Dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto išreikalavimą iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, aiškinimo ir taikymo

Civilinė byla Nr. 3K-3-278-248/2017

Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00534-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 22 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Janinos Januškienės ir Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Litpirma“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. spalio 25 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, ieškinį atsakovams A. P., uždarajai akcinei bendrovei „Litpirma“, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais, sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių daikto išreikalavimą iš svetimo valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, aiškinimo ir taikymo.

Ieškovas prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. parengtas išvadas Nr. 1596 ir Nr. 1597 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai ir 2007 m. lapkričio 6 d. išvadą Nr. 1668; Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V-1550 dalį dėl A. P. suformuoto 41,71 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 9); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. V-2414 dalį dėl A. P. suformuotų 4,10 ha, 2,33 ha, 3,25 ha, 9,05 ha, 7,40 ha ploto žemės sklypų (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8, Nr. 9); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 71-19824-20701, 2009 m. rugpjūčio 26 d. sprendimus Nr. 71-19858-20735 ir Nr. 71-19859-20736, kuriais A. P. atkurtos nuosavybės teisės į jam tenkančias žemės sklypų dalis, neatlygintinai perduodant lygiaverčius žemės sklypus; pripažinti negaliojančiais nuo sudarymo momento: 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktą ir 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis; taikyti vienašalę restituciją – iš A. P. UAB „Litpirma“ naudai priteisti 86 711,08 Eur (299 396 Lt); įpareigoti UAB „Litpirma“ grąžinti valstybės nuosavybėn 7,4000 ha, 4,1000 ha, 3,2500 ha ir 2,3300 ha žemės sklypus (duomenys neskelbtini), 9,0500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini), 41,7500 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini).

Ieškovas nurodė, kad, susipažinus su Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) Kauno ir Radviliškio žemėtvarkos skyrių, VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pateiktais dokumentais, buvo nustatyta, kad, A. P. atkuriant nuosavybės teises į buvusių savininkų S. J., V. S., T. J. ir S. K. žemę, buvo pažeistos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio, 10 straipsnio 1, 4 dalių, šio Įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau – Tvarka), 105 punkto nuostatos. Atsakovas A. P. nepateikė Kauno miesto žemėtvarkos skyriui prašymo atkurti nuosavybės teises, buvusių savininkų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, giminystės ryšį su buvusiais savininkais patvirtinančių dokumentų, taip pat nėra parengta nuosavybės teisių atkūrimo byla, neapskaičiuota žemės sklypų vertė, Sprendimų (Išvadų) žurnale nėra A. P. vardu registruotų išvadų. Nurodoma, kad, panaikinus administracinius aktus, naikintini ir jų pagrindu atsiradę teisiniai padariniai, nes valstybė turtą – žemę prarado dėl asmenų nusikalstamų veikų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

Šiaulių apygardos teismas 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies: panaikino Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. parengtas išvadas Nr. 1596 ir Nr. 1597 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai ir 2007 m. lapkričio 6 d. išvadą Nr. 1668; panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V-1550 dalį dėl A. P. suformuoto 41,71 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 9) ir 2009 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. V-2414 dalį dėl A. P. suformuotų 4,10 ha, 2,33 ha, 3,25 ha, 9,05 ha, 7,40 ha plotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 5, Nr. 6, Nr. 7, Nr. 8. Nr. 9); panaikino Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. sprendimą Nr. 71-19824-20701 ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. sprendimus Nr. 71-19858-20735 ir Nr. 71-19859-20736; priteisė iš atsakovo A. P. 99 252,78 Eur (342 700 Lt) valstybei.

