Administracinė byla Nr. eI-2171-473/2019
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00423-2019-4
Procesinio sprendimo kategorijos: 7.2.5; 55.1.3
(S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. kovo 25 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūratės Gaidytės-Lavrinovič ir Inos Kirkutienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ skundą atsakovėms Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
Pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos (toliau – Tarnyba) 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1911 dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ (toliau – Bendrovė) darbuotojams; 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Valdyba) 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. (1.45) I-7806 dėl atsisakymo tenkinti skundą; 3) tenkinti UAB „Nermeka“ prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo UAB „Nermeka“ darbuotojams; 4) priteisti pareiškėjos patirtas išlaidas (b. l. 1–5). Nurodo, kad Bendrovė kreipėsi į Tarnybą dėl A1 pažymėjimų išdavimo UAB „Nermeka“ darbuotojams, tačiau Tarnyba 2018 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1911 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ darbuotojams (toliau – Tarnybos sprendimas). Tarnybos sprendime nurodoma, kad Valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253 patvirtinto Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašo (toliau – Tvarkos aprašas) 5 punkte išdėstytos A1 pažymėjimų išdavimo sąlygos, keliamos darbdaviui, siunčiamam darbuotojus laikinai dirbti į kitą valstybę, vadovaujantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tarp kurių yra ir sąlyga siunčiamam darbdaviui didelę veiklos dalį vykdyti Lietuvoje. Tarnyba nurodo, jog įvertinusi Bendrovės turimus ir pateiktus duomenis nustatė, kad pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. visų Bendrovės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki sprendimo priede išvardintų darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba konstatavo, jog pareiškėjos veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai sprendimo priede išvardintiems Bendrovės darbuotojams, nurodytais laikotarpiais išsiųstiems dirbti į Vokietiją, Suomiją, Daniją, Švediją, Belgiją ar Norvegiją, neišduotini. Bendrovė kreipėsi į Valdybą su skundu dėl Tarnybos sprendimo panaikinimo. Valdyba 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (1.45) I-7806 atsisakė tenkinti pareiškėjos skundą, motyvuodama tuo, kad, Valdybos nuomone, Tarnybos sprendime išsamiai aprašyti skaičiavimai, atlikti pagal Tvarkos aprašo 8.4. papunkčio nuostatas. Valdyba sprendime nurodo, kad Tarnyba atliko pareiškėjos pajamų skaičiavimus pagal Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis (toliau – Duomenų saugyklos duomenys), tačiau kilus įtarimams, Tarnyba kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija), kurios prašė patikrinti, ar Bendrovė teisėtai koregavo deklaruotas pajamas už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Valdyba nurodo, kad Tarnyba gavo atsakymą, jog Bendrovė nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas-faktūras ir jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, kadangi paslaugos faktiškai nebuvo suteiktos. Todėl, pasak Valdybos, Tarnyba, priimdama sprendimą, vadovavosi oficialiais Duomenų saugyklos duomenimis, nustatydama, ar pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų pajamų per pastaruosius 12 mėnesių. Valdyba sprendime taip pat paaiškina, jog atsižvelgiant į pareiškėjos veiklos pobūdį, įdarbinimo agentūrų veikla negali būti pripažintina išimtinai Tvarkos aprašo 9 punkto kontekste (prasme), kadangi darbuotojų siuntimas dirbti į užsienio šalis nėra dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje, ar kad užsienyje realizuojama Lietuvoje pagaminta produkcija. Pareiškėja su šiais Tarnybos ir Valdybos sprendimais nesutinka ir pažymi, kad Tvarkos aprašo 8 punkte yra nurodoma, jog darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, jei: (a) iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių; (b) po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje; (c) Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą; (d) darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Tvarkos