Civilinė byla Nr. 3K-3-196/2006
Procesinio sprendimo kategorija 30.6 (S)
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Zigmo Levickio (kolegijos pirmininkas), Valentino Mikelėno, Janinos Stripeikienės (pranešėja),
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB „Jutra“ ieškinį atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės tarybai dėl Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos protokolo dalies pripažinimo neteisėta ir įpareigojimo pradėti tiesiogines derybas su ieškovu.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas pripažinti neteisėta Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 21 d. protokolo Nr. 12-11-18 dalį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Domininkonų g. 15/1, įrašymo į privatizavimo programą; pripažinti Vilniaus miesto savivaldybės veiksmus, paskelbiant patalpų aukcioną, neteisėtais; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Ekonomikos departamento turto valdymo ir privatizavimo skyrių pradėti tiesiogines derybas su ieškovu. Ieškovas nurodė, kad 1996 m. rugsėjo 17 d. su atsakovu sudarė patalpų nuomos sutartį. Kadangi patalpos buvo netinkamos eksploatuoti, tai ieškovas, gavęs atsakovo sutikimą, atliko šių patalpų remontą. Ieškovo nuomone, atsakovas, paskelbdamas apie jo nuomojamų patalpų pardavimą viešo aukciono būdu, pažeidė jo interesus, nes jis du kartus remontavo nuomojamas patalpas, investavo 231 670 Lt, t. y. daugiau kaip 1/2 dalį patalpų rinkos vertės bei įvykdė Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytas sąlygas tiesioginėms deryboms su atsakovu dėl patalpų privatizavimo pradėti: patalpose pakeistos visos inžinerinės komunikacijos ir sumontuota prekybinė įranga, kurią išmontuojant būtų padaryta esminė žala įrangai ir patalpoms.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai: Vilniaus miesto savivaldybės privatizavimo komisijos 2003 m. lapkričio 21 d. protokolo Nr. 12-11-18 dalį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Domininkonų g. 15/Gaono g. 1, įrašymo į privatizavimo programą ir šių patalpų aukciono paskelbimą pripažino neteisėtais; įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės tarybą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme nustatyta tvarka pradėti tiesiogines derybas su ieškovu UAB „Jutra“ dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Domininkonų g. 15/Gaono g. 1, privatizavimo tiesioginių derybų būdu. Teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ieškovas patalpas remontavo gavęs atsakovo leidimą atlikti remontą. Pagal Statybos įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas ieškovo atliktiems darbams statybos leidimai ir projektai nebuvo būtini. Atlikus kompleksinę statinio techninę ir finansinę-ekonominę ekspertizę, nustatyta, kad ieškovas į išnuomotas patalpas nuo 1996 m. rugsėjo 17 d. investavo privačias lėšas, kurių vertė yra didesnė nei 1/2 dalis patalpų rinkos vertės, pakeitė daugiau nei 1/2 dalį inžinerinių komunikacijų, taip įvykdydamas Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nustatytą sąlygą tiesioginėms deryboms dėl patalpų privatizavimo su atsakovu pradėti.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimą paliko nepakeistą. Kolegija iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais ir papildomai pažymėjo, kad Senamiesčio seniūnijos žinybų komisijos 1999 m. balandžio 9 d. išvada paneigia atsakovo argumentus, kad ieškovui buvo perduotos geros būklės patalpos, o ieškovas remonto darbus atliko vykdydamas nuomininko pareigas pagal nuomos sutartį. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nereikalaujama, kad privatus kapitalas būtų investuotas tik į pagrindines pastato konstrukcijas, ieškovas šios normos reikalavimus įvykdė.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės taryba prašo panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. gegužės 12 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Kasatorius savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Vyriausybės 1997 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 32 punkte nustatyta, kad kai privatizuojami valstybei (savivaldybei) nuosavybės teise priklausantys objektai (statiniai), kuriems pagerinti buvo padarytos išlaidos, nuomininkui gali būti atlyginama tik objekto (statinio) kapitaliniam remontui pagal nustatyta tvarka suderintą projektą padarytos išlaidos, pateikus miestų ar rajonų savivaldybių, ministerijų ar kitų valstybės institucijų išduotus leidimus (įsiteisėjusius teismų sprendimus ir (ar) nutartis) padaryti išlaidas, objektų nuomos sutartis, kuriose numatyta galimybė padaryti išlaidas. Ieškovas vykdė remonto darbus be kapitaliniam remontui būtinų dokumentų, neatlikęs tyrimų drėgmės atsiradimo priežastims išaiškinti, nederinęs su atsakovu darbų pobūdžio, jų apimčių, nepateikęs atsakovui susipažinti darbų projektų. Nuomininkas, pagerindamas turtą be jo savininko žinios, elgiasi neteisėtai, pažeisdamas nuosavybės neliečiamumo principą, todėl jam tenka visos neigiamos tokių veiksmų pasekmės.