Teismas nustatė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Žemės tvarkymo kontrolės skyriaus 2010 m. gruodžio 29 d. pažymoje Nr. 4K-42 nurodyta, jog Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nėra prašymų atkurti nuosavybės teises į buvusių žemės savininkų S. J., V. S., T. J. ir S. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę, nėra registruotas A. P. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų žemę, nėra A. P. giminystės ryšį su minėtais asmenimis ir buvusių savininkų nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų, teisės atkurti nuosavybės teisės perleidimo sutarties, Kauno miesto žemėtvarkos skyriuje nesuformuota nuosavybės teisių atkūrimo byla, kaip reglamentuota Tvarkos 105 punkte, Sprendimų (Išvadų) registracijos žurnale neregistruotos A. P. vardu parengtos išvados Nr. 1596, 1597, 1668, šiais numeriais žurnale įregistruotos ir išbrauktos išvados parengtos kitų asmenų vardu, neapskaičiuota buvusių savininkų nuosavybės teisėmis valdytų žemės sklypų vertė. Teismas konstatavo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2007 m. spalio 5 d. išvados Nr. 1596 ir 1597 dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai ir 2007 m. lapkričio 6 d. išvada Nr. 1668, Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. kovo 25 d. įsakymo Nr. V-1550 dalis dėl A. P. suformuoto 41,71 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (įsakymo priedo eilės Nr. 9) ir 2009 m. gegužės 7 d. įsakymo Nr. V-2414 dalis dėl A. P. suformuotų 4,10 ha, 2,33 ha, 3,25 ha, 9,05 ha, 7,40 ha plotų žemės sklypų, esančių (duomenys neskebtini); Šiaulių apskrities viršininko 2009 m. liepos 17 d. sprendimas Nr. 71-19824-20701 ir 2009 m. rugpjūčio 26 d. sprendimai Nr. 71-19858-20735 ir Nr. 71-19859-20736 priimti pažeidžiant Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 2 straipsnio, 10 straipsnio 1, 4 dalių bei Tvarkos 105 punkto nuostatas, todėl yra neteisėti ir naikintini.

Spręsdamas klausimą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, teismas atsižvelgė į tai, kad UAB „Litpirma“ sąžiningumas preziumuojamas, ir, bylos duomenimis, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo valdybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriuje atliekamas ikiteisminis tyrimas byloje Nr. 20-2-00582-09, tačiau bylos nagrinėjimo metu nusikalstami veiksmai nekonstatuoti, todėl sprendė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatos netaikytinos, o ieškinio reikalavimai dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir nurodomos restitucijos taikymo atmestini. Tačiau teismas taikė restituciją, priteisdamas iš atsakovo A. P. valstybei ginčo žemės sklypų vidutinę rinkos vertę. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas A. P. pagal 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis sklypus atsakovei UAB „Litpirma“ pardavė už 86 711,08 Eur (299 396 Lt), tačiau jis privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo perleidimo metu, nes tuo metu ginčo žemės sklypo vertė buvo mažiausia (CK 6.147 straipsnio 2 dalis). Teismas nurodė, kad ginčo žemės sklypų vidutinė rinkos vertė perleidimų metu buvo 99 252,78 Eur (342 700 Lt).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutarties išaiškinimus, bylą sustabdė, kol bus išnagrinėta baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti atsakovui A. P. ir valstybės tarnautojai A. V. Po to, išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo apeliacinį skundą, 2016 m. spalio 25 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą pakeitė: panaikino sprendimo dalis dėl reikalavimų pirkimo–pardavimo sandorius pripažinti negaliojančiais ir taikyti jų negaliojimo teisines pasekmes, ir dėl šių reikalavimų priėmė naują sprendimą – ieškinį patenkino; pripažino negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento) atsakovų A. P. ir UAB „Litpirma“ sudarytus pirkimo–pardavimo sandorius: 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, 2009 m. rugsėjo 14 d. žemės sklypų perdavimo–priėmimo aktą ir 2009 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis; taikė vienašalę restituciją – priteisė iš atsakovo A. P. atsakovei UAB „Litpirma“ 86 711,08 Eur; taikė vindikaciją – grąžino valstybės nuosavybėn iš atsakovės UAB „Litpirma“ žemės sklypus: (duomenys neskelbtini); panaikino sprendimo dalį, kuria iš atsakovo A. P. valstybei priteista 99 252,78 Eur (342 700 Lt); paskirstė bylinėjimosi išlaidų atlyginimą; kitas sprendimo dalis paliko nepakeistas.

