A. K. pagal BK 138 str., 140 str.

Baudžiamoji byla Nr. 1A-23-511/2013

Teisminio proceso Nr. 1-89-2-00052-2010-0

Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.6.

(S)

NUOSPRENDIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. balandžio 9 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Eligijaus Gladučio (kolegijos pirmininkas), Bronės Vidzėnienės ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Vilmai Užkurėlienei,

dalyvaujant:

prokurorui R. D., S. P.,

asmenims, kurių atžvilgiu nutraukta baudžiamoji byla A. K., N. G.,

gynėjui advokatui A. M.,

nukentėjusiųjų atstovui advokatui Antanui Cemnolonskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų L. Š., A. Š., D. S. ir Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-18 nutarties, kuria baudžiamoji byla A. K. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą nutraukta esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 str. 1 d. 9 p.), baudžiamoji byla N. G. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį nutraukta esant jo veiksmuose baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (BPK 3 str. 1 d. 9 p.). L. Š., A. Š., D. S., Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civiliniai ieškiniai palikti nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė :

N. G. 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 2.00 val. Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Skroblų I kaime, prie Tauragno ežero, D. S. atžagaria ranka sudavė vieną kartą į krūtinę, po ko pastarasis nugriuvo, dėl ko nukentėjusiajam D. S. sukėlė fizinį skausmą.

A. K. 2010 m. rugpjūčio 1 d., apie 2.00 val., Utenos rajone, Tauragnų seniūnijoje, Skroblų I kaime, prie Tauragno ežero, L. Š. su pagaliu smūgiavo 3-4 kartus į galvą, kaklą, ranką, nugarą, po to nepilnamečiui A. Š., gim. 1993-06-17, sugriebus už pagalio ir laikant, kad nebesmūgiuotų L. Š., pastarąjį nustūmęs pargriovė į malkų krūvą, ir tokiais savo veiksmais nukentėjusiesiems L. Š. dėl kairio II delnakaulio lūžimo su poslinkiu ir A. Š. dėl dešinio kulno srities sumušimo, kulno plėštinės žaizdos padarė nesunkius sveikatos sutrikdymus.

Nukentėjusieji L. Š., A. Š., D. S. skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-18 nutartį ir prašo ją panaikinti ir N. G. bei A. K. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį: N. G. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. dėl fizinio skausmo sukėlimo D. S., o A. K. pripažinti kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 5 p. dėl nesunkių sveikatos sutrikdymų padarymo L. ir A. Š. ir paskirti jiems bausmes už nusikaltimus numatytų sankcijų ribose, taip pat tenkinti pareikštus civilinius ieškinius ir priteisti atstovavimo išlaidas.

Skunde nukentėjusieji teigia, kad skundžiama nutartis yra neteisėta, todėl naikintina. Teismas nutartyje nurodo, kad nors kaltinamieji kaltais neprisipažino, jų kaltė įrodyta teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais, tai reiškia, kad teismas sutinka su N. G. ir A. K. pateiktų kaltinimų apimtį.

Pripažinęs N. G. ir A. K. kaltinimuose nurodytus veiksmus, teismas daro klaidingą išvadą, kad jie veikė būtinosios ginties sąlygomis. Teismas vertindamas parodymų patikimumą pagrindinį dėmesį skyrė specialistų išvadoms, neatkreipė dėmesio į tai, kad tuoj po įvykio nei L. Š., nei D. S. į teismo medicinos specialistus nesikreipė, jų nebuvo apžiūrėti, dauguma jiems padarytų kūno sužalojimų liko neužfiksuoti.