aprašo 9 punkte yra numatyta išlyga, jog Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų. Taigi, Valdyba sprendime nepagrįstai aiškina, jog Tarnyba pagrįstai priėmė sprendimą, vadovaudamasi PVM deklaracijomis laikotarpyje nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30. Valdybos sprendime aiškinama, kad Duomenų saugyklos duomenys yra pagrįsti, kadangi Tarnyba, susipažinusi su jais, nustatė, jog Bendrovė pakeitė pridėtinės vertės mokesčių deklaracijų laukelių duomenis. O vien ta aplinkybė, kad Inspekcija nurodė, jog UAB „Nermeka“ nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas-faktūras ir jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, nesudaro pagrindo teigti, jog Duomenų saugykloje pateikta informacija (PVM deklaracijos) yra tinkama ir tiksli informacija, siekiant nustatyti realias gaunamas Bendrovės pajamas iš vykdomos veiklos Lietuvoje. Priešingai, pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokią veiklos dalį pareiškėja vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje. Joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjos pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų – nuostatomis. Tikslias Bendrovės pajamas gali nurodyti tik finansinės atskaitomybės dokumentai, PVM sąskaitų-faktūrų registras, tačiau, minėtų dokumentų nebuvo pareikalauta, priimant Tarnybos sprendimą. Valdyba sprendime nepagrįstai nurodo, kad įdarbinimo agentūrų veikla negali būti pripažintina išimtinai Tvarkos aprašo 9 punkto kontekste (prasme), kadangi darbuotojų siuntimas dirbti į užsienio šalis nėra dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje, ar kad užsienyje realizuojama Lietuvoje pagaminta produkcija. Tačiau pareiškėjos veikla nėra išimtinai susijusi įdarbinimo paslaugomis. Bendrovės veikla yra išimtinai darbų atlikimas užsienyje, t. y. Bendrovė darbuotojus komandiruoja dirbti į užsienį ir tokiu pagrindu Bendrovės pajamos generuojamos iš užsienio. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Bendrovės administracijos darbuotojai, veikdami iš Lietuvos, kuruoja komandiruotų į užsienį Bendrovės darbuotojų darbą. Tačiau minėta veikla nėra išimtinai įdarbinimo paslaugų teikimas. Priešingai, visi Bendrovės darbuotojai dirba Bendrovėje pagal darbo sutartis. Bendrovė teikia įvairius statybinius, pramoninius ir kitokios paskirties darbus užsakovams, t. y. atlieka paslaugas pagal užsakymą. Taigi, pareiškėjos atžvilgiu privalėjo būti taikoma Tvarkos aprašo 9 punkto išlyga, kuri nepagrįstai nebuvo taikyta. Pareiškėja pažymi, kad Tarnybos ir Valdybos sprendimai Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) požiūriu yra individualūs administraciniai aktai, todėl jiems taikomi VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai. Esminis aspektas, kodėl pareiškėjos darbuotojams nebuvo išduoti A1 pažymėjimai, buvo tas, jog Tarnyba, priimdama sprendimą, išimtinai buvo vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis. Tarnyba nepaprašė Bendrovės pateikti dokumentus, pagrindžiančius ir įrodančius, jog jos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro daugiau nei 10 proc. visų Bendrovės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių, siekiant išsiaiškinti esamas aplinkybes, siekiant priimti pagrįstą ir teisingą sprendimą. Be to, nebuvo atsižvelgta ir į tai, kad Bendrovė yra jauna ir auganti, todėl sprendimas neišduoti A1 pažymėjimus pažeidžia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, žlugdo jauną verslą. Tačiau Tarnyba ir Valdyba išimtinai priėmė nepagrįstus, nemotyvuotus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus pažeidžiančius sprendimus. Tarnybos sprendimas priimtas nepagrįstai ir neįvertinus faktinių aplinkybių patvirtina tai, jog Tarnyba 2018 m. sausio 16 d. yra priėmusi sprendimą Nr. SPRE-184, kuriuo Tarnyba tenkino pareiškėjos prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo UAB „Nermeka“ darbuotojams. Taigi, Tarnyba priima priešingus sprendimus, kas sąlygoja Tarnybos aplaidumą ir nepagrįstumą priimant sprendimą Nr. SPRE-1911 dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ darbuotojams.
