Administracinio nusižengimo byla Nr. 2AT-45-511/2018
Teisminio proceso Nr. 4-52-3-00662-2017-8
Procesinio sprendimo kategorija: 19.38
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. spalio 4 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Dalios Bajerčiūtės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka pagal administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Ž. prašymą išnagrinėjo atnaujintą administracinio nusižengimo bylą.
Teisėjų kolegija
nustatė:
1. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VSAT) Vilniaus rinktinės Kenos užkardos specialisto A. P. 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarimu dėl administracinio nusižengimo, kai protokolas nesurašomas, V. Ž. patrauktas administracinėn atsakomybėn pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 536 straipsnio 1 dalį įspėjant dėl to, kad jis 2017 m. rugsėjo 26 d. 6.48 val. be VSAT pareigūnų leidimo įėjo į VSAT tarnybines patalpas ir jose buvo, taip pažeisdamas 2001 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) 47.4 punkto reikalavimus.
2. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimu, tenkinant V. Ž. skundą, 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarimas panaikintas ir administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį V. Ž. nutraukta.
3. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarimu panaikintas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimas ir paliktas galioti VSAT Vilniaus rinktinės Kenos užkardos (toliau – Institucijos) 2017 m. rugsėjo 26 d. nutarimas, kuriuo V. Ž. nubaustas pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį įspėjimu.
4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2018 m. kovo 19 d. nutartimi priimtas administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Ž. prašymas ir administracinio nusižengimo byla atnaujinta.
5. Pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimą be pakeitimų.
6. Pareiškėjas nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas padarė esminius materialiosios ir proceso teisės pažeidimus, turėjusius lemiamą reikšmę šioje byloje (ANK 662 straipsnis).
7. Byloje nebuvo užtikrintas teisingas teismo procesas ir efektyvi jo teisių gynyba, nes jam nepagrįstai apribota teisė pareikšti savo poziciją dėl apeliacinio skundo argumentų. Tokie proceso teisės pažeidimai yra esminiai. Atsiliepimą į apeliacinį skundą jis pateikė per apylinkės teismą (ANK 649 straipsnio 1 dalis), nepažeisdamas 14 dienų termino, t. y. 2018 m. sausio 19 d. (galėjo pateikti imtinai iki 2018 m. sausio 21 d.). Vilniaus apygardos teismas atsiliepimą gavo 2018 m. sausio 25 d., po bylos išnagrinėjimo. Taip pažeista jo teisė būti išklausytam, teisė į gynybą, teisė raštu teikti paaiškinimus bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka. Taip pat šių principų nesilaikymas lėmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalies nuostatos dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Kress prieš Prancūziją [DK], Nr. 39594/98, 72 par., ECHR 2001-VI; 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimas Š. prieš Lietuvą, peticijos Nr. 37259/04; 1997 m. vasario 18 d. sprendimas Niderost-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-1, 29 par.). Nors Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (1997 m. vasario 18 d. sprendimas byloje Niderost-Huber prieš Šveicariją, Reports of judgments and decisions 1997-1, 30 par.). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkFULTUyLTc4OC8yMDE3" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2AT-52-788/2017')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2AT-52-788/2017">2AT-52-788/2017</a>). Nors nagrinėjamu atveju jis ir buvo susipažinęs su apeliaciniu skundu, jam nebuvo sudarytos lygios sąlygos dalyvauti bylos procese; nors ir išsiuntė atsiliepimą išdėstydamas jame savo gynybos argumentus, tačiau skundžiamame nutarime nurodoma, jog atsiliepimų į skundą negauta. Taip pažeistos ANK 566, 571 straipsnių nuostatos.
8. Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklės yra poįstatyminis teisės aktas ir negali prieštarauti įstatymams. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad Lietuvos teismai ir kitos kompetentingos valstybės institucijos aiškindamos ir taikydamos Lietuvos teisės aktus privalo atsižvelgti į ES teisę, o esant nacionalinės ir ES teisės normų kolizijai, prioritetą suteikti ES teisei (administracinės bylos Nr. eA-4316-858/2017, A-858-1810/2010, A-756-686/2010 ir kt.). Aiškindami ir taikydami Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, ne tik teismai, bet ir valstybės institucijos privalo atsižvelgti į ES teisės turinį ir Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti suderinamai su ES teisės aktais ir jų nuostatas plėtojančia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, o kolizijos tarp ES teisės normos ir Lietuvos Respublikos teisės normos atveju – netaikyti Lietuvos Respublikos teisės normos. Tokia pareiga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje 2 dalis; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. ir 2006 m. gruodžio 21d. nutarimai; kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/M0stMy05MS8yMDA4" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '3K-3-91/2008')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="3K-3-91/2008">3K-3-91/2008</a>; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-207/2007; 2007 m. gegužės 27 d. išplėstinės kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A-8-238/2007), taip pat ir ES teisėje. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė ANK 32 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais.
9. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. Direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos (nauja redakcija) (toliau – Prieglobsčio procedūrų direktyva) 22, 23 straipsnių, 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, taip pat Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. birželio 26 d. Direktyvos 2013/33/ES dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (nauja redakcija) (Priėmimo sąlygų direktyva) 10 straipsnio, 3 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nurodo, jog jis, būdamas advokatas ir turėdamas suteiktus jam prieglobsčio prašytojo įgaliojimus, teikė teisines paslaugas, atstovavo prieglobsčio prašytojui nuo to momento, kai tik asmuo išreiškė tokią savo valią. Taigi jis pasienio kontrolės punkto teritorijoje ir tarnybinėse patalpose buvo turėdamas tam visus įgaliojimus, būdamas teisėtas atstovas. Beje, pirmosios instancijos teisme nebuvo jokio ginčo dėl jo (taip pat ir D. D.) statuso. Tiek liudytojų parodymai, tiek byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina, jog tiek jis (V. Ž.), tiek D. D. prisistatė pareigūnams, pateikė atstovavimo sutartį, įgaliojimą ir prieglobsčio prašymo kopiją. Tačiau jam (V. Ž.) buvo trukdoma būti kartu su prieglobsčio prašytoja visais procedūros etapais, pažeidžiant ne tik tarptautinius teisės aktus, tačiau ir vieną iš pagrindinių advokato teisių, numatytų Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 45 straipsnyje. Tai, kad pamainos vyresnysis A. P. tarnybinėse patalpose buvo vienas, yra ne advokato, o VSAT problema, be to, jis jokių reikalavimų, papildomų prašymų nereiškė, nevertė pareigūno atlikti kokių nors išskirtinių veiksmų, kuriems reikia laiko ir pastangų, turėjo vienintelį prašymą – kad būtų suteikta galimybė būti kartu su prieglobsčio prašytoja, taip stebėti tolesnius veiksmus ir užtikrinti jos teises.
9.1. Skundžiamame nutarime nurodoma, kad,,pamainos vyresniajam A. P. nebuvo žinoma apie prieglobstį; A. P. nieko nesakė pamainos vyresniajam apie prieglobstį“. Tačiau A. P. prieglobsčio paprašė dar būdama traukinyje, t. y. ji pasakė, kad neturi vizos, prašo prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, ir padavė pasą ir rašytinį prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Tai nustatyta įvertinus tiek liudytojų parodymus, tiek vaizdo įrašą. Ar ji turėjo dar kartą paprašyti prieglobsčio dar vieno pareigūno? Juolab A. P. skubėdamas bandė atskirti prieglobsčio prašytoją nuo jos atstovų, visiškai nesiaiškindamas jos atvykimo aplinkybių, nors viena iš pagrindinių VSAT funkcijų prieglobsčio procedūrų srityje yra prieglobsčio prašytojų priėmimas (tiek prašymų, tiek laikino apgyvendinimo VSAT padaliniuose sąlygos). Be to, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jam (V. Ž.) inkriminuotas administracinis nusižengimas padarytas 6.48 val., o skundžiamas nutarimas priimtas 8.10 val., kai A. P. jau turėjo A. P. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Taigi A. P., priimdamas skundžiamą nutarimą, žinojo, kad A. P. yra pateikusi prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje, t. y. suprato, kad ji yra prieglobsčio prašytoja ir kad turi teisę į teisinę pagalbą. Tik tada A. P. pasakė, kad surašys administracinio nusižengimo nutarimą.
