Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-306/2011

Teisminio proceso Nr. 2-05-3-16110-2009-0

Procesinio sprendimo kategorija 30.8

(S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Česlovo Jokūbausko (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos J. J. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. pareiškimą, suinteresuoti asmenys T. K., A. J., Kauno miesto savivaldybė, Kauno apskrities viršininko administracija, dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje nagrinėjamas pareiškėjos prašymas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji įgyjamosios senaties pagrindu įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą – garažo boksą Nr. 3, pastate (duomenys neskelbtini).

Pareiškėja 1996 m. lapkričio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įsigijo garažo boksą Nr. 2 pastate (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos teigimu, ji nuo 1996 m. lapkričio mėn. naudojosi ne tik įsigytu garažo boksu Nr. 2, bet ir šalia esančiu to paties garažo boksu Nr. 3, kuris neįregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Pareiškėja nurodė, kad ji garažo boksą Nr. 3 sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai valdo ir juo naudojasi daugiau kaip 10 metų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimų esmė

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškimą patenkino. Teismas nustatė, kad garažo boksas Nr. 3 (duomenys neskelbtini) Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teise neįregistruotas; šiuo boksu pareiškėja naudojosi nuo 1996 m., jokių pretenzijų dėl naudojimosi niekas niekada nereiškė. Nurodęs, kad savivaldybė ginčo pastatu nesinaudojo ir dėl jo iki pareiškėjos kreipimosi į teismą jokių pretenzijų nereiškė, teismas sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja įgijo ir valdė ginčo pastatą nesąžiningai. Teismo vertinimu, bylos duomenys leidžia konstatuoti, kad įvykdytos visos įstatyme išvardytos sąlygos nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi suinteresuoto asmens Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą, 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimu Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą –pareiškimą atmetė. Kolegija nustatė, kad garažai, pažymėti šifrais 2G1p, 3G1p, yra pagalbinio ūkio paskirties pastatai ir gyvenamojo namo, pažymėto 1A3/p (duomenys neskelbtini) priklausiniai. Namų valda (duomenys neskelbtini) 1940 m. buvo nacionalizuota ir registruota Kauno miesto VK butų ūkio valdybos vardu valstybės nuosavybės teisėmis. Namų valdoje esantys mediniai pastatai namo gyventojų buvo naudojami kaip ūkio paskirties patalpos (sandėliukai), vėliau ant šių medinių pastatų pamatų buvo pastatyti garažai (tarp jų – ir ginčo boksas Nr. 3), kurie namo gyventojų naudojami ir kaip pagalbinės patalpos. Dalis patalpų, esančių pastate 2G1p, šios namų valdos gyventojų prašymu buvo privatizuota, dėl bokso Nr. 3 nebuvo paduota prašymo privatizuoti ir ginčo patalpa liko neprivatizuota. Pagalbinės patalpos pastatytos tik 1970 m., taigi duomenys apie garažo boksus negalėjo būti nurodyti 1940 m. turto nacionalizacijos byloje, tačiau tai, kad nacionalizacijos dokumentuose nenurodyti garažai, kolegijos vertinimu, neteikia pagrindo šio turto nelaikyti valstybės nuosavybės teise valdomu turtu. Konstatavusi, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso valstybei, todėl negali būti įgyjamas įgyjamosios senaties pagrindu, kolegija atmetė pareiškėjos argumentą, jog per įgyjamosios senaties laiką valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims. Kolegija pažymėjo, kad byloje nėra įrodymų, jog valstybė perleido nuosavybės teisės valdymą į ginčo patalpą kitam asmeniui. Tai, kad asmenys (buvę namo gyventojai) naudojosi namo priklausiniais, kurie nuosavybės teise priklauso valstybei, nesukūrė šiems asmenims nuosavybės teisių į ginčo turtą. Kolegija atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji nuo 1996 m. sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai valdė garažo boksą (CK 4.27 straipsnio 2 dalis, Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 30 straipsnio 1 dalis). Kolegija darė išvadą, kad pareiškėjos valdymas neatitiko ir reikalavimo valdyti daiktą taip, kad daikto savininkas būtų turėjęs teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nebūtų pasinaudojęs ja; vien tai, kad pareiškėja naudojo ginčo garažą faktiniu valdymu nemokėdama už turto naudojimą valstybei nuomos mokesčio, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pareiškėja elgėsi teisėtai.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą ir palikti nepakeistą Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 30 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 4.68, 4.71 straipsnių nuostatas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2008 m. lapkričio 10 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje AB „Pakruojo arka“ v. V. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2008, konstatavo, kad jeigu per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas vienam iš kito perėjo keliems asmenims ir kiekvieno jų valdymas atitiko CK 4.68 straipsnyje nustatytus reikalavimus, tai tų asmenų valdymas skaičiuojamas kartu (CK 4.71 straipsnio 2 dalis). Anot kasatorės, jai nusipirkus garažo boksą Nr. 2, boksą Nr. 3 jai perleido E. ir K. G. (CK 4.27 straipsnio 1 dalis), kurie naudojosi šiuo garažo boksu nuo 1970 metų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. vasario 21 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011, nurodė, kad tiek registracija viešame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę; atviro daikto valdymo sąlyga pagal CK 4.68 straipsnį nuosavybės teisei įgyjamąja senatimi pripažinti gali būti nustatyta nepriklausomai nuo to, ar daikto valdymo faktas buvo įregistruotas viešame registre. Kasatorės teigimu, apeliacinės instancijos teismo aiškinimas, jog daikto valdymo neįregistravimas viešame registre reiškia, kad neįvykdyta daikto atviro valdymo sąlyga, prieštarauja įstatymui ir suformuotai teismų praktikai, todėl yra nepagrįstas ir neteisėtas.

