Baudžiamoji byla Nr. 2K-179-719/2022
Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00099-2016-1
Procesinio sprendimo kategorijos 1.1.4.5.2; 1.1.8.1.2; 2.4.2.1; 2.4.7
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2022 m. liepos 12 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės (kolegijos pirmininkė), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. gynėjo advokato Simono Slapšinsko kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžio dalies ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties.
Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendžiu V. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu aštuoneriems metams, 24 straipsnio 4 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trylikai metų ir šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų šešiems mėnesiams.
Taip pat skundžiama Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Valentino Baltrūno apeliacinis skundas atmestas.
Šioje baudžiamojoje byloje taip pat nuteistas I. V. ir išteisintas A. V., tačiau dėl jų kasacinių skundų nėra paduota.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Bylos esmė
1. V. K. nuteistas už tai, kad veikdamas organizuota grupe organizavo neteisėtą disponavimą labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, kontrabanda gabeno narkotines medžiagas, t. y. V. K., būdamas UAB „K“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktorius, sukurstė UAB „K“ vairuotoją U. V., pasinaudojant UAB „K“ priklausančiu vilkiku „Scania“, už piniginį atlygį neteisėtai įgyti, laikyti, gabenti labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – kanapių dervos.
V. K. 2016 m. sausio mėn. nenustatytu būdu susitarė su dar dviem nenustatytais asmenimis, veikusiais Ispanijos Karalystėje, kad šie Ispanijos Karalystėje neteisėtai įgis labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 309 248,622 g kanapių dervos, ją neteisėtai laikys ir perduos U. V. gabenti iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, turėdamas tikslą ją neteisėtai išplatinti kitiems asmenims. Taip V. K., veikdamas pagal susitarimą su organizuotos grupės nariais, parengė nusikalstamų veikų planą, vadovavo nusikalstamoms veikoms ir davė U. V. nurodymus dėl nusikaltimų padarymo: nurodė iškrovus legalų krovinį degalinėje „Repsol“, esančioje Ispanijos Karalystėje, Almerijoje, Diseminado Retamar Nijar Ctra 80, 04150, susisiekti su dviem nenustatytais asmenimis ir vykdyti jų nurodymus, pakrovus legalų krovinį, įgyti iš jų ir kartu su jais pakrauti į vilkiko puspriekabę labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 309 248,622 g kanapių dervos, šią narkotinę medžiagą, paslėpus daržovių krovinyje, laikyti ir gabenti nurodytu maršrutu į Lietuvos Respubliką, per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, iki angaro, esančio (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi V. K., ir narkotinę medžiagą perduoti V. K..
Vykdydamas susitarimą ir veikdamas pagal V. K. parengtą planą, U. V. 2016 m. sausio 20 d. nurodytoje degalinėje įgijo iš dviejų nenustatytų asmenų mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele, skirtą ryšiui su šiais asmenimis palaikyti, vėliau, 2016 m. sausio mėn., po to, kai V. K. perdavė U. V. legalaus krovinio pakrovimo koordinates, U. V. Ispanijos Karalystėje į vilkiko puspriekabę pasikrovė daržovių krovinį. 2016 m. sausio 22 d. U. V., pasinaudojęs ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų duotu mobiliojo ryšio telefonu, vykdydamas V. K. ir minėtų nenustatytų asmenų nurodymus, prie šiltnamių, esančių Ispanijos Karalystėje, (duomenys neskelbtini), iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijo ir kartu su šiais asmenimis į vilkiko puspriekabę pakrovė labai didelį kiekį narkotinės medžiagos – 309 248,622 g kanapių dervos, ją nuo 2016 m. sausio 22 d. iki 26 d., paslėpęs daržovių krovinyje, neteisėtai laikė ir gabeno Ispanijos Karalystėje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iš Vokietijos keltu „Kylis–Klaipėda“ į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, Lietuvos Respublikos teritorijoje prie angaro, esančio (duomenys neskelbtini), iki 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val., kol buvo sulaikytas policijos pareigūnų, o narkotinė medžiaga 2016 m. sausio 27 d. kratos metu buvo rasta ir paimta.
II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
2. Kasaciniu skundu nuteistojo V. K. gynėjas advokatas S. Slapšinskas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2018 m. vasario 23 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį ir baudžiamąją bylą V. K. nutraukti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo mišrios Baudžiamųjų bylų skyriaus ir Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorius skunde nurodo:
2.1. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą ir formaliai atmetęs V. K. ir jo gynėjo apeliacinį skundą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 9 d. nutartimi konstatuotų pažeidimų neištaisė – išsamiai nepatikrino kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo ir neatsižvelgė į tai, kad po faktinio U. V. sulaikymo gauti duomenys negalėjo būti pripažinti įrodymais, kadangi akivaizdžiai neatitiko Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Muitinės kriminalinės tarnybos (toliau – ir MKT) atliktos kriminalinės žvalgybos metu neva anksčiau gautos informacijos apie V. K. negalima laikyti leistinu įrodymu tuo aspektu, kad šios informacijos turinio ir patikimumo nepavyko patikrinti BPK nustatyta tvarka – net iš naujo išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka, esminės su V. K. atsiradimu baudžiamojoje byloje susijusios aplinkybės taip ir nepaaiškėjo, kadangi Muitinės kriminalinės tarnybos atliktos kriminalinės žvalgybos byla buvo sunaikinta. Iš naujo apeliacine tvarka baudžiamąją bylą nagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas, grįsdamas skundžiamą nutartį, į tai neatsižvelgė, nepateikė išsamaus šių aplinkybių teisinio įvertinimo, taip pat, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 5 dalyje nustatytus apeliacinio skundo nagrinėjimo ir nutarties surašymo reikalavimus, visiškai neįvertino atliekant įrodymų tyrimą gautų naujų su V. K. atžvilgiu vykdyta kriminaline žvalgyba susijusių duomenų, taip padarydamas esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.
