Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais

Civilinė byla Nr. 3K-3-203/2006

Procesinio sprendimo kategorijos: 30.3; 30.5; 30.9.1 (S)

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Česlovo Jokūbausko (kolegijos pirmininkas), Aloyzo Marčiulionio ir Algimanto Spiečiaus (pranešėjas),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros atstovo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo Vytauto Barkausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal bendraieškių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančių valstybei, ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus apskrities viršininko administracijai, L. V. A., A. V. A., J. J., J. A., V. G. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, – M. M., V. M., A. M., M. P., Z. P., V. P., I. Č., A. R., P. L., T. L., V. L., R. Š., E. O., I. G.

Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Bendraieškiai Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančių valstybei, 2003 m. spalio 2 d. kreipėsi su ieškiniu į teismą ir nurodė, kad 1993 m. gegužės 20 d. atsakovas L. V. A. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo garažą, nekilnojamojo turto registre įregistruotą (duomenys neskelbtini); 1997 m. gruodžio 18 d. atsakovė A. V. A. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo garažą, nekilnojamojo turto registre įregistruotą (duomenys neskelbtini); 1995 m. vasario 22 d. atsakovė J. J. mainų sutarties pagrindu įsigijo garažą, nekilnojamojo turto registre įregistruotą (duomenys neskelbtini). 1999 m. rugpjūčio mėnesį nurodyti atsakovai padavė prašymus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tarnybai dėl žemės pardavimo garažams (po 100 kv. m kiekvienam) žemės sklype (duomenys neskelbtini). Vilniaus miesto valdyba 2000 m. liepos 20 d. sprendimu Nr. 1443V nustatė ginčo žemės sklypo ribas; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius 2000 m. gruodžio 13 d. parengė išvadas dėl nurodytų atsakovų perkamų žemės sklypų ploto ir kainos. Išvadose žemės sklypai įvertinti po 4922,40 Lt. Vilniaus apskrities viršininkas 2001 m. sausio 29 d. įsakymu leido L. V. A., A. V. A. ir J. J. įsigyti nuosavybėn po vieną 0,01 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. kovo 27 d. ir 2001 m. kovo 28 d. sudarė Valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias atsakovai L. V. A., A. V. A. ir J. J. nuosavybės teisėmis įsigijo po 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį garažui eksploatuoti 1955 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Atsakovai L. V. A. ir A. V. A. 2002 m. gegužės 29 d. dovanojimo sutartimis padovanojo dukterims V. G. ir J. A. po 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį (duomenys neskelbtini). Bendraieškių teigimu, minėti Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymai, atsakovų sandoriai yra neteisėti, prieštarauja poįstatyminių aktų normoms. Atsakovai L. V. A., A. V. A. ir J. J. buvo garažų (duomenys neskelbtini) savininkai; tuo tarpu Vilniaus miesto valdyba, pažeisdama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Tvarka) 2.1 ir 2.3 punktus, 2000 m. liepos 20 d. sprendimu nustatė namų valdos (duomenys neskelbtini) ribas, į kurias įtraukė ir atsakovams nuosavybės teise priklausančius garažus. Vilniaus apskrities viršininkas nepagrįstai 2001 m. sausio 29 d. įsakymo priede šiuos atsakovus nurodė kaip gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkius. Atsakovams L. V. A., A. V. A. ir J. J. nuosavybės teise priklausantys garažai nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti kaip atskiras objektas, todėl Vilniaus miesto valdyba pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punkto reikalavimus turėjo suformuoti atskirą, ne didesnį kaip 0,01 ha žemės sklypą kiekvienam individualaus automobilio garažui. Bendraieškiai nurodo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gruodžio 13 d. išvados apie atsakovų ne žemės ūkio paskirties perkamo žemės sklypo plotą ir kainą yra neteisėtos ir naikintinos, nes pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintą Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką parduodamų žemės sklypų, skirtų garažams eksploatuoti, kainą, turėjo apskaičiuoti savivaldybės institucija, tačiau atsakovams parduodamų žemės sklypų vertę apskaičiavo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius. Be to, nustatant kainą, nebuvo atsižvelgta į gretimų žemės sklypų rinkos kainas, kaip to buvo reikalaujama Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 15.6 punkte. Panaikinus Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimą, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymo dalį bei Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gruodžio 13 d. išvadas, pripažintinos negaliojančiomis atsakovų valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartys, taip pat dovanojimo sutartys, o šalys pagal 1964 m. CK 47 straipsnį grąžintinos į pirminę padėtį. Bendraieškiai, remdamiesi 1964 m. CK 47 straipsniu, CK 1.80, 4.95 straipsniais, 4.96 straipsnio 3 dalimi, patikslintu ieškinio pareiškimu prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimo Nr. 1443V 1 punktą, kuriuo nustatytos 1960 kv. m ploto žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos; 2) pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. 284–01 1 punktą, kuriuo nustatytas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas, 3 punktą, kuriuo nustatyta žemės sklypo (duomenys neskelbtini) nominali vertė (47 766 Lt), ir įsakymo priedo dalį, kurioje L. V. A., A. V. A. ir J. J. nurodyti kaip namų valdos bendrasavininkiai; 3) pripažinti negaliojančiomis Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gruodžio 13 d. išvadas dėl L. V. A., A. V. A. ir J. J. perkamo žemės sklypo ploto ir kainos; 4) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus ir L. V. A. 2001 m. kovo 27 d. sudarytą valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią L. V. A. už 4922,40 Lt įsigijo 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir priteisti L. V. A. iš Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 4922,40 Lt; 5) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus ir A. V. A. 2001 m. kovo 27 d. sudarytą valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią A. V. A. už 4922,40 Lt įsigijo 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini), ir priteisti A. V. A. iš Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 4922,40 Lt; 6) pripažinti negaliojančia Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus ir J. J. 2001 m. kovo 28 d. sudarytą valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią J. J. už 4922,20 Lt įsigijo 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini), priteisti J. J. iš Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 4922,40 Lt ir grąžinti valstybės nuosavybėn 100 kv. m žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini); 7) pripažinti negaliojančia 2002 m. gegužės 29 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią L. V. A. ir A. V. A. padovanojo dukteriai V. G. 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini), šios sutarties priedą (priėmimo–perdavimo aktą) ir grąžinti valstybės nuosavybėn 100 kv. m žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini); 8) pripažinti negaliojančia 2002 m. gegužės 29 d. dovanojimo sutartį, pagal kurią L. V. A. ir A. V. A. padovanojo dukteriai J. A. 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini), šios sutarties priedą (priėmimo–perdavimo aktą) ir grąžinti valstybės nuosavybėn 100 kv. m žemės sklypo dalį žemės sklype (duomenys neskelbtini).