Kolegija vindikaciją ir vienašalę restituciją taikė atsižvelgdama į tai, kad atsakovas A. P. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio (sukčiavimas) 2 dalį ir 300 straipsnio (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) 1, 3 dalis, o CK 4.96 straipsnio 2 dalis nustato savininko teisių gynimą išreikalaujant nekilnojamąjį daiktą iš sąžiningo įgijėjo tais atvejais, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Remdamasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, kolegija konstatavo, kad visi ginčo žemės sklypai nuo 2013 m. gruodžio 5 d. yra suvaržyti hipoteka, o dėl vieno iš jų 2016 m. rugpjūčio 22 d. yra sudaryta nuomos sutartis. Kolegija nurodė, kad ex officio (pagal pareigas) negali spręsti dėl hipotekos turėtojo ir nuomininko įtraukimo į bylą, o valstybės ir (ar) kitų asmenų interesai dėl įvykusio valstybės nuosavybėn grąžintų ginčo žemės sklypų apsunkinimo gali būti ginami inicijuojant naujus teismo procesus. Kolegija atkreipė dėmesį į nustatytus ribojimus išieškoti iš valstybei priklausančio turto (CPK 668 straipsnio 2 dalis).

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 25 d. nutartį ir bylą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas į bylą trečiaisiais asmenimis neįtraukė ginčo žemės sklypų hipotekos savininko ir nuomininko, nors tokią teisę turėjo pagal CPK 47 straipsnio 1 dalį; nesudarė galimybės šiems subjektams pareikšti savo poziciją ir teisinius argumentus ginčo klausimu. Teismas nepagrįstai nurodė, kad, neturėdami galimybės dalyvauti šiame teismo procese ir daryti įtaką jo rezultatui, hipotekos turėtojas ir nuomininkas galės inicijuoti naujus teismo procesus savo teisėms ginti. Tai pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisę į teisingą teismą ir nepagrįstai apsunkina hipotekos turėtojo bei nuomininko padėtį.

Teismas pažeidė atsakovės UAB „Litpirma“ teisėtų lūkesčių apsaugos principą. Atsakovė ginčo žemės sklypus iš atsakovo A. P. įsigijo veikdama sąžiningai ir teisėtai, neturėjo pagrindo įtarti, jog nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus A. P. buvo atkurtos nepagrįstai. Atsakovė UAB „Litpirma“ neturėjo pareigos abejoti valstybės institucijų veiksmais atkuriant nuosavybės teisę ginčo žemės sklypų pardavėjui A. P. ar šią nuosavybės teisę fiksuojančiais įrašais oficialiuose registruose. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) yra pripažinęs, kad teisėti lūkesčiai turėtų būti ginami, neatsižvelgiant į tai, ar atitinkama valstybės institucija veikė ultra vires (už suteiktų teisių ribų). Daugeliui CK 4.96 straipsnio 2 dalies taikymo atvejų yra būdinga tai, kad neteisėtai nekilnojamąjį daiktą sąžiningam įgijėjui realizavę asmenys yra pripažįstami kaltais dėl nusikaltimo, susijusio su tuo pačiu nekilnojamuoju daiktu, padarymo ir jie neturi lėšų vienašalei restitucijai įvykdyti. Taip į nekilnojamąjį daiktą investavęs ir jį ilgą laiką valdęs sąžiningas asmuo lieka be paties daikto (kuris išreikalaujamas valstybės naudai) ir be atitinkamos kompensacijos (nes skolininkas yra nemokus). Tuo tarpu valstybė, kurios tarnautojai atitinkamoje situacijoje veikė ultra vires, susigrąžina prarastą turtą bei neprisiima jokios (įskaitant ir solidariąją) atsakomybės dėl neteisėtų ir netinkamų savo institucijų veiksmų.

Ieškovė Kauno apygardos prokuratūra atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno apygardos teismo 2016 m. spalio 20 d. nutartį. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:

Ne visi atvejai, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, laikomi absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu. Nagrinėjamos bylos dalykas – ne hipotekos kreditoriaus ir nuomininko veiksmai, todėl negalima daryti išvados, kad teismo nutartis sukėlė hipotekos kreditoriaus ir nuomininko teisėms ir pareigoms kokių nors teisinių pasekmių. Ginčo žemės sklypų hipoteka buvo įregistruota tik 2013 m. gruodžio 5 d., po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas atmetė ieškovės apeliacinį skundą ir dar nebuvo pasibaigęs kasacinio apskundimo terminas. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, negali nagrinėti naujų materialinių reikalavimų bei įtraukti į bylą trečiųjų asmenų.

