylai reikšmingas teismo nustatytas aplinkybes naujame apkaltinamajame nuosprendyje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įžvelgė tai, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino bylos įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas taip pat išdėstė plačius, bet nepakankamus argumentus dėl nustatyto pagrindo pripažinti G. A. kaltu padarius nesunkų tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje.

7.1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad naktiniame klube gerokai pasilinksminusių, įkaušusių jaunuolių kompanijai ankstyvą rytą triukšmingai sulipus į UAB (duomenys neskelbtini) priklausantį, ne keleiviams vežti skirtą automobilį „VW Caddy“ ir nukentėjusiajam vairuotojui Z. B. juos liepus nuvežti iki veikiančios picerijos, tačiau vairuotojui nesupratus, kur juos reikia vežti, o vėliau jam vienam nutarus, kad reikia surasti ir privežti visą kompaniją iki policijos patrulio, sukant Kauno centre ratus, iš nukentėjusiojo buvo tyčiojamasi, juokiamasi, trukdoma jam vairuoti. Automobilio priekyje sėdinčio G. A. Z. B. buvo nestipriai kumščiuojamas, taip pat automobilyje G. A. pasakė vairuotojui grasinančius žodžius „<...> už blogą važiavimą padursiu peiliu“, taip Z. B. grasino susidorojimu. Nukentėjusysis Z. B., dėl tokio elgesio ir žodžių išsigandęs dėl grėsmės savo sveikatai ir gyvybei, sustojo prie raudono šviesoforo ir išlipęs iš savo vairuoto automobilio pabėgo.

7.2. Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliacinės instancijos teismas pagal paduotą prokurorės apeliacinį skundą, tikrindamas pirmosios instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko dalies bylos įrodymų tyrimą, iš naujo vertino teisme jau ištirtus įrodymus. Naujų aplinkybių iš esmės nepaaiškėjus, šis teismas nustatė, kad nukentėjusysis jautė įtampą; byloje nustatytas asmenų elgesys nesuponavo draugiško pasivažinėjimo, G. A. elgesio aspektai Z. B. buvo vada jaustis nesaugiai; nukentėjusiojo išgąsčio būseną nulėmė būtent grasinantys žodžiai ir tuo pagrindu susiformavęs išgąstis dėl gyvybės ar sveikatos; nors paties peilio, kaip bauginimo proceso priemonės, nukentėjusysis ir nematė, tuo metu suprato jo buvimą.

7.3. Iš tokio teismo argumentavimo matyti, kad apeliacinės instancijos teismas aiškiai nepaneigė pirmosios instancijos teisme nustatytų aplinkybių, jog nukentėjusysis nuosekliai apibūdinti tikslaus grasinimo gyvybei ir sveikatai turinio negali; taip pat negali tiksliai įvardyti ir vienareikšmės priežasties, dėl kurios jis paliko automobilį. Vertinant kaltinime nurodytą G. A. grasinimą susidorojimu neatkreiptas dėmesys į automobiliu norinčių važiuoti asmenų tikslus, konflikto kilimo eigą, grasinimų išsakymo ir nukentėjusiojo netikrumo būsenos atsiradimo laiką, kaltininko panaudotų smurtinių veiksmų pobūdį (baksnojimas kumščiu, nesukeliantis skausmo), kaltininkų veiksmus nukentėjusiajam išlipus iš automobilio. Svarbu ir tai, kad jokio peilio ar kitos priemonės įvykio vietoje ar pas G. A. rasta nebuvo, apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis dar kartą patvirtino, kad nors girti asmenys elgėsi agresyviai, tačiau peiliu jam G. A. negrasino (2 t., b. l. 87).

8. Pagal grasinimo nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą subjektyviuosius požymius turi būti nustatyta kaltininko tiesioginė tyčia, apimanti aiškų kaltininko supratimą, kad jis sąmoningai, tyčia grasinimą išsako taip, jog nukentėjusysis įtikinamas, kad nužudymo ar sunkaus kito žmogaus sužalojimo veiksmai gali būti realiai padaryti ir kaltininkas nori būtent tokios nukentėjusiojo būsenos. Šiuo atveju toks aiškus ir sąmoningas noras taip veikti iš konfliktinės situacijos analizės ir joje nustatytų G. A. veiksmų neišplaukia. Byloje nustatytas akivaizdus neblaivių asmenų šėliojimas viešoje vietoje, važiavimas netinkama transporto priemone, siekiant patenkinti savo interesus, pratęsti linksmybes picerijoje. Pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nustatytoje konfliktinėje situacijoje tiek nukentėjusiojo kumščiojimas automobilyje, tiek girto G. A. pasakyti žodžiai buvo tik pykčio dėl nukentėjusiojo nenuvežimo pageidaujama kryptimi išraiška, nepagarba vairuotojui, spontaniška reakcija į staiga susiklosčiusią konfliktinę situaciją. Pažymėtina, kad visiškai neaišku, kokios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui spręsti, jog nukentėjusysis suprato, kad G. A. ar kiti asmenys automobilyje turi peilį.

8.1. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, BPK numatyta tvarka teisingai išsprendė keičiantį apeliacinio skundo pirminį reikalavimą prokuroro pateiktą prašymą keisti kaltinimą G. A. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2 t., b. l. 96–97), nes tokiam proceso vyksmui trukdė BPK 3 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta aplinkybė. Tačiau neatsižvelgdamas, kad net ir pačiai prokurorei kilo abejonių dėl kaltinamajame akte apibrėžtos grasinimo išraiškos, BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo, teismas neatsižvelgė į pasikeitusį kaltinimo požiūrį, nevertino G. A. tyčinių veiksmų pobūdžio, nesvarstė, ar jie turi administracinio nusižengimo, nedidelio viešosios tvarkos pažeidimo požymių.

8.2. Taigi darytina bendra išvada, kad apeliacinio teismo argumentai dėl G. A. nustatytos veikos baudžiamojo teisinio įvertinimo šiuo atveju grindžiami neteisingu BK 145 straipsnio 1 dalies sudėties požymių traktavimu. Šis teismas, nuteisdamas G. A. nesant visoms baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 straipsnio 1 dalį taikymo sąlygoms (realiam grasinimui nužudyti kitą žmogų ar sunkiai jį sužaloti ir taip veikti tiesiogine tyčia), nepagrįstai pritaikė šią BK specialiosios dalies normą.

9. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo apeliacinės instancijos teismo naujas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 4 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. lapkričio 29 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 3 d. nuosprendį be pakeitimų.

Teisėjai Audronė Kartanienė

Artūras Ridikas

Tomas Šeškauskas