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Vilniaus miesto 1–asis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nurodė, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punktą piliečiams buvo suteikta galimybė įsigyti nuosavybėn 0,01 ha ploto žemės sklypus prie individualių automobilių garažų, todėl atsakovai L. V. A., A. V. A. ir J. J., kaip garažų savininkai, turėjo teisę nuosavybės teise įsigyti po 0,01 ha ploto žemės sklypą prie garažų. Teismas taip pat nurodė, kad Tvarkoje nebuvo nustatytas imperatyvaus pobūdžio reikalavimas perkant žemės sklypus prie garažų suformuoti atskirą žemės sklypą, todėl, atsakovams įsigijus idealiąsias žemės sklypo (duomenys neskelbtini) dalis, teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti; nors atsakovai Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymo priede buvo nurodyti kaip gyvenamojo namo bendrasavininkiai, tačiau tai neturi įtakos įsakymo teisėtumui. Dėl to teismas padarė išvadą, kad Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymo 1 punktas ir įsakymo priedo dalis neprieštarauja poįstatyminiams teisės aktams. Teismas taip pat nepripažino, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimo 1 punktas prieštarauja teisės aktų reikalavimams; motyvavo, jog bendraieškiai nenurodė konkrečių jo negaliojimo pagrindų. Teismas, spręsdamas klausimą dėl Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gruodžio 13 d. išvadų pagrįstumo, nurodė, kad išvados buvo rengiamos galiojant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimui Nr. 260 ir atitiko Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ reikalavimus, pagal kuriuos žemėtvarkos skyriui buvo pavesta apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertę, t. y. ginčijamas išvadas parengė institucija, kuriai ši funkcija buvo nustatyta teisės aktuose. Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl atsakovų įsigytų žemės sklypų kainos nustatymo teisingumo, pažymėjo, kad visi procesiniai klausimai dėl valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo buvo sprendžiami galiojant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimui Nr. 260 ir nors valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos 2001 m. kovo 27 d. ir 2001 m. kovo 28 d. (galiojant Vyriausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarimui Nr. 180, kuriame buvo nurodyta, kad nustatant perkamų sklypų vertę būtina atsižvelgti į gretimų sklypų rinkos vertes, ir kuris pakeitė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimą Nr. 260), tačiau Vyriausybės 2001 m. vasario 20 d. nutarime Nr. 180, kuris įsigaliojo nuo 2001 m. vasario 24 d., nebuvo nurodyta, kad pradėtos procedūros turėjo būti pabaigtos pagal naujo nutarimo reikalavimus. Dėl to teismas, vadovaudamasis teisės aktų negaliojimu atgaline tvarka taisykle, taip pat protingumo, teisingumo principais, konstatavo, kad ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarčių šalys pagrįstai pabaigė pirkimo–pardavimo procedūras pagal teisės aktus, galiojusius išvadų apie žemės sklypų vertę surašymo metu.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą pagal bendraieškių Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančių valstybei, apeliacinį skundą ir trečiųjų asmenų I. G., M. M., V. M., A. M., E. O., M. P. ir R. Š. pareiškimą dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo, 2005 m. spalio 12 d. nutartimi juos atmetė ir paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Tvarkoje nebuvo įtvirtintas imperatyvaus pobūdžio reikalavimas perkant žemės sklypus prie garažų suformuoti atskirą sklypą, o Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punktas neturi būti suprantamas kaip draudžiantis