Viena iš teisėtų lūkesčių apsaugos principo sąlygų – teises asmuo turi būti įgijęs teisėtai pagal galiojančius teisės aktus. Nustačius, kad nuosavybės teisė buvo įgyta neteisėtai, asmens teisė į ginčo objektą negali būti ginama taip, kaip teisėtai įgytos nuosavybės. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime nurodė, kad jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Nuosavybės teisių į ginčo žemės sklypus atkūrimo procesas buvo pradėtas ir tęsiamas suklastotų dokumentų, nors buvo žinoma, kad jie suklastoti, pagrindu. Kauno apylinkės teismas dėl minėtų nusikalstamų veiksmų padarymo kaltais pripažino A. V. ir A. P.. Nustačius vieną iš sąlygų, susijusių su valdymo praradimu, kai daikto savininkas daikto valdymą prarado ne savo valia, o dėl kitų asmenų nusikaltimo, įgijėjo sąžiningumo ar nesąžiningumo vertinimas neturi teisinės reikšmės taikant CK 4.96 straipsnio 2 dalį. Teismas iš atsakovo A. P. atsakovei UAB „Litpirma“ priteisė 86 711,08 Eur, todėl atsakovė UAB „Litpirma“ nepagrįstai teigia, kad ji neteko ne tik daikto, bet ir atitinkamos kompensacijos.

Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, jog skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, teismas nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, atsižvelgdamas į byloje surinktus įrodymus.

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl savininko turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo

Teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 32 punktas).

Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas, remiantis prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011).

Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2014; 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 34 punktas).

Nagrinėjamoje byloje ginčo žemės sklypų savininkė (valstybė) prarado šį turtą dėl kitų asmenų, tarp jų ir valstybės pareigūnų, neteisėtų veiksmų nepagrįstai atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. spalio 30 d. nutarime Nr. 16/06-69/06-10/07, pasisakydamas dėl savininko bei sąžiningo įgijėjo nuosavybės teisių apsaugos, nurodė, kad valstybės institucijos, priimdamos sprendimus dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų ir jokiomis aplinkybėmis negali veikti ultra vires, t. y. viršydamos savo įgaliojimus. Valstybės institucijų ar pareigūnų veikimas ultra vires negali būti be išlygų tapatinamas su pačios valstybės veikimu. Jeigu valstybės pareigūnai, veikdami ultra vires, padaro nusikaltimą, tai nereiškia, kad tokia jų nusikalstama veika gali būti tapatinama su pačios valstybės veikimu (neveikimu) ir valstybė, kaip savininkė, negali susigrąžinti dėl valstybės pareigūno padaryto nusikaltimo prarasto turto. Iš šio nutarimo matyti, kad vindikacija grąžinant turtą valstybei galima ir tais atvejais, kai nusikaltimą, dėl kurio prarandama nuosavybės teisė, padaro valstybės pareigūnas. Taip pat Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog tai, kad turi būti ginamos savininko, praradusio savo turtą dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo, nuosavybės teisės, nereiškia, kad neturi būti ginamos teisės ir tokio asmens, kuris siekė turtą įgyti teisėtai, sąžiningai, bet įgijo jį nežinodamas, kad savininkas tą turtą prarado dėl kito asmens (kitų asmenų) padaryto nusikaltimo. Taigi Konstitucinis Teismas atkreipė dėmesį, kad sprendžiant šiuos klausimus svarbu vadovautis proporcingumo principu.

Proporcingumo principas reiškia, kad įstatymų leidėjo ir kitų valstybės institucijų veiksmai ir taikomos priemonės (ribojimų, draudimų įvedimas) turi būti proporcingi siekiamiems tikslams ir interesų pusiausvyrai užtikrinti. Dėl proporcingumo principo yra pasisakęs ir EŽTT, nurodydamas, kad bet koks naudojimosi nuosavybe apribojimas turi būti ne tik teisėtas ir turėti tikslą, bet ir atitikti proporcingumo reikalavimą. Turi būti užtikrinta teisinga visuomenės bendrojo intereso poreikių ir atitinkamo asmens pagrindinių teisių apsaugos reikalavimų pusiausvyra, nes toks teisingos pusiausvyros siekis būdingas visai Konvencijai. Reikiama pusiausvyra neužtikrinama, jeigu atitinkamam asmeniui tenka asmeninė ir per didelė našta (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 1 d. sprendimą byloje Žilinskienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 57675/09, par. 45; 2013 m. lapkričio 13 d. sprendimą byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 49).