Atsakovė Tarnyba atsiliepime į skundą su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–33). Paaiškina, kad Bendrovė kreipėsi į Tarnybą su prašymu išduoti pažymėjimus apie Lietuvos Respublikos socialinio draudimo teisės aktų taikymą jo darbuotojams, siųstiems dirbti į Vokietiją, Suomiją, Daniją, Švediją, Belgiją ar Norvegiją. Tarnyba, išnagrinėjusi Bendrovės prašymą, 2018 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1911 „Dėl atsisakymo išduoti A1 pažymėjimus UAB „Nermeka“ darbuotojams“. Nurodo, kad A1 pažymėjimui išduoti turi būti patenkintos visos Tvarkos aprašo 5 punkte nurodytos sąlygos, tarp jų ir imperatyvi sąlyga, kad darbdavys didelę veiklos dalį privalo vykdyti įsisteigimo valstybėje. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis, pagrįstus Tarnybai pateiktais įrodymais (dokumentais, duomenimis): darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalinama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujamasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis Tvarkos aprašo 7 ir 8 punktai negali būti taikomi atskirai, kadangi 7 punkte įtvirtintas pozityvusis reguliavimas (veiklos dalis pripažintina didele, jei tenkinamos konkrečios sąlygos), o 8 punkte – negatyvusis (jei tenkinama bent viena sąlyga, veiklos dalis negali būti pripažinta didele). Tarnybos nuomone, net jeigu pareiškėjos veikla neatitinka bent vieno iš 8 punkto kriterijų, tai reiškia, kad darbdavio veiklos dalis Lietuvoje negali būti įvertinta kaip didelė. Pareiškėja ginčija, kad Tarnyba remdamasi Duomenų saugyklos duomenimis nustatė, kad Bendrovė galimai pakeitė PVM deklaracijos duomenis už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., todėl buvo kreiptasi į Inspekciją, kuri atliko mokestinį patikrinimą ir nustatė, kad Bendrovė nurodytu laikotarpiu nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas faktūras, jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, deklaravo atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose, kadangi paslaugos nebuvo atliktos. Tarnyba, vadovaudamasi oficialiais Duomenų saugyklos ir Inspekcijos duomenimis, pagrįstai nustatė, kad Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau kaip 10 procentų visų pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Pareiškėja taip pat ginčija, kad jai nepagrįstai nebuvo taikyta išimtis, numatyta Tvarkos aprašo 9 punkte, kuriame nustatyta, jog Tvarkos aprašo 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį. Ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kurios tiesiogiai susijusios su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, Lietuvoje vykdoma dalis gamybos proceso, užsienyje realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai). Pareiškėja pildydama anketą nurodė, kad jos pagrindinė veikla: darbuotojų nuoma Lietuvoje ir užsienyje. Darbuotojų atranka pagal darbdavio užklausimus, darbdavių konsultavimas ir darbuotojų atranka. Tarnybos nuomone, pateikta informacija ir dokumentai apie pareiškėjos veiklą neleidžia nustatyti, jog darbuotojų siuntimas į užsienį yra dalis gamybos proceso. Tarnyba, įvertinusi pateiktus duomenis, pagrįstai ir teisėtai nustatė, kad Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų Bendrovės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios. Dėl šios priežasties Bendrovės veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė, o A1 pažymėjimai Bendrovės darbuotojams, nurodytais laikotarpiais siųstiems dirbti į užsienį, neišduotini.
Atsakovė Valdyba atsiliepime į skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 65–70). Paaiškina, kad Bendrovė kreipėsi į Valdybą, kurios prašė panaikinti Tarnybos 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1911 ir priimti naują sprendimą tenkinti Bendrovės prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo Bendrovės darbuotojams. Pažymi, kad asmenų, migruojančių tarp Europos Sąjungos valstybių narių (nuo 2010 m. gegužės 1 d.), EEE valstybių (nuo 2012 m. birželio 1 d.), Šveicarijos Konfederacijos (nuo 2012 m. gegužės 1 d.), socialinę apsaugą koordinuoja 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 5 skyrius, 5 tomas, p. 72, toliau – Reglamentas (EB) Nr. 883), 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 987/2009, nustatantis Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL 2009 L 284, p. 1, toliau – Reglamentas (EB) Nr. 987), sprendžiant taikytinos teisės klausimus taip pat vadovaujamasi Socialinės apsaugos sistemų koordinavimo administracinės komisijos 2009 m. birželio 12 d. sprendimu Nr. A2 „Dėl Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio dėl teisės aktų taikymo komandiruotiems darbuotojams ir savarankiškai dirbantiems asmenims, laikinai dirbantiems ne kompetentingoje šalyje, aiškinimo“ (OJ 2010 C 106, p. 5), Europos Sąjungos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo reglamentų nuostatų, susijusių su taikytinos teisės nustatymu, įgyvendinimo tvarkos aprašu, patvirtintu Fondo valdybos direktoriaus 2010 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-253. Pagal Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalį asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija dvidešimt keturių