Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.80 straipsnio 1 dalies ir 6.993 straipsnio 4 dalies teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinės atsakomybės draudimo sutarties pripažinimą negaliojančia, kai sudarydamas draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui informaciją, žinodamas, kad ji melaginga, apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. e3K-3-284-701/2017

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09495-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos:

2.1.2.4.3; 2.6.39.2.6.5

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Algio Norkūno ir Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų „Ach Insurance Company (Europe) Ltd“, „Liberty Mutual Insurance Europe Ltd“, „Hiscox Underwriting Ltd“, „Barbican Managing Agency Limited“, „Montpelier At Lloyd‘s Limited“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų „Ach Insurance Company (Europe) Ltd“, „Liberty Mutual Insurance Europe Ltd“, „Hiscox Underwriting Ltd“, „Barbican Managing Agency Limited“, „Montpelier At Lloyd‘s Limited“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Elgama-elektronika“ dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia; tretieji asmenys A. P., Ž. M. ir L. V. A.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalies ir 6.993 straipsnio 4 dalies teisės normų, reglamentuojančių įmonės vadovo civilinės atsakomybės draudimo sutarties pripažinimą negaliojančia, kai sudarydamas draudimo sutartį draudėjas suteikė draudikui informaciją, žinodamas, kad ji melaginga, apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), aiškinimo ir taikymo.

Ieškovai prašė pripažinti negaliojančia jų ir atsakovės sudarytą UAB „Elgama-elektronika“ direktorių ir vadovybės civilinės atsakomybės draudimo sutartį (poliso Nr. B0572IF13F984), taikyti restituciją ir iš ieškovų atsakovės naudai priteisti atsakovės sumokėtą 6000 Eur draudimo įmoką.

Ieškovai nurodė, kad UAB „Elgama-elektronika“, atstovaujama vykdomojo direktoriaus A. P., 2013 m. balandžio 15 d. pateikė ieškovams paraišką sudaryti draudimo sutartį. Šioje paraiškoje atsakovė ir jos vardu veikiantis A. P. nurodė, kad paraiškos pateikimo dieną nėra žinomos jokios aplinkybės, susijusios su atsakovės direktorių ir vadovybės veikla, kurios lemtų draudžiamojo įvykio pagal draudimo sutartį atsitikimą. 2013 m. rugpjūčio mėnesį buvusi atsakovės vadovybė informavo ieškovus apie buvusios atsakovės vadovybės – A. P., L. V. A. ir Ž. M. – atžvilgiu Vilniaus apygardos teisme pradėtas civilines bylas dėl žalos atlyginimo. 2013 m. kovo 1 d. atsakovės akcininkė UAB „Instra“ atsakovei ir buvusiai atsakovės vadovybei (A. P., L. V. A. ir kt.) pateikė kreipimąsi dėl netinkamos atsakovės ir jos valdymo organų veiklos, o 2013 m. balandžio 3 d. atsakovės akcininkė UAB „Instra“ Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl atsakovės sutarties su UAB „THE7“ pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos, padarytos bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo. Ieškovai pradėjo šių įvykių tyrimą dėl galimybės juos vertinti kaip draudžiamuosius pagal draudimo sutartį. Tyrimo metu nustatyta, kad sudarant draudimo sutartį atsakovė ir jos vardu veikiantis A. P. sąmoningai neatskleidė informacijos, turinčios esminę reikšmę sudarant draudimo sutartį. Todėl ieškovai prašė teismo pripažinti draudimo sutartį negaliojančia kaip imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantį sandorį, nes draudimo sutartis buvo sudaryta draudėjui sąmoningai neatskleidus visos jam žinomos ir esminę reikšmę sudarant draudimo sutartį turinčios informacijos.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinys atmestas.

Teismas nustatė, kad atsakovė, atstovaujama generalinio direktoriaus pavaduotojo A. P., 2013 m. balandžio 15 d. pateikė ieškovams paraišką sudaryti direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo sutartį. Pagal draudimo liudijimo (poliso) Nr. B0572IF13F984 specifikaciją draudimo liudijimo laikotarpis – nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2014 m. balandžio 16 d., priimta draudimo įmoka – 6000 Eur, priimtas atsakomybės limitas – 5 000 000 Eur (Specifikacijos 2, 3, 6 punktai).

Iš byloje pateikto A. P. ir UADBB „Collemont draudimo brokeris“ elektroninio susirašinėjimo duomenų nustatyta, kad 2013 m. balandžio 15 d. 18.32 val. A. P. persiuntė draudikų brokeriui savo kontaktus. 2013 m. balandžio 15 d. 18.49 val. UADBB „Collemont draudimo brokeris“ direktorius K. B. el. laiške padėkojo A. P. už malonų pokalbį, rašydamas: „kaip tarėmės, laiške prisegu anketą. Peržvelkite ar viską teisingai užpildžiau ir lauksiu šio dokumento su Jūsų parašu (tinka skanuotas el. paštu). Perduosiu visą informaciją draudikams, kurie paruoš draudimo liudijimą“. 2013 m. balandžio 16 d. 09:08 val. laiške brokeriui A. P. rašė: „persiunčiu pasirašytą formą.“ Byloje pateikti elektroninio susirašinėjimo duomenys patvirtina trečiojo asmens A. P. teiginį, kad paraišką jis jau gavo užpildytą, kurią tik patvirtino savo parašu.

Byloje pateiktos draudimo liudijimo (poliso) Nr. B0572IF13F984 specifikacijos turinys patvirtina trečiojo asmens A. P. argumentą, kad ši specifikacija buvo pasirašyta draudimo agentų „Simon Hogg, Tyser & Co Ltd“ vardu dar 2013 m. balandžio 4 d., t. y. iki ginčo paraiškos (2013 m. balandžio 15 d.) pasirašymo. Pagal Direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo liudijimo (poliso) standartinės redakcijos Lietuvai preambulę šis draudimas galioja tik su galiojančia draudimo liudijimo (poliso) specifikacija ir pasirašytas draudikų įgalioto atstovo. Taigi, 2013 m. balandžio 4 d. draudimo liudijimas jau buvo pasirašytas draudikų įgalioto atstovo, nors draudimo liudijimo pradžia pagal specifikacijos 3 punktą buvo nustatyta nuo 2013 m. balandžio 16 d. Ši aplinkybė iš dalies patvirtina tai, kad draudikai jau buvo įvertinęs draudimo riziką ir priėmęs sprendimą dėl draudimo liudijimo (poliso) atsakovui išdavimo.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 93 straipsnio 1 dalis nustato, kad, prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudikas turi teisę įvertinti draudimo riziką CK 6.994 straipsnyje nustatyta tvarka. Pagal CK 6.993 straipsnio 1 dalį, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją. Ieškovai prašo pripažinti šalių sudarytą draudimo sutartį negaliojančia, remdamiesi CK 6.993 straipsnio 4 dalimi, kuri nustato, kad jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, jog draudėjas suteikė draudikui melagingą informaciją žinodamas, kad ji melaginga, apie aplinkybes, nurodytas šio straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad draudimo sutartimi draudikas perima draudėjo nuostolių atsiradimo riziką, todėl prieš sudarydamas sutartį jis turi turėti galimybę sužinoti visas rizikai įvertinti reikšmingas aplinkybes ir pagal jas nustatyti, ar sutartis gali būti sudaroma draudimo rūšies taisyklių (t. y. standartinių sąlygų, nustatytų atsižvelgiant į įprastomis aplinkybėmis atsirandantį rizikos laipsnį) pagrindu, ar dėl netipiškų aplinkybių ar išskirtinių draudėjo poreikių, galinčių sukelti didesnę ar mažesnę nei įprasta nuostolių atsiradimo tikimybę, tam tikros standartinės sutarties sąlygos turi būti pakeistos ir nustatytos individualiai. Informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011).