Neaišku, kodėl teismas daro išvadą, kad situacijoje, kai agresyviai nusiteikęs D. S. priekaištauja N. G. dėl jo elgesio, o L. Š. neleidžia prieiti jo žmonai, N. G. pagrįstai pamanė, kad jam tiesiogiai gresia pavojingas kėsinimasis į jo sveikatą, todėl suduodamas D. S. į krūtinę ir eidamas prie savo žmonos, kurios atžvilgiu L. Š. panaudojo fizinę jėgą, N. G. veikė būtinosios ginties sąlygomis. Nurodo, kad D. S. pavojaus N. G. sveikatai nekėlė, jie abu sėdėjo ant rąsto ir tarp jų vyko tik žodinis ginčas. Teismas neatsižvelgė į liudytojų Sandros ir Ž. G. parodymus, kurie visą konfliktą matė nuo pradžios ir nurodė, jog būtent N. G. buvo agresyviai nusiteikęs, visą vakarą priekabiavo, stengėsi pažeminti Ž. G.. D. S. nesikėsino nei į N. G., nei į jo žmonos sveikatą, todėl N. G. nebuvo jokio pagrindo naudoti smurtą jo atžvilgiu.

Skunde nurodoma, kad teismas neteisingai taikė būtinosios ginties institutą ir A. K. atžvilgiu, kadangi tuo metu, kai A. K. atbėgęs pradėjo pagaliu mušti L. Š., L. Š. grūmėsi su N. G., ne L. Š. mušė N. G..

Taip nurodo, jog nėra aišku, kuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad A. K. pajutęs, kad A. Š. bando iš jo ištraukti pagalį, kuriuo jis sudavė L. Š., negalėjo numanyti, jog A. Š. siekia, kad būtų nutrauktas fizinio smurto naudojimas jo tėvo atžvilgiu, o ne vyksta pavojingas kėsinimasis į jo ar N. G. sveikatą. A. K. neigė minėtas teismo nustatytas aplinkybes, nurodydamas, kad A. Š. už jo turimo pagalio negriebė.

Utenos rajono apylinkės prokuratūros prokuroras apeliaciniu skundu skundžia Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-18 nutartį ir prašo nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą - apkaltinamąjį nuosprendį, t.y. A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 138 str. 2 d. 5 p. ir skirti dvejų metų laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą atidėti dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. N. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką numatytą BK 140 str. 1 d. ir paskirti vienerių metų dviejų mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant per bausmės laiką būti namuose nuo 22.00 val. iki 6.00 val., išskyrus su darbo funkcijomis susijusį laiką, bei be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos. Nukentėjusiųjų civilinius ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkinti iš dalies ir L. Š. iš A. K. priteisti vieną tūkstantį litų, A. Š. iš A. K. - penkis šimtus litų, D. S. iš N. G. - keturis šimtus litų. Tenkinti Valstybės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį ir priteisti 360,96 Lt ir iš A. K..

Prokuroras mano, kad baudžiamoji byla A. K. ir N. G. nutraukta nepagrįstai. Teigia, kad teismas rėmėsi ne visais įrodymų šaltiniais, nevertino įrodymų visumos. Teismas nevertino liudytojo D. S. parodymų, kuris patvirtino, kad nakties metu kartu su I. Š., A. Š. išgirdę triukšmą, moterišką balsą, kartu su A. Š. išbėgo iš palapinės, matė, kaip lauke A. K. dideliu basliu energingai daužė L. Š., kuris buvo apžergęs N. G. ir laikė prie žemės prispaustas N. G. rankas. A. Š. pripuolęs prie A. K., prašydamas nemušti tėvo L. Š. stvėrė už baslio ir ketino jį atimti, tačiau A. K. pakėlė ir metė A. Š. link laužavietės. Parkritęs A. Š. ėmė aimanuoti, skustis kojos skausmu.

Teigia, kad teismas tinkamai neįvertino konflikto kilmės ir pirmųjų veiksmų, lėmusių konflikto kilmę, jos tęstinumą, ko pasėkoje konfliktas peraugo į muštynes. Konfliktas, priešingai nei konstatavo teismas, kilo po to, kai prie laužo susiginčijo neblaivūs ant rasto sėdėję N. G. ir D. S.. N. G. pirmasis rankos smūgiu nubloškė nuo rasto D. S. išgirdęs žmonos L. G. sušukimą „mane muša“ ir puolė prie šalia stovėjusio L. Š., kuriam ranka smogė į veidą. Po smūgio N. G. ir L. Š. susikibo ir parkrito ant žemės grumtis, L. Š. apžergė agresyviai nusiteikusį N. G. ir laikydamas prispaustas jo rankas, pajuto smūgius į galvą, kaklą, ranką, nugarą, kuriuos sudavė A. K..