mėnesių, ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies nuostatą detalizuoja Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalys: 1. Taikant pagrindinio reglamento (t.y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004)12 straipsnio 1 dalį,,,asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veiklą, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę“ apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai,,kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį. Sprendime A2 taip pat išaiškinamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio turinys: Antra lemiamoji minėto (t. y. Reglamento (EB) Nr. 883/2004) 12 straipsnio 1 dalies taikymo sąlyga yra darbdavio ir valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, ryšiai. Todėl darbuotojus turėtų komandiruoti tik įmonės, kurios paprastai savo veiklą vykdo valstybės narės, kurios teisės aktai toliau taikomi komandiruotam darbuotojui, teritorijoje; dėl to daroma prielaida, kad minėtos nuostatos taikomos tik įmonėms, kurios paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jos įsisteigusios, teritorijoje. Tvarkos aprašo 5 punkte yra numatytos sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad asmeniui, pagal darbo sutartį dirbančiam Lietuvoje darbdaviui, ir kuris darbdavio siunčiamas į kitą Valstybę narę dirbti tam darbdaviui, būtų išduotas A1 pažymėjimas. Viena iš sąlygų – siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje (Tvarkos aprašo 5.5 papunktis). Tvarkos aprašo 7 punkte nustatyti kriterijai, pagal kuriuos vertinama, ar darbdavio veikla Lietuvoje laikytina didele. Tvarkos aprašo 8 punkte išvardinti atvejai, kai darbdavio veiklos Lietuvoje dalis negali būti pripažinta didele, t.y. jei: 1) iki darbuotojų siuntimo dirbti į Valstybę narę darbdavys Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą trumpiau nei 2 mėnesius per pastaruosius 12 mėnesių; 2) po darbuotojų siuntimo dirbti darbdavys netęsia ekonominės veiklos Lietuvoje; 3) Lietuvoje darbdavys atlieka tik vidaus valdymo veiklą; 4) darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Ši nuostata nėra taikoma įmonėms, pradedančioms veiklą Lietuvoje. Tarnyba nustatė, kad Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje, gautos per 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti į Vokietiją, Suomiją, Daniją, Švediją, Belgiją, Norvegiją pradžios, sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų, t.y. įmonė atitinka Tvarkos aprašo 8.4 punkto pirmojoje pastraipoje nurodytą sąlygą, dėl kurios A1 pažymėjimai jos išsiųstiems darbuotojams negali būti išduoti, nes laikoma, kad įmonė Lietuvoje nevykdė didelės veiklos dalies. Valdybos nuomone, Tarnybos sprendime išsamiai aprašyti skaičiavimai, atlikti pagal Tvarkos aprašo 8.4 punkto antrąją pastraipą – nurodyta, kaip apskaičiuotos Bendrovės pajamos, gautos per 12 mėnesių iki siuntimo, kaip jos priskirtos pajamoms iš veiklos Lietuvoje ir pajamoms iš veiklos užsienyje, nurodytas Tvarkos aprašo 8.4 punkto antrojoje pastraipoje numatytų aritmetinių veiksmų, apskaičiuojant Bendrovės pajamų iš veiklos Lietuvoje procentinę dalį nuo visų įmonės pajamų, rezultatas. Valdyba dėl pareiškėjos argumento, kad pagal PVM deklaracijas nėra įmanoma nustatyti, kokią veiklos dalį pareiškėja vykdo Lietuvoje ir ne Lietuvoje ir, kad joks teisės aktas nesuteikia teisinio pagrindo sprendžiant klausimą, kokią dalį pareiškėjos pajamų sudarė pajamos iš veiklos Lietuvoje, Tarnybai vadovautis autonominės ES teisės šakos – PVM teisės aktų – nuostatomis, paaiškina, kad Tarnyba, vertindama Duomenų saugyklos duomenis, nustatė, jog Bendrovė pakeitė PVM deklaracijų laukelių duomenis už laikotarpį nuo 2017-07-01 iki 2017-11-30. Kilus įtarimų, Tarnyba kreipėsi į Inspekciją, kuri pateikė atsakymą, kad Bendrovė nuo 2017-07-01 iki 2017-11-30 nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas faktūras, jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, deklaravo atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose, kadangi paslaugos nebuvo atliktos. Taigi, Tarnyba, nustatydama, ar Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimų dirbti, vadovavosi oficialiais – Duomenų saugyklos duomenimis. Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatyta, kad jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla <..> bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių. Atsižvelgiant į tai, Valdyba nemato priežasčių, kodėl Tarnyba negali vadovautis PVM deklaracijų duomenimis nustatant darbdavio anketoje pateiktų duomenų pagrįstumą ir įvertinant įmonės apyvartą siunčiančioje valstybėje narėje per atitinkamą laikotarpį. Bendrovė prašyme nenurodė, kad pageidauja, kad jai būtų taikomas Tvarkos aprašo 9 punkte numatyta išimtis, todėl Tarnyba neprivalėjo nagrinėti Bendrovės veiklos atitikties Tvarkos aprašo 9 punkte išdėstytiems reikalavimams ir minėti apie tai savo sprendime. Valdyba, atsižvelgdama į Bendrovės veiklos pobūdį, paaiškina, kad įdarbinimo agentūrų veikla negali būti pripažinta išimtimi Tvarkos aprašo 9 punkto kontekste (prasme), nes darbuotojų siuntimas dirbti į užsienio šalis nėra dalis gamybos proceso, kuris pradedamas Lietuvoje, ar panašiai.