Ieškovai, prašydami pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, rėmėsi argumentu, kad trečiasis asmuo A. P., 2013 m. balandžio 15 d. pasirašydamas paraišką, patvirtino, jog jos pateikimo dieną nėra žinomos jokios tuo metu egzistuojančios aplinkybės, dėl kurių būtų pareikštas reikalavimas, kuriam taikomas šis draudimas. Tačiau Draudimo įstatymo 105 straipsnis nustato, kad jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai.

Byloje pateiktoje Direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo liudijimo (poliso) standartinės redakcijos Lietuvai preambulėje nurodyta, kad šis draudimas išduotas pareikštiems reikalavimams ir taikomas tik reikalavimams, kurie pirmą kartą pareikšti draudimo liudijimo (poliso) laikotarpiu ir apie kuriuos pranešta pagal Pranešimo nuostatas; 4 dalyje sąvoka „Reikalavimas“ reiškia: a) bet kokį rašytinį reikalavimą, kuriame tvirtinama, kad direktorius įvykdė neteisėtą veiką, ir apie kurį pirmą kartą pranešta draudimo liudijimo (poliso) laikotarpiu; b) bet kokį civilinį, reguliavimo, administracinį ar arbitražo procesą, kuris pradėtas direktoriaus atžvilgiu, tvirtinant, kad jis įvykdė neteisėtą veiką ir apie kurį pirmą kartą pranešta draudimo liudijimo (poliso) laikotarpiu, c) bet kokią baudžiamąją bylą, kuri iškelta direktoriui, tvirtinant, kad jis įvykdė neteisėtą veiką ir apie kurią pirmą kartą pranešta draudimo liudijimo (poliso) laikotarpiu; d) bet kokį preliminarų tyrimą, apie kurį pirmą kartą pranešta draudimo liudijimo (poliso) laikotarpiu. Be to, Direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo liudijimo (poliso) standartinės redakcijos Lietuvai 3.2 punkte nustatyta išlyga, kad draudikai neatsako už nuostolius, atsiradusius dėl dalykų arba susijusius su dalykais, kurie sudaro bet kurios direktoriaus (vadovybės) atžvilgiu vykdomos teisinės ar reguliavimo institucijų procedūros ar jo pradėto tyrimo, apie kuriuos buvo pranešta ar kurie buvo pradėti iki ankstesnių ir nagrinėjamų bylų datos, pagrindą.

Trečiasis asmuo A. P. paraišką sudaryti draudimo sutartį pasirašė kaip atsakovės atstovas, draudėja pagal ginčo draudimo sutartį yra atsakovė. Taigi, įmonės generalinio direktoriaus pavaduotojas A. P. draudėjos vardu pasirašęs standartizuotos formos paraišką garantavo, kad UAB „Elgama-elektronika“ per pastaruosius 5 metus nebuvo pareikšti jokie reikalavimai, kuriems taikomas šis draudimas, bei nėra žinomos jokios paraiškos padavimo metu egzistuojančios aplinkybės, dėl kurių būtų pareikštas reikalavimas, kuriam taikomas šis draudimas. Byloje nepateikti duomenys apie tai, kad draudikai po šios paraiškos pasirašymo būtų prašę draudėjos pateikti papildomos informacijos įvertinant draudėjos riziką CK 6.994 straipsnyje nustatyta tvarka.

Pagal CK 6.993 straipsnio 4 dalį tam, kad draudimo sutartį būtų galima pripažinti negaliojančia dėl informacijos neatskleidimo, pripažįstant informacijos neatskleidimą tyčiniu, būtina įrodyti draudėjo ketinimą sąmoningai suklaidinti draudiką ir iš to gauti naudos. Kadangi nagrinėjamo ginčo atveju aplinkybė, kad ginčo sandoris yra niekinis, nėra akivaizdi, todėl ieškovai turėjo įrodyti atsakovės ar jos vardu veikusio atstovo sąmoningą ketinimą suklaidinti draudiką ir iš to gauti naudos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 178, 185 straipsniai).

Vienintelis ieškovų argumentas, kad A. P., pasirašydamas paraišką, garantavo, jog jos pasirašymo metu nėra pareikštų įmonei bei jos vadovams reikalavimų dėl žalos atlyginimo, nėra pakankamas pagrindas pripažinti ginčo sutartį negaliojančia, nes byloje nustatyta, kad pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmus (veikimą ar neveikimą), atliktus draudimo sutarties galiojimo metu, t. y. po 2013 m. balandžio 16 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovų apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 26 d. nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija išaiškino, kad pagal CK 6.993 straipsnio 1 dalį, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Minėtas straipsnis aptaria dvi teisines situacijas, reglamentuojančias draudiko veiksmus, draudėjui neatskleidus minėtų esminių aplinkybių, atsižvelgiant į tai, ar draudėjas šios informacijos nepateikė tyčia ar dėl neatsargumo. Jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui melagingą informaciją, žinodamas, kad ji melaginga, apie aplinkybes, nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, išskyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudžiamojo įvykio ar neturėjo įtakos draudžiamajam įvykiui. CK 6.993 straipsnio 5–7 dalys nustato galimus draudiko veiksmus tada, kai draudėjas esminės informacijos neatskleidžia dėl neatsargumo. Taigi, norint pagal CK 6.993 straipsnio 4 dalį pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, pagrindinė ir esminė sąlyga, kurią turi įrodyti draudikas, yra draudėjo, šiuo atveju atsakovės, tyčia. Esant draudėjo neatsargumui, įstatymas nustato kitokią draudiko interesų apsaugą, t. y. galimybę keisti draudimo sutartį ar atsisakyti mokėti draudimo išmoką, taip pat, esant tam tikroms sąlygoms, ir nutraukti draudimo sutartį.

Byloje esančiais duomenimis, pagrindinės derybos dėl ieškovų ir atsakovės atstovų draudimo sutarties sudarymo vyko 2013 m. balandžio 15 d., o draudimo sutartis įsigaliojo 2013 m. balandžio 16 d. Apie UAB „Instra“ 2013 m. balandžio 3 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktą ieškinį atsakovams L. V. A., A. P., Z. A. G. ir UAB „THE7“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo arba žalos, padarytos bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo bei teismo 2013 m. balandžio 9 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-3982-232/2013 (dabartinis Nr. 2-89-232/2015) pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones atsakovės atstovai buvo informuoti 2013 m. balandžio 15 d.