Teismas nevertino ir realiai patirtų L. Š. ir D. S. sužalojimų, apie kuriuos parodė liudytojai.

Teismas nevertino liudytojo Ž. ir S. G. parodymų, pavirtinančių, jog priešingai nei konstatavo teismas, agresyviai nusiteikęs buvo ne L. Š., o N. G.. Konfliktą išprovokavo ir pirmus fizinius veiksmus realizavo (sudavė smūgius) ne L. Š., o N. G.. Iš šių liudytojų parodymų matyti, kad jokio realaus pavojingo kėsinimosi į L. G. nebuvo. Teigia, kad L. G. parodymai vertinti kritiškai, kadangi kaltinamas byloje yra jos vyras. Tai, kad ji šaukė, jog ją muša galimai buvo tik dingtis paaštrinti konfliktinę situacija ir taip iššaukti šalių muštynes.

Prokuroras teigia, kad bylos duomenimis nepaneigta, jog N. G. pirmas pavartojo fizinį smurtą - rankos smūgiu nubloškė D. S. nuo rasto, sudavė smūgį L. Š. ir dėl to kilo muštynės, į kurias įsitraukė D. S., A. K., A. Š.. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad nėra laikoma būtinosios ginties situacija, esant abipusėms muštynėms, kurioms skirtingai nuo pavojingo kėsinimosi būdinga tai, kad abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamais interesais, abi pusės smurtą naudoja ne gynybos, o puolimo tikslais, todėl tokiose muštynėse nėra besiginančiųjų. N. G. sąmoningai sudavė smūgį į krūtinę šalia sėdėjusiam D. S., jį puolė. Todėl tokie, N. G. nusikalstami veiksmai atitinka BK 140 str. 1 d. sudėties požymius.

Nurodo, kad liudytojai Ž. G., S. G., D. S. nepatvirtino, jog N. G. šaukėsi A. K. pagalbos. Pažymi, jog N. G. ir L. Š. grūmėsi parkritę ant žemės, o pribėgęs A. K. fizinius veiksmus prieš L. Š. panaudojo su įrankiu - mediniu pagaliu. A. Š. ginant mušamą tėvą L. Š. su pagaliu ir ketindamas nutraukti fizinį smurtą tėvo atžvilgiu, ketindamas ištraukti pagalį iš A. K. rankų, tyčia A. K. buvo nublokštas į malkų krūvą dėl ko nesunkiai buvo sutrikdyta A. Š. sveikata, todėl tokie A. K. veiksmai atitinka BK 138 str. 2 d. 5 p. sudėties požymius, paneigia jį veikus būtinosios ginties sąlygomis.

Teismo posėdyje nukentėjusieji, jų atstovas ir prokurorė prašė apeliacinius skundus tenkinti, A. K., N. G. ir gynėjas prašė apeliacinių skundų netenkinti.

Apeliaciniai skundai tenkinami dalinai.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, nustatęs baudžiamąją atsakomybę šalinančią aplinkybę – būtinają gintį (BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punktas), padarė išvadą, kad nutrauktina baudžiamoji byla A. K. dėl kaltinimo pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 5 punktą bei N. G. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį. Tokią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė pagrinde remdamasis specialisto išvados duomenimis dėl sužalojimų N. G., N. G. ir jo sutuoktinės L. G. parodymais apie tai, kad, N. G. ir D. S. būnant prie laužo, pastarasis buvo agresyviai nusiteikęs ir N. G. priekaištavo dėl jo elgesio, tuo metu L. Š. panaudodamas fizinę jėgą neleido N. G. sutuoktinei prie šio ir D. S. prieiti, sakydamas, kad vyrai išsiaiškins patys. Sutuoktinei sušukus, jog jai skauda, N. G. pamanė, kad į jį ir jo sveikatą prasidėjo tiesiogiai gresiantis pavojingas kėsinimasis, ir esant tokioms aplinkybėms veikė būtinosios ginties sąlygomis.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta, nes ji padaryta neatlikus tinkamo visų bylos aplinkybių įvertinimo.