2.2. Iš bylos duomenų matyti, kad U. V., kurio parodymais grindžiamas visas apkaltinamasis nuosprendis, buvo faktiškai sulaikytas ir daugiau nei 20 valandų laikomas surakintas, be jokio procesinio įforminimo, neišaiškinus jam jokių procesinių teisių, taip pat buvo vykdoma U. V. apklausa. Nurodytų veiksmų metu gauta informacija (telefoninis skambutis, žinučių turinys) teismų buvo naudojama kaip vienas iš V. K. kaltę pagrindžiančių įrodymų. Taigi minėti kriminalinės žvalgybos veiksmai (U. V. apklausa, telefoninis skambutis ir žinutės V. K., siekiant jį įvilioti į pasalą) V. K. atžvilgiu negalėjo būti atliekami atlikus BPK 140 straipsnyje nurodytą veiksmą, turėjo nedelsiant būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir visi proceso veiksmai turėjo vykti BPK nustatyta tvarka. 20 valandų laikotarpis, per kurį buvo surašytas U. V. sulaikymo protokolas nuo faktinio jo sulaikymo, negali būti laikomas įmanomai trumpiausiu, kaip to reikalauja BPK 140 straipsnio nuostatos, – beveik visą parą trukusį laikotarpį U. V. buvo laikomas neaiškiomis aplinkybėmis, nėra jokių tuo laikotarpiu atliktų pareigūnų veiksmų protokolų, kartu ir jokių duomenų, kad U. V. būtų išaiškintos kokios nors jo turimos procesinės teisės. Šių aplinkybių kontekste kyla pagrįstų abejonių, ar U. V. sulaikymo metu nebuvo pareigūnų bauginamas ir įkalbinėjamas mainais už parodymų davimą būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, kas padarė įtaką šio parodymų turiniui. Byloje esantys duomenys nepaneigia galimybės, kad delsiant pradėti ikiteisminį tyrimą galėjo būti daromas spaudimas U. V.. Skundžiamoje 2021 m. lapkričio 18 d. nutartyje šios aplinkybės neįvertintos.
2.3. Kriminalinės žvalgybos veiksmai po U. V. sulaikymo Lietuvos kriminalinės policijos biuro (toliau – ir LKPB) pareigūnų buvo atliekami V. K. atžvilgiu, siekiant jį įvilioti į pasalą (pareigūnų kontroliuojamas U. V. skambino V. K. ir siuntė jam žinutes). Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai neturėjo teisėto pagrindo atlikti tokius veiksmus, kadangi V. K. nebuvo kriminalinės žvalgybos objektas, – teismo nutartis, leidžianti šiuos veiksmus atlikti V. K. atžvilgiu (U. V. įvardijus V. K. kaip nusikaltimo bendrininką, kriminalinės žvalgybos objektas faktiškai pasikeitė), nebuvo priimta, taip pat nebuvo gautas teisėtas leidimas V. K. atžvilgiu taikyti slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus. U. V. sulaikymo dieną kriminalinės žvalgybos objektai buvo U. V. ir I. V., o V. K. nebuvo kriminalinės žvalgybos objektas, todėl kriminalinės žvalgybos veiksmai jo atžvilgiu negalėjo būti atliekami.
2.4. Vertinant apeliaciniame teisme apklaustų Lietuvos kriminalinės policijos biuro ir Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų parodymus, matyti, jog V. K. iki faktinio sulaikymo metu duotų U. V. parodymų pareigūnams iš esmės nebuvo žinomas. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tyrėjo A. N. parodymų matyti, kad U. V. ir I. V. nusikalstamų veikų darymo metu palaikė konspiracinius ryšius, tačiau tokių ryšių tarp U. V. ir V. K. nustatyta nebuvo. Pažymėtina, kad Muitinės kriminalinės tarnybos V. K. atžvilgiu vykdytos kriminalinės žvalgybos byla buvo sunaikinta, o vieninteliai duomenys, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų perduoti Lietuvos kriminalinės policijos biurui, buvo 2016 m. sausio 26 d. pareigūnų užfiksuota U. V. siųsta SMS žinutė V. K.. Reikšmingų duomenų apie V. K. Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai iki U. V. sulaikymo neturėjo.
2.5. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu buvo gauti nauji bylai reikšmingi dokumentai – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 5 d. nutartis, kuria sankcionuotas techninių priemonių panaudojimas specialia tvarka nenustatytos tapatybės asmens, kuris gyvena Panevėžio mieste ir naudojasi mobiliojo ryšio telefono numeriu (duomenys neskelbtini), atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas nevertino naujų dokumentų, nors tai leistų nustatyti bylai svarbias aplinkybes. Šie dokumentai papildomai pagrindžia aplinkybę, kad V. K. nebuvo kriminalinės žvalgybos objektas U. V. sulaikymo dieną (2016 m. sausio 26 d. techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka V. K. atžvilgiu terminas jau buvo pasibaigęs). Be to, V. K. visuose šiuose dokumentuose įvardijamas kaip nenustatytos tapatybės asmuo, kuris naudojasi nurodytu mobiliojo ryšio telefono numeriu. Jeigu pareigūnai būtų nustatę, kad taip įvardytas kriminalinės žvalgybos objektas yra kaip nors susijęs su tiriamomis nusikalstamomis veikomis, jo tapatybę nustatyti būtų buvę paprasta, kadangi tai buvo oficialus (ne konspiraciniais tikslais naudojamas) V. K. vardu įregistruotas telefono numeris. Kriminalinės žvalgybos tyrimas šio objekto atžvilgiu nebuvo tęsiamas, o atitinkamą bylą buvo nuspręsta sunaikinti. Šios aplinkybės patvirtina, kad jokios reikšmingos informacijos apie V. K. Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai nebuvo surinkę. Taigi skundžiamoje nutartyje išdėstytos teismo išvados apie kriminalinės žvalgybos teisėtumą yra paviršutiniškos ir padarytos neįsigilinus į teismui pateiktą bylos medžiagą.
2.6. Apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, bet skundžiamoje nutartyje šio tyrimo plačiau nepakomentavo, formaliai pakartodamas ankstesnių teismų sprendimų motyvus, netgi padarė naujai gautiems duomenims prieštaraujančias išvadas. Apeliacinės instancijos teisme atliekant įrodymų tyrimą paaiškėjo, kad Lietuvos kriminalinės policijos biuras ir Muitinės kriminalinė tarnyba žinojo apie viena kitos atliekamus kriminalinės žvalgybos tyrimus. Tokius parodymus apeliacinės instancijos teisme davė Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas A. N.. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodyti kriminalinės žvalgybos subjektai nežinojo apie vienas kito atliekamus kriminalinės žvalgybos tyrimus, akivaizdžiai prieštarauja nustatytoms bylos aplinkybėms.
