R. V. pagal BK 243 str., 74 str. 2 d.

Baudžiamoji byla Nr. 2K-254-511/2018

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-52347-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.20.13. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorui Arvydui Kuzminskui,

išteisintojo R. V. gynėjui advokatui Jonui Mazurkai,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo R. V. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 243 straipsnį išteisintas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Taip pat skundžiama Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 23 d. nutartis, kuria Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. R. V. pagal BK 243 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad esant Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. baudžiamajam įsakymui, kuriuo jam uždrausta naudotis specialiomis teisėmis – vairuoti visų rūšių transporto priemones dvejus metus, 2017 m. liepos 14 d. apie 9.30 val. Raseiniuose, Žemaičių g., vairavo automobilį „VW Passat“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)), taip vengė atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią baudžiamojo poveikio priemonę.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Svajūnas Kuizinas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:

2.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, neanalizavo argumentų, susijusių su išteisintajam R. V. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo padarius BK 281 straipsnio 7 dalyje numatytą nusikalstamą veiką – specifiškumu. Apeliaciniame skunde buvo pabrėžiama, kad paskirta baudžiamojo poveikio priemonė išsiskiria iš kitų poveikio priemonių, nes skiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką naudojantis teise vairuoti transporto priemonę. Atsižvelgiant į neatsitiktinį R. V. padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo polinkį nesilaikyti eismo saugumo reikalavimų, minėta baudžiamojo poveikio priemonė turėjo svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Šie pateikto apeliacinio skundo argumentai apeliacinės instancijos teismo nutartyje neminimi.

2.2. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai apibrėžė padarytos nusikalstamos veikos subjektyviuosius požymius, neįvertino duomenų visumos, susijusios su padarytos nusikalstamos veikos tyčia, todėl nepagrįstai R. V. išteisino pagal BK 243 straipsnį. Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 243 straipsnyje aprašytos veikos objektyviajam požymiui – vengimui – turi būti būdingas tam tikras piktybiškumas arba sistemingumas, todėl abiejų instancijų teismai nurodė, kad, vieną kartą pažeidus baudžiamojo poveikio priemonę, toks pažeidimas negali būti pripažintas piktybišku ar sisteminiu. Su tokiais teismų sprendimų argumentais negalima sutikti. Tiek teisme, tiek apeliaciniame skunde buvo akcentuojama, kad baudžiamojo poveikio priemonė, dėl kurios nesilaikymo R. V. pradėtas ikiteisminis tyrimas, iš kitų poveikio priemonių išsiskiria savo specifiškumu: ji paskiriama asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, naudojantis šia teise. Atsižvelgiant į neatsitiktinį R. V. padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo polinkį nesilaikyti eismo saugumo reikalavimų, minėta baudžiamojo poveikio priemonė turėjo svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų. Tai, kad išteisintasis nepaisė šio draudimo, rodo jo didelį neatsakingumą, nekritišką savo elgesio, užtraukusio jam net baudžiamąją atsakomybę, vertinimą, cinišką požiūrį į viešąją tvarką, nustatytas taisykles ir įstatymus. Kad nuteistasis neketina paisyti ir laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, rodo ir tai, kad ją pažeidė praėjus šiek tiek daugiau kaip vienam mėnesiui nuo priimto teismo sprendimo. Nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu nenustatytos objektyvios priežastys ar kliūtys, kurioms esant R. V. nebūtų galėjęs laikytis jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Baudžiamąjį įsakymą, kuriuo jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė, jis vežiojo su savimi, suvokdamas teismo sprendimo turinį ir žinodamas apie paskirtus įpareigojimus. Atsižvelgiant į šiuos pirmiau išvardytus duomenis ir aplinkybes, neginčijamai nustatyta, kad R. V. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, būtinasis objektyvusis požymis – vengimas, išplaukiantis iš subjektyviojo požymio – tyčios, pasireiškiančios asmens piktybiškumu. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas savo sprendimu pateisina įstatymų nesilaikymą, dirbtinai bandydamas išplėsti BK 243 straipsnio dispozicijoje aprašytą nusikalstamą veiką ir nurodydamas nusikalstamos veikos padarymo motyvus – siekį bendradarbiauti su valstybinės institucijos atstovu, įgyvendinant automobilio konfiskavimą. Pažymėtina, kad BK V skyriuje yra pateiktas baigtinis sąrašas aplinkybių, šalinančių baudžiamąją atsakomybę, tačiau siekis bendradarbiauti su valstybinės institucijos atstovu čia nėra įvardijamas.

2.3. Tai, kad R. V. suprato, kokia baudžiamojo poveikio priemonė jam paskirta ir kad jis jos privalo laikytis, patvirtina Lietuvos kelių policijos tarnybos Specialiosios paskirties skyriaus vyriausiojo patrulio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, iš jų matyti, kad R. V., kai buvo sustabdytas jo vairuojamas automobilis, savo noru pateikė teismo sprendimą, kuriame buvo nurodyta, kad jam apribota teisė vairuoti dvejiems metams. Tai rodo, kad jis buvo susipažinęs su priimtu teismo sprendimu, su paskirta bausme ir baudžiamojo poveikio priemone, suprato, kad vairuodamas automobilį elgiasi neteisėtai.

