Dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-337-219/2018

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-02146-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.11.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 2 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

Alės Bukavinienės, Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė) ir Vinco Versecko (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens M. S. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje uždarosios akcinės bendrovės „VEDUS“ bankroto byloje Nr. eB2-1679-866/2017.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto ir 20 straipsnio 3 dalies 2 punkto aiškinimo ir taikymo.

2. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartimi UAB „VEDUS“ iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta Veronika Sinkevičienė (toliau – ir bankroto administratorė, pareiškėja). Teismo 2017 m. kovo 7 d. nutartimi UAB „VEDUS“ pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

3. Pareiškėja 2017 m. rugpjūčio 7 d. pateikė teismui prašymą pripažinti atsakovės BUAB „VEDUS“ bankrotą tyčiniu. Nurodė, kad dar 2013 m. gruodžio 31 d. UAB „VEDUS“ esant nemokiai jos buvę valdymo organai laiku nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Taip pat nuo 2013 m. lapkričio 19 d. valdymo organai sąmoningai nevykdė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtinto eiliškumo pirmiausiai atsiskaityti su buvusiais antros eilės kreditoriais (Valstybine mokesčių inspekcija (toliau – VMI) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Vilniaus skyriumi), o tik vėliau – su penktos eilės kreditoriais, t. y. darbuotojais ir UAB „Dolud“. Nuo 2014 m. sausio 1 d. iki bankroto bylos UAB „VEDUS“ iškėlimo įmonės valdymo organai sistemingai per bendrovės grynųjų pinigų kasą atgaudavo iš susijusios įmonės UAB „Pirk LT“ skolas ir grynaisiais pinigais sumokėdavo dirbantiems darbuotojams darbo užmokestį, padengdavo automobilių nuomos išlaidas, kompensuodavo patirtas išlaidas darbuotojams kaip atskaitingiems asmenims. Nuo 2013 m. gruodžio 31 d. bendrovėje nebuvo naujai sudarytų sutarčių, o tolesnė veikla buvo vykdoma tik per bendrovės kasą, dėl to vienintelės įmonės pajamos buvo gaunamos iš su akcininkais susijusios debitorės UAB „Pirk LT“, iš kurios gautos lėšos lygiaverte pinigų suma buvo išmokamos bendrovės darbuotojams, eliminuojant kitus kreditorius.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugsėjo 14 d. atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą dėl BUAB „VEDUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu.

5. Teismas nustatė, kad pagal paskutinį VĮ Registrų centrui teiktą 2013 metų įmonės balansą įmonės turtas sudarė 71 563 Lt (20 726,07 Eur), per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai – 44 883 Lt (12 999,02 Eur). Pagal pelno (nuostolių) ataskaitą įmonė veikė pelningai, jos pelnas sudarė 1976 Lt (572,29 Eur). Iš 2015 m. įmonės balanso, 2016 m. sausio 1 d. – 2016 m. gruodžio 1 d. duomenų matyti, kad įmonė veikė nuostolingai. Pagal suinteresuotų asmenų aiškinamajame rašte už 2015 metus prie finansinių ataskaitų rinkinio nurodytas aplinkybes įmonės veikla buvo orientuota į technologinio produkto gamybą, t. y. elektroninės komercijos sistemos kūrimą („White Label“ kelioninių kortelių prekybos platforma). Netikėtai susirgus (ištiko insultas) programuotojui ir įmonės darbuotojui S. M. (S. M.) (darbuotojas atleistas 2016 m. gegužės 31 d.), projekto įgyvendinimo darbai sustojo.

6. Teismo vertinimu, bankroto administratorės nurodoma įmonės nemokumo data – 2013 m. gruodžio 12 d. – netiksli, nes pagal suinteresuotų asmenų pateiktus įrodymus ir paaiškinimus įmonės finansinė būklė smarkiai pablogėjo tik 2015 metais. Įmonės veikla buvo nukreipta į ilgalaikius tikslus, susijusius su technologinio produkto gamyba, todėl įmonės valdymo organų veiksmus lėmė įmonės veiklos specifika ir bankroto bylos inicijavimas, atsiradus pirmiesiems finansiniams sunkumams, atsižvelgiant į įmonės veiklą, nebūtų buvęs reikšmingas.