9.2. Prieglobsčio procedūrų direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valstybės narės gali nustatyti taisykles, reglamentuojančias tokių organizacijų ir asmenų buvimą tuose sienos perėjimo punktuose. Tačiau tame pačiame straipsnyje nurodoma ir tai, kad riboti susitikti su prieglobsčio prašytoju galima tik tuo atveju, kai siekiama užtikrinti saugumą, viešąją tvarką ir kt. Šiuo atveju teisėtas atstovas (V. Ž.) nepažeidė nei viešosios tvarkos, nei saugumo. Be kita ko, Prieglobsčio procedūrų direktyvos 23 straipsnyje nustatyta, kad valstybės narės užtikrina, kad patarėjas teisės klausimais arba kitas patarėjas, padedantis arba atstovaujantis prašytojui, galėtų įeiti į uždaras zonas, kaip antai sulaikymo patalpas ir tranzito zonas, kad galėtų konsultuoti prašytoją. Būtent žodis,,užtikrina“ skelbia visišką imperatyvą netrukdyti ir leisti įgyvendinti tiek prieglobsčio prašytojo, tiek teisėto atstovo teises. Niekas neginčija fakto, kad valstybės narės pačios gali pasirinkti, kaip įgyvendinti perkėlus ES direktyvas į nacionalinę teisę, tačiau yra aiškiai nurodoma, kad privaloma užtikrinti, atsižvelgti ir aiškinti nacionalinės teisės aktus suderinamai su ES teise.
9.3. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką bylose dėl prieglobsčio prašytojų teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę, prieglobsčio prašantiems asmenims turi būti užtikrinta veiksminga galimybė pasinaudoti teisine pagalba, o apribojimai teisininkams susitikti su savo klientais traktuojami kaip vienas esminių veiksnių, lemiančių Konvencijos nuostatų pažeidimą (2012 m. vasario 23 d. sprendimas byloje Hirsi Jamaa ir kiti prieš Italiją, peticijos Nr. 27765/09; 2017 m. kovo 14 d. sprendimas byloje Ilias ir Ahmed prieš Vengriją, peticijos Nr. 47287/15).
9.4. Pirmosios instancijos teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, nes priimtas objektyviai įvertinus ir ištyrus visas faktines bylos aplinkybes, todėl paliktinas galioti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesiėmė visų priemonių, kad būtų visapusiškai, objektyviai ir kiek įmanoma per trumpesnį laiką ištirtos veikos aplinkybės, neatsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką prieglobsčio bylose, nes pagrindinis aspektas yra ne tai, kad jis (V. Ž.) kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną (kirto nepažeisdamas jokių įstatymų reikalavimų, turėdamas visus dokumentus ir leidimus), o tai, kad, būdamas advokatas, asmens teisėtas atstovas, teikė teisines paslaugas nuo pat pirminių veiksmų, t. y. prieglobsčio pateikimo momento, ir užtikrino visas asmens teises.
10. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Vilniaus pasienio rinktinės Teisės skyriaus vyresnioji specialistė Ingrida Jasiulevič atsiliepimu prašo Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą, nes teismas nuodugniai išnagrinėjo tiriamo įvykio visas faktines aplinkybes ir priėmė motyvuotą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas, būdamas advokatas, turėjo numatyti, kad penktadienį (2018 m. sausio 19 d.) išsiųstas atsiliepimas gali laiku nepasiekti Vilniaus rajono apylinkės teismo, o kartu ir Vilniaus apygardos teismas atsiliepimą gaus pavėluotai. Siekiant išvengti būtent tokių situacijų, ANK ir yra įtvirtinta nuostata, kad atsiliepimai į apeliacinį skundą paduodami per apylinkės teismą, o pasibaigus apeliacinių skundų padavimo terminui – tiesiogiai apygardos teismui (ANK 649 straipsnio 1 dalis). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas privalėjo įvertinti visas minėtas aplinkybes ir numatyti galimus sunkumus išsiunčiant atsiliepimą paštu, juolab penktadienį, be to, galėjo išsiųsti tiesiogiai apygardos teismui. Pareiškėjo cituojamoje teismų praktikoje kalbama apie tokius atvejus, kai asmeniui nebuvo tinkamai pranešta apie apeliacinį procesą ir apskritai nebuvo išsiųsta apeliacinio skundo kopija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui apie apeliacinį procesą buvo pranešta tinkamai, išsiųsta apeliacinio skundo kopija. Tai, kad pareiškėjas išsiuntė atsiliepimą paskutinėmis dienomis ir Vilniaus rajono apylinkės teismui, o ne Vilniaus apygardos teismui (siekiant išvengti galimų nesklandumų), suponuoja išvadą, kad pareiškėjas veikė aplaidžiai ir savo rizika, dėl to nebuvo padaryta jokio esminio proceso pažeidimo.
11. Direktyvos 2013/32/ES nuostatos (8 straipsnio 2 dalis), taip pat ir Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklės numato, kad, siekiant užtikrinti pasienio teisinį ir pasienio kontrolės punktų režimą bei viešąją tvarką, VSAT pareigūnams paliekama teisė spręsti dėl prieglobsčio prašytojo susitikimo su konsultuojančiu asmeniu ir jo buvimo pasienio kontrolės punkto bei VSAT tarnybinėse patalpose. Direktyva nesuteikia teisės tokiam asmeniui (šiuo atveju pareiškėjui) savavališkai patekti ir būti VSAT tarnybinėse patalpose be pareigūno leidimo. Teisiamojo posėdžio metu tiek pareiškėjas, tiek liudytojas D. D., tiek pati prieglobsčio prašytoja A. P. patvirtino, kad tuo metu, kai buvo atliekamos prieglobsčio procedūros, pastarosios teisėtiems atstovams buvo leista teikti teisinę pagalbą bei nevaržomai bendrauti su prieglobsčio prašytoja. Jokios prieglobsčio forminimo procedūros nebuvo pažeistos, nes Rusijos Federacijos pilietė turėjo visas sąlygas pasinaudoti savo atstovų pagalba, pilietės prašymas dėl prieglobsčio suteikimo buvo priimtas ir visus tolesnius veiksmus atliko Migracijos departamentas. Pareiškėjo pateikti teismui įrodymai kelia tinkamumo ir teisėtumo klausimą. Liudytojas D. D., duodamas parodymus teisme, tikėtina, buvo subjektyvus ir suinteresuotas bylos baigtimi, nes įvykio metu buvo kartu su pareiškėju, kartu atstovavo prieglobsčio prašytojui, jam taip pat buvo priimtas nutarimas. Pareiškėjo teismui kaip įrodymas pateiktas vaizdo ir garso įrašas buvo padarytas Kenos pasienio užkardoje slapta, negavus VSAT pareigūnų leidimo, t. y. neteisėtu būdu. Pagal Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 47.3 punktą asmenims, kertantiems valstybės sieną, draudžiama fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus patikrinimo zonoje be patikrinimą atliekančių valstybės institucijų pareigūnų leidimo. Šiuo atveju pareiškėjas veikė savavališkai, sąmoningai nesilaikydamas teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neteisus, kad tiek liudytojų parodymai, tiek vaizdo įrašas aiškiai parodo, jog jis (pareiškėjas) ir D. D. prisistatė pareigūnams, pateikė visus dokumentus. Įvykio vietoje susidarė komplikuota situacija, kurią sukėlė patys prieglobsčio prašytojos atstovai, verždamiesi į tarnybines patalpas, taip trukdydami pareigūnams vykdyti savo įprastą tarnybinę veiklą. Iš pateikto vaizdo įrašo matyti, kad prieš įeinant į tarnybines patalpas tiek pareigūnas R. B., tiek pamainos vyresnysis A. P. ne kartą perspėja tiek pareiškėją, tiek D. D., kad be leidimo jie negali patekti į tarnybines patalpas, tačiau asmenys neklauso pareigūno ir per jėgą braunasi pro duris. Pareigūnams pabaigus keleivinio traukinio pasienio patikrą, buvo ne tik priimtas A. P. prieglobsčio prašymas, bet su ja buvo bendraujama, atliekamos kitos prieglobsčio procedūros ir visa tai vyko pastarosios atstovams dalyvaujant. Pareiškėjas cituoja netinkamą EŽTT praktiką, nes šiuo atveju prieglobsčio prašytojos prašymas buvo priimtas, jai suteikta galimybė pasinaudoti teisininko konsultacija ir visos reikiamos procedūros atliktos tinkamai.