2.7. Lietuvos apeliacinis teismas esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą padarė ir tuo aspektu, kad vertindamas nurodytą informaciją klaidingai interpretavo jos turinį. Iš U. V. ir V. K. 2016 m. sausio 26 d. vykusio tarpusavio susirašinėjimo matyti, kad V. K. nurodo U. V. legalaus krovinio išsikrovimo Latvijoje laiką ir vietą „iki 04 val. ryto“. V. K. taip pat patikslina, jog po išsikrovimo grįždamas į Lietuvą U. V. nuvežtų vilkiką remontui: „Kai išsikrausi mašiną į servisą, tegul tvarko, žiūri, kas ten su ta trauka.“ Toks susirašinėjimas patvirtina, kad jokio susitikimo su U. V. V. K. 2016 m. sausio 26 d. vakare neplanavo. Aplinkybę, kad vilkike iš tiesų buvo gedimas, patvirtino tiek pats U. V., tiek ir po jo sulaikymo vilkiką vairavęs Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnas R. J.. Be to, Lietuvos apeliaciniam teismui buvo pateikta UAB,,A“ pažyma, kurioje patvirtinta, kad 2016 m. sausio 26 d. V. K. buvo atvykęs į nurodytą servisą, norėdamas užregistruoti minėtą vilkiką remonto darbams atlikti. Į šią pažymą Lietuvos apeliacinis teismas visiškai neatsižvelgė ir jos skundžiamoje nutartyje nevertino. Jokio U. V. ir V. K. pokalbio apie kokią nors daromą nusikalstamą veiką užfiksuota nebuvo. Taigi nurodytas kriminalinės žvalgybos metu užfiksuotas susirašinėjimo turinys neduoda jokio pagrindo išvadai, kad U. V. į angarą, esantį (duomenys neskelbtini), kur buvo sulaikytas, vyko V. K. nurodymu, taip pat kad V. K. būtų ketinęs su U. V. nurodytame angare susitikti. Priešingai nei skundžiamoje nutartyje konstatavo apeliacinis teismas, tokia išvada yra grindžiama prielaidomis, o ne objektyviais byloje esančiais duomenimis.
2.8. Lietuvos apeliacinis teismas skundžiamoje nutartyje esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą padarė ir atlikdamas U. V. parodymų vertinimą, t. y. nepagrįstai pripažino U. V. parodymus patikimais apkaltinamajam nuosprendžiui pagrįsti. Nagrinėjant šią bylą apeliacine tvarka, pašalinti prieštaravimų tarp skirtingose proceso stadijose liudytojo U. V. duotų parodymų nepavyko. Iš U. V. parodymų dalies matyti ir tai, kad liudytojas akivaizdžiai meluoja, taip pat objektyvūs duomenys patvirtina jo parodymų vertinimui svarbią aplinkybę, kad šis asmuo apskritai yra linkęs duoti melagingus parodymus. Nei kriminalinės žvalgybos metu užfiksuoti duomenys, nei kita bylos medžiaga šių parodymų nepatvirtina. Taigi Lietuvos apeliacinis teismas neturėjo jokio teisinio ar faktinio pagrindo konstatuoti, kad U. V. parodymais apkaltinamasis nuosprendis buvo grindžiamas pagrįstai. Priešingai nei teigiama skundžiamoje nutartyje, U. V. parodymai, susiję su V. K. dalyvavimu narkotinių medžiagų kontrabandoje, viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, taip pat nebuvo pašalinti jo parodymų prieštaravimai – aplinkybės dėl sutikimo su V. K. pasiūlymu, V. K. automobilio, telefono pro vilkiko langą išmetimo, dėl skambučio V. K. po sulaikymo. Vienintelė išvada, kurią leidžia padaryti minėtų U. V. parodymų analizė, yra ta, kad V. K., kaip logistikos bendrovės vadovas, rūpinosi legalių krovinių pervežimu. Be to, iš nuteistojo V. K. parodymų matyti, jog jis gana artimai bendravo su U. V. žmona, dažnai pas ją lankydavosi, kartu su ja nuveždavo vaikus į ugdymo įstaigą. Todėl, be siekio išvengti baudžiamosios atsakomybės, tai galėjo būti dar vienas papildomas motyvas U. V. apkalbėti V. K.. Vertindamas U. V. parodymų patikimumą, Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai nusprendė į šią aplinkybę neatsižvelgti. Lietuvos apeliacinis teismas prieštaringus U. V. parodymus vertino kaip patikimus, o į V. K. parodymus visiškai neatsižvelgė, nors šie parodymai proceso metu išliko nuoseklūs, be to, juo patvirtina ir kita surinkta bylos medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas U. V. parodymų patikimumą ir padarydamas išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai šiais parodymais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, buvo neįsigilinęs į U. V. parodymų turinį ir jo apibūdintą nusikaltimo mechanizmą.
2.9. Apeliacinės instancijos teismas nevertino įrodymų tyrimo metu gautų naujų duomenų, susijusių su Muitinės kriminalinės tarnybos vykdytu kriminalinės žvalgybos tyrimu V. K. atžvilgiu, nepasisakė dėl bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėjusio V. K. atsiradimo Muitinės kriminalinės tarnybos atliktame kriminalinės žvalgybos tyrime momento, netinkamai aprašė apeliacinės instancijos teisme duotus liudytojo A. N. parodymus ir skundžiamoje nutartyje padarė jiems prieštaraujančias išvadas. Taip pat nevertino V. K. duotų nuoseklių parodymų, neaptarė jo pateiktų dokumentų, nepateikė motyvų, kodėl 2016 m. sausio 26 d. pareigūnų užfiksuotas U. V. ir V. K. susirašinėjimo turinys pagrindžia V. K. kaltę jam inkriminuotų nusikaltimų padarymu. Nepateikti motyvai, kodėl U. V. parodymai pripažinti patikimais ir kodėl ankstesni teistumai, įskaitant ir teistumą už melagingų parodymų teisme davimą bei prisistatymą A. S. pavarde, nesudaro kliūčių jo parodymais remtis priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Vertindamas U. V. parodymus ir polinkį meluoti apeliacinės instancijos teismas pateikė tik bendro pobūdžio teiginius, kad šiais parodymais abejoti nėra pagrindo, tačiau šių teiginių nesusiejo su konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas neatskleidė V. K. konkretaus vaidmens jam inkriminuotos narkotikų kontrabandos grandinėje. Skundžiama nutartis šiuo aspektu neatitinka nei BPK, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) standartų, t. y. priimta pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių nuostatas, taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalį. Teismas motyvų nepateikė dėl pačios skundo esmės, t. y. tų argumentų, kurie, apelianto nuomone, tiesiogiai pagrindžia, jog V. K. nepadarė jam inkriminuotų nusikalstamų veikų.