EŽTT praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo ir nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61).

Nagrinėjamoje byloje aktuali ir EŽTT praktika dėl valstybės klaidų taisymo. Pavyzdžiui, kelete bylų prieš Lietuvą (pvz., 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61; 2013 m. lapkričio 26 d. sprendimas byloje Bogdel prieš Lietuvą, peticijos Nr. 41248/06, ir kt.) akcentuota, kad gero valdymo principas neturėtų užkirsti galimybės valdžios institucijoms taisyti klaidas, net jei jos padarytos dėl jų pačių nerūpestingumo. Vis dėlto poreikis ištaisyti anksčiau padarytas klaidas neturėtų neproporcingai riboti naujos teisės, kurią asmuo įgijo gera valia, sąžiningai remdamasis valdžios institucijos veiksmų teisėtumu. Kitaip tariant, valstybės institucijoms, kurios nesugeba įdiegti arba laikytis savo pačių procedūrų, neturėtų būti leidžiama gauti naudos dėl jų padarytų klaidų ar išvengti savo pareigų vykdymo. Valstybės padarytų klaidų rizika turi tekti pačiai valstybei ir jos neturėtų būti taisomos asmenų sąskaita. EŽTT taip pat priminė, kad, siekiant įvertinti pareiškėjo patirtą naštą, būtina apsvarstyti kiekvienos bylos ypatingas aplinkybes, t. y. sąlygas, kuriomis ginčo nuosavybė įgyta, ir pareiškėjo gautą kompensaciją bei pareiškėjo asmeninę ir socialinę situaciją.

Paminėtinas ir 2011 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Gladysheva prieš Rusiją, peticijos Nr. 7097/10, dėl pareiškėjai gresiančio iškeldinimo iš jos buto Maskvoje, pripažinus, kad ankstesnieji buto savininkai šį būstą įsigijo apgaule privatizavimo procese. EŽTT pažymėjo, kad valstybė turėjo išimtinę kompetenciją nustatyti sąlygas ir procedūras, pagal kurias valstybės teisė į nuosavybę pereina kitiems asmenims, atitinkantiems keliamus reikalavimus, bei prižiūrėti, kaip šių sąlygų yra laikomasi. EŽTT nuomone, nei pareiškėja, nei bet kuris trečiasis asmuo negalėjo prisiimti rizikos, kad jų nuosavybės teisė buvo įgyta su trūkumais, kai šie trūkumai apskritai galėjo būti pašalinami egzistuojančia specialia tvarka. EŽTT pakartojo, kad klaidos ar spragos, kurias valdžios institucijos padaro, turi būti aiškinamos paveiktojo asmens naudai ypač tada, kai joks kitas privatus interesas nėra pažeidžiamas.

Teismai šioje byloje skirtingai sprendė vindikacijos taikymo klausimą. Pirmosios instancijos teismas netaikė CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatų, kadangi sprendimo priėmimo metu dėl neteisėto nuosavybės teisės atkūrimo buvo vykdomas ikiteisminis tyrimas ir apkaltinamasis teismo nuosprendis nebuvo priimtas. Teismas, panaikinęs administracinius teisės aktus, taikė vienašalę restituciją, priteisdamas iš atsakovo A. P. valstybei ginčo žemės sklypų vidutinę rinkos vertę. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į aplinkybę, jog nutarties priėmimo metu buvo įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo atsakovas A. P. ir valstybės tarnautoja A. V. pripažinti kaltais dėl sukčiavimo ir dokumentų klastojimo atkuriant nuosavybės teises. Nustatęs, kad valstybė turtą (žemės sklypus) prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, teismas visus ginčo žemės sklypų perleidimo sandorius pripažino negaliojančiais ab initio (nuo sudarymo momento), taikė vienašalę restituciją – iš A. P. UAB „Litpirma“ priteisė 86 711,08 Eur, bei vindikaciją, priteisdamas ginčo žemės sklypus valstybei.