Pagal BK 28 straipsnio 2 dalį būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.

Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris turi būti realus ir akivaizdus, t. y. egzistuoti objektyviai, būti prasidėjęs ar tiesiogiai grėsti besiginančiojo teisėms (kasacinės nutartys Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstMzE2LzIwMTI=" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-316/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-316/2012">2K-316/2012</a>, 2K-125/2011, 2K-140/2011, 2K-524/2010, 2K-469/2010 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pasisakė, jog teismas, spręsdamas klausimą dėl BK 28 str. 1 d. taikymo, privalo tiksliai nustatyti pavojingą kėsinimąsi, jo akivaizdumą ir realumą, kėsinimosi pradžios ir pabaigos momentą. Įvertinus šių aplinkybių visumą, spręstina, ar apskritai egzistavo būtinosios ginties situacija. Apylinkės teismas šių svarbių aplinkybių išsamiai neištyrė.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp N. G., nukentėjusiųjų ir kitų asmenų kilo konfliktas, kuris vėliau peraugo į fizinio smurto panaudojimą.

Tam, kad būtų galima padaryti pagrįstas išvadas dėl būtinosios ginties situacijos buvimo ar nebuvimo, buvo būtina ištirti, esant kokioms aplinkybėms, dėl ko ir kas pradėjo naudoti fizinį smurtą. Pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog N. G. ir D. S. sėdint prie laužo, pastarasis buvo agresyvus. Kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai, specialistų išvados yra pakankamai aptarti skundžiamoje teismo nutartyje. Iš byloje surinktų įrodymų visumos matyti, jog šioje byloje nėra jokių duomenų, kad prieš tai, kai N. G. sudavė D. S., šis prieš N. G. būtų naudojęs kokį nors smurtą ar grasinęs fizinį smurtą tuojau panaudoti. Pats D. S. tvirtino, kad sėdint prie laužo N. G. ėmė smurtauti, pirmas sudavė jam į krūtinę ir jis nugriuvo, o tuo metu N. G. nuėjo prie L. Š.. Faktą, kad tuo metu N. G. sudavė D. S. į krūtinę, konstatavo ir pirmosios instancijos teismas ir ši aplinkybė nėra ginčijama.

Siekiant kuo išsamiau atskleisti įvykių seką, apeliacinės instancijos teismas taip pat apžiūrėjo baudžiamąją bylą Nr.: 1A-61-719-2013 ir perskaitė teisme apklaustų asmenų parodymus. Minėtoje byloje dėl to paties įvykio kaltinami D. S., L. Š., A. Š. dėl jų veiksmų N. G., A. U. ir kitų asmenų atžvilgiu. Kaltinamųjų, liudytojų ir nukentėjusiųjų parodymai anoje byloje iš esmės analogiški jų parodymams šioje byloje.

N. G. parodė, kad L. G. atėjo kviesti jį namo. Tuo momentu L. Š. ją sulaikė. Jis girdėjo ją šaukiant „paleisk, skauda“, verkimą. L. Š. L. G. spaudė ranką.

L. Š. parodė, kad prie jo atbėgo L. G. keikdamasi ir šaukdama. Jis L. G. užstojo kelią, kad ji nesikištų į konfliktą, laikė ją už rankų, smūgių nesudavė.

Ž. G. ir S. G. parodė, kad L. G. priėjo prie L. Š. ir šaukė, kad ją muša, nors L. Š. jos nemušė.

D. S. parodė, kad atbėgo N. G. ir A. K. sutuoktinės, ėmė stumdytis, šaukti. Moterų niekas nemušė. Prie L. G. niekas nėjo ir kontakto su ja neturėjo.

Ikiteisminio tyrimo metu L. Š. parodė, kad jis ir L. G. buvo suėmę vienas kitam rankas, kai ji norėjo prieiti prie N. G.. Jis tik užstojęs L. G. kelią savo kūnu, bet smūgių jai nesudavęs.