2.10. Lietuvos apeliacinis teismas nepateikė motyvų, kuo remdamasis nusprendė apie V. K., kaip organizatoriaus, vaidmenį padarant jam inkriminuotus nusikaltimus ir kaip konkrečiai pasireiškė jo veikimas organizuota grupe. Aprašydamas V. K. inkriminuotų nusikaltimų mechanizmą, teismas neatskleidė nė vieno V. K. inkriminuotų nusikaltimų objektyviosios ar subjektyviosios pusės požymio. Atsižvelgiant į tai, buvo pažeistas baudžiamasis įstatymas (BK 25 straipsnio 3 dalies nuostatos), taip pat ir BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių bei Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatos, įtvirtinančios teismo pareigą tinkamai motyvuoti priimamus sprendimus. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teismas šioje byloje dėl I. V. 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendyje konstatavo, jog nėra pagrindo išvadai, kad I. V. ir U. V. bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką pasiekė tokį organizuotumo lygį, kuris atitinka organizuotos grupės požymius, ir pašalino šią aplinkybę iš apkaltinamojo nuosprendžio I. V.. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, tiek V. K., tiek I. V. buvo nuteisti už panašiai aprašytų nusikalstamų veikų padarymą. Taigi šis požymis negalėjo būti inkriminuotas ir V. K..
2.11. Pirmosios instancijos teismas V. K. paskyrė itin griežtą trylikos metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Apeliacinės instancijos teismas 2021 m. lapkričio 18 d. nutartyje visiškai nevertino ir nepateikė motyvų dėl V. K. paskirtos bausmės dydžio. Vienas iš motyvų nekoreguoti V. K. paskirtos bausmės skundžiamoje nutartyje yra tai, jog to nėra prašoma ir nuteistojo bei jo gynėjo apeliaciniame skunde. Viso baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu V. K. ir jo gynėjas nuosekliai laikėsi pozicijos, kad V. K. nedalyvavo padarant jam inkriminuojamas veikas. Taigi apeliaciniame skunde V. K. ir jo gynėjas suformulavo prašymą pirmosios instancijos nuosprendį panaikinti ir priimti naują, išteisinamąjį, nuosprendį. Prašymas spręsti bausmės klausimą tokiame skunde būtų nelogiškas, prieštarautų ginamojo pozicijai. Be to, prašymas panaikinti nuosprendį ir priimti priešingą sprendimą rodo, kad ginčijamas visas nuosprendis, todėl siekdamas išsamiai išnagrinėti tokį apeliacinį skundą teismas turėtų pasisakyti dėl viso nuosprendžio iš esmės, įskaitant ir bausmės klausimą. Skundžiamoje nutartyje nepateikdamas motyvų dėl V. K. paskirtos bausmės apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos visa apimtimi. V. K. yra neteistas (teistumas išnykęs), turi tvirtus socialinius ryšius – dirba ir studijuoja universitete, neturi jokių neigiamai jo asmenybę charakterizuojančių požymių, nuo teismo ir pareigūnų vykusio jo baudžiamojo proceso metu nesislapstė, baudžiamosios bylos metu sutiko duoti parodymus ir aktyviai dalyvavo įrodymų tyrime, per visą procesą laikėsi nuoseklios pozicijos. Griežtesnės nei sankcijos vidurkis bausmės paskyrimas vertinant V. K. asmenį ir kitas bylos aplinkybes neatrodo teisingas. Nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti, jog baudžiamasis procesas V. K. atžvilgiu užtruko. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. sausio 27 d. Apkaltinamasis pirmosios instancijos teismo nuosprendis V. K. buvo priimtas 2018 m. vasario 23 d. Šį nuosprendį apskundus apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teisme byla buvo išnagrinėta priimant 2019 m. rugsėjo 13 d. nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui panaikinus šio V. K. priimto nuosprendžio dalį dėl esminių BPK pažeidimų, byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama iš naujo, apeliacinis procesas to paties asmens atžvilgiu buvo baigtas priimant skundžiamą 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį. Daugiau nei penkerius metus V. K. patiria netikrumo būseną dėl savo teisinės padėties. Vien apeliacinis procesas šioje byloje tęsėsi daugiau nei dvejus metus. Objektyviai galima nustatyti, kad užsitęsusį teismo procesą nulėmė ne V. K. elgesys ar bylos sudėtingumas, bet netinkamas bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme. Taigi buvo pažeista V. K. teisė į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Skundžiamos nutarties priėmimo metu egzistavo BK 54 straipsnio 3 dalyje minėtos išimtinės aplinkybės, sudarančios pagrindą paskirti švelnesnę, nei sankcijoje nurodyta, bausmės rūšį. Lietuvos apeliacinis teismas nepagrįstai netaikė šio baudžiamojo įstatymo straipsnio, taip pat dėl bausmės skyrimui svarbių aplinkybių iš esmės nepasisakė, taip padarydamas BK 54 straipsnio 3 dalies ir BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimus.
3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos departamento prokurorė Aida Japertienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:
3.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjant šią baudžiamąją bylą laikėsi bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. nėra pagrindo išvadai, kad teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio. Apeliacinės instancijos teismas pakartotinai vertino visus šioje byloje atliktus kriminalinės žvalgybos veiksmus ir padarė byloje esančiais įrodymais pagrįstą išvadą, kad, vienai tarnybai – Lietuvos kriminalinės policijos biurui 2016 m. sausio 26 d. 20.56 val. pradėjus ikiteisminį tyrimą, Muitinės kriminalinės tarnybos tęsiamas žvalgybinis tyrimas ir slapti kriminalinės žvalgybos veiksmai U. V. atžvilgiu (telefoninių kontaktų tarp U. V. ir V. K. kontrolė ir fiksavimas) buvo atlikti teisėtai, nepažeidžiant BPK ar Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo nuostatų.
3.2. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo ir motyvuotai pasisakė dėl kiekvieno apeliacinio skundo argumento, susijusio su U. V. sulaikymo aplinkybėmis, galimos policijos pareigūnų jam įtakos ar spaudimo darymo (tokią prielaidą daro tik nuteistojo V. K. gynėjas, U. V. tokių aplinkybių nenurodo ir jas neigia), U. V. sulaikymo protokolo surašymu, U. V. ir V. K. susižinojimu. Kasaciniame skunde dėstoma iki šiol negirdėta versija, jog U. V. į angarą Panevėžyje galėjo vykti savo iniciatyva, turėdamas tikslą susitikti ne su V. K., o su savo paties atvežtų narkotinių medžiagų pirkėju. Ši aplinkybė nenagrinėtina, dėl jos nepasisakoma.