atskiro garažo savininkui įsigyti žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise kartu su kitų garažų savininkais; šalia esančių garažų savininkai laisvai gali disponuoti savo teisėmis į žemės sklypą ir tik jų susitarimas gali nulemti, kokiu būdu kiekvienas įgis žemės sklypą. Kolegija nurodė, kad Vilniaus miesto valdyba, 2000 m. liepos 20 d. sprendimu nustatydama ginčo žemės sklypo ribas ir į jas įtraukdama atsakovams priklausančius garažus, nepažeidė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.1 ir 2.3 punktų, nes joje nebuvo įtvirtintas draudimas gyvenamojo namo savininkams kartu su garažų savininkais formuoti vieną bendrą sklypą, o bendro sklypo kartu su gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) namų valda suformavimas negali paneigti atsakovų teisės įgyti teisės aktų nustatyto dydžio žemės sklypą šalia garažų, esančių tuo pačiu adresu. Dėl to kolegija sprendė, kad aplinkybė, jog žemės sklypas garažų savininkams buvo suformuotas kartu su namų valda tuo pačiu adresu, nepakeitė garažų savininkų įgyvendinamos materialinės teisės turinio, taip pat neturėjo įtakos kitų asmenų teisėms. Kolegija pripažino nepagrįstu apeliacinio skundo argumentą, kad pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punktą namų valdos žemės sklypas (duomenys neskelbtini) galėjo būti parduotas tik namų valdos bendrasavininkiams; motyvavo, kad atsakovai įgyvendino materialinę teisę ne į namų valdą, bet į žemės sklypą šalia garažų, ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punktas ginčo santykiams neturėjo būti taikomas. Kolegija, vertindama Žemėtvarkos skyriaus funkcijas, nurodė, kad pagal Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692 patvirtintos Naujų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 7.3 punktą (2001 m. vasario 24 d. redakcija) ūkinei–komercinei ir kitai panašiai paskirčiai naudojamų žemės sklypų vertę turėjo apskaičiuoti savivaldybės meras pagal Žemės įvertinimo metodiką ir atsižvelgdamas į gretimų sklypų rinkos kainas, esamos inžinerinės infrastruktūros būklę ir poreikį, tačiau kolegija pabrėžė, kad ši nuostata įsigaliojo tik nuo 2001 m. vasario 24 d. ir negalėjo būti taikomos anksčiau atliktiems veiksmams. Kolegija nurodė, kad iki 2001 m. vasario 24 d. redakcijos galiojusiuose Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 15 ir 18 punktuose Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriui buvo pavesta pagal Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintą Žemės įvertinimo metodiką apskaičiuoti parduodamo žemės sklypo vertę. Dėl to kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovų perkamų žemės sklypų kainas nustatė ir išvadas parengė institucija – Žemėtvarkos skyrius, kuris šią funkciją turėjo atlikti pagal išvadų surašymo metu galiojusį Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 18.1 punktą (1999 m. kovo 18 d. redakcija), todėl ginčijamų Vilniaus apskrities Vilniaus miesto Žemėtvarkos skyriaus 2000 m. gruodžio 13 d. išvadų kolegija nelaikė nepagrįstomis. Kolegija pabrėžė, kad nors valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos 2001 m. kovo mėnesį, tačiau visos procedūros, susijusios su šių sutarčių sudarymu, buvo atliktos pagal iki ginčo sutarčių sudarymo galiojusių teisės aktų reikalavimus, o naujos redakcijos (2001 m. vasario 24 d.) Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Tvarkoje nebuvo įtvirtintas reikalavimas iki 2001 m. vasario 24 d. pradėtas procedūras pabaigti pagal naujus nurodytos tvarkos reikalavimus. Dėl to kolegija padarė išvadą, kad ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų; bendraieškiai neįrodė imperatyviųjų teisės aktų pažeidimo ir sandorių negaliojimo pagrindo.