L. G. parodė, kad L. Š. jai suko kairę ranką, neleisdamas prieiti prie N. G., bet dėl to žymės neliko.

Taigi, nei vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų neparodė ir byloje nėra surinkta objektyvių įrodymų, jog iki to momento, kuomet, kai N. G. rankomis sudavė D. S., šį pargriaudamas ir tuo sukeldamas jam fizinį skausmą, D. S. veiksmai būtų peržengę žodinio konflikto ribas, būtų buvę pavojingi, akivaizdūs, realūs bei kėlę grėsmę N. G. ar jo sutuoktinės sveikatai. Tokių požymių D. S. veiksmuose neparodė ir pats N. G.. Papildomai apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje N. G. paaiškino, jog L. Š. su D. S. buvo jo atžvilgiu priešiškai nusiteikę, mėgino gąsdinti, tačiau dėl to konfliktas gal ir būtų neprasidėjęs, jei L. Š. nebūtų pavartojęs fizinių veiksmų prieš L. G.. Kokius veiksmus atliko L. Š. L. G. atžvilgiu, N. G. teigė iš pradžių nematęs, tik girdėjęs žmonos šauksmą, kad jai skaudą, ji prašė, kad ją paleistų. N. G. teigė tuomet ėjęs prie L. Š., nes norėjęs kad šis nekenktų jo sutuoktinei. Teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybė, jog L. Š. laikė N. G. už rankų tam, kad ši nesibrautų ir negilintų konflikto, nelaikytina teisėtu pagrindu N. G. smūgiuojant pulti tiek D. S., tiek ir L. Š.. Pastebėtina, kad jokiais nusikalstamais veiksmais L. Š. atžvilgiu N. G. nebuvo kaltinamas, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl teisinio vertinimo tų N. G. veiksmų, kuriuos po sudavimo D. S. jis atliko L. Š. atžvilgiu.

Konstatuotina, jog vien tik D. S. konfliktavimą žodžiais N. G. nebuvo pagrindo laikyti pavojingu kėsinimusi jo ar L. G. atžvilgiu ir dėl to atlikti D. S. atžvilgiu veiksmus, kuriais sukėlė šiam fizinį skausmą. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šie N. G. veiksmai buvo sąlygoti būtinosios ginties. Teisėjų kolegija mano, jog N. G. veiksmai D. S. atžvilgiu - ranka sudavė jam vieną kartą į krūtinę, po ko pastarasis nugriuvo, tuo sukeliant nukentėjusiajam D. S. fizinį skausmą, atitinka BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija nevertina atsietai šios veikos kaip mažareikšmės, nes būtent nuo šio veiksmo konfliktas peraugo į fizinio smurto naudojimą ir muštynes.

Tačiau iš kaltinimo šalintina, jog D. S. atsistojus, N. G. jam vieną kartą kumščiu sudavė į veidą, dėl to nukentėjusiajam D. S. dar kartą sukėlė fizinį skausmą. Šios aplinkybės nepatvirtina jokie kiti byloje apklaustų asmenų parodymai. Vieną kartą sudavęs D. S., N. G. nuėjo prie L. Š.. Be to, D. S. parodymai, kad jam atsistojus, N. G. dar kartą smūgiavo, nėra nuoseklūs - tyrimo pradžioje pastarosios aplinkybės D. S. nenurodė. Teisėjų kolegija mano, jog atsižvelgus į tai, kad D. S., kuris kitoje byloje lygiagrečiai kaltinamas N. G. sumušimu, yra suinteresuotas pagerinti savo padėtį, todėl tie jo parodymai, kurių nepatvirtina kiti bylos duomenys, nelaikytini patikimais ir pakankamais įrodymais N. G. apkaltinti.

Pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. K. L. Š. ir A. Š. atžvilgiu atliko kaltinime nurodytus veiksmus, esant būtinajai ginčiai, grįsta tuo, kad A. K. konflikte nuo pat pradžių nedalyvavo, fizinius veiksmus L. ir A. Š. atžvilgiu panaudojo po to, kai jis išgirdo N. G. šauksmą ir išbėgęs į lauką pamatė, kad N. G. guli ant žemės, o L. Š. muša N. G.. Teismas šią išvadą grindė ir N. G. nustatytų sužalojimų skaičiumi ir lokalizacija. Iš baudžiamojoje byloje esančios 2010-08-03 teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 997/10(04) matyti, kad N. G. nustatyti daugybiniai kūno ir veido sumušimai, šonkaulių lūžiai, sužalojimai padaryti aštuoniais ar daugiau trauminiais poveikiais (t.1., b.l. 92, 94), tačiau pastaroji aplinkybė bei tai, jog konflikto pradžioje A. K. nedalyvavo, teisėjų kolegijos nuomone dar nėra pagrindas pripažinti, jog A. K. veiksmai atitiko būtinosios ginties sąlygas.

A. K. parodė, jog buvo nuėjęs miegoti į palapinę, tačiau išgirdo N. G. pagalbos šauksmą. Iš miegų nesuprato kas vyksta, išbėgo iš palapinės, nakties sąlygomis pagal siluetus matė, jog keturi žmonės buvo apžergę vieną asmenį, kuris šaukė. Tuomet jis pasiėmęs po ranka pakliuvusį pagalį, per nugarą sudavė L. Š.. Tačiau kiti bylos duomenys nepatvirtina, jog N. G. tuo metu mušė keturiese. Vadovaudamasis byloje surinktais įrodymais, pirmosios instancijos teismas padarė bylos aplinkybes atitinkančią išvadą, jog N. G. tuo metu mušė ne keturi asmenys, o su juo grūmėsi L. Š., kuriam pribėgęs ėmė smūgiuoti pagaliu A. K.. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie A. K. veiksmai nebuvo būtinoji N. G. gintis, nes pagal pobūdį buvo ne gynybiniai veiksmai, siekiant išskirti besimušančius, o puolamieji, taip įsijungiant į vykstančias N. G. ir L. Š. muštynes. Tą patvirtina ir ta aplinkybė, jog A. K. veiksmus, kai šis pagaliu smūgiavo L. Š., mėgino nutraukti atbėgęs iš palapinės L. Š. nepilnametis sūnus A. Š., suimdamas už pagalio, tačiau A. K. muštynių nenutraukė ir, A. Š. nustūmęs, jį pargriovė į malkų krūvą. Pastebėtina, jog šiais tyčiniais A. K. veiksmais nukentėjusiesiems L. Š. dėl kairio II delnakaulio lūžimo su poslinkiu ir A. Š. dėl dešinio kulno srities sumušimo, kulno plėštinės žaizdos, abiems buvo padaryti nesunkūs sveikatos sutrikdymai, t.y., to paties masto, kaip ir prieš tai buvo padaryti N. G.. Kildinti būtinosios ginties situaciją, atsižvelgus į vienos ir kitos šalies patirtų sužalojimų mastą, nėra pagrįsta ir pagal šį kriterijų.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. K. ir N. G. atliko veiksmus, dėl kurių jiems buvo pareikštas kaltinimas, tačiau kaip minėta, nustatė, kad šie veiksmai buvo atlikti esant būtinosios ginties sąlygomis. Teisėjų kolegijos numone, tokia pirmosios instancijos teismo išvada neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Muštynių metu teisė į būtinąją gintį nekyla, išskyrus atvejį, kai viena iš konfliktuojančių pusių muštynes nutraukia, o kita toliau puola (kasacinė nutartis Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstNzYvMjAxMQ==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-76/2011')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-76/2011">2K-76/2011</a>). Šiuo aveju byloje tokių aplinkybių nėra nustatyta. A. K. veika, padarant L. Š. ir A. Š. nesunkius sveikatos sutrikdymus, atitinka BK 138 str. 2 d. 5 p. numatytą nusikaltimą, o N. G. veika, sukeliant D. S. fizinį skausmą - BK 140 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nesant baudžiamąją atsakomybę šalinančių aplinkybių. Todėl skundžiama nutartis panaikintina bei A. K. ir N. G. atžvilgiu priimtinas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 str. 5d. 5 p.).