2. Nuo 1996 m. lapkričio mėn. kasatorė sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai valdė garažo boksą Nr. 3 kaip savo; jį prižiūrėjo, juo naudojosi. Visą valdymo laikotarpį garažo nuosavybė niekam kitam nebuvo perleista. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad ginčo garažo boksas yra valstybinė nuosavybė ir neįvykdyta CK 4.69 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, nepagrįsta įrodymais. Anot kasatorės, byloje nėra įrodymų, kad ginčo garažo pastatas buvo nacionalizuotas ir perduotas valstybei. Teismas nepagrįstai sprendė, kad nacionalizuota namų valda (duomenys neskelbtini) yra ta pati valda (duomenys neskelbtini), kad nacionalizuotoje valdoje buvo statinys 2G1p. VĮ Registrų centro duomenys patvirtina, kad garažas 2Glp pastatytas 1970 metais, todėl pastatas negalėjo tapti valstybės nuosavybe nacionalizacijos pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad garažas pastatytas ant buvusio nacionalizuoto medinio pastato pamatų. Iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad valstybė, savivaldybė garažo boksu Nr. 3 niekada nesinaudojo, nėra duomenų, kad jis priklausė valstybei, todėl nepagrįsta teismo išvada, jog garažo pastatas priklausė valstybei ir jo įgyti įgyjamosios senaties pagrindu negalima.

3. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, todėl buvo pažeistas CPK 185 straipsnio 1 dalies reikalavimas. Kasatorės teigimu, ji 1996 m. nusipirko garažo boksą Nr. 2 (2Glp); nuo 1996 m. ne tik juo, bet ir šalia esančiu boksu Nr. 3 kasatorė naudojosi atvirai, nepertraukiamai, netrukdomai iki šiol, ir niekas pretenzijų dėl bokso Nr. 3 valdymo nepareiškė. VĮ Registrų centras nurodė, kad garažo boksas Nr. 3, pastate 2Glp, Nekilnojamojo turto registre neįregistruotas, garažo savininkai yra kasatorė ir T. K. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino materialiosios bei proceso teisės normas, nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą įgijimo įgyjamąja senatimi sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. birželio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. M. ir kt. v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-345/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Stoties turgus“ v. Kauno apskrities viršininko administracija ir kt., bylos Nr. 3K-3-586/2006; 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Pakruojo arka“ v. V. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2008).

Suinteresuoti asmenys A. J. ir T. K. pareiškimais prisidėjo prie kasacinio skundo.