7. Teismas konstatavo, kad bankroto administratorė neįrodė esant ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintų požymių preziumuoti atsakovės bankrotą kaip tyčinį. Pareiškėja nenurodė objektyvių aplinkybių dėl buvusių BUAB „VEDUS“ vadovų tyčinės, sąmoningai prieš įmonės interesus nukreiptos veiklos, tik deklaratyviai teigė, kad vadovai, įmonei turint pradelstų įsipareigojimų, laiku nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Ta aplinkybė, kad nebuvo atsiskaitoma su kreditoriumi, negali būti vienareikšmis pagrindas konstatuoti, jog tyčia ir sąmoningai buvo didinami įmonės įsipareigojimai ir tęsiama nuostolinga veikla.

8. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjos atskirąjį skundą, 2017 m. gruodžio 19 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį panaikino ir išsprendė klausimą iš esmės – BUAB „VEDUS“ bankrotą pripažino tyčiniu.

9. Teismas nustatė, kad pagal paskutinį kartą Juridinių asmenų registro tvarkytojui teikto BUAB,,VEDUS“ 2013 metų balanso duomenis įmonė turėjo turto už 71 563 Lt (20 726,07 Eur), jos ilgalaikis turtas sudarė tik 930 Lt (269,35 Eur). Per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 44 883 Lt (12 999,02 Eur) ir ši suma viršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Kaip konstatavo Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 17 d. nutartyje, kuria UAB „VEDUS“ iškelta bankroto byla, įmonė galimai buvo nemoki dar 2013 m. ir šioje byloje teismas nenustatė, kad įmonė nuosavybės teise valdė kokį nors materialų turtą ar turėjo lėšų banko sąskaitoje.

10. Kaip matyti iš 2014–2016 m. UAB „VEDUS“ kasos knygos išrašų, įmonės kasoje buvusios lėšos buvo išmokamos grynaisiais pinigais įmonės darbuotojams kaip darbo užmokestis, apmokant jų automobilių nuomos kainą bei kompensuojant įmonės darbuotojų, kaip atskaitingų asmenų, patirtas išlaidas (už degalus ir kt.). Tuo tarpu skolos VSDF biudžetui proporcingai didėjo nuo 2014 m. lapkričio mėnesio ir 2016 m. lapkričio mėnesį sudarė 5270 Eur.

11. Teismo vertinimu, toks įmonės veiklos organizavimas apribojo kreditorių galimybes nukreipti išieškojimą į BUAB „VEDUS“ turtą, o atlikti automobilių nuomos kainos mokėjimai bei darbuotojų, kaip atskaitingų asmenų, patirtų išlaidų kompensavimas pažeidė CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, todėl BUAB,,VEDUS“ bankrotas pripažintinas tyčiniu (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai

12. Kasaciniu skundu suinteresuotas asmuo M. S. prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

12.1. Teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas. Šios teisės normos formuluotė leidžia daryti išvadą, kad atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimas, jei jis pagrįstai konstatuojamas, gali būti pagrindu konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą esant dviem sąlygoms: 1) įmonė vykdo atsiskaitymus su kreditoriais pažeisdama CK 6.9301 nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą; 2) tai atliekama sąmoningai – žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Toks ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto aiškinimas atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalyje pateiktą tyčinio bankroto sąvoką, pagal kurią tyčinis bankrotas siejamas su tam tikrais veiksmais ar neveikimu, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, jog tai pažeis kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus, taip pat ir pačią tyčios sąvoką, kuri reiškia „sąmoningai, specialiai, iš anksto apgalvotai“. Konstatuodamas, kad 2014–2016 m. BUAB „VEDUS“ atsiskaitymus su kreditoriais vykdė neva pažeisdama CK 6.9301 nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą ir dėl to pripažindamas įmonės bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visiškai neanalizavo, ar šie įmonės valdymo organų veiksmai buvo atlikti sąmoningai, t. y. žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto. Byloje nustatyta, kad iki 2016 m. vidurio BUAB „VEDUS“ tęsė veiklą, turėjo ilgalaikių tikslų, susijusių su technologinio produkto gamyba, – įmonė kūrė elektroninės komercijos sistemą, „White Label“ kelioninių kortelių prekybos platformą. Veiklos vykdymo laikotarpiu buvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams, bent iš dalies atsiskaitinėjama su VSDF biudžetu. Netinkamai aiškindamas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatas teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a> suformuluotų bendrųjų ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalių normų taikymo taisyklių.