3.3. Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog U. V. parodymus davė siekdamas sumenkinti savo vaidmenį organizuotos grupės veikloje ir turėjo suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs V. K.. U. V., duodamas parodymus apie V. K. vaidmenį organizuojant labai didelio kiekio narkotinių medžiagų įgijimą bei šių medžiagų pargabenimą į Lietuvos Respubliką ir kitas svarbias aplinkybes, nuosekliai paaiškino apie savo paties vaidmenį organizuotos grupės veikloje, konkrečiai jam priskirtas funkcijas bei užduotis, savo atliktus veiksmus, santykius su V. K.. Esminių liudytojo U. V. parodymų prieštaravimų nėra, šio asmens parodymai atitinka ir kitus byloje surinktus įrodymus.
3.4. Kasacinio skundo argumentas, jog V. K. nepagrįstai pripažintas kaltu inkriminuotus nusikaltimus padarius veikiant organizuota grupe, yra nepagrįstas. BK 39¹ straipsnio pagrindu nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo U. V. parodymus apie V. K. vaidmenį padarant inkriminuojamus nusikaltimus sugretinus su kitais bylos duomenimis (kitų liudytojų parodymais, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei jų prieduose – pokalbių suvestinėse užfiksuotais duomenimis, kitais rašytiniais bylos įrodymais) pagrįstai padaryta apeliacinio teismo išvada, kad šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų loginė grandinė patvirtina nuteistojo V. K. kaltę jam inkriminuojamus nusikaltimus padarius organizuota grupe, kartu su nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistu U. V. bei nenustatytais asmenimis.
3.5. Apeliacinės instancijos teismas nepadarė įstatymo taikymo klaidos, spręsdamas ir dėl V. K. skirtos bausmės. Teismai vertino visas bausmės rūšiai ir dydžiui parinkti svarbias aplinkybes, nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo ir proporcingumo principų, atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį – V. K. padarė nusikalstamas veikas, priskiriamas labai sunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms, į kaltės formą ir rūšį, į tai, kad byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, V. K. atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus jis padarė veikdamas organizuota grupe, į V. K. asmenybę charakterizuojančius požymius ir, įvertinęs šių aplinkybių visumą, nuteistajam už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė bausmes, didesnes nei straipsnių, nustatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose nustatytų bausmių vidurkiai. Paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni, todėl ji teisinga.
III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
4. Nuteistojo V. K. gynėjo advokato S. Slapšinsko kasacinis skundas atmestinas.
Dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su BPK pažeidimais
5. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai, grįsdami V. K. kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes rėmėsi kriminalinės žvalgybos metu gautais duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais. Taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas savo sprendime neaptarė ir neįvertino visų teisinių argumentų, nepatikrino baudžiamosios bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, taip iš esmės pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalyje, 332 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatytus reikalavimus.
6. Duomenų pripažinimo įrodymais, jų tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 271–292 straipsniuose ir 301 straipsnyje. Nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai įtvirtinti BPK 304–307 straipsniuose. Pagal šias nuostatas nuosprendis turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo, o nusikalstamos veikos aplinkybės, įrodymai ir teismo išvados nuosprendyje turi būti išdėstomi nuosekliai ir sudaryti logišką visumą. Nuosprendis privalo būti teisėtas, t. y. priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų, ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-513/2013, 2K-7-174-303/2019, 2K-109-746/2017, 2K-222-697/2016, 2K-79-976/2016, 2K-32-699/2016, 2K-417/2014).
7. Esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje teismo išvados darytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus daryta klaidų dėl įrodymų turinio; remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-270-628/2020).
8. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus, privalo patikrinti tris pagrindinius aspektus: 1) ar buvo teisinis ir faktinis pagrindas atlikti kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmus; 2) ar tyrimo veiksmai atlikti nepažeidžiant Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatyme (toliau – KŽĮ) nustatytos tvarkos; 3) ar duomenis, gautus atliekant kriminalinės žvalgybos tyrimą, patvirtina duomenys, gauti BPK nustatytais veiksmais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-168-139/2015).
9. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad, pirmą kartą bylą nagrinėjant kasacine tvarka, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, 2020 m. liepos 9 d. nutartimi perdavusi bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nustatė šiuos ankstesnio apeliacinės instancijos teismo sprendimo trūkumus – teismas policijos pareigūnų veiksmus po U. V. sulaikymo iš esmės vertino provokacijos aspektu, tačiau nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais teigiama, jog po U. V. sulaikymo kriminalinės žvalgybos veiksmai negalėjo būti atliekami ir tokiems veiksmams atlikti buvo reikalingas teismo leidimas BPK nustatyta tvarka. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepatikrino, ar nagrinėjamoje byloje buvo teisėtai renkama, užfiksuojama ir panaudojama kriminalinės žvalgybos informacija, kai vienas kriminalinės žvalgybos subjektas sulaiko nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį, o kita kriminalinės žvalgybos institucija toliau tęsia kriminalinės žvalgybos veiksmus ir jų metu renka bei fiksuoja duomenis apie asmenį, kurį jau kontroliuoja policijos pareigūnai.