2013 m. kovo 1 d. UAB „Instra“ kreipimesi atsakovei buvo keliamos pretenzijos dėl jos vadovybės veiklos, tačiau atsakovė visiems valdybos nariams ir akcininkams raštu išsamiai atsakė į visas minėtas pretenzijas bei nustatė, kad atsakovė ir jos valdymo organų nariai elgėsi teisėtai ir pagrįstai. UAB „Instra“ pradinio ieškinio reikalavimas buvo sąlyginis, t. y. visų pirma buvo reikalaujama pripažinti atsakovės ir UAB „THE7“ 2012 m. gegužės 24 d. sudarytą paslaugų teikimo sutartį negaliojančia bei taikyti restituciją, ir tik teismui atsisakius tenkinti šį reikalavimą buvo prašoma priteisti iš atsakovės vadovų 634 200 Lt (183 677 Eur) nuostolių atlyginimo. Todėl negalima pripažinti, kad tiek 2013 m. kovo 1 d. UAB „Instra“ pareikštos pretenzijos, tiek draudimo sutarties sudarymo dieną atsakovės atstovams įteikto ieškinio reikalavimai buvo sąmoningai nutylėti, siekiant nepagrįstai gauti iš draudikų draudimo išmoką.

Direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo liudijmo (poliso) standartinės redakcijos Lietuvai 3.2 punkte nurodyta, kad draudikai neatsako už nuostolius, atsiradusius dėl dalykų arba susijusius su dalykais, kurie sudaro bet kurios direktorių atžvilgiu vykdomos teisinės arba reguliavimo institucijų procedūros ar jo atžvilgiu pradėto tyrimo, apie kuriuos buvo pranešta ar kurie buvo pradėti iki ankstesnių ir nagrinėjamų bylų datos, pagrindą arba juose yra reikšminga aplinkybė. Pagal 3.3 punktą draudikai neatsako už direktoriaus nuostolius, kylančius dėl reikalavimo arba susijusius su reikalavimu, kuris paremtas arba susijęs su tokio direktoriaus nesąžiningais, neteisėtais arba apgaulingais veiksmais ar neveikimu. Ši išlyga taikoma tik tuomet, kai tokia veika nustatoma galutiniu teismo sprendimo ar nuosprendžiu. Taigi draudimo sutarties sąlygose yra nustatyta draudikų apsauga nuo galimo draudimo išmokos mokėjimo dėl vadovų veiksmų, padarytų iki šios sutarties pasirašymo, arba dėl galimų neteisėtų draudėjo vadovybės veiksmų. Todėl atsakovės atstovas sutarties sudarymo metu pagrįstai galėjo neatkreipti dėmesio į UAB „Instra“ keliamas pretenzijas dėl 2012 m. gegužės 24 d. paslaugų teikimo sutarties sudarymo.

CK 6.993 straipsnio 4 dalies formuluotė „žinomai melaginga informacija“ turėtų būti aiškinama kaip draudėjo siekis sąmoningai suklaidinti draudiką, siekiant sudaryti draudimo sutartį, t. y. kartu ir gauti naudos, nes draudimo sutartys ir yra sudaromos, siekiant sumažinti savo civilinės atsakomybės riziką. CK 6.993 straipsnio 4 dalyje nurodyta išimtis, kad ši nuostata netaikoma, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudžiamojo įvykio ar neturėjo įtakos draudžiamajam įvykiui. Šių sąlygų nurodymas leidžia daryti išvadą, kad sąmoningas esminės informacijos nutylėjimas siejamas būtent su siekiu neteisėtai gauti draudimo išmoką, t. y. gauti naudos. Draudėjui informacijos neatskleidus dėl neatsargumo, t. y. jo veiksmams neturint tyčios ir sąmoningo siekio neteisėtai gauti draudimo išmoką požymių, CK 6.993 straipsnis nustato kitokią draudiko interesų apsaugą. Taigi ieškovai turi kitų įstatyme nustatytų galimybių ginti savo interesus.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovai prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė CK 6.993 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudėjo pareigą, prieš sudarant draudimo sutartį, suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai). Atsižvelgiant į draudimo sutarties fiduciarinį pobūdį, sudarant draudimo sutartį tinkamas draudėjo pareigos atskleisti visą jam žinomą, teisingą ir draudimo sutarties sudarymui esminę reikšmę turinčią informaciją apie draudiko prisiimamą riziką vykdymas turi esminę reikšmę tiek draudimo rizikos įvertinimui, tiek pačiam draudiko apsisprendimui, ar sudaryti draudimo sutartį ir taip prisiimti draudimo riziką.

Atsakovei ir jos vardu veikusiam A. P., iki 2013 m. balandžio 16 d. pateikiant paraišką dėl draudimo sutarties sudarymo, buvo žinoma informacija, susijusi su, pirma, atsakovės vadovybei 2013 m. kovo 1 d. pareikštomis pretenzijomis dėl netinkamo atsakovės valdymo organų funkcijų, fiduciarinių pareigų vykdymo ir žalingos atsakovų valdymo organų veiklos ir su, antra, Vilniaus apygardos teisme 2013 m. balandžio 3 d. pareikštu atsakovės akcininkės UAB „Instra“ ieškiniu atsakovės vadovybei (įskaitant A. P.) dėl civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovai atsakovės ir jos vardu veikusio A. P. prašė atskleisti visą žinomą tokio pobūdžio informaciją. Atsakovė ir A. P., pateikdami paraišką dėl draudimo sutarties sudarymo, ieškovams paminėtos informacijos neatskleidė. Ieškovams neatskleista informacija yra tiesiogiai susijusi su draudimo rizika, jos įvertinimu, nuo kurios atsakovė ir jos vardu veikęs asmuo siekė apsidrausti sudaroma draudimo sutartimi (t. y. ši informacija yra tiesiogiai susijusi su draudžiama atsakovės direktorių ir vadovybės civiline atsakomybe, tokios civilinės atsakomybės kilimo rizikos vertinimu). Tačiau teismai nusprendė, kad atsakovė ir A. P., sudarydami draudimo sutartį, neva neprivalėjo ieškovams atskleisti tokios informacijos. Todėl teismai ignoravo, netinkamai aiškino ir taikė CK 6.993 straipsnio 1 dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pareigos atskleisti visą žinomą ir esminę reikšmę draudimo sutarties sudarymui turinčią informaciją įtvirtinimas nulemtas to, kad, sudarant draudimo sutartį, draudikas gali vertinti tik draudėjo pateiktą informaciją, nes faktai, kuriais remiantis gali būti nustatyta draudimo rizika, įprastai ir geriausiai yra žinomi tik pačiam draudėjui, o draudėjo pateikta informacija gali lemti draudiko sprendimą prisiimti draudimo riziką, t. y. ar apskritai su draudėju sudaryti draudimo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K 3-518/2008).

Teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 6.993 straipsnio 4 dalies teisės normą dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kai draudėjas draudikams suteikė melagingą informaciją, žinodamas, kad ji yra melaginga, apie aplinkybes, turinčias esminę reikšmę vertinant draudimo riziką bei sudarant draudimo sutartį. Teismai be pakankamo pagrindo plečiamai išaiškindami paminėtoje CK nuostatoje įtvirtintą draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindą nurodė, kad tam, jog draudimo sutartį būtų galima pripažinti negaliojančia dėl informacijos neatskleidimo, nepakanka, kad draudėjas savarankiškai nenurodytų draudiko prašomos informacijos, o pripažįstant informacijos neatskleidimą tyčiniu, būtina įrodyti draudėjo ketinimą sąmoningai suklaidinti draudiką ir iš to gauti naudos.

CK 6.993 straipsnio 4 dalyje nėra įtvirtinta nei to, kad draudėjas informacijos draudikui turi būti neatskleidęs tyčia, nei juolab to, kad informacijos draudikui neatskleidimu draudėjas turi siekti gauti naudos būtent iš draudiko suklaidinimo. CK 6.993 straipsnio 4 dalies nuostatų aiškinimas, kad reikšdamas reikalavimą pripažinti draudimo sutartį negaliojančia draudikas turi įrodyti draudėjo ketinimą tiek tyčia neatskleisti informacijos, tiek ir gauti iš to naudos, norint taikyti CK 6.993 straipsnio 4 dalį, kiekvienam draudikui kiekvienu atveju tektų įrodyti, kad draudėjas atliko nusikalstamą veiką.

Tam, kad draudimo sutartį būtų galima pripažinti negaliojančia CK 6.993 straipsnio 4 dalies pagrindu, yra būtina ir pakankama nustatyti, kad esminę reikšmę sudarant draudimo sutartį turinčios informacijos draudėjas draudikui neatskleidė sąmoningai, t. y. kad draudėjas žinojo apie tokią informaciją ir jos neatskleidė draudikui, suprasdamas tą faktą, jog tokia informacija yra reikšminga draudimo sutarčiai sudaryti, o jos atskleidimas paskatins draudiką atsisakyti sudaryti draudimo sutartį. Sprendžiant dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia aptariamu pagrindu, nėra teisinio pagrindo aiškintis ar nustatinėti draudėjo, kuris neatskleidė sudarant draudimo sutartį esminę reikšmę turinčios informacijos, kaltės ar jos formos.

Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė CPK 183 straipsnio ir 185 straipsnio 1 dalies proceso teisės normas dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo. Skundžiamoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su atsakovės ir jos vardu veikusio asmens A. P. sužinojimu apie atsakovės akcininkės UAB „Instra“ Vilniaus apygardos teisme pareikštą 2013 m. balandžio 3 d. ieškinį atsakovės vadovybei dėl nuostolių atlyginimo. Nagrinėjant civilinę bylą nustatyta, kad atsakovė ir A. P. apie 2013 m. balandžio 3 d. ieškinį buvo informuoti 2013 m. balandžio 15 d. 10 val. 32 min. Todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad per vieną dieną (t. y. iki paraiškos ieškovams pateikimo 2013 m. balandžio 16 d. 9 val. 8 min.) atsakovė ir A. P. neva neturėjo galimybės susipažinti su 2013 m. balandžio 3 d. ieškinyje pareikšto reikalavimo esme. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nutartyje netinkamai įvertino UAB „Instra“ 2013 m. balandžio 3 d. ieškinio reikšmę sudarant draudimo sutartį ir įvertinant draudimo riziką, nepagrįstai remdamasis vien tuo, kad 2013 m. balandžio 3 d. ieškiniu UAB „Instra“ pareiškė ne tik reikalavimus atsakovės vadovybei dėl nuostolių atlyginimo, tačiau ir kitus reikalavimus.

Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinio skundo netenkinti, palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Draudimo sutarties šalims apsisprendžiant, ar sudaryti draudimo sutartį, įtakos turi ne tik draudėjo pareiga suteikti draudikams visą nurodytai sutarčiai reikšmingą informaciją, bet ir draudikų suteikiama informacija draudėjui dėl galimo atsisakymo padengti dėl draudžiamojo įvykio patirtus nuostolius. Byloje apie šią draudikų suteiktą informaciją duomenų nėra. Ieškovai, sudarydami sutartį, nesilaikė draudimo sutarties kaip fiduciarinės principo ir reikalauja tik iš atsakovės laikytis šio principo. Ieškovai ar jų draudimo agentai (brokeriai), būdami profesionalūs draudimo verslo atstovai, turėjo elgtis kaip sąžininga, apdairi ir protinga dvišalės draudimo sutarties šalis. Ieškovų atstovų ir jų draudimo agentų nekompetentingumas, nesąžiningumas ir netinkamas pareigų vykdymas iš dalies sukėlė šią konfliktinę situaciją.

Direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo liudijimo (poliso) standartinės redakcijos Lietuvai 3.2 punkte nustatyta išlyga, kad draudikai neatsako už nuostolius, atsiradusius dėl dalykų arba susijusius su dalykais, kurie sudaro direktoriaus (vadovybės) atžvilgiu vykdomos bet kurios teisinės ar reguliavimo institucijų procedūros ar pradėto tyrimo, apie kuriuos buvo pranešta ar kurie buvo pradėti iki ankstesnių ir nagrinėjamų bylų datos (iki 2013 m. balandžio 16 d.), pagrindą arba juose yra reikšmingų aplinkybių. Bylose Nr. 2-89-239/2015 ir Nr. 2-1555-619/2015 atsakovė pateikė ieškinius buvusiai UAB „Elgama-elektronika“ vadovybei. UAB „Elgama-elektronika“ pretenzijos buvusiai bendrovės vadovybei dėl jos veiksmų, kurie buvo atlikti po 2013 m. balandžio 16 d., sudaro tik 124 342 Eur iš visos 334 721,96 Eur reikalavimų sumos.

Sudarydamas draudimo sutartį draudikų įgaliota atstovė UADBB „Collemont draudimo brokeris“ privalėjo surinkti informaciją apie draudėją ir jos veiklą. Draudikų atstovė bent jau turėjo pasidomėti viešuose registruose apie UAB „Elgama-elektronika“ finansinę padėtį, teismuose nagrinėjamas bylas, apie bendrovės valdymo organų narių ar vadovų turto areštą. To nepadarius, toks neveikimas neatitinka nei geros verslo praktikos, nei CK 1.5 straipsnyje įtvirtintų teisingumo ir protingumo kriterijų.

Ieškovai teigia, kad draudimo sutarties sudarymą veikdamas atsakovės vardu A. P. inicijavo nedelsiant po to, kai sužinojo apie jam ir kitiems buvusiems atsakovės vadovybės nariams 2013 m. balandžio 3 d. pareikštą UAB „Instra“ ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tačiau tai neatitinka byloje surinktų įrodymų. Byloje nustatyta, kad trečiojo asmens A. P. pirmasis sutikimas su UADBB „Collemont draudimo brokeris“ įvyko 2013 m. kovo 15 d. renginyje „Vadovų konferencija EBIT 2013“, kuriame UADBB „Collemont draudimo brokeris“ pristatė savo paslaugas.