III. Kasacinio skundo teisiniai argumentai, atsiliepimų į kasacinį skundą esmė

Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad Vilniaus miesto valdyba, 2000 m. liepos 20 d. priimdama sprendimą, kuriuo nustatytos namų valdos (duomenys neskelbtini) ribos ir į kurias įtraukti atsakovams L. V. A., A. V. A. ir J. J. nuosavybės teise priklausantys garažai, Vilniaus apskrities viršininkas, 2001 m. sausio 29 d. išleisdamas įsakymą, kuriuo nustatyta, kad namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas yra 1955 kv. m ir kuriame Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius įpareigotas sudaryti su atsakovais, kaip namų valdos (duomenys neskelbtini) bendrasavininkiais, žemės sklypo dalių pagal priedą valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pažeidė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.1 punkto reikalavimus. Nurodyti atsakovai nuosavybės teise įgijo tik garažus (duomenys neskelbtini), byloje nėra įrodymų, kad atsakovai būtų buvę namų valdos (duomenys neskelbtini) bendrasavininkiai.

Bylą nagrinėję teismai padarė neteisingą išvadą, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punkte nebuvo nustatytas imperatyvaus pobūdžio reikalavimas garažų savininkams suformuoti atskirą nuo gyvenamojo namo savininkų žemės sklypą garažams eksploatuoti. Atsakovai, būdami tik garažų (duomenys neskelbtini), savininkai, lygiomis teisėmis su namo (duomenys neskelbtini), bendrasavininkiais nuosavybės teise įgijo namų valdos žemės sklypus, esančius po atsakovams nuosavybės teise priklausančiais garažais. Atsakovams nuosavybės teise priklausantys garažai nekilnojamojo turto registre įregistruoti kaip atskiras objektas, todėl jų eksploatacijai Vilniaus miesto valdyba pagal Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punktą garažams eksploatuoti turėjo suformuoti atskirą žemės sklypą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai netinkamai aiškino ir taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punktą, kuriame nustatyta, kad namų valdos žemės sklypas galėjo būti parduotas tik gyvenamojo namo bendrasavininkiams prieš tai jį padalijus ir nustačius žemės sklypo dalių dydį, priklausomai nuo kiekvienam namo bendrasavininkiui tenkančios gyvenamojo namo dalies arba, jeigu pagal teritorijų planavimo dokumentus žemės sklypo padalinti natūra negalima, arba jeigu namo bendrasavininkiai to nepageidauja, namų valdos žemės sklypas namo bendrasavininkiams galėjo būti parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise, t. y., kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nurodytos Tvarkos 8 punktas neturi būti aiškinamas ir suprantamas kaip draudžiantis garažų savininkams suformuoti bendrą sklypą, yra neteisinga, nes garažų bendrasavininkiams joje nebuvo nustatyta galimybė bendrosios nuosavybės teise įsigyti namų valdos žemės sklypo dalį kartu su gyvenamojo namo bendrasavininkiais. Dėl to Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimas, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymas ir jų pagrindu sudarytos valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartys yra neteisėti ir prieštarauja nurodytam poįstatyminiam teisės aktui.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nepagrįstai konstatavo, kad bendraieškiai neįrodė valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutarčių negaliojimo pagrindo. Kasatoriaus teigimu, pripažinus negaliojančiais Vilniaus miesto valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimą, Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymą ir ginčijamas valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis, šalys pagal 1964 m. CK 47 straipsnio 2 dalį ir CK 1.80 straipsnį grąžintinos į pradinę padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje N. S. v. Vilniaus miesto valdyba, D. P.; Nr. 3K-7-20/2000, paskelbta Teismų praktika 13, p. 67). Atsakovai ginčo žemės sklypus įsigijo neteisėtai, todėl žemės sklypai turėtų būti grąžinti valstybei, o atsakovams priteistinos pinigų sumos, kurias jie sumokėjo įsigydami ginčo žemės sklypus. Be to, atsakovai L. V. A. ir A. V. A., ginčo žemės sklypus įgijo neteisėtai, todėl neturėjo teisės jų perleisti (dovanoti) tretiesiems asmenims.

Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pareiškimu dėl prisidėjimo prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį.

Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, M. M., M. P., R. Š., E. O. ir I. G. pareiškimu dėl prisidėjimo prie Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo prašo jį tenkinti ir panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį.

Atsakovai L. V. A., A. V. A. ir J. A. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus. Jie nurodo, kad bylą nagrinėję teismai teisingai aiškino ir taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos taisykles, kuriose nenustatytas draudimas garažų savininkams įsigyti naudojamą žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise kartu su gyvenamojo namo savininkais, nėra imperatyvaus pobūdžio reikalavimo garažų eksploatacijai formuoti atskirus žemės sklypus. Ginčijami valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sandoriai buvo sudaryti nepažeidžiant poįstatyminių teisės aktų reikalavimų, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai pagrįstai netaikė 1964 m. CK 47 straipsnio ir CK 1.80 straipsnio.

Atsakovė J. J. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus. Jis nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai padarė teisingas išvadas, pagrįstas tinkamu Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos nuostatų taikymu.

Trečiasis asmuo A. R. atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistus skundžiamus pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų priimtus procesinius dokumentus. Ji nurodo, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, įtvirtintas Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Tvarkoje.

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės

1993 m. gegužės 20 d. atsakovas L. V. A. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo garažą (duomenys neskelbtini); 1997 m. gruodžio 18 d. atsakovė A. V. A. pagal pirkimo–pardavimo sutartį įsigijo garažą tuo pačiu adresu; 1995 m. vasario 22 d. atsakovė J. J. mainų sutarties pagrindu įsigijo garažą tuo pačiu adresu. 1999 m. rugpjūčio mėnesį nurodyti atsakovai padavė prašymus Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tarnybai dėl žemės sklypų pardavimo garažams. Vilniaus miesto valdyba 2000 m. liepos 20 d. sprendimu nustatė ginčo žemės sklypo ribas; Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos skyrius 2000 m. gruodžio 13 d. parengė išvadas dėl nurodytų atsakovų perkamų žemės sklypų ploto ir kainos; Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymu nurodytiems atsakovams buvo leista įsigyti nuosavybėn po vieną 0,01 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Vilniaus apskrities viršininko administracija 2001 m. kovo 27 d. ir 2001 m. kovo 28 d. sudarė valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartis, pagal kurias nurodyti atsakovai nuosavybės teisėmis įsigijo po 100 kv. m ploto žemės sklypo dalį garažams eksploatuoti bendrame 1955 kv. m ploto žemės sklype (duomenys neskelbtini). Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad visi procesiniai klausimai, susiję su nurodytų sutarčių sudarymu, buvo sprendžiami galiojant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarkos 1999 m. kovo 18 d. redakcijai. Nepaisant to, kad valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės pirkimo–pardavimo sutartys buvo sudarytos jau įsigaliojus naujai Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2001 m. vasario 24 d. redakcijai, tačiau pradėtos procedūros pagrįstai buvo pabaigtos pagal anksčiau galiojusio nutarimo reikalavimus.