k o n s t a t u o j a :
Ginčas byloje kilo dėl Tarnybos 2018 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. SPRE-1911, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjos prašymas išduoti A1 pažymėjimus jos nurodytiems darbuotojams, bei Valdybos 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. (1.45) I-7806, priimto išnagrinėjus pareiškėjos skundą dėl Tarnybos 2018 m. spalio 30 d. sprendimo ir šį skundą atmetus, teisėtumo ir pagrįstumo.
Byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Bendrovė Tarnybai pateikė darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketas (b. l. 41-47).
Tarnyba 2018 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1911 neišduoti A1 pažymėjimų pareiškėjos nurodytiems darbuotojams, kadangi darbuotojų siuntimas dirbti į Vokietiją, Suomiją, Daniją, Švediją, Belgiją ar Norvegiją neatitinka Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalies, Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 ir 2 dalių, Sprendimo Nr. A2 ir Tvarkos aprašo 5 punkto reikalavimų (b. l. 6–8).
Bendrovė su 2018 m. lapkričio 26 d. skundu kreipėsi į Valdybą, kurios prašė panaikinti Tarnybos 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1911 ir priimti naują sprendimą tenkinti Bendrovės prašymą dėl A1 pažymėjimų išdavimo Bendrovės darbuotojams (b. l. 79–81).
Valdyba 2018 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. (1.45) I-7806, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą dėl Tarnybos sprendimo, nusprendė pareiškėjos skundą atmesti (b. l. 10–13).
Ginčo teisinių santykių reguliavimui taikytini Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktai. Reglamento (EB) Nr. 883/2004 11 straipsnio 1 dalis bei 3 dalies a) papunktyje nustatyta bendra teisės sistemos parinkimo, kai darbo santykiai vykdomi daugiau nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, taisyklė. Asmenims, kuriems taikomas šis reglamentas, taikomi tik vienos valstybės narės teisės aktai. Tie teisės aktai taikomi vadovaujantis antraštinėje dalyje numatytomis nuostatomis. Laikantis 12–16 straipsnių nuostatų, vienoje valstybėje narėje pagal darbo sutartį arba savarankiškai dirbantiems asmenims taikomi tos valstybės teisės aktai. Išimtis iš bendros taisyklės numatyta Reglamento (EB) Nr. 883/2004 12 straipsnio 1 dalyje, nustatančioje, kad asmeniui, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdaviui, kuris joje paprastai vykdo savo veiklą, ir kurį tas darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę dirbti tam darbdaviui, toliau taikomi pirmosios valstybės narės teisės aktai, su sąlyga, kad numatyta tokio darbo trukmė neviršija 24 mėnesių ir jis nesiunčiamas pakeisti kito komandiruoto asmens. Ši nuostata patikslinama Reglamento (EB) Nr. 987/2009 14 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, asmuo, kuris dirba pagal darbo sutartį valstybėje narėje darbdavio, kuris paprastai ten verčiasi savo veikla, vardu, ir kurį darbdavys išsiunčia į kitą valstybę narę, apima asmenį, įdarbintą siekiant jį išsiųsti į kitą valstybę narę, jei atitinkamam asmeniui prieš pat jo darbo pagal darbo sutartį pradžią jau taikomi valstybės narės, kurioje yra įsisteigęs jo darbdavys, teisės aktai. Taikant pagrindinio reglamento 12 straipsnio 1 dalį, žodžiai „kuris paprastai ten verčiasi savo veikla“ reiškia darbdavį, kuris valstybėje narėje, kurioje yra įsisteigęs, paprastai vykdo didelę veiklos dalį, išskyrus vien tik vidaus valdymo veiklą, atsižvelgiant į visus kriterijus, apibūdinančius atitinkamos įmonės vykdomą veiklą. Atitinkami kriterijai turi atitikti kiekvieno darbdavio konkrečias savybes ir tikrąjį vykdomos veiklos pobūdį.
Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje įtvirtinta, kad, jei būtina ir iškilus abejonėms, siekiant nustatyti, ar darbdavys paprastai vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje, tos valstybės narės kompetentingos įstaigos prašoma patikrinti visus kriterijus, kuriais apibūdinama to darbdavio vykdoma veikla, įskaitant įmonės registruotos buveinės ir administracijos vietą, toje valstybėje narėje ir kitoje valstybėje narėje dirbančių administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kurioje įdarbinti komandiruoti darbuotojai, bei vietą, kurioje su klientais sudaryta dauguma sutarčių, įmonių ir darbuotojų sutartims bei įmonių ir klientų sutartims taikomus teisės aktus, apyvartą per atitinkamą įprastą laikotarpį kiekvienoje susijusioje valstybėje narėje ir siunčiančiojoje valstybėje įgyvendinamų sutarčių skaičių.
Lietuvos Respublikoje taikytinos teisės nustatymo taisyklės yra įtvirtintos Tvarkos apraše, vadovaujantis kurio nuostatomis, be kita ko, buvo priimti skundžiami Tarnybos ir Valdybos sprendimai. Tvarkos aprašo 1 punktas apibrėžia Tvarkos aprašo taikymo apimtį, t. y. jog Tvarkos aprašas, be kita ko, nustato A1 pažymėjimų išdavimo už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 1 d. atvejus, sąlygas, tvarką, Tarnybos bendradarbiavimo su valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigomis, kitomis Lietuvos Respublikos institucijomis ir kitų valstybių narių kompetentingomis įstaigomis tvarką. Tvarkos aprašo 5 punktas nustato A1 pažymėjimo išdavimo sąlygas, kurio 5.5 papunktyje įtvirtinta, kad siunčiantis darbdavys turi vykdyti didelę veiklos dalį Lietuvoje.
Didelės veiklos dalies vykdymo Lietuvos Respublikoje taisyklė aiškinama Tvarkos aprašo 7–9 punktuose. Tvarkos aprašo 7 punktas numato, kad nustatant, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, atsižvelgiama į: buveinės registracijos ir administracijos vietą; administracijos darbuotojų skaičių ir vietą, kur dirba samdomi darbuotojai ir administracijos personalas; sutartis, sudarytas vykdant ekonominę veiklą Lietuvoje ir užsienyje; pajamas iš veiklos Lietuvoje ir užsienyje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominės veiklos Lietuvoje trukmę per pastaruosius 12 mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti; ekonominę veiklą Lietuvoje po darbuotojų siuntimo dirbti; kitus objektyvius kriterijus, atsižvelgiant į vykdomos veiklos pobūdį. Pažymėtina, jog Sprendimo Nr. A2 1 straipsnis ir Tvarkos aprašo 7 punktas iš esmės nustato tuos pačius kriterijus, kuriuos vertinant nustatoma, ar siunčiantis darbdavys vykdo didelę veiklos dalį valstybės narės, kurioje jis įsisteigęs, teritorijoje.
Tvarkos aprašo 8 punktas numato keturias sąlygas, kuomet nustačius bent vieną iš jų, A1 pažymėjimas negali būti išduotas. Tvarkos aprašo 8.4 punkte, be kita ko, nustatyta, jog A1 pažymėjimas neišduodamas, jei darbdavio pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų to darbdavio pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti. Darbdavio pajamų iš veiklos Lietuvoje dalis procentais skaičiuojama pagal darbdavio, siunčiančio darbuotojus laikinai dirbti į užsienio valstybę, anketos duomenis, pagrįstus Tarnybai pateiktais įrodymais (dokumentais, duomenimis): darbdavio pajamų, gautų iš Lietuvoje vykdytos veiklos, suma dalijama iš bendros darbdavio pajamų, gautų iš veiklos, vykdytos Lietuvoje ir užsienyje, sumos ir gauta suma dauginama iš 100. Esant darbdavio pateiktų dokumentų ir (ar) duomenų neatitikimui su valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis, vadovaujamasi valstybės registruose ir informacinėse sistemose esančiais duomenimis.