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Kasaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011, priimta po skundžiamo apeliacinės instancijos teismo sprendimo, todėl apeliacinės instancijos teismas ir negalėjo taikyti nurodytoje kasacinio teismo nutartyje pateiktų išaiškinimų.

2. Apeliacinės instancijos teismas įvertindamas įrodymus, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų dėl CPK 185 straipsnio taikymo. Vertindamas rašytinius įrodymus, įskaitant garažo techninės apskaitos bylą, teismas pagrįstai nustatė, kad namų valda (duomenys neskelbtini) 1940 metais buvo nacionalizuota ir registruota Kauno miesto VK butų ūkio valdybos vardu valstybės nuosavybės teisėmis. Šioje namų valdoje esančius medinius pastatus namo gyventojai naudojo kaip ūkio paskirties patalpas, o vėliau ant šių medinių pastatų pamatų buvo pastatyti garažai, tarp jų ir garažo boksas Nr. 3. Garažo boksas Nr. 3 liko neprivatizuotas ir laikytinas valstybės nuosavybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB „Pakruojo arka“ v. V. I. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2008).

Atsiliepimu į kasacinį skundą suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad nekilnojamasis turtas yra valstybės nuosavybė ir kad valstybė neperleido nuosavybės teisės valdymo į ginčo patalpą kitam asmeniui, įskaitant E. ir K. G., iš kurių, kasatorės teigimu, jai perėjo šio nekilnojamojo daikto valdymas. E. ir K. G., nebūdami ginčo turto savininkai, negalėjo perleisti kasatorei daugiau teisių, negu turėjo patys.

2. Kasacinio teismo praktika dėl daikto atviro valdymo ir valdymo neįregistravimo viešame registre buvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė, bylos Nr. 3K-7-67/2011, jau po skundžiamo sprendimo priėmimo. Net ir nustačius, kad kasatorė garažo boksą Nr. 3 valdė atvirai, ji negali įgyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį, nes netenkinamos kitos nuosavybės teisės įgijimo sąlygos.

3. Apeliacinės instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais ir nepažeidė CPK 185 straipsnio nuostatų.

4. Nustatyti, ar ginčo garažo boksas Nr. 3 yra valstybės nuosavybė, yra fakto klausimas, kuris iš naujo kasacinės instancijos teisme nenustatinėjamas (CPK 353 straipsnis). Kasatorė nenurodo proceso ar (ir) materialiosios teisės normų pažeidimo, nustatinėjant šį fakto klausimą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl įgyjamosios senaties

CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus bei į kito asmens (ne valdytojo) vardu registruotus daiktus.

Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas CK normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įgyjamoji senatis yra savarankiškas, pirminis nuosavybės teisės įgijimo būdas (CK 4.47 straipsnio 11 punktas). Nuosavybės teisės įgijimo įgyjamąja senatimi faktas konstatuojamas, jeigu yra šių sąlygų visuma: 1) pareiškėjas nėra ir nebuvo įgijęs nuosavybės teisės į daiktą kitokiu CK 4.47 straipsnyje nurodytu būdu; 2) daiktas nėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė (CK 4.69 straipsnio 3 dalis); 3) asmuo, sąžiningai įgijęs daiktą, jį sąžiningai valdo visą valdymo laiką; 4) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas teisėtai; 5) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas atvirai (CK 4.68 straipsnis); 6) daiktas valdomas nepertraukiamai; 7) visą valdymo laiką daiktas buvo valdomas kaip savas; 8) valdymas tęsėsi CK 4.68 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Tiek registracija viešajame registre, tiek jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas imperatyvas negali būti aiškinamas kitaip, kaip draudimas įgyjamosios senaties būdu įgyti nuosavybės teisę į daiktą, kuris priklauso valstybei ar savivaldybei. Šis draudimas užkerta kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, konstatuotina, kad valstybei ar savivaldybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas viešajai nuosavybei pertvarkyti į privačiąją. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas įgyjamąja senatimi įgyti valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus yra siejamas su šių daiktų priklausymu nuosavybės teise, bet ne su jų teisine registracija. Tai, kad teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, jog jie nebėra valstybės ar savivaldybės nuosavybė, nes taip būtų paneigta imperatyvioji CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostata. Atsižvelgiant į tai, kad CK 4.69 straipsnio 3 dalies norma – imperatyvioji, joje įtvirtinto draudimo negalima paneigti remiantis CK 1.5 straipsnio 4 dalimi, kurioje įtvirtinta teismo pareiga aiškinant ir taikant įstatymus vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu statiniai buvo sukurti kaip valstybės nuosavybės teisės objektai ir valstybės turto privatizavimą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo perduoti (parduoti ar kitaip pagal įstatymus perleisti) privačių asmenų nuosavybėn, tai jie turi būti vertinami kaip priklausantys valstybei nuosavybės teise ir pagal CK 4.69 straipsnio 3 dalį draudžiama juos pripažinti įgytus nuosavybės teise įgyjamąja senatimi dėl jų ilgalaikio valdymo (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011; kt.).