12.2. Teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.9301 straipsnio nuostatas. Šioje normoje nustatytas atsiskaitymų eiliškumas turėtų būti aiškinamas ir taikomas atsižvelgiant į ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą kreditorių reikalavimų eilę ir tvarką įmonės bankroto byloje, pagal kurią pirmąja eile tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, susirgimo profesine liga arba dėl mirties nuo nelaimingo atsitikimo darbe; žemės ūkio veiklos subjektų reikalavimai sumokėti už parduotus žemės ūkio produktus, o reikalavimai dėl mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą ir dėl privalomojo valstybinio socialinio draudimo bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų tenkinami antrąja eile. Tokiu būdu aiškinant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą turėtų būti daroma išvada, kad, nepriklausomai nuo to, ar darbuotojas yra pateikęs vykdomąjį dokumentą dėl išmokų, atsirandančių iš darbo santykių, išieškojimo iš darbdavio, ar nepateikęs ir darbdavys iš darbo santykių atsirandančius mokėjimus vykdo geranoriškai, su kiekvienu darbuotoju pagal darbo sutartį turėtų būti atsiskaitoma antrąja eile, t. y. prieš mokant mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus į biudžetą ir prieš visus kitus kreditorius, nepriklausomai nuo to, ar jų naudai yra išduoti vykdomieji dokumentai. Priešingas šios teisės normos aiškinimas ir taikymas neatitiktų protingumo, teisingumo bei sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis), nes nepagrįstai pirmenybės teisė gauti iš darbdavio su darbo santykiais susijusius mokėjimus būtų suteikiama tik šias sumas prisiteisusiems ir priverstinai išieškojimą vykdantiems darbuotojams, tokiu būdu skatinant ne taikų ir geranorišką darbdavių atsiskaitymą su darbuotojais, bet priešingai – skatinant su finansiniais sunkumais susidūrusių įmonių darbuotojus su darbo santykiais susijusias sumas prisiteisti iš darbdavio ir išieškoti priverstine tvarka, kad tik jų reikalavimai patektų tarp pirmesnės eilės kreditorių įmonei vykdant atsiskaitymus CK 6.9301 straipsnyje nustatyta tvarka.

12.3. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 185 straipsnio, 331 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas, darydamas išvadą, kad BUAB „VEDUS“ bankrotas buvo tyčinis, visai nevertino šių įrodymų ir nepasisakė, kodėl juos atmetė, t. y.:

12.3.1. UAB „VEDUS“ 2014–2016 m. balansų, iš kurių matyti, kad 2013–2014 m. įmonė buvo moki, o jos finansinė būklė pablogėjo tik 2015 m.