Sistemiškai įvertinus aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą matyti, jog Tarnyba turi pareigą kompleksiškai įvertinti visas Tvarkos aprašo 7 punkte išvardintas aplinkybes, o nustačiusi bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, turi prašymą dėl A1 pažymėjimo išdavimo atmesti.
Kaip matyti iš skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio, Tarnyba vertino pareiškėjos atitiktį Tvarkos aprašo 5 punktui, t. y. ar pareiškėja vykdo didelę veiklos dalį Lietuvoje, ir nustačiusi, jog pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų pareiškėjos pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti (Tvarkos aprašo 8.4 punktas), pareiškėjos prašymo dėl A1 pažymėjimų išdavimo jos darbuotojams netenkino. Tai, kad, pareiškėjos teigimu, Tarnyba nevertino Sprendimo Nr. A2 1 straipsnyje nustatytų kriterijų, kurie, kaip minėta, yra iš esmės analogiški Tvarkos aprašo 7 punkte nurodytiems kriterijams, teismo vertinimu, nėra teisiškai reikšminga, nes toks vertinimas būtų perteklinis, kadangi nustačius bent vieną iš Tvarkos aprašo 8 punkte išdėstytų aplinkybių, prašymas dėl A1 pažymėjimo išdavimo turi būti netenkinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-1893-146/2015 konstatavo, kad būtent minėtas Tvarkos aprašas yra Lietuvos Respublikos kompetentingos institucijos priimtas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 nuostatas patikslinantis ir papildantis teisės aktas ir būtent šiuo aspektu į jį atsižvelgtina taikant minėtus reglamentus, kurių baigiamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta, kad šie reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse.
Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Tarnyba, nustatydama, ar Bendrovės veikla Lietuvoje gali būti vertinama kaip didelė, vertino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktą informaciją bei Tarpžinybinės mokestinių duomenų saugyklos duomenis. Tarnyba, vertindama Duomenų saugyklos duomenis, nustatė, kad Bendrovė pakeitė PVM deklaracijų laukelių duomenis už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d., dėl ko kreipėsi į Inspekciją su prašymu patikrinti, ar Bendrovė teisėtai koregavo deklaruotas pajamas už laikotarpį nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija pateikė atsakymą, kad Bendrovė nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. nepagrįstai išrašė PVM sąskaitas faktūras, jas apskaitė buhalterinėje apskaitoje, deklaravo atitinkamų laikotarpių PVM deklaracijose, kadangi paslaugos nebuvo atliktos. Taigi, Tarnyba, nustatydama, ar Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti, vadovavosi Duomenų saugyklos duomenimis, t. y. vertino už laikotarpius nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. liepos 31 d., nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d., nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., nuo 2016 m. lapkričio 1 d. iki 2017 m. spalio 31 d., nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017m. lapkričio 30 d., nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. gruodžio 31 d., nuo 2016 m. vasario 1 d. iki 2018 m. sausio 31 d., nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2018 m. vasario 28 d.; nuo 2017 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.; nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. balandžio 30 d.; nuo 2017 m. birželio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d., nuo 2017 m. liepos 1 d. iki 2018 m. birželio 30 d., nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2018 m. liepos 31 d., nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki 2018 m. rugpjūčio 31 d. PVM deklaracijų 11 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai“, 12 laukelyje „PVM apmokestinami sandoriai, kai PVM išskaito pirkėjas (96 str. nustatytais atvejais)“, 13 laukelyje „PVM neapmokestinami sandoriai“ Įmonės deklaruotas pajamas iš veiklos Lietuvoje, bei 17 laukelyje „Prekių eksportas (0 proc.)“ ir 20 laukelyje „Už Lietuvos ribų įvykę sandoriai (ne PVM objektas Lietuvoje)“ Įmonės deklaruotas pajamas iš veiklos užsienyje. Tarnyba nustatė, jog Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo dirbti nuo: 2017 m. rugpjūčio mėnesio sudarė 4,21% nuo visų Bendrovės pajamų; 2017 m. rugsėjo mėnesio sudarė 4,00% nuo visų Bendrovės pajamų; 2017m. spalio mėnesio sudarė 4,34% nuo visų Bendrovės pajamų; 2017 m. lapkričio mėnesio sudarė 5,94% nuo visų Bendrovės pajamų; 2017 m. gruodžio mėnesio sudarė 5,63% nuo visų Bendrovės pajamų; 2017 m. sausio mėnesio sudarė 5,29% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. vasario mėnesio sudarė 5,53% nuo visų įmonės pajamų; 2018 m. kovo mėnesio sudarė 5,92% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. balandžio mėnesio sudarė 6,26% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. gegužės mėnesio sudarė 6,37% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. birželio mėnesio sudarė 6,90% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. liepos mėnesio sudarė 8,85% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. rugpjūčio mėnesio sudarė 8,84% nuo visų Bendrovės pajamų; 2018 m. rugsėjo mėnesio sudarė 9,12% nuo visų Bendrovės pajamų. Tarnyba, įvertinusi šiuos duomenis nustatė, kad Bendrovės pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 procentų visų įmonės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki sprendimo priede išvardintų darbuotojų siuntimų laikotarpių pradžios, dėl ko Bendrovės veikla Lietuvoje negali būti vertinama kaip didelė.