10. Antrą kartą išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, kad LKPB atliekamame kriminalinės žvalgybos tyrime Vilniaus apygardos teismo teisėjo 2016 m. sausio 16 d. rezoliucija buvo sankcionuotas U. V. ir I. V. sekimas nuo 2016 m. sausio 26 d. iki 2016 m. sausio 28 d. Tuo tarpu MKT atliekamame kriminalinės žvalgybos tyrime Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi Nr. SN-169 KF dėl techninių priemonių panaudojimo specialia tvarka sankcionavimo buvo sankcionuota nenustatytos tapatybės asmens, vardu Ugnius, telefono kontrolė keturiolikai dienų, terminą skaičiuojant nuo 2016 m. sausio 25 d. LKPB pareigūnams renkant kriminalinės žvalgybos informaciją, t. y. vykdant U. V. sekimą, U. V. 2016 m. sausio 26 d. 19.07 val. buvo sulaikytas. Po U. V. sulaikymo toliau buvo tęsiama 2016 m. sausio 25 d. teismo nutartimi Nr. SN-169 KF sankcionuota elektroninių ryšių tinklais perduodamos asmenų informacijos turinio kontrolė ir jos fiksavimas. Atliekant šiuos kriminalinės žvalgybos veiksmus fiksuotas tarp jau sulaikyto U. V. ir V. K. vykusių telefono pokalbių ir susirašinėjimo (SMS žinučių) turinys. Iš MKT direktoriaus pavaduotojo V. Sarapino 2020 m. gruodžio 4 d. rašte esančios informacijos matyti, kad apie LKPB atliekamus kriminalinės žvalgybos veiksmus V. K. ir U. V. atžvilgiu Muitinės kriminalinė tarnyba sužinojo 2016 m. sausio 26 d. (23 t., b. l. 195). LKPB viršininko 2020 m. gruodžio 7 d. rašte nurodyta, kad kriminalinės žvalgybos tyrimo veiksmai V. K. atžvilgiu LKPB nebuvo atliekami, informacija apie V. K. neteisėtą disponavimą narkotinėmis medžiagomis labai dideliais kiekiais ir šių medžiagų kontrabandos organizavimą ir vykdymą gauta 2016 m. sausio 26 d. sulaikius U. V. (23 t., b. l. 197–199). Ikiteisminis tyrimas medžiagoje Nr. 01-1-04160-16 įregistruotas 2016 m. sausio 26 d. 20 val. 56 min. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nei LKPB, nei MKT pareigūnams nebuvo žinoma apie vieni kitų tuo pačiu metu U. V. atžvilgiu atliekamus slaptus kriminalinės žvalgybos veiksmus. LKPB slaptą U. V. sekimą nutraukė iš karto po U. V. sulaikymo, o MKT atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai, t. y. U. V. telefono kontrolė, nutraukti iš karto po to, kai sužinota apie U. V. sulaikymą. Ikiteisminį tyrimą pradėjo tik LKPB, o MKT pagal savo atliekamą kriminalinės žvalgybos tyrimą ikiteisminio tyrimo pati nepradėjo, sužinojusi apie U. V. sulaikymą, surinktą medžiagą perdavė LKPB. Be to, apie V. K. LKPB pareigūnams tapo žinoma ne atliekant kriminalinės žvalgybos veiksmus U. V. atžvilgiu, bet iš U. V. parodymų apie V. K..
11. Iš skundžiamo teismo sprendimo turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas nustatė teisinį pagrindą – Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartį Nr. SN-169 KF, kuria vadovaujantis buvo atlikti kriminalinės žvalgybos veiksmai (techninių priemonių panaudojimas atliekant susirašinėjimo ir kitokio susižinojimo kontrolę). Šių veiksmų duomenys užfiksuoti 2016 m. gegužės 5 d. MKT kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole. Be kita ko, kasatorius minėtų kriminalinės žvalgybos veiksmų pradžios momento teisėtumo neginčija. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas minėtoje kasacinio teismo nutartyje nustatytus BPK pažeidimus, įvertino ir byloje susiklosčiusią situaciją, kai vienas kriminalinės žvalgybos subjektas sulaiko nusikalstamos veikos padarymu įtariamą asmenį, o kita kriminalinės žvalgybos institucija toliau tęsia kriminalinės žvalgybos veiksmus. Gavus papildomus duomenis dėl skirtingų subjektų lygiagrečiai atliktų kriminalinės žvalgybos veiksmų, buvo įvertintas šių subjektų faktinis negalėjimas susižinoti apie kitą kriminalinės žvalgybos tyrimą ir MKT subjekto nežinojimas apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą. Teismas nustatė, kad MKT kriminalinės žvalgybos veiksmus nutraukė iš karto po žinios apie U. V. sulaikymą. Iš skundžiamo sprendimo matyti, kad šiais kriminalinės žvalgybos veiksmais gauti duomenys buvo patikrinti ir kitų įrodymų, gautų BPK nustatytais veiksmais, kontekste; paties U. V., liudytojos D. V., pareigūnų parodymais. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su šiomis išvadomis, kadangi jos yra motyvuotos, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl kriminalinės žvalgybos veiksmais gautų duomenų teisėtumo, savo sprendimą pagrindė, taigi kartu laikėsi ir BPK 20 straipsnio 4 bei 5 dalių reikalavimų.
12. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio skundo teiginiai dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimo, netinkamai vertinant U. V. bei V. K. tarpusavio susirašinėjimą, yra deklaratyvūs. Kasatoriaus pateikiamas savas vertinimas, kurio pagrindu iš esmės suponuojamas kitokių nei apeliacinės instancijos teismo išvadų padarymas negali būti pagrindas teismo pateiktą įrodymų vertinimą sutapatinti su klaidos dėl įrodymų turinio padarymu. Tokie kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas.
13. Kasatoriaus teiginiai, jog, apeliacinės instancijos teismui atlikus įrodymų tyrimą, tačiau neanalizavus naujai gautų duomenų, taip padarant BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, taip pat nėra pagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad teismas išsireikalavo MKT bei LKPB medžiagą, apklausė papildomai liudytojus pareigūnus L. M., A. N. ir tyrėją E. S., taip pat liudytoją U. V., nuteistąjį V. K.. Šie įrodymų tyrimo metu gauti papildomi duomenys buvo aptarti skundžiamame teismo sprendime, vertinant U. V. parodymus bei kriminalinės žvalgybos veiksmų teisėtumo klausimą.
14. Kasaciniame skunde nemažas dėmesys yra skiriamas U. V. parodymų vertinimui, juos pateikiant kaip prieštaringus bei melagingus dėl U. V. asmeninės charakteristikos, t. y. teistumo, polinkio meluoti, dėl šiam galimai padaryto pareigūnų poveikio, santuokinės neištikimybės kaip priežasties apkalbėti V. K.. Teisėjų kolegija sutinka, kad nagrinėjamoje situacijoje U. V. parodymai turi būti kruopščiai ir nuodugniai išanalizuoti, be kita ko, turi būti atsižvelgta į šio, kaip asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, specifiką bei parodymų vertinimo ypatybes.
15. EŽTT praktikoje pagal Konvencijos 6 straipsnį nuosekliai pripažįstama, kad parodymų, kuriuos liudytojai duoda mainais už imunitetą nuo baudžiamojo persekiojimo ar kitas privilegijas, panaudojimas yra svarbi priemonė valstybėms kovojant su itin pavojingais, be kita ko, organizuotais, nusikaltimais (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07, § 33; Didžiosios kolegijos 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95, § 157; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Kita vertus, tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (Shiman prieš Rumuniją, § 33; Cornelis prieš Nyderlandus). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs). Tačiau tokio pobūdžio parodymų panaudojimo savaime nepakanka, kad procesas taptų neteisingas (ten pat; 2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, ir Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00).