12.3.2. Buvusių UAB „VEDUS“ vadovų D. D. ir M. S. rašytiniuose paaiškinimuose nurodytų aplinkybių dėl įmonės veiklos specifikos ir įmonės bankroto priežasčių. Byloje nustatyta, kad įmonės veikla buvo orientuota į technologinio produkto gamybą, t. y. elektroninės komercijos sistemos kūrimą, „White Label“ kelioninių kortelių prekybos platformą. Tačiau susirgus (ištikus insultui) įmonės darbuotojui programuotojui S. M. (darbuotojas atleistas 2016 m. gegužės 31 d.), projekto įgyvendinimo darbai sustojo ir, neradus kito asmens, galinčio perimti buvusio programuotojo pradėtus darbus, projektas nebuvo įgyvendintas. Šios aplinkybės pirmosios instancijos teismui sudarė pagrindą konstatuoti, kad įmonės valdymo organų veiksmus lėmė įmonės veiklos specifika ir bankroto bylos inicijavimas, atsiradus pirmiesiems finansiniams sunkumams, atsižvelgiant į įmonės veiklą, teismo vertinimu, nebūtų buvęs naudingas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nutartį, šių aplinkybių ir argumentų ne tik nepaneigė, bet visiškai jų nevertino, nors tai turi itin didelę reikšmę sprendžiant, ar įmonė buvo sąmoningai blogai valdoma.

12.3.3. Duomenų, kad atsiskaitymai pirmenybės eile buvo vykdomi su įmonės darbuotojais, kurie yra didesnio pažeidžiamumo socialinė grupė, o įmonės bankroto bylos iškėlimo atveju jų finansiniai reikalavimai tenkinami pirmąja eile (ĮBĮ 35 straipsnio 1 dalis), taip pat ir iš Garantinio fondo lėšų (ĮBĮ 35 straipsnio 7 dalis), nors bankroto procese tiek VSDFV, tiek VMI reikalavimai tenkinami antrąja eile (ĮBĮ 35 straipsnio 3 dalis), o visų kitų kreditorių – trečiąja eile (ĮBĮ 35 straipsnio 4 dalis), nepaisant to, ar iki bankroto bylos iškėlimo dėl šių skolų buvo išduoti vykdomieji dokumentai. Be to, 2015–2016 m. įmonė turėjo tik du darbuotojus – vadovą, kuriam buvo nustatytas simbolinio dydžio atlyginimas, ir programuotoją S. M., abu šie darbuotojai buvo būtini įmonei norint tęsti savo veiklą, įgyvendinti projektą ir uždirbti pajamų.

12.3.4. Duomenų (buhalterinių sąskaitų aktyvumo ataskaitų), kad 2013–2015 m. buvo vykdomi mokėjimai ir VSDF biudžetui, todėl nėra pagrindo daryti išvadas, jog nurodytu laikotarpiu BUAB „VEDUS“ atlikdavo mokėjimus išimtinai tik darbuotojams ir visiškai neatsiskaitydavo su VSDFV.

13. Atsiliepimo į kasacinį skundą CPK 351 straipsnyje nustatyta tvarka negauta.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalių, reglamentuojančių tyčinio bankroto požymius, prezumpciją, aiškinimo ir taikymo

14. Tyčinis bankrotas apibrėžiamas kaip įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, t. y. laikotarpiu, kai BUAB,,VEDUS“ iškelta bankroto byla, galiojusi ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis (2013 m. balandžio 18 d. įstatymo Nr. XII-237 redakcija).

15. ĮBĮ 20 straipsnyje, reglamentuojančiame tyčinio bankroto požymius, bankroto pripažinimo tyčiniu tvarką ir teisinius padaranius, įtvirtinta, kad teismas, esant šio įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje nurodytiems požymiams, gali pripažinti bankrotą tyčiniu savo iniciatyva arba kreditoriaus (kreditorių) ar administratoriaus prašymu (1 dalis); šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinti tyčinio bankroto požymiai, kurių bent vieną nustatęs teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu. Nagrinėjamu atveju aktualus ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas tyčinio bankroto požymis, nes jo pagrindu apeliacinės instancijos teismas UAB „VEDUS“ bankrotą pripažino tyčiniu.

16. ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte įtvirtinta, kad teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jei įmonės veikla buvo organizuojama taip, kad kreditorių galimybės nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą buvo apribotos arba panaikintos ir (arba) išieškojimo pirmenybė buvo sąmoningai teikiama tos pačios eilės pagal CK 6.9301 straipsnį kreditoriams, kuriems įsipareigojimai atsirado vėliau ir (arba) buvo nepradelsti arba mažiau pradelsti, žinant, kad kreditoriai, kuriems įsipareigojimai pradelsti arba daugiau pradelsti, faktiškai neturės į ką nukreipti savo išieškojimo, nes įmonė nebeturės pakankamai turto.

17. ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas nustato, kad preziumuojama, jog bankrotas yra tyčinis, jeigu atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos.

18. Kasacinio teismo praktikoje, analizuojant tyčinio bankroto institutą, išaiškinta, kad, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bankroto bylą iškėlusiam teismui būtina nustatyti, ar bankrutuojančios įmonės sudarytais sandoriais bei kitokia šios įmonės veikla buvo nuosekliai ir kryptingai siekiama įmonės nemokumo. Tais atvejais, kai įmonė yra faktiškai nelikvidi arba nemoki, turi būti patikrinama, ar tolesnė tokios įmonės veikla buvo nukreipta dar labiau pabloginti įmonės turtinę padėtį. Šie kriterijai ir kreditorių galimybių nukreipti išieškojimą į įmonės skolininkės turtą suvaržymas arba sąlygų išvengti išieškojimo sudarymas, taip pat sąmoningas išieškojimo pirmenybės atidavimas vėlesniems kreditoriams, žinant, kad ankstesnieji kreditoriai faktiškai neturės į ką nukreipti savo reikalavimų įmonei skolininkei neturint pakankamai turto, reiškia tyčinį bankrotą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>, 28 punktas).

19. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>, 29 punktas).

20. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas bankrotą pripažino tyčiniu dėl to, kad, bendrovei jau esant nemokiai, jos vadovas nedelsdamas neinicijavo bankroto bylos iškėlimo, kas dar labiau blogino nemokios įmonės turtinę padėtį; be to, įmonė, pažeisdama CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą, kasoje esančiais grynaisiais pinigais mokėjo įmonės darbuotojams darbo užmokestį, jų automobilių nuomos kainą bei kompensavo įmonės darbuotojų patirtas išlaidas (degalams ir kt.) (žr. šios nutarties 9–11 punktus).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas netyrė ir nenustatė, ar bankrutavusios įmonės akcininkas ir vadovas M. S., ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka ir terminais nesikreipdamas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir pažeisdamas CK 6.9301 straipsnyje įtvirtintą atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumą, sąmoningai siekė bloginti įmonės turtinę padėtį ir privedė įmonę prie bankroto, todėl, remiantis pirmiau nurodytomis ĮBĮ normomis ir aptarta teismine praktika, šio teismo išvada dėl UAB „VEDUS“ tyčinio bankroto padaryta neišsiaiškinus visų reikšmingų tyčiniam bankrotui aplinkybių ir jų neįvertinus, todėl nutartis dėl UAB „VEDUS“ bankroto pripažinimo tyčiniu neteisėta ir naikintina.

22. Nesant nemokios įmonės skolų darbuotojams, vien faktinių aplinkybių, kad įmonės vadovas nedelsdamas nesikreipė dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo ir kad įmonei atsiskaitant su kreditoriais buvo pažeista įstatymu nustatyta atsiskaitymo tvarka, nustatymas tyčinio bankroto nepreziumuoja (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Dėl to teismas, nustatęs, kad įmonės vadovas, esant faktiniam ir teisiniam pagrindui, nesikreipė dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, taip pat kad pažeidė atsiskaitymo su kreditoriais tvarką spręsdamas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, turėtų atsižvelgti ir vertinti įmonės nemokumo mastą ir trukmę iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo, taip pat atsiskaitymo eiliškumo pažeidimo mastą, vadovo veiksmus įmonei tapus nemokiai, atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo pažeidimo priežastis ir vadovo, kuris veikė pažeisdamas įstatymų reikalavimus, siekius (žr. šios nutarties 18, 19 punktus).

23. Kasacinis teismas, be kita ko, yra išaiškinęs, kad jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/ZTNLLTctMTE1LTkxNS8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, 'e3K-7-115-915/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="e3K-7-115-915/2017">e3K-7-115-915/2017</a>, 31 punktas).