Teismo vertinimu, Tarnybai nustačius, jog pareiškėjos pajamos iš veiklos Lietuvoje sudaro mažiau nei 10 proc. Bendrovės pajamų per pastaruosius 12 pilnų kalendorinių mėnesių iki darbuotojų siuntimo laikotarpių pradžios, pagrįstai 2018 m. spalio 30 d. priėmė sprendimą Nr. SPRE-1911 neišduoti pareiškėjos darbuotojams A1 pažymėjimų, o Valdyba 2018 m. gruodžio 27 d. sprendimu Nr. (1.45) I-7806 atmetė pareiškėjos skundą dėl šio sprendimo. Teismo vertinimu, Tarnyba, nustačiusi šią aplinkybę, neprivalėjo vertinti kitų kriterijų, kuriais apibūdinama pareiškėjos veikla.
Tvarkos aprašo 9 punktas nustato, kad 8.4 punkto nuostata gali būti netaikoma, atsižvelgiant į įmonės veiklos, vykdomos Lietuvoje, pobūdį; ši išimtis gali būti taikoma, jei darbdavys įrodo, kad jo pajamos iš veiklos užsienyje, kuri tiesiogiai susijusi su jo vykdoma veikla Lietuvoje (pavyzdžiui, vykdoma dalis gamybos proceso, realizuojama pagaminta produkcija ir panašiai), kartu su pajamomis iš veiklos, vykdomos Lietuvoje, sudaro ne mažiau kaip 10 procentų visų to darbdavio pajamų. Bendrovė anketų 4 punkte „Darbdavio veiklos pobūdis” nurodė, kad jos veikla yra darbuotojų nuoma Lietuvoje ir užsienyje; darbuotojų atranka pagal darbdavio užklausimus, darbdavių konsultavimas ir darbuotojų atranka (b. l. 41–47). Teismo vertinimu, pateikta informacija apie pareiškėjos veiklą neleidžia nustatyti, kad darbuotojų siuntimas į užsienį yra dalis gamybos proceso. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad Tarnyba, priimdama 2018 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. SPRE-1911, neturėjo nei pareigos, nei pagrindo taikyti Tvarkos aprašo 9 punkte nustatytą išimtį, dėl kurios būtų galima netaikyti Tvarkos aprašo 8.4 papunktyje nustatytos imperatyvios sąlygos.
Pareiškėjos teigimu, Tarnybos sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio nuostatų, todėl naikintinas vien šiuo pagrindu. Teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjos argumentus, kadangi iš skundžiamo Tarnybos sprendimo turinio matyti, jog jame konkrečiai ir aiškiai nurodyti motyvai ir argumentuotai, kuriais remiantis pareiškėjos nurodytiems darbuotojams nebuvo išduoti A1 pažymėjimai, sprendimas pagrįstas faktiniais duomenimis (skaičiavimais), priimtas vadovaujantis galiojančiu teisiniu reguliavimu, tinkamai taikius aktualias teisės aktų nuostatas, todėl jo naikinti, kaip neatitinkančio VAĮ 8 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatų, nėra pagrindo.
Teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, daro išvadą, kad ginčijami Tarnybos ir Valdybos sprendimai yra motyvuoti ir pagrįsti, teismas taip pat nenustatė kitų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimai atmesti kaip nepagrįsti, todėl jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat atmestinas.
Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Nermeka“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
Teisėjai Violeta Balčytienė
Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
Ina Kirkutienė