Kaip nurodė ieškovai apeliaciniame skunde, būtent draudikas, kuris, sudarydamas draudimo sutartį, prisiima atitinkamą riziką, turi diskreciją nuspręsti, kokios aplinkybės yra reikšmingos sudarant draudimo sutartį. Todėl asmuo privalo nurodyti draudikui tokią informaciją, kurią draudikas prašo (reikalauja) pateikti. Taigi ne draudėjas, o draudikas nusprendžia, kuri informacija yra reikšminga draudimo sutarčiai sudaryti. Pateikiant paraišką dėl draudimo sutarties sudarymo ieškovai iš atsakovės ir jos vardu veikusio A. P. reikalavo patvirtinti, kad, 2013 m. balandžio 16 d. atsakovės ir jos vardu veikusio asmens žiniomis, bei atlikus atitinkamų aplinkybių tyrimą nėra žinomos jokios aplinkybės, susijusios su atsakovės direktorių ir vadovybės veikla, kurios lemtų draudžiamojo įvykio pagal būsimą draudimo sutartį atsitikimą (t. y. kurios lemtų atsakovės direktorių ir vadovybės civilinės atsakomybės taikymą).

CK 6.993 straipsnio 4 dalis nustato draudimo sutarties nutraukimą tik tuo atveju, jeigu draudėjas suteikė melagingą informaciją žinodamas, kad ji melaginga. Šios normos prasme tai reiškia, kad draudėjas veikė tyčia, siekdamas suklaidinti draudikus. Pripažįstant, kad informacija neatskleista tyčia, būtina įrodyti draudėjo ketinimą sąmoningai suklaidinti draudikus ir iš to gauti naudos. Ieškovai turėjo įrodyti atsakovės ir (ar) jos vardu veikusio atstovo sąmoningą ketinimą suklaidinti draudikus ir iš to gauti naudos (CPK 178, 185 straipsniai), tačiau to neįrodė.

Trečiasis asmuo L. V. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistus Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 11 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Iš CK 6.993 straipsnio 2 dalyje nurodytų esminių aplinkybių, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, ir šioje straipsnio dalyje daromos nuorodos į paraiškoje draudikų paprašytą pateikti informaciją, matyti, kad UAB „Elgama-elektronika“ (jos vardu veikiantis A. P.) draudikams privalėjo nurodyti ne bet kokias aplinkybes (informaciją), tačiau tik tokias, kurios: a) yra žinomos draudėjai, b) yra tokios išsiskiriančios ir esminės, kad dėl jų galėtų būti pareikštas reikalavimas, kuriam taikomas šis draudimas, taip pat c) aplinkybes apie per pastaruosius 5 metus pareikštus reikalavimus, kuriems taikomas šis draudimas.

A. P. nagrinėjant bylą neginčijo, kad paraiškos pasirašymo metu jam buvo žinomas 2013 m. kovo 1 d. kreipimasis, tačiau įrodinėjo, kad ši informacija neatitiko esmingumo kriterijaus, todėl jos jis neprivalėjo atskleisti draudikams pasirašydamas ir pateikdamas paraišką. Tokia pozicija buvo grindžiama tuo, kad kreipimasis buvo nukreiptas ne į UAB „Elgama-elektronika“ vadovybę, keliant jos civilinės atsakomybės klausimą, o tai buvo privalomas kreipimasis į UAB „Elgama-elektronika“, siekiant inicijuoti juridinio asmens veiklos tyrimą (CK 2.126 straipsnio 2 dalis). Sprendžiant dėl šio kreipimosi esmingumo vertinant draudimo riziką, būtina analizuoti šio kreipimosi turinį. Kaip matyti iš kreipimosi, jame nurodomi tariami UAB „Elgama-elektronika“ valdybos posėdžių organizavimo ir vedimo tvarkos pažeidimai, tariamas UAB „Elgama-elektronika“ ir UAB „THE7“ sudarytos 2012 m. gegužės 24 d. Paslaugų teikimo sutarties neteisėtumas, nuostolingumas, tariami UAB „Instra“ (UAB „Elgama-elektronika“ akcininko, valdžiusio 15 proc. akcijų) teisės į informacijos gavimą pažeidimai, tariamai netinkamas UAB „Elgama-elektronika“ valdymo organų fiduciarinių pareigų vykdymas (CK 2.87 straipsnis), tačiau nekeliami jokie reikalavimai dėl bendrovės vadovybės civilinės atsakomybės taikymo. Šio kreipimosi tikslas buvo ne siekis taikyti UAB „Elgama-elektronika“ vadovybės civilinę atsakomybę, tačiau pradėti UAB „Elgama-elektronika“ juridinio asmens veiklos tyrimą. Iš to išplaukia, kad iš šio kreipimosi turinio bet koks protingas asmuo nebūtų galėjęs numatyti, jog jo pagrindu ateityje galimai bus teisme pareikšti reikalavimai ne UAB „Elgama-elektronika“ kaip juridiniam asmeniui, o jos vadovybei dėl jos civilinės atsakomybės taikymo.

Teismai pagrįstai akcentavo, kad, remiantis Draudimo taisyklių preambule, 3.2 punktu, draudimas taikomas tik reikalavimams (kaip jie apibrėžti Draudimo taisyklių 4 dalyje), pareikštiems draudimo galiojimo laikotarpiu, ir draudikai neatsako už nuostolius, atsiradusius dėl bet kokių pareikštų reikalavimų ar pradėtų procedūrų, apie kuriuos buvo pranešta ir kurie buvo pradėti iki 2013 m. balandžio 16 d. Taigi, ieškovams draudžiant tik būsimą atsakovės vadovybės civilinę atsakomybę, t. y. draudikams atsakant tik už žalą, kurios atlyginimo iš atsakovo vadovybės būtų pareikalauta po 2013 m. balandžio 16 d., akivaizdu, kad apie iki 2013 m. balandžio 16 d. gautą kreipimąsi A. P. galėjo draudikų neinformuoti, nes draudikai bet kuriuo atveju už žalą, kurios buvo pareikalauta iki 2013 m. balandžio 16 d., neatsako, tai reiškia, jog tokia informacija draudikams nebūtų buvusi esminė apsisprendžiant dėl draudimo sutarties sudarymo ar draudimo rizikos įvertinimo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad draudikai draudimo polisą pasirašė, atitinkamai įvertino draudimo riziką ir pagal ją nustatė draudimo įmoką (6000 Eur) dar 2013 m. balandžio 4 d. Tą patvirtina ir Direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimo liudijimo (poliso) standartinės redakcijos Lietuvai (draudimo taisyklių) 6.1 punktas, kuriame nustatyta, kad „visos šalys supranta, kad šis Draudimo liudijimas (polisas) išduotas, remiantis tam tikra informacija, kurią Draudėjas pateikė draudikams“. Todėl paraiškos padavimas tebuvo formalus veiksmas, o draudikams joje nurodyta informacija – neesminė, tai pagrindžia ir paraiškos pasirašymo aplinkybės, t. y. kad ji A. P. 2013 m. balandžio 15 d. el. paštu draudimo brokerio buvo siunčiama jau užpildyta, buvo tiesiog prašoma ją atsiųsti atgal pasirašytą.