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ginčo turtas nuosavybės teise priklauso valstybei. Skundžiamame teismo sprendime nurodytos aplinkybės – namų valdos (duomenys neskelbtini) ir sandėliukų, ant kurių pamatų pastatyti garažai, nacionalizavimas; garažo boksų Nr. 1 ir Nr. 2 privatizavimas kaip savarankiškų statinių, bokso Nr. 3 neprivatizavimas – ir šias aplinkybes pagrindžiantys įrodymai (Nekilnojamojo turto registro išrašai, garažo techninės apskaitos byla, kt.), kuriais remdamasis apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą dėl ginčo turto priklausymo valstybei nuosavybės teisėmis. Tai konstatavusi, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus kasacinio skundo argumentus, kuriais teigiama, jog teismas neva nepagrįstai sprendė, kad nacionalizuota namų valda (duomenys neskelbtini) yra ta pati valda (duomenys neskelbtini), jog byloje nėra duomenų, kad garažas pastatytas ant buvusio nacionalizuoto medinio pastato pamatų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėja paaiškino, jog „buvo mediniai sandėliukai visiems butams ir 1970 m. buvo iš jų pastatyti mūriniai garažai“ (b. l. 82). Pažymėtina ir tai, kad kasaciniame skunde nenurodyta teisinių argumentų, kurie teiktų pagrindą kitaip interpretuoti apeliacinės instancijos teismo įvertintus rašytinius įrodymus ir jų pagrindu konstatuotas faktines aplinkybes dėl ginčo turto priklausymo valstybei nuosavybės teise (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnio 1 dalis).

Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta faktinė aplinkybė, kad ginčo turtas nuosavybės teisėmis priklauso valstybei (CPK 353 straipsnio 1 dalis), tai, atsižvelgiant į pirmiau nurodytą CK 4.69 straipsnio 3 dalies aiškinimo ir taikymo praktiką, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų sąlygų nuosavybės teisėms įgyti pagal įgyjamąją senatį, nes, minėta, draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo.

Skundžiamame sprendime nurodyti teismo motyvai, kurie grindžiami iki Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 21 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje A. B. v. Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir kt., bylos Nr. 3K-7-67/2011, egzistavusia teisės aiškinimo ir taikymo praktika dėl daikto įregistravimo (neįregistravimo) viešame registre kaip atviro daikto valdymo sąlygos, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindas panaikinti ar pakeisti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nurodyta kasacinio teismo nutartis (joje išdėstyti išaiškinimai) negali būti pagrindas panaikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą ne dėl to, kad ji priimta po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, bet dėl to, kad skundžiamame sprendime padaryta išvada (dėl negalimumo įgyjamosios senaties pagrindu įgyti nuosavybės teisę į valstybės turtą) atitinka ir nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytus atitinkamus išaiškinimus.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjos reikalavimą; jo naikinti kasacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 85,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atmetus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą priteistinos iš kasatorės (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 93 straipsniai, 96 straipsnio 2 dalis, 340 straipsnio 5 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš kasatorės J. J. (duomenys neskelbtini) 85,30 Lt (aštuoniasdešimt penkis litus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Dangutė Ambrasienė

Česlovas Jokūbauskas

Janina Stripeikienė