12. Administracinėn atsakomybėn patraukto asmens V. Ž. prašymas tenkintinas.
Dėl pareiškėjo V. Ž. nubaudimo
13. D. Ž. nubaustas pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį Institucijos nutarimu, kad be VSAT pareigūnų leidimo įėjo į VSAT tarnybines patalpas ir jose buvo, taip pažeisdamas 2001 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 126 patvirtintų Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 47.4 punkto reikalavimus.
14. Vilniaus rajono apylinkės teismas šį nutarimą panaikino, spręsdamas, kad A. P. prašymą dėl prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje pateikė traukinyje ir nuo to momento įgijo prieglobsčio prašytojo statusą; nuo to pat momento tiek A. P., tiek jos įgaliotas atstovas V. Ž. turėjo teisę patekti į pasienio kontrolės punkto patalpas ir dalyvauti visuose procesiniuose veiksmuose, atliekamuose su A. P..
15. Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad prieglobsčio prašytojos A. P. įgaliotas atstovas V. Ž. su ja turėjo teisę patekti į pasienio kontrolės punkto patalpas ir su atstovaujamąja jose būti, tačiau VSAT pareigūnui A. P., kuris nedavė leidimo V. Ž. būti tarnybinėse patalpose, nebuvo pranešta apie pateiktą prašymą dėl prieglobsčio ir jis V. Ž. žodinio leidimo būti VSAT pasienio kontrolės punkto tarnybinėse patalpose nedavė ne kaip prieglobsčio prašančios A. P. atstovui, o kaip asmeniui, kirtusiam sieną ir neturinčiam leidimo ten būti, be to buvo būtina baigti atlikti traukinio patikrinimo procedūrą. Kadangi V. Ž. draudimui likti pasienio kontrolės punkto tarnybinėse patalpose nepakluso ir iš jų neišėjo, todėl, apygardos teismo nuomone, pareiškėjas pažeidė Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių 3 skyriaus 47.4 punkto nuostatą, draudžiančią įeiti į patikrinimą atliekančių valstybės institucijų tarnybines patalpas ir jose būti be šių institucijų pareigūnų leidimo.
16. Pagal byloje teismų nustatytas aplinkybes V. Ž. traukiniu į Lietuvos Respubliką vyko kartu su prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašančia Rusijos Federacijos piliete A. P.. Jie traukinyje patikrą vykdžiusiam VSAT pareigūnui R. B. paaiškino, kad A. P. neturi galiojančios vizos, kad ji nori pateikti prašymą dėl prieglobsčio suteikimo, kurį pastaroji pareigūnui R. B. padavė kartu su pasu. A. P. buvo išlaipinta iš traukinio ir pareigūno R. B. palydėta į VSAT Kenos užkardos tarnybines patalpas. Kartu ją lydėjo advokatas V. Ž. ir advokato padėjėjas D. D.. Pastariesiems buvo paaiškinta, kad be leidimo į pasienio kontrolės punkto tarnybines patalpas jie negalės patekti, o šiems įėjus į patalpas, kilo konfliktas tarp jų ir užkardos patalpose dirbusio VSAT pareigūno A. P.. kuriam nebuvo žinoma apie A. P. paduotą prašymą dėl prieglobsčio. Baigus traukinio patikrą ir išsiaiškinus aplinkybes dėl A. P. teikiamo prašymo gauti prieglobstį, vadovaujantis Direktyvos 22 straipsnio 1 dalimi, 23 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 71 straipsnio 1 dalies 4 punktu, A. P. teisė turėti atstovą buvo užtikrinta ir V. Ž. leista likti su prieglobsčio prašytoja VSAT tarnybinėse patalpose.