Teismai nenustatė, kad paraiškos pasirašymo ir pateikimo draudimo brokeriui metu A. P. žinojo apie 2013 m. balandžio 3 d. ieškinio pareiškimo aplinkybę. Paraiškos teikimo metu šios aplinkybės nežinodamas, A. P. objektyviai jos negalėjo nurodyti draudimo brokeriui. Žemesnės instancijos teismai tik nustatė, kad apie 2013 m. balandžio 3 d. ieškinį ir jam užtikrinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones UAB „Elgama-elektronika“ atstovai (t. y. pirmiausia biuro administratorė) sužinojo 2013 m. balandžio 15 d., tačiau teismai nenustatė, kada A. P. iš esmės susipažino su jam UAB „Elgama-elektronika“ administratorės 2013 m. balandžio 15 d. 10.32 val. el. laišku persiųstu 2013 m. balandžio 3 d. ieškiniu. Tokių įrodymų byloje nebuvo pateikta. Nenustatę šios faktinės aplinkybės teismai ieškinį atmetė, nes nenustatė visų būtinų CK 6.993 straipsnio 4 dalies taikymo sąlygų. Kadangi 2013 m. balandžio 3 d. ieškinio reikalavimai atsakovės vadovybei nepatenka į draudžiamąjį laikotarpį, teismai CK 6.993 straipsnio 1 dalį aiškino ir taikė teisingai, ieškovų ieškinį atmesdami kaip nepagrįstą.

Ieškovų pasirinktas turtinių interesų gynimo būdas ypač nesąžiningas trečiųjų asmenų L. V. A. ir (ar) Z. M. atžvilgiu, kurie visiškai nedalyvavo sudarant draudimo sutartį, teikiant paraišką ar bendraujant su draudikais (jiems atstovaujančiu draudimo brokeriu), tačiau, nepaisant to, prarastų draudimo apsaugą ieškovų ieškinio tenkinimo ir draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia atveju.

Remiantis CK 6.993 straipsnio 1 dalimi, draudėjas turi teisę neatskleisti draudikui informacijos apie aplinkybes, kurios yra ar turi būti žinomos draudikui. Kaltindamas draudėją informacijos nuslėpimu, draudikas pats tarsi pamiršta savo teisę ir pareigą rinkti informaciją, susijusią su draudimo rizikos įvertinimu. Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, byloje nepateikti duomenys apie tai, kad draudikas po paraiškos pateikimo būtų prašęs draudėjos pateikti kokios nors papildomos informacijos.

Pagal CK 6.993 straipsnio 4 dalį informacijos, kuri yra pateikta žinant, kad yra melaginga, ar jos nuslėpimas, kaip tai aiškino žemesnės instancijos teismai, gali būti apibūdinama kaip tyčinis informacijos neatskleidimas, siekiant iš to gauti naudos. Aiškinant CK 6.993 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąvokos „žinomai melaginga informacija“ turinį, būtina atsižvelgti ir į šio straipsnio 5, 6 ir 7 dalis, kurios nustato kitokias teisines pasekmes (kitus draudiko teisių gynimo būdus) draudėjui „dėl neatsargumo“ neatskleidus CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos. CK 6.993 straipsnio 4 dalies taikymas papildomai reikalauja nuslėptos informacijos ir kilusių neigiamų pasekmių – draudžiamojo įvykio atsiradimo ir draudėjo pareigos mokėti draudimo išmoką kilimo – priežastinio ryšio nustatymo. Atsakovės neatskleistai informacijai apie 2013 m. kovo 1 d. kreipimąsi ir 2013 m. balandžio 3 d. ieškinį nesant priežastiniu ryšiu susijusiai su ieškovų pareiga išmokėti draudimo išmoką draudimo sutartis negali būti naikinama pagal CK 6.993 straipsnio 4 dalį.

Priešingai negu teigia ieškovai, atsakovės administratorės el. laiško gavimas į A. P. el. pašto dėžutę 2013 m. balandžio 15 d. 10.32 val. negali būti tapatinamas su šio el. laiško bei jo priedų perskaitymu. Įvertinus 2013 m. balandžio 15 d. A. P. darbotvarkę, kai šis tą dieną dalyvavo derybose su AB „Lesto“, o 2013 m. balandžio 16 d. išvyko į komandiruotę Kazachstane, ir 2013 m. balandžio 3 d. ieškinio kompleksiškumą, tai leidžia spręsti, kad labiau tikėtina, jog A. P. su 2013 m. balandžio 3 d. ieškiniu iki paraiškos pasirašymo iš esmės nesusipažino, dėl to objektyviai negalėjo apie jį informuoti draudimo brokerio. Dar iki ieškovų kreipimosi į teismą dienos A. P. informavo ieškovų atstovą, kad apie 2013 m. balandžio 3 d. ieškinį jis iš L. V. A. sužinojo 2013 m. balandžio 18–19 d. būdamas komandiruotėje Kazachstane, o su juo susipažinti turėjo galimybę grįžęs į Lietuvą.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl draudimo sutarties pripažinimo negaliojančia, kai draudėjas neatskleidžia arba pateikia neteisingą informaciją draudikui apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai)

Draudėjo pareiga atskleisti informaciją draudikui apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui, reglamentuojama CK 6.993 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminę įtaką draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. Pagal nurodyto straipsnio 4 dalį, jeigu po draudimo sutarties sudarymo nustatoma, kad draudėjas suteikė draudikui melagingą informaciją, žinodamas, kad ji melaginga, apie aplinkybes, nustatytas šio straipsnio 1 dalyje, tai draudikas turi teisę reikalauti pripažinti draudimo sutartį negaliojančia, išskyrus atvejus, kai aplinkybės, kurias draudėjas nuslėpė, išnyko iki draudžiamojo įvykio ar neturėjo įtakos draudžiamajam įvykiui. Aptariamo straipsnio 5–7 dalyse reglamentuojama, kad jeigu draudėjas dėl neatsargumo nepateikė šio straipsnio 1 dalyje nustatytos informacijos, tai draudikas turi teisę pasiūlyti draudėjui pakeisti draudimo sutartį, o šiam atsisakius, reikalauti nutraukti draudimo sutartį; teisę reikalauti nutraukti draudimo sutartį draudikas turi visais atvejais, kai draudėjas neatskleidė 1 dalyje nustatytos informacijos dėl neatsargumo, o draudikas, žinodamas tą informaciją, nebūtų sudaręs draudimo sutarties; taip pat draudikas turi teisę įvykus draudžiamajam įvykiui sumažinti draudimo išmoką arba atsisakyti išmokėti draudimo išmoką įrodęs, kad nė vienas draudikas, žinodamas aplinkybes, kurių draudėjas nenurodė dėl neatsargumo, nebūtų sudaręs draudimo sutarties.