Teisėjų kolegija pažymi, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „Litpirma“ yra sąžininga įgijėja. Taip pat apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 5 d. nuosprendžiu konstatuota, jog šioje byloje ginčijami administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo priimti suklastotų dokumentų pagrindu. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju, nustačius, jog ginčo žemės sklypus valstybė prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, formaliai egzistuoja sąlygos taikyti CK 4.96 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą ribotos vindikacijos institutą, nustatantį, kad iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo, ir išreikalauti nekilnojamąjį daiktą iš UAB „Litpirma“.

Tačiau, atsižvelgiant į nurodytą Konstitucinio Teismo ir EŽTT jurisprudenciją ir siekiant sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Šioje byloje svarbu, kad A. P. nuosavybės teisę į ginčo sklypus įgijo, atkūrus jam nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą pagal specialius teisės aktus, atkūrimo procedūras vykdė valstybės institucijos, prieš tai jos privalėjo patikrinti, ar asmuo, kuriam atkuriamos nuosavybės teisės, atitinka teisės aktų reikalavimus ir ar yra kitos sąlygos, būtinos nuosavybės teisėms atkurti. Dėl to UAB „Litpirma“, pagrįstai pasitikėdama valstybe ir jos institucijomis, neturėjo pagrindo abejoti, kad asmuo, iš kurio bendrovė įsigijo žemės sklypus, yra teisėtas savininkas. Įgijusi nuosavybės teise žemės sklypus, ji turėjo teisėtą lūkestį, jog išliks savininke neribotą laiką ir galės naudotis ginčo žemės sklypais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad žemė, kurioje yra ginčo sklypai, nėra priskiriama išimtinei valstybės nuosavybei, kurios nebūtų galima įsigyti privačion nuosavybėn (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalis), taigi UAB „Litpirma“ šį nuosavybės objektą gali turėti nuosavybės teise. Ginčo žemės sklypams nėra ir visuomenės poreikio, kurį valstybė galėtų tenkinti tik jei sklypai būtų jos nuosavybė. UAB „Litpirma“ žemės sklypus yra įgijusi dar 2009 m., naudoja juos pagal paskirtį.

Byloje nustatyta, kad atsakovas A. P. neturi turto, turi kitų kreditorių, todėl išieškojimas iš jo būtų sudėtingas. Taikant vindikaciją, sąžininga įgijėja UAB „Litpirma“ netektų ne tik įsigyto turto, bet ir prarastų galimybę susigrąžinti už ginčo sklypus sumokėtus pinigus, arba tokia galimybė būtų labai apsunkinta.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes ir įvertindama tai, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypus A. P. buvo atkurtos ir dėl valstybės pareigūnų tyčinių nusikalstamų veiksmų, teisėjų kolegija konstatuoja, jog iš atsakovės UAB „Litpirma“ paėmus šiuos sklypus ir grąžinus valstybės nuosavybėn, t. y. pritaikius vindikaciją pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalies taisykles, būtų pažeistas proporcingumo principas ir UAB „Litpirma“ patirtų pernelyg didelę naštą.

Dėl restitucijos taikymo, ginčo žemės sklypų vertės nustatymo

Nustačius, kad šioje byloje netaikytina vindikacija, ginant valstybės interesus spręstinas restitucijos tarp A. P. ir valstybės klausimas.

CK 1.80 straipsnyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių (2 dalis); restitucijos taisykles nustato CK šeštosios knygos normos (3 dalis); turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalaujamas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus. Šios restitucijos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai turtas perleidžiamas administraciniais aktais, kurie vėliau panaikinami (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-165/2012).