2. Apeliacinės instancijos teismas, nevisapusiškai ištyręs įrodymus dėl ginčo patalpų būklės, padarė nepagrįstą išvadą dėl ieškovo atliktų darbų būtinumo. Patalpų perdavimo-priėmimo akte, pasirašytame 1996 m. birželio 5 d., nenustatyta, kad patalpos remontuotinos. Kadastrinių matavimų byloje nurodyta, kad pastatas 1987 m. rekonstruotas, pakeistos inžinerinės komunikacijos, sustiprintos namo konstrukcijos.
3. Ieškovo išlaidos remontui nepatvirtintos leistinais įrodymais. Dauguma įrodymų yra dokumentų kopijos, uždengtos kitais dokumentais ir neįskaitomos, todėl kelia abejonių dėl jų įrodomosios galios. Atsižvelgiant į CK 2.74 straipsnyje nustatytą juridinių asmenų teisnumą ir Buhalterinės apskaitos įstatymo 4, 9, 10 straipsnių reikalavimus, juridinis asmuo savo išlaidas turi patvirtinti buhalterinės apskaitos dokumentais: sąskaitomis-faktūromis, kasos dokumentais ir kt. Ekspertizės išvadoje nenurodyta, kokiu laikotarpiu buvusiomis kainomis vertinti nuo 1996 m. vykdyti remonto darbai, o investicijų vertės skaičiavimas vėlesnio laikotarpio kainomis gali lemti ieškovo praturtėjimą be teisinio pagrindo.
4. Sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti ginčo patalpas tiesioginių derybų būdu, pažymėtina, kad dalis ieškovo atliktų darbų nesusiję su patalpų pagerinimu. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalį, nesiedamas jo su šio įstatymo 10 straipsnio 13 dalimi.
Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas UAB „Jutra“ prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą ir priteisti iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovas savo prašymą motyvuoja šiais argumentais:
1. Kasatoriaus teiginiai, kad ieškovas neatliko tyrimų drėgmės atsiradimo priežastims išaiškinti, nederino su atsakovu darbų pobūdžio, jų apimčių, darbų projektų, taip pat argumentai dėl ginčo patalpų būklės ir atliktų darbų būtinumo yra fakto, o ne teisės klausimai, todėl nevertintini. Atsakovas įstatymų nustatyta tvarka neužginčijo nei nuomos sutarties, nei leidimų patalpų remontui. Tai reiškia, kad atsakovas ieškovo investicijoms į patalpas neprieštaravo. Be to, įstatyme nustatyta teisė privatizuoti patalpas tiesioginių derybų būdu nesiejama su remonto būtinumu, projektų derinimu, leidimų statybai išdavimu, bet siejama su kitomis Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodytomis sąlygomis. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovas, investavęs į nuomojamas patalpas privatų kapitalą, veikė neteisėtai.
2. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad dokumentai, kuriais vadovavosi ekspertai, nėra leistini įrodymai. Atsakovas ekspertizės išvados neginčijo, neprašė skirti pakartotinę ar papildomą ekspertizę. Nesutikdamas su ekspertizės išvada, atsakovas, vadovaudamasis CPK 178 straipsniu, turėjo įrodyti, kad ji yra ydinga.
3. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies nuostatos nepaneigia nuomininko teisės privatizuoti patalpas pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 5 dalies nuostatas. Priešingu atveju ši norma netektų prasmės.
k o n s t a t u o j a :
IV. Byloje teismų nustatytos aplinkybės
Vilniaus miesto savivaldybės Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisija, apsvarsčiusi UAB „Jutra“ prašymą leisti atlikti projektavimo ir kapitalinio remonto darbus, 1996 m. gruodžio 4 d. protokolu nutarė leisti atlikti remonto darbus. Senamiesčio seniūnijos žinybų komisija, patikrinusi patalpų, esančių Vilniuje, Domininkonų g. 15/1, būklę, 1999 m. balandžio 9 d. akte nurodė, kad, išsamiau atlikus tyrimus ir išsiaiškinus drėgmės atsiradimo priežastis, rekomenduoja atlikti parduotuvės pamatų konstrukcijų horizontalų hidroizoliavimą ir pan., užkertant kelią drėgmės atsiradimui. Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų, statinių ir patalpų komisija, išnagrinėjusi UAB „Jutra“ prašymą leisti atlikti nuomojamų patalpų darbus pagal Senamiesčio seniūnijos žinybų komisijos 1999 m. balandžio 9 d. išvadas, prašymui pritarė, nurodė remonto darbus atlikti nuomininko lėšomis, remonto darbų projektą suderinti nustatyta tvarka.
V. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese viešoji nuosavybė perleidžiama privačion nuosavybėn už rinkoje labiausiai tikėtiną kainą. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad privatizavimo lėšos naudojamos gyventojų santaupoms atkurti, smulkiam ir vidutiniam verslui skatinti ir kitoms reikmėms. Viešąjį interesą atitiktų viešosios nuosavybės teise valdomo turto pardavimas kuo didesne kaina, nes didesnė lėšų suma už privatizuotą turtą sudarytų sąlygas pasiekti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 7 straipsnyje nurodytų tikslų. Privatizavimo tikslas – gauti kuo daugiau lėšų už perleidžiamą turtą, sukurti sąlygas ir galimybes visuomenės poreikių patenkinimui. Šie tikslai įpareigoja privatizavimo procesą vykdančias institucijas parinkti tokį viešosios nuosavybės perleidimo būdą, kuris leistų pasiekti maksimalų privatizavimo tikslą – privatizavimo metu gauti kuo daugiau lėšų. Kai parduodamas ilgalaikis materialusis turtas, viešas aukcionas, kurio metu neribojamas potencialių pirkėjų, dalyvaujančių aukcione skaičius, o privatizavimo sandoris sudaromas su didžiausią kainą pasiūliusiu potencialiu pirkėju, atitinka privatizavimo tikslus.
Nagrinėjamoje byloje teismas sprendė privatizavimo komisijos parinkto privatizavimo būdo parduoti ilgalaikį materialųjį turtą aukcione teisėtumo klausimą ir pripažino neteisėta komisijos protokolo dalį dėl negyvenamųjų patalpų, esančių Vilniuje, Domininkonų g. 15/ Gaono g. 1, įrašymo į privatizavimo programą ir šių patalpų aukciono paskelbimą. Turto privatizavimo proceso tvarką ir sąlygas reglamentuojančių teisės aktų pagrindu vykdomą privatizavimo procesą pripažinti neteisėtu galima tada, kai nustatyti tokių aktų reikalavimų, privatizavimo tikslų, viešojo intereso pažeidimai. Teismų išvada, kad su ieškovo privatizuojamų patalpų nuomininku turėjo būti vykdamos tiesioginės derybos dėl patalpų įgijimo, turi atitikti minėtų teisės aktų reikalavimus. Turto privatizavimas tiesioginėmis derybomis yra specialus būdas, taikomas kaip išimtinis, atsižvelgiant į nuomininko panaudotų investicijų mastą nuomojamam turtui pagerinti, siekiant išvengti prieštaravimo tarp privatizavimo tikslų: gerinti privataus verslo sąlygas, apsaugant nuomininką nuo jo teisėtų interesų pažeidimo; iš privatizavimo gauti didesnes pajamas. Šių interesų pusiausvyrai užtikrinti tiek nuomininkas, investuodamas privatų kapitalą į išsinuomotą turtą ir siekdamas jį privatizuoti, tiek nuomotojas, rengdamas nuomojamą objektą privatizavimui, turi elgtis sąžiningai, laikytis įstatymo reikalavimų, lygiateisiškumo, teisėtų lūkesčių principų ir bendradarbiauti priimant bei įgyvendinant nuomos sutarties šalių teisiniams santykiams reikšmingus sprendimus. Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje bei Vyriausybės 1998 m. sausio 30 d. nutarimu Nr. 113 patvirtintų Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo tiesioginių derybų būdu nuostatų 6.3 punkte nustatytos privataus kapitalo investicijų į ilgalaikį materialųjį turtą sąlygos ir tvarka, kurių būtina laikytis siekiant, kad šios investicijos sudarytų pagrindą nuomininkui teisėtai tiesioginių derybų būdu įgyti jo gerokai pagerintą išnuomotą turtą. Šios sąlygos tokios: pastatų ar patalpų savininko leidimas investuoti privatų kapitalą, kurio vertė viršytų 1/2 išsinuomotų patalpų rinkos vertės; tokio dydžio investicijos turi būti panaudotos ne mažiau kaip 1/2 patalpų pagrindinių konstrukcijų pakeitimui, patalpų ploto ar tūrio padidinimui daugiau kaip 1/3 arba daugiau kaip 1/2 inžinerinių komunikacijų pakeitimui ar naujų inžinerinių komunikacijų įrengimui. Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas ir taikydamas materialinės teisės normas dėl sąlygų privačias investicijas vertinti kaip pagrindą privatizuoti nuomojamas patalpas tiesioginių derybų būdu, padarė išvadą, kad leidimas atlikti remonto ir pamatų konstrukcijų hidroizoliavimo darbus yra pakankamas nuomininkui atlikti būtent Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje nurodyto pobūdžio ir apimties investicijas ir suteikia pagrindą reikalauti pagerintą objektą privatizuoti tiesioginių derybų būdu. Kolegija pažymi, kad tokio leidimo paskirtis – pagerinus nuomos sutarties pagrindu naudojamas patalpas, jas parduodant viešo aukciono būdu, gauti išlaidų tokiems pagerinimams atlyginimą Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 10 straipsnio 13 dalies pagrindu. Kad nuomininkui atsirastų pagrindas reikalauti tiesioginių derybų, turi būti nuomotojo leidimas būtent tokio pobūdžio investicijoms, t. y. atitinkamo dydžio ir nukreiptoms atlikti Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje išvardytus pagerinimus. Kita reikšminga aplinkybė yra investuoto privataus kapitalo vertės santykis su išnuomotų patalpų rinkos verte. Teismai vadovavosi ekspertizės išvada, kad ginčo patalpų rinkos vertė 2003 m. spalio mėn. buvo 330 000 Lt. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 1994 m. gruodžio 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1427 patvirtintos Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkos 10 punkte nurodytas reikalavimas sudarant objekto privatizavimo programą nustatyti turto vertę – labiausiai tikėtiną vertę rinkoje. Atsakovas šią pareigą atliko – pagal turto vertintojo 2003 m. rugsėjo 19 d. pažymą objekto vertė buvo 340 000 Lt. Vyriausybės 1994 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 20 punkte nustatyta tvarka, kaip vertinamos nuomos metu padarytos išlaidos ir nustatomas už jas pagerintų patalpų vertės padidėjimo procentas. Atsakovas turėjo pateikti turto vertinimą, atitinkantį 1994 m. gruodžio 18 d. Vyriausybės nutarimo Nr. 1427 31.11 punkto nuostatas, taip pat privatizuojamo objekto pagerinimo išlaidų apskaičiavimus 32 punkte nustatyta tvarka. Jeigu nuomininkas nesutinka su nustatytu turto vertės padidėjimo procentu, jis tokį vertinimą gali skųsti Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka. Kolegija konstatuoja, kad Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatyme ir 1994 m. gruodžio 18 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1427 patvirtintų Privatizavimo objektų parengimo privatizuoti tvarkoje nustatyta, kurie įrodymai yra leistini nustatant privataus kapitalo investicijas į nuomojamą objektą bei ginčų dėl tų investicijų sprendimo tvarką. Teismai, pripažindami komisijos protokolą neteisėtu, nevertino, ar komisija, nustatydama privatizuoto objekto vertę, laikėsi šios tvarkos. Pagal Vyriausybės 1994 m. gruodžio 18 d. nutarimo Nr. 1427 nuostatas pagerinimui panaudotų lėšų panaudojimo patvirtinimas galimas tik dokumentais. Reikalavimas patvirtinti išlaidas dokumentais keliami tiek privatizuojamą objektą vertinančiai komisijai, tiek teismui, skiriant ekspertizę ir vertinant eksperto išvadą. Pagal teismo paskirtos ekspertizės aktą buvo pakeistos šildymo inžinerinės komunikacijos, tačiau šių investicijų dydis nepatvirtintas įstatymo reikalaujamais dokumentais. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nustatyta, jog ne visos ieškovo investicijos priskirtinos prie tokio pobūdžio, kokios nurodytos teisės normose, suteikiančiose teisę privatizuoti patalpas tiesioginių derybų būdu. Teismai turėjo vertinti investicijų leistinumą, jų pobūdį ir įrodytumą. Kolegija konstatuoja neteisingą materialinės ir proceso normų taikymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla grąžintina nagrinėti šios instancijos teismui iš naujo (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos – Vilniaus apygardos teismui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Zigmas Levickis
Valentinas Mikelėnas
Janina Stripeikienė