24. Teisėjų kolegija, pasinaudojusi papildoma viešai prieinama informacija, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad Vilniaus m. apylinkės teismas nagrinėjo BUAB „VEDUS“ ieškinį atsakovams D. D. ir M. S. dėl žalos, padarytos laiku nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir atsiskaitymų su kreditoriais eiliškumo pažeidimo (civilinė byla Nr. e2-300-600/2018), ir 2018 m. balandžio 23 d. nutartimi patvirtino šalių sudarytą taikos sutartį, kuria M. S. sutartyje nustatytais terminais įsipareigojo sumokėti bankrutavusiai įmonei 7200 Eur; taikos sutartimi šalys patvirtino, kad neturi ir neturės viena kitai jokių pretenzijų (reikalavimų), kaip nors susijusių su BUAB „VEDUS“, dėl žalos atlyginimo ir įsipareigojo ateityje dėl to nereikšti viena kitai jokių reikalavimų teisme.

25. Vertindama bankrutavusios įmonės administratorės ir šios įmonės akcininkų bei buvusio vadovo kitoje byloje sudarytą taikos sutartį, teisėjų kolegija nurodo, kad pagal šios bylos duomenis byloje patvirtinti kreditoriai reikalavimai neviršija 8000 Eur (skola VSDVF – 5255,82 Eur, VMI – 2232,17 Eur), t. y. taikos sutarties sąlygos faktiškai užtikrina bankrutavusios įmonės atsiskaitymą su savo kreditoriais. Savo ruožtu tai reiškia, kad šioje byloje nustatyti tyčinio bankroto požymiai įvertinti ir išspręsti pirmiau nurodytoje byloje (šios nutarties 24 punktas), todėl, pripažinus apeliacinės instancijos teismo nutartį dėl tyčinio bankroto neteisėta, nėra teisinio pagrindo tyčinio bankroto pripažinimo klausimą grąžinti žemesnės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

26. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir, jų neįvertinęs, netinkamai taikė ĮBĮ 20 straipsnio nuostatas, neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką, suformuotą tyčinio bankroto bylose, todėl šio teismo nutartis naikintina ir paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas bankroto administratorės prašymas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

27. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys įtakos vienodos teismų praktikos formavimui ir apskųstos teismo nutarties teisėtumui, todėl teisėjų kolegija jų nenagrinėja.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Kasaciniam teismui patenkinus suinteresuoto asmens kasacinį skundą ir nusprendus, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina bei paliktina galioti pirmosios instancijos teismo nutartis, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

29. Apeliacinės instancijos teisme suinteresuotas asmuo prašė priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, atlyginimą, pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus. Prašomo priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydis neviršija Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), 8.11 punkte nurodyto dydžio.

30. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad iš bankrutuojančios įmonės priteistos bylinėjimosi išlaidos atitinka administravimo išlaidų sampratą pagal savo teisinę prigimtį ir paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy0zODEvMjAxMw==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-381/2013')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-381/2013">3K-3-381/2013</a>; 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy02Ny8yMDE0" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-67/2014')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-67/2014">3K-3-67/2014</a>; ir kt.). Atsižvelgiant į nurodytą kasacinio teismo praktiką, suinteresuotam asmeniui iš bankrutavusios įmonės priteistinas 363 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas, mokėtinas iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

31. Bylą nagrinėjant kasaciniame teisme, patirta 7,15 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 2 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš bankroto administratorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugsėjo 14 d. nutartį.

Priteisti iš BUAB „VEDUS“ (j. a. k. 302645586) suinteresuoto asmens M. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 363 (tris šimtus šešiasdešimt tris) Eur advokato teisinės pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimo, mokėtino iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų.

Priteisti valstybei iš BUAB „VEDUS“ (j. a. k. 302645586) 7,15 Eur (septynis Eur 15 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo, mokėtino iš administravimo išlaidoms skirtų lėšų (ši suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Alė Bukavinienė

Janina Januškienė

Vincas Verseckas