V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Kasacija yra išimtinė teismo sprendimų teisėtumo kontrolės forma, galima tik tuo atveju, kai yra CPK 346 straipsnyje nurodyti pagrindai. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Nagrinėdamas bylą, kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nustatytų aplinkybių (CPK 353 straipsnis). Teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tiria, ar pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė materialinės normas, reglamentuojančias valstybinės žemės sklypų pardavimo ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai) tvarką (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad atsakovai L. V. A., A. V. A. ir J. J. yra garažų (duomenys neskelbtini) savininkai. Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymu Nr. 284-01 buvo nustatytas žemės sklypo (duomenys neskelbtini) plotas – 1955 kv. m ir nurodyta nominali jo vertė – 47 766,00 Lt. Šiuo įsakymu buvo nuspręsta parduoti namų valdos (duomenys neskelbtini) bendraturčiams žemės sklypo dalį pagal įsakymo priedą, kurio trečiame punkte buvo nurodyta parduoti po 100 kv. m ploto žemės sklypus ir atsakovams: L. V. A., A. V. A. ir J. J., kaip garažų savininkams, kurių garažai yra šiame žemės sklype. Atsakovai L. V. A. ir A. V. A. 2001 m. kovo 27 d. sudarytomis sutartimis 100 kv. m ploto žemės sklypus, esančius prie jų garažų, išsipirko, o atsakovė J. J. 100 kv. m ploto žemės sklypą prie savo garažo nupirko pagal 2001 m. kovo 28 d. sutartį. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad visi dokumentai, reikalingi norint išsipirkti žemės sklypą prie atsakovams nuosavybės teise priklausančių garažų, buvo parengti galiojant Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintai Tvarkai, kuri, su atsakovais sudarant žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis, buvo iš dalies pakeista 2001 m. vasario 20 d. nutarimu Nr. 180 (pakeitimai įsigaliojo nuo 2001 m. vasario 24 d.). Tvarkos 2.1 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai pagal šią tvarką gali įsigyti naudojamus namų valdų žemės sklypus; namų valdų žemės sklypai juos naudojantiems asmenims parduodami nepriklausomai nuo jų nuolatinės gyvenamosios vietos. Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punkte nurodyta, kad piliečiai gali įsigyti žemės sklypus prie daugiabučių namų, individualių automobilių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų; šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal detaliuosius planus, o jeigu tokie planai neparengti, – pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus. Šio punkto 2 dalyje nurodyta, kad prie nustatyta tvarka leistų statyti individualių automobilių garažų parduodami ne didesni kaip 0,01 ha ploto žemės sklypai vieno individualaus automobilio garažui. Iš to išplaukia, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punkte tiesiogiai nustatyta, jog tiek daugiabučių namų savininkai, tiek ir individualių automobilių garažų savininkai gali įsigyti žemės sklypą bendrosios nuosavybės teise. Be to, šiame punkte nenustatyta, kad gyvenamojo namo bei individualių garažų savininkai žemės sklypus bendrosios nuosavybės teise galėtų įsigyti tik atskirai, t. y. tik pagal detaliuosius planus, tačiau Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punkte nurodyta, kad, jeigu detalieji planai neparengti, tai šie žemės sklypai parduodami bendrosios dalinės nuosavybės teise pagal žemės ribų specialiuosius planus. Tai reiškia, kad pagal Tvarkos 2.3 punktą atskiro individualaus garažo savininkas turėjo teisę įsigyti prie garažo esantį žemės sklypą (tačiau ne didesnį kaip 0,01 ha ploto) bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su kitų garažų ir gyvenamojo namo savininkais pagal žemės sklypų ribų specialiuosius planus, kai žemės sklypas yra prie daugiabučio namo (ginčijamas žemės sklypas yra prie daugiabučio namo, kurio ne visi butai yra privatizuoti, todėl suformuoto žemės sklypo vienas iš bendrasavininkių yra valstybė). Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 8 punkte nustatyta žemės įsigijimo tvarka prie individualaus gyvenamojo namo, kuris priklauso keliems asmenims (bendrasavininkiams) bendrosios dalinės nuosavybės teise, todėl šis punktas netaikomas įsigyjant žemės sklypus, esančius prie daugiabučių namų, individualių automobilių garažų ar garažų statybos ir eksploatavimo bendrijų garažų. Bylą nagrinėję teismai, remdamiesi byloje nustatytomis aplinkybėmis, tinkamai taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.1, 2.3 ir 8 punktų nuostatas ir jų nepažeidė, nes šis Vyriausybės nutarimas nedraudė formuoti vieno bendro žemės sklypo daugiabučio gyvenamojo namo savininkams kartu su tame sklype esančių garažų savininkais, kuriems leido parduoti ne didesnius kaip 0,01 ha ploto žemės sklypus vieno individualaus automobilio garažui. Aplinkybė, kad atsakovai nebuvo daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bendrasavininkiai, tačiau prie šio namo turėjo įsigiję nuosavybės teise garažus, netrukdė jiems, remiantis Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.3 punktu, bendrosios dalinės nuosavybės teise nusipirkti 0,01 ha ploto žemės sklypus prie individualių automobilių garažų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes, pripažintini nepagrįstais kasacinio skundo argumentai, jog bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintos Tvarkos 2.1, 2.3 ir 8 punkto reikalavimus ir juos pažeidė; šie kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kasacine tvarka naikinti skundžiamus teismų sprendimus (CPK 346 straipsnio 2 dalis).