2.4. Taip pat nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. V. veikoje nėra BK 243 straipsnyje numatytos veikos subjektyviojo požymio – tyčios, nes nėra įrodyta, kad asmuo savo sąmoningais tyčiniais veiksmais, suvokdamas gresiančias pasekmes, vengė atlikti teismo paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę. Tačiau BK 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta imperatyvi įstatymo nuostata – įstatymo nežinojimas nuo baudžiamosios atsakomybės neatleidžia, todėl nusikalstamos veikos padarymas negali būti pateisinamas tuo, kad nusikaltęs asmuo nežinojo ar nesuvokė, kokios pasekmės jam gresia nevykdant teismo sprendimu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės. Atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo, už kurio padarymą R. V. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė (uždraudimas naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus), pobūdį ir į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. sugriežtinus atsakomybę už vairavimą esant neblaiviam valstybė siekia padidinti saugumą kelyje ir užkirsti kelią neblaiviems vairuotojams dalyvauti eisme, taip užtikrinant visuomenės saugumą, tokiais teismų sprendimais kaip šioje byloje yra nepakankamai įvertinamos nusikalstamo elgesio galimos pasekmės ir užkertamas kelias įgyvendinti keliamus baudžiamojo įstatymo tikslus.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Prokuroro kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl prokuroro kasacinio skundo

4. BK 243 straipsnis numato baudžiamąją atsakomybę už vengimą atlikti teismo paskirtą su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą). Vadovaujantis BK 74 straipsnio 2 dalimi, asmeniui, kuris vengia įvykdyti jam paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę (išskyrus turto konfiskavimą), teismas bausmę vykdančios institucijos teikimu pagal BK 243 straipsnį gali paskirti bausmę.

5. Prokuroro kasaciniame skunde, ginčijant R. V. išteisinimą pagal BK 243 straipsnį, pateikti argumentai dėl baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemonę – specifiškumo, išskiriant ir tai, kad šis uždraudimas išteisintajam pirmiau buvo skirtas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 7 dalyje, padarymą. Tačiau šios prokuroro nurodytos aplinkybės nepaneigia teismo pareigos įvertinti, ar veikos, kuria asmuo kaltinamas pagal BK 243 straipsnį, pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.) (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Taigi ir tais atvejais, kai nustatomas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones – pažeidimas, turi būti įvertinta, ar konkrečios veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika pagal BK 243 straipsnį. Teismų praktika dėl BK 243 straipsnio taikymo nėra gausi ir dar tik formuojama, tačiau, pažymėtina, vienas iš kriterijų, apibūdinančių šios veikos pavojingumą, taikant baudžiamąją atsakomybę už vengimą vykdyti baudžiamojo poveikio priemonę, yra veikos sistemingumas, rodantis aiškų šią veiką padariusio asmens jam skirtos baudžiamojo poveikio priemonės ignoravimą (pvz., išplėstinės septynių teisėjų kolegijos kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNy01OS8yMDEy" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-7-59/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-7-59/2012">2K-7-59/2012</a>).

6. Kasacinės instancijos teismas be to, išaiškino, kad sistemiškai aiškinant baudžiamojo įstatymo nuostatas, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 243 straipsnį neturėtų būti taikoma tais atvejais, kai atskiriems bausmės ar baudžiamojo poveikio priemonių nevykdymo atvejams įstatymas numato kitus teisinius padarinius ir kai nėra teisinių kliūčių jiems taikyti.

7. Šiame kontekste pažymėtina, kad už transporto priemonės vairavimą, kai vairuojančiam asmeniui atimta teisė vairuoti transporto priemones, atsakomybė numatyta ANK 424 straipsnio 3 dalyje. Todėl tais atvejais, kai asmens, pažeidusio draudimą naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, veiksmų nėra pagrindo laikyti tiek pavojingais, kad būtų pagrindas taikyti jo atžvilgiu baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį, svarstytina dėl to asmens atsakomybės pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį.

8. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad esant įsiteisėjusiam Raseinių rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 2 d. baudžiamajam įsakymui, kuriuo R. V. buvo paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialiomis teisėmis – vairuoti visų rūšių transporto priemones dvejus metus, 2017 m. liepos 14 d. apie 9.30 val. Raseiniuose, Žemaičių g., jis vairavo automobilį. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes, buvo užfiksuotas vienkartinis tokio pobūdžio išteisintojo R. V. padarytas pažeidimas, be to, pagal teismų nustatytas aplinkybes, tai buvo susiję su tuo pačiu teismo įsakymu paskirtos kitos baudžiamojo poveikio priemonės – automobilio konfiskavimo vykdymu, R. V. vairuojant minėtą automobilį į Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigą. Nors pastaroji aplinkybė objektyviai nepateisina R. V. padaryto baudžiamojo poveikio priemonės vykdymo pažeidimo, tačiau visgi apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl veikos pavojingumo, pagrįstai vertino ir ją, pripažindamas, kad šis R. V. padarytas teisės pažeidimas nebuvo piktavališkas.

9. Kasacinės instancijos teisėjų kolegija pagal byloje nustatytų aplinkybių visumą sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. V. veiksmai, dėl kurių jis buvo kaltinamas dėl vengimo atlikti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba baudžiamojo poveikio priemonę, nelaikytini tiek pavojingais, kad būtų pagrindas jam taikyti baudžiamąją atsakomybę pagal BK 243 straipsnį, ir konstatuoja, kad R. V. pagal jam pareikštą kaltinimą išteisintas pagrįstai.

10. Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalį, nes nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, tačiau šis teiginys nepagrįstas, nes apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius prokuroro apeliacinio skundo argumentus atsakyta.

11. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, vadovaujantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais, naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Svajūno Kuizino kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Eligijus Gladutis