CK 6.993 straipsnyje reglamentuojamos skirtingos pasekmės atvejais, kai, pirma, draudėjas suteikia draudikui melagingą informaciją, žinodamas, kad ji melaginga, ir, antra, tais atvejais, kai draudėjas neatskleidžia informacijos dėl neatsargumo. Pirmuoju atveju draudikas įgyja teisę reikalauti sutarties pripažinimo negaliojančia, antruoju – sutarties pakeitimo ar nutraukimo, draudimo išmokos mažinimo ar jos nemokėjimo.

CK 6.993 straipsnio 2 dalyje esminėmis aplinkybėmis, apie kurias sudarydamas draudimo sutartį draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją (jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui – CK 6.993 straipsnio 1 dalis). Be to, draudėjas turi pareigą ir po draudimo sutarties sudarymo draudžiamojo laikotarpio metu pranešti draudikui apie po draudimo sutarties sudarymo pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių padidėja draudimo rizika; tos aplinkybės, apie kurias draudėjas turi pareigą pranešti, nustatytos draudimo sutartyje (CK 6.1010 straipsnio 1 dalis). Atskleidimo pareigos nevykdymo teisinės pasekmės draudimo išmokai ir draudimo sutarties galiojimui skirstomos atsižvelgiant į draudėjo kaltę: tyčią, neatsargumą ir informacijos neatskleidimą nesant draudėjo kaltės.

Jeigu informacija neatskleidžiama tyčia, turint tikslą sąmoningai suklaidinti draudiką, tai šis turi teisę reikalauti draudimo sutartį pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos (lot. ab initio), išskyrus atvejus, kai neatskleistos aplinkybės išnyko iki draudžiamojo įvykio arba jam atsirasti neturėjo įtakos (CK 6.993 straipsnio 4 dalis). Šio straipsnio prasme draudėjo melagingos informacijos suteikimas draudikui žinant, kad ji melaginga, reiškia tyčinį draudėjo veiksmą, kai jis atskleidžia melagingą informaciją žinodamas, kad ji melaginga, arba tikrąją teisingą informaciją nuslepia, sudarydamas apgaulingą vaizdą draudikui apie draudėjo draudimo riziką ir draudžiamojo įvykio atsiradimo tikimybę. Jeigu draudėjas neatskleidžia informacijos neketindamas sąmoningai suklaidinti draudiką ar iš to gauti naudos, toks informacijos neatskleidimas prilygintinas neatsargiam informacijos neatskleidimui. Jeigu informacija neatskleidžiama nesant draudėjo kaltės (draudėjas jos nežino ir neprivalo žinoti), pagal CK 6.993 straipsnį jokių padarinių draudimo sutarties galiojimui ir draudimo išmokai neatsiranda.

Pagal CK 6.990 straipsnio 1 dalį draudimo sutartis sudaroma draudikui akceptuojant draudėjo pasiūlymą (prašymą), pateiktą draudikui, arba draudėjui akceptuojant draudiko pasiūlymą sudaryti sutartį; draudimo rūšies taisyklėse nustatytais atvejais draudėjo prašymas turi būti rašytinis; rašytinio prašymo formą ir turinį tokiu atveju nustato draudikas. Tokiais atvejais, kai draudimo sutartis sudaroma esant rašytiniam draudėjo prašymui, kurį akceptuoja draudikas, draudėjo atsakomybė už prašyme pateiktų duomenų teisingumą įtvirtinta taip pat ir CK 6.990 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią draudėjas atsako už pasiūlyme (prašyme) pateiktų duomenų teisingumą, o sudarius draudimo sutartį, rašytinis draudėjo prašymas tampa sudėtine draudimo sutarties dalimi. Informacijos rinkimas apie draudimo riziką priskirtas draudiko kompetencijai pagal aptariamą CK 6.990 straipsnį, taip pat pagal CK 6.994 straipsnį, kuriame reglamentuojama draudiko teisė įvertinti draudimo riziką.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad informavimo pareiga pagal įstatymą nustatyta abiem sutarties šalims – ir draudikui, ir draudėjui. Draudimo sutartis yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu, todėl draudimo sutarties šalys privalo atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti. Draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2003; 2011 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-16/2011; 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2013).

Tai, kad pareiga pateikti reikšmingą informaciją tenka draudėjui, o šią informaciją rinkti – draudikui, išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2011, kurioje konstatuota, kad draudimo riziką draudikas turi įvertinti ne tik pagal draudėjo informaciją, pateiktą prašyme sudaryti draudimo sutartį, bet ir pagal kitą informaciją, kurią pateikia draudėjas, naudos gavėjas, ir reikalauti jų papildomos informacijos, t. y. pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją.

Byloje nustatyta, kad atsakovei atstovavęs buvęs šios bendrovės generalinis direktorius, vėliau – generalinio direktoriaus pavaduotojas A. P. 2013 m. balandžio 15 d. pateikė paraišką dėl šios bendrovės vadovų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sudarymo (pasiūlymą dėl draudimo). Joje buvo nurodyta, kad atsakovei per pastaruosius 5 metus nebuvo pareikšti jokie reikalavimai, kuriems taikomas šis draudimas, taip pat kad, atsakovės žiniomis ir atlikus tyrimą, atsakovei nėra žinomos jokios šiuo metu egzistuojančios aplinkybės, dėl kurių būtų pareikštas reikalavimas, kuriam taikomas šis draudimas. Draudimo sutartis įsigaliojo kitą dieną nuo paraiškos pateikimo – 2013 m. balandžio 16 d.

Draudimo sutarties sudarymo metu ieškovai (draudikai) nebuvo informuoti apie tai, kad, pirma, atsakovės vadovybei 2013 m. kovo 1 d. atsakovės akcininkė UAB „Instra“ pareiškė pretenzijas dėl netinkamo atsakovės ir jos valdymo organų veiklos ir, antra, Vilniaus apygardos teisme 2013 m. balandžio 3 d. UAB „Instra“ pareiškė ieškinį atsakovės vadovybei (įskaitant A. P.) dėl civilinės atsakomybės taikymo. Ieškovai atsakovės ir jos vardu veikiančio A. P. prašė atskleisti visą žinomą draudimo rizikai įtakos turinčią informaciją paraiškos sudaryti draudimo sutartį formoje. Atsakovė ir A. P., pateikdami paraišką dėl draudimo sutarties sudarymo, ieškovams paminėtos informacijos neatskleidė.

Pasekmėms dėl draudėjo informacijos draudikui apie draudimo riziką neatskleidimo atsirasti reikšminga yra draudėjo kaltės forma: skirtingos pasekmės kyla, kai informacija neatskleista dėl draudėjo tyčios, neatsargumo ar nesant jo kaltės (nutarties 26, 27 punktai). Kadangi ieškovai byloje pareiškė reikalavimą pripažinti negaliojančia draudimo sutartį, tai tokiam reikalavimui tenkinti pagal CK 6.993 straipsnio 4 dalį būtina nustatyti draudėjo tyčią neatskleidžiant CK 6.993 straipsnio 1 dalyje nurodytos informacijos.