Įvertinus, jog bylos duomenimis prieš konfliktą N. G. ir A. K. vartojo alkoholinius gėrimus, taip pat įvertinus veikos pobūdį ir konflikto pradžios priežastis, teisėjų kolegija laiko, jog jų nusikalstamus veiksmus dalinai sąlygojo neblaivumas. Todėl teismas abiems pripažįsta atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 str. 1d. 9 p. Atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta.

Skiriant N. G. bausmę atsižvelgiama, jog jis padarė nesunkų, baigtą, tyčinį nusikaltimą, kuriuo žmogaus sveikata nebuvo sutrikdyta, o tik sukeltas fizinis skausmas, jog kaltinamasis dirba, gerai charakterizuojamas. N. G. skirtinas laisvės apribojimas.

Skiriant A. K. bausmę, atsižvelgiama, jog jis padarė apysunkį, baigtą, tyčinį nusikaltimą, nesunkiai sužalojo du asmenis, yra neteistas, dirba, gerai charakterizuojamas. Nesant alternatyvių bausmių, skirtinas laisvės atėmimas, tačiau, įvertinus teigiamą kaltinamojo asmenybę, ir, esant pagrindo manyti, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo, taikytinas BK 75 str. ir bausmės vykdymas jam atidėtinas.

Valstybės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinis ieškinys dėl 360 Lt 96 ct Lt A. Š. ir L. Š. gydymo išlaidų tenkintinas, nes yra pagrįstas rašytiniais įrodymais (T.1, b.l. 51-55). Kadangi byloje nustatyta, jog šiuos nukentėjusiuosius sužalojo A. K., jis šias išlaidas ir turi atlyginti.

Greta šios baudžiamosios bylos yra nagrinėjama kita baudžiamoji byla dėl to paties įvykio, kurioje kaltinimai yra pareikšti šioje byloje nukentėjusiesiems bei civiliniams ieškovams D. S., A. Š. ir L. Š., o tarp nukentėjusiaisiais ir civiliniais ieškovais anoje byloje pripažintų asmenų yra A. K. ir N. G.. Akivaizdu, jog dėl nusiklastamų veikų, padarytų jų atžvilgiu, D. S., A. Š. ir L. Š. turėjo nemalonių išgyvenimų, tačiau nebaigus išnagrinėti abiejų bylų ir neišsprendus šioje byloje nukentėjusiųjų, o anoje byloje kaltinamųjų atsakomybės klausimo, jų veiksmų galimos įtakos žalai atsirasti, negalima įvertinti ir paskaičiuoti žalos dydžio bei kaltinamųjų šioje byloje A. K. ir N. G. civilinės atsakomybės apimties. Todėl vadovaujantis BPK 115 str. 2 d., nukentėjusiesiems D. S., A. Š. ir L. Š. pripažintina teisė į civilinio ieškinio tenkinimą, dydžio klausimą perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 5d. 5 p.,

NUSPRENDĖ:

Panaikinti Utenos rajono apylinkės teismo 2011-11-18 nutartį, kuria nutraukta baudžiamoji byla A. K. ir N. G., ir priimti naują sprendimą:

A. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 str. 2 d. 5 p., ir nubausti laisvės atėmimu vieneriems metams ir 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą atidėti vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

N. G. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 str. 1 d. ir nubausti šešiems mėnesiams laisvės apribojimu, įpareigojant per bausmės laiką būti namuose nuo 23.00 val. iki 6.00 val, išskyrus su darbo funkcijomis susijusį laiką, bei be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Nukentėjusiesiems L. Š., A. Š. ir D. S. pripažinti teisę į civilinių ieškinių tenkinimą, dydžio klausimą perduodant spręsti civilinio proceso tvarka.

Valstybės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos civilinį ieškinį tenkinti ir priteisti iš A. K. 360 Lt 96 ct Lt gydimo išlaidų.

Teisėjai Eligijus Gladutis

Evaldas Vanagas

Bronė Vidzėnienė