17. Iš byloje priimtų teismų nutarimų matyti, kad tiek Vilniaus rajono apylinkės teismas, tiek Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog vadovaujantis anksčiau paminėtais teisės aktais, V. Ž., kaip A. P. atstovas, turėjo teisę kartu su ja patekti ir būti pasienio kontrolės punkto tarnybinėse patalpose, sprendžiant klausimus, susijusius su prašymo dėl prieglobsčio padavimu, tačiau apygardos teismas laikė, kad V. Ž. neturėjo teisės patekti į šias patalpas ir jose būti tol, kol VSAT pareigūnai jam nesuteikė oficialaus leidimo, todėl laikė, kad pareiškėjas padarė ANK 563 straipsnio 1 dalyje numatytą administracinį nusižengimą.
18. Su tokiomis apygardos teismo išvadomis nesutiktina. Teisėjų kolegijos nuomone, apygardos teismas į bylos aplinkybes žiūrėjo formaliai, jų tinkamai neįvertino ir dėl to netinkamai pritaikė įstatymą. Iš bylos matyti, kad V. Ž. į pasienio kontrolės punkto tarnybines patalpas pateko ir iki VSAT pareigūno oficialaus leidimo jose buvo, kad galėtų VSAT pareigūnams paaiškinti, jog jis yra A. P. įstatymo nustatyta tvarka įgaliotas atstovas ir asmuo teikiantis jai teisinę pagalbą, kad jis turi tam teisę ir vykdo šią funkciją. Tačiau dėl pačių VSAT pareigūnų R. B. ir A. P. nesusižinojimo, kad atlydėta į VSAT tarnybines A. P. yra prieglobsčio prašantis asmuo, o V. Ž. jos įgaliotas atstovas, V. Ž. pareigūno A. P. laikytas asmeniu, kirtusiu sieną ir neturinčiu leidimo būti tarnybinėse patalpose; VSAT pareigūnams nesiaiškinant V. Ž. patekimo į tarnybines patalpas aplinkybių ir tikslo bei nepateikus jokių paaiškinimų dėl A. P. pareiškimo priėmimo eigos, iš V. Ž. pareikalauta pasišalinti iš tarnybinių patalpų. Vėliau, išsiaiškinus situaciją, VSAT tarnybinėse patalpose jam, kaip A. P. atstovui, būti buvo leista, tačiau nepaisant to, jam buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas dėl Pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių pažeidimo. Įvertinus visumą šių aplinkybių, darytina išvada, kad nagrinėjamas atvejis vertintinas ne kaip V. Ž. padarytas ANK 563 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimas, o kaip pačių VSAT pareigūnų klaida sprendžiant iškilusią problemą.
19. Kadangi administracinio nusižengimo, kuriuo buvo kaltintas, V. Ž. nepadarė, tenkinant jo prašymą, panaikintinas Vilniaus apygardos teismo nutarimas ir paliktinas galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo nutarimas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 662 straipsnio 14 dalies 4 punktu,
n u t a r i a :
Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. sausio 25 d. nutarimą ir palikti galioti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutarimą, kuriuo administracinio nusižengimo teisena pagal ANK 536 straipsnio 1 dalį V. Ž. nutraukta.
Teisėjai Alvydas Pikelis
Dalia Bajerčiūtė
Eligijus Gladutis