Restitucijos taikymo esmė pripažįstant sandorius negaliojančiais yra ta, kad šalys, gavusios turtą pagal nuginčytą sandorį, privalo jį grąžinti viena kitai, taip atkuriant ankstesnę padėtį. CK 6.145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. CK 6.146 straipsnyje nustatyta, kad restitucija atliekama natūra, išskyrus atvejus, kai tai neįmanoma arba sukeltų didelių nepatogumų šalims; tokiu atveju restitucija atliekama sumokant ekvivalentą pinigais. Taigi restitucijos taikymas kiekvienu konkrečiu atveju priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių. Ji taikoma ne mechaniškai, o atsižvelgiant į įstatyme nustatytas restitucijos taikymo sąlygas ir joms taikyti reikšmingas konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

Pagal CK 6.147 straipsnio 2 dalį, kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog taikytina vienašalė restitucija, priteisiant valstybei iš atsakovo A. P. ginčo žemės sklypų vidutinę rinkos vertę, kadangi pastarasis žemės sklypus yra gavęs neatlygintinai ir juos perleidęs kitiems asmenims.

Dėl trečiųjų asmenų neįtraukimo

Kasaciniame skunde atsakovė UAB „Litpirma“ apeliacinės instancijos teismo neteisėtumą grindžia ir tuo, jog į bylą nebuvo įtraukti asmenys, kurių naudai įkeisti ginčo žemės sklypai, bei nuomininkai.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinių suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479-248/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis negali būti naikintina dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, kadangi dėl hipotekos kreditoriaus bei nuomininko teisių šioje byloje nenuspręsta, juo labiau – pakeitus šios bylos procesinę baigtį ir nusprendus, kad ginčo žemės sklypai lieka UAB „Litpirma“ nuosavybė.

Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, taikydamas CK 4.96 straipsnio 2 dalies nuostatas, neatsižvelgė į tai, jog UAB „Litpirma“ dėl taikytinos vindikacijos patirtų pernelyg didelę, neproporcingą naštą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas pirmosios instancijos teismo sprendimas, naikintina, paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, tik kitais motyvais (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Kasaciniam teismui patenkinus atsakovės UAB „Litpirma“ kasacinį skundą, atitinkamai iš naujo turėtų būti paskirstytos šalių apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, naikintina apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis, kuria pakeistas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme atsakovė UAB „Litpirma“ patyrė 437,33 Eur (1510 Lt), o bylą nagrinėjant kasaciniame teisme pirmą kartą – 1815 Eur (6266,83 Lt) bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą. Daugiau duomenų apie atsakovės UAB „Litpirma“ patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikta. Kadangi pagrindas reikšti ieškinį, kuris iš dalies buvo patenkintas, atsirado dėl atsakovo A. P. neteisėtų veiksmų, bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš šio atsakovo. Atsakovės pateiktos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, todėl, tenkinus kasacinį skundą, atsakovės UAB „Litpirma“ turėtų išlaidų atlyginimas priteistinas iš atsakovo A. P. (CPK 98 straipsnio 1 dalis). Atsakovė UAB „Litpirma“ sumokėjo 1517 Eur žyminį mokestį už kasacinį skundą, todėl šios bylinėjimosi išlaidos taip pat priteistinos iš atsakovo A. P. (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš viso atsakovei UAB „Litpirma“ iš atsakovo priteistina 3769,33 Eur.

Už apeliacinį skundą mokėtino žyminio mokesčio dydis – 2151 Eur. Šios bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo A. P. valstybei (CPK 96 straipsnio 1 dalis). Pirmą kartą bylą nagrinėjant kasaciniame teisme buvo patirta 9,12 Eur (31,50 Lt) išlaidų už procesinių dokumentų įteikimą. Kasacinis teismas taip pat patyrė 9,57 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi kasacinis skundas tenkintinas, šios išlaidos priteistinos iš atsakovo A. P. Iš viso iš atsakovo A. P. valstybei priteistinas 2169,69 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. spalio 25 d. nutarties dalį, kuria pakeistas Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimas, ir Šiaulių apygardos teismo 2011 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei UAB „Litpirma“ (j. a. k. 111817150) iš atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) 3769,33 Eur (tris tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt devynis Eur 33 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Priteisti iš atsakovo A. P. (duomenys neskelbtini) 2169,69 Eur (du tūkstančius šimtą šešiasdešimt devynis Eur 69 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo į valstybės biudžetą. Valstybei priteistos sumos mokėtinos į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Birutė Janavičiūtė

Janina Januškienė

Sigita Rudėnaitė