Ieškovės reikalavimas ginčijamą sutartį pripažinti negaliojančia grindžiamas aplinkybe, kad sudarant draudimo sutartį atsakovė ir jos vardu veikiantis A. P. sąmoningai neatskleidė informacijos, turinčios esminę reikšmę draudimo sutarčiai sudaryti, t. y. kad 2013 m. kovo 1 d. atsakovės akcininkė UAB „Instra“ atsakovei ir buvusiai atsakovės vadovybei pateikė kreipimąsi dėl netinkamos atsakovės ir jos valdymo organų veiklos, o 2013 m. balandžio 3 d. atsakovės akcininkė UAB „Instra“ Vilniaus apygardos teismui pateikė ieškinį dėl atsakovės sutarties su UAB „THE7“ pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir žalos, padarytos bendrovės valdymo organų veiksmais, atlyginimo.

Byloje nustatyta, kad 2013 m. kovo 1 d. UAB „Instra“ kreipimesi atsakovei, jos vadovui ir valdybos nariams kėlė pretenzijas dėl jos vadovybės veiklos, nurodė ketinimus inicijuoti UAB „Elgama-elektronika“ veiklos tyrimą, tačiau atsakovė visiems valdybos nariams ir akcininkams raštu išsamiai atsakė į pretenzijas bei nustatė, jog atsakovė ir jos valdymo organų nariai elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Iš kreipimosi turinio galima tik daryti prielaidas apie tai, kad UAB „Instra“ ateityje gali pareikšti tam tikrus reikalavimus atsakovei ir galbūt jos vadovams.

UAB „Instra“ 2013 m. balandžio 3 d. pradiniu ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia UAB „Elgama-elektronika“ ir UAB “THE7” 2012 m. gegužės 24 d. sudarytą paslaugų teikimo sutartį bei taikyti restituciją, ir tik teismui atsisakius tenkinti šį reikalavimą buvo prašoma priteisti iš UAB „Elgama-elektronika“ vadovų 634 200 Lt nuostolių atlyginimo. Pradėjus nagrinėti bylą teisme patikslintu ieškiniu ieškovės UAB „Instra“, UAB „Elgama-elektronika“ ir UAB „Elgama grupė“ prašė priteisti iš L. V. A. ir A. P. solidariai 244 699,95 Eur. Apie UAB „Instra“ 2013 m. balandžio 3 d. ieškinį bei teismo pritaikytas laikinąsias priemones atsakovės atstovai teismo pranešimu buvo informuoti 2013 m. balandžio 15 d., t. y. tą pačią dieną, kai buvo pateikta paraiška sudaryti draudimo sutartį. Nurodytas ieškinys buvo atmestas kaip nepagrįstas Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-89-232/15, o apeliacine tvarka bylą nagrinėti sudaryta Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. vasario 7 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė.

Paraiškoje (pasiūlyme) sudaryti draudimo sutartį buvo nurodyta grafa UAB „Elgama-elektronika“ vardu garantuoti, kad nėra žinomos aplinkybės, dėl kurių būtų pareikštas reikalavimas, kuriam taikomas direktorių ir vadovybės atsakomybės draudimas.

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad negalima pripažinti, jog tiek 2013 m. kovo 1 d. UAB „Instra“ pareikštos pretenzijos, tiek 2013 m. balandžio 15 d. paraiškos sudaryti draudimo sutartį tą pačią dieną atsakovės atstovams įteikto ieškinio reikalavimai buvo sąmoningai nutylėti, siekiant nepagrįstai gauti iš draudikų draudimo išmoką. Kreipimosi A. P. nelaikė pagrįstu ir negalėjo kitaip vertinti po to, kai šis buvo sukritikuotas UAB „Elgama-elektronika“ vadovybės. Teismo pranešimas apie ieškinio priėmimą buvo atsiųstas UAB „Elgama-elektronika“ 2013 m. balandžio 15 d. ryte, paraiška sudaryti draudimo sutartį buvo užpildyta tą pačią dieną, o paraiška išsiųsta ir kartu draudimo sutartis įsigaliojo 2013 m. balandžio 16 d. Tai buvo pernelyg trumpas laikas tinkamai susipažinti su ieškiniu, suvokti jo teisinę reikšmę ir teisines pasekmes. Nenustatyta, kad neatskleisdamas draudikams UAB „Instra“ kreipimosi ir ieškinio A. P. siekė sąmoningai juos suklaidinti. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tai, jog A. P. neatskleidė informacijos ieškovams apie kreipimąsi ir ieškinį, atitinka neatsargumo kaltės formą, o jo tyčios dėl informacijos neatskleidimo nenustatyta.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Ieškovai nepateikė įrodymų, pagrindžiančių draudėjo tyčinius veiksmus neatskleidžiant informacijos draudikams draudimo sutarties sudarymo metu; tokių įrodymų byloje nėra surinkta. Todėl ieškovai neįrodė reikalavimo pripažinti draudimo sutartį negaliojančia pagal CK 6.993 straipsnio 4 dalį pagrįstumo, nes šioje teisės normoje tokio reikalavimo būtina sąlyga yra tyčinis neatskleidimas informacijos (melagingos informacijos, žinant, kad ji melaginga, pateikimas), turinčios esminę reikšmę draudimo rizikai, kurios draudėjas sąmoningai neatskleidė draudikui.

Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014, 2015 m. liepos 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016 ir jose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Bylą išnagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai vertino įrodymus, konstatavę informacijos neatskleidimo neatsargumo kaltės formą, kasacinio skundo argumentai ir ištirti bylos įrodymai, proceso eiga neteikia pagrindo daryti išvadą, kad teismai būtų pažeidę įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas (CPK 176–185 straipsniai), nukrypę nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių.

Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo sutarties pripažinimą negaliojančia (CK 6.993 straipsnio 4 dalį), bei nepažeidė proceso teisės normų. Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų apeliacinės instancijos teismo nutartį panaikinti, todėl ją naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis), ji paliktina nepakeista.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

CPK 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Trečiasis asmuo L. V. A. prašo priteisti iš ieškovų 810 Eur išlaidų advokatui už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atlyginimo. Prašomos priteisti išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) įtvirtinto maksimalaus atlygintino atstovavimo išlaidų dydžio, todėl netenkinus ieškovų kasacinio skundo šių išlaidų atlyginimas priteistinas trečiajam asmeniui iš ieškovų, iš kiekvieno ieškovo priteisiant po 162 Eur.

Iš ieškovų valstybei priteistinas kasaciniame teisme su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų, sudarančių 20,09 Eur, atlyginimas, iš kiekvieno ieškovo priteisiant po 4,02 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovų „Ach Insurance Company (Europe) Ltd“ (j. a. k. 07592314), „Liberty Mutual Insurance Europe Ltd“ (j. a. k. 01088268), „Hiscox Underwriting Ltd“ (j. a. k. 02372789), „Barbican Managing Agency Limited“ (j. a. k. 06948515), „Montpelier At Lloyd‘s Limited“ (j. a. k. 06539650) po 162 Eur (vieną šimtą šešiasdešimt du Eur) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo trečiajam asmeniui L. V. A. ir po 4,02 Eur (keturis Eur 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybei. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Gražina Davidonienė

Algis Norkūnas

Antanas Simniškis