16. Analogiškos pozicijos dėl asmenų, atleistų nuo baudžiamosios atsakomybės, parodymų vertinimo laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą pasisakė, kad asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu, parodymai turėtų būti vertinami pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles, tačiau tokių parodymų savarankiškumo ir objektyvumo vertinimui turi būti skiriamas didesnis dėmesys nei vertinant kitų liudytojų parodymus; kad vertinant liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamieji, parodymus taip pat turi būti skiriamas didesnis dėmesys jų parodymų patikimumo vertinimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015). Kasacinėse nutartyse taip pat išaiškinta, kad egzistavusi baudžiamosios atsakomybės pritaikymo grėsmė savaime nepagrindžia išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs, kad teisėsaugos pareigūnai tokioje situacijoje paprastai gali išgauti neteisingus parodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. <a href="https://www.temidy.lt/lawyer/court-cases/MkstUC0xNzgvMjAxMg==" class="text-[#E97437] hover:text-[#E97437] transition-colors duration-200 case-link" @mouseenter="showCaseInfo($event, '2K-P-178/2012')" @mouseleave="hideCaseInfo()" data-case-number="2K-P-178/2012">2K-P-178/2012</a>, 2K-239-303/2016). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojo U. V. parodymus, nurodytus kriterijus taikė tinkamai.
17. Skundžiamame sprendime teismas atidžiai vertino U. V. parodymus, atsižvelgdamas į tai, jog šis liudytojas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės: analizavo jo parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmosios instancijos teisme, liudytojas taip pat buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme. Įvertinęs liudytojo U. V. parodymus visų bylos duomenų kontekste, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad byloje nėra aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas abejoti asmens, atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39¹ straipsnį, parodymais, nes šie parodymai yra nuoseklūs, neprieštarauja tarpusavyje, o visuma bylos duomenų patvirtina U. V. parodymų teisingumą. Matyti, kad liudytojo U. V. parodymų savarankiškumui ir objektyvumui vertinti buvo skirtas didesnis dėmesys, atidžiai analizuojant jų nuoseklumą ir atitiktį kitiems bylos įrodymams. Apeliacinės instancijos teismo neliko neaptartos gynėjo keliamos versijos ir dėl U. V. galimai daryto pareigūnų poveikio, prielaidos dėl neištikimybės apkalbėti V. K., U. V. asmenybė dėl ankstesnių teistumų. Į šias aplinkybes taip pat buvo atsižvelgta.
18. Kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėjęs apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas – nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma V. K. gynėjo apeliaciniame skunde.
19. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinės instancijos teismas baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, – šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-65-976/2017, 2K-180-976/2017, 2K-296-942/2018).
20. Priešingai nei nurodo kasatorius, iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad joje pakankamai išsamiai atsakyta į esminius nuteistojo V. K. apeliacinio skundo argumentus. Teismų praktikoje pažymima, kad vien tik tai, jog apeliacinės instancijos teismas atsakė į apelianto skundo argumentus ne taip, kaip, proceso dalyvio nuomone, turėjo atsakyti, savaime negali būti vertinama kaip netinkamas apeliacinio skundo išnagrinėjimas BPK 320 straipsnio 3 dalies prasme (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-697/2020). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai neišnagrinėjo bylos, o šio teismo surašyta nutartis neatitinka BPK reikalavimų.
21. Taigi, patikrinus skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad nagrinėjamame sprendime atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatorius, neturi, o kasaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams, jų patikimumo yra nepagrįstos.
Dėl organizuotos grupės požymių (BK 25 straipsnio 3 dalis)
22. Kasatorius skunde nepagrįstai teigia, kad teismai šioje byloje netinkamai taikė BK 25 straipsnio 3 dalį, nes nenustatė visų organizuotos grupės objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.
23. BK 25 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną apysunkį, sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį.
24. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-275/2012, 2K-35/2013, 2K-301/2015). Nebūtina, kad kiekvienas grupės narys tiesiogiai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnyje nustatytus objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius, tačiau tokie organizuota grupe veikiantys bendrininkai, nepriklausomai nuo jų vaidmens, laikomi nusikaltimo vykdytojais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-426-507/2016, 2K-408-139/2016, 2K-75-648/2017).
25. Teismų praktikoje pažymėta ir tai, kad bendrininkavimas su nenustatytais asmenimis esant tam tikrų aplinkybių visumai teisiškai gali būti pagrįstas. Nusikalstamos veikos dalyvio įvardijimas procesiniuose dokumentuose kaip nenustatyto asmens nebūtinai reiškia, kad apie jį nieko nežinoma ir kad nėra galimybių nustatyti jo indėlio į bendrą veiką, susitarimo su kaltinamuoju bei jų tyčios bendrumo. Nenustatytas asmuo gali būti žinomas, bet pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, apie šio asmens pakankamą atsakomybei amžių, gebėjimą suvokti ir valdyti savo veiksmus, jo susitarimą su kaltinamuoju bei tyčios turinį teismui galima spręsti iš byloje surinktų įrodymų ir nustatytų faktinių aplinkybių specifikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-90/2013).
26. Nagrinėjamoje byloje teismai patikimai nustatė, kad V. K. pasiūlė U. V. kartu su legaliai iš užsienio valstybių vilkiku vežamais kroviniais kontrabandos būdu pargabenti ir narkotinių medžiagų, nurodė asmenis, su kuriais U. V. Ispanijoje turi susitikti ir iš kurių turi paimti narkotines medžiagas, organizavo U. V. ir dviejų nenustatytų asmenų susitikimą Ispanijoje, V. K. atsiųsti asmenys atgabeno ir padėjo į vilkiką pakrauti narkotines medžiagas. Nusikaltimo bendrininkai laikėsi konspiracijos – V. K. nurodyti asmenys, su kuriais U. V. Ispanijoje susitiko ir iš kurių įgijo labai didelį kiekį narkotinių medžiagų, po narkotinių medžiagų perdavimo ir pakrovimo į U. V. vairuojamą vilkiką davė U. V. naują telefono aparatą su nauja SIM kortele kitam reisui, U. V. sunaikino senąjį telefoną, kuriuo Ispanijoje kontaktavo su aptariamais asmenimis.
27. Iš teismų sprendimų turinio matyti, kad teismai bendrininkavimo formos – organizuotos grupės inkriminavimą pagrindė ir konstatavo, jog byloje pakanka duomenų nustatyti, kad organizuotos grupės nariai (V. K., nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39¹ straipsnio pagrindu atleistas U. V. bei kiti nenustatyti asmenys) susitarė ir įgyvendino bendrą sumanymą atlikti nusikalstamų veikų dispozicijose nurodytus veiksmus.
28. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, skundžiamuose teismų sprendimuose aiškiai išdėstyta, kuo pasireiškė organizuotos grupės požymiai, bendrininkams padarant sunkų ir labai sunkų nusikaltimus – labai didelio kiekio narkotinių medžiagų gabenimą ir kontrabandą. Teismų sprendimuose aiškiai aprašyti nuteistojo ir kitų organizuotos grupės narių vaidmenys, konkretūs atlikti veiksmai, siekiant bendro tikslo. Iš teismo nustatytų aplinkybių matyti, kad grupės veikla pasižymėjo pakankamu organizuotumo lygiu, narių pasiskirstymu vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečių užduočių atlikimu, kad ją galima būtų pripažinti organizuota grupe, taigi baudžiamasis įstatymas – BK 25 straipsnio 3 dalis – V. K. pritaikytas tinkamai.
Dėl paskirtos bausmės ir BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
29. Pagal BPK 376 straipsnio 3 dalį kasacinės instancijos teismas gali sušvelninti arba sugriežtinti bausmę, jeigu neteisinga bausmė susijusi su netinkamu baudžiamojo įstatymo pritaikymu (pavyzdžiui, paskirta bausmė nėra nustatyta BK arba savo dydžiu viršija BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nurodytą viršutinę ribą, arba yra žemiau žemutinės sankcijos ribos, o sąlygos, kodėl tokia bausmė paskirta, nenurodytos ir pan.). Tais atvejais, kai nėra pagrindo konstatuoti, jog parenkant bausmės rūšį ir jos dydį būtų netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas ar būtų padaryta esminių proceso pažeidimų surašant nuosprendį, paskirtos bausmės rūšies ar dydžio klausimai nėra bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme dalykas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165/2013, 2K-345-507/2015, 2K-39-895/2016, 2K-7-8-788/2018). Pirmosios instancijos teismo pagal BK paskirtų kriminalinių bausmių teisingumas vien tik jų griežtumo ar švelnumo aspektu galutinai yra įvertinamas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Kasacinės instancijos teismui BPK normos nesuteikia galimybės keisti teismų sprendimus vien dėl to, kad teismų paskirtos bausmės, kurios atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, yra per švelnios ar per griežtos.
30. BK 54 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad jeigu straipsnio sankcijoje nurodytas bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, 2K-186-942/2015).
31. Teismų praktikoje viena iš tokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių įgyvendinti bausmės paskirtį ir duodančių pagrindą švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas), yra pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė bei teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas. Tuo atveju, kai, atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio baudžiamojo proceso laiko reikalavimo pažeidimo aplinkybes, konstatuojama, kad pernelyg ilga proceso trukmė yra išimtinė aplinkybė, gali būti skiriama švelnesnė bausmė (BK 54 straipsnio 3 dalis). Tokia teismų praktika atitinka EŽTT praktiką, kurioje bausmės švelninimas, taikomas atsižvelgiant į įmanomai trumpiausio laiko reikalavimo pažeidimą, yra laikomas tinkama ir pakankama teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemone (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-503/2010, 2K-7-109/2013, 2K-150/2014). Galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su savaime proceso ilgumu, bet su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-746/2016, 2K-48-696/2017). Kriterijai, kuriais remiantis turi būti vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti EŽTT jurisprudencijoje, paprastai yra konkrečios bylos sudėtingumas (faktų, kuriuos reikia nustatyti, pobūdis, padarytų nusikalstamų veikų, kaltinamų asmenų skaičius, įrodymų kiekis ir jų rinkimo sudėtingumas, teisiniai bylos aspektai); asmenų, dėl kurių taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą; taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo laikas, ir pan. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99). Viso bylos konteksto vertinimas, tikrinimas, ar buvo proceso metu nepateisinamo delsimo požymių, ar buvo laikotarpių, kai ikiteisminio ir teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo neatliekami jokie procesiniai veiksmai arba jie atliekami per ilgai, yra teismo diskrecijos teisė ir teismo išvadą dėl konkretaus proceso (ne)atitikties Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-55-895/2015, 2K-87-942/2017).
32. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas 2016 m. sausio 27 d., jo metu labai daug ikiteisminio tyrimo procesinių veiksmų buvo atliekama pakankamai intensyviai (ne vieną kartą buvo apklausiami įtariamieji ir kiti proceso dalyviai, renkami įvairūs bylai reikšmingi dokumentai, atliekama daug specialių žinių reikalaujančių ekspertinių tyrimų, atliekamos kratos). Šio ikiteisminio tyrimo metu nuo 2016 m. sausio 27 d. iki 2016 m. spalio 27 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. lapkričio 10 d. nuteistajam V. K. buvo paskirta griežčiausia kardomoji priemonė – suėmimas. Kaltinamuoju aktu 2016 m. spalio 18 d. byla perduota teismui, kaltinimai pareikšti trims asmenims. Apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2018 m. vasario 23 d. Apeliacinės instancijos teisme byla išnagrinėta 2019 m. rugsėjo 13 d. priimant nuosprendį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 10 d. nutartimi, išnagrinėjus bylą pagal nuteistojo kasacinį skundą, byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka – atitinkamai išnagrinėta 2021 m. lapkričio 18 d. Pažymėtina, kad nuteistojo V. K. nusikalstamos veikos padarytos veikiant pavojinga bendrininkavimo forma – organizuota grupe. Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka buvo atliktas įrodymų tyrimas (tenkintas prašymas kviesti liudytojus, gauti papildomus reikiamus duomenis). Apeliacinės instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu skelbė pertraukas dėl objektyvių priežasčių (dalyvių ligos, kviečiant į apklausą liudytojus ir kt.). Bylos rašytinę medžiagą sudaro 24 tomai. Taigi, įvertinus bylos sudėtingumą, joje kaltinamų asmenų skaičių, nusikalstamų veikų pavojingumą, darytina išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog šioje baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo ar teisminio nagrinėjimo metu buvo nepateisinamas delsimas, t. y. kad valstybės institucijos dėl neveiklumo ilgą laiką būtų neatlikusios jokių procesinių veiksmų.
33. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad baudžiamasis procesas nuteistajam V. K. truko nepateisinamai ilgai ir dėl to pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas jam būtina švelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistajam V. K. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, todėl, remiantis kasacinio skundo argumentais, keisti teismų sprendimus dėl paskirtos bausmės dydžio nėra teisinio pagrindo.
34. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal paduotą kasacinį skundą teisės taikymo aspektu patikrinus apskųstus pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir apeliacinės instancijos teismo nutartį darytina išvada, jog teismai baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai ir nepadarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių reikėtų šiuos sprendimus naikinti ar keisti.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nuteistojo V. K. gynėjo advokato Simono Slapšinsko kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Rima Ažubalytė
Tomas Šeškauskas
Artūras Ridikas