Bylą nagrinėję teismai įvertino byloje esančius dokumentus ir įrodymus ir teisingai nustatė, kad nei Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 m. liepos 20 d. sprendimas Nr. 1443V „Dėl namų valdos žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribų nustatymo (duomenys neskelbtini)“, nei Vilniaus apskrities viršininko 2001 m. sausio 29 d. įsakymas Nr. 284-01 „Dėl namų valdos žemės sklypo dalies Vilniaus mieste pardavimo 7-ms piliečiams“ iš esmės nepažeidė imperatyviųjų teisės aktų normų (atskirų punktų pažeidimai yra formalūs ir visai nereikšmingi). Parduodamos atsakovams žemės sklypo vertė buvo nustatyta teisingai, todėl naikinti ginčijamas žemės sklypo dalies pirkimo–pardavimo sutartis, remiantis 1964 m. CK 47 straipsniu, nėra pagrindo. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nustatė, kad atsakovai, kaip žemės sklypų įgijėjai, buvo sąžiningi ir patys jokių neteisėtų veiksmų neatliko, teisės normų nepažeidė (duomenų, kad būtų buvęs pažeistas turtinis valstybės interesas, byloje nėra). Tiek Žemės reformos įstatymas, tiek Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Tvarka, galiojusi iki 2001 m.vasario 20 d. nutarimo paskelbimo, leido Lietuvos Respublikos piliečiams įsigyti žemės sklypus, reikalingus nuosavybės teise valdomiems pastatams, taip pat individualiems garažams eksploatuoti.

Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai tinkamai aiškino ir taikė nurodytas teisės normas ir, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, įtvirtintais CK 1.5 straipsnio 4 dalyje, pagrįstai atmetė Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujančių valstybei, ieškinį. Naikinti skundžiamus teismų sprendimus remiantis kasaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 31 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 12 d. nutartį palikti nepakeistus.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Česlovas Jokūbauskas

Aloyzas Marčiulionis

Algimantas Spiečius